Pirma mintis – sapnuoju. Antra mintis – apie tai būtinai parašysiu tinklaraštyje. Trečia – kaip siaubingai neekologiškai elgiuosi, kiek elektros dėl manęs vienos bus prasukta! Panorau išbėgti iš salės, pasakyti, kad ateisiu į kitą seansą, bet bilietas jau buvo nuskaitytas, o galų gale ką veiksiu porą valandų – važiuosiu namo? Kaži, ar sudegintas kuras atsieis ekologiškiau, ir kas žino, ar vėliau ateis nors vienas žmogus. Taigi mažumėlę pasimuisčiusi, vargais negalais nutildžiusi savo sąžinės priekaištus, išsirinkau pačią viduriniausią kėdę ir jaukiai įsitaisiau. Kai teta ekrane pasiūlė išsijungti telefono garsą – nusijuokiau, ir kam gi skambantis mano mobilusis galėtų sutrukdyti?

Niekas nesiurbčioja kolos, niekas nekikena ir neaptarinėja svarbių reikalų, niekas netriauškina tų suknistų spragėsių, netgi nėra jų kvapo, kurio taip nemėgstu, salėje tik aš ir prancūziška animacija. Piešiniai būtent tokie, kokius atsimenu iš savo prancūzų kalbos vadovėlių – pabrėžtinai elegantiški, su lašeliu ironijos ir nepaprastai gražioje aplinkoje įkurdintais veikėjais; nieko panašaus į holivudinę kompiuterinę grafiką. Siužetas liūdnas – apie niekam nebereikalingus žmones ir klaikią vienatvę, apie tai, kaip klasikinius magijos triukus nuo scenos nuspiria pamaivos roko žvaigždės, stūgaujančios starseiloriškais balsais (tikrai neblogai, turiu pripažinti). Veikėjai pakankamai nebylūs, o jei prašneka, vos spėji sugaudyti, kur angliškas, kur prancūziškas, kur gėlų žodis, dažniausiai jie skamba kaip žmonės iš Simsų žaidimo. Niūrios dienos ryškiomis spalvomis filmas tikrai nenuskaidrina, greičiau palieka švelnų poetinį melancholišką įspūdį.

O kūrinio įdomumą tikrai aiškiau atspindi originalus angliškas pavadinimas. Tai filmas apie autistus, du pagrindiniai veikėjai turi vieną jo formų – Aspergerio sindromą. Dažnai susimąstau apie tai, kas lemia, kas yra liga, o kas yra normalu, sveika, nekoreguotina. Nejaugi tikrai visuomenės dauguma yra savaime suprantamas pagrindas spręsti apie pavyzdinį elgesį/savijautą/išraiškos būdus?

Pagrindinė veikėja Izabelė mane labiausiai sužavėjo, ji tokia gyva, ekspresyvi, miela, ir dar tokios frazės kaip “Baik ginčytis, Donaldai, gadini mano pokalbį“ arba „Brangusis, tu negali manęs nuvilti, nes kad ir koks tu bebūtum, būtent tokio man ir reikia“… Kai mergina sutvarkė Donaldo butą jam nežinant ir tas supyko: „Dabar tikrai žinau, kur kas yra, todėl būk man malonus arba nusinešiu paslaptį į kapą“. Kadangi Izabelė labai myli gyvūnus, natūralu, kad jų nevalgo; restorane rodydama į kažkieno lėkštę su nuostabos džiugesiu: „Ha! Tik pažiūrėkit! Tikros žuvys! Trys!“ Filmo metu ne kartą nuoširdžiai kvatojausi pilnais plaučiais, taipogi ir dėl vidinio skausmo už pilvo buvau susiėmusi. Kažkaip labai emociškai paveikus jis man pasirodė.

Ir dar visą laiką neapleido nuojauta, kad Tau, Toma, jis patiktų.

Tačiau reikia pripažinti, kad Julia Roberts pavydėtinai gražiai sėdi lotosu (vis viena man kirba mintis, kad Uma sugebėtų geriau), puikiai perteikia hedonistinį mėgavimąsi itališkais skanumynais (jokiais būdais neik į kino teatrą tuščiu pilvu!), bei kai kurias Gilbert mintis, kuo puikiausiai galinčias tapti gyvenimo kredo. Filmas mirga dailiais žmonėmis, dėl nuolat skirtingoje pasaulio vietoje vyniojamo siužeto koloritas tiesiog švyti, ir jei nesitiki gilios gilios gilumos, tikrai neliksi abejingas (greičiausiai turėčiau rašyti abejinga, vargu ar juosta būtų orientuota į vyriškąją giminę) įkvepiančiai filmo idėjai, kad gyvenimas anaiptol nesibaigia gražiu namu, geru vyru ir mielais vaikais, nes galbūt kaip tik Tavęs Italijoje laukia svaigūs mėgavimosi nieko neveikimu malonumai, Indijoje – pakylėjantys nuo žemės dvasiniai potyriai, o Indonezijoje – žavus brazilas, paruošęs išvyką dviems rojų primenančioje negyvenoje saloje…

P. S. Jei nieko nežinočiau apie induizmą ir jogą, filme perteikti tai praktikuojančių žmonių vaizdai siaubingai išgąsdintų – Niujorke jie atrodo kaip pamišėlių sekta, o Indijoje – kaip atgrasioj vietoj įkalintų kankinių minia. Ne kas, pamanyčiau.

O filmo kūrėjų fantazija tikrai beribė – jie taip meistriškai žongliruoja įtraukiančiais vaizdais, kad belieka tik žiopčioti ir aikčioti iš nuostabos, o dėl kai kurių detalių, tobulai atkartojančių mano sapnus, net šiurpuliukai nubėga. Puiku puiku puiku! Jau žiūrėjau šį šedevrą porą kartų, bet greičiausiai dar tai darysiu, nes jo pasaka mane tikrai užbūrė.

O ir siužetas klasiškai žavus – apie sandėrį su šėtonu ir jo padarinius. Apie meilę, pasiaukojimą, keliaujantį teatrą ir levituojančius vienuolius. Man, žodžių dresuotojai, ypač paglostė širdį mintis, kad mūsų visata gyvuoja dėl to, kad kažkas kažkur pasakoja mūsų istoriją, ir vos jie nutiltų, viskam ateitų galas. Juk ir Biblija teigia, kad pradžioje buvo Žodis. Ir neurolingvistinis programavimas moko, kaip žodžiai keičia ateitį. Smagu pamatyti, kaip visatos istorijos pasakojimas galėtų atrodyti gyvai.

Šio kūrinio istorija paženklinta vieno iš pagrindinių aktorių mirtimi – įpusėjus filmavimui mirė Heath‘as Ledger‘is, įkūnijęs Tony. Su didžiausia pagarba jo talentui turiu prisipažinti, kad šis faktas leido maloniai pradžiuginti mano akis, mat tam tikrose scenose Heath‘o vietą užėmė Johnny Depp‘as, Jude‘as Law ir Colin‘as Farrell‘as. Žinoma, jei būtų mano valia, visuose filmuose pagrindinius vaidmenis atiduočiau Depp‘ui (ta Karibų piratų vieta, kur visa laivo įgula įgauna Jack‘o Sparrow išvaizdą, būtinai turėtų įeiti į mano fantazariumo dėlionę), tačiau ačiū nors už tiek. O štai Jude‘ui juodai apvedžiotos akys, mano nuomone, visai netinka.

Dar galėčiau suokti odę kostiumų nuostabumui, teatro dekoracijų išradingumui ir super pokštams apie gigantišką rusišką babušką, bet juk esmė ne tame. Esmė – įspaude, kurį filmas palieka Tavo galvoje. Manojoje jis tvirtai stebuklingas!

Filmus žiūriu retai, todėl stengiuosi juos rinktis atidžiai. Šis – visai ne deividlinčiškas, be siurrealistinių sapno būsenų ir išplaukiančių iliuzijų. Apie senatvę. Apie gyvenimą. Apie Ameriką. Gal kaltas mistinis oro, nuotaikos ir filmo vibracijų sutapimas, bet apsižliumbiau tai normaliai – ne keliom šykščiom ašarėlėm. Deividas Linčas turi puikų gebėjimą įsibrauti į slapčiausias mano psichikos gelmes ir jas pakutenti taip, kad skauda ir nežinau, kur dėtis.

Sako, kad niekada nesuprasi, ką reiškia būti mama, kol nepagimdysi savo vaiko, taip pat tikriausiai neįmanoma suvokti, kaip jaučiasi senas žmogus, kai Tau dvidešimt kažkeli („…blogiausia būnant senam prisiminti, kaip buvo, kai buvai jaunas“). Senatvė filme atsiskleidžia visu taurumu, kažkokiu trapiu nekaltumu, pilnatve ir jaukia išmintimi. Nors kūnas neklauso ir visi pataria gulėti, beprotiškos idėjos gena Tave pirmyn, nes ne visi pasensta mintimis. Atrodo, užtektų vien puikios Angelo Badalamenti muzikos ir Richard‘o Farnsworth‘o veido, ir filmo idėja jau būtų atskleista. O kur dar ta pašėlusi kelionė iš vienos valstijos į kitą pasikinkius žoliapjovę!

Taip pat puikiai parodyta tokia Amerika, kokią aš myliu – ne su paklaikusiai aukštakulniais lakstančiom kerėm ir samantom Niujorke, ne su paplūdimiais Kalifornijoj ar šokoladiniais pensininkais Floridoj, bet su žemyno viduryje mažuose miesteliuose besišypsančiais iki negalėjimo mielais ir nuoširdžiais amerikiečiais. Ir elniais, besitrankančiais į jų dideles senas mašinas.

Žodžiu, vertinu kaip visapusiškai nuostabų filmą.

Anaïs ištekėjusi, jos vyras Hugo smarkiai dirba bankininku, kad žmona galėtų laisvai lieti savo rašytojos talentą, bet ši ilgisi tikrų gyvų žmonių, galinčių sudrebinti sielos gelmes, nes kaip kitaip rašyti? Ir tuomet kaip vėjas atskrieja Henry Miller‘is, sutuoktinį kankina blogos nuojautos, Anaïs jausmų sumaištyje teigia nekenčianti to amerikiečio rašytojo, bet… Ir tuomet dar atplevena gražuolė June, liepsnojanti aistra žmonėms nepaisant jų lyties, įkvepianti iki beprotybės – Henry teigia Vėžio atogrąžą rašantis apie ją, Anaïs taipogi pasišauna rašyti knygą apie ją, June išskrenda Amerikon (veiksmas vyksta nostalgiškai romantiškame Paryžiuje), palikdama du rašytojus vienas kito glėbyje. Anaïs tokia įaudrinta, kad kiekviena kasdienybės smulkmena jai rodosi persmelkta erotikos, ir kibirkščiuoja visas filmas. Taipogi ji drąsi, priima bundančio moteriškumo iššūkius, leidžia jam skleistis eksperimentuose ir biseksualumo pažaduose.

Nors kompleksuoti puritonai per TV diskusijų laidas visa gerkle rėkia, kad šiandieninis kinas yra kiauriai permirkęs seksu, reikia pastebėti, kad jie greičiausiai postringauja apie lėkštas komedijas paaugliams arba smurtines brutalių prievartavimų scenas, tuo tarpu subtili, rafinuota ir elegantiška erotika iš Holivudo – tikra staigmena. Tiesa, ne ypač šviežia – jau prieš dvidešimtmetį sukurta… Bet kadangi abi Miller‘io atogrąžas ką tik perskaičiau, tai ir filmo dabar ėmiausi. Dar būtiniausiai skaitysiu Anaïs Nin „Paukštelius“, prieš porą metų į mūsų kalbą išverstus.

Filmą rekomenduoju merginoms, gyvenančioms Senegalo upėje (dėl erotikos), Vyšniniame butike (dėl vintažinių dalykėlių), Šiukšlynėlyje ir Tarp knygų (dėl Miller‘io), ir Tau – drąsiai pasitinkančiai pavasarį su viskuo, ką jis dosniai dovanoja. Taip.

Porą ilgų metų beprotiškai lauktas šedevras jau pasiekė ne tik kino sales, bet ir mano akis, širdį bei smegenis! Negalėjau sulaukti, kol grįšiu Lietuvon, todėl į Alisą stebuklų šalyje nuėjau jau Tailande. Manau, tai buvo puikus sprendimas siekiant išvengti lietuvių kalbos – juk kai matai subtitrus, akys nori nenori į juos nuklysta, nors ir viską supranti angliškai, tuomet automatiškai pražiopsai kai kuriuos pasakiškus vaizdus, o lietuviškas įgarsinimas… Tikiu, kad jis atliktas superiniai ir profesionaliai, bet Johnny Deppo balsas yra Johnny Deppo balsas, o kaip išvertėte you’ve lost your muchness? Taigi, kadangi tajų hieroglifais išpaišyti subtitrai dėmesio neblaškė, visą vyzdžių koncentraciją nukreipiau į įstabius 3D vaizdus, o ausų būgnelius – į įmantrius dialogus. Ir bilieto kaina, be abejo, mažesnė, nei Lietuvoje (aš kartais galvoju, kad mes gyvename be galo brangioje šalyje, ypač kai grįžtu iš užsienio).

O pats filmas – ką čia ir sakyti – stebuklas! Dėl Johnny Deppo ir Helenos Bonham Carter aktorinių sugebėjimų, manau, nieko nereikia įtikinėti, kažkaip buvo apnikusios abejonės dėl Annės Hathaway, kurios velnio, dėvinčio Prada, nepalyginsi su Svyniu Toddu ir Mrs. Lovett (Deppas ir Carter) – bet ji iš tiesų puiki Baltoji karalienė: pakankamai gerietiška, kvailoka ir manieringa. Žodžiu, karalieniška. Su Češyro katinu mielai kasdien šnekučiuočiausi net ir krečiama baisiausios alergijos, o jo kailiukas toks švelnus, kad tai įmanoma pajusti nesiliečiant. Gėlynai, sodai, pievos, miškai ir pilys filme – užburiančio grožio, humoras pritrenkiantis, siužetas intriguojantis, o pagrindinė mintis – svaigiai motyvuojanti. O Timas Burtonas – genijus.

Ir aš oficialiai įrašau šį šedevrą į mėgstamiausių savo gyvenimo filmų dešimtuką. Ar aš beprotė? Taip, bet visi geriausi žmonės pasaulyje būtent tokie ir yra!

Apsivalymas (Épuration) – prisipažinsiu, tokio visapusiškai prasto europietiško filmo jau seniai nebuvau mačiusi. Pribloškė ne tiek kvailas lėkštumas, kuriuo dažnai pasižymi hulivudinės nesąmonės, bet nemokšiškas filmo lygis: pradedant nuo aktorių atrankos – dukrą vaidinanti moteris atrodo vyresnė už mamą, tęsiant idiotišku scenarijumi ir temos vystymu, baigiant devintokų mokyklinių spektaklių vertų masinių scenų. Prie viso to dar ir vertimas į lietuvių kalbą įstabus: „turiu liūdną žinią – jis nusižudė“ – „o dieve, kas tai padarė?“ – „Žanas Lukas Pjeras Žakas“, ir panašiai. Siaubas kažkoks.

Vabalas (Bug) – o-ou, apie psichikos ligonius! Bet jei dabar labai madinga kuriant filmus apie tokius žmones vaizdžiai ir išsamiai pademonstruoti jų kančią ir nelaimingumą, tai čia viršų ima pačios beprotystės galia, visaapimanti, visaužgožianti ir visanulemianti. Paverčianti mažą pasaulėlį kosmoso gabalėliu, švytinčiu folija ir mėlynumu. Užkrečianti paranoja.

Devintieji vartai (The Ninth Gate) – mažumėlę mistifikuota, mažumėlę su įtampa, daug Johnny Depp‘o. Sakyčiau, kad labiau nepatiko, nei patiko. Filmas, kurį nesunku užmiršti.

Deja Vu (Deja Vu) – ai, tas Denzelis Washingtonas tai visada toks tobulai super nulaižytas geruolis herojus be menkiausios nuodėmėlės būna, kad net koktu žiūrėt. Ir savaime suprantama būna, kad jo teisuoliškumas triumfuos, bet jis tik kukliai šyptelės, nes ką jau čia – nesigirsi. Filmas prikimštas specialiųjų efektų ir lamdomų automobilių, mokslinė scenarijaus pusė mažumėlę priverčia susimąstyti, bet geriau pagalvojęs suvoki, kad truputuką nesąmonės, ir vėl koncentruojiesi į Denzelio herojiškumą.

Edit Piaf. Rožinis gyvenimas (La vie en rose) – oho. Kažkaip tą dieną linksmai klausiausi Édith Piaf laistydama gėles, šokau sukausi sau pagal smagias daineles, vakare ta proga nusprendžiau pažiūrėti filmą apie jos gyvenimą. Ir dabar man atrodo, kad jau tos pačios dainos nebesiklausys taip linksmai. Nes ne visai rožinis gyvenimas, sakyčiau.

Moljeras: teprasideda komedija (Molière) – šiaip aš nė už ką nenorėčiau gyventi jokioje praeityje, nei septynioliktame amžiuje, nei dvidešimto pradžioje, nes kai prietarai sukausto sielą, ji negali skristi ir panašiai, nu bet jau tų senųjų laikų apdarų gražumas tai mane žavi iki saldumo! Alpau svaigau Marie Antoinette žiūrėdama, dabar seiliojausi Moljerą spoksodama: plunksnų kalnai, dailutėliai kaspinėliai, batuoto katino ilgaauliai, garbanėlės, strikinėjančios judinant galvas – oi! Siužetas neerzina ir filmo žiūrėti netrukdo!

Saldžių sapnų (The Good Night)

Elegija (Elegy) – ir vėl Penélope visame savo gražume, puikiai vaidina dešimčia metų jaunesnę veikėją, ir nežinodamas neatspėtum, kad aktorė jau toli gražu ne studentiško amžiaus. Viskas taip emocionalu ir persunkta jausmo trapumu, kad net baisu toliau žiūrėti, nes istorija bet kurią akimirką gali subyrėti kaip kortų namelis.

Nulinis Zero poveikis (Zero Effect) – mane visuomet žavi ypač gerai žmones “skaitantys” psichologai, tokie, kuriems nereikia net kalbėtis, nes iš išvaizdos ir elgesio manierų jie jau gali papasakoti daugiau, nei gerai pažįstamas asmuo. Todėl, nors nemėgstu istorijų apie žmogžudystes ir kitokius nusikaltimus, kartais mielai pažiūriu kokį detektyvą, kuriame darbo sėkmę lemia ne greiti automobiliai ir taiklūs ginklai, o įžūlus nuovokumas. Šitas patiko.

Banditės (Bandidas) – smagi, nors pakankamai lėkšta komedijėlė su Penélope ir Salma. Greičiausiai vien dėl šių aktorių ir verta žiūrėti, nes jos tokios žavios, su giliom iškirptėm, maskatuojasi ilgais juodais plaukais, o ta scena, kai jos viešbutyje maivosi prieš Quentiną, iš viso kerinti. Dar man šiuo metų laiku norisi žiūrėti kuo daugiau filmų, kurių veiksmas vyksta šiltuose kraštuose, kad nors mintimis pabėgčiau nuo šitos pilkos šlapdribos, taigi Meksika šįkart skaniai susikramtė!

Kalėdos (Noel) – saldi, pernelyg saldi kalėdinė pasaka su visu jai priklausančiu gerumu, šiltumu ir stebuklais. Bet jau kadangi pasiryžau peržiūrėti kuo daugiau filmų, prie kurių Penélopė XXI a. savo snukelį prikišo, niekur nepasidėsi. Tiesa, Sacharos kažkaip nedrįstu imtis, nes visas jos siužetas ir Matthew McConaughey taip atgraso, kad fui fui…

Virš debesų (Head in the Clouds) – nors Charlize Theron yra ta aktorė, kuriai labiau jaučių antipatiją, nei simpatiją (vėlgi rinkausi filmą dėl Penélopės), jos įkūnijamos veikėjos požiūris man buvo toks savas ir suprantamas: “Karai tęsis, kol bus norinčių mirti”, “Pakaks jausti kaltę už tai, kad mes gyvename normalų gyvenimą, o ten vyksta siaubingi dalykai”, “Aš rūpinuosi tais, kurie gyvena šalia manęs”. Ir kai ji pakeičia nuostatas, gyvenimas tampa pragariškai skausmingu. Vaje.

Gotika (Gothika) – vienas iš baisiausių dalykų gyvenime, man atrodo, yra išprotėti, ir kai dirbi su psichikos ligoniais, galimybė tam atsitikti tikriausiai yra didesnė. Tai va šitas siaubiakas man tikrai toks sukrečiantis ir nemalonus pasirodė, ne taip, kaip filmai apie vampyrus (kurių, bent jau kol kas, nebijau). Ir dar visos tos spalvos, šaltis, mirksinčios lempos, liūtys, betonas, jetau, nu taip nemalonu… Net Penélopė negelbėjo, nes šarmu visai šiame filme netryško…

Baraka (Baraka)

Mano mamos meilužis (My Mom’s New Boyfriend) – oi, koks žavus filmukas: truputėlis meilės, trupinėlis įtampos, padažui sveika humoro dozė ir viską nuostabiai apgaubia Meg Ryan grožis! Lengva amerikietiška juosta ramiam jaukiam vakarui su blogiečiais, virstančiais geriečiais, emocionaliai moteriškais pasitrepsenimais, FBI žaisliukais ir, nugi sakau, Meg Ryan!

Deivido Geilo paslaptis (The Life of David Gale) – aš kartais pati save nustebinu, kaip galiu būt nemačius tam tikrų filmų. Ypač su tokiu aktorium, kaip Kevinas Spacey, kuris savaime yra geros kino juostos garantas. Žinoma, nenuvylė. Vien esminis siužeto klausimas – mirties bausmės moralumas – yra prikaustantis dėmesį, sužadinantis argumentų ir kontrargumentų mūšį smegenyse, iššaukiantis emocijas, o kur dar tobulas filmo sukarpymas, dailiai kuriamas įtampos krūvis, teisinga vaidyba, dramatiška pabaiga! Tikrai įtraukiantis ir atmintyje paliekantis po savęs žymę kūrinys.