Šįkart kaip tik skubu į pokalbį dėl darbo, be dvidešimt pirma. Lipu laiptais paskui moteriškę, kuri trypčioja prie skambučio, nedrįsdama spausti, suprantu – taip pat kandidatė. Spusteliu skambutį, duris praveria akivaizdžiai-administratorė, „aš į pokalbį dėl darbo“, „aš taip pat“, „prašom, užeikit, čia nusirenkit paltus, prisėskit, teks palaukti“. Akivaizdu, kad dėl laukimo nemeluoja – ant odinių foteliukų lūkuriuoja dar du. Kandidatai.

Ir dar vienas išeina iš kabineto, maloniai pakviesdamas sekantį. Kažkaip nenatūraliai šypsodamasis išskuodžia. Tarsi slėptų burnoj gerą dozę skanaus juoko. Ir paskui aš suprantu KODĖL.

Kandidatai keičia vienas kitą, ant foteliukų nuolat tupi po keturias – penkias žmogystas, ir aš, įsidrąsinusi laukiamojo senbuvė, teiraujuosi kaimynės (tos, kur bijojo spausti skambutį), kelintai valandai ji buvo kviesta. Išsiaiškinam, kad pokalbiams skirtas fantastiškai nuostabus laikas – po penkias minutes! Na, pamanau, šis atrankų specialistas turėtų būti kiaurai permatantis žmones, jei leidžia sau taip greit susidaryti visa lemiančią nuomonę. Ir greitai suprantu, kad NEKLYDAU. Toks žmogus Lietuvoje tik vienas.

Tai garsusis Psichologas, kurio nei vardo, nei pavardės neminėsiu, ir Tu komentaruose nespėliok (bijau psichologinio keršto), bet aš žinau, kad Tu žinai, apie ką aš.

Pamatau jį kviečiantį kitą kandidatą, ir galvoju ou mai, ou mai, (tikrai angliškai galvoju, prisiekiu), kaip greituoju būdu praryti šypseną. Bet štai, jis jau šypsosi man, vedasi į kabinetuką, ou mai. Klausia, kur aš jam matyta. Aš praveriu mažumėlę savo slepiamos šypsenos ir sakau, kad lyg nebuvom susitikę. Jis dar gudriau šypsosi (suprask – neišsisuksi, mažule), ir skatina priminti, kur buvom susitikę. Nors galiu galvą guldyti, kad jį pažįstu tik iš teliko, mykiu, kad gal kokiuose mokymuose jo vedamuose buvau (tikrai nebuvau!). Jau visai nerealiai gudriai šypsosi, klausia mano vardo pavardės, ieško CV. Neranda. Verčia lapus iš naujo. Neranda. Perklausia vardo pavardės. Verčia. Neranda. Verčia. Neranda. Juokauju, kad dabar reikės visą CV iš atminties pasakot. Pasirodo, nejuokinga – taip ir turiu daryti. Išgirdęs raktažodį psichologija istorijoje apie mano išsilavinimą, lemtingai sumirksi, o visą kitą laiką atidžiausiai išplėtęs akis stebeilijasi. Taip labai PSICHOLOGIŠKAI, kad net imu ir patikiu jo antgamtinėmis galiomis. O CV tai nėra. Klausia, kaip galės mane pakviest į antrą pokalbį. Sakau, gal ant lapelio užrašyt savo vardą pavardę? Sakau, gal paskui nueisit pas administratorę ir iš jos el. pašto išsitrauksit tą mano CV? Einam dabar pas ją, pasiūlo.

Administratorė lediniu veidu paklausia mano vardo pavardės, tuomet Į GOOGLE PAIEŠKOS LANGELĮ ĮVEDA MANO VARDĄ PAVARDĘ (pastarąją be vienos raidės, nors triskart pakartojau) bei žodį CV, ir pačiu lediniausiu balsu taria – ne, nieko neranda. Iš juoko man norisi trypti kojomis, žandai plyšta, bet o ką daryt. Administratorė mane leidžia prie savo kompiuterio (taip ir sužinau paslaptį, kokiu būdu reikia ieškoti pasimetusių gyvenimo aprašymų), nueinu į savo paštą, atspausdinu jiems tą CV.

Nešu Psichologui.

Suvokiu, kad per šias kelias minutes jau yra įvykęs kažkoks esminis lūžis mūsų bendravime, nes pereinama prie kreipinio Tu. Sako, va, kai susitiksime per kitą pokalbį, jame dalyvaus daugiau įmonės darbuotojų, viskas vyks bendra tvarka (?), kaip ir su kitais (??), jokių PROTEŽĖ (???????????????) nebus. Viskas aišku, sakau.

Mano žandų sproginėjimas jau kažkaip pasiekė akių obuolius, viskas sprogsta, ou mai. Ar aš gausiu šį darbą?

Tik aišku, šiek tiek apmaudu, kad laukiau, kol susiklostys aplinkybės, užuot ėmusis iniciatyvos ir išėjus iš darbo pati. Žaviuosi tais savo virtualiaisiais pažįstamais, kurie patys priėmė šį nelengvą, nesaugų ir visuomenę šokiruojantį sprendimą. Na, bet aš bent jau nepasidaviau ir neįsidarbinau (beigi gavau nemažą sumelę išeitinės kompensacijos).

Per šiuos metus buvau dešimtyje, o gal dvidešimtyje pokalbių dėl darbo. Nemanau, kad jie – laiko gaišimas. Susipažinau su nemažai Ypatingo Įdomumo Asmenybių. Deja, šioje sunkmečio nustekentoje valstybėlėje nė vienas nesugebėjo man pasiūlyti sumos, vertos vergavimo.

Užtat aplankiau penketą užsienio šalių poilsiniais-pramoginiais tikslais, ištekėjau, perskaičiau beveik septyniasdešimt įkvepiančių knygų, nes būtent taip aš suprantu gerą gyvenimą.

Ypač gerai gyvenimą suprasti man padeda visokios mokslinės laidos apie kosmoso platybes ir mūsų galaktikos kaimietiškumą, nes aš tuomet įsivaizduoju (aišku, milijono žmonių protai kartu sudėjus nesugebėtų to įsivaizduot, bet tarkim) visatą, ir tada kokią vietą joje užimu aš, arba laiko atkarpą nuo visatos gyvavimo pradžios, ir tuomet savo gyvenimo trukmę joje, na žodžiu, ir tada suvokiu, kad esu menkutė vienasekundė būtybėlė, kaip vaisinė muselė, ir todėl šį trumputį man duotą laiką turiu praleisti kopinėdama vaisius ar kitas gyvenimo gėrybes saldybes, o ne mėždama kokį svetimą mėšlą.

Dar pastebėjau tokią tendenciją, kad žmonės būna linkę sutikti su įraše mano pateikiama nuomone, tačiau juos stabdo mintis, kas bus, jei visi ims galvoti taip, kaip aš. Taip, jei niekas nedirbs, mes neturėsime gydytojų ir bandelių kepėjų, taip, jei visi pirks tik veislinius šunis, beglobių gyvūnų įstaigos bus perpildytos, ir globos namai taip pat (nepradėsiu vėl, ką manau apie įvaikinimą, nes aršioms diskusijoms nebus galo), ir pasaulis virs baisia baisia vieta… Ot ir ne! Žinai, kodėl? Nes niekada VISI žmonės nepradės galvoti taip, kaip aš. Ir todėl aš leisiu sau toliau būti laiminga likdama prie puikiosios savo nuomonės. O Tu kaip nori.

Gal skaitei ar girdėjai, kad Kubiliaus jaunėliui sūnui teko laimė Darbo biržoje užsiregistruoti ir jis tėveliui papasakojo, kaip neefektyviai ši institucija dirba beigi valstybės lėšas švaisto. Atseit jos veikla nėra orientuota į rezultatą. O štai aš norėčiau paoponuoti gerb. jaunėliui (galų gale ir su Darbo biržos teikiamomis paslaugomis susiduriu jau ne pirmą mėnesį, o visus vienuolika). Mano nuomone, priešingai, ši institucija labai orientuota į rezultatą, o ne į konkretaus asmens poreikių tenkinimą, t.y. jiems aktualu bet kokiais įmanomais būdais sumažinti bedarbių skaičių neatsižvelgiant į nieką. Jau esu pasakojusi, kad pirmomis dienomis užsiregistravus Biržoje man buvo pasakyta, jog nei psichologų (mano išsilavinimas), nei personalo specialistų (mano darbo patirtis) Lietuvoje nereikia, todėl sugalvokime Tau naują specialybę – gal administratorė? Ir dabar beveik metus man siūlo įvairius sekretoriavimo darbus. Ir kadangi atsisakyti negalima, nes prarasi bedarbio statusą, aš pasakau, kad išsiųsiu CV, bet, aišku, nesiunčiu. Nes administratore dirbti nenoriu. Bet jiems reikia mane kažkur IŠKIŠTI.

Jau net nekalbu apie Darbo biržos skelbimuose siūlomą finansinį atlygį. Na gerai, kalbu. Ir turiu pastebėti, kalbu ne tik savo vardu – juk ir su draugais bedarbiais padiskutuojame, ir tos pačios institucijos koridoriuose girdžiu – siūlomos algos yra tokios juokingos, kad labiau apsimoka namie sėdėt (nes kuro kelionėms neišdegini ir valgyklose pietauti nereikia). O Biržos darbuotojos raukia antakius – juk tai geriau, nei nieko (nes pašalpos jau seniai nebegaunu). Tiesą sakant, aš su jomis ir nesiginčiju – žinau, kad jų toks darbas. IŠKIŠTI vargšą bedarbį kad ir už skatikus.

Nu ir dar su tais pačiais draugais bedarbiais padiskutuojame, kad meluoja sakantys, jog darbų nėra. Šią akimirką www.cv.lt 852 pasiūlymai, www.cvbankas.lt 1002, www.cvmarket.lt 718, www.cvonline.lt 783 siūlomi darbukai (aišku, dauguma jų kartojasi per visas keturias svetaines, bet vis tiek). O tie, kurie siūlo dirbti už labai mažai, dar ir www.ldb.lt pasiskelbia. Mano nuomone, dauguma likusiųjų be darbo pamato atsiveriančias galimybes įdomesnei veiklai ir nepuola į pirmą pasitaikiusį darbą už juokingus pinigus, išskyrus tuos, kuriuos spaudžia paskolų našta ir verkiantys alkani vaikai. Todėl į Darbo biržos specialistą, įkyriai siūlantį beleką ir grasinantį, kad atsisakius bus blogai, žiūrima ne kaip į reikalingą draugą pagalbininką, bet kaip į priešą, iš kurio pinklių reikia mokėti gudriai išsisukti.

Ir mano subjektyvia nuomone, jei šią valstybinę instituciją ir reiktų reorganizuoti, tai ta linkme, kad kiekvienam bedarbiui būtų padedama susirasti jo poreikius, polinkius ir lūkesčius atitinkantį darbą. Pabrėžiu – ne surasti darbą, o padėti susirasti. Argi aktyvus savarankiškas pilietis nėra mūsų siekiamybė?

Tokis štai būtų mano oponavimas Kubiliaus jaunėliui.

Būčiau buvus nuovoki, iš karto būčiau padėkojusi ir atsisveikinusi, betgi ne – kaip kvaiša pažadėjau apsvarstyti ir paskambinti, ar mane tenkintų galimybė dirbti už pusiau juokingą sumą. Ir dabar neduoda man ramybės visi tie už ir prieš, nu ką daryt?

Už: vis viena dykai namie sėdžiu, o dar ir orai rudeniškai subjurs, nei pasideginsiu, nei ką, per keletą mėnesių kažkokia suma pinigų vis viena susidarytų, vadovė visai nieko tokia, darbas netoli namų, jokių šūdinų personalo apskaitos dokumentacijų, grynas psichologinis „softas“, patirties daugiau įgyčiau, kad paskui geresnį darbą su geresniais pinigais gaučiau. Be to, gi gal vis dar ekonominis nuosmukis tęsiasi, gal visur algos mažesnės?

Prieš: už tiek mažai pinigų dar niekad gyvenime nesu dirbusi, tai velniam tie visi bakalaurai, magistrai ir trys metai tiesiog tokio darbo patirties? Kad žemyn krisčiau? Esu laiminga vadovaudamasi principu, kad reikia daryti tai, ką nori, o į šitą darbą rytais keltis aš jau iš anksto nekenčiu… Be to, planavau per keletą artimiausių savaičių nuvykti prie Baltijos jūros, o per keletą mėnesių – ir prie kokios nors šiltesnės jūros ar vandenyno, o čia būtų ate ate mano gražiems planams. Jau visai nuprotėdama iš nežinios, kaip apsispręsti, ėmiausi burtų, ir jie ne vieną kartą man patarė neiti ten dirbti.

Ir šitas įrašas gimė gulint saulės nutviekstoje dobilų pievoje su knyga ir linksmai išdykaujančiu šuneliu šalia (2009 09 09 devynetų šventę nusprendėme simboliškai paminėti 9-tame forte, iš čia ir nuotraukos), tai tikrai nepadeda nuspręsti teigiamai darbo atžvilgiu… Gal kas dar kokių burtų žinot? Bandžiau atsakymą susapnuot, bet sapnuose pavyko apsilankyti tik būsimame mamos gimtadienyje.

***
P.S. Čia 500-tasis pinkcity.lt įrašas, būtų gražu 500 prenumeratorius ta proga turėti. Bet va. Užsiprenumeruok, niekšeli, jei dar nesi to padaręs, o skaitai.

Sesė sako, kad pasikeičiau. Na, lioviausi planuoti ir pradėjau vėluoti. Negražu vėluoti, žinau, bet kai iš anksto neplanuoji, tai paskui taip gaunasi, kad išeidama pro duris pamatai, jog diržas prie batelių nesiderina, ir tenka grįžti.

Virtuvėje baigėsi skubėjimas ir vietoj pusfabrikačių koldūnų namai kvepia vištienos pyragu. Tiek visko skanaus prikuriu, kad kiekvieną kartą norisi bent Twitter’yje vienu ar kitu patiekalu pasigirti, bet šiaip ne taip susivaldau. Mokausi gaminti, gi greit žmona tapsiu. Gal čia sutapimas, bet kai važiuodama Juodkrantėn sužadėtinio paprašiau rekomenduoti keletą knygų iš jo bibliotekos, visos, kurios man buvo įduotos, pasakojo apie geras sutuoktines. Vienoje perskaičiau sakinį, kad svarbiausia, jog žmona būtų graži ir ištikima. Na bet gal tas vištienos pyragas ir kiti mano rankelėmis sukurti stebuklai taipogi nepakenks.

Ir dar šios savaitės orų prognozė – kas gali būti labiau džiuginančio?

Mano patiesaliukas jau paruoštas, sumuštiniai tepami, šuo įspėtas (tikrai nenusiminė), ir savaitė atkišus nuogą bambą saulei – suplanuota! Ai, jau net lovos neklosiu – šiandien planavau patalynę pervilkti, padarysiu tai dangaus šviesuliams taip nebespiginant, viską tada tik dirbsiu ir prie kompo tada sėdėsiu, ir vidurdienį prie puodų keptuvių beigi indų, skirtų gaminti orkaitėse, nestoviniuosiu; kai toks oras! Na gerai, šiandien tai dar šiandien, dėl tų kelių laipsnių žemiau idealiosios dvidešimt penkerių temperatūros leisiu sau ir kelias parduotuvėles senamiestyje aplankyti, bet ryt poryt, kai ore tvyros bei sklandys tobuloji šiluma, jaučiu, gal net žadintuvą reiks nusistatyt?

Tada bandau įsivaizduoti save sėdinčią tvankiame kabinete su dūzgiančiu kondicionieriumi, įnikusią į beprasmiškus dokumentus ir monitoriaus apšviestu veidu… Brrr, net šiurpas nukrato. Tiesa, aš ir namie pakankamai sau darbų prisimąstau, džiugu, kad jau praėjusią savaitę baigiau svetainę įrenginėti ir puošinėti (taip taip, svetainę – kambarį, kuriame priimami svečiai. Ne virtualūs), netgi porą vakarų ir lankytojų apžiūrinėtojų bei linksėtojų galva buvom sulaukę. Sakau, jei dar šiandien senamiesty ryškiai žalią arba raudoną vazelę rasčiau, būtų mano darbas ties tuo dalyku baigtas.

Na tai aš jau varau, garsiai niūniuodama šitą:

Gi nusprogo mano hardas (brolis iškilmingai ta proga dešimt kartų dainą apie šį faktą sugrojo), teko ieškotis naujo kompiuterio (nes jau tikrai reikėjo viso naujo), svetainę pavasariop atsišviežinti nusprendėm, tai vien kiek kelionės po baldų parduotuves užima! Taipogi visos kitos dienos reikia interjero centrams aplankyti, tapetus renkantis. Dar tas Berlynas! Nusipirkom vakar bilietus per Ryanair‘ą, bet aš šiąnakt pusę nakties dėl to nemiegojau, niekad neteko man naudotis pigių skrydžių kompanijos paslaugomis, nujaučiu, kad ši patirtis bus nepakartojama ir nepageidaujama pakartoti. Už kiekvieną pasisukimą mokėti, tai kas gi čia per pigūs skrydžiai? Ir tiesa, kaip ten istorija su tais mokamais tualetais baigėsi? Tik vienas vienintelis privalumas, kad iš ir į Kauną parskraidina, ne į kokią Palangą… Dar taipogi suuodžiau, kad naktį iš Berlyno grįžus ryte teks į Login‘ą Vilniuje važiuoti, labai pasikliauju kolegų blogerių geranoriškumu mane į ten ir atgal parvairuoti, nes kitaip jau visai bus.

Kaip jau rašiau, dar kartais mašiniukui kokios pagalbos prireikia, knygų ir filmų nė velnio tiek, kiek žiemos mėnesiais, nesunaudoju. Plius prie visų šitų reikaliukų jaučiu pareigą kaip tikra namų šeimininkė trijų patiekalų garuojančią vakarienę patiekti, kambarius sutvarkyti ir su šuniu užsiimti. Tada pažiūriu, kiek dienų jau tinklaraščio neatšviežinau, ir klausiu akis dangun užvertus: kas vagia mano laiką?

Sekmadienį dievulis aiškiai prisakė švęsti, pjūklus šalin, ir atsidaviau visa saulytės glėbin. Nesu iš tų, kurie išsikalinėja, ir vos temperatūrai virš dešimt laipsnių pakilus, trumpom rankovėm žygiuoja, išmanau, kad pavasarį dar žemelė atšalusi ir taip toliau, tai iš pradžių skaičiau megztiniu ir džinsais apsirėdžiusi. Nu bet kad karšta. Megztinį nusivilkau. Vis viena karšta. Ir taip po drabužėlį vis šalin mečiau, kol likau vienais apatiniais (nes na į galvą tikrai nešovė važiuojant maudymosi kostiumėlį įsimesti). Man kas, sodas privati valda, tai ir deginiuosi apsirėdžius kaip noriu. Net galvą skarele nuo saulės prisidengiau, taip spigino!

Nors nuo Kanarų dar esu pašėlusiai ruda, negaliu atsispirti saulės vonioms, nors Tu ką. Tikriausiai esu saulės baterijomis maitinama. Logiškai mąstant, serotonino, laimės hormono, gamybai įtakos turi saulytės šviesa (gi todėl rudenį ir žiemą visi paniurę vaikšto), tai aš instinktyviai ir pumpuojuosi tą laimę į save. Oda švyti, akys švyti, tai ir aš visa švyčiu!

Ant basų kojos pirštų ropinėja bitutė, žolėje krebžda galybė rūpužiokių, tingiai prazvimbia kamanė, žydi snieguolės su žibuoklėm. Ateina katinas, garsiausiai miauksėdamas. Į visokius psik ir škac nereaguojama, mesteliu pagaliuką jo link. Aišku, nepataikau, o rainis šoka ant medgalio – juk žaidžiam? Gamta, mieloji, leisk man ramiai knygą paskaityt, a?

Juokauju. Jei šitokie orai toliau laikysis, nežinau, kas bus. Per gerai tikriausiai.

Skaitydama svarstau, ar kitiems laukiantiesiems nėra nuobodu, kai šitaip neturi ką veikti. Ausinuko net nesitraukiu, nes dviguba savęs sudominimo dozė (skaitymas + muzika) nuskambėtų pernelyg akiplėšiškai šiame kupiname nekantraus laukimo koridoriuje.

Grįžta konsultantė, užeikit, sako. Graži mergaitė spėjo įnikti į savąją knygą, negirdi. Grįžo konsultantė, sakau. Su paltu, ar be palto, teiraujasi. Sutrinku, nes tikrai nepastebėjau šito dalyko, o gražioji atkakliai spoksodama laukia atsakymo ir nekelia subinytės nuo kėdės. Sutrinku dar labiau. Vėl viso koridoriaus laukiančiųjų dėmesys į mane. Su paltu, ar be? Visi tyli. Sakė užeiti, sumurmu. Atsidususi užverčia knygą ir eina. Jaučiuosi mažumėlę nusikaltusi: ji man ištiesė pagalbos ranką, o aš nesugebėjau atsakyti tuo pačiu. Niekšiška.

Ateina mano eilė. Konsultantė perskaito prie mano pavardės parašytą profesijos sritį – personalo vadyba – ir giliai atsidūsta. Negaliu nustoti jaustis kalta, kai tiek atodūsių sukeliu per kelioliką minučių. Vėl pasiūlo administratorės darbo vietą, pakiša tuščią lapelį, įduoda rašiklį ir diktuoja el. pašto adresą, kuriuo turiu nusiųsti savo CV. Paklūstu. Pagaliau prieiname prie lemtingojo jaudinančio momento, kai sužinosiu, keliais litais valstybė nusprendė šelpti mano niekšišką, atodūsių bangas keliančią egzistenciją. Devyni šimtai dvidešimt aštuoni litai, šešiolika centų, sako. Pirmus tris mėnesius, priduria. Vėliau tris mėnesius – šeši šimtai trisdešimt devyni litai ir aštuoni centai. Pirmosios išmokos nesitikėkite anksčiau nei antroje balandžio pusėje, maloningai įspėja.

Pats tinkamiausias metas atsidusti man?

Vakar deklaravau pajamas, Valstybinė mokesčių inspekcija žada per dešimt dienų grąžinti permokas. Permokų valstybėlei kasmet turiu. Nepražūsiu.

Ech.

Ir žmonės klausia manęs: ką gi veiki per dienas? Nenusibodo namie sėdėt?

Bet juk aš nesergu?!

Šią savaitę pradėjau vaikščioti į visokius seminarus ir mokymus, skirtus asmeniniam tobulėjimui ir požiūrio plėtimui. Pirmadienį dalyvavau Kauno darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos organizuotame užsiėmime „Streso įveikimas ir prisitaikymas prie pokyčių, netekus darbo”. Kai buvau studentė, labai užknisdavo dėstytojai, nuplaukiantys toli toli nuo dėstomos temos, šįkart panašiu atveju patiko. Prisiminiau nuostabių psichologinių tiesų, kadaise girdėtų paskaitose, bet pamirštų ir todėl praktiškai nebenaudojamų. Bet labai naudingų! Pati medžiaga apie stresą yra ganėtinai nuobodi, tiek kai studijavau, tiek kai pati dėsčiau psichologiją, streso paskaitos būdavo pačios neįdomiausios. Bet šįkart suėjo, dėl tų visų nuplaukimų į šalis bei praktinių užduočių: kai reikėjo surašyti, kaip pasikeitė mano gyvenimas į teigiamą pusę netekus darbo, negalėjau liautis vardinti!

O šiandien buvau Užtrauktuko.lt seminare apie psichikos ligomis sergančius žmones. Dalinomės nuomonėmis, požiūriais, informacija. Įnirtingai kovėmės su stereotipais! Šitokie renginiai man visuomet įdomūs dėl paties interaktyvumo, į(si)traukimo, nuolatinio bendravimo ne viena, o daugeliu krpyčių, net nepastebi, kaip praeina tos kelios valandos. Studijų metu to gaudavau pakankamai, dabar gi, kai nueinu į mokymus, susijusius su profesiniu tobulėjimu, tai ir tobulėju tik toje mažutėje srityje, semiuosi siauro spektro informacijos. Tą galiu daryti ir internete arba skaitydama specialią literatūrą. O vat diskusijos, kito požiūrio į tą patį dalyką išgirdimas – va čia tai jėga!

Ai nu, ir viskas gi absoliučiai nemokamai!