Bernhard Schlink: Skaitovas

2015-02-24

Bernhard Schlink SkaitovasKodėl? Kodėl žvilgtelėjus į praeitį sudūžta tai, kas būta gražaus, dėl to, kad už šito gražaus slypėjo bjauri tikrovė? Kodėl apkarsta prisiminimai apie laimingus santuokos metus išaiškėjus, kad vienas sutuoktinių visus tuos metus turėjo mylimąjį? Ar todėl, jog taip atsitikus žmogus negali būti laimingas? Bet juk jis buvo laimingas! Kartai prisiminimai apie laimę neišsaugomi dar ir dėl to, jei pabaiga buvo skausminga. Ar laimė tik tada laimė, jei ji trunka amžinai? Ar skausmingai baigtis gali tik tai, kas buvo skausminga, neįsisąmoninta ir neįvardyta?

Atradau naują būdą ieškoti įdomių knygų – dažniausiai perskaičius gerą kūrinį smalsu pažiūrėti pagal jį pastatytą filmą, bet retai kada filmas pranoksta knygą, taigi darau priešingai – skaitau knygas, pagal kurias buvo pastatyti man patikę filmai. Su Kate Winslet beveik visi filmai geri, Skaitovas (The Reader) – ne išimtis. Žinoma, knygoje daug daugiau detalių, minčių, išgyvenimų aprašymų, kitaip ir būti negali, lengviau įsijausti, suvokti, suprasti. Tuo knygos ir žavi, tuo (man) jos ir yra šimtąkart geriau nei kinas.

Visus tuos metus skaičiau viską, ką tik galima buvo rasti apie neraštingumą. Žinojau, koks bejėgis beraštis žmogus, kai tenka atlikti kasdienius darbus, ieškoti kelio ar adreso arba rinktis patiekalą restorane, kaip nedrąsiai jis seka kitų pavyzdžiu arba nusistovėjusia rutina, kiek energijos išeikvoja veltui slėpdamas savo neraštingumą. Analfabetizmas yra žmogaus nebrandumas.

Pradžia labai intriguojanti, vidurys kiek nuobodokas, daug pamąstymų ir pasamprotavimų, pabaiga vėl sugrąžina įdomybes. Aktualiausias šis kūrinys, žinoma, vokiečiams, ypač toms kartoms, kurioms teko srėbti visą šūdą, paliktą nacių, su nesuvokiamai niekuo dėtam jaunimui diegiamu kaltės jausmu, ir panašiais dalykais. Tačiau kūrinys kelia susižavėjimą skverbimusi į žmogaus psichologiją, į charakterio formavimosi priežastis.

Mūsų gyvenimo tarpsniai taip arti vienas kito, kad vėlesniame gyvenime vis susiduriame su ankstesniuoju, ne kaip su nugyventu ir baigtu, bet kaip su dabar tebesančiu ir gyvu. Suvokiu tai. Vis tiek tai kartais man atrodo sunkiai pakeliama. Gal vis dėlto mūsų istoriją parašiau todėl, kad noriu nuo jos išsivaduoti, nors ir negaliu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams