Astrid Lindgren: Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo

2017-06-02

Astrid Lindgren Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogoBrėško, lauke buvo labai gražu: dangus toks mėlynas, koks būna tik pavasarį; namai, kaip visados temstant, atrodė kažkokie paslaptingi. Apačioj žaliavo parkas, kur dažnai žaisdavo Mažylis, o nuo aukštų tuopų kieme dvelkė malonus, stiprus lapų kvapas.
Tokį vakarą tik stogais vaikščioti. Pro atlapus langus sklido įvairiausi garsai ir triukšmas: tyliai šnekučiavosi žmonės, verkė ir juokėsi vaikai, virtuvėje tarškėjo mazgojami indai, lojo šuo, klenksėjo pianinas. Kažkur sutratėjo motociklas, o kai jis nurūko ir nutilo, sukaukšėjo arklio kanopos ir nubildėjo vežimas.

Skaitymas vaikui, mano giliu įsitikinimu, yra privalomas kasdienis ritualas, visapusiškai lavinantis ir ugdantis mažojo klausytojo intelektą, vaizduotę, kūrybiškumą, kalbą, socialinius įgūdžius, ir dar daug kitų gerų funkcijų atliekantis. Nežinau, kiek dešimčių knygų jau esu sūnui perskaičiusi, tik va kažkodėl jų neaprašinėjau, bet juk niekuomet nevėlu pradėti, ar ne?

Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo – stora knyga, netoli penkių šimtų puslapių, sudaryta iš trijų didelių dalių, kurios Švedijoje buvo leidžiamos kaip atskiros knygos. Kaip keistai iš naujo žiūrėjosi vaikystėje ne kartą matytas filmukas, kuriame surinktos padrikos pavienės detalės iš šių literatūros kūrinių!

Knygoje meistriškai perteikiami sumanaus, atsakingo ir jautraus berniuko išgyvenimai ir pasakojama apie jo priešingybės – nutrūktgalviško, kūrybingo, bet nelabai protingo Karlsono – išdaigas. Situacijos dažnai sprendžiamos ar pačios išsisprendžia netikėtai; yra ir nelaimingų pabaigų, ir trilerio elementų, ir netgi sėkmingos meilės istorija. Puiki knyga smalsiems vaikams, ir tikrai nenuobodi ją skaitantiems suaugusiems. Ne veltui klasika!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams