Aš esu šunų fanė! komentarai

Autorius: PinkCity

PinkCity — Thu, 28 Jan 2010 12:56:29 +0000

Ką tik feisbuke radau nuorodą į šunelių iš prieglaudos nuotraukas – TOS AKYS! Tikrai širdis plyšta mąstant apie tai, kad jie bus užmigdyti, nors pasikliovė žmogaus gerumu, stengėsi būti geriausiais draugais, atidavė visą savo šilumą, bet staiga tapo nebereikalingais…
Vertinant šunį parodose (tik geriausiems suteikiama “teisė” apvaisinti veislines kalytes ir palikuonims suteikti dokumentus) tikrinamas ne tik išvaizdos atitikimas standartams, bet ir charakteris, todėl agresyvūs šunys savaime pašalinami iš veislės tęsimo linijos, ir labai maža tikimybė, kad normaliai auklėjamas veislinis šuniukas bus agresyvus.
Bet – būtent – normaliai auklėjamas.
Kvailo žmogaus rankose ir tituluočiausas šuo gali virsti pabaisa, o protingo šeimininko mylimas beveisliukas tapti nepaprastai šauniu draugu.
Be to, mišrūnai yra atsparesni įvairioms ligoms, nes veisliniai nuolat poruojasi su daugiau-mažiau giminaičiais ir paveldi visokio blogio (bet tai galima numatyti )
Žodžiu, abiejose pusėse yra pliusų ir minusų, kiekvieno teisė rinktis, svarbiausia – mylėti ir džiaugtis!!!

GinG, vakar čiupinėjant tuos mažylius man irgi kilo tokia mintis – o jei taip imčiau, ir vieną sau nusipirkčiau? Vipetų apskritai beveik niekas po vieną neaugina, visuomet porelę, tai mūsų Vupi tokia vargšelė…

Autorius: GinG

GinG — Thu, 28 Jan 2010 12:56:10 +0000

Oj, kaip laukiu, kai bus vien džiaugsmai Kažkaip atrodo, kad neįtikėtina bus, norėsiu turbūt tada dar vieno mažo šuniuko – šitam draugo, nes kaip gi be tų rūpesčių? O ir sako, kad mažieji mokosi iš vyresnių ;P
O beje, taip pat kalbėjome, kad antrą šuniuką būtų gerai nepirkti.

Autorius: Gabi von Schade

Gabi von Schade — Thu, 28 Jan 2010 12:40:43 +0000

Na nežinau, juk prieglaudoje irgi ne atsitiktinai tą šuniuką pasiimi, man, pvz., niekaip netiko stambus šuo, nes namai maži, tai pasirinkau smulkesnę Ir šiaip jau pakankamai energingo būdo, bet tai kas, susigyvenam kažkaip, net smagu, kai šuniukas ramesnę šeimininkę “atveria” Bet argumentą šiaip jau suprantu, turbūt dar rimtesnis argumentas būtų išsirinkti tikrai draugišką ir neagresyvų augintinį šeimai su vaikais ir pan. Tik nesu tikrai, ar ta veislė ir dokumentai tokia jau neabejotina gero charakterio garantija – juk visko pasitaiko ir tarp veislinių šunų? Bet kategoriškai ginčytis nedrįstu, neišmanau taip gerai.
O su vaikais lyginti nežinau, ar tinka. Pati vaikų neturiu, ar duos Dievas turėti, dar nežinau, bet jei gyvenimas susiklostytų taip, kad vaikų labai norėtųsi, o Dievas savų neduotų – nedvejodama įsivaikinčiau, o ne bet kokia kaina stengčiausi “perduoti savo veislines savybes” Ir žmogutis, ir (bent iš dalies) šunelis man atrodo vertingas pats savaime, už tai, kad yra, kad myli, kad būna kartu, o ne už tam tikrą savybių kombinaciją.
Tik nepriimk už aršų ginčą. Mąstau, ir tiek, nematau reikalo susipykti – tegu tik žmonės laimingesni būna ir su šuneliais, ir su vaikais

Autorius: PinkCity

PinkCity — Thu, 28 Jan 2010 12:31:56 +0000

Gabi von Schade, ši tema labai jautri, ne kartą gvildenta ir, tikriausiai, neišgvildenama. Nuostabu, kad yra tokių žmonių, kaip Tu, kurie suteikia namus ir bičiulystę beglobiams gyvūnams, ką jie be Jūsų darytų, tačiau aš pati kruopščiai renkuosi ir savo draugams patariu rinktis veislinius šunelius, nes tokiu būdu Tu žinai, ką gausi – kokios bus charakterio savybės, stiprybės ir silpnybės – neduokdie, jei ramus namisėda nusipirks pasiutėlį, kuriam per dieną būtina subėgioti dešimt kilometrų (nes kitaip energija būna panaudojama namų griovimui) ir taip toliau.
(o pati turi/ruošiesi turėti vaikų? gimdysi pati ar įsivaikinsi? kodėl? ar ne tam susilaukiam vaikų, kad perduotume savo “veislines” savybes?)

Autorius: Gabi von Schade

Gabi von Schade — Thu, 28 Jan 2010 12:19:06 +0000

Sveikinu su nauju bičiuliu!
Čia ne kritika, o šiaip pamąstymas: man visada atrodė labai keista šunelį PIRKTI, o ypač už pasakišką kainą su visokiais ten dokumentais. Vienintelė priežastis šitaip išrankiai rinktis augintinį, mano nuomone, gali būti tik tai, kad jo reikia konkrečiam “darbui” (vedžioti akląjį, ganyti avis ir t.t.), kurį atlikti galima išdresuoti tik tam tikras veisles. O šiaip bičiuliui juk visai nesvarbu kilmės ir uodegų milimetrai. Ar aš dar kažko nesuprantu?
Mano Gama – pamestinukė iš prieglaudos. Miela draugė, tikrai jaučiuosi lyg vaikiuką turėdama, nes jos dar ir būdas labai žaismingas Ir visiems abejojantiems tikrai drąsiai patariu nebijoti tų prieglaudų.

Autorius: PinkCity

PinkCity — Thu, 28 Jan 2010 10:48:51 +0000

Taip, paprastai kalytės yra meilesnės ir ramesnės, prieraišesnės, mažiau linkusios dominuoti ir demonstruoti savo principus, tačiau šunų, kaip ir žmonių, pasaulyje pasitaiko išimčių, patvirtinančių taisyklę.

Autorius: Ieva

Ieva — Thu, 28 Jan 2010 10:11:19 +0000

Viskas aš nebeabejoju! Tik dar labai bus kuo pasidomėti, nes labai norėčiau, paimti šunelį iš prieglaudos, tik tada vėl kyla kitos mintys ir klaustukai…
Beje, hm, tai aš klaidingai maniau, kad kalytės visada meilesnės ir ramesnės? ;D