Arthur C. Clarke: Vaikystės pabaiga

Nėra tokios Utopijos, kur visi būtų patenkinti ir laimingi, ir visą laiką. Kuo geresnės gyvenimo sąlygos, tuo didesni dvasiniai poreikiai, ir tau jau maža to, ką turi ir ką gali, nors anksčiau nedrįsai apie tai ir svajoti. Ir, nors išorinis pasaulis suteikia viską, kas tik įmanoma, bet nerimstantis protas ir besiilginti širdis neranda ramybės.

Man taip patinka kartais nerti į visiškai skirtingą, nei man įprasta, sritį ir ten surasti kažką tokio nepaprastai smagaus, malonaus ir verto dėmesio. Mokslinės fantastikos knygų per visą gyvenimą esu perskaičiusi vos kelias, nes kartais būna pasiimu, pradedu, bet visi tie karai, kosminiai ginklai ir panašūs dalykai manęs labai jau netraukia, todėl nusiviliu ir metu šalin. O šįkart va pasisekė – šviesos kardais niekas nemojavo ir iš superultrameganerealių pabūklų nešaudė, tiesiog ėmė autorius ir papasakojo, kaip čia galėtų viskas mūsų planetai atsitikti, jeigu…

Romanas parašytas 1953 m. ir dėl to skaitant vis kirba tokia baimė, kad va bus prieš tiek laiko autorius kokią nesąmonę apie dabartį parašęs, ir knygos skaitymas taps juoku šaipantis iš to, kaip mūsų kasdienybę tais laikais žmonės įsivaizdavo, tačiau nieko pernelyg kvailo neperskaičiau, tik suklusau, kodėl kompiuteriai televizoriais vadinami – kad neva va sėdėsim mes kiekvienas prie savo televizoriaus ir žiūrėsim, kas vyksta kitoj pasaulio pusėj realiu laiku.

Clarke’as – fantastikos klasikas, o Vaikystės pabaiga – pirmasis ir, kritikų teigimu, vienas svarbiausių jo romanų, taigi dėmesys buvo tinkamai prikaustytas, vaizduotė įjungta pilnu pajėgumu, ir jau antroj pusėj vyko tas reikia-eiti-miegoti-bet-noriu-dar-skaityti etapas, kuris visuomet užklumpa, kai rankose geras kūrinys.

– Dar vienas, paskutinis klausimas, – tarė jis. – Ką mums daryti su mūsų vaikais?
– Džiaukitės jais, kol galite, – švelniai atsiliepė Rašaverakas. – Jie nebeilgai bus su jumis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 5