Arlene Eisenberg, Heidi E. Murkoff, Sandee E. Hathaway: Mažylio metai

Arlene Eisenberg, Heidi E. Murkoff, Sandee E. Hathaway Mažylio metaiJei norite išvilioti dvejų metų vaiką iš smėlio dėžės, nuo sūpynių ar nuo laipynės, turite būti labai rami, griežta ir labai labai protinga.

Gailiuosi, kad anksčiau neaprašinėjau visų savo perskaitytų knygų apie vaikų auginimą ir auklėjimą, nuo šiol pasistengsiu būti geresnė ir tai daryti, nes visgi literatūros šia tema yra begalė, todėl sunku išsirinkti tikrai naudingą ir sau šiuo metu reikalingą. Daugiausia knygų yra parašyta apie kūdikio priežiūrą, kol jam sueis vieneri, o toliau jau eina bendras srautas apie auklėjimą, vieni siūlo žiūrėti griežčiau (“Kodėl mūsų vaikai virsta tironais”), kiti atlaidžiau (“Kaip mylėti savo vaiką”), tačiau bendrai visi šie patarimai taikomi vos ne vaikams nuo vienerių iki aštuoniolikos. O tai yra labai neteisinga ir nesmagu, nes greičiausiai su darželinuku reikėtų kalbėtis kitaip, nei su paaugliu (nors užsispyrę maištauja jie vienodai). Tai va ši knyga puikiai užpildo spragą ir kalba būtent apie sudėtingąjį laikotarpį nuo pirmojo iki trečiojo gimtadienio, kurio viduryje esantį vaiką man šiuo metu tenka laimė prižiūrėti. Tai čia pirmas knygos pliusas – orientavimasis į konkretaus amžiaus tarpsnio problemas ir iššūkius. Antrasis – kad kiekvienai konkrečiai problemai ar iššūkiui įveikti yra siūloma ne viena ar dvi, o daugiau alternatyvių išeičių. Nes vaikai yra žiauriai skirtingi, ir jei vienam tinka nuviliojimas pažadėjus linksmybę, kitam gali suveikti gudrybė su įtikinamu pavyzdžiu, o trečiam gali niekas nesuveikti ir tuomet siūloma, kaip geriausia būtų tokioje situacijoje elgtis tėvams. Kitas pliusas – kad kalbama apie labai labai konkrečius iššūkius: ką daryti, jei vaikas neleidžia kirpti plaukų, nenori maudytis vonioje, bijo užmigti tamsoje, muša vaikus, nori pjaustyti savo maistą pats ir taip toliau. Dažniausiai patarimų tėvams knygose kalbama apibendrintai – ką daryti, jei vaikas nesilaiko taisyklių, jei kažko bijo ar jei viskam prieštarauja, o čia aptariami vis skirtingi atvejai (užtai knyga tokia stora), tačiau kas kartą sprendimai siūlomi vis įdomūs, kūrybingi ir naudingi.

Jei susitaikysite su faktu, kad jūsų vaikas yra tas, kas ji ar jis yra, ilgainiui suformuosite laimingesnį ir kūrybiškesnį suaugusį žmogų.

Kas dar labai patiko – kad pripažįstami vaikų skirtumai ir siūloma jais pasinaudoti siekiant sprendimų, o ne stengtis perlaužti charakterį į priešingą pusę, nes mamai ar tėčiui taip atrodo geriau. Žodžiu mokoma pamilti vaiką tokį, koks jis yra, net ir nepakenčiamiausiose situacijose, ir sugebėti visur įžvelgti pliusų. Tikrai aš į savo vaiką truputį kitaip ėmiau žiūrėti. O minusai – tai klaikus vertimas. Na gerai, gal ne klaikus, bet kai kurios vietos tai žiauriai juokingos, pavyzdžiui, kai kalbama apie tai, kaip sauskelnes pakeisti į treningo kelnes! Žinoma, čia turima omenyje training pants – atprastukės, na, gal 1999m., kai knyga buvo verčiama, šio termino dar nebuvo lietuvių kalboje, bet tai logiškai gali išmąstyti ir bent jau parašyti kelnaitės, jei jas vaikai imdavo nešioti iš karto po sauskelnių. Dar kitas geras – “Kaip sakė vaikų lavinimo specialistė Jean Piaget”… Kaip galima versti knygą apie vaikus neturint elementarių žinių? Vyras buvo Žanas Pježė, vyras! Apskritai kažkokiu feminizmu man truputį ši knyga kvepia, daugiau nei pusėje atvejų kalbant apie vaiką vartojami terminai mažylė, ji, dukra, nors patarimai universalūs abiems lytims, tai gal galima tiesiog sakyti vaikas? Pirmą kartą šitaip išverstą knygą skaičiau. Tačiau, kaip ir minėjau, nepaisant vertėjos nenusimanymo patarimai yra geri ir naudingi, o parašyta su gera humoro doze, be kurios auginant vaiką tikriausiai galima ir netekti proto.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

3 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

asta
2014 06 06 | 12:19

Rekomenduoju “Laimingų vaikų paslaptis”. Viena iš geresnių mano skaitytų knygų.

li
2014 06 07 | 10:38

“…daugiau nei pusėje atvejų kalbant apie vaiką vartojami terminai mažylė, ji, dukra…” – manau originalas feminizmu nekvepia, taip atsitiko lietuviškoje versijoje todėl, kad anglų kalboje kalbant apie bet kokios lyties kūdikį/mažylį, naudojama “she”. Na, dabartinėje moderniojoje tai jau nelabai, bet panašu kad knyga parašyta šiek tiek seniau 🙂 Kūdikį vadinti “it” neapsiverčia liežuvis (ar rašiklis 😀 ), tai ir buvo naudojama “she”. Panašu, kad vertėja tikra buvo nepatyrusi, ir nemėgstanti pasidomėti, o jei knyga versta 1999, tai ir internetas/google nebuvo visiems prieinamas 😀 Todėl aš asmeniškai mėgstu ir visiems rekomenduoju kiek įmanoma knygas skaityti originalo kalba. Net ir labai geras vertėjas prideda savo “prieskonių”, o prastas sugadina visą malonumą…

PinkCity
2014 06 07 | 14:27

asta, ačiū.
li, aš irgi iš pradžių taip galvojau, bet paskui, kai knyga jau įpusėjo, ir vis ta dukra prisidėdavo, tai pamaniau, kad net ir nežinant šito fakto, kad mažylis angliškai yra she, ties dušimtuoju puslapiu ateitų suvokimas 🙂

Palikti atsakymą