Apie viltį ir valią

2021-02-19

Tyloka buvo mano socialiniuose tinkluose pastaruoju metu, nes dėmesys krypo į aplink mane vykstančius dalykus ir jiems skyriau savo energiją. Manau, kad nesąžininga viešoje erdvėje dalintis tik laimės ir euforijos akimirkomis, nes tokiu būdu sukuriama iliuzija, jog rašančiajam nenutinka jokių problematiškų dalykų, nesėkmių, nepašlyja sveikata, o visi reikalai visuomet einasi kaip sviestu patepti.

Taigi, prisipažįstu, man pastaroji savaitė buvo ne iš lengvųjų. Sugedo automobilis, žmonės, nuo kurių priklauso mano darbai, negalėjo atlikti savųjų dėl objektyvių priežasčių, ištiko kelias paras trukęs stiprus migrenos priepuolis, paguldęs į lovą visą bejėgę, nors tuo metu turėjau organizuoti ir derinti kelis renginius, kuriuos vedžiau vieną dieną po kitos. Ir žinoma, viso to fone niekur nedingo dvidešimt keturias valandas per parą su manimi būnantys vaikai, rūpinimasis namų ruoša, buitimi, maisto gamyba.

Apie viltį ir valią

Sunkiausia visgi visame tame chaose ir įtampoje gyventi su fiziniu skausmu, kuris neišvengiamai apima visą kūną ir gviešiasi užvaldyti protą. Nes, na, skausmą bet kokiu atveju mes juntame smegenimis. Neturime tokio dalyko, kaip skausmo receptoriai – yra nervų galūnėlės, kurios siunčia signalą apie gaunamus impulsus galvos smegenims, o šios jau analizuoja informaciją, interpretuoja ir generuoja išvadas.

Esu išsiugdžiusi pakankamai atidžią savistabą, ir pastebėjau, kad užklupus nesėkmėms ir/ar jaučiant skausmą protas nejučia ima mane įtikinėti, kad ši situacija tęsis amžinai ir kad turėčiau ieškoti strategijų, kaip su visu tuo reikės išgyventi. Žinau, skamba absurdiškai, tačiau toks jau tas žmogaus protas – ne visuomet logiškas ir racionalus, jis linkęs apgaudinėti šeimininkę/-ą.

Noriu pasidalinti, kas man šįkart padėjo, kai buvo sunku.

Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, pirmasis dalykas – viltis. Vidinio dialogo metu įtikinėjau save, kad ši situacija yra laikina, kad ji vienaip ar kitaip išsispręs, praeis, skausmas dings, jėgos grįš, ir vėl galėsiu pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu. Nepraktikuoju žinučių sau įrėminimo ant stalo, tačiau jei tai daryčiau, užsirašyčiau: “Ir tai praeis!” Šis priminimas sau kartais būna itin svarbus.

Antras dalykas, kurį pajutau visu pajėgumu – valia. Kai jautiesi tikrai prastai visomis prasmėmis, kyla labai stipri pagunda imti gailėtis savęs, verkti, inkšti, kaltinti aplinkinius ir gyvenimą, praleisti laiką savigraužoje. Prireikia nemažai stiprybės ir valios pastangų vietoj to tiesiog imtis veiksmų.

Kiekviena problema turi savo sprendimą, kiekviena padėtis turi išeitį, kiekvienas skausmas baigiasi.

Ne kartą diskutuodama su šviesiais žmonėmis kėliau valios ir meilės sau prieštaros klausimą – jei viskas manyje sako, kad nenoriu kažko daryti, noriu tik gulėti lovoje ir gailėtis savęs, ar turėčiau taip ir daryti, ar visgi per jėgą pakelti save ir atlikti tam tikrus konkrečius veiksmus, kurie įgalina situacijos pokyčius į gera? Kur yra tikroji meilė sau? Bent jau šįkart mano situacijoje sutelkta valia man pagelbėjo. Rūpinimasis savimi yra ne tik savęs lepinimas tinginyste, bet ir darbas savo pačios labui.

Gyvenimas patiekia tam tikrus iššūkius ne todėl, kad mus sužlugdytų, o dėl to, kad turime pakankamai resursų jiems įveikti ir įveikdami augti kaip asmenybės.

Jei šiuo metu esi sudėtingoje situacijoje, siunčiu Tau stiprų apkabinimą ir žinutę apie viltį: ir tai praeis. Tikrai!

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams