Apie tobulėjimą Naujaisiais

2011-01-02

Nors yra nemažai žmonių, itin skeptiškai žiūrinčių į Naujųjų metų pažadus sau, greičiausiai jų cinizmas yra nulemtas jų pačios valios stokos. 2011-ųjų išvakarėse kaip tik teko diskutuoti apie savęs perorganizavimo sunkumus su keliais artimais žmonėmis, ir manau, kad viena didžiausių kliūčių yra nusivylimo savimi jausmas, kai pastebi, jog ir vėl sureagavai ne taip, kaip buvai sau pažadėjęs, patingėjai įdėti daugiau pastangų, pasielgei senuoju įprastu, o ne naujai ugdomu būdu. Būna, kad po šio nusivylimo, jausdami kaltę ir nepasitenkinimą, žmonės liaujasi dėję pastangas pasikeisti norima linkme, tokiu būdu apribodami save. Vienas iš naujų dalykų, kurių mokausi, yra būtent atlaidumas sau, suvokiant, kad jei dvidešimt ar trisdešimt metų elgeisi vienokiu būdu, per vieną parą staiga nepradėsi elgtis priešingai, ir pirmosios nesėkmės – tiksliau jų pastebėjimas – yra nuostabus ženklas, skatinantis nesustoti ir nenuleisti rankų. Lygiai kaip tėvai nepyksta, kad pirmą kartą savarankiškai pabandęs žingsniuoti kūdikis suklumpa ar griebiasi stalo krašto, o neapsakomai džiaugiasi jo pastangomis, taip ir save reikėtų paskatinti vien už tai, kad pastebi, jog vėl pasielgei senuoju įprastu būdu – juk anksčiau dažnai taip elgdavaisi, tačiau nė nesusimąstei, kad taip blogai ir vertėtų tai pakeisti.

Nuostabu yra tai, kad nors dvidešimt metų gyvenai vienokiu būdu, naujus įgūdžius galima išvystyti vos per keletą mėnesių, argi tai neįkvepia?

Šviesotamsa

Smagiausias dalykas tobulėjimo kelyje man yra pastebėjimas, kaip elgesys, kurį sąmoningai stengiausi sau įsidiegti, automatiškai iškyla kaip natūrali reakcija – nebereikia stengtis, viskas vyksta savaime! Elementarus pavyzdys: šiuo metu mokausi miegoti ant nugaros. Kadangi paprastai tai darau tik ant pilvo ir net užmigimas ant šono reikalauja pastangų, natūralu, kad pirmuosius kartus ant nugaros pavyksta išgulėti vos penkiolika – dvidešimt minučių, per jėgą savęs nekankinu ir verčiuosi bent ant šono. Ir kokia džiugi nuostaba mane aplankė, kai pusiaunaktį netyčia prabudusi pastebėjau, kad miegu ant nugaros! Vadinasi, mano siųsta žinutė nuėjo ir iki pasąmonės, taigi pokyčių kelyje nebesu vieniša su savo nenuorama protu. Žinoma, tai tik paprastas pavyzdys, kai imi savaime nebesusierzinti tose situacijose, kurios anksčiau varydavo tave iš proto, kai pavyksta išlaikyti ramybę ir giliai kvėpuoti pilvu tais atvejais, kurie seniau versdavo daužytis širdį ir sutankindavo paviršinį kvėpavimą, džiaugsmas būna daug didesnis. Ir kiekviena sėkmė sąmoningo tobulėjimo kelyje skatina siekti naujų, didesnių tikslų, bet – kaip minėjau – nepamirštant malonaus atlaidumo sau dėl pirmųjų suklupimų.

Gal gali pasidalinti sėkmės perkuriant save istorija?

12 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams