Apie šypseną ir paslaptį

2010-11-30

Yra tam tikras žmonių tipas, kurie nuolat šypsosi taip, lyg žinotų kažkokią labai labai gerą paslaptį, leidžiančią jiems gyventi lengviau nei smagiau, nei kitiems, ir man jie beprotiškai patinka! Būtent tokia paslaptinga šypsena puošia Juliet iš Dingusių veidą, negaliu atsigėrėt jos simpatiškumu, o neseniai susipažinau su žavingu keturmečiu, kurį net vyresni vaikai vadina „maloniai keistu“, nes jis irgi būtent taip šypsosi (ir nedaug kalba). Kartą pamačiau, jog jis dėlioja tam tikrą dėlionę, skirtą mokytis skaičiuoti – detales su tam tikru rutuliukų kiekiu reikia sujungti su atitinkamu skaičiumi – ir jis viską, iki pat dvidešimties, buvo sudėliojęs teisingai. „Ar tu pažįsti tokius didelius skaičius?“ – paklausiau. Atspėk, kuo jis man atsakė? Ogi ta savo miela paslaptinga šypsena, netardamas nė žodžio! Vėliau supratau, kad dėlionės detalės yra skirtingos ir šešių su keturiolika nesulipdysi net ir norėdamas, paprasčiausiai forma neatitinka, tačiau svarbiausia man šioje situacijoje buvo mažojo veido išraiška. Jau tokia nerealiai miela! Žiūrėčiau ir žiūrėčiau… Dar tokia šypsena puošiasi kelios mano jogos Mokytojos, būtent tos, apie kurias rašydama mielai pradedu didžiąja M. Kitos taip nesišypso. Matyt, dar nežino Tos Gerosios Paslapties…

Šypsena

O aš?

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams