Apie senolius ir senoles

Prieš kelias dienas žiūrėjau spektaklį, kuriame turbūt pusė aktorių buvo atšventę septyniasdešimtmetį. Jau ir taip ėjau su truputį neigiama išankstine nuostata, baime, kad reginys nebūtų pernelyg mėgėjiškas, kaip dvyliktokų paskutinio skambučio vaidinimas, mat teatras atvyko gastrolėms iš provincijos, o dar kai pirmoje scenoje išvydau dvi garbaus amžiaus senučiukes… Puiku, kad rūpinamasi senolių užimtumu, pagalvojau. Bet visgi galiu pasidžiaugti, kad mano nuogastavimai buvo neteisingi, o spektaklis suvaidintas puikiai. Tiesa, kartą viena močiutė sumaišė kitų veikėjų vardus, bet jaunosios aktorės greitai ją pataisė ir atrodė, kad gal net taip ir turi būti, juk senolės ir vaidina senoles, o senolėms visko pasitaiko – ir vardus sumaišyti, ir užmiršti, ką norėjo sakyti. Nors ilgus tekstus garbaus amžiaus aktoriai buvo išmokę puikiai ir vaidino įtikinamai, jautriai, kartais net sukrečiančiai jautriai, ir aš, kaip ir dera jautrios sielos moteriai, susigraudinau ir vieną sceną pro ašaras žiūrėjau. Žodžiu truputį skyrėsi spektaklis nuo tų šiandien madingų komedijų, a la ko nori moterys arba turiu meilužę, kaip ją paslėpt nuo žmonos, cha cha cha.

O kai su močiute nuėjom į suši‘nę, nusistebėjau, kaip puikiai ji įvaldžiusi valgymą lazdelėmis. Atkreipusi dėmesį pamačiau, kad sušį lazdelėmis ji ne paima, o pasmeigia! Nuostabu!

Tai ką aš noriu pasakyti – kad mūsų visuomenė, kurios dalimi esu, kartais nepelnytai nuvertina senjorus.

Anksčiau senolis būdavo kaimo išminčius, kurio visi klausdavo patarimo, iš kurio mokydavosi ir kurį labiausiai gerbdavo. Dabar gi viskas atvirkščiai – pavyzdžiui, technologijose mes nusimanome geriau, nei mūsų tėvai, o šie – geriau nei jų tėvai. Aišku, mūsų vaikai nusimanys dar geriau, nei mes. Ir nors tai yra „tik technologijos“, šiandieniniame gyvenime be jų – nė žingsnio, todėl atitinkamai mes ir informaciją susirandame greičiau, ir galime ją analizuoti palygindami kelis šaltinius, ir dabar jau aš patarinėju močiutei, kokios žolės nuo ko, nes internete žinių daugiau, nei vieną gyvenimą nugyvenusio žmogaus galvoje. Natūralu, kad toks vertybių apsivertimas verčia garbaus amžiaus žmones jaustis nesmagiai. Todėl yra sveikintinos visos iniciatyvos, kurių dėka senoliai gali realizuoti savo gabumus. Jie gali būti naudingi likusiai visuomenės daliai ir atvirkščiai, reikia tik neužsimerkti ir nesiliauti džiaugtis gyvenimu.

Močiutė suši lazdeles parsinešė namo, nes užsimanė išmokti valgyti jomis nesmeigdama.

Ai, tiesa, dar prisiminiau, kad kai mirė mano dėdė, močiutės sūnus, ir delfyje apie tai buvo pranešta, komentaruose ten visi reiškė užuojautą ir panašiai, ir staiga žiūriu – komentaras, kuriame neva mano močiutė dėkoja už užuojautas! Jau galvoju čia tai tikrai nejuokingas delfi-komentatorių pokštas. O pasirodo, tikrai mano močiutė buvo nuėjusi į biblioteką ir ten perskaičiusi komentarus padėkojo! Ji labai šauni, tikrai.

Hits: 0