Apie savęs matymą kito akimis

2019-01-29

Nors suvokiu, kad skirstyti ir kategorizuoti žmones nedera (nes visi mes esam viena), bet kartais norom nenorom matau vieną žmonių dalį kaip ieškančiuosius, o kitą – nesusimąstančius. Ieškantieji – pakankamai neramūs, jie daug domisi, smalsauja, domisi, vaikšto į įvairius renginius, žiūri video, kalbasi su žmonėmis, bandydami surasti – tiesą, gyvenimo prasmę, vidinę ramybę. O nesusimąstantieji tiesiog plaukia su gyvenimo tėkme, eina į darbą, vairuoja automobilį, naršo internete, prižiūri vaikus, ir jiems nesuprantamos tos ieškančiųjų paieškos. Nežinau, kurie laimingesni. Aš, kaip kad sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas, esu viena iš tų ieškančiųjų. Ir rašau tokiems pat. Neramiesiems, ieškantiems ramybės.

Tai va, noriu pasidalinti vienu maloniu atradimu. Esu iš tų neramiųjų, kurie dažnai save kaltina, graužia, mato savo netobulumą, nesijaučia pakankamai geri – pakankamai geras žmogus, pakankamai gera mama, žmona, dukra, sesuo, anūkė, draugė, darbuotoja, kaimynė, vairuotoja, rašytoja, joginė, klientė, pacientė ir taip toliau. Nors dedu pastangas tokia būti, nesijaučiu pakankama. Išskyrus kai medituoju apie tai ir visiškai įsisąmoninu šiuos savo nepakankamumo jausmus. Tuomet gebu save priimti, sau atleisti, save mylėti. Man patiko neseniai išbandyta meditacija pažvelgiant į save mylinčio asmens akimis.

Kontrastai

Sunku, netgi neįmanoma įvertinti, kas gyvenime mane yra labiausiai mylėjęs, tačiau praktikuojant šią meditaciją iš pradžių mintyse iškilo mano amžiną atilsį močiutės figūra. Jos akyse visuomet jaučiausi daug geresnė, nei pati manau esanti. tiesiog pati geriausia. Protingiausia. Šauniausia. Stipriausia. Mieliausia. Gražiausia. Išmintingiausia. Mielaširdingiausia. Jei mūsų pokalbio metu netyčia prasitardavau, kad kažkas negražiai su manim kalbėjosi ar pasielgė, švelni močiutė virsdavo įniršusia manęs gynėja. Taigi užsimerkiu, kelis kartus įkvepiu ir iškvepiu sąmoningai sekdama įeinančio ir išeinančio oro srovelę savo šnervėse, krūtinėje, pilve, ir įsivaizduoju, kaip močiutė žvelgia į mane, ką apie mane galvoja, ką man sako. Nuostabus jausmas!

Nors jau keleri metai kaip močiutės fiziškai nebėra šalia, dažnai ją sapnuoju, dažnai matau mintyse. O dabar dar ir jausiu palaikymą, kai mano savęs matymas ims svirduliuoti. Pabandyk ir Tu skirti laiko bei pamatyti save mylinčio Tave asmens akimis. Pajausi, kaip smagu!

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams