Apie priklijuojamas blakstienas ir saviugdos renginius

2019-10-25

Rengdama ir anonsuodama savo seminarus ir kitus saviugdos renginius kartais sulaukiu komentarų, neva kam jie reikalingi, kad tai – tik akių dūmimas lengvatikiams, verslas, norint pasipinigauti, ir nieko daugiau. Kad niekas žmoguje po tų visų seminarų ir relaksacijų nepasikeičia. O va – kai blakstienas prisiklijuoji ir telefoną į naujesnio modelio pasikeiti – rezultatas iš karto akivaizdus, ir jautiesi išsyk geriau šitaip pinigus išleidęs.

Visų pirma noriu pasakyti, kad kviesdamas į saviugdos seminarus niekas (na, galbūt beveik niekas) nežada, kad jo metu renginio vedėjas pamosikuos stebuklinga burtų lazdele dalyviams virš galvų ir tokiu būdu magiškai pavers juos kitokiais – geresniais, taikesniais, linksmesniais, tobulesniais, ramesniais ar seksualesniais. Dažniausiai seminaro metu yra suteikiama informacija, žinios, jei seminaras praktinis – ugdomi įgūdžiai ir kompetencijos, įgalinančios žmogų pačiam prisiimti atsakomybę už savo laimę ir gerovę, mokoma, kaip ir kokiais būdais galima rasti harmoniją su savimi ir kitais. Jei dalyvis ateis, pasėdės koją ant kojos užsidėjęs, pažiopsos pro langą ir išėjęs nieko su gautomis žiniomis nedarys – tai aišku, kad niekas nepasikeis! Tai bus sugaištas laikas ir veltui išmesti pinigai. Į saviugdos renginius kviečiame žmones, kurie nesijaučia visapusiškai laimingi, kurie nors, atrodytų, viską turi, jiems nieko netrūksta, bet viduje juntama kažkokia sumaištis, nėra tos harmoningos pilnatvės ir viskas.

Ar tai verslas? Na žinoma! Gyvename visuomenėje, kurioje materialinių gėrybių mainai vyksta per piniginius santykius. Seminarų vedėjų vaikai irgi nori valgyti (pavyzdžiui, maniškiai, priešingai nei daugumos, valgo išties nemažai). Kodėl už blakstienų klijavimą, telefonų taisymą ar vaikų ugdymą pinigus imti moralu, o už seminaro vedimą – ne? Jau nekalbant apie tai, kad reikia ir už salės nuomą, ir valstybei mokesčius susimokėti.

Tik nesuprask manęs neteisingai, aš jokiu būdu neteigiu, kad dirbtinių blakstienų klijavimas yra kažkuo neigiamas dalykas. Jei moteris nuo to geriau pasijaučia – valio! Kuo daugiau gerai besijaučiančių žmonių, tuo laimingesnė visuomenė, tuo smagiau ir man joje gyventi! Tik ar kartais perdėtas rūpinimasis savo išvaizda ar statuso rodikliais – naujausio modelio automobiliu ar telefonu – nereiškia, kad tokiu būdu užmaskuojami gilūs vidiniai skauduliai?

Laimė

Ką darai, kai automobilio variklyje pasigirsta neįprasti bildesiai? Prisiklijuoji linksmą lipduką ant galinio stiklo? Pasigarsini muziką? O gal nusprendi rimčiau paišlaidaut ir užsidedi naują spoilerį? Taigi va – rūpiniesi savo automobiliu! Ne, greičiausiai važiuoji į servisą ir taisai variklį.

Analogiškai ir su mūsų vidumi. Jei kažką giliai skauda, jei kažkas tikrai negerai, tiek negerai, kad jau net lenda laukan psichosomatinės ligos, jei kartais be jokios rimtos priežasties pravirksti ar imi šaukti ant sutuoktinio ir vaikų, norėdamas užsimiršti gali nueiti į lėkštą komediją, kurioje iki valiai prisikvatosi, gali išvykti atostogų į šiltus kraštus (nes juk Tu to tikrai nusipelnei, ar ne?), gali bent jau leisti sau gelinius nagus pasidaryt ar plaukų spalvą pakeist, bet po viso to, grįžęs namo, vakare, kai visa šeima jau miega, o Tu dar guli ir spoksai į tamsą, ar jautiesi gerai? Ar jauti palaimingą vidinę harmoniją?

Kas būtų, jei tų blakstienų neprisiklijuotum? O jei nepasidažiusi į darbą išeitum? O jei iš viso – o siaube – neišsiplovus galvos? Kas, jei vietoj išmaniojo naudotum seną telefoną su mygtukais? Įsivaizduok – prekybos centre Tau kažkas paskambina ir Tu – be blakstienų, be makiažo, su riebaluotais plaukais – išsitrauki mygtukinį telefoną, sakai alio, ir į Tave pradeda žiūrėti visi aplinkui stovintys žmonės! Atrodo kaip ištrauka iš siaubo filmo ar košmariško sapno, ar ne?
Kodėl? Nes – ko čia dar klausti – taigi ką žmonės pagalvos! O kodėl Tau tokia svarbi aplinkinių – netgi visai Tau nepažįstamų – žmonių nuomonė? Ar Tavo savivertė nuo to sugrius? Ar tai jau reikš, kad Tavo gyvenimas tikrai visiškai sušiktas? Nes gi ką apie Tave pagalvos?!

Kai gyveni vidinėje harmonijoje, svarbiausias matas ir yra ta vidinė harmonija. Keisti aplinkinių žvilgsniai ar net komentarai negali jos sujaukti. Tu esi Tu, nuostabi pilnavertė būtybė, nesvarbu, ką apie Tave galvoja kiti. Ir tos blakstienos nesvarbios. Jos – kaip žaidimas, gyvenimo įvairovei praskaidrinti, kaip maskaradinis kostiumas karnavale – apsivelki, nusivelki, bet Tu vis tiek išlieki tas pats Tu. Nuoširdžiai linkiu to nepamiršti.

P. S. Pažįstu gerą priklijuojamų blakstienų meistrę, gali kreiptis – duosiu kontaktus.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams