Apie malonų atlygį

2019-01-25

Nusipelnėme gyventi geriau!, Nes aš to verta! – reklamos agentūros puikiai moka sužaisti mūsų nepilnavertiškumo jausmais, siekdami įsiūlyti prekę ar paslaugą, kuria po šitokios sunkios dienos / savaitės / mėnesio galime leisti sau pasilepinti. Tarsi mes būtume vaikai, kuriems mama liepia suvalgyti neskanią rūgštynių sriubą, kad gautume saldainį, tėtis liepia atlikti namų darbus, kad galėtume bėgti į lauką, ar dar kažkoks suaugęs liepia susitvarkyti žaislus, kad galėtume pažiūrėti filmuką. Nežinau, kaip Tu, bet aš jaučiuosi iš to amžiaus jau išaugusi. Man nereikia paskatinimų malonumais, kad atlikčiau mažiau malonias užduotis.

Tiesą sakant, nemažai priklausomybių būtent tokiu būdu ir sukeliamos: jei atlygini sau už kažką maistu – susergi bulimija, jei cigarete – tampi rūkoriumi, jei atsipalaidavimu verčiant socialinių tinklų puslapius – pasidarai priklausomu nuo ekranų. Čia reiktų suklusti mamoms ir tėčiams – ar tikrai teisingai elgiatės, siūlydami vaikui skanėstą už tai, kad jie padarytų, ko norite? Pavyzdžiui, mūsų šeimoje saldumynai niekada nėra paskatinamasis prizas, gal todėl juos galime laikyti atvirai, nepaslėpus, vaikams pasiekiamoje vietoje ir būti ramūs, kad jais nebus piktnaudžiaujama.

Enough

Bet suprantu tuos žmones, kurie lengvai pasiduoda žiniasklaidos ir populiariosios kultūros įtakai nuolat save kuo nors apdovanoti, palepinti, sau atlyginti – nes Tu to verta! Čia kaip ir su tuo kūno kultu – nesupranti, kad ne pati nori vienaip ar kitaip atrodyti, o visuomenė privertė Tave patikėti, kad Tu to nori. Taip ir su atlygiu – už penkiasdešimties savaičių triūsą privalai apdovanoti save prabangiomis atostogomis, už juodą dieną darbe – spa malonumais, na, bent jau taure vyno vonioje su putomis. O gal savaitgaliniu apsipirkimu? Gal jau nusipelnei naujo automobilio?

O kaip būtų, jei visas gyvenimas būtų vienas nuostabus besitęsiantis atlygis? Nebūtinai nepertraukiamas malonumas (to ilgai neištvertų nė vienas gyvas padaras), bet bent jau ne kančia, kuri verstų svajoti apie tinkamą apdovanojimą. Juk kambarius galima siurbliuoti su daina, stovėjimą eismo kamščiuose išnaudoti audioknygų klausymuisi, o darbe tiesiog pamatyti prasmę tame, ką darai. Ir, aišku, visi tie maži, bet kartais sunkiai pastebimi dalykai, paverčiantys kiekvieną akimirką džiugesne – saulės spindulių žaismas, švelnaus rūbo ar patalynės lietimasis prie odos, kvapas lauke po lietaus. Galų gale pats tas faktas, kad esi gyva(s) ir kvėpuoji – juk tai nuostabus dalykas, ar ne?

Smagaus savaitgalio! Tikrai tokio nusipelnei!

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams