Apie kovas

Ėmus atidžiau stebėti, ką mano protas dažniausiai veikia, apima kažkoks siaubas – jis nuolat užsiiminėja niekais ir vaizduoja, kad baisiai daug dirba! Praeities įvykių analizei skiriama sąlyginai mažai laiko, tačiau ateities kūrimui, galimų problemų sprendimui, ieškojimui išeičių iš situacijų, kurios dar neegzistuoja, bet yra tikėtinos, – klaikiai daug! Kai imu jam (suprask – protui) dėl to priekaištauti, tas teisinasi, neva visuomet geriau būti pasiruošus, štai Tau puokštė sprendimų, reikalams susiklosčius vienaip ar kitaip, tereikės pasirinkti, bla bla bla. Bet aš juk žinau, kad visuomet galiu pasikliauti intuicija, kuriai būtina sąlyga – spontaniškumas, o dauguma tų problemų, kurias protas būna išsprendęs, niekuomet taip ir neiškyla. Nereikalingas energijos švaistymas. Uf!

Rykleliai

Taigi imuosi kovos. Guodžiuosi bent tuo, kad problemos įvardijimas – pirmas žingsnis į jos sprendimą, nes mūšius dažniausiai pralaimiu. Visų pirma – protas visą gyvenimą taip elgėsi, netgi buvo mano skatinamas, taigi įsisenėję įpročiai kaišo kojas. Visų antra – jis yra toks gudrus, toks energingas, ir kuo daugiau jį tramdai, tuo stipriau šėlioja. Neveltui Indijoje lyginamas su girta beždžione, įgelta skorpiono. Jau atrodo nurimsta, nutyla, apsidžiaugiu, ir tuomet jis pokšteli kokį nors nekaltą klausimą, kurį vertėtų apsvarstyti, jei šiuo metu nieko svarbaus neveikiu, ir prasideda. Žinau, kad svarbu neužsivesti, neįsitraukti į dialogus, ginčus ir pykčius, nes tuomet viskas bus daug daug blogiau, bet kartais netenku kantrybės. Uf.

O kad proto ramybė yra vienas kertinių akmenų laimės bokšto statybai, patvirtina budizmas, induizmas, Kastaneda su Don Chuanu, geštalt psichoterapija su savo svarbiausiuoju „čia ir dabar“ principu. Iš tiesų, žiūrėk, prote, kaip Tu jautiesi, kas Tave vargina bei džiugina čia ir dabar? Kokių problemų turi dabarties akimirką? Jokių? Tu tiesiog nori gražiai sudėlioti mintis šiame įraše? Puiku, ties tuo ir likime. Laikas iliustracijos parinkimui ateis, kai pabaigsime tekstą. Bet štai, kai tik imu drausti jam mąstyti apie iliustraciją, spėk, ką jis daro – jis būtinai mąsto apie iliustraciją! O kai aš tai dar ir užrašau, jis mėgaujasi – štai kaip puikiai Tu mane valdai! Uf!!!

Vienintelis kol kas pavykęs būdas sustabdyti vidinį dialogą (kalbant Kastanedos terminais) yra susikoncentruoti į nepaprastai įdomią veiklą, įtraukiančią visomis jėgomis, priverčiančią pamiršti kas, kur ir kodėl esu – kai svarbiausia būna tik dabarties momentas. Tačiau kaip ilgai galiu tokia veikla užsiiminėti? Bet kokiu atveju tai tėra apgaulė – protas nėra nuraminamas, jis tiesiog įkinkomas visu pajėgumu, kad nebeliktų vietos beprasmiškoms minčių grandinėms. Bet kokiu atveju, man bent jau ramiau dėl to, kad stengiuosi.

Palinkėkime vienas kitam ramybės.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

5 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Kamanė
2010 09 24 | 11:54

kaip tai pažįstama!

Eglė
2010 09 24 | 12:29

Labai aktualus įrašas! Ramybė iš ties svarbi, todėl nesąmoningai taip mėgstu žvejybą ir juvelyriką, nes tik stebėdama plūdę arba zulindama sidabrą atjungdavau protą nuo naujų scenarijų kūrimų, problemų modeliavimo, jų sprendimo modeliavimo ir t.t.. Tik ūgtelėjusi supratau ramybės svarbą ir ramybės linkėjimo prasmę.
Dar kartą dėkoju tau, Jovita, už išrašymą to, kas taip pulsuoja. Ne pirmą kartą pastebiu, kad gyvenam tapačiais “rūpesčiais” ir mintimis.

tylumoj
2010 09 24 | 13:25

[atsiprasau, kad rasau nelietuviskomis raidemis]

turiu toki paveiksleli kompiuteryje issisaugojus:

“my favourite time of day is the brief moment when you wake up and don’t know who you are”

manau, kad jis labai teisingas. kita vertus, ir priestaringas- kas as esu, jei nezinau, kas esu (sviestas sviestuotas)? ta prasme, kas apibrezia mane, kaip asmenybe? ar tada, kai as visuomet vadovaujuosi protu ir samoningai dalyvauju kasdienoje, gyvenu “teisingiau” nei tada, kai plaukioju kitose dimensijose, nutildziusi proto triuksma?… manau, kad visuomenes mums yra idiegta, jog pirmasis variantas yra “teisingas” ir “tikras”, ir reikia pripazinti, kad ir pati taip manau (saugiau? patikimiau?..). taciau nuojauta sako ka kita…

atsakant kartu ir i Egles komentara- ar nepastebejote, kad, uzsiimant megstama veikla, laikas beprotiskai greitai lekia? kai tai suvokiu, mane apima gana didelis siaubas. tiek valandu prabega kaip keletas minuciu!…

susimastyti verciantis irasas, kaip ir visi kiti Tavo, Jovita, dekui!!!

Kaukas
2010 09 27 | 9:42

Geriausiai yra apskritai negalvoti apie protą. Tiesiog dirbti savo darbą, atlikti savo pareigas ir džiaugtis gyvenimu.

Crabas_kanibalas
2010 09 28 | 16:05

Atsargiai dar susipyksi su protu 🙂 Beje kaip tu galėtum pasikliaut intuicija, jei prieš tai tavo protas nebūtu apdorojas kažkokių vaizdinių, pojūčių ir apskaičiavęs galimų variantų sąveikų ar panašumų t.y kaip tu sakai švaistęs energiją. Yra realus pavyzdys, kada gaisrininkas pasikliaudamas intuicija išgelbėjo savo komandą, bet tik dėl to, kad ankščiau protas analizavo gaisrus, ugnį, dūmus ir tt. Ir tam tikroje situacijoje intuicija “pasakė”, kad kažkas blogai su dūmais, kad ugnis ne tos spalvos ir, kad kažkas čia ne taip, kaip turėtu būti.
Visgi smagu, kad pati save stebi, dauguma žmonių to nesugeba, kaip yra sakęs A.Kamiu: Intelektualas – tai žmogus, kurio protas pats save stebi. 😉

Palikti atsakymą