Apie kovas

2010-09-24

Ėmus atidžiau stebėti, ką mano protas dažniausiai veikia, apima kažkoks siaubas – jis nuolat užsiiminėja niekais ir vaizduoja, kad baisiai daug dirba! Praeities įvykių analizei skiriama sąlyginai mažai laiko, tačiau ateities kūrimui, galimų problemų sprendimui, ieškojimui išeičių iš situacijų, kurios dar neegzistuoja, bet yra tikėtinos, – klaikiai daug! Kai imu jam (suprask – protui) dėl to priekaištauti, tas teisinasi, neva visuomet geriau būti pasiruošus, štai Tau puokštė sprendimų, reikalams susiklosčius vienaip ar kitaip, tereikės pasirinkti, bla bla bla. Bet aš juk žinau, kad visuomet galiu pasikliauti intuicija, kuriai būtina sąlyga – spontaniškumas, o dauguma tų problemų, kurias protas būna išsprendęs, niekuomet taip ir neiškyla. Nereikalingas energijos švaistymas. Uf!

Rykleliai

Taigi imuosi kovos. Guodžiuosi bent tuo, kad problemos įvardijimas – pirmas žingsnis į jos sprendimą, nes mūšius dažniausiai pralaimiu. Visų pirma – protas visą gyvenimą taip elgėsi, netgi buvo mano skatinamas, taigi įsisenėję įpročiai kaišo kojas. Visų antra – jis yra toks gudrus, toks energingas, ir kuo daugiau jį tramdai, tuo stipriau šėlioja. Neveltui Indijoje lyginamas su girta beždžione, įgelta skorpiono. Jau atrodo nurimsta, nutyla, apsidžiaugiu, ir tuomet jis pokšteli kokį nors nekaltą klausimą, kurį vertėtų apsvarstyti, jei šiuo metu nieko svarbaus neveikiu, ir prasideda. Žinau, kad svarbu neužsivesti, neįsitraukti į dialogus, ginčus ir pykčius, nes tuomet viskas bus daug daug blogiau, bet kartais netenku kantrybės. Uf.

O kad proto ramybė yra vienas kertinių akmenų laimės bokšto statybai, patvirtina budizmas, induizmas, Kastaneda su Don Chuanu, geštalt psichoterapija su savo svarbiausiuoju „čia ir dabar“ principu. Iš tiesų, žiūrėk, prote, kaip Tu jautiesi, kas Tave vargina bei džiugina čia ir dabar? Kokių problemų turi dabarties akimirką? Jokių? Tu tiesiog nori gražiai sudėlioti mintis šiame įraše? Puiku, ties tuo ir likime. Laikas iliustracijos parinkimui ateis, kai pabaigsime tekstą. Bet štai, kai tik imu drausti jam mąstyti apie iliustraciją, spėk, ką jis daro – jis būtinai mąsto apie iliustraciją! O kai aš tai dar ir užrašau, jis mėgaujasi – štai kaip puikiai Tu mane valdai! Uf!!!

Vienintelis kol kas pavykęs būdas sustabdyti vidinį dialogą (kalbant Kastanedos terminais) yra susikoncentruoti į nepaprastai įdomią veiklą, įtraukiančią visomis jėgomis, priverčiančią pamiršti kas, kur ir kodėl esu – kai svarbiausia būna tik dabarties momentas. Tačiau kaip ilgai galiu tokia veikla užsiiminėti? Bet kokiu atveju tai tėra apgaulė – protas nėra nuraminamas, jis tiesiog įkinkomas visu pajėgumu, kad nebeliktų vietos beprasmiškoms minčių grandinėms. Bet kokiu atveju, man bent jau ramiau dėl to, kad stengiuosi.

Palinkėkime vienas kitam ramybės.

5 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams