Apie knygų skaitymą ir seksą

2014-11-06

Kartais, kai manęs paklausia apie mano pomėgius, aš nežinau, ar reikia, ar priklauso, ar gražu įvardinti knygų skaitymą kaip tokį. Iš vienos pusės – taip, tai yra pomėgis, nes knygas skaityti mėgstu, skaitydama praleidžiu nemažai laiko, domiuosi, kokias rinktis, ką skaito kiti, ką jie mano apie tas pačias knygas, kurias aš skaitau. Kita vertus, knygų skaitymas man atrodo toks įprastas ir natūralus laisvalaikio praleidimo būdas, kaip arbatos gėrimas ar mirkimas vonioje (beje, gerdama arbatą ir mirkdama vonioje aš taip pat skaitau knygas). Na, toks tarsi ir pomėgis, bet tarsi ir savaime suprantamas dalykas – arbatą geri, nes reikia papildyti skysčių atsargas organizme, bet kartu dar ir pasidarai malonumą, vonia irgi – reikia praustis, bet pagulėti vandenyje smagiau, nei tik šiaip po dušu išsimaudyti. O knygas skaityti… taip ar taip arbatą geri, vonioje guli, tai tuo pačiu ir knygą paskaitai, dar didesnis malonumas. Taip kažkaip išsirutulioja, ir tada jau mąstau, ar čia tikrai pomėgiu galima vadinti.

 Skaitykime

Bet tada kažkaip pasikalbu su žmonėmis ir suvokiu, kad skaitymas kitiems nėra savaime suprantamas dalykas, kad jiems knygos yra kažkas tokio, labai nekasdieniško, kaip man būtų kokiu žirgu pajodinėti ar parašiutu nusileisti; storą romaną perskaityti – metų įvykis, ir panašiai. Va dabar rašau šias eilutes ir mąstau, kad čia labai hiperbolizuoju, bet gi gal ne, gal tikrai kiti nė vienos knygos per metus neperskaito.

Žinoma, beveik kiekvienas pomėgis yra naudingas ne tik dėl laisvalaikio praleidimo ir malonumo suteikimo, bet ir kuria kažkokią pridėtinę vertę. Bent jau kiekvienas žmogus sugeba savo pomėgius įprasminti, net jei aplinkiniams jie ir atrodo žalingi. Tarkim, knygų skaitymas smarkiai plečia akiratį, nes sužinai daug įvairiausių dalykų, lavina smegenis, nes nuolat verčia mąstyti, ugdo empatiją, nes nori nenori įsijauti į įvairiausių veikėjų vaidmenis, turtina kalbą ir žodyną, nes knygose žodžių daugiau, nei buitinėje kalboje, padeda atsipalaiduoti ir nuima stresą, nes iš kasdienybės patenki į visai kitą pasaulį, kuris leidžia atsiriboti nuo rutinos.

Man svarbiausia, kad knygų skaitymas skatina kūrybiškumą ir vaizduotę. Žiūrėdama filmus ar teatro spektaklius aš matau prieš save suvirškintą produktą: rašytojas, kurio galvoje kilo vaizdai, parašė scenarijų, paskui tie vaizdai kažkokiu būdu (nebūtinai tiksliu) persikėlė į režisieriaus galvą ir jau šis savo bei savo komandos sugebėjimų dėka tuos vaizdus ištransliavo man, žiūrovei. Fek. Čia kaip valgyti mėsėdžio gyvūno mėsą – mėsėdis ėdė žoliaėdį, žoliaėdis ėdė žolę, žolėje buvo maistingų medžiagų, kurių trupinėlis atkeliauja iki mėsėdžio mėsos valgytojo. Geriau jau iš karto valgyti žolę. Arba skaityti knygą. Betarpiškesnis santykis su kūrėjo galvoje gimusiais vaizdais. Kiek kartų su didžiausiu entuziazmu perskaičiusi romaną puolu ieškoti jo ekranizacijos ir paskui lieku nusivylusi, nes knygoje viskas buvo oho-uau-fanfaros, o filme jau tik atvėsę atgarsiai.

Niekad nebuvau pagalvojusi, bet pasirodo net ir seksualiniam gyvenimui knygų skaitymas gali turėti nemenką teigiamą poveikį. Net nuraudau praėjusią savaitę klausydama rašytojo Gintaro Grajausko komentaro „Skaityti ar neskaityti“:

Galų gale sutiksite moterį. O, ji bus nuostabi. Perskaičiusi daugybę knygų. Todėl turinti nežabotą vaizduotę.
Mylėsitės… Na, jei turite nežabotą vaizduotę, galite įsivaizduoti, kuo užsiima lovoje du žmonės, turintys nežabotą vaizduotę.

Taip kad, mielieji, nestabdykite.

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams