Apie Godos Sabutytės nuostabumą

2008-11-18

Meilė ir neapykanta garsiems, manęs nepažįstantiems žmonėms, logiškai pasvarsčius, toks absurdiškas dalykas. Iš esmės myliu tuos, kurie man daro gera, o nekenčiu tų, kurie daro bloga. Ir jei superinė daina priverčia krykštauti, myliu. Jei sapalioja nesąmones ir to nesuvokia, piktinuos. Pamažu savyje užsiauginu tokius sudėtingus jausmų raizgalynus, kad pamačius ekrane mylimą / nekenčiamą asmenį net širdis suspurda arba šiurpas nupurto.

Aga, šįkart apie neapykantą. Skaitantys UFB tinklaraštį galėjo užfiksuotą jos aistringus jausmus Pareigytei. Aš, pavyzdžiui, jau nuo senų senovės, kai dar Yvoj strapaliojo, nekenčiu kitos 69 narės – Godos. Vien jos vaizdas verčia mane norėt spardyti tą žiniasklaidos priemonę, kurios dėka gražuolę išvydau, o jau kai išgirstu interviu, arba paskaitau kur, iš viso negaliu atsitraukti.

Šiandien man laiminga diena – užtikau josios a la blogą. Norėjau pacituoti Tau keletą vietų, bet nesugebėjau išrinkti geriausių, nes absoliučiai viskas nuo pirmo iki paskutinio žodžio įstabiai nepakartojama! Atrodo, kad protiškai atsilikęs, šešerių metų vystymosi stadijoje užtrigęs žmogus rašo. Nenuostabu, kad, mielosios Godos žodžiais tariant, knygas ji skaito dar tik kelerius metus. Aš irgi ketverių – penkerių išmokau skaityti. Uf.

13 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams