Apie filmą Stiklo pilis

2019-01-27

Neseniai žiūrėjau filmą Stiklo pilis (The Glass Castle), patiko. Panašiai kaip kino juostoje Šaunusis kapitonas (Captain Fantastic), čia keliami klausimai apie vaikų auklėjimą, tėvų atsakomybę, ribas tarp visuomenės spaudimo auginti vaikus taip, kaip visi, ir tarp to, kaip tėvams atrodo geriausia.

Šiuo metu renku savo vyresnėliui mokyklą, taigi man ši tema labai artima. Kaip ir visi tėvai, sūnui linkiu paties geriausio, ir plačiosios visuomenės nuomone teisingiausia būtų pasirinkti prestižiškiausią prabangią mokyklą, kurios mokinių akademiniai pasiekimai vertinami aukščiausiais balais. Tačiau ar vaikai, lankantys tokias mokyklas, yra patys laimingiausi? O gal tai tiesiog užslėpta tėvų užgaida siekiant pasididžiuoti prieš kitus bei savo sąžinėje užsidėti pliusiuką, kad padarė dėl vaikų viską, ką galėjo?

Iškeliauja

Kitas kraštutinumas – apskritai vaiko neleisti į mokyklą, ugdyti namie (nors Lietuvoje tai turbūt būtų nelegalu). Viena virtualios erdvės pažįstama Anglijoje tai praktikuoja, ir kaskart pamačius jos vaikų nuotraukas su įkvepiančiais prierašais socialiniame tinkle man iškyla tie klausimai, kurie ir minėtų filmų autoriams aktualūs – o kas bus, kai vaikai užaugs? Ar jie tikrai padėkos tėvams už tai, kad leido jiems išvengti another-brick-in-the-wall mėsmalės ir asmenybių laužymo? O gal bendraudami su bendraamžiais jausis negatyvia prasme išskirtiniai, nepritapėliai, kitokie? Ir Stiklo pilies, ir Šauniojo kapitono vaikai galiausiai pradėjo lankyti mokyklą (ups, paspoilinau), vien natūralaus gyvenimo tyrinėjimų gamtoje jiems neužteko, ir nebuvo jie savo tėvams dėkingi.

O gal tiesa yra ta, kad tiems vaikams vis tiek neįtiksi? Kartų ir jų požiūrių konfliktas atrodo neišvengiamas – vien istoriškai pažvelgus, prieš tvarkingas penkiasdešimtųjų namų šeimininkes ir gerai uždirbančius tėtukus jų vaikai protestavo hipiška dvasia skelbdami laisvą meilę, šių atžalos gi sukilo pankų skiauterėmis ir anarchistų vėliavomis. Visi linki vaikams laimės ir viso ko geriausia, bet šie užaugę ima teigti, kad jiems būtų buvęs geriau priešingas dalykas, nei parinko jų tėvai. Ir nepasakysi gi, kad reikia leisti mažiesiems patiems pasirinkti – neturėdami gebėjimo pažvelgti į ateities perspektyvas, jie greičiausiai visuomet rinksis malonumą tučtuojau.

Aišku, filme Stiklo pilis paliečiamos ir kitos problemos, kurios neišvengiamai persipina su vaikų auklėjimo tema – tėvo alkoholizmas, bohemiškas mamos nerūpestingumas, priežastys, pavertusios tėvą tokiu, o ne kitokiu – jo paties motinos elgesys su juo vaikystėje. Žodžiu, neblogas kinas, rekomenduoju.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams