Apie dviveidystę

Skaitant Agnės Matulaitės knygą užkliuvo sakinys, kad ji nemėgstanti dviveidiškumo. Paskui tema buvo išrutuliota ir šis teiginys nugludintas, sušvelninant jo kategoriškumą, nes žmonės turi skirtingas patirtis, bet iš pradžių tai iš psichologės – psichoterapeutės lūpų nuskambėjo grubokai. Kalbant primityviai, mes visi turbūt žymiai mieliau bendrautume su atviru ir autentišku žmogumi, nei su pasalūnišku apgaviku, kuris mums į akis sako viena, o už akių – kita. Bet jei pažvelgtume į kito poziciją tikrai empatiškai, suprastume, kad vargu ar kas nors yra laimingas taip besielgdamas. Prisigalvoti visokių suktybių, painiotis savo meluose, ieškoti pasiteisinimų, pinti pinkles, statyti gynybinius mechanizmus – visam tam reikia daug dėmesio, jėgų ir laiko. Greičiausiai toks elgesys išmoktas dar vaikystėje, kai kitokiais būdais mažajam žmogučiui nepavykdavo patenkinti savo poreikių ir norų. Ar tai pateisinama priežastis netinkamai elgtis? Žinoma, ne. Ar žmogus turi pasirinkimą? Visuomet. Tik ne visuomet žino, kad gali rinktis.

Balta

O bendraujant su tokiais dviveidžiais kartais padeda paprastas dalykas – jų gynybines tvirtoves ir pinklių kerus kaip ledą sutirpdo elementarus žmogaus, slypinčio už ydingo elgesio, pamatymas. Kitoje knygoje, kurią skaitau (iš viso tris šiuo metu esu pradėjusi) – Taros Brach Radical Acceptance – kalbama apie tai, kad dažniausiai mes visus gyvenime sutinkamus žmones matome kaip statistus spektaklyje, kuriame mes patys atliekame pagrindinį vaidmenį. Tarsi aš būčiau Visatos centras, o mano horizonte kartais pasimato paštininkas, kasininkė, vaiko šokių mokytoja, ir taip einant ratais artyn šalimais skrieja šeimos nariai, atliekantys vyro, sūnaus, dukros, mamos vaidmenis. Ir jei sugebame perkeisti savo mąstymą iš šitokio kvailoko egocentriškumo, jei pavyksta pamatyti tikrus žmones, o ne statistus – vaidmenų atlikėjus, tikrus – su jų kasdien patiriamomis baimėmis, skausmais, vienišumu, džiaugsmais, nuotaikų kaita, nesiliaujančiomis vidinio monologo tiradomis, su visomis jų karčiomis ir maloniomis patirtimis, atsiminimais, nuogąstavimais, lūkesčiais, svajonėmis, viltimis, su viskuo, tuomet vietoj erzulio ar pasipiktinimo mums nepatinkančiu kito elgesiu lieka tik bendražmogiška atjauta.

Nes visi mes keliaujame tuo pačiu vežimu ir ta pačia kryptimi.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
1
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 4

3 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

scania
2019 01 23 | 19:07

Antros knygos idėja įdomesnė 😉
Dėl dviveidžių: kame bėda? Kiekvienas turi teisę turėti tiek veidų, kiek tik nori. Ir tuo pačiu niekas neturi pareigos tikėti visais sutiktais veidais. Imkim kraštutinį atvejį: už nugaros apkalba. Ir? Svarbu susitikus mandagus 😀 Jei jau jis yra tas tipinis blogasis dviveidis tai niekas jo žodžių rimtai neklauso. Antras dalykas: tegu ir toliau taip elgiasi, kasa duobę savo reputacijai. Turi teisę 🙂

PinkCity
2019 01 23 | 22:49

Labai sveikas ir sveikintinas požiūris! O, kad pavyktų jo kasdienybėje laikytis… Bet verta pasistengti ir nesigadinti savo ramybės.

2adornment
2022 02 17 | 16:13

2removed

Palikti atsakymą