Apie du druskininkiečius

2009-08-06

Visgi yra keletas dalykų, dėl kurių visuomet mieliau rinkčiausi Neringą nei Druskininkus. Visų pirma, aišku, dėl jūros; šokinėjimas per bangas man – idealiausia terapija, kokia begali būti, tiesiog natūraliai apima palaimos būsena ir šypsena automatiškai išsiviepia plačiausiai, kiek tik įmanoma.

Kitas dalykas – vietiniai. Neringoje jų mažokai, o ir tie patys arba išplaukę žvejoti, arba šiaip turistais užsiėmę. Tuo tarpu Druskininkuose jie kažkodėl yra linkę užsiimti manimi. Ir dar tokiais šlykščiais būdais bando atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, svilindami savo mašiniukų padangas! Man jos apskritai jautri tema, šįkart važiavau į Druskininkus viena, ir tai buvo mano pirma ilgesnė kelionė be palydovo, kuris reikalui esant protingu veidu galėtų pažvelgti po variklio dangčiu, ir vis galvojau – kas bus, jei man, tarkim, nuleis padangą? Karts nuo karto paleisdavau vairą pažiūrėt, ar nesuka mašiniukas nevalingai kurion nors pusėn. Na, atvažiavau sėkmingai, bet vos prisiparkavus ir pasukus link ežero kažkoks kietuolis sucypino padangas ir pasklidus degančios gumos kvapui sustojo pasižiūrėti, kokį įspūdį man padarė. Belekokį!!!

O vienišos merginos, ramiai parke skaitančios knygą, vaizdas, tikriausiai, atrodo kviečiantis; susipažinimui skirtas pirmas žodis mane sukrėtė iki sielos gelmių: “Labukas!”. Paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje pakankamai atžagariai elgdavausi su panašiais įkyruoliais, dabar gi psichologiškai stengiuosi nebežlugdyti jaunų vaikinukų (nenoriu likti kalta sunaikinus jų pasitikėjimą savimi), ir išmokau nuoširdžiai ramiai keliomis frazėmis atsisakyti pažinties su jais. Paprastai mano metodas suveikia, tačiau “Labuko” autorius pasirodė esantis tikrai buka ir įkyri persona, visos mandagios mano frazės buvo interpretuojamos kaip sutikimas tęsti pokalbį, kol tikriausiai jam vieninteliu suprantamu kaimišku stiliumi nepaliepiau atšokti. Tai va tokių dalykų man Neringoj nenutinka.

Ir dar tas akcentas. Žinau, kad turėčiau visas tarmes gerbti kaip tautinį paveldą, bet taisyklingą lietuvių kalbą, kuria nuo mažens šneku, myliu labiausiai, ir nenormalus kirčiavimas, nukandamos galūnės arba ne vietoj pratęstos balsės tikrai mane varo iš proto (blogąja prasme). Man kažkaip sakė, kad mokykloj juos moko literatūrinės kalbos (kurią manau esant savaime suprantama), tai kodėl jie negali taip ir šnekėti, jei moka? Paveldu rūpinasi?

11 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams