Apibarstyta kakavos dulkėmis

Laiptai baigiasi, lieka koridoriai. Nors šią frazę išgirdau mokymuose apie aukščiausio lygio vadovų motyvavimą, dėl nesibaigiančių Murakamio srautų mano kaukolėje ji skambtelėjo itin magiškai.

Pati nežinau, kur bastausi. Praėjusią savaitę gyvenau pas mamą, neapsakomai jaukūs vakarai. Iš brolužio nugvelbiau Cocorosie, tikriausiai dabar tas jų psych folk yra tiksliausias muzikinis takelis mano vidiniams siautėjimams.

Brangiausiajam nepatiko mano garbanota galva, man nepatiko pūkuotas katinas mergvakario šventimo įkarštyje. Ne kartą alergologai perspėjo, kad patikimiausias būdas apsaugoti save yra vengti alergeno. Vaikštau antrą dieną varvanti pridususi ir man jau nebegražu.

Dar jaučiuosi nei pavargusi nei skraidanti, kaip dailus vyno butelis, įmestas šiukšliadėžėn ir turintis viltį, kad jį ištrauks bei primerks kvapnių gėlių. Sutik, nekasdieniška būsena.

Nors aš tikrai nuoširdžiai skandinuosi svaigioje meilėje visam pasauliui ir kiekvienam atskirai, norisi visus bučiuoti į žandus, žadėti susapnuoti, jei tik užsirašys į eilę, taigi nėra viskas jau taip kategoriška. Ir kartais nučiumpu save susidvejinimo būsenoje, stebinčią savo mechaninius veiksmus ir duodančią sau nurodymus. Oh I’m just a fall leaf, something simple and shy like that, that’s how my heart lies, down beside the sidewalk.

Hits: 1