Andrius Užkalnis: Kelionių istorijos

2014-08-12

Andrius Užkalnis Kelionių istorijosPasakos apie tai, kaip technologijos keičia pasaulį ir mūsų gyvenimą, yra visų melų motina. Prisiminkime, kaip dar visai neseniai mobiliųjų telefonų gamintojai pasakojo, kad telefonu bus galima ne tik naršyti internete, bet ir, laikant jį rankoje, rasti bei užsisakyti viešbutį, restoraną, lėktuvo bilietą ir kitaip akies mirksniu padaryti viską, kas anksčiau užtrukdavo valandų valandas.

Cha cha, pats pavojingiausias dalykas yra ateities prognozavimas, skaitydama šias eilutes, kuriose autorius skeptiškai žiūri į išmaniųjų telefonų naudojimo galimybes, atsiverčiau pradžią, kad pažiūrėčiau, kelintais metais knyga išleista – ogi 2010-ais, ir ką gi, gerbiamasai, ar neužsisakinėjate bilietų internetu telefone? Bet knyga, žinoma, visai ne apie tai, o apie keliones. Ir nors apskritai knygų rašymas yra subjektyvios nuomonės reiškimas, šįkart subjektyvumas tiesiog pranoksta pats save, todėl nesutinkant su autoriaus nuomone jo žodžius skaityti labai atgrasu ir nemalonu.

Pirmajame skirsnyje pasakojama apie varguoliškas šalis – Afriką, Kaukazą, Rusiją ir Indiją, sukeliant nuo dugno tiek daug purvo ir šlykštybių, kad, atrodo, net apskritai niekad jokiam keliautojui šiukštu nevertėtų nė kojos kelti, o juk visi žinome ir suprantame, kad niekad nebūna nei labai gerai, nei labai blogai, nes jei skurdas bado akis, tai nuvažiuok didingų gamtos paminklų pažiūrėti toje pačioje šalyje, o jei kažkas siaubingai Tau įkyri, tai būk pakankamai sumanus ir pasidaryk iš to pramogą. Betgi po ekskursijos po varginguosius pasaulio kampelius buvau nugabenta į saulėtus turtingųjų rajonus, ir čia jau viskas buvo puiku, nuostabu ir taip, kaip turi būti, nors eilinį kartą norėjosi su autoriumi pasiginčyti dėl vieno ar kito niuanso, kol pagaliau suvokiau, kad, po velnių, nereikia čia tikėtis gi objektyvios analizės, todėl pasileidau pasroviui ir džiaugiausi tuo, kaip puikiai, drąsiai ir plačiais mostais aprašinėjamos mano pačios mylimos pasaulio vietos – svajonių šalis Amerika, svajonių trupinėlis Nida, gyvenimo džiaugsmas Italija…

Tuomet supratau: iš visų dalykų su Niujorku labiausiai nesuderinamas provincialumas. Provincialumas – tai ne pigesni drabužiai vietoj dizainerių apdarų ir ne mėsainis vietoj prancūziško kepsnio. Ne. Provincialumas – tai įsitikinimas, kad, užuot rinkusis pačiam, galima apsieiti kopijuojant elitinę minią.

Dažniausiai žmonės, skaitydami Užkalnio straipsnius ar knygas, didžiausią dėmesį kreipia į vienareikšmiškai kategorišką nuomonę, neleidžiančią rutuliotis diskusijai, į suirzusiems jo niekintojams mėtomus erzelio kabliukus ir į arogantišką visažinio balso toną, kuris juste juntamas tarp eilučių, o aš tuo tarpu Kelionių istorijose susižavėjau jo kaip rašytojo talentu, nes dalykų, kuriais autorius mėgaujasi, aprašymai tiesiog stulbinančiai paveikūs, tarsi prieš akis matyčiau tai, ką mato jis, o gebėjimui meistriškai valdyti žodį aš visuomet kuo žemiausiai lenkiuosi. Maža to, sužinojau labai malonią detalę, kad Užkalnis, pasirodo, nėra dundukas parfumerijos ir kvapų pasaulyje, kuris toks artimas ir man, tai viena, o antra – jau esu minėjusi, kaip labai man patinka žmonės, kurie sugeba gyvenime daryti daugiau nei vieną dalyką ir turi daugiau nei vieną aistrą, nes taip juk įdomiau. Ir dar kad visai jau objektyviai savo subjektyvią nuomonę likčiau pareiškusi, tai visas tas straipsnelis apie Kalėdas ir kūdikėlį Jėzų beigi nuoširdus katalikybės garbstymas nebuvo skanu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams