Alessandro Baricco: Emausas

2014-05-01

Alessandro Baricco EmausasAklai pasitikime savo tėvais, tai, ką matome namie, atrodo teisinga ir tvarkinga, dvasinės sveikatos įrodymas, mūsų akimis žiūrint. Dėl to mes dievinome tėvus – jie saugojo mus, kad nenukryptume nuo normos. Tad nėra ir negali būti tokios minties, kad jie patys galėtų nukrypti nuo normos, pavyzdžiui, susirgti. Motinos neserga, jos tiesiog pavargusios. Tėvai niekada neklysta, tik kartais susinervina.

Nemėgstu klausimo apie tai, kokia muzikos grupė man patinka, nes sunku apibendrinti – vienos dainos mielesnės širdžiai, kitos ne taip, lygiai tas pats ir su rašytojais. Jei dėl vienų Baricco romanų tiesiog svaigstu, tai kitų net nesugebu įveikti. Pavyzdžiui, Toji istorija. Emausas irgi visai kitokia knyga, nei Aistrų pilys, Jūra vandenynas ar City. Ir ne dėl to, kad veikėjai paaugliai, ar kad veikėjai keisti nepritapėliai, ne, juk kituose Baricco romanuose normalių personažų sunkiai rasi. Bet va kažkokia keista ir viskas.

Tačiau meilė neturi saiko, tarė Luka tokiu tonu, lyg kalbėtų nebe jis. Nei meilė, nei sielvartas, pridūrė jis.

Patiko romano struktūra, truputį sužinai dabar, truputį vėliau, patiko pasakojimo maniera – sava, bet ne iki galo, tokia vingiuojanti, su priartėjimais ir nutolimais – vieną akimirką atrodo, kad jau labai gerai pažįsti pagrindinį veikėją, kad jau tuoj tuoj galėsi su juo susitapatinti, tik staiga jis švyst tau į veidą kokį netikėtumą, ir lieki nesupratęs, iš kur čia dabar, kas čia dabar, kodėl, kaip, kodėl man to anksčiau niekas nesakė. Vat užtat ir keista.

Mūsų nelaimingi artimieji nepastebimai įdiegė mums neįveikiamą, nežinia iš kur pasigautą instinktą tikėti, jog gyvenimas – tai beribė patirtis. Kuo kuklesnę tradiciją jie mums perduoda, tuo labiau kas dieną stiprėja jų įskiepytas nesąmoningas geismas neribotų siekių – beveik beprotiškas prasmės lūkestis. Taip nuo mažens žengiame į pasaulį, turėdami aiškų tikslą – atkurti jo didybę. Trokštame, kad jis būtų teisingas, taurus, nenukrypstamai siektų gėrio ir nesustodamas eitų savo kūrybos keliu. Todėl tampame maištininkais, kitokiais.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams