Aleksandras Žarskus, Algirdas Patackas: Virsmų knyga

2016-05-07

Aleksandras Žarskus, Algirdas Patackas Virsmų knygaJau pats žodis daiktas, – rašė Vydūnas, – primena ne daikto esimą, bet jo pasidarymą, jo dygimą. Daiktavardis daiktas kilęs iš veiksmažodžio dygti ir turėtų būti rašomas daigtas – kaip ir daigas. Vaikai taip ir rašo, bet juos išmoko rašyti pagal gramatines taisykles. Taigi daiktai dygsta, prasiskverbia į mūsų tikrovę.

Puiki knyga, analizuojanti senovės baltų papročius, tradicijas, mąstyseną, kalbėseną, didžiausią dėmesį skiriant trims svarbiausiems gyvenime virsmams – gimimui, vestuvėms ir mirčiai. Daug dalykų, kurie man anksčiau atrodė kaip kvaili tamsių žmogių prietarai, čia paaiškinta kaip sistemos dalis, o ne jos nuotrupos, kurios tėra išlikusios iki šių dienų ir dėl to regisi tarsi beprasmiai. Padėjo ne suvokti ne tik mūsų prosenių gyvenimo būdą, bet ir geriau pažinti save, mano gyvenime vykusius ir tebevykstančius procesus, pažvelgti į juos per platesnės mąstysenos prizmę.

Visa, kas šioje knygoje pasakyta apie seserystę, mergystę ir skaistą, galbūt atrodo tik graži idilija, kurios jau seniai nebėra ir apie kurią neverta net kalbėti. Tačiau verta ir net labai verta, nes, kaip sako poetas, reikia vėl grįžti į save, bet jau ne vakarykštį. Ką tai reiškia? Kad ir kokia graži buvo ta idilija, ji nebuvo asmeninio apsisprendimo ir sąmoningumo vaisius. Tai buvo tik rojinio gyvenimo atspindžiai, pagrįsti kolektyviniu mąstymu ir gyvavusiais papročiais, kurie būtinai turėjo sunykti tam, kad galėtų nevaržomai pasireikšti laisvoji žmogaus valia, kad augtų jo asmeninis sąmoningumas. Papročių suirimas reiškia tvarkos virtimą chaosu. Iš chaoso vėl turi rastis nauja tvarka. Netvarka yra galimybė gimti naujai, geresnei, aukštesnės kokybės tvarkai.

Kadangi domiuosi kalba kaip žmogaus egzistencijos išraiška, labai įdomu buvo panagrinėti mūsų senųjų žodžių sandarą pagal balsių ir priebalsių prasmes, taip pat sužinoti, kad kai kurie žodžiai, šiandien vadinami slavizmais, iš tiesų yra baltiški žodžiai, prigiję slavų kalbose. Nors šiaip nepatiko, kad taip dažnai šalia pavyzdžių iš mūsų etnografinių vietovių buvo minimi Rusijos, Baltarusijos platumose užfiksuoti papročiai. Per daug. Norėjosi geriau pavyzdžių iš Indijos ar vikingų kraštų, o ne vien slavų.

Būtis yra vientisa, tačiau besivystantis racionalus, loginis mąstymas būtį suskaldė į atskirus reiškinius ir pavadino juos skirtingais vardais. Senųjų kultūrų žmogus, kurio sąmone galima pavadinti magine arba mitine, būtį suvokdavo kaip įvairovę neperskiriamų reiškinių, kurie nepastebimai pereina arba virsta vienas į kitą. Aušra prasideda vidurnaktyje, o vasaros vidurys yra rudens pradžia.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams