Akistata su triušiu

2009-11-16

Per jogą vėl priminė apie pozityvaus mąstymo jėgą, sako, gal Jums sunku patikėti, bet gyvenimas tikrai gali apsiversti šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, jei tik išmoksite pakeisti savo mintis iš neigiamų į teigiamas. O man kažkaip visai nesunku tuo tikėti, priešingai, būtų sunku abejoti tuo, kas natūralu!

Susimąsčiau, ar dažnai žmonės jaučiasi esą sėkmės kūdikiais?

Vėlyvojoje vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje rašydavau dienoraštį bei laiškus sau į ateitį (per gimtadienį ir Naujuosius, t.y. kas pusmetį, keverzodavau savo pamąstymus ir palinkėjimus ateities Jovitai), ir kai dabar juos vartau, netgi pati stebiuosi, kiek daug šviesaus pozityvizmo ir energingo optimizmo sau įsikrėsdavau! Ir dažnai (mintyse nusispjaudama) vadindavau save tikrų tikriausiu sėkmės kūdikio pavyzdžiu, nes nu. Jei būna tam tikra įvykių seka ir gali sugalvoti dešimtis baigčių, mane būtinai pasirenka pati įstabiausia. Iki šiol. Tai kaip čia? Ar tikrai egzistuoja sėkmės kūdikiai ir nenusisekėliai, ar, jei esi šimtu procentu įsitikinęs, jog esi vienas arba antras, tai atitinkamai ir klostosi Tavo gyvenimo istorija? O gal aš tik save įtikinu, kad man viskas gerai, o iš tiesų gali būti dar oi kaip geriau? (kažkaip prisiminiau įvykį, kai atbuliniu beveik įvažiavau į namą, nes jis buvo rožinės spalvos ir susiliejo su bendru mano pasaulio vaizdu. Niekas nenukentėjo)

Žinau, žinau, sako, kad visiškai laimingi gali būti tik bepročiai, todėl kas nuo karto profilaktiškai pabumbu dėl mažyčių smulkmenų, kartais pabūnu liūdna, apatiška arba įniršusi, bet iš esmės tai dievinu savo likimą, ar ką ten, nuo ko visas gėris mano gyvenime priklauso. Nuo pozityvaus mąstymo?

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams