Akimirka?! Uf, nebėra…

2007-10-12

Oi, kaip noriu su Tavim pasidalint tokia įstabia akimirka. Žodž, taip būna, kai grįžti iš darbo, netgi pakankamai greitai, išvengdamas kamščių ir raudonų šviesoforų, suvoki, kad tai, kas vyksta, yra penktadienis, ir Tu neturi absoliučiai jokių to-do-listų – o kas yra įstabiausia – jokių wish-listų. Pagiri save, kad atsisakei to suppose-to-be-team-buildingiško boulingo, ir pakikeni dėl savo idiotiško blondiniško eik-tu-dar-nagus-nusilaušiu pasiteisinimo.
Tai vat ta akimirka. Tada mėgaujiesi mėgaujiesi mėgaujiesi, kol neprasideda…
Pirmas pabunda skrandis, bet tai easy – tokiais atvejais visada gelbsti šaldyta pica (nevaryk, yra vienos rūšies, kur nepagaili nei mėsytės nei sūriuko). Tada ausys – nu please please nieko daugiau galėsi neveikt tik įjunk prašau man radiodeptus… Ir tada jau praktiškai viskas, akimirka gone kaip drugelis, kurį bandei pagaut vietoj to, kad dar būtum truputėlį tiesiog pasigrožėjęs. Nes klaida padaryta, kelio atgal nėra. Baltieji marškinukai sako, kad nieko Tu čia neužtruksi juos įdėdama skalbiankėn, įberdama miltukų ir paspausdama mygtuką. Pirštai puola prie klaviatūros, nes kaipgi kitaip, blogai bus, jei bloge neužfiksuosi akimirkos, oi blogai.

Sorry tikrai už anglicizmus, nedažnai juk jie pas mani, m?

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams