Adam Johnson: Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

2016-06-09

Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus– Pas mus, – tarė, – visos istorijos tikros. Jei valdžia paskelbtų valstietį esant muzikos virtuozu, visi turėtų pradėti jį vadinti maestro. O jam, jeigu nekvailas, derėtų slapčia pradėti mokytis skambinti pianinu. Istorija mums svarbesnė už žmogų. Jei tarp žmogaus ir jo istorijos yra prieštaravimas, žmogus privalo pasikeist.

Paskutinė skaityta knyga apie Sovietų Sąjungos režimą buvo puikus įvadas romanui apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje. Įsivaizduoju, kad vakariečiams, nesusidūrusiems su komunizmo išdavomis, šios istorijos detalės gali pasirodyti nerealios, išpūstos, perdėtos, tačiau mums, nors ir kraupiai juokingos, visgi įtikinamos. Juolab kad tam tikrų dalykų būdamas sveiko proto žmogumi, nors ir labai lakios vaizduotės, pats nesugalvotum. Romano autorius rėmėsi pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos pasakojimais, todėl prieš akis iškyla autentiškas šios šalies žmonių gyvenimo vaizdas.

Grįžusius šunis senatorius pavaišino skanėstais iš kišenės, ir Čiun Do suprato, kad komunizme šunys paklūsta grasinami bausme, o kapitalizme klusnumo siekiama papirkinėjant.

Knyga įdomi ne tik tuo, kad pasakoja apie nuo aplinkinių akių paslėptą gyvenimą Šiaurės Korėroje. Vien už tai autorius nebūtų gavęs Pulitzerio premijos. Romanas pasižymi originalia ir įtempta dinamika, nagrinėjamos psichologinio asmens atsparumo išoriniam poveikiui ribos, moralinių vertybių svarba, vidinės ir išorinės laisvės sąveika. Tam tikrose vietose aprašomas žiaurumas pasiekia protu nesuvokiamius pakraščius, todėl nėra lengva skaityti. Bet tikrai verta.

– Sakykit, – tarė Vanda, – kur mūsų draugas daktaras Songas?
Ka pasisuko į Brangųjį Vadovą.
– Teiraujasi apie daktarą Songą.
Brangusis Vadovas netaisyklinga anglų kalba atsakė:
– Ponas Songas tapo nebėra.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams