A N H E D O N I A

2011-06-30

Negalėjimas patirti laimės, malonumo ir džiaugsmo. Ne kas. Per mažai dopamino. Jį smegenys naudoja, priskirdamos įgyjamai patirčiai prasmingumą. Nėra dopamino – nėra prasmės. Depresija. Per daug dopamino – viskas reikšminga, kiekviena, net pati atsitiktiniausia smulkmena – kažkoks ženklas. Šizofrenija. Kodėl tukseni į medį ar spjaudai per petį, nenorėdamas prisišnekėti? Rimtai tiki, kad tokiu būdu apsisaugosi? O saldžiai išsimiegotum lovoje, kurioje praėjusią naktį mirė žmogus? Viena mano draugė niekada nepirktų nieko iš dėvėtų drabužių parduotuvės, nes yra įsitikinusi, kad tie rūbai – mirusiųjų. Netgi jei ir taip, tai kas? Užsikrėsi mirtimi? Nuo jos bacilų nepadės net brangiausi skalbiamieji milteliai? Ak, mieloji, juk vis viena mirsi. Net jeigu prieš skrisdama lėktuvu kaskart pabučiuosi savo sėkmę nešantį pliušinį meškutį. Ir vyras nuo tavęs pabėgs nebūtinai todėl, kad pamesi vestuvinį žiedą. Tai tik gabalėlis metalo, antrą kartą sumokėjusi pinigus nusipirksi tokį patį, netiki? Ir kai Jasaitis meta baudas, visiškai nesvarbu, ar tuo metu karštligiškai iš visų jėgų mintimis ridensi kamuolį į lanką, ar planuosi rytdienos meniu, varžybų baigties nenulemsi. O kaip dėl tos kalės bendradarbės, kuri visomis išgalėmis stengiasi Tau pakenkti? Tu sėdi kiek įmanoma ramiau, keršto planus kuri mintyse, tačiau niekuomet jų neįgyvendinsi, nes esi tikra, kad likimas atkeršys už tave? O už visas tavo dorybes ir geradarybes tau bus atlyginta turtingu vyru ir paklusniais vaikais, ar ne? Juk taip būtų teisinga? Ak, tiesa, vos nepamiršau pranašiškų sapnų ir astrologijos – juk visai tikėtina, kad dangaus kūnai, nutolę nuo mūsų mikrobo dydžio galaktikos, išsidėsto būtent taip, o ne kitaip, kad paveiktų Tavo likimą, ar ne? Kas čia pas mus tikrasis Visatos centras?

Žuvų likimas

Atsibusk. Pasauliui nusišvilpt ant Tavo egzistencijos. Ir sumuštinis, krisdamas sviestu žemyn, tikrai specialiai nesistengia Tavęs suerzinti, ir automobilis neužsikurs šaltą žiemos rytą greičiau vien todėl, kad Tu jį švelniu balseliu įkalbinėsi. Tačiau juk smagu priskirti negyviems daiktams gyvųjų savybes, ar ne? Jaukiau gyventi tikint, kad aukštesnės jėgos stebi Tave ir kuo teisingiausiai už viską atlygina, elementarūs daikčiukai turi magiškų galių, o paprasti ir greitai atliekami ritualai apsaugo nuo nesėkmių. Daugiau vilties ir paguodos. Daugiau prasmės. Daugiau dopamino. Daugiau laimės. Tebūnie.

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams