2016 m. liepą žiūrėjau

2016-07-31

12 įniršusių vyriškių (12 Angry Men) – senas, nespalvotas, 1957 m. filmas, kurio beveik visas veiksmas vyksta viename kambaryje, ir visas tas veiksmas yra dvylikos vyriškių pokalbis. Tiek, kiek šis aprašymas skamba neįdomiai, tiek įdomus, prikaustantis dėmesį ir intriguojantis yra pats filmas. Patikėk. Aš tikrai nesu senienų gerbėja, tikiu, kad pažanga vyksta ne šiaip sau, bet va šitas filmas yra išimtis ir pastatytas puikiai. 5 balai iš 5.

Alisa Veidrodžių karalystėje (Alice Through the Looking Glass) – tarsi ir antroji Burtono Alisos stebuklų šalyje dalis, tik dabar Burtonas jau pats nerežisavo filmo, tik buvo jo prodiuseris. Kritikų atsiliepimai prasti, tad vilčių daug nedėjau. Pagrindinius personažus įkūnijo tie patys aktoriai, kaip ir 2010-aisiais statytame filme, tik prie jų prisidėjo nuostabusis Sacha Baron Cohen, ir gal nebūsiu populiari, bet ši Alisos istorija man vėl labai patiko! Įspūdingi, pasakiški ir pribloškiančio grožio vaizdai, smagiai subtilus humoras, puiki vaidyba, ir pati idėja apie neatsukamą atgal laiką. Negaliu daryti nieko kito, kaip tik vėl duoti 5 balus iš 5.

Menantis pikta (Unforgiven) – Clint’o Eastwood’o prodiusuotas ir režisuotas vesternas, kuriame jis dar ir pagrindinį vaidmenį atliko. Patiko, nes nemažai dėmesio skiriama graužiančios sąžinės dėl daromo ar padaryto blogio reikalams – ir moterų skriaudikai, ir jų žudikai čia nėra tik šaltakraujai ginklų naudotojai, juk už kiekvieno ginklo stovi žmogus, kuriam vėliau tenka gyventi su prisiminimais apie blogus savo darbelius. Nors ir iš anksto aišku, kad gėris nugalės, filme pakankamai išlaikoma įtampa. 4 balai iš 5.

Kaulo tomahaukas (Bone Tomahawk) – eina sau, galvojau, ramiai šiuolaikinį vesterną žiūrėsiu, bet vietomis buvo taip baisu, kad užsidengiau rankomis akis, pro pirštus dirsteldavau, ar dar nesibaigė, ir vėl užsidengdavau. Sukrečiantis filmas, labai geras. 5 balai iš 5.

Šaunioji septyniukė (The Magnificent Seven) – šiais metais irgi filmas tokiu pavadinimu išleistas, bet aš žiūrėjau senuką iš 1960-ųjų. Po šokiruojančio Kaulo tomahauko čia buvo ramus pasisėdėjimas su tradiciniais senųjų vesternų elementais – gėris prieš blogį, sąžinė prieš pinigus, meilė moteriai prieš laisvės meilę. 3 balai iš 5.

Gyvenimo medis (The Tree of Life) – kitais metais po juostos pasirodymo nemažai kino kritikų įtraukė šį šedevrą į geriausių visų laikų filmų dešimtuką, ir kas aš tokia, kad galėčiau jiems prieštarauti. Filmas tikrai nuostabus – spoksojau išsižiojusi, ašarojau, juokiausi balsu, grožėjausi ir sielvartavau. Mano skoniui gal kiek per daug biblijinių motyvų, bet esmė juk išlieka. Neabejotinai 5 balai iš 5.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams