Ko gero, taip jie pagerbia ir savo gyvenimą, pagalvojo Julius. Ką gi dar mes turime? Ką daugiau nei palaimintą būties ir savimonės tarpsnį? Jei ką ir reikia pagerbti bei šlovinti, tai tik šią veltui gautą egzistencijos dovaną. Gyventi neviltyje todėl, kad gyvenimas laikinas, kad jis neturi aukštesnio tikslo ar aiškaus plano, būtų baisus nedėkingumas. Išgalvoti [...]
Truputėlį paburbuliuosiu. Ir man kartais galima. Apie bankus. Man amžinai iškyla su jais problemos, kai noriu apmokėti už didesnį pirkinį stambesnę sumelę. Pagal mano pasirašytą elektroninės bankininkystės sutartį vienos operacijos metu galiu pervesti tik 2000Lt, o per dieną – tik 4000Lt (jei noriu, galiu nuvykti į banko skyrių, nusipirkti slaptažodžių generatorių už 20Lt ir pasididinti [...]
Dabar gyvename visuotinio skubėjimo laikais, kai keičiasi ne tik technika, bet ir visuomeninis, socialinis gyvenimas bei šeima. Anksčiau – ištisus amžius, vėliau – dešimtmečius žmonės galėjo pamažu pratintis prie besiformuojančių naujų situacijų ir sunkių užduočių. Šiandien vaikas, kaip ir suaugusysis, turi prisitaikyti prie greitai besikeičiančių kasdienio gyvenimo reikalavimų, surasti būdų, kaip sėkmingai spręsti kylančias problemas. [...]
Kažkaip pastebėjau, kad atitolome mes su šiuo tinklaraščiu vienas nuo kito, vis oficialesnis mūsų bendravimas tampa, tačiau man tai be galo nepatinka, čia viskas šilta ir jauku turi būti, todėl pabandykime suartėti, pradėdami ir baigdami klausimu, kaip aš gyvenu.
Puikiai nuostabiai!
Sėkmingai sau darbuojuosi, turiningai leisdama laisvalaikį. Skaitau knygutes, myluoju šunį, poetizuoju savo lengvą kasdienybę eilėmis, užsikrėčiau [...]
Aš vienas tarp smagių, protingų balsų. Visi tie žmonės leidžia laiką be perstojo kalbėdamiesi ir džiūgaudami, kad jų nuomonės sutampa. Dieve mano, kiek svarbos jie teikia tam, kad visi kartu galvoja tą patį. Užtenka pamatyti, kokią fizionomiją nutaiso, kai pro šalį praeina koks nors vyrukas stikliniu žvilgsniu, regis, įsižiūrėjęs savo vidun, – iš tų, su [...]
Per dideliais žieminiais batais
Mindydama varganą pavasario
Sniegą
Juntu tarpupirščiuose
Gėlo nerimo trupinius
Kurie kutena ir niežti
Klaikiai norisi suklykti
Nufotografuok man šį
Mėnulį
O švelnusis mylimas
Nepažįstamasai
Pargriauk mano kvatojimą
Ant pilkšvai rudų properšų
Ir tuomet pagaliau
Mano tvarkymasis
Kurį pradėjau išsišluodama
Kaukolės vidų
Bei galingais varpo dūžiais
Išsikedendama senstelėjusius
Jausmus
Bepradedančius pelyti
Bus baigtas
Kai matau žmones, ieškančius patarimų apie tai, kaip tapti laimingesniais, internete ir žurnaluose, nagrinėjančius savo sudėtingą praeitį psichologų kabinetuose arba artimiausios draugės virtuvėje, nuolat knibinėjančius pokalbių su partneriais ir tėvais detales, po siūlelį analizuojančius vakardienos įvykius ir rytdienos planus, mane vienu metu apima ir nuostaba, ir pasibjaurėjimas. Kiek kartų jie turi perskaityti ar išgirsti paprastutį [...]
Ir aš šnabždu išpuikėliams poviukams
Taip kruopščiai ir atidžiai
Išmargintiems ant mano pėdų
Nejau jūs nejaučiate nuolat
Atviromis poromis srūvančios
Mano mirties
Kai įkvepiu gyvybę bet
Dukart
Lėčiau ir aistringiau išpučiu nebūtį
Neišvengiamai pasinerdama
Į kaulėtą braškantį jos glėbį
Į virpantį jos alsavimą šaltą kaip
Kosmoso erdvumas
Persmelktą nežinios apie
Vakar ir ryt
Tik dabar o dailieji poviukai
Tik spoksodama į jus
Pro Hypno šydą
Aš Esu
Kadangi jau daug kalbėjau apie tai, kad „viskas nyksta“, dabar norėčiau panagrinėti antrojo teiginio prasmę. „Pasirinkimo nelieka“ – tai pagrindinė priežastis, kodėl daugelis žmonių ima blaškytis, kai reikia priimti sprendimą. Kiekvienam „taip“ turi būti ir „ne“, ir kiekvienas pasirinkimas reiškia, kad tenka atsisakyti kitų pasirinkimų. Daugelis iš mūsų vengiame suvokti ribas, silpnumą, netektis, kurie neatsiejami [...]
