Mika Waltari „Turmsas nemirtingasis“
Jie sakė: kiekvienas žmogus turi nemirtingumo sėklą. Tačiau didžiajai daliai žmonių gana susisaistyti su žeme. Sėkla lieka bevaisė, niekada nesudygsta. Gaila žmogaus, bet tegul jis daro tai, kas jį tenkina. Neverta brukti nemirtingumo tam, kuriam jo nereikia ir kuris net nežino, kam išvis reikia nemirtingumo. Neverta nemirtingumu varginti žmogaus, kuris, vos dienelę [...]
Palaukite… (Waiting…) – šiaip viso labo amerikietiškumu persisunkusi komedija, tačiau man, ne vieną mėnesį pradirbusiai Amerikos, o paskui ir Lietuvos restoranuose, visa ta taikliai parodyta virtuvės bei salės darbuotojų kasdienybė nostalgiškai priminė senuosius laikus, tie žavūs šaipymaisi iš klientų ir arbatpinigių skaičiavimas vakare, ech…
Laiko dvasia (Zeitgeist) – smagu tokias kontroversybes pirmąkart pažiūrėti vėliau, kai visos [...]
Nes aš esu šimtas pabėgusių nuotakų perbalusiais skruostais, Tu esi žiedlapiais sukruvintas rotušės slenkstis, nes aš esu švelni fleita, Tu – estiškos rankos, trupinančios armoniką, nes aš esu modernumo prieskonis, Tu – abipus Neries žydintys klevai, aš naktis, aš galvos skausmas smilkiniuose ir pakaušy, aš knygos skirtukas ir years ago, when I was younger (viskas [...]
Atsargiai, merginos, Lukas fotografijoje apsimeta dailesniu, nei yra iš tikrųjų! Bent jau taip nusivylusiu bei netgi pyktelėjusiu tonu pareiškė prie jo priėjusi nepažįstamoji: „Aš vien dėl Tavęs į šitą koncertą atėjau. O Tu, pasirodo, nesi toks gražus, kaip nuotraukose!“ Na, paskui mums su mergaitėmis pletkinant šį akibrokštišką incidentą kai kurios prasitarė, kad joms priešingai – [...]
Tu esi mano svaigus pasąmonės srautas, aš esu persikais kvepianti bejėgė vasaros naktis. Su pilnomis kišenėmis kaštonų. Išsaugančių gyvybę, persmelkiančių šerdį, trypčiojant iš nevilties, negavus reikiamos spalvos batelių. Žalios. Aš geidžiu miesto šviesų ir miško kvapų vienu metu, jei rasi tokį namą, nupirk, prašau, Kalėdoms.
Tęsiu kitą dieną. Šiandien. Vasara nė velnio nebekvepia. Ir sapnuoju nebe [...]
Potencialiems darbdaviams ėmus grėsmingai kėsintis į mano fantastišką laisvalaikį, susikraunu mažytį lagaminėlį ir sprunku pajūrin. Dargi netikėtai užsuku į Vėžaičius, mat pakelės žemėlapy randu prie šio miesteliuko nupieštą dvarą. Vietiniai perklausia: ką tokį, barą?, – kai teiraujuosi, kur jį rasti. Tai taip iki galo ir nesuprantu, ar čia tai, ką pagal planą turėjau [...]
Kai Andrius taip akiplėšiškai mėto konkursinius klausimus, negaliu tylėti, o kai reikia išrinkti vienut vienutėlę nuotrauką, susijusią su jūra… imu trepsenti kojomis iš nevilties, nes tai NEĮMANOMA!!!
Nuo kūdikystės esu beprotiškai stipriai įsimylėjusi tą nerimastingą vandens telkinį, kaskart braidžiodama putomis kalbuosi su juo, kaip pamišėlė, ten viską išsipasakoju ir paprašau, ko reikia, kad galėčiau toliau laimingai [...]
Ką man daryt? Visą pavasarį ir vasarą prabimbinėjau, į darbo skelbimus net akies neužmesdama, teisindamasi, jog ruošiuosi vestuvėms ir apskritai, vasara – atostogų metas. Dabar gi rugsėjis įžengė gyveniman, vykdydama sau duotus pažadėlius, sėdau rimtu veidu prie kompiuterio, išsiunčiau keletą CV, mane, aišku, pakvietė į pokalbį, visko daug gražaus pažadėjo, išskyrus tai, dėl ko paprastai [...]
Savaitgalį Belmontas pakvietė į Mažų alaus daryklų šventę. Nustebino ne prekinių ženklų gausa, o jų stebėtinai tampri draugystė, tarkim, pažvelkime į šią nuotrauką:
Alaus bačkos pažymėtos Tymbark beigi Pasvalio alaus prekiniais ženklais, baras didžiuojasi esąs Vilkmergės, Belmonto alus pilstomas į Švyturio bei Kiss bokalus, ir visa tai daro Ponoro marškinėliais vilkintis barmenas. Tiesa, dar nesimato, jog [...]
