Marcel Proust: Prarasto laiko beieškant. Žydinčių merginų šešėlyje

2017-08-21

Marcel Proust Prarasto laiko beieškant. Žydinčių merginų šešėlyjeLaimė mylint yra nenormali būsena, galinti pačiam paprasčiausiam iš pažiūros atsitiktinumui, kuris gali visuomet užklupti, iškart suteikti reikšmę, kokios šis atsitiktinumas išties neturi. Laimę ameša kažkoks nestabilumas širdyje, kažkas, ką nuolat stengiesi išsaugoti ir ko beveik nepastebi, kol jis nepakeičia vietos. Tikrovėje meilė yra nuolatinė kančia, kurią džiaugsmas neutralizuoja, nukenksmina, atstumia vėlesniam laikui, bet kuri kiekvieną akimirką gali virsti tokia, kokia jau seniai buvo, jei nepasieki, ko trokšti, – nepakeliama.

Toliau tęsiu žymiojo romanų ciklo skaitymą. Šioje dalyje aprašoma nebe vaikystė, kaip pirmojoje, o jaunystė ir pirmųjų įsimylėjimų laikotarpis. Pirmojoje dalyje veikėjas svajojo apie mamos bučinį prieš miegą, nerimaudavo jo negavęs ir planuodavo veiksmus taip, kad jo sulauktų, tuo tarpu čia jis jau nori patraukti bendraamžių merginų dėmesį, būti jų pastebėtas kartu neparodydamas, kad jomis domisi. Juokingas iš suaugusiojo perspektyvos toks elgesys, bet savotiškai ir žavus.

Štai kodėl geriausia mūsų atminties dalis yra už mūsų – lietaus dvelkime, uždaro kambario tvankumoje arba pirmos liepsnos kvape, visur, kur vėl atrandame dalelę savęs, kuria mūsų sąmonė nesinaudojo ir todėl niekino, – paskutinę praeities atsargą, pačią geriausią, galinčią, kai, regis, išverkėme visas ašaras, priversti mus dar pravirkti. Už mūsų? Tiksliau tariant, mumyse, bet pasislėpusi nuo mūsų pačių žvilgsnio, daugiau ar mažiau užmiršta. Ir vien ši užmarštis kartais padeda mums vėl atrasti savo buvusį „aš“, atsidurti jo vietoje, vėl kentėti, nes esame nebe tai, kas esame, o tas „aš“, kuris mylėjo tai, kam dabar esame abejingi.

Pamažu įsigyvenu į pagrindinio veikėjo mąstyseną, jauseną, požiūrį į gyvenimą, kuris skiriasi nuo maniškio tiek dėl skirtingų gyvenimo sąlygų, tiek dėl laikmečio. Jau pamažu darosi smalsu, kaip rutuliosis veikėjo gyvenimas toliau – įsivaizduoju, kad septintąją dalį itin įdomu bus skaityti – vien dėl savo apimties Prarasto laiko beieškant bus unikalus perskaitytas kūrinys.

Išgyvenau jaunystės laikotarpį, kai dar nieko atskirai paėmus nemylime, kai esame laisvi, kai it koks įsimylėjėlis, apimtas meilės geidžiamai moteriai, trokštame Grožio, visur jo ieškome, visur jį matome. Vienintelis realus bruožas, – įžvelgtas kokioje iš toli matomoje moteryje arba kai ji stovi į mus atsukusi nugarą, – suteikia galimybę įsivaizduoti Grožį, mums ima daužytis širdis, paspartiname žingsnį ir visada būname kone tikri, kad tai buvo Ji, bet tik tuomet, jei moteris dingsta: ją pasiviję, suprantame, jog klydome.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Vaiva Rykštaitė: Viena Indijoje

2017-08-11

Vaiva Rykštaitė Viena IndijojeTą pačią naktį ant manęs iš kažkur nusileido riebus voras plaukuotomis kojomis. Stryktelėjau, nusipurčiau, užšokau ant lovos, pasičiupau puodelį. Jį užvertusi pagavau jau per grindis bėgantį gyvį, po puoduko apačia pakišau žurnalą ir išmečiau vorą laukan. Tik paskui labai nustebusi susizgribau, kad taip ir neklyktelėjau. Nė cypt. Tada supratau – juk nebuvo auditorijos! Keista, nes visad atrodė, kad neklykti negaliu. Maniau, kad tai mano refleksyvi reakcija. Tačiau, pasirodo, kad ne. Vorai ir tarakonai, žemėlapiai ir atsuktuvai tėra mergaičių psichologinio šantažo įrankiai.

Pirmą kartą apie šią rašytoją sužinojau visai neseniai, kai ją pamačiau per televiziją, kalbančią apie savo naujausią knygą. Sužavėjo jos charizma, ir kai feisbukas pasufleravo, kad kažkas iš mano draugų (draugių, greičiausiai) pamėgo ar pakomentavo Vaivos Rykštaitės įrašą, pradėjau sekti jos profilį socialiniame tinkle. Tokia normali moteris pasirodė, sveiko proto, nedažnai tokių pasitaiko :) Ir štai neseniai ji pasigyrė, kaip keliavo skaitydama knygą, nusprendžiau ir pati tai padaryti – pakeliauti po Indiją, tokią, kokią ją matė Vaiva Rykštaitė.

Ajudija, vyrėliau už kitus atrodantis vaikinukas, iš tiesų nežinojo, kiek jam metų, ir, keisčiausia, – neatrodė linkęs aiškintis. „O… bet… maždaug? Plius minus? Kažkaip?..“ Negalėjau patikėti, net aprėpti šitos minties. Pirmiausia pajutusi gailestį žmonėms, kurie neturi asmens dokumentų, pamėginau įsivaizduoti save: o jeigu aš nežinočiau, kiek man metų? Ne apsimesčiau, ne neigčiau, ne elgčiausi „ne pagal savo metus“, ne užsimirščiau, bet nuoširdžiai nežinočiau. Nė nenutuokčiau ir nesivarginčiau sužinoti? Palengvėjimas, laisvė nuo visų socialinių konstruktų. Tada, atrodo, turėčiau daugiau laiko. Ir man niekur nereikėtų stengtis suspėti, niekur skubėti, nieko laukti. Nebūtų per vėlu ar per anksti, aš nebūčiau nei per jauna, nei per sena jokiems veiksmams bei sprendimams. Gera būtų matuoti save vien patirtimi ir sąnarių skausmu. Tariamoji nuosaka čia yra tik todėl, kad pati leidžiuosi matuojama skaičiais, bet tai nėra nei mano prigimtis, nei fizikos dėsnis. Prisiminusi Ajudiją pavydžiu jam ir svarstau – kaip jis suvokia savo laiką?

Likau sužavėta! Rašytoja atvira, nesimaivanti, neprarandanti sveiko proto, nuoširdi, charizmatiška, saviironiška, smagi, puikiai gebanti perteikti vaizdus, kvapus ir savijautas. O svarbiausia – dėl to tikriausiai taip ir patiko knyga – daugeliu savybių ir požiūrių panaši į mane. Jau senokai taip buvo, kad taupyčiausi puslapius, nesiskubinčiau, kad ilgiau pratęsčiau malonumą. Knyga labai patiko, būtiniausiai tęsiu pažintį su šios rašytojos kūryba ir toliau.

Ir tada supratau, kad nereikia nei daužyti, nei išmesti daiktų, idant prie jų neprisirištume. Nereikia palikti žmonių nei bėgti iš miestų. Viskas praeis, sudils, suduš, užsimirš. Viskas jau praėjo. Ir staiga pasijutau visur suspėjusi, viską nuveikusi, viską pamačiusi ir pamiršusi, išmokusi ir atbukusi, pasenusi ir viską išgyvenusi. Visi daiktai, kuriuos turiu, – jau sulūžę ir nutriušę. Pinigai, kuriuos uždirbu, – jau išleisti. Žmonės, kuriuos myliu, – jau mane įskaudinę, išėję. Ir tapo taip lengva ir gera – pirmą kartą nesipriešindama suvokiau amžiną dabartį bei visa ko laikinumą ir nuoširdžiai nusprendžiau gyventi akimirkos džiaugsme.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Marcel Proust: Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

2017-08-05

Marcel Proust Prarasto laiko beieškant. Svano pusėjeTaip ir mūsų praeitis. Veltui bandytume ją prikelti; visos mūsų proto pastangos būtų bergždžios. Praeitis slypi ten, kur nebesiekia proto galia, – kokiame nors materialiame daikte (pojūtyje, kurį mums teikia tas materialus daiktas), nors mes to net nenumanome. O ar tą daiktą aptiksime prieš mirdami, ar neaptiksime – lemia atsitiktinumas.

Pasak Švedijos Nobelio knygų instituto surengtos apklausos rezultatų, geriausiu visų laikų romanu laikomas M. de Cervanteso Don Kichotas, o antruoju po jo – Marcel‘io Proust‘o romanų ciklas Prarasto laiko beieškant. Pirmąją jo knygą Svano pusėje kažkada buvau pradėjusi klausyti audioknygos pavidalu, bet visgi esu labiau skaitytoja, nei klausytoja, ir klausytis nepabaigiau. Todėl dabar ėmiausi skaitymo.

Daug yra meilės atsiradimo būdų, daug šios šventos ligos paplitimo veiksnių, bet efektyviausias iš jų, žinoma, yra vienas – tas didysis nerimo dvelksmas, kuris kartais plūsteli į mus. Ir tuomet burtas ištrauktas: mes pamilsime būtybę, su kuria mums tą akimirką gera. Ji net nebūtinai mums turėjo prieš tai patikti labiau negu kitos ar bent tiek pat kiek kitos. Tereikia, kad potraukis prie jos taptų ypatingas. O jis bus ypatingas, jei – tą akimirką, kai mes tos būtybės pasigesime, – vietoj jos žavesio teikiamų malonumų siekimo staiga mumyse atsiras nerimastingas pačios tos būtybės geidimas, absurdiškas geidimas, kurio pagal šio pasaulio dėsnius neįmanoma patenkinti ir kurį sunku pagydyti, – beprotiškas ir skausmingas geidimas ją turėti.

Ciklo apžvalgoje teigiama, kad šio kūrinio grožį ir prasmę gali suvokti tik perskaitęs visas septynias knygas, tai… gal dėl to aš ir nepajutau kažkokio įspūdingumo po pirmojo romano. Taip, jis puikus – rašytojas subtiliai giliai prasiskverbia į žmogaus sąmonės gelmes, sukiojasi atminties labirintuose, perpranta žmonių charakterius ir jų tarpusavio ryšius, tačiau kol kas man tikrai būtų sunku tai pavadinti geriausiu skaitiniu. Bet visgi esu pasiryžusi keliauti su Proust‘u toliau.

Mums pažįstamos vietos yra ne tik erdvės pasaulyje, kur mes jas nukeliame patogumo dėlei. Jos tėra plonas sluoksnelis bendrame įspūdžių klode, sudarančiame mūsų tuometinį gyvenimą; kurio nors vaizdo prisiminimas tėra kurios nors akimirkos apgailėjimas; ir namai, keliai, alėjos, deja, praeina kaip ir metai.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Loreta Kavolė: Žiogo ir skaičiuotojo nuotykiai

2017-08-04

Loreta Kavolė Žiogo ir skaičiuotojo nuotykiaiPaukščių klausytoja buvo įsikūrusi namelyje ant jūros kranto, primenančiame didelį lizdą, tik su stogeliu nuo lietaus, supintu iš liaunų medžių šakelių. Ji buvo labai miela ir niekuo nesiskyrė nuo kitų moterų, išskyrus tai, kad ant galvos nešiojo milžinišką skrybėlaitę-lizdą, kuriame knibždėjo įvairiausių paukščių. Vieni jų atskrisdavo, kiti išlėkdavo, visi keldami didžiausią erzelynę. Tačiau toks bruzdėjimas Jorės, atrodė, nė truputėlio netrikdė.

Tarp vaikiškos klasikos knygų įvairumo dėlei retkarčiais įterpiame ir kažką modernesnio – netgi lietuviško. Deja, šį kartą, bent jau manęs, laukė nusivylimas – visų pirma, pavadinimas klaidinantis – Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiams istorijoje tenka gal koks ketvirtadalis pasakojimo, jeigu ne mažiau. Visa knyga pilna viena su kita nesusijusių pasakų, kurias labai dirbtinai bandyta susieti tarpusavyje, ir tas dirbtinumas šlykščiai veliasi burnoje. Gėrimas, kurio paragavęs imi skraidyti – įvadas į narkotikų pasaulį? Galiausiai iš viso pabaigoje sumakaluota ir privelta klaidų – sumaišyti gyvūnų vardai, net vaikas tai pastebėjo. Knygą gelbėja tik išradingos Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos, kurias gali tyrinėti ir nagrinėti ne vieną minutę. O šiaip – nepatiko.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.

Hermann Hesse: Stiklo karoliukų žaidimas

2017-07-26

Hermann Hesse Stiklo karoliukų žaidimasNebandykime šios „laimės” aiškinti racionalistiniu ar moralistiniu požiūriu, nei kaip išorinių aplinkybių priežastinio padarinio, nei kaip savotiško atpildo už ypatingas jo dorybes. Laimė neturi nieko bendra nei su racija, nei su morale, iš esmės tai magiškas dalykas, priklausantis ankstyvajai žmonijos jaunystės pakopai. Naivus laimės kūdikis, fėjų apdovanotas, dievų išpaikintas — tai ne racionaliojo ir ne biografinio svarstymo objektas, tai simbolis, esantis už asmeniškumo ir istoriškumo ribų. Vis dėlto esama įžymių žmonių, kurių gyvenimo negalima įsivaizduoti be „laimės”, nors ją ir sudaro vien tai, kad jie ir jiems tinkamas uždavinys iš tikrųjų susiranda kits kitą ir susitinka istoriškai ir biografiškai, kad jie gimė ne per anksti ir ne per vėlai; ir prie tokių žmonių, rodos, priklauso Knechtas.

Neseniai skaitytas Hesės „Narcizas ir auksaburnis“ buvo kaip įžanga į didįjį šio rašytojo šedevrą, švelnus prisipratinimas, kad ne laiku nemesčiau skaityti. Nes tokių minčių, prisipažįstu, buvo – įvadas tikrai labai nuobodus, sausas ir nevertas dėmesio, bet susikaupiau, ištvėriau, ir už tai vėliau buvau apdovanota nuostabiu kūriniu. Ypač man patiko trys pabaigoje sekamos istorijos, kurias neva parašęs pagrindinis romano veikėjas Knechtas. Knyga pakankamai stora – apie penki šimtai puslapių – ir per juos taip susigyveni su tuo Knechtu, kad skaitant paskutiniąsias istorijas ne kartą pagavau save mąstant, kaip šis galėjo tuos pasakojimus sukurti, kokios patirtys privertė jį vienaip ar kitaip mąstyti, kol galiausiai mano loginis protas sugrąžindavo mane ir primindavo, kad iš tiesų ne Knechtas, o Hesė yra jų autorius.

Ši giedra nėra nei žaidimas, nei gėrėjimasis savimi, ji yra aukščiausias pažinimas ir meilė, yra visokios tikrovės teigimas, budėjimas prie visų gelmių ir bedugnių krašto, ji yra šventųjų ir riterių dorybė, ji nenuslopinama, ir su laiku bei mirties artėjimu ji tiktai auga. Ji yra grožio paslaptis ir esmingoji kiekvieno meno substancija. Poetas, kuris ritmingu savo eilių žingsniu šlovina gyvenimo stebuklus ir baisenybes, muzikas, kuris juos paleidžia skambėti kaip gryną dabartį, yra šviesos nešėjas, džiaugsmo ir skaidrumo žemėje daugintojas, net jeigu jis veda mus per ašaras ir skausmingą įtampą. Gal poetas, kurio eilės mus žavi, buvo liūdnas vientulys, o muzikas — niūrus svajotojas, bet ir tada jo veikalas yra dievų ir žvaigždžių giedrumo dalis. Ką jis mums duoda, yra jau ne jo tamsa, kančia ar siaubas, o grynas šviesos, amžinos giedros lašas. Ir kai ištisos tautos ir kalbos mituose, kosmogonijose, religijose siekia ištirti pasaulio gelmes, šitoji giedra yra paskutiniausias ir aukščiausias jų pasiekiamas tikslas.

Romanas savo savitu ir originaliu, apgalvotai sukonstruotu ir priverčiančiu į jį įsigyventi pasauliu man priminė Umberto Eco kūrybą, ypač Rožės vardą, nes didžiąją dalį knygos net ir maniau, kad veiksmas vyksta kažkada Viduramžiuose, kol nešmėsteldavo koks radijas ar automobilis, ir tik baigusi skaityti sužinojau, kad buvau nukelta į Hesės įsivaizduojamą XXII-ą amžių. Na, nelabai progresyvus ir utopinis jis romane pavaizduotas, bet ką gali žinoti, kaip ten bus, gal pamiršime mes išmaniuosius telefonus ir save vairuojančias mašinas sugrįždami prie ūkininkavimo kaimuose ir meditavimo vienuolynuose. O romanas stiprus, nors ne intriguojantis. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Nuojauta, kad iš tikrųjų gal visas pasaulis tėra tik žaismas ir paviršius, tik vėjo dvelksmas ir vilnių raukšlelės virš nepažįstamų gelmių, pervėrė bežiūrintį princą piemenaitį ne kaip mintis, o kaip kūniškas šiurpulys ir vos juntamas svaigulys, kaip grasos ir pavojaus pojūtis, traukiąs į save ir trokštamas. Mat, kaip jautė berniukas, tasai jogas buvo pro pasaulio paviršių, pro paviršiaus pasaulį nusileidęs į patį būties dugną, į visų daiktų paslaptį, jis buvo sutraukęs juslių kerų tinklą, šviesos, garsų, spalvų, pojūčių žaismo tinklą, buvo visa tai nusimetęs nuo savęs ir tvirtai įleidęs šaknis į tai, kas esminga ir nekintama. Berniukas, nors kitados brahmanų auklėtas ir apdovanotas ne vienu dvasinės šviesos spinduliu, tuos dalykus ne protu suprato ir žodžiais nebūtų mokėjęs nieko apie tai pasakyti, bet jis pajuto tai, kaip palaimos valandą pajuntame dievybės artumą, jis pajuto tai kaip didžios pagarbos ir susižavėjimo tuo žmogum šiurpą, pajuto tai kaip meilę jam ir kaip ilgesį tokio gyvenimo, kokį rodėsi gyvenąs tasai sėdintis vyras, paskendęs susimąstyme.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Milan Kundera: Gyvenimas yra kitur

2017-07-24

Milan Kundera Gyvenimas yra kiturKsavjeras pasijuto vėl persmelktas kelionių. Nieko nėra gražiau už akimirką prieš kelionę, akimirką, kai mus aplanko rytdienos horizontas ir ima kuždėti pažadus. Ksavjeras gulėjo išsitiesęs ant suglamžytų antklodžių, ir viskas, regis, lydėsi į nuostabią vienovę: minkšta lova, panaši į moterį, moteris, panaši į vandenį, vanduo, kurį įsivaizdavo po langais, buvo panašus į plaukiančią vandens lovą.

Kažkada žalioje jaunystėje Kunderą man rekomendavo viena čekė, su kuria buvome susidraugavusios. Aišku, perskaičiau žymiąją jo būties lengvybę, bet tuo tada pažintis ir baigėsi. Stambulo pavainikėje romano veikėjo dažnai susitikdavo kavinėje, pavadinimu Kundera, ir užsimaniau ką nors daugiau šio rašytojo perskaityti. Kažkiek artimas jis mūsų, lietuvių, mentalitetui, nes jam, kaip ir mūsų seneliams bei tėvams, teko išgyventi sovietų represijas, cenzūrą, minties laisvės ir kūrybos suvaržymus.

Švelnumas gimsta tą akimirką, kai gyvenimas mus nubloškia prie suaugusiųjų amžiaus slenksčio ir mes su nerimu pradedame suvokti vaikystės pranašumus, kurių nesuvokėme būdami vaikai.
Švelnumas – baimė, kurią mums įkvepia suaugusiųjų amžius.
Švelnumas – bandymas sukurti netikrą aplinką, kurioje su kitu privalu elgtis kaip su vaiku.
Švelnumas – fizinių meilės padarinių baimė; tai mėginimas atimti meilę iš suaugusiųjų pasaulio (ten ji klastinga, varžanti, slegiama kūniškumo ir atsakomybės) ir laikyti moterį vaiku.

Romane gvildenamos dviejų pagrindinių veikėjų – Poeto ir jo mamos – gyvenimo linijos, be abejo, viena su kita glaudžiai susijusios. Motina, savo meile dusindama sūnų, stengiasi kiek įmanoma labiau kontroliuoti jo gyvenimą, pavyduliauja jo merginoms ir vis tikrinasi, ar jie su vaiku dar pakankamai artimi. Poetas, augdamas komunizmo dvasia persmelktoje kultūroje, stengiasi surasti savo vietą sudėtingame pasaulyje, kažkaip atsiriboti nuo mamos jos neįžeisdamas ir užmegzti pilnaverčius socialinius santykius. Nemažai psichologijos, puikus rašytojo žodžio valdymas, savita istorija.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Astrid Lindgren: Emilis iš Lionebergos

2017-07-23

Astrid Lindgren Emilis iš LionebergosEmilis iš Lionebergos – taip vadinosi berniukas, kuris gyveno Lionebergoje. Jis buvo išdykęs, neklaužada vaikas, ne toks geras kaip tu. Nors atrodė meilutis, iš tikrųjų. Kai nerėkdavo. Jis buvo žydrų apvalainų akių, papurusiais raudonais žandukais, o plaukai šviesūs, garbanoti. Pažiūrėti visai dailus, taigi galėjai pagalvoti, kad jis lyg angelėlis. Bet taip tik atrodė. Jis buvo penkerių metų ir stiprus kaip jautis, o gyveno Kathultos viensėdyje, Lionebergos kaime, Smolande. Ir kalbėjo jis smolandiškai, tas mažylis, nes kurgi dėsis. Juk visi taip kalba Smolande. Kai imdavo ieškoti kepurės, nesakydavo kaip tu „Kur mano kepurė?“, o klausdavo „Kur mano kepuršė?“ O toji jo kepuršė buvo su juodu snapeliu ir mėlynu bumbulu viršuje, visai bjauri. Ją nupirkęs tėtis, kai sykį važiavo į miestą. Emilis labai mylėjo kepurėlę ir, eidamas vakare gulti, sakydavo: „Kur mano kepuršė?“ Mamai nepatiko, kad jis eina gulti su kepure, norėdavo padėti ją priemenėje ant lentynos, bet tada Emilis imdavo taip rėkti, kad visas Lionebergos kaimas girdėdavo: „Aš noriu savo kepuršės!“

Tęsiam pažintį su Astridos Lindgren kūryba. Jei Karlsono draugas Mažylis gyveno mieste, daugiaaukštyje, tai Emilis – tikras kaimo vaikas, ir dar tokio truputį senoviško kaimo, turėjau sūnui aiškinti, kas yra bernas ir merga ūkininkų gyvenimo kontekste. Kai kurių aprašomų įvykių šiais laikais, manau, net neleistų publikuoti – pavyzdžiui, kaip kartą penkiametis Emilis buvo girtas, nes prisivalgė vyšnių, kurias mama naudojo vyno gamybai, paskui turėjo eiti į blaivininkų susirinkimą… Nors ir siužetas nelabai artimas mūsų šiandieninėm aktualijom, patiko mums Emilio išdaigos – jis nuoširdus ir geras vaikas, vis stengiasi kaip geriau, o gaunasi…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hermann Hesse: Narcizas ir Auksaburnis

2017-07-11

Hermann Hesse Narcizas ir Auksaburnis— Man atrodo, — pasakė jis kartą, — jog gėlės lapas ar kirminėlis ant kelio atskleidžia ir paslepia savyje daugiau negu visos bibliotekos knygos. Raidėmis ir žodžiais nieko nepasakysi. Kartais aš parašau kokią nors graikišką raidę, tetą arba omegą, ir vos tiktai šiek tiek krypteliu plunksną, raidė jau turi uodegą, virsta žuvim ir per akimirką primena visus pasaulio upelius ir upes, visa, kas vėsu ir drėgna, Homero okeaną ir vandenį, kuriuo ėjo Petras, arba raidė virsta paukščiu, pastato uodegą, pašiaušia plunksnas, išsipučia, nukliegia, nulekia. Tau, Narcizai, tokios raidės, matyt, nieko nereiškia? Bet aš sakau tau: Jomis Dievas rašė pasaulį.

Grįžtu prie klasikos, nors pradžioje ir sunkiai skaitėsi šis Hesės romanas – toks naivus atrodė, paprastutėliais žodžiais, nieko nenuslepiant ir nemaskuojant parašytas, bet vėliau atsiskleidė graži filosofinė gelmė, išminties klodai, nors ir tais pačiais paprastais žodžiais išsakyti.

Ak, viskas buvo nesuprantama ir apskritai liūdna, nors ir gražu. Nieko nežinai. Gyveni, vaikštai po žemę arba jodinėji per miškus, ir kai kas žiūri į tave taip raginamai, taip viliojamai ir kelia ilgesį: vakarė žvaigždė, mėlynas lauko varpelis, žaliais meldais apaugęs ežeras, žmogaus arba karvės akis, ir kartais atrodo, kad tuoj tuoj atsitiks kas nors niekad nematyta, tačiau seniai trokšta, nuo visko nukris šydas; tačiau paskui tai praeina ir nieko neatsitinka, ir mįslė neišaiškėja, burtai neišsisklaido, tad galų gale tapsi senas ir atrodysi toks gudrus kaip tėvas Anzelmas arba toks protingas kaip abatas Danielius, ir, ko gero, vis dar nieko nežinosi, lauksi ir vis klausysiesi.

Tai istorija apie du draugus, kurie savo prigimtimi vienas kitam visiškai prieštarauja – vienas laikosi filosofinio askezės kelio, kitas pasaulį pažįsta per jausmus ir jusles, tačiau abu vienas kitu žavisi ir stengiasi suprasti.

Atrodė, jog visa būtis paremta dvilypumu, prieštaravimais; žmogus esi arba moteris, arba vyras, esi arba klajūnas, arba biurgeris, klausai arba proto, arba jausmų — niekada negali vienu metu patirti įkvėpimo ir iškvėpimo, buvimo vyru ir moterim, laisvės ir tvarkos, geismo ir proto balso, visuomet reikia viena aukoti kito labui, ir visuomet viena yra taip pat svarbu ir geistina kaip ir antra! Moterims šiuo atžvilgiu galbūt geriau. Jas gamta buvo sukūrusi tokias, kad pačios nešiojo savo aistros vaisių ir meilės džiaugsmas jose virto vaiku. Vyras vietoj tokio paprasto vaisingumo turi amžiną ilgesį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Elif Shafak: Stambulo pavainikė

2017-07-07

Elif Shafak Stambulo pavainikėJau beveik išaušę, vos žingsnelis liko iki slėpiningo slenksčio, skiriančio nakties tamsą nuo dienos šviesos. Tai vienintelis paros laikas, kai dar įmanoma sapnuose rasti paguodą, bet jau per vėlu susapnuoti juos iš naujo.

Intriguojančiai įdomiai ir painiai suregzta dviejų šeimų – turkų ir armėnų – istorija, į kurią neišvengiamai įsipina kruvino genocido atspindžiai bei tamsios paslaptys. Veiksmas vyksta Stambule, kuris aprašomas taip įtaigiai gyvai, kad, atrodo, užuodi visus svaiginančius jo kvapus, akyse mirguliuoja spalvos, o ausyse suskamba gatvės prekeivių šūksniai. Tuomet, didžiuliam kontrastui, autorė nukelia mus į Arizonos prekybos centrą, kur apkūni šviesiaplaukė amerikietė neatsispiria troškimui susišluoti lentynos saldumynų į vežimėlį… Veikėjų daug, pasakojimas gyvas, gausu istorinių detalių bei pozicijų dėl turkų – armėnų santykių aiškinimo. Gera ir nesudėtinga knyga vasaros vakarams paįvairinti.

Atrodė, kad žodžiai liejasi be pastangų, lyg laikas net įskilęs būtų lankstus, lyg jis būtų nekintantis tęstinumas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Graham Greene: Neišdildoma žymė

2017-07-05

Graham Greene Neišdildoma žymėO daktare, aš sprendžiu tik iš paviršiaus, panašiai kaip jūs kad braukiate pirštais per odą, nustatydamas diagnozę. Bet mums visiems būtų kur kas geriau, jeigu būtume paviršutiniškesni. Paviršutiniškas požiūris niekam nekenkia, bet jeigu bandyčiau išknisti, kas slypi po noru būti naudingam, tai, ko gera, surasčiau baisių dalykų, o mums visiems geriau patinka kaip tik čia sustoti. Jeigu nesustotume, kas žino?.. Gal tasai baisumas visai netoli paviršiaus. Taigi daug saugiau, kai sprendimas paviršutiniškas. Tada jo gali lengvai atsižadėti. Net jei esi auka.

Norėjau susipažinti su šio garsaus rašytojo kūryba, o Neišdildoma žymė ne vienoje vietoje įvardinama kaip vienas geriausių jo romanų. Ir tikrai – kūrinys brandus, išmintingas, toks doras ir kartu giliai paprastas… Istorija apie žmogų, kuris su amžiumi tampa toks sąžiningas sau, kad pabėga nuo šlovės, bet ne taip lengva vėl iš naujo jos neužsitarnauti, kai jau esi toks sąžiningas. Veiksmas vyksta Afrikoje, smelkiant karščiui – tinka skaityti vasarą, ypač tokią vėsią, kaip pas mus šiemet. Perskaičiau pakankamai lengvai ir susidomėjusi, tačiau neužkabino manęs tiek, kad norėtųsi išsamiau su Graham Greene kūryba susipažinti. Gal dar ne laikas.

Ar ne geriau kęsti kančias, o ne maudulį? Fizinis maudulys erzina mūsų „aš“ kaip moskitų įkandimai. Kuo mums nepatogiau, tuo labiau jaučiame save, o kančia yra visai kas kita. Kartais aš svarstau, kad kančios siekimas ir kančios prisiminimas yra vienintelės priemonės, kurios gali suartinti mus su visa žmogiškąja būtimi.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.