Karen Blixen: Iš Afrikos

2018-06-18

Karen Blixen Iš AfrikosJoks naminis gyvūnas nebūna toks tylus kaip laukinis. Civilizuoti žmonės prarado gebėjimą būti ramūs ir turi mokytis tylos iš laukinių, jei nori, kad šie juos priimtų į savo tarpą. Medžiotojas, juolab medžiotojas su kamera, pirmiausia turi išmokti meno judėti pamažu, nedaryti nieko staiga. Medžiotojai negali pasiduoti įkvėpimui, jie turi derintis prie vėjo, prie kraštovaizdžio spalvų, kvapų, jie turi prisitaikyti prie aplinkos ritmo, paklusti jam. Kartais aplinka nuolat kartoja tą patį judesį, ir jie privalo taip pat jį kartoti.
Pagavęs Afrikos ritmą, suvoki, kad tai ir jos muzikos ritmas.

Kažkodėl ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą – nežinau, pavadinimas man atrodė kažkoks nepatrauklus, ir jei jau autorė nesugalvojo kaip įdomiai pavadinti savo kūrinį, tai kas ten jame iš viso gali būti gero. Tačiau, pasirodo, klydau!

Pirmykštis Afrikos miškas — paslaptinga vieta. Tarsi patenki į senųjų gobelenų gelmes, vietomis išblukusias, vietomis patamsėjusias nuo amžiaus, bet nuostabiai turtingas žalių atspalvių. Dangaus čia nematyt išvis, bet saulės spinduliai, prasiskverbdami pro lapiją, mirga įvairiausiais, keisčiausiais būdais. Pilkos kerpės, nukarusios nuo medžių ilgomis barzdomis, ir visur išsidraikiusios lianos teikia tam miškui paslaptingumo, mįslingumo.

Tiesa, pats kūrinys nėra kažkoks grožinės literatūros romanas, jame Karen Blixen tiesiog pasakoja apie savo gyvenimą Afrikoje – kaip ten tvarkėsi fermoje, kaip augino kavamedžius, medžiodavo safaryje, bendravo su vietiniais bei kitais į Juodąjį žemyną atklydusiais europiečiais. Tačiau knyga įdomi ne tuo, kad labai egzotiška, o autorės gebėjimu objektyviai perpasakoti kultūrinius bei mąstymo skirtumus tarp afrikiečių ir europiečių, nesumenkindama nei vienų, nei kitų. Jai pavyko subtiliai įsismelkti į čiabuvių pasaulėjautą ir nuoširdžiai, be kokių nors vertinimų, perteikti ją skaitytojui.

Žmonės, kurie naktį sapnuoja, miegodami patiria ypatingą palaimą, nežinomą dienos pasauliui, ramią ekstazę ir širdies lengvumą, panašius į burnoje tirpstantį medų. Jie taip pat žino, kad tikroji svajų didybė glūdi jų nevaržomos laisvės jutime. Tai ne diktatoriaus, primetančio pasauliui savo valią, laisvė, tai laisvė menininko, kuris neturi valios, kuris išvaduotas nuo valios. Tikrojo sapnuotojo džiaugsmą lemia ne sapno substancija, o tai, kad viskas atsitinka be jokio jo paties įsikišimo, kad tie dalykai jo nekontroliuojami.

Skaitydama knygą jaučiausi lyg plepėčiau su gera drauge, grįžusia iš tolimos kelionės – žodžiai liejosi laisvai, nepaprastai sudomindami. Nuostabiai įtaigūs gamtovaizdžių aprašymai, atviros pačios autorės jausenų išpažintys, o svarbiausia – puikus humoro jausmas, ne kartą privertęs balsu nusikvatoti, leido pasimėgauti knyga su didžiausiu malonumu.

Buvo nepaprastai mandagus, šypsojosi ir linkčiojo galvą, kai rodžiau jam kalnus ir aukštus medžius; regėjos, viskas jam buvo įdomu, bet niekas nebegalėjo jo nustebinti. Klausiau savęs, ar ta dermė radosi iš visiško pasaulio blogio nežinojimo, ar iš gilaus žinojimo ir susitaikymo su juo. Juk ar pasaulyje nebūtų nuodingų gyvačių, ar įsišvirkšdamas į kraują kaskart didesnę dozę jų nuodų įgytum jiems visišką imunitetą, rezultatas būtų tas pats. To senio veido išraiška buvo tokia pati kaip dar nemokančio kalbėti mažo vaiko, kuriam viskas įdomu, bet kuris natūraliai nesugeba stebėtis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Apie galią keisti

2018-06-11

Šiuolaikinio vaikų auklėjimo metodai dažnai pabrėžia, kad išsakydami komentarus apie vaiką, jo elgesį arba elgesio padarinius turime vengti generalizuotų apibūdinimų: koks tu žioplys, ir vėl pieną išliejai, liaukis būti toks peštukas, tu niekada manęs neišgirsti iš pirmo karto, ir panašiai. Mat vaiko savęs vaizdas dar tik formuojasi, ir girdėdamas tokius teiginius iš artimų (arba tolimų) žmonių, jis ima taip apie save galvoti – esu žioplys, esu peštukas, niekad neišgirstu. Tai neskatina keisti savo elgesio, priešingai, suteikia pasiteisinimą toliau tęsti veiksmus, patvirtinančius jo tapatybę – nėra prasmės stengtis atsargiai nešti pieno stiklinę, vis viena juk esu žioplys ir jį išliesiu.

Tiesa, kai kalbama apie pozityvius dalykus, remdamiesi šiuo principu galime koreguoti vaiko elgesį ir stiprinti jo savivertę apibūdindami jį kaip žmogų: kaip įdomiai nupiešei, tu labai kūrybingas, džiaugiuosi, kad esi toks atsakingas ir pasirūpinai broliuku, ir taip toliau. Tikėtina, kad kitą kartą (o gal po penkerių ar dešimties metų) vaikas prisimins šiuos žodžius, kai reikės apsispręsti, kaip elgtis, ir pagalvos – esu atsakingas, todėl pasielgsiu atsakingai!

Gyva

Žinoma, suaugę jau daugmaž turi susidarę savęs vaizdą, todėl nėra tokie jautrūs šioms taisyklėms, tačiau mes nuolat jį pasikoreguojame girdėdami informaciją apie save iš aplinkinių. Pavyzdžiui, anksčiau aš nerūšiuodavau šiukšlių, nes… na, tie patys kvaili pasiteisinimai – nėra vietos daugeliui šiukšliadėžių, (… koks dar gali būti? Neatsimenu). Tada viena draugė atėjo į svečius ir ieškodama, kur išmesti plastiko pakuotę, nuoširdžiai nustebo – kaip, nerūšiuojat? Jau kas kas, bet tu, Jovita, tikrai galvojau kad rūšiuoji! Šios frazės pakako, jau to paties vakarėlio šiukšlės buvo rūpestingai surūšiuotos, ir nuo šiol man ranka nekyla mesti plastiko ar popieriaus į bendrų atliekų kibirą. Tai ačiū tau, Simona, kad gerai apie mane galvojai! Tas galvojimas privertė iš tiesų pradėti elgtis geriau.

Na, o rūšiuodama pastebėjau, kiek siaubingai daug plastiko naudojame, taip norėtųsi mažiau teršti planetą. Savo maišelius į prekybcentrius jau senokai nešamės, kad neimtume tų plastikinių, o jei kartais ir tenka, tą patį naudojame kol suplyšta. O va neseniai buvau maloniai nustebinta, kai turguje perkant uogas mane prekeivis paragino kitą kartą atsinešti vėl tą plastikinę dėžutę su skylutėm, kur jie uogas deda, kad panaudotume vėl. Tikrai taip ir darysiu!

Taip mažais žingsneliais ir keičiame savo pasaulį – kalbėdami apie kitus gerai raginame juos būti gerais, rūpindamiesi planetos švara susikuriame švaresnę aplinką sau. Mes galingi.

José Saramago: Praregėjimas

2018-06-07

José Saramago PraregėjimasŠiais laikais šiame pasaulyje, kuriame mes apčiuopomis einame vis suklupdami, atsitinka taip, kad pasukę už kampo susiduriame su vyrais ir moterimis, subrendusiais ir klestinčiais, kurie aštuoniolikos metų buvo ne tik linksmi stilingi pirmieji žiedai, bet ir, o gal ypač, drąsūs revoliucionieriai, pasiryžę sugriauti šalies sistemą ir jos vietoje pagaliau sukurti brolybės rojų, dabar su tokiu pačiu tvirtumu laikosi įsikibę savo įsitikinimų ir įpročių, kurie išbandę – raumenims sušildyti ir pramankštinti – kurią nors iš daugelio santūraus konservatizmo atšakų, galiausiai persiima begėdiškiausiu ir reakcingiausiu egoizmu. O kalbant ne taip ceremoningai, šie vyrai ir šios moterys, žiūrėdami į savo gyvenimo veidrodį, kasdien spjauna į veidą tam, kas buvo, seilėmis to, kuo dabar yra.

Esu visiška Saramago kūrybos gerbėja, todėl šis savotiškas Aklumo tęsinys negalėjo manęs palikti abejingos. Suvirpino, sušiurpino, sukrėtė, net burnoj kažkokius skonius ėmiau jausti, žodžiu, palietė mane taip, kaip iš kokybiško literatūros kūrinio ir tikėčiausi. Nuostabi kalbos maniera, kai rašytojas neapsimetinėja, kad nerašo knygos, todėl retkarčiais leidžia sau atvirai atsiprašyti už nuklydimą į lankas ar pernelyg platų išsiplėtimą, o humoro jausmas irgi toks, koks man labiausiai patinka – sarkastiškas, ironiškas ir nevyniojantis žodžių į vatą, tačiau kartu ne vulgarus ir ne snobiškas.

Įdomu, kad kiekvieną gyvenimo dieną atsisveikiname, sakydami ir girdėdami sakant iki rytojaus, o neišvengiamai kurią nors vieną dieną kam nors ji buvo paskutinė, arba tam, kuriam tai sakėme, arba mums, kurie tai pasakėme.

Manęs politika niekad pernelyg nedomino, žiūrėdama serialą Kortų namelis ja pasišlykštėjau, o dėl to, kokią politikos pusę šiame romane atskleidžia Saramago (ne tiek daug besiskiriančią nuo Kortų namelio), man tiesiogine prasme veria širdį. Baisu. Labai tikiuosi, kad gyvenime pavyks laikytis toliau nuo to purvyno. O knygą rekomenduoju ne visiems, tik tiems, kurie vertina itin kokybišką literatūrą ir yra Saramago (bei Baricco, man šie autoriai stovi greta) gerbėjai.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Dovanoju savo rankų darbo muilą

2018-06-06

Esu tokia laiminga, kad vasara jau čia, ir kad būtų dar smagiau, noriu vienai/am Jūsų padovanoti savo rankų darbo muilą iš natūralių aliejų, pagamintą šaltuoju būdu, dažytą chlorofilu ir kvepintą kokybiškais eteriniais aliejais (saldžiųjų apelsinų ir pačiulių, dievinu šį derinį muile). Žinoma, reklamos žmonės daro viską, kad produktas būtų perkamas, bet man labai juokingai skamba, kai teigiama, kad va šis muilas tai puoselėja ar kitaip kažkaip teigiamai veikia odą. Joks muilas to nedaro, muilo paskirtis yra prausti, o tam, kad nešvarumai ir bakterijos būtų pašalinti, reikia medžiagų, kurios neišvengiamai kenkia ir odai. Tai va šitoj vietoj pakankamai būtų teisinga sakyti, kad natūralus iš aliejų pagamintas muilas odai kenkia mažiau, nei tie visi ilgiausios cheminės sudėties prausikliai. Tokį ir noriu padovanoti Tau išbandyti.

Muilas

Jei mes vieną kitą dieną nesipraustume, tikriausiai nieko baisaus neatsitiktų, nors kasdienė kūno higiena yra neišvengiama mūsų rutinos dalis, apie kurią net nesusimąstome. Tuo tarpu psichologinė higiena yra vienas iš veiksnių, lemiančių mūsų savijautą ir laimę. Per dieną aplimpame ne tik fiziniais nešvarumais, bakterijomis ir prakaitu, bet ir nemaloniomis emocijomis, mintimis, kurios, jei tinkamai neišvalomos, yra linkusios kauptis ir galiausiai baigiasi užsitęsusia prasta nuotaika, ilgalaikiu pykčiu, liūdesiu ir prislėgtumu.

Taigi noriu paprašyti Tavęs pasidalinti, kokiomis psichologinės higienos procedūromis užsiimi? Kas Tau padeda palaikyti minčių ir emocijų švarą?

Vieno atsakymo autorei/iui padovanosiu šį žalią muiliuką. Siųsiu tik Lietuvos ribose. Apdovanotąją/jį paskelbsiu birželio 12 d. tinklaraščio Facebook paskyroje.

Komentarą gali rašyti arba čia, arba Facebook paskyroje. Taip pat kviečiu sekti mano Instagram paskyrą.

P.S. Trešnės nepridedamos, per savaitę tikrai bus suvalgytos.

Nikos Kazantzakis: Graikas Zorba

2018-06-05

Nikos Kazantzakis Graikas ZorbaSenasis pasaulis yra akivaizdus, aiškus kaip ant delno, tvirtai nusistovėjęs. Mes gyvename jame ir kiekvieną akimirką su juo kovojame. Jis yra. Būsimasis pasaulis – dar negimęs, neapčiuopiamas, takus. Jis susideda iš medžiagos, iš kurios gimsta mūsų svajonės. Jis – kaip debesis, kurį iš vienos pusės į kitą gainioja vėtros, – meilė, neapykanta, vaizduotė, atsitiktinumas, Dievas, – čia jis tamsesnis, čia šviesesnis, nuolatos besikeičiantis ir besimainantis… Netgi didžiausias pranašas žmonijai gali duoti daugių daugiausiai tik šūkį, ir juo tas šūkis miglotesnis, juo didesnis pranašas.

Kažkada seniai seniai Muzikiniame teatre žiūrėjau miuziklą Zorba, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Vladas Bagdonas, bet atsimenu tik tai, kad jis, toks jau nelabai jaunas, taip energingai šoko. Dabar perskaičiau romaną ir, tikiuosi, iš jo atminty išliks šis tas daugiau. Nes graikas Zorba – ne tik knygos personažas, bet grynakraujis šviežio tikro ir natūralaus gyvenimo prototipas, žmogus, kurio manyje galėtų būti daugiau; to kasdien mokausi, kaip ir romano pasakotojas. Nerealiai pasiilgau Graikijos – tokios pirmapradės, su alyvuogėm ir feta, su jūra ir baltais namais, su basais žmonėmis ir tingiomis jų šypsenomis.

Šitaip atsiranda stebuklai. Tu jau esi pastebėjęs, Zorba, kad jeigu laikai lęšį prieš saulę ir surenki jos spindulius į vieną tašką, tai tas taškas greit užsidega. O kodėl? Todėl, kad saulės energija ne išsklaidoma į visas puses, o sukoncentruojama į tą vieną tašką. Lygiai taip pat yra ir su žmogaus protu. Tu gali daryti stebuklus, jeigu nukreipsi savo protą į vieną vienintelį, visada tą patį tašką.

Romane priešpastatomis dvi realybės: pasakotojo, kuris daug skaito ir rašo, mąsto ir kalba, leidžia laiką vienišas su savo svajonėmis, laiškais ir prisiminimais, bei Aleksio Zorbos, kuris įkūnija buvimą čia ir dabar – jei valgo, tai mėgaujasi maistu, jei dirba, tai iki devinto prakaito, jei bučiuoja moterį, tai taip, tarsi ji būtų vienintelė ir nuostabiausia pasaulyje. O jei šoka, tai šokiu gali papasakoti daugiau bei bet kokiais žodžiais. Knyga nuostabi, absoliučiai rekomenduoju.

Zorbos nuomone, žmogaus tikslas yra materiją paversti džiaugsmu. Kiti sako – intelektu. O juk, gerai pažiūrėjus, ir vienu, ir kitu atveju išeina tas pat. Bet kodėl? Ir kam? Kai kūnas suyra, ar lieka dar koks pėdsakas iš to, ką mes vadiname siela? O gal nebelieka, ir mūsų nenumaldomas nemirtingumo troškulys kyla anaiptol ne iš to, kad mes patys esame nemirtingi, o veikiau iš to, kad tą trumpą kaip atodūsis savo būties tarpsnį tarnaujame kokiam nemirtingam pradui?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie senolius ir komplimentus

2018-05-22

Neretai darau didžiules pertraukas tinklaraščio rašyme, nes arba neturiu ko pasakyti, arba atrodo, kad tiesiog nieko naujo nepasakysiu. Iš esmės mes kasdien pilstome tą patį, atradinėjame seniai žinomas tiesas ir pateikiame kitiems savo mintis, kurios, mūsų iš naujo suvirškintos, mums atrodo labai originalios ir vertos pasidalinimo, bet iš tikrųjų apie tai tikriausiai jau buvo kalbėta Antikoje, Vedose ar Babilone.

Tačiau kartais verta prisiminti užmirštas ar tiesiog tuo metu neįsisąmonintas tiesas, kurios nuspalvina dieną ir leidžia pasijusti maloniai. Šįkart – apie pagyvenusius žmones.

Labai ilgiuosi savo prieš kelerius metus mirusios mylimos močiutės, su kuria buvome užmezgusios tvirtą ir šiltą ryšį, ir dažnai pastebiu kitas jos amžiaus damas, kurios kažkuo ją primena – viena panašiai dėvi skrybėlaitę, kita entuziastingai mankštinasi prie kiemo treniruoklių, trečios eisena tokia pati… Mūsuose nuo senesnių laikų gajus stereotipas, kad pagyvenę žmonės yra amžinai viskuo nepatenkinti bambekliai, nuolat besiskundžiantys prasta sveikata ir skurdžiomis pensijomis. Bet iš tikrųjų, kiek tokių pažįstate ar sutinkate gatvėse? Senoliai, kuriuos matau, kasdien eina pasivaikščioti (gal todėl juos ir sutinku, nes pati einu pasivaikščioti, tų, kurie sėdi prie televizorių, nematau!), yra įdomūs pašnekovai (mane neretai užkalbina) ir rengiasi nepaprastai tvarkingai bei stilingai!

Tulpės

Vėlgi nieko naujo nepasakysiu, bet akivaizdu, kad moters stiliaus pojūtis su amžiumi dažniausiai bręsta ir kinta į kokybiškąją pusę, todėl jei paauglė eksperimentuodama su aprėdais gali visai nusivažiuoti į lankas, tai garbi senjorė dažniausiai geba subtiliai paslėpti tai, ką nori paslėpti ir pabrėžti tai, į ką dera atkreipti dėmesį. Prieš kelias dienas stovėjau eilėje prie kasos ir prieš save pastebėjau nuostabiai stilingai apsirengusią garbaus amžiaus damą. Kaip puikiai ji atrodo, pagalvojau, – norėčiau ir aš taip rengtis senatvėje. Tada prisiminiau seną tiesą, kad mes per mažai vieni kitiems sakome komplimentų, todėl priėjau prie jos ir pagyriau jos išvaizdą. Moteris pridėjo ranką prie širdies, prisipažino susigraudinusi ir padėkojo, sakė, kad pakėliau jai nuotaiką visai dienai. O man juk tikrai nebuvo sunku!

Tai iš esmės šiuo įrašu norėjau paraginti Tave dažniau sakyti komplimentus: jei pagalvojai kažką gražaus ar malonaus apie kitą žmogų, nelaikyk to tik sau, pasidalink, ir pasaulis taps truputį smagesne vieta gyventi mažiausiai dviems žmonėms.

Tomas Ramanauskas, Kristupas Sabolius: Žmogus, kuris žinojo viską

2018-05-21

Tomas Ramanauskas, Kristupas Sabolius Žmogus, kuris žinojo viskąNeurologija dabar pripažįsta, kad smegenų veiklos požiūriu veiksmo įsivaizdavimas ir jo gyvas atlikimas aktyvuoja tas pačias smegenų sritis. Treniruodamiesi vaizduotėje užsiimame tokia pačia veikla, kaip ir sėdėdami priešais šachmatų lentą bei žaisdami su tikru priešininku. Išmokstame savo vizijoms skirti pakankamai laiko. Pasitelkę vaizduotę galime tapti realybės nugalėtojais.

Tikriausiai negalėčiau būti profesionalia literatūros kritike, nes svarbiausias kriterijus, pagal kurį vertinu knygos gerumą – kiek ji mane paliečia ir perkeičia. Jei tema labai aktuali, nauja ir svarbi man, jei autoriaus žodžiai supurto ir priverčia mažumėlę pakeisti požiūrį į tam tikrus dalykus, tuomet esu laiminga ir godžiai sugeriu tokį literatūros kūrinį. Tuo tarpu kiti – kaip ir Žmogus, kuris žinojo viską – atrodo, profesionaliai, nebanaliai ir netgi įmantriai sudėlioti, bet nepaliečia, ir viskas!

Dažnai pasigirstantis raginimas „būk savimi“ yra gerokai pervertintas. Priešingai – ieškodamas tiesos, turi tapti kitu. Paneigdamas ir demaskuodamas save (netgi ne vieną kartą) kūrybingumas nuvalo mus nuo iliuzinių tapatybių. Ir gali būti, kad tuomet visuotinė tiesa išryškėja kaip beaitodairiškas, nors ir subjektyvus atsivėrimas.

Knygoje aprašomos garsių kūrybingų žmonių istorijos, kurios galėtų tapti inspiracija ar padėti akligatvyje užstrigusiam kūrėjui. Bėda ta, kad nieko tokio naujo ar nežinomo neperskaičiau, ir įkvėpta kokiu nors būdu nebuvau. Ir dar erzino labai mažas šriftas. Knygą suvartojau kaip kokį žurnalą – gerai akims paganyti prie kavos puodelio, bet nieko, ką po pusvalandžio prisiminčiau.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Daug manęs

2018-05-16

Vakar vairuodama užtaikiau per radiją išgirsti banaloką dainą, kurią mėgau būdama studentė. Užplėšiau priedainį visa gerkle kartu, nuo galinės sėdynės sodriu kūdikišku balseliu atliepė dukrytė, ir mane pagavo toks stiprus laimės sūkurys, kad net širdis ėmė stipriau plakti (net netyčiom greitį viršijau).

Tas keistas ramybės neduodantis laiko tėkmės pojūtis leido suvokti, kad metams bėgant aš ne keičiuosi, ne transformuojuosi ir tampu kažkuo –esnė – brandesnė, ramesnė, išmintingesnė, o tiesiog apaugu dar vienu sluoksniu kaip svogūno lukštu, tarsi būčiau medis, kurio amžių galima apskaičiuoti pagal rievių skaičių kamieno pjūvyje. Šerdyje – aš-kūdikis, tada vaikas, paauglė, jaunuolė ir taip iki dabar. Dainuodama kartu su tom merginom iš du tūkstančiai kažkelintųjų buvau ta pati – neramiai ieškanti studentė, kupina vilčių ir troškimų, klausiančiom akim, apnuoginta širdim, nevisai saugi, bet tikinti ateitim. Taip norėčiau dabar ją sutikti, apkabinti ir nuraminti!

O gal mintyse tai ir darau? Gal toks savigydos procesas?

Daug manęs

Taip pat labai keista ir netgi mistiška pažvelgti į save iš atstumo. Ar aš tikrai tokia buvau dvidešimties? Rimtai? O juk tuo metu atrodė taip normalu ir natūralu tokia būti. Kaip ir dabar įprasta būti tokia, kokia esu, nors tikriausiai šešiasdešimtmetė aš taipogi galvos – vaje, negi tikrai tokia buvau?

Mėgstu dirbtinai sukelti tam tikrus pokyčius, kad galėčiau pažvelgti į įprastus dalykus iš naujo. Elementariausias pavyzdys – jau ne vienerius metus rytais geriu juodąją arbatą su citrina, priešpiečiams – žaliąją, nes taip man atrodo logiškiau pagal kofeino mažėjimo dozę. O dabar kelias dienas sumaniau apkeisti arbatas vietomis, ir abiem puodeliais pasimėgavau žymiai intensyviau, nei iki šiol, nes anaip jau buvo tapę rutina. Taip pat labai mėgstu vakarėliuose ar šiaip kokiose žmonių susibūrimo vietose stebėti savo mylimąjį iš tolo. Prie kasdienio mūsų namų virtuvės stalo jis atrodo žymiai įprasčiau, o kai matau jį iš toliau, kaskart iš naujo įsimyliu!

Pripratus prie tam tikrų dalykų gyventi galbūt paprasčiau – viską atlieki automatiškai, galvos sukti nereikia. Bet kai žengi šonan ir pažiūri iš kitos pusės, nors tai ir tebūtų mažytė kasdienybės smulkmena, iš karto tampa įdomiau!

Sabina Daukantaitė: Vandeninės moterys

2018-05-15

Sabina Daukantaitė Vandeninės moterys- Ar jūs kada nors susimąstėte apie tai, kad moterys yra skystoji substancija? Moterys visą gyvenimą ašaroja, varva. Taškosi arba trykšta. Mes iš vandens. Mes vanduo. Moterys gimsta kaip versmės. Mūsų esmė yra tekėti, veržtis ir lietis, nes tik taip galime išpildyti savo gyvenimą.

Sako, ši knyga buvo labai išreklamuota ir žmonės ją pirko dėl mados, aš, matyt, kažkokiame kitame, anti-reklaminiame pasaulyje gyvenu, nieko nebuvau girdėjusi, bet kai pamačiau viršelį, jis kažkuo patraukė, o dar tas stebuklingas žodis terapinis… Ir nuojauta neapgavo, romanas labai patiko. Kalbėsena tokia išjausta, išgyventa, palyginimai netikėti, skaidrūs ir nuoširdūs, žodžiai turtingi, sodrūs ir nebanaliai sudėlioti.

Aš tik šiandien susimąsčiau, kaip man gražu smalsūs žmonės, pakėlę akis į dangų. Man taip patinka vaikai, nes tik jie moka taip godžiai sugerti, kas nauja. Smalsumas – lyg didelis indas, surenkantis atradimus ir patirtį. Vaikams kur kas labiau rūpi tai, ko jie nežino, o ne pats nežinojimo faktas.

Knygoje pasakojama kelių moterų gyvenimo atkarpos istorija, kurioje griūna užtvankos ir veržiasi virsmai. Tikriausiai todėl romanas ir pavadintas terapiniu – netiesiogiai skatina skaitytoją veržtis, tekėti, lietis, nerūgti savo pačios užtvenktame gyvenime. Asmeniškai man Vandeninės moterys padėjo atviriau atsigręžti į savo norus – dažniau klausti savęs ne ką aš turiu ar privalau padaryti, o ko noriu, ne ar protinga dabar būtų elgtis vienaip ar kitaip, o ko trokšta mano širdis. Tai vienas iš meilės sau užkaborių, kurie mano gyvenime buvo nepakankamai įvertinti.

Viską darė taip, kaip norėjo. „Naivumas turbūt yra tik tyras tikėjimas, kad pasaulis yra toks, kokį matai ir jauti šią sekundę“ – ketvirtą atostogų dieną Mona užsirašė savo mėlynojo sąsiuvinio paraštėje.

Taip pat romanas paskatino dažniau imtis rašymo. Gal tai dar vienas ko aš dabar noriu variantų, o gal tiesiog paskatinimas lietis, nevaržyti savęs, pilti raides, žodžius ir sakinius, nelaikyti visko viduje. Ačiū autorei už nuostabų kūrinį.

Man atrodo, aš jau žinau, kokia turiu būti. Jei neklystu – tai tokia, kokia ir esu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Renata Šerelytė: Krakatukų jūra

2018-05-14

Renata Šerelytė Krakatukų jūraTuo metu, kai sunoksta pirmieji alyviniai obuoliai, o sodo uogas gali valgyti saujomis tiesiai nuo krūmų, Buntę apniko paslaptinga nuotaika. Ji šiek tiek priminė jausmą, kai per daug prisivalgai žalių agrastų – skauda pilvą, graužia liežuvį, o širdy šiurpu.
Ji dūsaudama atsisėdo ant lentynos ir nukorė žemyn kojas.

Kai kurios knygos vaikams rašomos taip, lyg šie būtų kažkokie kvaileliai, kuriems reikia viską nuodugniai paaiškinti, šiukštu nenaudoti bent kiek sudėtingesnių žodžių, o sakiniai rašomi trumpi ir glausti, kad mažieji nepamestų minties. Kitos gi knygos būna kupinos absurdiškų dalykų, karvės skraido, arbatinukas dainuoja, nes neva vaikų fantazija laki ir juos lengva sužavėti tokiais juokingais nesusipratimais. O trečios kategorijos knygos man patinka labiausiai – nors jos ir kvepia magiškuoju realizmu, bet kalba sodri ir įvairi, įvykiai painūs, bet suvokiami, ir tokį kūrinį perskaitęs jautiesi praturtėjęs – tiek vaikas, tiek suaugęs.

Būtent pastarajai kategorijai priskirčiau Krakatukų jūrą. Tiesa, siužetu ji man įtartinai priminė Tovės Jansson Baisų vidurvasarį, bet gal tai tiesiog sutapimas. Perskaitę knygą pabaigoje sužinojome, kad tai trečioji trilogijos dalis! Tai paaiškina, kodėl pradžioje viskas atrodė gerokai painu ir neaišku (lygiai tas pats jausmas buvo ir skaitant Baisų vidurvasarį), netgi paklausiau sūnaus – ar skaitom toliau, ar tau įdomu? Bet veiksmui rutuliojantis geriau pažinome veikėjus ir siužetas labai įtraukė. Būtinai skaitysime ir pirmąsias trilogijos dalis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.