• Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Edward St Aubyn: Motinos pienas

    2020-07-01

    Tomuko riksmas Robertui priminė jo paties bejėgiškumą: bedantės burnos niežulį, nevalingus galūnių trūkčiojimus, minkštą momenėlį, kuriame tūnančias smegenis buvo galima pasiekti mažiausiu nykščio spustelėjimu. Robertas prisiminė, kaip kadaise įsimindavo daiktus nė nežinodamas jų pavadinimo ar pavadinimus be pačių daiktų, puldinėjančių jį kiaurą dieną; tiesa, buvo ir dar šis tas, kas tik miglotai iškilo jo galvelėje: pasaulis prieš laukinį vaikystės banalumą, prieš tai, kol dar nebuvo privalu pirmajam išpuolus laukan būtinai sugadinti sniegą, pasaulis, prieš tampant stebėtoju, pro miegamojo langą įbedusiu žvilgsnį į nubalintą kraštovaizdį, kai protas susilieja su tyliųjų kristalų laukais, vis dar laukiančiais didžiojo uogų antplūdžio.

    Šios knygos pasirinkimas buvo tikras kuriozas! Buvau girdėjusi neblogų rekomendacijų apie Motinos pieną, bet tik perskaičiusi šį St Aubyn’o romaną ir žymėdama jį GoodReads‘uose supratau, kad rekomenduojama buvo latvių rašytojos knyga, o aš ką tik perskaičiau trilogijos Patrikas Melrouzas trečiąją dalį. Tiesa, šis kūrinys pakankamai garsus, netgi serialas su Benedict’u Cumberbatch pagal jį sukurptas. Na, žodžiu, gal ir ne be reikalo jis man į rankas pakliuvo.

    Motinos pienas

    Romano pradžia ypatingai įtraukė ir sužavėjo, nes joje meistriškai tiksliai ir jautriai perteikiamos pirmųjų mūsų gyvenimo metų akimirkos, jausenos ir pasaulio patyrimo būdas. Tikėjausi, kad apie tai bus ir visa knyga, tačiau skirtinguose jos skyriuose į šeimos gyvenimą žvelgiama iš skirtingų jos narių perspektyvų – jauniausiojo sūnaus, vyriausiojo sūnaus, tėčio, mamos.

    Tėtis – tai tas Patrikas Melrouzas, apie kurį ir sukasi visa trilogija. Nusivylęs gyvenimu, pavyduliaujantis žmonos dėmesio mažamečiui sūnui, girtaujantis ir filosofuojantis trisdešimtmetis, kurio santykiai su daugeliu yra komplikuoti. Knyga giliai psichologinė, analizuojanti giliausias mūsų sąmonės ertmes, tačiau į pabaigą pabodo.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Vaiva Rykštaitė: Pirmąkart mama

    2020-06-17

    Drauge su dukra manyje gimė motina. Ir nors negaliu ja būti kiekvienam mažyliui, nuo šiol esu kiekvienos motinos sesuo. Anksčiau naujai sutiktų moterų klausdavau, kiek joms metų, o dabar domiuosi, ar turi vaikų. Nes jei turi, tai greičiausiai žino mus siejančią evoliucijos paslaptį – po lopšinių švelnumu besislepiantį pasiutusios vilkės aršumą.

    Rykštaitės Trisdešimt man pasirodė perdėm lėkšta, nuobodoka ir besikartojanti, iš Pirmąkart mama tikėjausi lengvo ironiško skaitinio, na, kaip būna komedijos apie naujai iškeptus tėvelius, kurie tikėjosi švelnučio gražučio kūdikėlio ir nustemba supratę, kad jis visur trupina maistą, mėto žaislus ir apteplioja baldus snargliais ir seilėm. Ir šįkart likau maloniai nustebinto filosofinio – psichologinio knygos gylio bei nuodugnios (savi)analizės tapsmo motina tema.

    Pirmąkart mama

    Kartais nereikia jokio oficialaus klubo – nes vaikų auginimas jau savaime paverčia moterį pasaulinio motinų klubo nare, kur empatijos ir atjautos jausmas neretai maišosi su konkurencija, kurią vėl nugali bendrystės poreikis; įsitikinimu, kad tavo vaikas yra pats nuostabiausias pasaulyje ir žinojimu, kad visos kitos motinos mano tą patį – tik apie savo vaikus.

    Man rodos, tai geriausia mano skaityta šios autorės knyga, nes joje puikus rašytojiškas žodžio valdymas persipina su gausia literatūros apie motinystę apžvalga, autorė atkreipia dėmesį į įvairias ir kontroversiškai vertinamas temas, tačiau kiek įmanoma stengiasi laikytis nešališkumo pozicijos. Kalbama apie moteris, kurios nusprendžia niekuomet nesusilaukti vaikų, apie abortus, žindymą, gimdymo būdą, prieraišią tėvystę, ekologiją, aplinkinių kišimąsi į vaikų auklėjimą. Galbūt kai kurioms moterims, iki šiol nedaug susidūrusioms su feminizmo idėjomis, ši knyga padės naujai pažvelgti į savo kūną ir jo teises, suvokiant, kaip visuomenės kultūra bei patriarchatas yra iškreipęs požiūrį į moteriškumą ir motinystę.

    Rekomenduoju kiekvienai, kuri niekad neplanuoja būti mama, kuri kaip tik dabar planuoja ja tapti arba kuri šiuo titulu didžiuojasi jau senokai. Puiki knyga!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Aldona Ruseckaitė: Padai pilni vinių

    2020-06-15

    Tarp tų dviejų laikų – viso ir nieko – lyg įsiterpęs kažkoks trečias sunkiai apčiuopiamas, sunkiai įvardijamas laikas – eilėraščių laikas, išsprogęs iš sielos žaizdų, vienatvės ir begalinio, beveik nepakeliamo Tėvynės ilgesio… Ir kaltės, dešimtis kartų suvokiamos kaltės Lietuvai. Kaip ją įvardyti, kaip prisipažinti, kaip atsiprašyti? O vyrai iš Maskvos ragina kurti kovingas eiles, garbinti raudonarmiečius, smerkti fašistus… Vyrai bičiuliai.

    Pastaruoju metu skaitau daug garsių ir stiprių moterų biografijų, panorau iš arčiau susipažinti ir lietuviška asmenybe. Tinklaraščio skaitytojoms pasiūlius šią Salomėjos Nėries biografiją, greit užsikabinau. Tiesa, joje pasakojama tik apie paskutiniuosius penkerius poetės gyvenimo metus, trumpomis užuominomis ir prisiminimais sugrįžtant į vaikystės ir jaunystės akimirkas. Aprašytas penkmetis – kontroversiškas, plačiai aptarinėjamas, teisiamas, vertinamas, smerkiamas. Mat tuo metu garsi moteris, nuoširdžiai tikėdama, kad sovietai su Stalinu priešaky padės mylimoje Lietuvoje sukurti rojų žemėje, savo talentą naudojo okupantų šlovinimui.

    Padai pilni vinių

    Itin simboliška apie tai kalbėti šiandien, Okupacijos ir genocido dieną. Itin lengva poetę griežtai pasmerkti. Truputį sunkiau pasistengti suprasti šią trapios sielos, jautrią, nervingą, nepaprastai jausmingą moterį, kuri iš visos širdies troško laimės savo mylimai šaliai, ir nuoširdžiai nesuprasdama stebėjosi visais nekaltų žmonių suėmimais, žudynėmis ir trėmimais. Ji manė, kad Stalinas apie tai nieko nežino, kad jo pavaldiniai neteisėtai savivaliauja, kad šie nesusipratimai greitai turi būti išaiškinti.

    Biografija sudėliota įdomiai ir kūrybiškai, su trumpomis Biblijos istorijomis, Salomėją teisiančių ir palaikančių balsų intarpais. Visgi istorijoje pernelyg daug nežinomųjų, kad ji pakankamai giliai įtrauktų. Žinoma, autorė teisingai laikosi objektyvumo – neprikuria tų detalių, kurios jai nežinomos, tačiau dėl to nukenčia kūrinio įdomumas.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Apie vasaros ilgesį

    2020-06-15

    Būdama absoliučia vasaros fane, kiaurus metus turiu dirbti su savim.⁣

    Atrodo, jau pramokau nesikankinti iš ilgesio kitais metų laikais, liautis gyventi nuolatiniame vasaros laukime ir mėgautis visomis dabarties akimirkomis.⁣

    Bet dabar, kai vasara jau čia – pilna gyvasties, tarpsta, klesti, veši – turiu išmokti sentimentaliai nesikankinti dėl šio pilnatvės grožio laikinumo. ⁣

    Norisi kaip padūkusiam šunėkui pulti į visom spalvom žydinčias pievas, taip iš dūšios gerai išsivolioti, kad vasaros žaluma kiauriai persigertų į kiekvieną odos porą, į kiekvieną kūno ląstelę. ⁣

    Kūpolis


    Nuotraukoje – kūpolis, tobulas dabartinio vasaros laiko simbolis, sujungiantis vienoje gėlėje ir vandens vėsą, ir ugnies liepsną.

    Aguoninis haiku⁣

    2020-06-15

    Atgniaužus delną⁣
    Vos virpteli galingai⁣
    Tyras gležnumas⁣

    Aguonos

    James M. Cain: Laiškanešys skambina du kartus

    2020-06-12

    Nežinau, kodėl jos jausmai man tokie, nes juk pažinojo mane. Daugybę sykių išvadino mane niekam tikusiu. Aš iš tikrųjų niekad netroškau jokios kitos, tik jos. Bet tai yra daug. Manau, nedažnai moteris gauna tiek.

    Norisi kartais tarp savo skaitinių įterpti ir kažką tokio pikantiško, kaip kriminalinis – romantinis romanas. Pasirinkus klasiką sunku prašauti, tad šį kūrinį perskaičiau nepaprastai greitai ir su dideliu susidomėjimu bei įsitraukimu.Šis romanas JAV buvo netgi uždraustas, nors dabartinių laikų požiūriu sunku suprasti, už ką. Siužetas greitai kinta, posūkiai netikėti, atomazga – taip pat. Kalba – lakoniška, kapota, trumpa. Tai, kad vienas veikėjas kitą myli, galima suprasti tiesiog iš trumpo pasakymo „Aš tave myliu“, be jokių ilgesnių išvedžiojimų.

    Laiškanešys skambina du kartus

    Žodžiu, puikus trumpas romanas vasaros skaitiniams.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Eva Kiuri: Marija Kiuri

    2020-06-11

    Netobulinant asmenybės, neįmanoma sukurti geresnio gyvenimo. Užsibrėžęs tokį tikslą, kiekvienas mūsų turi ugdyti savo asmenybę, prisiimdamas tam tikrą atsakomybę už Žmonijos likimą: mūsų pareiga – padėti tiems, kuriems galime būti kuo nors naudingi.

    Šie sakiniai, mano nuomone, geriausiai apibūdina nuostabią mokslininkę ir dar nuostabesnę asmenybę – Mariją Kiuri. Pašventusi savo gyvenimą mokslui, ji atkakliai, netausodama savęs visą gyvenimą dirbo žmonijos labui, tyliai, bet narsiai kovojo kare, atsisakė ne vienos puikios progos praturtėti ir užtikrinti sočią kasdienybę sau bei savo dukroms. Ji buvo įsitikinusi, kad radžio atradimas – ne asmeninis jos nuopelnas ir kruvinų pastangų rezultatas, o tiesiog natūralus mokslo vystymosi įvykis, vos ne atsitiktinai lemties patikėtas jai.

    Marija Kiuri

    …Aš tiek prisikentėjau per savo gyvenimą, jog priėjau ribą: dabar nebent baisi katastrofa galėtų mane sujaudinti. Išmokau taikstytis su likimu ir randu kuo pasidžiaugti net pilkoje gyvenimo kasdienybėje. Juk taip gera statyti namus, sodinti medžius, auginti gėles, žiūrėti, kaip jos veši, ir nieko daugiau negalvoti.

    Kai skaitai apie šitaip besąlygiškai pasišventusius žmones, norom nenorom imi juos lyginti su savimi – kaip aš pasielgčiau vienoje ar kitoje situacijoje, kokį sprendimą priimčiau. Tuomet aiškiau suvoki tą asmenybės, apie kurią skaitai, didybę ir grožį. Žinoma, visi mes esame skirtingi, ir tai – nuostabu. Sunku net įsivaizduoti visuomenę, kurioje dauguma būtų tokie nesavanaudiški ir tarnaujantys žmonijai.

    Aš esu iš tų kurie tiki, jog Mokslas – tai didis grožis,- atsako ji savo priešininkams.- Mokslininkas savo laboratorijoje – anaiptol ne techninis darbuotojas: tai vaikas, akis į akį susidūręs su gamtos reiškiniais, svaiginančiais jį kaip stebuklinė pasaka. Mes turime įtikinti visuomenę, jog mokslo pažanga — tai ne tik mechanizmai, mašinos, krumpliaračiai, nors ir jie savotiškai gražūs.
    …Nemanau, kad iš mūsų pasaulio galėtų dingti drąsios iniciatyvos dvasia. Visa, ką matau aplink gyvybingiausia, tai ir yra toji drąsios iniciatyvos dvasia, kuri, ko gero, nesunaikinama ir prilygsta proto skvarbumui…

    Šią biografiją apie Mariją Kiuri parašė jos jaunesnioji dukra. Tai nėra ir negali būti objektyvus bešališkas žvilgsnis, kuriuo į mokslininkę pažiūrėtų jos asmeniškai nepažįstantis rašytojas istorikas, nėra ir visiškai subjektyvus požiūris, kuriuo rašomos autobiografijos. Skaityti buvo įdomu ir malonu, labai džiaugiuosi taip artimai susipažinusi su šia iškilia asmenybe.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Ray Bradbury: Nužudykime Konstanciją

    2020-06-10

    Žengiau žingsnį pirmyn ir vėl atitraukiau koją atgal.
    Išgirdau dar vieną tamsaus vandenyno bangos puolimą į bekraštį krantą.
    Tuomet ryžtingai pasisukau ir nuėjau pirmyn per tirš-
    čiausią tamsą, vis gilyn į juodžiausią naktį, tolyn nuo duobės į
    visų išėjusių erdves, ieškodamas durų, vedančių į taip išsiilgtą vakaro dangų.
    Neįtikėtinai mažus Ratigan batukus nunešiau prie Ratigan pėdų įspaudų ir švelniai įstačiau į juos.
    Tą pačią akimirką pajutau, kaip mano petį paliečia mano angelas sargas.

    Na labai jau savotiškas rašytojas tas Bradbury – šiaip jau nuoširdžiai vertinu originalumą ir nepaklusimą įprastiems standartams, tačiau šįkart romanas buvo tiesiog ne mano stiliaus. Sunku suprast, ką skaitai – bet ne dėl to, kad siužetas ar terminai kažkokie sudėtingi būtų, tiesiog informacijos skaitytojui labai nedaug suteikiama.

    Nužudykime Konstanciją

    Nuo vienos scenos netikėtai ir neperspėjus peršokama prie kitos, dialogai jau tokie lakoniški (ir tuo savo glaustumu netikroviški), kad išties sunku suvokt, kas čia ką sako ir ką turi omeny. Na, žodžiu kažkokia maišalynė – po kurio laiko lyg ir supranti visą bendrą istoriją, tačiau pats skaitymo procesas didelio malonumo nesuteikia. Siužetas gal toks visai nieko, įdomiai sudėliotas.

    Esu kažkada skaičius Bradbury 451° Farenheito. Man atrodo, kad šių dviejų kūrinių man jau ir užteks pažinčiai su rašytoju.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.

    Kristina Sabaliauskaitė: Petro imperatorė

    2020-06-09

    Mes abu supratome, kad tą naktį vagiame laiką. Išplėšiame jį iš tamsos, ryjame jį neišmatuojamais nesuskaičiuojamais bučiniais kažkur giliai į krūtinę, į slaptą sielos kišenę greta širdies, kad paskui, ilgus ilgus metus ateityje, kai bus labai bloga, baisu, sunku ir aitru nuo pažeminimų, galėtume nemačiomis, niekam nežinant po tuputį, po lašelį išsivarvinti sau šitos nakties saldumo: kaip vaistą, kaip priešnuodį mūsų gyvenimams, kaip pasakų gyvąjį vandenį, kuris atgaivina lavonus ir priaugina nukirstas galvas, rankas ir kojas, ir kuris mums padės ištverti mūsų nenuspėjamą, pavojingą likimą, kurio vardas Piteris.

    Buvau išėjusi savotiškų priverstinių skaitymo atostogų – gulėjau ligoninėje. Per savaitę surijau keturias knygas. Turint omeny, kad kokias dvi dienas paslika gulėjau ir knygos rankose nenulaikiau, likusioms gaunasi beveik po knygą per dieną. Va čia tai gyvenimas! (juokauju, aišku. Geriau jau likt neskaičius, nei ligoninėse gulėt)

    Petro imperatorė

    Pirmiausia griebiausi vienintelės atsivežtos popierinės knygos – Petro imperatorės. Silva rerum esu labai maloniai suskaičius, tad to paties iš autorės tikėjausi ir šiame romane. Nenusivyliau!

    Iš tiesų turbūt visi laikrodžiai skaičiuoja laiką trumpyn: kiek su kiekvienu rodyklės cvaktelėjimu sutrumpėja mūsų gyvenimai. Tik niekada apie tai negalvojame, visi manome, kad jie skaičiuoja laiką ilgyn – mūsų šiame pasaulyje nugyventąjį laiką. Tai – netiesa. Sąžiningiausieji – nors nepatogiausi naudoti – turbūt yra smėlio laikrodžiai: savo akimis matai, kaip mažėja tau skirto laiko smiltelių.

    Sodriai turtinga senovinė kalba, egzotiškos praeities gyvenimo detalės, subtiliai brėžiamos psichologinių portretų linijos – sunku atsitraukti! Vienareikšmiškai profesionalus, kokybiškas ir unikalus kūrinys. Laukiam tęsinio!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Marina Abramović: Eiti kiaurai sienas

    2020-05-31

    Nežinojau tada, nenumanau ir dabar, kas ir kaip kuria šį nematomą pasaulį, bet tikrai žinau, kad jis gali būti kuo puikiausiai matomas. Įsitikinau, kad, mums numirus, miršta fizinis kūnas, bet jo energija niekur nedingsta – tik įgyja kitas formas. Įtikėjau paralelinių tikrovių idėja. Manau, kad mums regima tikrovė yra tam tikras dažnis, ir mes visi veikiame tuo dažniu, todėl esame vienas kitam matomi, tačiau įmanoma persijungti ir į kitus dažnius. Kad patektum į kitą tikrovę. Manau, tų tikrovių yra šimtai.

    Nors nuo pat vaikystės esu visiška knygų ir skaitymo fanė, tačiau neseniai buvau įkritusi į tokią skepsio duobę, kuomet man atrodė, kad skaitydami mes tiesiog bandome pabėgti nuo savo gyvenimo, atbukinti savo tikrąsias emocijas išgyvendami svetimas, pakeisti savo skausmingas mintis knygų herojų idėjomis. Man labai svarbus autentiškumas ir kurį laiką atrodė, kad skaitymas jam trukdo. Bet jau išlipau iš tos duobės ir vėl ėmusi intensyviai skaityti supratau, kad knygos leidžia patirti tai, ko neskaitant niekaip nepavyktų – vienu metu gyventi kelis gyvenimus. Būnant pakankamai jautriu empatu, nesunku taip įsijausti į pagrindinio veikėjo išgyvenimus, tarsi jie būtų Tavo paties. Ir tai nereikia, kad Tavo gyvenimas tampa neįdomus ar kad bėgi nuo jo. Tiesiog paraleliai patiri ir kitą realybę. Tarkim, Marinos Abramovič. Niekuomet nebūsiu tokia nuostabia menininke, kaip ji, bet galiu bent akimirką pasijusti, ką reiškia ja būti.

    Eiti kiaurai sienas

    Tikiu, kad visuotinis žinojimas tvyro visur aplink mus. Telieka klausimas, kaip jį įgyti. Daugelis žmonių yra patyrę akimirkų, kai kažkas jų smegenyse sako: „Dieve mano, dabar suprantu.“ Tų akimirkų pasitaiko labai retai, tačiau žinojimas visada čia – ateik ir pasiimk. Tereikia nuslopinti visą aplinkinį triukšmą. O tam turi išsekinti savo paties mąstymo sistemą, išsemti visą savo energiją. Tai be galo svarbu. Privalai jaustis tikrai išsekęs, iki tokio lygio, kad nebelieka nieko: kai esi toks pavargęs, jog daugiau tiesiog nebegali. Kai smegenys tiek pervargsta nuo darbo, kad nebepajėgia mąstyti, – ateina toji akimirka, kai skaidrus žinojimas tampa prieinamas.

    Ši autobiografija mane nepaprastai įtraukė, Marina yra tokia nuostabi! Visiškai atvira, nuoga su savo skausmu, gebanti priimti ir palengvinti kito skausmą. Jos misija išties didinga ir daugeliui neįmanoma, ir esu nepaprastai dėkinga, kad ji pasidalino savo istorija su mumis. Visiškai rekomenduoju!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.