Hermann Hesse: Stiklo karoliukų žaidimas

2017-07-26

Hermann Hesse Stiklo karoliukų žaidimasNebandykime šios „laimės” aiškinti racionalistiniu ar moralistiniu požiūriu, nei kaip išorinių aplinkybių priežastinio padarinio, nei kaip savotiško atpildo už ypatingas jo dorybes. Laimė neturi nieko bendra nei su racija, nei su morale, iš esmės tai magiškas dalykas, priklausantis ankstyvajai žmonijos jaunystės pakopai. Naivus laimės kūdikis, fėjų apdovanotas, dievų išpaikintas — tai ne racionaliojo ir ne biografinio svarstymo objektas, tai simbolis, esantis už asmeniškumo ir istoriškumo ribų. Vis dėlto esama įžymių žmonių, kurių gyvenimo negalima įsivaizduoti be „laimės”, nors ją ir sudaro vien tai, kad jie ir jiems tinkamas uždavinys iš tikrųjų susiranda kits kitą ir susitinka istoriškai ir biografiškai, kad jie gimė ne per anksti ir ne per vėlai; ir prie tokių žmonių, rodos, priklauso Knechtas.

Neseniai skaitytas Hesės „Narcizas ir auksaburnis“ buvo kaip įžanga į didįjį šio rašytojo šedevrą, švelnus prisipratinimas, kad ne laiku nemesčiau skaityti. Nes tokių minčių, prisipažįstu, buvo – įvadas tikrai labai nuobodus, sausas ir nevertas dėmesio, bet susikaupiau, ištvėriau, ir už tai vėliau buvau apdovanota nuostabiu kūriniu. Ypač man patiko trys pabaigoje sekamos istorijos, kurias neva parašęs pagrindinis romano veikėjas Knechtas. Knyga pakankamai stora – apie penki šimtai puslapių – ir per juos taip susigyveni su tuo Knechtu, kad skaitant paskutiniąsias istorijas ne kartą pagavau save mąstant, kaip šis galėjo tuos pasakojimus sukurti, kokios patirtys privertė jį vienaip ar kitaip mąstyti, kol galiausiai mano loginis protas sugrąžindavo mane ir primindavo, kad iš tiesų ne Knechtas, o Hesė yra jų autorius.

Ši giedra nėra nei žaidimas, nei gėrėjimasis savimi, ji yra aukščiausias pažinimas ir meilė, yra visokios tikrovės teigimas, budėjimas prie visų gelmių ir bedugnių krašto, ji yra šventųjų ir riterių dorybė, ji nenuslopinama, ir su laiku bei mirties artėjimu ji tiktai auga. Ji yra grožio paslaptis ir esmingoji kiekvieno meno substancija. Poetas, kuris ritmingu savo eilių žingsniu šlovina gyvenimo stebuklus ir baisenybes, muzikas, kuris juos paleidžia skambėti kaip gryną dabartį, yra šviesos nešėjas, džiaugsmo ir skaidrumo žemėje daugintojas, net jeigu jis veda mus per ašaras ir skausmingą įtampą. Gal poetas, kurio eilės mus žavi, buvo liūdnas vientulys, o muzikas — niūrus svajotojas, bet ir tada jo veikalas yra dievų ir žvaigždžių giedrumo dalis. Ką jis mums duoda, yra jau ne jo tamsa, kančia ar siaubas, o grynas šviesos, amžinos giedros lašas. Ir kai ištisos tautos ir kalbos mituose, kosmogonijose, religijose siekia ištirti pasaulio gelmes, šitoji giedra yra paskutiniausias ir aukščiausias jų pasiekiamas tikslas.

Romanas savo savitu ir originaliu, apgalvotai sukonstruotu ir priverčiančiu į jį įsigyventi pasauliu man priminė Umberto Eco kūrybą, ypač Rožės vardą, nes didžiąją dalį knygos net ir maniau, kad veiksmas vyksta kažkada Viduramžiuose, kol nešmėsteldavo koks radijas ar automobilis, ir tik baigusi skaityti sužinojau, kad buvau nukelta į Hesės įsivaizduojamą XXII-ą amžių. Na, nelabai progresyvus ir utopinis jis romane pavaizduotas, bet ką gali žinoti, kaip ten bus, gal pamiršime mes išmaniuosius telefonus ir save vairuojančias mašinas sugrįždami prie ūkininkavimo kaimuose ir meditavimo vienuolynuose. O romanas stiprus, nors ne intriguojantis. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Nuojauta, kad iš tikrųjų gal visas pasaulis tėra tik žaismas ir paviršius, tik vėjo dvelksmas ir vilnių raukšlelės virš nepažįstamų gelmių, pervėrė bežiūrintį princą piemenaitį ne kaip mintis, o kaip kūniškas šiurpulys ir vos juntamas svaigulys, kaip grasos ir pavojaus pojūtis, traukiąs į save ir trokštamas. Mat, kaip jautė berniukas, tasai jogas buvo pro pasaulio paviršių, pro paviršiaus pasaulį nusileidęs į patį būties dugną, į visų daiktų paslaptį, jis buvo sutraukęs juslių kerų tinklą, šviesos, garsų, spalvų, pojūčių žaismo tinklą, buvo visa tai nusimetęs nuo savęs ir tvirtai įleidęs šaknis į tai, kas esminga ir nekintama. Berniukas, nors kitados brahmanų auklėtas ir apdovanotas ne vienu dvasinės šviesos spinduliu, tuos dalykus ne protu suprato ir žodžiais nebūtų mokėjęs nieko apie tai pasakyti, bet jis pajuto tai, kaip palaimos valandą pajuntame dievybės artumą, jis pajuto tai kaip didžios pagarbos ir susižavėjimo tuo žmogum šiurpą, pajuto tai kaip meilę jam ir kaip ilgesį tokio gyvenimo, kokį rodėsi gyvenąs tasai sėdintis vyras, paskendęs susimąstyme.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Milan Kundera: Gyvenimas yra kitur

2017-07-24

Milan Kundera Gyvenimas yra kiturKsavjeras pasijuto vėl persmelktas kelionių. Nieko nėra gražiau už akimirką prieš kelionę, akimirką, kai mus aplanko rytdienos horizontas ir ima kuždėti pažadus. Ksavjeras gulėjo išsitiesęs ant suglamžytų antklodžių, ir viskas, regis, lydėsi į nuostabią vienovę: minkšta lova, panaši į moterį, moteris, panaši į vandenį, vanduo, kurį įsivaizdavo po langais, buvo panašus į plaukiančią vandens lovą.

Kažkada žalioje jaunystėje Kunderą man rekomendavo viena čekė, su kuria buvome susidraugavusios. Aišku, perskaičiau žymiąją jo būties lengvybę, bet tuo tada pažintis ir baigėsi. Stambulo pavainikėje romano veikėjo dažnai susitikdavo kavinėje, pavadinimu Kundera, ir užsimaniau ką nors daugiau šio rašytojo perskaityti. Kažkiek artimas jis mūsų, lietuvių, mentalitetui, nes jam, kaip ir mūsų seneliams bei tėvams, teko išgyventi sovietų represijas, cenzūrą, minties laisvės ir kūrybos suvaržymus.

Švelnumas gimsta tą akimirką, kai gyvenimas mus nubloškia prie suaugusiųjų amžiaus slenksčio ir mes su nerimu pradedame suvokti vaikystės pranašumus, kurių nesuvokėme būdami vaikai.
Švelnumas – baimė, kurią mums įkvepia suaugusiųjų amžius.
Švelnumas – bandymas sukurti netikrą aplinką, kurioje su kitu privalu elgtis kaip su vaiku.
Švelnumas – fizinių meilės padarinių baimė; tai mėginimas atimti meilę iš suaugusiųjų pasaulio (ten ji klastinga, varžanti, slegiama kūniškumo ir atsakomybės) ir laikyti moterį vaiku.

Romane gvildenamos dviejų pagrindinių veikėjų – Poeto ir jo mamos – gyvenimo linijos, be abejo, viena su kita glaudžiai susijusios. Motina, savo meile dusindama sūnų, stengiasi kiek įmanoma labiau kontroliuoti jo gyvenimą, pavyduliauja jo merginoms ir vis tikrinasi, ar jie su vaiku dar pakankamai artimi. Poetas, augdamas komunizmo dvasia persmelktoje kultūroje, stengiasi surasti savo vietą sudėtingame pasaulyje, kažkaip atsiriboti nuo mamos jos neįžeisdamas ir užmegzti pilnaverčius socialinius santykius. Nemažai psichologijos, puikus rašytojo žodžio valdymas, savita istorija.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Astrid Lindgren: Emilis iš Lionebergos

2017-07-23

Astrid Lindgren Emilis iš LionebergosEmilis iš Lionebergos – taip vadinosi berniukas, kuris gyveno Lionebergoje. Jis buvo išdykęs, neklaužada vaikas, ne toks geras kaip tu. Nors atrodė meilutis, iš tikrųjų. Kai nerėkdavo. Jis buvo žydrų apvalainų akių, papurusiais raudonais žandukais, o plaukai šviesūs, garbanoti. Pažiūrėti visai dailus, taigi galėjai pagalvoti, kad jis lyg angelėlis. Bet taip tik atrodė. Jis buvo penkerių metų ir stiprus kaip jautis, o gyveno Kathultos viensėdyje, Lionebergos kaime, Smolande. Ir kalbėjo jis smolandiškai, tas mažylis, nes kurgi dėsis. Juk visi taip kalba Smolande. Kai imdavo ieškoti kepurės, nesakydavo kaip tu „Kur mano kepurė?“, o klausdavo „Kur mano kepuršė?“ O toji jo kepuršė buvo su juodu snapeliu ir mėlynu bumbulu viršuje, visai bjauri. Ją nupirkęs tėtis, kai sykį važiavo į miestą. Emilis labai mylėjo kepurėlę ir, eidamas vakare gulti, sakydavo: „Kur mano kepuršė?“ Mamai nepatiko, kad jis eina gulti su kepure, norėdavo padėti ją priemenėje ant lentynos, bet tada Emilis imdavo taip rėkti, kad visas Lionebergos kaimas girdėdavo: „Aš noriu savo kepuršės!“

Tęsiam pažintį su Astridos Lindgren kūryba. Jei Karlsono draugas Mažylis gyveno mieste, daugiaaukštyje, tai Emilis – tikras kaimo vaikas, ir dar tokio truputį senoviško kaimo, turėjau sūnui aiškinti, kas yra bernas ir merga ūkininkų gyvenimo kontekste. Kai kurių aprašomų įvykių šiais laikais, manau, net neleistų publikuoti – pavyzdžiui, kaip kartą penkiametis Emilis buvo girtas, nes prisivalgė vyšnių, kurias mama naudojo vyno gamybai, paskui turėjo eiti į blaivininkų susirinkimą… Nors ir siužetas nelabai artimas mūsų šiandieninėm aktualijom, patiko mums Emilio išdaigos – jis nuoširdus ir geras vaikas, vis stengiasi kaip geriau, o gaunasi…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hermann Hesse: Narcizas ir Auksaburnis

2017-07-11

Hermann Hesse Narcizas ir Auksaburnis— Man atrodo, — pasakė jis kartą, — jog gėlės lapas ar kirminėlis ant kelio atskleidžia ir paslepia savyje daugiau negu visos bibliotekos knygos. Raidėmis ir žodžiais nieko nepasakysi. Kartais aš parašau kokią nors graikišką raidę, tetą arba omegą, ir vos tiktai šiek tiek krypteliu plunksną, raidė jau turi uodegą, virsta žuvim ir per akimirką primena visus pasaulio upelius ir upes, visa, kas vėsu ir drėgna, Homero okeaną ir vandenį, kuriuo ėjo Petras, arba raidė virsta paukščiu, pastato uodegą, pašiaušia plunksnas, išsipučia, nukliegia, nulekia. Tau, Narcizai, tokios raidės, matyt, nieko nereiškia? Bet aš sakau tau: Jomis Dievas rašė pasaulį.

Grįžtu prie klasikos, nors pradžioje ir sunkiai skaitėsi šis Hesės romanas – toks naivus atrodė, paprastutėliais žodžiais, nieko nenuslepiant ir nemaskuojant parašytas, bet vėliau atsiskleidė graži filosofinė gelmė, išminties klodai, nors ir tais pačiais paprastais žodžiais išsakyti.

Ak, viskas buvo nesuprantama ir apskritai liūdna, nors ir gražu. Nieko nežinai. Gyveni, vaikštai po žemę arba jodinėji per miškus, ir kai kas žiūri į tave taip raginamai, taip viliojamai ir kelia ilgesį: vakarė žvaigždė, mėlynas lauko varpelis, žaliais meldais apaugęs ežeras, žmogaus arba karvės akis, ir kartais atrodo, kad tuoj tuoj atsitiks kas nors niekad nematyta, tačiau seniai trokšta, nuo visko nukris šydas; tačiau paskui tai praeina ir nieko neatsitinka, ir mįslė neišaiškėja, burtai neišsisklaido, tad galų gale tapsi senas ir atrodysi toks gudrus kaip tėvas Anzelmas arba toks protingas kaip abatas Danielius, ir, ko gero, vis dar nieko nežinosi, lauksi ir vis klausysiesi.

Tai istorija apie du draugus, kurie savo prigimtimi vienas kitam visiškai prieštarauja – vienas laikosi filosofinio askezės kelio, kitas pasaulį pažįsta per jausmus ir jusles, tačiau abu vienas kitu žavisi ir stengiasi suprasti.

Atrodė, jog visa būtis paremta dvilypumu, prieštaravimais; žmogus esi arba moteris, arba vyras, esi arba klajūnas, arba biurgeris, klausai arba proto, arba jausmų — niekada negali vienu metu patirti įkvėpimo ir iškvėpimo, buvimo vyru ir moterim, laisvės ir tvarkos, geismo ir proto balso, visuomet reikia viena aukoti kito labui, ir visuomet viena yra taip pat svarbu ir geistina kaip ir antra! Moterims šiuo atžvilgiu galbūt geriau. Jas gamta buvo sukūrusi tokias, kad pačios nešiojo savo aistros vaisių ir meilės džiaugsmas jose virto vaiku. Vyras vietoj tokio paprasto vaisingumo turi amžiną ilgesį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Elif Shafak: Stambulo pavainikė

2017-07-07

Elif Shafak Stambulo pavainikėJau beveik išaušę, vos žingsnelis liko iki slėpiningo slenksčio, skiriančio nakties tamsą nuo dienos šviesos. Tai vienintelis paros laikas, kai dar įmanoma sapnuose rasti paguodą, bet jau per vėlu susapnuoti juos iš naujo.

Intriguojančiai įdomiai ir painiai suregzta dviejų šeimų – turkų ir armėnų – istorija, į kurią neišvengiamai įsipina kruvino genocido atspindžiai bei tamsios paslaptys. Veiksmas vyksta Stambule, kuris aprašomas taip įtaigiai gyvai, kad, atrodo, užuodi visus svaiginančius jo kvapus, akyse mirguliuoja spalvos, o ausyse suskamba gatvės prekeivių šūksniai. Tuomet, didžiuliam kontrastui, autorė nukelia mus į Arizonos prekybos centrą, kur apkūni šviesiaplaukė amerikietė neatsispiria troškimui susišluoti lentynos saldumynų į vežimėlį… Veikėjų daug, pasakojimas gyvas, gausu istorinių detalių bei pozicijų dėl turkų – armėnų santykių aiškinimo. Gera ir nesudėtinga knyga vasaros vakarams paįvairinti.

Atrodė, kad žodžiai liejasi be pastangų, lyg laikas net įskilęs būtų lankstus, lyg jis būtų nekintantis tęstinumas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Graham Greene: Neišdildoma žymė

2017-07-05

Graham Greene Neišdildoma žymėO daktare, aš sprendžiu tik iš paviršiaus, panašiai kaip jūs kad braukiate pirštais per odą, nustatydamas diagnozę. Bet mums visiems būtų kur kas geriau, jeigu būtume paviršutiniškesni. Paviršutiniškas požiūris niekam nekenkia, bet jeigu bandyčiau išknisti, kas slypi po noru būti naudingam, tai, ko gera, surasčiau baisių dalykų, o mums visiems geriau patinka kaip tik čia sustoti. Jeigu nesustotume, kas žino?.. Gal tasai baisumas visai netoli paviršiaus. Taigi daug saugiau, kai sprendimas paviršutiniškas. Tada jo gali lengvai atsižadėti. Net jei esi auka.

Norėjau susipažinti su šio garsaus rašytojo kūryba, o Neišdildoma žymė ne vienoje vietoje įvardinama kaip vienas geriausių jo romanų. Ir tikrai – kūrinys brandus, išmintingas, toks doras ir kartu giliai paprastas… Istorija apie žmogų, kuris su amžiumi tampa toks sąžiningas sau, kad pabėga nuo šlovės, bet ne taip lengva vėl iš naujo jos neužsitarnauti, kai jau esi toks sąžiningas. Veiksmas vyksta Afrikoje, smelkiant karščiui – tinka skaityti vasarą, ypač tokią vėsią, kaip pas mus šiemet. Perskaičiau pakankamai lengvai ir susidomėjusi, tačiau neužkabino manęs tiek, kad norėtųsi išsamiau su Graham Greene kūryba susipažinti. Gal dar ne laikas.

Ar ne geriau kęsti kančias, o ne maudulį? Fizinis maudulys erzina mūsų „aš“ kaip moskitų įkandimai. Kuo mums nepatogiau, tuo labiau jaučiame save, o kančia yra visai kas kita. Kartais aš svarstau, kad kančios siekimas ir kančios prisiminimas yra vienintelės priemonės, kurios gali suartinti mus su visa žmogiškąja būtimi.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Antuanas de Sent-Egziuperi: Mažasis princas

2017-06-23

Antuanas de Sent-Egziuperi Mažasis princasIš tikrųjų mažojo princo planetoje, kaip ir visose planetose, buvo gerų žolių ir piktžolių. Vadinasi, iš gerų žolių – geros sėklos, o iš piktžolių – blogos sėklos. Tačiau sėklos – nematomos. Jos miega įgludusios žemėje, ligi kuri nors įsimano pabusti. Tada ji pasirąžo ir droviai išleidžia link saulės žavų nekaltą daigelį. Jeigu tai būna ridikėlio arba rožės daigas, jis gali sau augti kaip tinkamas. Tačiau jei išdygsta piktžolė, reikia jos daigą išrauti tuojau, kai tik gali jį pažinti.

Mažasis princas – tokia absoliuti klasika, kad, atrodo, sunku netgi rasti žodžių jo pagyroms ar detalesnei analizei. Jo tobulumas atsiskleidžia per tai, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje skaitydamas šią pasaką – ne pasaką atrandi kažką visiškai naujo, kieno prasmė miegojo alegorijos viduje, kol tinkamas tavo gyvenimo momentas ir įgytos patirtys privertė ją pabusti ir atsiskleisti gražiausiomis spalvomis. Vakar, skaitydama paskutiniuosius knygos skyrius, iš pradžių ėmiau ašaroti, kol galiausiai balsu įsiraudojau. O jei anksčiau manęs kas būtų paklausęs, kaip baigiasi mažojo princo istorija, būčiau nežinojusi, ką atsakyti, nes akcentas man buvo visai ne pabaiga, o kad tikri dalykai matomi širdimi ar kad reikia prisijaukinti savo rožes ir lapes. Žodžiu – tobula knyga, ir jei senokai nebuvai jos atsivertusi/-ęs, pats laikas tai padaryti dabar.

Dabar jau šiek tiek apsiraminau. Tai yra… ne visai. Bet tikrai žinau, kad jis grįžo į savo planetą, nes prašvitus neberadau jo kūno. Jo kūnelis nebuvo toks jau sunkus… Ir aš naktimis mėgstu klausytis žvaigždžių. Tai lyg penki šimtai milijonų žvangučių…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Tahir Shah: Kelionės su pačiu savimi

2017-06-21

Tahir Shah Kelionės su pačiu savimiMano tėvas sakydavo, kad pajusti viską, kas čia vyksta, galima tik vieninteliu būdu – užmerkus akis.
– Įsiklausyk į garsus, kurių šiaip negirdi, – sakydavo jis man, – įkvėpk kvapus, kurių šnervės stengiasi nepagauti… susikaupk, ir tikrovė tau atsiskleis.
Dar nėra buvę, kad ši pamoka man nepadėtų.

Prieš keletą metų skaityta Tahir‘o Shah‘o knyga Kalifo rūmai paliko ne kokį įspūdį, bet dabar vieną dieną pajutau tokį klaikų kelionių ilgesį ir kaip tik po ranka pasitaikė šio autoriaus knyga apie keliones, tad čiupau ir visai maloniai praleidau laiką ją skaitydama. Rašytojas ir tyrinėtojas kviečia ne tik pasinerti į nuotykius skirtinguose kontinentuose, bet ir gilinasi į socialines problemas, atskleidžia nepaprastai likimo, kitų asmenų ar negailestingų kultūros tradicijų nuskriaustų žmonių gyvenimo istorijas, akcentuodamas moterų teisių padėtį trečiojo pasaulio šalyse. Šokinėjame iš Pietų Amerikos džiunglių į Indiją, iš Afrikos trobelių – į pietines JAV valstijas, žavimės Maroku ir leidžiamės užburiami arabiškos kultūros turtų grožio. Man patiko.

Labiausiai mane žavi, kad pasaulis dovanoja mums brangakmenį būtent tada, kai žino, jog esame pasirengę jį priimti. Lygiai taip pat galima sakyti, kad mus iš visų pusių supa brangenybės, tačiau tik tokios, kurias ateinančiomis dienomis ir metais paversime veiksmingomis, suvokę jas kaip ypatingas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Norvegų pasakos

2017-06-15

Norvegų pasakosKai juodu bėgo per mišką, pamatė, kad aukso miškas dar tankesnis nei buvo sidabro miškas. Juo toliau juodu ėjo, juo miškas darėsi tankesnis ir vešlesnis. Karalaitė pamanė, kad juodu niekaip neprasibraus per tą mišką. Bijodama ką nors nuskinti, ji sukiojosi ir lankstėsi, kad nenulaužtų nė šakelės, stūmė jas rankomis į šalį, bet šakos kapojo jai per akis, tad ji pagaliau nieko nebematė ir netyčia nuskynė aukso obuolį.

Kokias knygas su sūnumi prieš miegą skaitysim, renkamės demokratiškai – jis pasiūlo, aš pasiūlo, abu nusprendžiam. Aš dabar pasišovusi jį su vaikų literatūros klasika supažindinti, o jis šast – noriu šitos, norvegiškų pasakų… Perskaičius Estés Bėgančias su vilkais į pasakas žiūriu visiškai kitaip, giliau ir išmintingiau, tad skaityti buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga bei prasminga. Beveik visos pasakos iš esmės yra tokios pačios, kaip ir lietuviškos, tik vietoj slibinų norvegai kaunasi su troliais, o trečias brolis Jonas įgauna Peldžiaus vardą. Džiaugiuosi, kad sūnaus dėka vėl įsivėliau į teisingą, stebuklų kupiną ir gyvenimo tiesas atveriantį pasakų pasaulį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Elaine N. Aron: Itin jautrus vaikas

2017-06-05

Elaine N. Aron Itin jautrus vaikasKai dar nė nenutuokiau, jog auginu itin jautrų vaiką, žinojau tik tiek, kad jis yra „kitoks“. Mano sūnus buvo supratingas, nepaprastai kūrybingas, sąžiningas ir atsargiai reaguojantis į naujas situacijas. Jį lengvai įskaudindavo kiti vaikai, jis nemėgo šiurkščių žaidimų, įskaitant sportinius, ir emocinės įtampos. Jį auginti buvo sunku vienais aspektais, lengva kitais, bet jis visada išsiskirdavo, net jei tai tebūdavo nenoras prie ko nors prisijungti. Tad aš suformulavau šūkį, su kuriuo jus supažindinau įvade: kad turėtum nepaprastą vaiką, privalai norėti turėti nepaprastą vaiką.

Atsimenu, kažkada šnekėjausi, tiksliau susirašinėjau su viena mergina apie gyvenimą keičiančias knygas ir ji parašė, kad knygos jos požiūrio į gyvenimą nekeičia apskritai. Man tai nuskambėjo keistokai, nes aš praktiškai ir skaitau daugiausia dėl to, kad pakeisčiau bei praplėsčiau savo požiūrį. Žinoma, tokių knygų – perlų pasitaiko ne taip jau dažnai (ir džiaugiuosi dėl to, per spartūs pokyčiai sukeltų stresą), bet ši knyga, apie itin jautrius vaikus, yra geriausia, kokią aš perskaičiau apie vaikų auklėjimą iki šiol, ji man atvėrė akis ir leido visiškai kitaip pažvelgti į savo sūnų. Iki šiol tiek iš aplinkinių girdėjau, tiek pati mačiau, kad jis yra šiek tiek kitoks nei dauguma vaikų – esu girdėjusi ne vieną rekomendaciją ir į medikus dėl to kreiptis, o dabar pagaliau nušvitau, nes perskaičiau knygą apie jį – itin jautrų vaiką.

Bet tai yra IJV ypatybė, kuria tėvai turėtų būti ir patenkinti. IJV rečiau iškrinta iš medžio, pasiklysta, patenka po automobilio ratais, rečiau linkę bandyti rūkyti ir rečiau nukenčia nuo netekusių pusiausvyros suaugusiųjų. Jūs perspėjote juos dėl galimų pavojų, ir jie tikrina kiekvieną nepažįstamą situaciją norėdami išsiaiškinti, ar tokių pavojų yra. Dar geresnė padėtis jaunuolių atveju. Jie yra geresni vairuotojai (arba išvis nevairuoja – mano sūnus nenorėjo prisiimti šios didžiulės atsakomybės iki jam sukako dvidešimt septyneri). Jie atsargiai žiūri į narkotikus, seksą, teisės pažeidimus ir į tuos, su kuriais bendrauja.

Didelis jautrumas nėra kažkoks sutrikimas, tai tiesiog temperamento savybė, turinti tiek nemažai pliusų, tiek minusų, būdinga 15-20 procentų žmonių bei gyvūnų. Aš ir pati esu itin jautrus asmuo, taigi ši knyga man padėjo daug geriau pažinti save, ir tas savybes, kurias anksčiau negatyviai nurašydavau neurotiškumui ar kitoms patologinėms būklėms, dabar daug tiksliau priskiriu dideliam jautrumui. Jei perskaičiusi/-tęs šį knygos aprašymą pagalvojai, kad Tavo vaikas arba Tu pati/-s esi itin jautrus asmuo, didelė tikimybė, kad taip ir yra. Tuomet vienareikšmiškai rekomenduoju arba šią knygą, arba kitą šios autorės kūrinį – Itin jautrus asmuo. Taip pat būtų puiku, jei šią knygą perskaitytų visi pedagogai, nes neišvengiamai jų grupėje ar klasėje yra bent keli itin jautrūs vaikai.

Tokio amžiaus IJV būdingas kažkoks ypatingas tyrumas, pasitikėjimas, šviežumas ir linksmumas. Jūsų vaiko pastabos jus privers didžiuotis, džiaugtis ir kvatoti. Šiuo gyvenimo tarpsniu jūsų IJV jus mylės taip, kaip jau niekada daugiau nemylės. (Puikiai prisimenu tą akimirką, kai mano sūnus paskutinį kartą atsisėdo man ant kelių, kad jį apkabinčiau – beje, tada jam buvo šešeri. Aš supratau, jog tai yra paskutinis kartas, ir juo mėgavausi.) Taip, su mažais IJV būna daug vargo. Bet jie ir tokie nuostabūs. Tad branginkite šiuos neįkainojamus metus ir jais mėgaukitės.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.