• Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Marina Abramović: Eiti kiaurai sienas

    2020-05-31

    Nežinojau tada, nenumanau ir dabar, kas ir kaip kuria šį nematomą pasaulį, bet tikrai žinau, kad jis gali būti kuo puikiausiai matomas. Įsitikinau, kad, mums numirus, miršta fizinis kūnas, bet jo energija niekur nedingsta – tik įgyja kitas formas. Įtikėjau paralelinių tikrovių idėja. Manau, kad mums regima tikrovė yra tam tikras dažnis, ir mes visi veikiame tuo dažniu, todėl esame vienas kitam matomi, tačiau įmanoma persijungti ir į kitus dažnius. Kad patektum į kitą tikrovę. Manau, tų tikrovių yra šimtai.

    Nors nuo pat vaikystės esu visiška knygų ir skaitymo fanė, tačiau neseniai buvau įkritusi į tokią skepsio duobę, kuomet man atrodė, kad skaitydami mes tiesiog bandome pabėgti nuo savo gyvenimo, atbukinti savo tikrąsias emocijas išgyvendami svetimas, pakeisti savo skausmingas mintis knygų herojų idėjomis. Man labai svarbus autentiškumas ir kurį laiką atrodė, kad skaitymas jam trukdo. Bet jau išlipau iš tos duobės ir vėl ėmusi intensyviai skaityti supratau, kad knygos leidžia patirti tai, ko neskaitant niekaip nepavyktų – vienu metu gyventi kelis gyvenimus. Būnant pakankamai jautriu empatu, nesunku taip įsijausti į pagrindinio veikėjo išgyvenimus, tarsi jie būtų Tavo paties. Ir tai nereikia, kad Tavo gyvenimas tampa neįdomus ar kad bėgi nuo jo. Tiesiog paraleliai patiri ir kitą realybę. Tarkim, Marinos Abramovič. Niekuomet nebūsiu tokia nuostabia menininke, kaip ji, bet galiu bent akimirką pasijusti, ką reiškia ja būti.

    Eiti kiaurai sienas

    Tikiu, kad visuotinis žinojimas tvyro visur aplink mus. Telieka klausimas, kaip jį įgyti. Daugelis žmonių yra patyrę akimirkų, kai kažkas jų smegenyse sako: „Dieve mano, dabar suprantu.“ Tų akimirkų pasitaiko labai retai, tačiau žinojimas visada čia – ateik ir pasiimk. Tereikia nuslopinti visą aplinkinį triukšmą. O tam turi išsekinti savo paties mąstymo sistemą, išsemti visą savo energiją. Tai be galo svarbu. Privalai jaustis tikrai išsekęs, iki tokio lygio, kad nebelieka nieko: kai esi toks pavargęs, jog daugiau tiesiog nebegali. Kai smegenys tiek pervargsta nuo darbo, kad nebepajėgia mąstyti, – ateina toji akimirka, kai skaidrus žinojimas tampa prieinamas.

    Ši autobiografija mane nepaprastai įtraukė, Marina yra tokia nuostabi! Visiškai atvira, nuoga su savo skausmu, gebanti priimti ir palengvinti kito skausmą. Jos misija išties didinga ir daugeliui neįmanoma, ir esu nepaprastai dėkinga, kad ji pasidalino savo istorija su mumis. Visiškai rekomenduoju!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Sonia Purnell: Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai

    2020-05-27

    Clementine turėjo trūkumų, buvo nelabai motiniška ir turėjo polinkį į hipochondriją. Bet ji buvo kelrodė žvaigždė vienam iš iškiliausių XX a. vyrų, ir Winstonas, be jokios abejonės, mylėjo ją beveik šešiasdešimt metų. Jis tvirtino, kad santuoka su ja buvo svarbiausias jo pasiekimas: „Nėra nieko puikiau, – sakė jis, – kaip susivienyti su būtybe, kuriai niekada net smerktinų minčių nekyla.“ Clementine ne tik įkvėpė ir palaikė savo vyrą, bet ir padėjo jam vadovauti savo šaliai tamsiausią jos valandą, tačiau šie jos nuopelnai liko pamiršti.

    Senokai neskaičiau jokios biografijos. Norėjosi kažko įkvepiančio, apie stiprią moterį. Ačiū Audriui už šią rekomendaciją! Clementine’os pavyzdys įrodo, jog tam, kad galėtum kažką reikšmingo nuveikti pasaulio labui, neprivalai atsisakyti santuokos ir šeimos. Tiesa, ši moteris penkis vaikus augino padedama būro nuolat besikeičiančio auklių būrio, dėl vienos jų aplaidumo ir nepatyrimo (nesuprato, kad kosulys pakankamai rimtas tam, kad kviestų gydytoją) mirė dvimetė dukrytė, o kiti vaikai užaugo pakankamai psichologiškai traumuoti ir nelaimingi. Tačiau savo, kaip sutuoktinės, vaidmenį ji atliko tobulai – nuoširdžiai rūpinosi visais Winston’o interesais, net jei jam pačiam tuo metu galėjo pasirodyti priešingai.

    Clementine Churchill

    Galų gale Winstonas pripažino, kad nebūtų tiek daug pasiekęs be nepalaužiamo savo žmonos tikėjimo ir patarimų. Ji palaikė jį ir niekada jo neišdavė; ji patardavo ir prieštaraudavo jam, ji priekaištaudavo ir guosdavo jį. Ji atkreipdavo savo vyro dėmesį į trūkumus, neleisdavo pulti į kraštutinumus ir apsaugojo nuo daugybės klaidų. Ji buvo jam didžiausias autoritetas, jo sąžinė ir tiesioginis ryšys su žmonėmis. Jeigu Clementine nebūtų padėjusi Winstonui nešti jam skirtos naštos, vargu ar jis būtų tapęs milžinu, vedusiu Britaniją į beveik neįmanomą pergalę prieš tironiją.

    Knyga pakankamai stora – 535 puslapiai, joje daug istorijos, faktų, detalių apie karą ir politiką, o kad informacija nebūtų pernelyg sausa, ji paskaninama pikantiškomis detalėmis ir itin asmeniškomis gyvenimo nuotrupomis. Laikomasi pakankamai nešališko stiliaus – Clementine nėra vien tik liaupsinama ir giriama, dažnai priduriama, kurie jos patarimai Winston’ui buvo naudingi, o kur visgi jam derėjo likti prie savo nuomonės. Galbūt iš kūrinio tikėjausi daugiau įkvėpimo man, kaip skaitytojai (na, kad likčiau ne tik informuota, bet ir motyvuota), tačiau suvokiu, jog tuomet nukentėtų mokslinis tikslumas. Nesigailiu, kad skaičiau, nes šalia to, kad susipažinau su iškilia ir nepagrįstai pamiršta asmenybe, pasikartojau XX a. istorijos žinias.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Mona Chollet: Nesunaikinama moterų galia

    2020-05-19

    Be to, kadangi moters kūnas suteikia moteriai galimybę išnešioti vaiką, Gamta taip pat nori, jog moterys dar ir keistų to vaiko vystyklus jam gimus, vežiotų jį pas pediatrą ir, jei jau apie tai kalbame, plautų virtuvės grindis, drabužius, prisimintų, kada reikia nupirkti tualetinio popieriaus, ir taip dvidešimt penkerius metus be paliovos. Tai vadinama „motinystės instinktu“. Taip, Gamta iš tiesų labai nori dalykų, o ne, pavyzdžiui, to, kad visuomenė padėkotų už didžiausią indėlį į rūšies tęstinumą, stengtųsi kompensuoti moterims patiriamus nepatogumus – to tai jau visiškai nenori. Jei supratote, ką norėjau pasakyti, vadinasi, prastai klausėtės, ką sako Gamta.

    Labiausiai žaviuosi knygomis, kurios ne gražiai parašytos ar stipriai įtraukia ir nepaleidžia, o tokiomis, kurios praplečia matymo akiračius, kurios keičia nusistovėjusį požiūrį ir leidžia į pasaulį pažvelgti plačiau, nauju kampu. Ši knyga – viena tokių. Tai pakankamai rimta mokslinė studija su nuorodomis į šaltinius kiekviename puslapyje, kurioje nagrinėjama moterų padėtis visuomenėje, pradedant nuo Viduramžių, baigiant šiais laikais (knyga parašyta 2018 m., taigi pakankamai šviežia).

    Nesunaikinama moterų galia

    Ši socialinė tvarka veikiausiai ne itin pakito ir mūsų dienomis. Teoriškai moterys tapo laisvos užsidirbti pragyvenimui, taip pat įgauti ekonominių ir socialinių galių, tačiau dažnai jos negali to siekti, nes rūpinimosi vaikais našta užgula jų pečius, vadinasi, išlieka jų „paskirtis tuoktis ir gimdyti palikuonius“. O galimybė lengvai išsiskirti, nors iš esmės tai tikrai sveikintinas dalykas, leidžia jų gyvenimo partneriams palikti šeimą dėl „kūniškojo kapitalo“ nepraradusios moters.

    Kadangi istorijos vadovėlius ir apskritai istorijos mokslą kūrė vyrai, tokiam dalykui, kaip raganų medžioklė jame skiriama nepakankamai dėmesio. O juk vyko tikrų tikriausios žudynės lyties pagrindu! Moterys buvo žiauriai kankinamos, niekinamos ir žudomos apkaltinus jas absurdiškiausiais dalykais, atsikratyti nepageidaujama šeimos nare ar kaimyne buvo lengviau, nei spragtelėti pirštais – įsivaizduok, kokioje nuolatinėje baimėje, siaube ir nerime tuomet gyveno moterys. Ypač pavojinga gyventi buvo vienišoms, vyresnio amžiaus, drąsioms ir pasitikinčioms savimi – o juk tokios ir šiandien dažnai netiesiogiai suvokiamos kaip keliančios grėsmę. Va, Viduramžiais jie turėjo savų metodų užtildyti ir sutramdyti tokias galingas moteris. Šiandien gi jos tiesiog pašiepiamos, menkinamos, nuvertinamos imant kabinėtis dėl jų išvaizdos ar neva nepilnavertiškumo dėl vaikų neturėjimo (ypač tai ryšku kalbant apie viešus asmenis, pavyzdžiui, garsias politikes).

    Senstantis moters kūnas veikia kaip „priminimas, jog moteris turi savąjį „aš“, kuris egzistuoja ne tik dėl kitų“.

    Nors feministinių judėjimų dėka gyvename žymiai palankesnėje moterims visuomenėje, egzistuoja labai daug neteisingų dalykų, ir man ypač skaudu matyti, kaip pačios moterys drasko kitoms akis gindamos mizoginišką patriarchatą. Joms atrodo savaime suprantama, kad moteris per gyvenimą turi keisti savo pavardę, nurodydama ne tik kuriam vyrui – tėvui ar vyrui – ji šiuo metu priklauso, bet ir viešai visus informuodama apie savo šeimyninį statusą pasirinkdama būti -aite arba -iene. Galvojau, kad iškovojus teisę pasirinkti neutralią pavardės galūnę dauguma tokią ir rinksis, o dabar stebiu, kad net tos, kurios sau pasirinko neutralią, dukras vėl vadina -aitėmis ir -ytėmis!

    Mąstau apie visa, kas manyje nurimo, įgavo pusiausvyrą, ką aš prisijaukinau, ko nusikračiau vis mažiau turėdama skrupulų ir dvejonių, laiminga, kad pagaliau laisva ir galiu drąsiai siekti savo tikslų. Kiekvienas įvykis, kiekvienas susitikimas randa atbalsių su prieš tai nutikusiais įvykiais, įvykusiais susitikimais, ir dėl to jie tampa dar prasmingesni. Draugystės, meilės, apmąstymai įgauna kitokį mastą, sužydi, darosi subtilesni, turiningesni. Laiko tėkmė sudaro tokį pat įspūdį, kokį junti kalnuose, kai artėji prie kalno viršūnės ir kai pradedi jausti, kokį vaizdą išvysi ją pasiekęs.

    Daug neteisybės egzistuoja kalbant apie medicinos sistemą, ypač ginekologinę sritį, patikras ir gimdymus, taip pat požiūryje į natūralų moterų senėjimo procesą, santykius su vyrais ir vaikais, žodžiu, yra kur dirbti ir dėl ko kovoti. Pirmas žingsnis – perskaityti šią ar panašaus pobūdžio knygą, kad akys bent kiek atsivertų. Rekomenduoju!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Vaiva Rykštaitė: Trisdešimt

    2020-05-16

    Lyg brūkšnys ant antkapio tarp datų – toks neišmatuojamai trumpas ir neapčiuopiamas tas mano laikas, kai reikia gyventi DABAR. Kažkur tarp meto, kai mėlynu parkeriu ankstinau gimimo datą mokinio pažymėjime, tepiau akių vokus perlamutriniais šešėliais, kad tik atrodyčiau vyresnė, ir dienos, kai nusprendžiau naudoti kremą nuo raukšlių – nors dar nebuvo dingę spuogai!

    Dar viena ką tik perskaityta Vaivos Rykštaitės knyga. Šįkart – apie su baime trisdešimtojo gimtadienio datos laukiančią moterį, emigravusią į Londoną ir desperatiškai bandančią susirasti tinkamą vyrą bei gyvenimo prasmę. Su tokiais pagrindinės veikėjos aspektais jaučiuosi turinti mažai bendro, todėl pasakojimas ir išgyvenimai nebuvo artimi, veikiau kėlė erzulį – na kiek dar kvaila ir lėkšta ji gali būti!

    Trisdešimt

    Jaunos moters istorija knygoje perpinta su jos prosenelės gyvenimo faktais (kurie, beje, sutampa su realiais dalykais iš autorės prosenelės biografijos). Šios pastraipos man buvo žymiai įdomesnės ir viliojo egzotiškomis XX a. Kauno realijų nuotrupomis.

    Iš esmės romanas daugiau erzino, nei žavėjo, bet aš tiesiog esu labai laiminga, kad grįžo mano skaitadieniai, kai ryte ryju knygas. Protarpiais apeinu vis gausėjančią savo kambarinių augalų karalystę, paglostau, pakalbinu, pačiupinu, apžiūriu. Jaučiu, kad knygos ir augalai – tai, kuo noriu gyventi. Ir gyvenu!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Viktorija Baltramiejūnienė: Veido revoliucija

    2020-05-13

    Ant kiekvieno kampo mums aiškiai pasakoma „tu negali“, „tau nepavyks be manęs“. Ir mes nedrįstame net pradėti… Neturint savo grožio specialisto, jaučiamas ir nevisavertiškumas. Tenka nusukti kalbą ar nuleidus akis prisipažinti, kad neturi savo (nuolatinio) kosmetologo, kirpėjo, manikiūro meistro. Ir prisipažink, kad tikrai jautiesi nejaukiai neturėdama jų, nes tai neva nenormalu. Stop! Nuo šiol pradėk didžiuotis, jei neturi nuolatinių patarėjų ar tarnų, kuriems atiduotum nemažai savo laiko, energijos ir pinigų.

    Prisipažįstu, ši citata mane absoliučiai papirko, nes esu grynakraujė aš-pati moteris, ir kai susiduriu su problemomis, kurių savarankiškai negaliu išspręsti (pvz., nemoku pataisyti automobilio ar danties), mane tai suerzina. Todėl tikrai nesamdau žmonių, kad jie man pasakytų, ką rengtis ar kad užteptų lašelį dažų ant antakių. Mėgstu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą pati. Grožio sritis – ne išimtis.

    Veido revoliucija

    Todėl jau turbūt kokį pusmetį domiuosi veido mankštomis ir savimasažais: žiūriu video įrašus, lankiausi keliuose praktiniuose vebinaruose, o dabar va ir knygą perskaičiau. Nesitikiu kažkokių stebuklų, tačiau suaktyvinti kraujotaką, limfos tekėjimą ir pramankštinti veido raumenis, mano nuomone, tikrai pravartu – ir dėl grožio, ir dėl sveikatos.

    Pamenu, mano amžiną atilsį močiutė vis perspėdavo, kad kuo mažiau liesčiau savo veidą, nusipraususi labai švelniai priglausdama sausinčiau jį rankšluosčiu, ir, aišku, jokiais būdais netampyčiau odos, nes paskui būsiu raukšlėta. Pasirodo, viskas yra atvirkščiai – veidą reikia liesti, masažuoti ir mankštinti, tokiu būdu raukšlės nebus tokios gilios ir jų bus mažiau, oda ne taip greit suglebs, veidas ne taip greitai sudribs ir praras savo kontūrą.

    Knyga man patiko, joje daug informacijos logiškai ir nuosekliai išdėstyta. Pasigedau tik gilesnių veido anatomijos žinių apie raumenyno sandarą ir išsamiau aptartų žinių apie tai, kas su raumenimis vyksta senstant.

    Autorė sako, kad norint pasiekti vizualiai pastebimų rezultatų, veido mankštai reikia skirti kasdien iki pusvalandžio laiko, labai svarbus reguliarumas. Na, aš to daryti tikrai neketinu – estetinis grožis mano prioritetuose yra ne pirmoje, ne antroje, ir net ne trečioje vietoje, ir visokių tokių rutininių dalykų šiaip nemėgstu, man nuobodu. Tačiau iš esmės savo veidą mėgstu liesti, tad perskaičiusi knygą papildžiau išmoktų pratimų arsenalą ir juos atlikinėsiu toliau pripuolamai – skaitydama knygas, žiūrėdama filmus ar spoksodama pro langą. Nesvarbu, bus pastebimi rezultatai, ar ne, vis tiek naudos daugiau nei nieko nedarant.

    Bet jei esi rimtai nusiteikusi atjaunėti dešimčia metų ir nori skirti mankštai kasdien po pusvalanduką – pasidomėk šia knyga!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Vaiva Rykštaitė: Lizos butas

    2020-05-11

    Susitikę kieme tėtis Gunia ir kaimynas Arnoldas šokdavo vienas kitam paspausti rankos – tas vyrų skubumas kuo greičiau ir tinkamai rimtais veidais pasisveikinti mane visada pralinksmindavo.

    Na pagaliau, pagaliau į mano rankas papuolė kažkas, dėl ko norėjosi mesti visas veiklas, dėl ko net miegojimo laiko negailėjau. Romanas, kurį perskaičiau per keletą dienų – turint omeny, kad namie du maži vaikai ir visi su namais susiję buities rūpesčiai, sakyčiau, čia super rekordas ir knygos įdomumo įrodymas!

    Lizos butas

    Iš tiesų praėjus dar keletui dienų po šio skaitymo įkarščio, net nežinau, ko čia taip stipriai buvau užsivedusi – iš esmės romane nėra itin stipriai įtraukiančio siužeto, tiesiog pasakojama pagrindinės veikėjos vaikystė su visais jos aspektais – santykiai su mama, su kiemo draugėmis, baimės, svajonės, lūkesčiai. Iš tiesų svarstau – gal gi pagrindinė veikėja romane net ne mergaitė Gintarė, pasakojanti savo istoriją pirmuoju asmeniu, o jos mama – nuostabi, šarminga, kerinti moteris, užburianti visus aplinkui.

    Vasarą senamiestyje apima jausmas, tartum visas pasaulis nusidangina kažkur kitur, tartum tuoj tuoj ištiks visa ko pabaiga, nes nebėra praeivių ir niekas neapžiūrinėja parduotuvių vitrinų. <…> Vasarą laikas kapsi lėtai, kaip vanduo iš sugedusio čiaupo, kaip ant odinių basučių pro vaflio skylę varvantis vanilinis plombyras, kaip iš pažasties šonu besiritantis prakaito lašelis, kvepiantis jūros sūrymu, – tik iki jūros nuo čia mums labai toli ir nėra žuvėdrų.

    Na, greičiausiai dėl susižavėjimo knyga labiausiai kalta sentimentali nostalgija – Gintarė gyveno ir augo tais pačiais laikais tame pačiame mieste kaip ir aš, taigi jos prisiminimai leidžia sugrįžti praeitin, o kelionės laiku visuomet žavi.

    Nuoširdžiausi komplimentai autorei dėl taip tiksliai perteiktų mūsų vaikystės laikmečio detalių, kai kurie dalykai visiškai užmarštin buvo nukeliavę, vaje!

    Žodžiu, jei gimei aštuoniasdešimt kažkelintais, ir dargi Kaune, būtinai paskaityk! Taip pat rekomenduoju ir moterims, kurios primiršo charizmatišką būties meną. Perskaičius šią knygą užsikreti noru būti panašia į Gintarės mamą!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Švelnios širdies meditacija

    2020-04-21

    Nors nepažįstu Tavęs, žinau, kad esame tokie patys. Žinau, kad Tu, kaip ir aš, nori išsigydyti savo žaizdas. Kad Tu, kaip ir aš, nori būti laimingas. Žinau, kad Tavo viduje, kaip ir manyje, yra tobula nepajudinama ramybė, kurioje randame prieglobstį ir esame saugūs.

    Mes atėjome į šį pasaulį tam, kad sutaisytume, kas buvo sulaužyta. Kad iš naujo užaugintume tai, kas buvo sutrypta.

    Žinau, kad gyvenimas ne visuomet elgėsi su Tavimi teisingai. Žinau, kad kai buvai labiausiai pažeidžiamas ir trapus, greičiausiai negavai paramos ir pagalbos, kurios tuo metu Tau taip stipriai reikėjo. Tuomet, kai labiausiai norėjai, kad kažkas apkabintų ir tarsi kūdikį pasūpuotų Tavo švelnią širdį, nieko nebuvo. Arba Tavo širdis gavo skaudžių kirčių.

    Mes visi turime randų, po kuriais slypi švelnios būtybės.

    Laimė

    Nė vienas kirtis, kurį gavo mūsų širdis, nebuvo smogtas specialiai norint sužaloti. Už kiekvieno kirčio, už kiekvieno pykčio didelėmis išgąsčio akimis žiūri baimė. Kiekvienas, skriaudžiantis kitą, pats buvo nuskriaustas.

    Kiekvienas srebiame kolektyvinės kančios davinį. Kiekvienas gydome po gabalėlį milžiniškos universalios širdies, kurios dalimi yra mūsų širdys.

    Nukeliavę į tobulos nepajudinamos ramybės oazę savyje iškeliame po trupinį iš savo skaudulių ir gydome juos visaapimančia meile.

    Todėl mes medituojame.

    Kviečiu prisijungti, tęsinys čia.

    Karingoji ir švelnioji: pasirink išmintingai

    2020-04-09

    Judesiai aštrūs kaip peiliai, trumpi ir kapojantys, sukaupę milžinišką milijono karių atmintį. Ji pikta, kovojanti su savo realybe. Jos kvėpavimas dažnas ir negilus. Ji kvėpuoja ugnimi. Ji yra ta, kuri pradeda karą. Ji – dalis Tavęs. Pasiruošusi sudeginti ištisus miestus ir kovoti su tais, kuriuos labiausiai myli. Ji – dalis Tavęs. Ta, kuri nustebina Tave, kai parodo iššieptus dantis. Dalis Tavęs, kurią slepi, kurią neigi. Apsimeti, kad jos nėra.

    Ji – Tavo tamsa. Ji yra kiekvienoje iš mūsų. Ji joja ant aklo įniršio nugaros. Ji maitinasi idėjomis, kad esi nusipelniusi daugiau, geriau, kažko kito. Ji palaiko mintis ir emocijas, kurios verčia Tave jaustis maža. Ji remiasi idėja, kad nuolat privalai dėl ko nors kovoti, kažką apginti, kažko reikalauti. Ji – tai karo veidas. Mūsų dalis, padedanti suvokti, kaip mes kovojame su kitais, kaip priešinamės savo gyvenimui, kaip galime net žudyti vardan savo įsitikinimų. Ji yra ta, į kurią mes turime pažvelgti su atjauta ir meile, kurią mes turime išmokti mylėti. Nes ji gyvuoja tik tuomet, kai mylėti pamirštame.

    Yra ir švelnioji. Moteris ilgais plaukais, judanti lyg vanduo. Kiekvienas žingsnis – tarsi plaukimas pasroviui. Ji švelni. Visuomet švelni. Ji ateina, kai prašai pagalbos. Ji ateina, kuomet užpildai plaučius sąmoningu kvėpavimu. Jos oda švelni. Ji gyvena šalia karingosios. Jos abi stovi Tavyje, tiesdamos rankas. Tavo pasirinkimas.

    Laimė

    Švelnioji sugeba atlaikyti audras. Ji sugauna kitų siunčiamus žaibus. Sudėtingas situacijas, į kurias pakliūni. Skaudžias patirtis, su kuriomis nori kariauti. Sugauna ir sūpuoja glėbyje tarsi kūdikį. Užpildo viską besąlygine meile. Vėl ir vėl. Myli ir rūpinasi. Tu gali pasirinkti švelniąją, kai jautiesi pasiklydusi audroje, kai blaškaisi skausme. Ji yra Tavyje. Prisiekiu. Ji gelbsti, kai kita gniuždo. Ji gydo, kai kita griauna. Ji apdovanoja viltimi ir nusiraminimu, kai kita vagia ir grobia. Kartais prireikia didelės stiprybės ir ryžto pasirinkti ją, kai visa liepsnoji.

    Tai nėra tik šiaip sprendimas. Tai Tavo pasirinkimas. Niekas nekentės labiau nei Tu pati, jei vėl ir vėl rinksies karą. Nėra klausimo, kas suteikia mums daugiau jėgos, kas pažadina mumyse daugiau energijos, leidžia pasijusti gyvesnėmis. Dalis mūsų visuomet labiau mėgaujasi kova nei taika, karo energija yra labai galinga ir įtaigi. Mylintis švelnumas nėra toks intensyvus.

    Primerktos akys, sugniaužti kumščiais, sukąsti dantys reiškia, jog kvieti savyje pakilti karingąją. Vienas lėtas, gilus, sąmoningas įkvėpimas iki pat diafragmos – ir ji krenta. Tu turi galią pakviesti švelniąją. Gali rinktis. Įkvėpk. Stebėk savo kvėpavimą, kuris be pastangų švelniai keliauja Tavo kūnu. Stebėk kvėpavimo prigimtį. Jo palaimingą taiką ir ramybę. Švelnioji – šviesos, laimės ir gerovės pagrindas. Ji – Tavo esmė. Ji yra ta, kurią Tu gali pasirinkti, keliaudama per gyvenimą.

    Pasirink išmintingai.

    ***
    Įkvėpta Sarah Blondin

    Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė: Santuokos alchemija. Menas būti dviese

    2020-04-06

    Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė Santuokos alchemija Menas būti dvieseKai mes tampame vientisi, tuo pat metu daromės vis mažiau priklausomi nuo kito žmogaus, o galbūt ir visai nepriklausomi. Juk šis brangakmenis, kurio mes taip ilgai – praktiškai visą gyvenimą – ieškojome santykiuose, pasirodo besąs mūsų viduje! Ir tada mūsų meilė nustoja būti būtinybe ar prisirišimu. Tik dabar, atsigręžę atgal, galime prisipažinti, jog tam, kad vystytumės ir augtume, mums reikia kito žmogaus, kuris atspindėtų paslėptas mūsų dalis ir su kuriuo galėtume įveikti visus sunkumus, kylančius mezgantis artumui.
    Galiausiai pradedame suvokti, kad plačiąja prasme gyvenime apskritai nėra prieštaravimų, kad visos priešybės priklauso tai pačiai visumai. Ir gyvenimas drauge su partneriu mums padėjo suvokti, kad konfliktai tarp mūsų vykdavo dėl to, jog dėmesį kreipdavome tik į vieną kokį nors situacijos aspektą pamiršdami kitą.

    Gražiai ir įdomiai sudėliota knygos struktūra, pakaitomis pateikiama vyro ir moters nuomonė, santykių vystymasis pateikiamas kaip alcheminė kelionė. Nors pagal profesiją ir domėjimosi sritis autoriai turėtų būti artimi mano požiūriui į gyvenimą, asmenybės augimą ir santykius, skaitydama vis jaučiau kažkokį vidinį priešinimąsi jų dėstomoms idėjoms.

    Erzino vienareikšmiškai seksistinis ir stereotipiškai patriarchališkas požiūris į lyčių vaidmenis šeimoje. Knygoje vartojami terminai pernelyg supaprastinti, elementarūs – na, atrodo, kad populiariai nusitaikyta į kuo platesnę ir kuo mažiau išsilavinusią auditorijos dalį.

    Pabaigiau skaityti tik dėl to, kad apskritai jau senokai jokios knygos nebuvau iki galo perskaičiusi. Be to, šią skaityti tikrai nesunku, jei nepaisyčiau to vidinio priešiškumo. Beje, paskutinis knygos skyrius, apie intergraciją ir nušvitimą, visai patiko. Aukščiau pateikta knygos citata – taip pat iš pabaigos.

    Net nežinau, kam galėčiau šią knygą rekomenduoti. Lengvam pasiskaitymui prieš miegą nebent, nesitikint daug naudos.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Laimės diena 2020

    2020-03-20

    Labas!

    Šiandien švenčiame Tarptautinę laimės dieną.

    Gal atrodo netinkama kalbėti apie laimę tokiu metu,
    kai medikai kasdien rizikuoja savo ir savo šeimų sveikata gelbėdami kitų gyvybes;
    kai netekę darbo, pajamų ir neturėdami santaupų tėvai suka galvas, kaip reikės išmaitinti vaikus;
    kai vieniši senoliai neteko vienintelės socializacijos galimybės uždarius bibliotekas;
    kai smurtautojų aukos, kurioms mokykla ar darbas buvo vienintelis atokvėpis, liko uždarytos su savo skriaudėjais namuose.

    Tačiau esu šimtu procentų įsitikinusi, kad kiekvienas turi teisę būti laimingas kiekvieną akimirką.

    Laimė nepriklauso nuo to, ar Tavo namai kasdien kepa šviežiai iškeptais pyragais. Nuo to, ar kasdien vaikams vaikams sugalvoji po tris naujas edukacines veiklas. Milijonierius gali būti žymiai nelaimingesnis savo jachtoje negu pusalkanė hipė kažkur pašiūrėje kalnuose.

    Laimė

    Žinai kodėl?

    Nes laimė neateina iš išorės.

    Laimė gyvena mūsų viduje.

    Įsisąmoninus tai liaujiesi perkėlinėti lūkesčius į išorę. Liaujiesi tikėjęsis, kad kažkas ateis ir padarys Tave laimingu. Arba kad laimingu tapsi kažką įsigijęs. Kažką pasiekęs. Kažkur nukeliavęs.

    Laimė yra Tavo viduje.

    Dabar.

    Vienas iš būdų ją pasiekti ir realizuoti yra dėkingumo praktika.

    Laimingos Laimės dienos!