Carole Radziwill: Tai, kas išlieka

2018-08-07

Carole Radziwill Tai, kas išliekaNiekada nežinai, kada nutiks toks įvykis, kuris pakeis tavo gyvenimą. Tikiesi, kad jį lydės fanfaros, kaip vestuves ar gimimą, o ima ir nutinka pačiomis įprasčiausiomis aplinkybėmis. Romėnų likimo deivė Fortūna spragteli pirščiukais ir perjungia kanalą. Sėdėjau ant kėdės, skaičiau, rengiausi vienai mirčiai, ir tada – spragt. Tyliai. Ar kilo triukšmas? Visada maniau, kad tragedija turi garsą. Buvau įsitikinusi, jog turėtum ką nors išgirsti.

Autobiografija, pristatoma labai intriguojančiai: kaip LDK kunigaikščiai Radvilos susiję su JAV Kenedžiais, ir kaip paprastai mergaitei iš mažo miestelio pavyko papulti į jų draugiją. Iš tiesų knygoje Radvilos vadinamos lenkais, ir meilės bei gyvenimo istorijai skiriama ne tiek jau ir daug vietos. Iš esmės tai pasakojimas apie tai, ką tenka išgyventi žmogui, kurio artimasis suserga vėžiu ir nuo jo miršta.

Galiausiai išlieka tik gyvenimo istorija. Juk tai ir yra vienintelis dalykas, kurį kiekvienas iš mūsų tikrai turime. Vieni žmonės rašo, kad paaiškintų savo gyvenimą, kiti – kad ištrūktų iš jo. Aš rašau iš dalies verčiama neįveikiamo įpročio organizuoti, įvesti tvarką. O iš dalies dėl to, kad mūsų istorija yra viskas, kas liko iš mūsų bendro gyvenimo, aš bijau ir ją prarasti. Bet tai tik viena iš mano gyvenimo istorijų, ne viso gyvenimo istorija. Kas gi, po galais, ją visą galėtų papasakoti?

Tragiška istorija, kasdien nutinkanti milijonams žmonių, žinoma, nuo to ne mažiau skaudi. Nelygi kova su pasalūne liga, pastangos išlikti, įtempti tarpusavio santykiai, apsimetimas, kad mirties nėra, ir galiausiai viską vainikuojančios laidotuvės. Skaitinys, skatinantis iš naujo įvertinti tai, ką turi savo paprastoje kasdienybėje – gyvenimą. O šiaip knyga pernelyg eklektiška, gabalėlis to, kąsnelis ano, tokia įvairenybės mišrainė.

Kai dar nieko nesate praradęs. Viskas nerealu, kol neištariama garsiai. Tai panašu į jungiklio spragtelėjimą, ir persijungi iš vieno gyvenimo į kitą. Tai mirksnis tarp to, kaip viskas yra, ir to, kaip jau niekada nebebus. Lyg televizoriaus kanalų perjungimas. Rodo šitaip, spūst, ir jau kitaip. Vienas, paskui kitas. Dalia. Likimas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Gregory David Roberts: Kalno šešėlis

2018-08-06

Gregory David Roberts Kalno šešėlisTikėjimas yra viskas, kiekvieną gyvenimo akimirką, net miegant. Tikėjimas motina, seserimi, broliu ar draugu; tikėjimas, kad kiti sustos užsidegus raudonai šviesai, tikėjimas lakūnu ir mechanikais, parengusiais lėktuvą skrydžiui, tikėjimas mokytojais, kuriems kasdien daugeliui valandų patiki savo vaikus, tikėjimas policininkais, ugniagesiais ir automechanikais, tikėjimas, kad mylimas žmogus tavęs lauks, kai grįši namo.

Godžiai griebiau Šantaramo tęsinį, kol pirmosios dalies įspūdžiai dar neišblėso, ir taip gera buvo vėl pasinerti į pagrindinio veikėjo gyvenimo nuotykį Indijoje, kad tie beveik aštuoni šimtai puslapių kone nepastebimai sutirpo rankose. Toks keistas paradoksas – nors antrą kartą šių knygų tikrai neskaityčiau, tęsinius krimsčiau nors ir kasdien savaičių savaites, tarsi kokį mėgstamą serialą su gerai pažįstamais veikėjais spoksočiau.

Šiai visatos daliai prireikė labai ilgo laiko, keturiolikos milijardų metų, kad čia atsirastų sąmonė, gebanti suvokti ir apskaičiuoti visatos amžių. Mes negalime leisti, kad tie keturiolika milijardų metų būtų iššvaistyti. Mes neturime moralinės teisės eikvoti, kenkti ar naikinti savo sąmonės. Ir neturime teisės atsižadėti valios, brangiausio ir gražiausio dalyko visatoje. Mes privalome mokytis, pažinti, abejoti, būti dori, sąžiningi ir patikimi piliečiai. O didžiausia mūsų pareiga – suvienyti savo sąmonę su bet kuria laisva sąmone bendro tikslo – meilės – vardu.

Jei patiko Šantaramas, patiks ir Kalno šešėlis, nors, tiesa, skaitydama pastarąjį balsu nė karto nenusikvatojau, priešingai nei su pirmuoju. Na, pagrindinis veikėjas jau su Indija gerai susipažinęs, jam nebenutinka kuriozų ir linksmų nesusipratimų dėl kultūrinių skirtumų. Tačiau nuotykiai tęsiasi, tyko pavojai, rezgamos ir išaiškinamos paslaptys, ore tvyro meilė ir apie visa tai tiesiog labai smagu skaityti!

Visa, kas iš tikrųjų svarbu, būdinga kiekvienam. Meilė ir tikėjimas, pasitikėjimas ir užuojauta, šeima ir draugystė, saulėlydžiai ir pagarbios baimės giesmės: kiekvienas noras, gimęs iš žmogiškumo, būdingas kiekvienam. Žmonija šią mūsų likimo akimirką panaši į vaiką, kuris negalvodamas ir nesuprasdamas pučia į pienės ratilą. Bet vaiko nuostaba dėl šio stebuklo yra mūsų nuostaba, ir gėriui, kurį galime daryti, kai žmonių širdys susijungia, nėra ribų. Tai mūsų tiesa. Tai mūsų istorija. Tai žodžio „Dievas“ prasmė: mes esame viena. Mes esame viena. Mes esame viena.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Jack Kerouac: Big Suras

2018-07-21

Jack Kerouac Big SurasTačiau lengva taip pasakyti, kai tau pasisekė pabėgti iš purvino miesto – Galiausiai tik girioje pajunti nostalgiją miestams ir svajoji apie ilgas pilkas keliones į juos, kur skleisis švelnūs vakarai – kaip Paryžius – bet niekada nesuvoki, kaip tai šleikštu, palyginti su pirmykščiu, nekaltu, sveiku ir ramiu gyvenimu laukinėje gamtoje.

Prieš aštuoneris metus skaičiau Dharmos valkatas – buvo įdomu, nes kaip ir klasika, bet nuolatinis girtavimas, kaip ir Bukowskio atveju, manęs visiškai nežavi, yra svetimas, nesuprantamas ir erzina. Praėjus kažkiek laiko, galvoju, dar pabandysiu, juolab kad tai paskutinė Kerouac‘o parašyta knyga – gal subrendo vyras. Ir nors pradžia buvo daug žadanti – kaip koks Thoreau Voldene miške pagrindinis veikėjas vienas apsigyveno, po kelių savaičių prasidėjo daugiadienės išgertuvės, privedusios prie baltosios karštinės, ir tiek to gėrio.

Ir vėl viskas man gyvenime rodosi gražu, netgi imu prisiminti visokias išgertuvių beprotybes, paskui žengiu dar toliau ir atsimenu įvairius beprotiškus viso savo gyvenimo dalykus, net keista, kiek mes savo dvasia galime pakelti, manau, šios jėgos pakaktų ir kalnams pajudinti, vėl pakelti savo batus ir nuplumpsėti laimingiems lyg niekur nieko, bet gerosios energijos šaltinis slypi mūsų pačių kauluose – Ir kai aplankau jūrą, jinai manęs nebegąsdina, aš tik sudainuoju „Septyniasdešimt tūkstančių pinklininkų jūroje“, tada grįžtu į savo trobelę ir tiesiog tykiai įsipilu kavos puodelin, popietė, kaip malonu!

Žiūrint iš literatūrinės pusės, pakankamai įtaigiai aprašytas jausmas, kai žmogus kraustosi iš proto, visaapimantis siaubas ir paranoja. Pats Big Suras – tarsi geriančio ir nerimaujančio asmens dienoraštis, tačiau tuo pačiu Džekas yra ir rašytojas, turintis sumanymą užrašyti jūros garsus. Ir tas jo kūrinys pateikiamas knygos gale, vėlgi, tikriausiai nelabai ką suprantu, bet man tai atrodo kaip ligoto proto žmogaus padrikų minčių kratinys, paties autoriaus žodžiais kalbant, liguisto mirtingumo maivymasis. Žodžiu, man reikėtų daug daug alkoholio išgerti, kol galėčiau mėgautis tokiais kūriniais.

Be to, žvilgtelėjęs į Kodį, matau, kad jis visai nė neketina tapti rašytoju, mat pats gyvenimas jam toks šventas, kad nereikia su juo nieko daugiau daryti, tik jį gyventi, o rašymas – tai tik pavėluota mintis, tik įbrėžimas paviršiuje – Bet jei jis galėtų! Jei jis galėtų!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Gregory David Roberts‎: Šantaramas

2018-07-15

Gregory David Roberts ŠantaramasManau, kad laikote gyvenimą sunkesniu, negu jis yra ar turi būti. Gyvenimas yra labai paprastas. Iš pradžių mes bijojome visko — žvėrių, orų, medžių, nakties dangaus — visko, tik ne vienas kito. Dabar bijome vienas kito ir beveik nieko daugiau. Niekas nežino, kodėl kiti ką nors daro. Niekas nesako tiesos. Niekas nėra laimingas. Niekas nėra saugus. Visų šio pasaulio neteisybių akivaizdoje blogiausia yra išgyventi. Ir vis dėlto išgyventi privalome.

Uch, išnirau! Atrodo, kad beveik keletą savaičių gyvenau dvigubą gyvenimą, vieną – savo įprastinį, čia, kitą – tvankiame Mumbajuje, kvėpuodama lūšnyno kvapais, mirtimi Afganistane ir mafijos virpuliu prieš susišaudymą. Dažnai kartoju, kad mane vargina ilgi kūriniai, nes tikrasis genialumas – pasakyti tai, ką nori pasakyti, ir sužavėti pasaulį – užrakintas trumpučiuose romanuose. Tačiau šįkart, versdama visus septynis šimtus šešiasdešimt puslapių, slapčia kvailai tikėjausi, kad knyga niekada nesibaigs. Tiesiog kad taip ir gyvensiu nardydama tarp Lietuvos ir Indijos.

Man atrodo, kad išmokti valdyti kančią — brandos dalis. Manau, kad užaugę ir sužinoję, jog laimė reta ir trumpalaikė, mes nusiviliame ir įsižeidžiame. O mūsų kančios dydį lemia skausmas, sukeltas šio supratimo. Matote, kančia yra savotiškas pyktis. Mes tūžtame dėl skriaudos, dėl neteisingo, liūdno ir apgailėtino savo likimo. Ir šis kunkuliuojantis apmaudas, šis pyktis mūsų vadinamas kančia.

Šantaramas – žymus ir populiarus romanas, žinojau apie jį senokai, bet vis nesiėmiau, nes, na, nusikaltėliai, lūšnynai, fu! Ne man! Bet va, pasirodo, svarbiausia ne apie ką rašoma, o kaip rašoma. Gregory David Roberts gi rašo nepaprastai atvirai, nuoširdžiai, nesislapstydamas, neveidmainiaudamas ir nesimaivydamas. Tiesa, neturiu su šiuo žmogum daug panašių savybių ir dažniausiai jo vietoje elgčiausi priešingai, nei elgėsi jis, bet kažkaip tas jo priešingumas neerzino.

Tokius, kokie esame, mus padaro atlaidumas. Be atlaidumo mūsų rūšis būtų susinaikinusi nuolat keršydama. Be atlaidumo nebūtų istorijos. Be vilties, kad jis yra, nebūtų meno, nes kiekvienas meno kūrinys iš dalies yra atleidimas. Be svajonės apie jį nebūtų meilės, nes kiekvienas meilės veiksmas iš dalies yra pažadas atleisti. Mes gyvename toliau, nes galime mylėti, o mylime, nes galime atleisti.

Keletas dalykų visgi erzino. Vienas jų, kaip prastame detektyve, kai atskleidžiama pusė tiesos, leidžianti nuovokiam skaitytojui susiprasti dėl nusikaltimo kaltininko, bet pagrindinis veikėjas dar kelis šimtus puslapių suka galvą, kas gi jis galėtų būti, kai tau jau seniai akivaizdu. Antras – kad beveik visos moterys jam tokios gražios, jog leidžiamasi į banaliai kvailus jų išvaizdos aprašymus, nevengiant juoklingų klišių apie akis kaip ežerus ir plaukus juodus kaip naktis. Na, bet čia tik smulkmenos. Šiaip, sakau, pirmas romanas, kurio ilgumu šitaip mėgavausi.

Bet viskas turi priežastį ir prasmę. Kiekvienas gyvenimas, kiekviena meilė, kiekvienas veiksmas, jausmas ir mintis turi paaiškinimą ir svarbą: pradžią ir vaidmenį, atliekamą pabaigoje. Kartais mes tai suprantame. Kartais matome praeitį taip aiškiai, o jos skyrių istoriją skaitome taip įžvalgiai, kad atsiskleidžia kiekvieno laiko dygsnio pamokymas ir tikslas. Niekas niekieno gyvenime, tiek turtingai, tiek vargingai gyvenamame, nėra išmintingesnis už nesėkmę ar aiškesnis už sielvartą. Šių baisių ir neapkenčiamų priešų, kančios ir nesėkmės, būvio priežastis ir teisė — kruopelė iš jų gautos vertingosios išminties.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

John Maxwell Coetzee: Nešlovė

2018-07-03

John Maxwell Coetzee NešlovėSutemsta. Jiedu nealkani, bet pavalgo. Valgymas yra ritualas, o ritualai lengvina gyvenimą.

Beveik prieš dešimtmetį skaičiau šio autoriaus Maiklo K gyvenimas ir laikai, bet tuomet dar knygų neaprašinėjau, tik patikusias pastraipas įsidėdavau, tai labai ir neatsimenu nei siužeto, nei ar patiko. Nešlovė – toks labai savotiškas kūrinys, nepasakysi, kad labai sentimentalus ar nostalgiškas, bet tikrai jautrus ir įjautrinantis. Iš pažiūros atrodo toks nesudėtingas, aiškus, kaip žmonių gyvenimas Afrikoje, bet iš tiesų – stipriai psichologinis, verčiantis suklusti ir net virpėti. Skaitant norisi ginčytis, maištauti, atkalbinėti, žodžiu, tikrai nelieki nuošaly tarsi koks neutralus stebėtojas. Kam daro įspūdį apdovanojimai, tai J. M. Coetzee yra tiek Nobelio, tiek Bookerio premijų laureatas, ir šis jo romanas tikrai yra stiprus.

Šiame kambaryje vyksta tai, apie ką nekalbama: čia iš kūno ištraukiama siela; ji dar akimirką kybo ore, rangosi ir tamposi; paskui kažkas ją įtraukia ir jos nebelieka. Šito kambario jis nepajėgs perprasti, to kambario, kuris visai nėra kambarys, o skylė, čia iš sutvėrimo išbėga būtis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Michael Cunningham: Tos valandos

2018-07-02

Michael Cunningham Tos valandosVis dėlto ši viską apimanti meilė jai atrodo visiškai pagrįsta, tarsi kiekvienas daiktas pasaulyje būtų didžio, nesuvokiamo tikslo dalis ir kiekvienas daiktas turėtų savo slaptą vardą, tokį vardą, kurio negalima perteikti kalba, bet kuris yra tiesiog paties daikto vaizdas ir pojūtis. Šis entuziastingas, nesiliaujantis žavėjimasis yra tai, ką ji laiko siela (gluminantis, sentimentalus žodis, bet kaip kitaip tai pavadinti?); ta dalimi, kuri veikiausiai išliktų po kūno mirties. Klarisa niekam nepasakoja apie šiuos dalykus. Ji nekrykštauja ir nespygauja. Ji šūkčioja, tik išvydusi akivaizdžias grožio apraiškas, ir netgi tada įstengia, beveik kaip suaugusi, susivaldyti.

Tinklaraščio skaitytojai feisbuke rekomendavus atsiverčiau šią knygą ir likau pakerėta. Nesu iš tų, kuriuos žavi daug veiksmo, daug plepalų ir daug (neva intriguojančių) įvykių. Esu gerbėja to, kas vyksta tarp veiksmo ir plepalų, ir man atrodo, kad žodžiais daug sunkiau perteikti subtiliausius jausenų niuansus, nei tiesiog papasakoti, kas ką sutiko, ką pasakė ir kaip nužudė. Na, be to, čia niekas nieko ir nežudo, knygos veikėjos gyvena įprastoje kasdienybėje, sukasi rutinoje ir bando joje sužvejoti tas valandas, na žinai, kai lieki su savo pačios esme, apnuoginusi būties šerdį. Įdomu, kad nors autorius vyras, pagrindinės veikėjos – moterys. Visos kažkaip susijusios su Virginia Woolf, kurios kūryba taip pat nepaprastai žaviuosi. Tai praturtinantis romanas, leidžiantis pasijusti ne tokiai vienišai su tuo, ką patiriu.

Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta  ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nežiūrint visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Karen Blixen: Iš Afrikos

2018-06-18

Karen Blixen Iš AfrikosJoks naminis gyvūnas nebūna toks tylus kaip laukinis. Civilizuoti žmonės prarado gebėjimą būti ramūs ir turi mokytis tylos iš laukinių, jei nori, kad šie juos priimtų į savo tarpą. Medžiotojas, juolab medžiotojas su kamera, pirmiausia turi išmokti meno judėti pamažu, nedaryti nieko staiga. Medžiotojai negali pasiduoti įkvėpimui, jie turi derintis prie vėjo, prie kraštovaizdžio spalvų, kvapų, jie turi prisitaikyti prie aplinkos ritmo, paklusti jam. Kartais aplinka nuolat kartoja tą patį judesį, ir jie privalo taip pat jį kartoti.
Pagavęs Afrikos ritmą, suvoki, kad tai ir jos muzikos ritmas.

Kažkodėl ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą – nežinau, pavadinimas man atrodė kažkoks nepatrauklus, ir jei jau autorė nesugalvojo kaip įdomiai pavadinti savo kūrinį, tai kas ten jame iš viso gali būti gero. Tačiau, pasirodo, klydau!

Pirmykštis Afrikos miškas — paslaptinga vieta. Tarsi patenki į senųjų gobelenų gelmes, vietomis išblukusias, vietomis patamsėjusias nuo amžiaus, bet nuostabiai turtingas žalių atspalvių. Dangaus čia nematyt išvis, bet saulės spinduliai, prasiskverbdami pro lapiją, mirga įvairiausiais, keisčiausiais būdais. Pilkos kerpės, nukarusios nuo medžių ilgomis barzdomis, ir visur išsidraikiusios lianos teikia tam miškui paslaptingumo, mįslingumo.

Tiesa, pats kūrinys nėra kažkoks grožinės literatūros romanas, jame Karen Blixen tiesiog pasakoja apie savo gyvenimą Afrikoje – kaip ten tvarkėsi fermoje, kaip augino kavamedžius, medžiodavo safaryje, bendravo su vietiniais bei kitais į Juodąjį žemyną atklydusiais europiečiais. Tačiau knyga įdomi ne tuo, kad labai egzotiška, o autorės gebėjimu objektyviai perpasakoti kultūrinius bei mąstymo skirtumus tarp afrikiečių ir europiečių, nesumenkindama nei vienų, nei kitų. Jai pavyko subtiliai įsismelkti į čiabuvių pasaulėjautą ir nuoširdžiai, be kokių nors vertinimų, perteikti ją skaitytojui.

Žmonės, kurie naktį sapnuoja, miegodami patiria ypatingą palaimą, nežinomą dienos pasauliui, ramią ekstazę ir širdies lengvumą, panašius į burnoje tirpstantį medų. Jie taip pat žino, kad tikroji svajų didybė glūdi jų nevaržomos laisvės jutime. Tai ne diktatoriaus, primetančio pasauliui savo valią, laisvė, tai laisvė menininko, kuris neturi valios, kuris išvaduotas nuo valios. Tikrojo sapnuotojo džiaugsmą lemia ne sapno substancija, o tai, kad viskas atsitinka be jokio jo paties įsikišimo, kad tie dalykai jo nekontroliuojami.

Skaitydama knygą jaučiausi lyg plepėčiau su gera drauge, grįžusia iš tolimos kelionės – žodžiai liejosi laisvai, nepaprastai sudomindami. Nuostabiai įtaigūs gamtovaizdžių aprašymai, atviros pačios autorės jausenų išpažintys, o svarbiausia – puikus humoro jausmas, ne kartą privertęs balsu nusikvatoti, leido pasimėgauti knyga su didžiausiu malonumu.

Buvo nepaprastai mandagus, šypsojosi ir linkčiojo galvą, kai rodžiau jam kalnus ir aukštus medžius; regėjos, viskas jam buvo įdomu, bet niekas nebegalėjo jo nustebinti. Klausiau savęs, ar ta dermė radosi iš visiško pasaulio blogio nežinojimo, ar iš gilaus žinojimo ir susitaikymo su juo. Juk ar pasaulyje nebūtų nuodingų gyvačių, ar įsišvirkšdamas į kraują kaskart didesnę dozę jų nuodų įgytum jiems visišką imunitetą, rezultatas būtų tas pats. To senio veido išraiška buvo tokia pati kaip dar nemokančio kalbėti mažo vaiko, kuriam viskas įdomu, bet kuris natūraliai nesugeba stebėtis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Apie galią keisti

2018-06-11

Šiuolaikinio vaikų auklėjimo metodai dažnai pabrėžia, kad išsakydami komentarus apie vaiką, jo elgesį arba elgesio padarinius turime vengti generalizuotų apibūdinimų: koks tu žioplys, ir vėl pieną išliejai, liaukis būti toks peštukas, tu niekada manęs neišgirsti iš pirmo karto, ir panašiai. Mat vaiko savęs vaizdas dar tik formuojasi, ir girdėdamas tokius teiginius iš artimų (arba tolimų) žmonių, jis ima taip apie save galvoti – esu žioplys, esu peštukas, niekad neišgirstu. Tai neskatina keisti savo elgesio, priešingai, suteikia pasiteisinimą toliau tęsti veiksmus, patvirtinančius jo tapatybę – nėra prasmės stengtis atsargiai nešti pieno stiklinę, vis viena juk esu žioplys ir jį išliesiu.

Tiesa, kai kalbama apie pozityvius dalykus, remdamiesi šiuo principu galime koreguoti vaiko elgesį ir stiprinti jo savivertę apibūdindami jį kaip žmogų: kaip įdomiai nupiešei, tu labai kūrybingas, džiaugiuosi, kad esi toks atsakingas ir pasirūpinai broliuku, ir taip toliau. Tikėtina, kad kitą kartą (o gal po penkerių ar dešimties metų) vaikas prisimins šiuos žodžius, kai reikės apsispręsti, kaip elgtis, ir pagalvos – esu atsakingas, todėl pasielgsiu atsakingai!

Gyva

Žinoma, suaugę jau daugmaž turi susidarę savęs vaizdą, todėl nėra tokie jautrūs šioms taisyklėms, tačiau mes nuolat jį pasikoreguojame girdėdami informaciją apie save iš aplinkinių. Pavyzdžiui, anksčiau aš nerūšiuodavau šiukšlių, nes… na, tie patys kvaili pasiteisinimai – nėra vietos daugeliui šiukšliadėžių, (… koks dar gali būti? Neatsimenu). Tada viena draugė atėjo į svečius ir ieškodama, kur išmesti plastiko pakuotę, nuoširdžiai nustebo – kaip, nerūšiuojat? Jau kas kas, bet tu, Jovita, tikrai galvojau kad rūšiuoji! Šios frazės pakako, jau to paties vakarėlio šiukšlės buvo rūpestingai surūšiuotos, ir nuo šiol man ranka nekyla mesti plastiko ar popieriaus į bendrų atliekų kibirą. Tai ačiū tau, Simona, kad gerai apie mane galvojai! Tas galvojimas privertė iš tiesų pradėti elgtis geriau.

Na, o rūšiuodama pastebėjau, kiek siaubingai daug plastiko naudojame, taip norėtųsi mažiau teršti planetą. Savo maišelius į prekybcentrius jau senokai nešamės, kad neimtume tų plastikinių, o jei kartais ir tenka, tą patį naudojame kol suplyšta. O va neseniai buvau maloniai nustebinta, kai turguje perkant uogas mane prekeivis paragino kitą kartą atsinešti vėl tą plastikinę dėžutę su skylutėm, kur jie uogas deda, kad panaudotume vėl. Tikrai taip ir darysiu!

Taip mažais žingsneliais ir keičiame savo pasaulį – kalbėdami apie kitus gerai raginame juos būti gerais, rūpindamiesi planetos švara susikuriame švaresnę aplinką sau. Mes galingi.

José Saramago: Praregėjimas

2018-06-07

José Saramago PraregėjimasŠiais laikais šiame pasaulyje, kuriame mes apčiuopomis einame vis suklupdami, atsitinka taip, kad pasukę už kampo susiduriame su vyrais ir moterimis, subrendusiais ir klestinčiais, kurie aštuoniolikos metų buvo ne tik linksmi stilingi pirmieji žiedai, bet ir, o gal ypač, drąsūs revoliucionieriai, pasiryžę sugriauti šalies sistemą ir jos vietoje pagaliau sukurti brolybės rojų, dabar su tokiu pačiu tvirtumu laikosi įsikibę savo įsitikinimų ir įpročių, kurie išbandę – raumenims sušildyti ir pramankštinti – kurią nors iš daugelio santūraus konservatizmo atšakų, galiausiai persiima begėdiškiausiu ir reakcingiausiu egoizmu. O kalbant ne taip ceremoningai, šie vyrai ir šios moterys, žiūrėdami į savo gyvenimo veidrodį, kasdien spjauna į veidą tam, kas buvo, seilėmis to, kuo dabar yra.

Esu visiška Saramago kūrybos gerbėja, todėl šis savotiškas Aklumo tęsinys negalėjo manęs palikti abejingos. Suvirpino, sušiurpino, sukrėtė, net burnoj kažkokius skonius ėmiau jausti, žodžiu, palietė mane taip, kaip iš kokybiško literatūros kūrinio ir tikėčiausi. Nuostabi kalbos maniera, kai rašytojas neapsimetinėja, kad nerašo knygos, todėl retkarčiais leidžia sau atvirai atsiprašyti už nuklydimą į lankas ar pernelyg platų išsiplėtimą, o humoro jausmas irgi toks, koks man labiausiai patinka – sarkastiškas, ironiškas ir nevyniojantis žodžių į vatą, tačiau kartu ne vulgarus ir ne snobiškas.

Įdomu, kad kiekvieną gyvenimo dieną atsisveikiname, sakydami ir girdėdami sakant iki rytojaus, o neišvengiamai kurią nors vieną dieną kam nors ji buvo paskutinė, arba tam, kuriam tai sakėme, arba mums, kurie tai pasakėme.

Manęs politika niekad pernelyg nedomino, žiūrėdama serialą Kortų namelis ja pasišlykštėjau, o dėl to, kokią politikos pusę šiame romane atskleidžia Saramago (ne tiek daug besiskiriančią nuo Kortų namelio), man tiesiogine prasme veria širdį. Baisu. Labai tikiuosi, kad gyvenime pavyks laikytis toliau nuo to purvyno. O knygą rekomenduoju ne visiems, tik tiems, kurie vertina itin kokybišką literatūrą ir yra Saramago (bei Baricco, man šie autoriai stovi greta) gerbėjai.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Dovanoju savo rankų darbo muilą

2018-06-06

Esu tokia laiminga, kad vasara jau čia, ir kad būtų dar smagiau, noriu vienai/am Jūsų padovanoti savo rankų darbo muilą iš natūralių aliejų, pagamintą šaltuoju būdu, dažytą chlorofilu ir kvepintą kokybiškais eteriniais aliejais (saldžiųjų apelsinų ir pačiulių, dievinu šį derinį muile). Žinoma, reklamos žmonės daro viską, kad produktas būtų perkamas, bet man labai juokingai skamba, kai teigiama, kad va šis muilas tai puoselėja ar kitaip kažkaip teigiamai veikia odą. Joks muilas to nedaro, muilo paskirtis yra prausti, o tam, kad nešvarumai ir bakterijos būtų pašalinti, reikia medžiagų, kurios neišvengiamai kenkia ir odai. Tai va šitoj vietoj pakankamai būtų teisinga sakyti, kad natūralus iš aliejų pagamintas muilas odai kenkia mažiau, nei tie visi ilgiausios cheminės sudėties prausikliai. Tokį ir noriu padovanoti Tau išbandyti.

Muilas

Jei mes vieną kitą dieną nesipraustume, tikriausiai nieko baisaus neatsitiktų, nors kasdienė kūno higiena yra neišvengiama mūsų rutinos dalis, apie kurią net nesusimąstome. Tuo tarpu psichologinė higiena yra vienas iš veiksnių, lemiančių mūsų savijautą ir laimę. Per dieną aplimpame ne tik fiziniais nešvarumais, bakterijomis ir prakaitu, bet ir nemaloniomis emocijomis, mintimis, kurios, jei tinkamai neišvalomos, yra linkusios kauptis ir galiausiai baigiasi užsitęsusia prasta nuotaika, ilgalaikiu pykčiu, liūdesiu ir prislėgtumu.

Taigi noriu paprašyti Tavęs pasidalinti, kokiomis psichologinės higienos procedūromis užsiimi? Kas Tau padeda palaikyti minčių ir emocijų švarą?

Vieno atsakymo autorei/iui padovanosiu šį žalią muiliuką. Siųsiu tik Lietuvos ribose. Apdovanotąją/jį paskelbsiu birželio 12 d. tinklaraščio Facebook paskyroje.

Komentarą gali rašyti arba čia, arba Facebook paskyroje. Taip pat kviečiu sekti mano Instagram paskyrą.

P.S. Trešnės nepridedamos, per savaitę tikrai bus suvalgytos.