Jurga Ivanauskaitė: Sapnų nublokšti

2018-04-14

Jurga Ivanauskaitė Sapnų nublokštiNeužsirašinėk. Neprisirišk prie žodžių, stenkis suvokt esmę. Žodžiai tave prirakina prie tavęs paties. Žodžiais Tiesa neišdėstoma. Žodžiai – tai tik Tiesos išnara arba Tiesos lavonas. Numirėlio kūnas yra jau visai nebe tai, kas dar prieš kelias akimis kas gyveno. Tiesa yra gyva. Ji nuolatos kas akimirką keičias, nors visada, per amžių amžius, išlieka ta pati. Tiesa liaujasi buvus Tiesa, jei ją pasičiumpi ir laikais godžiai įsikibęs kaip neįkainojamo daikto. Tiesos negalima turėt. Žmonės klysta manydami, kad ieško Tiesos arba kad Tiesą suranda. Iš tikrųjų Tiesa ieško žmonių. Tiesa juos suranda. Arba – ne. Tiesai reikia daug vietos. Labai daug erdvės. Jei žmogus nėra tuščias, o pats savęs pilnas, Tiesa, net ir suradusi jį, niekada negalės įžengt vidun. O nusileidus į žmogų ji jame ilgam nepasilieka. Užsibūna tik mirksnį.

Kažkada ankstyvojoje jaunystėje buvau labai įnikusi į Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, ir kažkaip galvojau, kad esu visas jos knygas perskaičiusi. Bet va, kaip sakoma, kai kurie kūriniai turi sulaukti, kol skaitytojas taps pakankamai brandus juos suprasti ir įvertinti. Šią knygą rekomendavo brolis, ir aš pagalvojau – ką, tikrai, čia tokia Ivanauskaitės knyga? Nesu apie tokią net girdėjusi!

Žmogus, įstengiantis savo vienintelę, nepakartojamą būtį įsisąmoninti ir iš tikrųjų patirti gyvenimo džiaugsmą, tampa Jos, Meilės, ligi kraštų sklidinas. Jis susisieja amžinais pagarbos ir Meilės ryšiais su visais kitais žmonėmis, žvėrimis, gyvuliais, paukščiais, medžiais, gėlėmis, akmenimis, dykromis, vandenais, kalnynais, žvaigždėmis… Jis yra visa TAI ir visa TAI telpa jame. Šito neįmanoma paaiškinti, o tik patirti. Dabar. Tučtuojau.

Džiaugiuosi, kad brolis iš karto perspėjo neleisti suklaidinamai pirmojo romano skyriaus, kurį skaitant gali pasirodyti, kad čia bus dar vienas banalus kvaišos europietės svaigimas įsimylėjus Mokytoją iš Himalajų, nes tuomet gali ir nesinorėti toliau skaityti. O kuo toliau – tuo įdomiau! Istorija pasakojama iš vis kitų personažų perspektyvos, labai savitai, subtiliai perteikiant jų asmenybės bruožus ir gyvenimo patirtis. Kokie, mes, žmonės, esame skirtingi! Rašytojai pavyko įtaigiai supažindinti su įvairiais požiūriais, kodėl žmonės ieško dvasingumo, ką jame atranda ir kaip tai juos paveikia. Nuostabi knyga, geriausios mano rekomendacijos!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Katherine Webb: Palikimas

2018-03-26

Katherine Webb PalikimasMano nuotaika pakili. Jaučiuosi paleista į laisvę, tartum kas nupjovė virves, ir aš galiu kilti į orą. Man taip būna šviesiomis neramiomis naktimis. Yra kažkas ypatinga vėjyje, kai jis pučia tamsoje. Tai, kaip jis pralėkdamas brūkšteli, jo nerūpestingumas. Jis tartum sako: Galėčiau tave pasiimti, galėčiau nusinešti, jei panorėčiau. Šis vakaras kažką žada.

Po nuostabios klasikos sugrįžus į šiuolaikinę literatūrą tikriausiai vertinu romaną griežčiau nei reikėtų, bet ką jau čia, nuomonė juk visuomet subjektyvi. Knygoje persipynusios dviejų pagrindinių veikėjų – britės ir jos prosenelės iš Amerikos – gyvenimo istorijos. Tiek jos, tiek kitos jų šeimos moterys turi paslapčių, kurių narpliojimo intriga ir yra pagrindinė romano ašis. Skaitinys nėra nuobodus, nors ir ilgas, tokiam lengvam pasiskaitymui vasarą prie jūros (och, kada tai pagaliau bus!). Nėra jis labai lėkštas ir banalus, bet… net nežinau pati, kodėl nesinori vertinti jo daugiau kaip septyniais balais iš dešimties. Gal kad istorijos pabaiga pakankamai nuspėjama, o kai kurios detalės romane labai neįtikinamos. Na, kad pagrindinė veikėja pagalvojo vienaip, nors nėra jokio pagrindo taip pamanyti, o paskui paaiškėja, kad viskas kitaip.

Yra pora naujesnių antkapių, juose nukalti meškiukai – toli gražu ne dangiški sargai, ir jie atrodo kažkaip ne vietoje. Bet čia ir visa esmė, man regis. Kūdikiui ne vieta kapinėse. Gyvybės, kuri neturėjo galimybės pradėti savarankiško gyvenimo, netektis turi kankinti tėvų sielas. Visos tos sužeistos širdys taip pat palaidotos čia, šalia mažų kūnelių, jas sužeidusių. Tai nusiminimą keliantis vaizdas – aš skubiai permetu akimis vardus ir datas ir virpėdama tolstu nuo to nedidelio liūdno sambūrio.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Fiodoras Dostojevskis: Nusikaltimas ir bausmė

2018-03-12

Fiodoras Dostojevskis Nusikaltimas ir bausmėPastebėsim prie progos vieną jo visų baigtinių sprendimų šiuo reikalu savotiškumą. Jis turėjo vieną keistą savybę: juo jie būdavo arčiau baigtinumo, juo nežmoniškesni, beprasmiškesni tuoj imdavo rodytis jam pačiam. Nepaisant visos kankinamos vidinės kovos, jis niekad, nė vieną akimirką per visą tą laiką negalėjo tikėti savo sumanymų įvykdomumu.

Dostojevskį imti ir skaityti visuomet bauginančiai smagu – tiek daug puslapių, gąsdina, bet tikriausiai bus gera knyga, džiugu. Šįkart išties nelabai ir pasijuto tie beveik šeši šimtai – laiko, per kurį perskaičiau knygą, taip, bet tikrai nebuvo nuobodu, be reikalo ištęsta ar panašiai.

Aš tik savo pagrindine mintimi tikiu. O ji yra kaip tik tokia, kad žmonės prigimties dėsnio skirstomi apskritai į du skyrius: į žemesniuosius (paprastuosius), tai yra, taip sakant, į medžiagą, kuri tinka vien gaminti į save panašiems, ir į tikruosius žmones, tai yra turinčius gabumą arba talentą tarti savo aplinkoje naują žodį. Poskyrių čia, žinoma, begalės, bet žymės, iš kurių tuos skyrius atpažįstame, yra gan ryškios: pirmasis skyrius — tai yra medžiaga, bendrai sakant, žmonės savo prigimtimi konservatyvūs, padorūs, gyvena paklusnybėje ir mėgsta būti paklusnūs.

Labai atkreipiau dėmesį į tai, kaip šis klasikas stropiai, atidžiai ir nuosekliai pasineria į asmenybės psichologiją, viską išnarsto, iššniukštinėja ir gražiai dailiai pateikia skaitytojui. Puiki, įdomi ir įsimenanti knyga.

O kai mergaitės širdžiai pasidaro gaila,tai jau, žinoma, tai jai visų pavojingiausia. Jau tada būtinai ateis noras ir „išgelbėti”, ir pamokyti, ir prikelti, paskatinti žmogų kilnesniems tikslams ir atgaivinti jį naujam gyvenimui bei veiklai, — na, žinai, kiek galima prisvajoti šitaip?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Williams Paul Young: Trobelė

2018-02-12

Williams Paul Young TrobelėKai audros sujaukia įprastą dienos režimą, kažkodėl apsidžiaugi. Sniegas ar ledinis lietus staiga išlaisvina tave iš lūkesčių, darbo įtampos bei suplanuotų susitikimų ir terminų tironijos. Ir kitaip nei liga, tai paprastai būna ne asmeninis, bet kolektyvinis išgyvenimas. Virš šalia plytinčio miesto ir jį supančių priemiesčių, kur įsikišo Gamta, norėdama leisti pailsėti plušantiems išvargusiems žmonėms, kone išgirsti kylantį vieningą atodūsį. Tuos, kuriems teko tai patirti, vienija bendras pasiteisinimas, ir staiga siela šiek tiek apsvaigsta. Nebereikia jokių atsiprašymų, jeigu neįvykdai vieno ar kito įsipareigojimo. Visi supranta ir pritaria tam nepaprastam pasiteisinimui, o nelauktai palengvėjus rūpesčių naštai, siela pralinksmėja.

Ėmiausi šios knygos žinodama, kad ji bus apie dievą, bet pagalvojau – jei jau skaitau knygas, teigiančias, kad dievo nėra, ir jos būna geros, kodėl gi nepaskaičius teigiančios priešingai, juolab kad jos populiarumas sufleruoja, jog tai taip pat gali būti neblogas kūrinys. Ir iš tiesų – iš pradžių labai užkabino viskas – siužetas, pasakojimo būdas, pamąstymų pastraipos, nekantravau sužinoti, kaip viskas rutuliosis toliau.

Jausmai yra, ir tiek. Jie nei blogi, nei geri; jie tiesiog yra. Gal tau bus kiek aiškiau, jei pasakysiu štai ką: mūsų suvokimą formuoja paradigmos, o suvokimas – jausmus. Daugelis jausmų yra mūsų reakcija į suvokimą – tai, ką galvoji apie konkrečią situaciją. Jeigu tą situaciją suvoki neteisingai, vadinasi, ir tavo jausmų sukelta reakcija taip pat bus neteisinga. Taigi, pasitikrink savo suvokimą, tada pasitikrink, ar teisingos tavo paradigmos – tai, kuo tu tiki. Jeigu kuo nors tvirtai tiki, dar nereiškia, kad tai yra tiesa. Nedvejodamas perkratyk savo įsitikinimus.

Deja, visas įdomumas baigėsi, kai pagrindinis veikėjas susitiko dievą. Prasidėjo tokių vaizdų, kokius matome Jehovos liudytojų Sargybos bokšte piešiamuose paveikslėliuose – tobulai saldžiai banalių – aprašymai, ir viskas toliau taip šabloniškai idealizuojama, pagrindinio veikėjo klausimai tampa tokie naivūs ir nuspėjami, kad viau. Ėmiau jau nekantrauti, kada greičiau viskas baigsis. Eilinį sykį pasitvirtino stereotipas, kad dievu tikintiems žmonėms peršamos nesąmoningos kvailystės, bet, matyt, jiems to reikia ir jiems tai patinka. Ką gi. Man nelabai patiko.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.

Witold Gombrowicz: Lenkiški prisiminimai

2018-02-05

Witold Gombrowicz Lenkiški prisiminimaiTą dieną, kai apie tą mokyklinį mokymą paaiškės visa tiesa – toji diena dar labai toli, – žmonėms atsiskleis milžiniška mistifikacija ir stulbinama apgavystė. Tada paaiškės, kad mokytojas postringauja, mokiniai neklauso; kad niekas nieko nedirba; kad mokinys apgaudinėja, mokytojas leidžiasi apgaunamas; kad jeigu suspaustum, trisdešimt intensyvaus mokymosi valandų pakeistų tris dabartinės mokyklos trimestrus.

Kadangi esu aistringa Gombrowicz’iaus kūrybos gerbėja, aistringai puoliau prie neseniai lietuviškai išleistos jo knygos, iš kurios tikėjausi kažko panašaus kaip jo Dienoraščių. Visgi ši knyga, nors ir atvira, nėra pernelyg intymi, apnuoginanti rašytojo sielos užkulisius – tai tiesiog pasakojimas apie laikmetį, kuriame gyveno ir kuris padėjo susiformuoti jam kaip kūrėjui. Kadangi nesu uoli XX a. pr. lenkų literatūros žinovė, visos tos pavardės, su kuo Gombrowicz’ius kavinėse šnekučiavosi ir koks tas pašnekovas jam pasirodė, man nelabai aktualu, ir netgi, sakyčiau, nuobodoka. Žavėjo kaip visuomet stebuklingai įtaigus rašytojo talentas, gebėjimas parinkti žodžius sunkiai nusakomiems reiškiniams ar charakterio savybėms apibūdinti, dėl to ir verta buvo skaityti šią knygą. Na ir dėl nuosekliai savikritiško požiūrio į save – man atrodo, vienas iš sunkiausių dalykų žmogui yra gebėti pažvelgti į save neutraliai; mes dažniausiai arba pernelyg save nuvertiname, kuklinamės ir drovimės, arba nepelnytai giriamės ir aukštiname savo ne tokius jau nepaprastus laimėjimus. O va Gombrowicz’iui kažkaip pavyko su humoru pažvelgti į pirmuosius savo literatūrinius bandymus bei kartu tiksliai įvertinti milžinišką Ferdydurkės vaidmenį literatūrai.

Menininkas – tai nieko rimto: jokia profesija ir jokia visuomeninė padėtis, pagaliau grožinis kūrinys beveik visada būna intymaus pobūdžio, tarsi prisipažinimas, todėl autoriaus giminiečiams ir bičiuliams sunku jį nuryti. Be to, pradedantis menininkas visada būna gana pretenzingas reiškinys, tarytum kas būtų pateikęs savo kandidatūrą didelio žmogaus vardui gauti.

Žodžiu, šią knygą rekomenduočiau tik prisiekusiems Gombrowicz’iaus kūrybos fanams.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Paul Maar: Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras

2018-02-02

Paul Maar Ponas Belas ir mėlynasis eliksyrasAš visai nesijaučiau vienišas, bet neprieštaravau ir pasistengiau nutaisyti kaip įmanoma vienišesnio žmogaus miną. Iš karto pastebėjau, kad ponia Lisenkova užkabino skaudžią vietą tėčiui. Kai kas nors pamini mamą  ir užsimena, kad tėtis galbūt nėra geras tėvas, jis sugniūžta.

Kartais sūnus išsirenka vakarais prieš miegą skaityti tokias knygas, kurios man nebūna labai įdomios, tiesiog džiaugiuosi, kad patinka jam, kartais ir abiems ne ypač patinka, o va Ponas Belas užkabino tiek vaiką, tiek mane. Ši knyga – kaip filmas visai šeimai, kuriame būna tik suaugusiesiems suprantamų, bet vaikams visai nekenksmingų juokelių, kai tuo tarpu mažieji pralinksminami bei sudominami kitais dalykais ir tikrai visa šeima pramogauja jį žiūrėdama. Tiesa, gal čia vietomis ir perspausta, pavyzdžiui, su tėčio prisigėrimu nepasisekus pasimatymui, bet šiaip ne kartą linksmai kvatojomės ar suintriguoti kilnojome antakius abu su sūnumi.

Tema tokia įdomi, tikriausiai artima kiekvienam, turinčiam augintinių – kaip atrodytų jų šuo, katė ar triušis, jei pavirstų žmogumi? Kaip elgtųsi, ką kalbėtų, kokiomis asmenybės savybėmis pasižymėtų? Knygoje pasakojama istorija apie berniuką, kuris pagaliau išsiprašė tėčio išsvajotojo šuns, šis apgynė jį nuo besityčiojančio klasioko, o galiausiai… virto žmogumi! Tikrai linksmas, juokingas ir smagus kūrinys, be kita to, išspausdintas pakankamai didelėmis raidėmis, tad laisvai gali skaityti ir pats neseniai pradėjęs tai daryti vaikas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Serialas Tarnaitės pasakojimas (Handmaid’s Tale)

2018-01-31

Handmaids TalePaprastai žiūrėtų filmų, o juolab serialų neaprašinėju: esu knygų žmogus, man patinka svetimus pasaulius pačiai susikurti savo vaizduotėje, o ne pažiūrėti, kaip juos mato kino režisieriai. Todėl, žinoma, iš pradžių (prieš pusantrų metų) perskaičiau Margaret Atwood romaną, kuris mane nepaprastai sužavėjo, o tik tuomet jau susidomėjau jo ekranizacija.

Pasakojama apie distopiją, kuri lengvai gali bet kada ištikti mūsų ar kokią kitą šalį – religijos ekstremistams užėmus valdžią – savaime dingsta pamatinės žmogaus teisės ir laisvės; vieną dieną Tu laisvai gyveni nesuvokdama, kokia laiminga esi, kitą – paukšt, esi mušama ir prievartaujama kalinė, baudžiama net už netinkamą žvilgsnį. Mes gyvenam savo ramų gyvenimėlį laisvoje Lietuvoje ir jaudinamės bei nerimaujame dėl įvairių kasdienių dalykų – brangstančių paslaugų, nesveikos mitybos, painiavos stiliaus tendencijose, feministės kovoja dėl vienodo atlygio moterims ir vyrams už tą patį darbą, o vaikai kartais erzina savo zyzaliojimais. Bet kai pažiūri Tarnaitės pasakojimą, imi viską truputį rimčiau vertinti ir suvoki, kokia esi laiminga! Nesakau, kad nereikia toliau kovoti dėl lyčių lygybės – šiandien mes neturėtume to, ką turime, jei moterys anksčiau nebūtų kovojusios, tačiau kartais svarbu stabtelėti ir pasidžiaugti jau pasiektais rezultatais.

Arba galimybe susilaukti vaikų. Visas gyvenimas griūna, kai gyveni tobulai gražiuose namuose, esi visiškai materialiai apsirūpinusi, bet nepavyksta realizuoti motinystės instinkto. Statistikos duomenimis, kasmet vien Lietuvoje nevaisingų porų gretos pasipildo dviem tūkstančiais, ir jei ši tendencija išliks, greitai iš tiesų turėsime panašią situaciją, kokia rodoma seriale. Tai suvokdama net ir kiekvieną atsibudimą naktimis, kiekvieną vakarinį verkimą, kiekvieną apkakoto užpakalio plovimą vertinu visai kitaip – nes svajojant apie kūdikį jo susilaukti yra didžiausia gyvenimo dovana. Arba – vėl grįžtant prie feminizmo temos – nenorint susilaukti kūdikio Tavęs niekas neverčia (nors Bažnyčia vis dar bando).

Tai va tokie serialai man patinka – juos žiūriu ne tik dėl pramogos, bet dėl platesnio akiračio, geriau įsisąmoninamos kasdienos jausenos, dėl skatinimo iš naujo pervertinti savo dabartinį gyvenimą ir suvokti savo laimingumo laipsnį. Jeigu žinai daugiau panašių – būsiu dėkinga už rekomendacijas.

Beata Tiškevič: Vyvenimas

2018-01-30

Beata Tiškevič VyvenimasAš nesu drabužių, stiliaus ar įvaizdžio žmogus. Nesu trumpų mandagių pokalbių ir šypsenėlių žmogus. Man nedaro įspūdžio prabangi mašina ar gražus kostiumas. Svarbiausia man – žmogaus gelmė, vidinės savybės, įdomus pokalbis, kuriame kiekvienas yra išgirstas, gerbiamas ir išklausytas. Tačiau šių dalykų lengvai nepastebėsi. Dėl to mes ir renkamės išorinius blizgučius, kuriais stengiamės padaryti įspūdį.

Beatą Tiškevič pirmą kartą išgirdau kadaise per radiją. Tuomet pagalvojau – ar ji tikrai tokia, ar tik vaidina? (tikrai tokia!) Tuomet pradėjau domėtis jos veikla, ypač smagu būdavo, kai trečiadieniais per pietus man reikėdavo važiuoti iš vienos darbovietės į kitą ir kaip tik tuo metu per Žinių radiją transliuodavo Beatos vedamą laidą Moterys kalba. Todėl pamačiusi, kad draugė skaito jos parašytą knygą, nekantravau greičiau ją paimti į rankas. Pradžia truputį šokiravo – kaip galima taip atvirai pasakoti apie nelabai susiklosčiusius santykius su mama, juk ji irgi tikriausiai šį kūrinį skaitys?! Tačiau įsibėgėjusi supratau, kad visa knyga ir yra tai – viešas stiprus skausmingas atviras savo asmenybės apnuoginimas, nieko neslepiant (nors ką mes galim žinoti) ir nieko nepagražinant. Tarsi išpažintis apie savo nueitą kelią gludinant charakterio kampus, darant klaidas, laižantis skaudulius ir mokantis kurti santykius su žmonėmis.

Į profesionalumą aš visuomet žiūrėjau šiek tiek kitaip, negu mane mokė. Niekuomet nesiekiau profesionalumo, nes profesionalas man asocijuojasi su kažkuo šaltu, tobulu, nenuoširdžiu, bet šauniu, patinkančiu visiems. Man taip neišeina. Aš visose profesijose ieškojau savęs, galvodavau, kaip tai, kas aktualu man, gali įsikomponuoti vedant renginius, kuriant vaidmenį ar rašant straipsnius. Visuomet norėjau siųsti žmonėms tam tikrą žinutę – dažniausiai meilės ir šviesos. Nemačiau tikslo jų tiesiog tuščiai juokinti, norėjau, kad tas pokštas pakeistų jų nusistatymus vienu ar kitu klausimu.

Kai kuriais klausimais labai lengvai susitapatindavau su autore – na, ne veltui juk mane ir žavi jos veikla bei bendravimo būdas, matyt, yra kažkas bendro. Nuobodžiausia būdavo skaityti apie nelaimingą meilę, jos kelius ir klystkelius – nežinau, gal dėl to, kad esu vyresnė (ar ir brandesnė?), tie visi seiliojimaisi ir snargliojimaisi nuskambėjo taip, lyg norėtųsi pasakyti – palauk, vaikeli, bus dar tų meilių, ir ne viena… Kažkodėl man atrodo, kad jei Beata Tiškevič šią autobiografinę savo gyvenimo atkarpą būtų aprašiusi, tarkim, sulaukusi keturiasdešimties, o dar geriau – šešiasdešimties, ta pati meilės istorija nuskambėtų visai kitaip. Na, bet ji parašė neturėdama nė trisdešimties ir aš tuo džiaugiuosi; kaip suprantu, knyga pakankamai populiari, o Beata joje ne tik apie save pasakoja, bet ir motyvuoja imtis savo asmenybės tobulinimo bei užkrėsti feminizmo idėjomis, tad jei nors kelios jaunos merginos pakeis savo gyvenimą į šviesesnę pusę, autorės misija bus įvykdyta.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie skaitančius vaikus

2018-01-29

Mano draugai ir pažįstami dažnai stebisi išgirdę, kaip puikiai ir laisvai mano penkiametis sūnus skaito. Nežinau, kiek tame yra paveldėjimo priežasčių – jis, lygiai kaip ir aš, negali ramiai pažvelgti į raides jų neperskaitęs: valgydamas skaito ant maisto pakuočių užrašytas produktų sudedamąsias dalis, eidamas gatve – parduotuvių iškabas, taip pat nelabai mandagiai elgiasi žiūrėdamas man per petį, kai su kuo nors susirašinėju telefone. Visgi esu įsitikinusi, kad lemiamą įtaką daro aplinka – ne per prievartą į galvą kalamos raidės ir skiemenys, o tai, ką vaikas mato ir girdi. Banali tiesa, bet tikrai mokomės iš pavyzdžio.

1516954062790

Mūsų namuose yra daug knygų. Svetainėje – didžiulė lentyna, sūnaus kambaryje – jo bibliotekėlė. Kur nors – prie lovos ar ant sofos visuomet laukia mano bei vyro skaitomos knygos bei elektroninės skaityklės. Vaikas žino, kad mums vienas didžiausių malonumų yra atsipalaidavimas su knyga, tai netgi pasiteisinimas kol kas nesiimti kokios kitos užduoties – palauk, dabar aš skaitau! Jei tuo metu sūnui labai norisi mano dėmesio, jis paprašo, kad paskaityčiau savo knygą garsiai (tuomet peržvelgiu artimiausią tekstą, įsitikindama, kad jame nėra itin suaugėliškų temų). Pamenu, susirašinėjome su grupioke ir aš pasiūliau jai atsiųsti kažkokią knygą, kurią ji galėtų skaityti telefone, bet ji parašė, kad tuomet jos vaikas matys ją įlindusią į mobilųjį įrenginį, o ne į knygą, blogai! Taigi, svarbi taisyklė – kad vaikas matytų tėvus skaitančius.

Kitas svarbus ir mūsų namuose savaime suprantamas dalykas – skaityti vaikui. Nuo pat kūdikystės pratiname prie knygų – iš pradžių vartome paveikslėlius, juos paaiškindami, paskui skaitome trumpas istorijas, aptariame jas, keliame klausimus. Vakarinis knygos skaitymas – privaloma kasdienio ritualo prieš einant miegoti dalis. Pastebėjau, kad pastarosiomis savaitėmis sūnus iš anksto atsiverčia ir truputį pats paskaito šįvakar laukiantį skyrių, nekantraudamas sužinoti, kaip rutuliosis istorija. Kartais jis pasirenka pakankamai sudėtingas pagal jo amžių knygas (kaip, pavyzdžiui, neseniai baigta Marko Tveno Princas ir elgeta apie gyvenimą XVI a. Anglijoje), tuomet ilgokai užtrunka sąvokų ir nežinomų žodžių aiškinimasis, bet užtat koks turtingas yra vaiko žodynas! Jis nesako, kad šuo nuėjo, sako, kad nutipeno, klausia, ką aš rekomenduočiau ir ar toks reiškinys egzistuoja.

Biblioteka mums asocijuojasi ne tik su vieta, kur galima pasiimti knygų, bet ir su laisvalaikio praleidimu. Nežinau, kaip kitur, bet mūsų padalinyje vaikams yra patiestas kilimas, pridėta žaislų, stalo futbolas, nuolat vyksta kokios nors parodos, koncertai, kiti renginiai. Ir taip – galybė knygų kiekvieno skoniui! Nuo skirtų mažiausiems, tų kur paspaudi ir šuniukas suloja bei karvutė sumūkia, iki visai nerealių ir nežinia kam skirtų, pamenu, akis užkliuvo už knygos – normalaus storumo knygos – apie tai, kaip suplanuoti norimos lyties kūdikį. Uau.

Na bet dabar ne apie tai. Žodžiu, tėvai skaito patys, tėvai skaito vaikui, vaikas ima domėtis raidėmis, tada jas jungti, ir va – vaikas skaito. Aišku, jei tai yra jūsų siekiamybė. Šiaip vis tiek išmoks skaityti, ne namie – tai mokykloje. Koks skirtumas, keliais metais anksčiau ar vėliau. Aišku, jei esmė yra tik išmokyti skaityti, o ne plius lavinti intelektą, vaizduotę, turtinti žodyną, ugdyti problemų sprendimo įgūdžius, kokybiškai praleisti laiką su šeima ir atsipalaiduoti prieš miegą.

Man labai patinka posakis – nesvarbu, kaip labai stengsitės užauginti kuo geriausią vaiką, vis tiek jis užaugs panašus į jus! To ir linkiu – būti tokiais žmonėmis, kokiais norėtumėte, kad užaugę būtų jūsų vaikai.

John Williams: Stouneris

2018-01-18

John Williams StounerisJis priėjo tokį amžiaus tarpsnį, kai jam vis įsakmiau iškildavo toks stulbinamai paprastas klausimas, kad jis nepajėgė jo pripažinti atvirai. Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas. Įtarė, kad anksčiau ar vėliau tas klausimas iškyla visiems žmonėms, ir svarstė, ar ir jiems jis kyla taip nuasmenintai ir įsakmiai, kaip jam. Tą klausimą lydėjo didžiulis liūdesys, tačiau tas liūdesys buvo toks neapibrėžtas, kad (taip jam atrodė) turėjo mažai ką bendra su juo ar su jo dalia; jis net nebuvo tikras, kad visa tai turi kokį nors ryšį su tomis tiesioginėmis ir akivaizdžiomis priežastimis, kurios sudarkė jo asmeninį gyvenimą. Įsivaizdavo, kad jis radosi iš nugyventų metų sankaupos, iš atsitiktinumų bei aplinkybių tankio ir to, ką jis suprato visa tai išgyvenęs. Jis patyrė ironišką ir niūrų malonumą suvokęs, kad jo įgytas menkas išmanymas atvedė jį prie akivaizdžios tiesos: galiausiai viskas, net įgytos žinios, suteikusios jam galimybę tai suvokti, buvo bergždžia, tuščia ir galiausiai grimzdo į nebūtį, kurios jos negalėjo pakeisti.

Ak, kaip buvau pasiilgusi kokybiškos grožinės literatūros! Džiaugiuosi, kad pirmoji šiemet perskaityta knyga pasitaikė tokia puiki. Apie vieno eilinio vyro, tokio, kokių tarp mūsų šimtai ir tūkstančiai, gyvenimą – sakytum, visai neišskirtinį, tačiau kaip kiekvienam mūsų savas gyvenimas yra ypatingas vien dėl to, kad savas, taip ir jam – su savais džiaugsmais, rūpesčiais, egzistencinėm dilemom, klausimais ir atsakymais, kurių kiekvienas ieškome vis iš naujo, nes tikriausiai negalim patikėti tuo, ką išmintingi žmonės sako. Labai gražiai parašyta, tokia turtinga ir vaizdinga kalba, sukrečiančiai tikslūs netikėti palyginimai, gyvi veikėjų paveikslai, sąžiningai žvelgiama į jų tarpusavio santykius.

Tais metais, ypač žiemos mėnesiais, jis pasijusdavo vis dažniau sugrįžtąs į tokią nerealumo būseną. Panorėjęs, regis, galėdavo atskirti savo sąmonę nuo ją priglaudusio kūno, ir tada žvelgdavo į save kaip į keistai pažįstamą svetimą žmogų, darantį keistai pažįstamus dalykus, kuriuos privalėjo daryti. Tai buvo atsiribojimas, kurio jis niekada anksčiau nebuvo patyręs, ir žinojo, kad turėtų dėl to susirūpinti, bet buvo nustėręs ir negalėjo savęs įtikinti, kad tai išties svarbu.

Labiausiai patiko pabaiga, kuomet Stouneris artėja link mirties, nes išsamiai aprašyti ypatingi potyriai, kokių man dar neteko patirti. Stiprus pagiriamasis žodis vertėjai, kuriai pavyko perteikti visas pagrindinio veikėjo jausenas neįnoringa, bet subtiliai įtaigia kalba. Rekomenduoju šią knygą visiems, kam norisi kažko tikro.

Ore aplinkui liejosi švelnumas, ir jo galūnės maloniai suglebo. Netikėtai jį užplūdo stiprus savo tapatybės pojūtis, ir jis pajuto jo galią. Jis buvo jis ir žinojo, kas jis buvo.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.