Apsikabinimas

2016-12-07

Atsisėdusi ant kietos palangės
Apsikabinu kelius
Apsikabinu neužtikrintumą
Ir švelnų nerimą
Ištikimiausią draugą
(Tarną?)
Nusipiešiu kortas
Su savo atvaizdu
Bandau nepralaimėt
Tik ne šį kartą
O mano svaigiosios svajonės
Grįžkite sveikos krantan

Birdies

Žingsniuodama

2016-11-26

Šoktelėjo
Šūktelėjo
Sutrukčiojo
Ir visos tobulos simetrijos pažiro
Aštriabriauniais blizgučiais ant
Jautraus mano gyvenimo paviršiaus
Aštuonetais ar begalybės simboliais
Žingsniuodama
Bandau ištrūkt
Iškvėpt
Kad tūkstantį kartų vėl gaivalas
Įsuptų
Plaukt su srove
Svarbiausia nesipriešint

Aukštyn

Pasilikim

2016-11-25

Čiobreliai šiurena
Praskydusiais verpetais
Šermukšniai tobulu
Apvalumu sunkiasi
Dulkėtuose tarpupirščiuose
Raibuliuoja lengvas nerimas
Mano meile
Pasilikim
Čia

Žemyn

Adele Faber, Elaine Mazlish: Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų

2016-11-01

Adele Faber, Elaine Mazlish Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtųPožiūris, slypintis jūsų žodžiuose, yra toks pats svarbus, kaip ir patys žodžiai. Vaikams patinka, kai jūsų žodžiai reiškia: „Iš esmės tu esi mielas ir gabus žmogus. Kai tai suprasi, veikiausiai reaguosi atsakingai.“ Žlugdantis požiūris: „Iš esmės tu tik erzini visus ir nieko neišmanai. Tu nuolat ką nors iškreti ir dar kartą įrodei, kad esi niekam tikęs.“

Kai kurios knygos apie vaikų auklėjimą daugiau kalba apie pačią santykio su vaiku kūrimo filosofiją, retais atvejais pasitelkdamos pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo, tuo tarpu kitos pradeda nuo realių kasdien vaikus ir tėvus varginančių situacijų ir siūlydamos savo sprendimo būdus nejučia perteikia ir visą koncepciją. Kaip kalbėtis su vaikais… yra tikslus antrojo varianto pavyzdys. Gausybė pavyzdžių, pratimų, praktinių užduočių skaitytojams – tik dirbk ir dirbk su savim!

Kas atsitiko? Kodėl per kelias minutes mama nuo mandagumo pereina prie smurto? Faktas tas, kad kai jūs esate atvira, o jus ignoruoja, pyktis greitai paima viršų. Jūs pagalvojate: „Kaip vaikas gali manęs neklausyti, juk buvau tokia maloni? Aš jam parodysiu! Bum!“

Kai kuriems tėvams visiškai nusispjaut į išorinę informaciją apie auklėjimą – jie elgiasi taip, kaip jiems tuo metu liepia širdis ar sveikas protas, kaip matė elgiantis su vaikais kitus, o geriausia – savo tėvus. Kiti tėvai nuoširdžiai domisi tuo, ką rekomenduoja specialistai – skaito knygas ir straipsnius internete, lankosi paskaitose ir seminaruose. Kai kas iš to išlieka galvose ir yra probėgšmiais pritaikoma realiame gyvenime. Tačiau tam, kad pokyčiai iš tiesų įvyktų, kad vaikas augtų sąmoninga, savimi pasitikinčia ir save bei kitus gerbiančia asmenybe, reikia daug oi daug valandų praktinio darbo. Šios knygos autorės būtent tai ir ragina daryti – praktikuotis, daug dirbti visų pirma su savimi, o paskui – ir su vaikais. Ir rezultatai tikrai bus akivaizdūs!

Jeigu galite pasiekti savo vaiko mintis humoro pagalba, tai jūs turite dar daugiau galios! Nėra nieko geresnio nei truputėlis humoro, norint paskatinti savo vaiką veikti ir pakelti nuotaiką visuose namuose. Daugumos tėvų problema yra ta, kad jų natūralus humoro jausmas užgęsta nuo kasdienio susierzinimo bendraujant su vaikais. Vienas iš tėvų papasakojo, kad paveikti vaikus jis galėjo tik žaismingai pateikdamas užduotį, t. y. kalbėdamas keistu akcentu arba pakeisdamas balsą. Vaikams labiausiai patiko „roboto“ balsas: „Tai-yra-RC3C. Kitas-žmo-gus-kuris-paims-ledukų—ir—nepripildys—indo-bus—išsiųstas—į-kosmosą. Prašau-imtis-atitinkamų-veiksmų.“

Likau sužavėta šios knygos praktiškumo! Nors ji parašyta prieš kelis dešimtmečius, joje nagrinėjami klausimai nepaprastai aktualūs šiandien. Jei kas nors sakytų – nesiruošiu skaityti krūvos knygų apie vaikų auklėjimą, rekomenduok man vieną gerą – pasiūlyčiau būtent Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų.

Įspėjimas. Nevartokite savo vaiko vardo, kaip vieno žodžio teiginio. Kai vaikas išgirsta „Siuze“ daug kartų per dieną, vardas pradeda asocijuotis su nepritarimu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Pamela Druckerman: 100 prancūziško auklėjimo taisyklių. Kaip auginant vaiką neprarasti sveiko proto

2016-09-20

Pamela Druckerman 100 prancūziško auklėjimo taisykliųSavarankiškumas – vienas pagrindinių dalykų, reikalingų jūsų vaikui. (Pasak Françoise Dolto, sulaukęs šešerių vaikas turėtų gebėti namie daryti viską, kas su juo susiję.) Pripažindami jo savarankiškumą (kada jis būna pasirengęs) parodote, kad juo pasitikite ir jį gerbiate. Taip kreipiatės į jo aukštesnįjį „aš“. Leiskite jam būti savarankiškam ir jis noriau gerbs jūsų poreikius. Šiaip jau, anot prancūzų, kiekvienas šeimoje turėtų gyventi savo gyvenimą.

Ši knyga – tai Vaikų auklėjimo pagal prancūzus santrauka, dvigubai trumpesnė, išskiriant esminius principus ir vengiant pasakoti asmeninio gyvenimo detales, kurių gausu pirmojoje knygos versijoje. Nors praktinių patarimų yra visas šimtas, esmė yra pagauti požiūrį į vaiką – kad jis, nors ir mažas bei nebrandus, yra asmenybė, pajėgi tyrinėti pasaulį, užmegzti socialinius ryšius, ne tik pati verta pagarbos, bet ir privalanti rodyti pagarbą kitiems.

Paryžietės motinos mano, kad ieškant veiklos vaikui visiškai protinga pasverti ir jų įtaką savo pačios gyvenimo kokybei. Prancūzė, kuri didžiąją laisvalaikio dalį pravežioja vaikus po užklasinius būrelius, niekam neatrodo atsidavusi mama. Į ją žiūrima kaip į pavojingai praradusią pusiausvyrą. Jos auka net nelaikoma naudinga vaikams.

Prancūzų kultūra yra neatsiejama nuo maisto, tad knygos pabaigoje rasi mėgstamų Paryžiaus vaikų darželio receptų – paprastų, bet sveikų ir gardžių patiekalų, kuriais drąsiai gali maitintis visa šeima. Tai vėlgi susiję su pagarba – vaikas laikomas žmogumi, lygiai taip pat, kaip ir kiti šeimos nariai, todėl specialiai jam nėra ruošiamas kažkoks vaikiškas maistas, tuo pačiu gerbiamas ir suaugęs asmuo, šeimoje gaminantis valgį – vienodą visiems.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Pamela Druckerman: Vaikų auklėjimas pagal prancūzus

2016-09-19

Pamela Druckerman Vaikų auklėjimas pagal prancūzusPrancūzai džiaugiasi savitu kiekvieno vaiko temperamentu. Bet jiems savaime suprantama, kad kiekvienas sveikas vaikas gali neverkšlenti, negriūti aukštielninkas išgirdęs žodį „ne“ ir apskritai neįkyrėti ir negriebti visko, kas papuola po ranka. Jie labiau linkę neapgalvotus vaikų reikalavimus laikyti kaprizais, impulsyviomis užgaidomis. Todėl nedvejodami atsisako tuos įgeidžius tenkinti.

Auginti vaiką – vienas sunkiausių užsiėmimų netgi ir turint pakankamai teorinių žinių. Suvokdama, kad mano rankose iš dalies yra būsimo suaugusio asmens charakteris ir asmenybė, nuolat svarstau, ar elgiuosi tinkamai, ar pakankamai gerai, o gal visai ne į temą. Noriu nenoriu lyginu save su kitų mamų elgesiu ir kartais mane apima neišvengiamas kaltės jausmas – gal aš nepakankamai gera mama? Perskaičius šią knygą neabejotinai gavau vieną didžiulį pliusą – tą kaltės jausmą gerokai sumažinau ir įgijau daugiau pasitikėjimo, kad tai, kaip auginu sūnų, yra tinkama. Knygos autorė, amerikietė, apsigyveno Paryžiuje, todėl ji visais klausimais lygina vaikų auginimą JAV ir Prancūzijoje. Ir man lyg akmuo nuo širdies nukrito, pasijutau kaip bjaurusis ančiukas, suradęs savo gulbių pulką, nes, pasirodo, daugeliu klausimų ir aš vaiką auginau prancūzišku stiliumi, kai nemažai pažįstamų mamų bando tai daryti amerikietiškai.

Prancūzų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad motinystė, nors ir labai svarbi, neturi nustelbti visų kitų moters vaidmenų. Mano pažįstamos paryžietės šią mintį išreiškia taip: motinos neturėtų vergauti savo vaikams.

Ši knyga parašyta ne vadovėlio ar patarimų stiliumi, o kaip vientisas romanas, kuriame autorė pažindinasi su paryžietiška kultūra, požiūriu į vaiką ir jo auklėjimą bei moters vaidmenimis. Nesakau, kad šimtu procentų pritariu viskam, ką apie mažųjų auginimą mano prancūzai. Tikrai jokiais būdais nesutikčiau trijų – keturių mėnesių kūdikio atiduoti į lopšelį ar žindyti trumpiau nei iki pirmojo gimtadienio. Tačiau šią knygą labai rekomenduoju perskaityti visiems, turintiems mažų vaikų ar ketinantiems jų susilaukti. Jei jau ir taip vadovaujatės panašiais principais – patvirtinsite sau, kad darote tai teisingai (nors iš tiesų geriausias patvirtinimas – jūsų vaikas, su kuriuo malonu būti), o jei elgiatės priešingai – gal pasinaudosite bent vienu kitu naudingu patarimu.

Prancūzų manija sveikintis liudija, kad Prancūzijoje vaikai nenustumiami į šešėlinę pašalę. Vaikas sveikinasi, taigi jis egzistuoja. Lygiai kaip kiekvienas suaugusysis, kuris užeina į mano namus, privalo mane pastebėti, taip ir bet kuris atėjęs vaikas privalo su manimi pasisveikinti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Rudeniški trupiniai

2016-09-16

Šiandien prisiminiau dar vieną priežastį, dėl kurios visai neliūdna sulaukti šaltojo rudens (iš tikrųjų tai nerealiai liūdna, bet stengiuosi išlikti optimiste ir sukrapštyti kažkokių privalumų) – greitai taps per šalta visą parą laikyti buto langus atidarytus ir tada smilkalų bei eterinių aliejų kvapai ne taip greit išsigaruos. Labai smagu buvo sulaukti vienos draugės pastabos, kad jos dukra, uostydama smilkalais dvelkiančią skarelę pareiškė, kad ši kvepia taip, kaip J. mama (t.y. aš).

O J. auklėtoja šįryt pašiurpusi save apsikabino ir ėmė glostyti sau pečius, kai pamatė, kad sūnų tokį vėsų rytą atvedžiau vien su džemperiu. Bet aš vakar visą dieną iki pat aštuonioliktos valandos praleidau besidegindama, apsirėdžiusi vien maudymuku, tai man atrodė, kad su džemperiu tikrai nesušals (atrodo, jog kategoriškai atsisakau priimti atėjusio rudens faktą).

Vasara

Na ir jei baigiant temą apie J., tai šiuo metu skaitau knygą apie prancūzišką vaikų auklėjimą, kuris lyginamas su amerikietišku. Pvz., Amerikoje tėvams su vaiku ramiai pavalgyti restorane prilygsta kažkokiai kosminei odisėjai – mažylis nenustygsta vietoje, mėto maistą, klykia, veržiasi kažkur eiti, o vienas iš tėvų būtinai eina iš paskos. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje vyrauja prancūziškasis modelis – atėję į kavinę mes atsisėdame prie stalo, sulaukiame meniu, išsirenkame, užsisakome ir pavalgome. Jei ilgai neatneša, vaikas pažaidžia mažomis mašinėlėmis čia pat ant stalo, kad labai nenuobodžiautų, arba pavartome kartu kokį žurnalą. Sesuo sako, kad taip yra dėl to, kad su juo į kavines vaikščiodavome nuo pat ankstyvos kūdikystės. Aš netgi norėčiau, kad jis truputį mažiau mėgtų visas tas viešojo maitinimo įstaigas, nes jau kartais ramiai neįmanoma pro jas praeiti be gudrių klausimų: „Mama, ar tu ne alkana?“. Prancūzai sako, kad mokyti vaiką kantrybės yra vienas iš esminių principų. Reikia tik patiems tėvams tos kantrybės pakankamai turėti.

Domnica Radulescu: Juodosios jūros sutemos

2016-09-15

Domnica Radulescu Juodosios jūros sutemosTai aš nebaigta, netolygi, vis kuriu ir perkuriu save iš naujo, randuosi vis kitomis spalvomis ir stebinančiais pavidalais, tarsi subyranti ir vėl išsidėliojanti mozaika, kokią regi per kaleidoskopą. Aš – save pačią kurianti skulptorė, sau pačiai arenos šeimininkė.

Mėgstu karts nuo karto nukeliauti ten, kur nesu buvus, kad sutikčiau tuos, apie kuriuos mažiausiai žinau. Šįkart knygos autorė nukėlė mane į komunistinę Čaušesku Rumuniją. Juokinga buvo skaityti, kaip dažnai pagrindinė veikėja sarkastiškai ir su apmaudu kartoja: Tik mūsų nuostabioje šalyje gali būti taip ir taip!.. Juokinga, nes lietuviai irgi mėgsta taip sakyti. Visi nori jaustis išskirtiniais.

O šiaip romanas toks gana paprastas, nesudėtingas, galvos pravėdinimui – meniškos sielos drama, meilės istorija, nežinau-ką-daryti-su-savo-gyvenimu, istorijos vingiai ir posūkiai, lemiantys likimus, šalta motina, komplikuoti santykiai su bendruomene… Netgi dalinė amnezija įdėta, kad dar labiau priartintų romaną prie muilo operų siužeto. Nieko labai literatūriškai subtilaus, lengvas stilius, nors autorė itin mėgsta dramatizuoti arba viską matyti kaip simbolius.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Christophe André: Netobuli, laisvi ir laimingi

2016-09-14

Christophe André Netobuli, laisvi ir laimingiKaip susijęs atleidimas, priėmimas ir teisimas? Atleisti, vadinasi, atsisakyti teisti ir bausti. O ne pamiršti… Nuspręsti, kad nebenorim kęsti neapykantos ir apmaudo tiems, kurie įskaudino. Nuspręsti nuo to išsilaisvinti. Tai aukštesnė priėmimo forma, arba veikiau priėmimas iš naujo po stiprios nuoskaudos.

Kapstantis po save, dirbant psichologe ir konsultuojant kitus kartais labai naudinga grįžti prie psichologijos pagrindų ir iš naujo susipažinti su tokiomis sąvokomis kaip savivertė, nerimas, vidinis kritikas ar socialinės baimės. Kai turi daugiau patirties nei pradedant studijas, tą pačią knygą skaitai kitaip, perleisdama informaciją per žinomų pavyzdžių prizmę. Atsiranda naujų įžvalgų, įdomių interpretacijų, po truputį keičiasi suvokimas.

Gerumas – tai geranoriškas dėmesys kitam a priori, besąlygiškas. Norėti kitam gero: 1) nors jis to neprašė; 2) nežinant, ar jis to nusipelno; 3) nežinant, kas jis toks. Vien todėl, kad jis žmogus. Gerumas – tai dovana. Tai kas kita nei paprasčiausias išklausymas ar empatija. Geranoriškas žmogus imasi iniciatyvos.

Tai populiariosios psichologijos knyga, tačiau parašyta tikrai profesionaliai, be dirbtinai pasaldintų motyvacinių frazių ar pažadų sulaukti teigiamų pokyčių vos per kelias savaites. Koncentruojamasi į savivertę, kuri susijusi su daugeliu kitų mūsų gyvenimo sričių – emocijomis, santykiais su kitais, mąstymo būdu, pavydu, požiūriu į daugelį dalykų. Naudinga ir praktiška.

Taigi, svarbu ne galvoti, kas esu ar ką darau, bet pamiršti, kad susitelkčiau pajusti, jog esu savo vietoje. Ir ne vien šioje vietoje – galbūt geriausia stengtis būti savo vietoje visur. Ar bent jau siekti, kad tokių vietų ir ryšių būtų kuo daugiau. Ir žinoti, kad vėliau ateis kiti. Ir kad pačioje gyvenimo tėkmėje galėtume jaustis esą savo vietoje: būti savo vietoje nereiškia stovėti kaip įkastam. Nėra nieko, kas nejudėtų. Tai reiškia semtis iš visko, kas mus supa ir mums atsitinka. Jausti, kad darom pažangą, esam gyvi, tai yra kiekvieną akimirką turtingesni negu praėjusią, nesvarbu, ji buvo maloni ar ne. Ir patenkinti ramiai eiti į priekį link didžiosios būsimų mūsų laukiančių vietų paslapties.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

John Fowles: Prancūzų leitenanto moteris

2016-09-02

John Fowles Prancūzų leitenanto moterisŽmonės galbūt mažiau žinodavo vieni apie kitus, bet jausdavosi ne taip susiję, todėl individualesni. Jie dar mygtukais neįjunginėdavo ir neišjunginėdavo viso pasaulio. Svetimi žmonės ir buvo svetimi — kartais jų svetimumas būdavo gražus ir jaudinamas. Gal žmonijai ir geriau, kad mes vis labiau bendraujame. Bet aš esu eretikas ir manau, jog mūsų protėvių uždarumas buvo panašus į jų gyvenimo erdvumą, o jo galima tik pavydėti. Dabar pasaulis tiesiog lipa mums ant galvos.

Oho, koks įvairiapusiškas rašytojas tas Fowles‘as! Susižavėjau jo Kolekcionieriumi, todėl neabejodama griebiau romaną, kurį pats autorius vadina savo tobuliausia knyga. Ir nuskraidino jis mane į Viktorijos laikų Angliją, vaje, kaip šlykštu būtų gyventi tokioje veidmainių, susikausčių taisyklių tarnų ir nelaisvų žmonių epochoje!

Per šį staigų praregėjimą, juodo žaibo tvykstelėjimą, jisai suprato, kad visa, kas gyva, plėtojasi lygia greta: kad evoliucija nėra į tobulybę kylanti vertikalė, bet horizontalė. Laikas — didysis sofizmas; būtis neturi istorijos, ji visuomet dabartis, būti — tai nuolat pakliūti į tą pačią pragaro mašiną. Tos visos spalvingos širmos, kuriomis žmogus atsitverė nuo tikrovės: istorija, religija, pareiga, visuomeninė padėtis — viskas tėra iliuzija, opiumo rūkytojo kliedesiai.

O rašytojas tikrai atsiskleidė visu gražumu – nesislapstydamas už veikėjų, peizažų ir siužeto, atvirai dėliodamas kortas – taip, jis yra rašytojas, jis kuria istoriją, jis leidžia savo personažams elgtis kaip tinkamiems. Žodžiu, galima buvo akies krašteliu dirstelėti ir į romano rašymo dirbtuves. Na, bet išlieka ir dėmesio nepaleidžiantis siužetas, ir pagrindinės veikėjos Saros paslaptingumas iki pat paskutinio puslapio, ir apmaudas dėl kai kurių veikėjų poelgių, nulemtų tiek jų charakterio, tiek epochos reikalavimų. Verta skaityti.

Jau esu minėjęs, kad visi esam poetai, nors nedaug kas rašom poeziją: lygiai taip pat visi esam rašytojai, tai yra mėgstam sau kurti beletrizuotą ateitį, nors šiandien mes labiau linkę save matyti kino filme, ne knygoje. Mintyse ekranizuojam įvairiausias versijas: kaip turėtume pasielgti, kas galėtų mums nutikti; ir kai realioji ateitis tampa dabartimi, įsitikinam, kad tos beletristinės ar kinematografinės versijos daro mūsų faktiniam elgesiui daug didesnę įtaką, negu mes pratę manyti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.