• Renginiai


    Rašymo terapija

    Moters kelionė

    Kūrybinis nuotykis

    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

    Giluminis atsipalaidavimas

  • Apie pasakas

    2021-01-23

    Pasakos, atkeliavusios iš žilos senovės, nugludintos daugelio žmonių perduodant jas iš lūpų į lūpas, yra tiesiog kupinos išminties. Jų smagu klausyti, jos sužadina vaizduotės pasaulį, padeda išsiaiškinti savo jausmus ir emocijas, pripažįsta asmeniui aktualias problemas ir pasiūlo būdus joms spręsti bei žada šviesios ateities viltį.

    Pasak psichologijos mokslo klasiko Carl’o Gustav’o Jung’o, pasakos moko vaikus susitvarkyti su esminiais žmogaus viduje kylančiais konfliktais, troškimais ir santykiais sveiku, visuomenei priimtinu būdu, ir tokiu būdu įgyti įgūdžiai daro milžinišką poveikį vaiko psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, vertybių sistemai bei įsitikinimams. Pasakos remiasi simbolių kalba, o ši leidžia atverti vartus tarp sąmonės ir pasąmonės, taigi nors mažas vaikas tiesiogiai gal ir nesuvokia, ko jį moko konkreti pasaka, ši informacija „įsirašo“ į jo pasąmonę ir pamažu tampa vertybių pagrindu.

    2010 m. grupė graikų mokslininkų atliko tyrimą ir nustatė, kad bent kartą per savaitę skaitomos pasakos padeda vaikams sumažinti patiriamą nerimą ir baimės jausmą, o Šiaurės Amerikoje atliktų dviejų eksperimentų rezultatai byloja, kad pasakos padeda vaikams mažiau apsimetinėti ir veidmainiauti, išlikti savimi, taip pat sprendžia vidinius konfliktus ir leidžia dažniau patirti pozityvią pakilią nuotaiką.

    Lenkijos Gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkė A. Klim-Klimaszewska nurodo, kad pasakos atlieka lemiamą vaidmenį vystantis vaiko vaizduotei, atskleidžia egzistencijos prasmę ir paaiškina mus supančio pasaulio dėsnius vaikui suprantama kalba. Fantastikos ir realybės elementų persipynimas pasakose sužadina vaiko kūrybines galias ir skatina pačiam imtis kurti gyvenimo scenarijus bei rasti išeitis iš tam tikrų keblių situacijų.

    Pasaka

    Dalykai, kurių neįsisąmoniname, stipriai veikia mūsų jausmus ir elgesį tiek vaikystėje, tiek suaugus. Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamų patirčių, tačiau nepaisant to, visi vaikai kartais turi chaotiškų, piktų ir net smurto elementais pasižyminčių fantazijų, nors sąmoningai to ir nepripažįsta.

    Suaugę nori, kad vaikai galvotų, jog visi žmonės iš prigimties yra geri, tačiau vaikui ši žinutė nedera su jo pykčio fantazijomis, taigi jis ima manyti, kad yra kažkoks kitoks nei visi, turbūt labai baisus žmogus, jei kartais jam kyla noras pasielgti netinkamai.

    Tuo tarpu pasakos nepiešia pasaulio tik kaip rožinės cukruotos vietos, jose atvirai rodoma, kad kova su sunkumais ir iššūkiais yra neišvengiama, kad tai natūrali mūsų gyvenimo dalis, tačiau mes esame pajėgūs įveikti visas kliūtis ir pasiekti pergalę.

    Žiaurios scenos tokios atrodo tik suaugusiems, vaikai jų nesureikšmina, jei tik tėvai neatkreipia dėmesio pakeisdami balso toną, nutylėdami ir panašiai. Mokslinių tyrimų duomenimis, dauguma vaikų žiaurias bausmes, tokias, kaip gyvos raganos sudeginimas krosnyje, vertina pozityviai, kaip suteikiančias palengvėjimo ir nusiraminimo jausmą, ir tik keletui procentų vaikų toks pasakos siužetas sukelia baimę.

    Taigi nereikia vengti pasakų, kuriose yra psichologiškai nemalonių ar net žiaurių elementų, nes jos padeda vaikui normalizuoti savo fantazijas ir patikėti, kad galiausiai situaciją pavyks išspręsti sėkmingai.

    Pasakos ypatingos tuo, kad jos iš lūpų į lūpas buvo perduodamos daugybę amžių, ir jose sukaupta tiek išminties, kad kiekvienam žmogui ta pati pasaka gali turėti skirtingą prasmę, taip pat kiekvienas tą pačią pasaką skirtingai suvokia skirtingais savo amžiaus tarpsniais. Vokiečių poetas Friedrich’as Schiller’is rašė, kad jo „…vaikystės metų pasakose glūdi gilesnė prasmė, nei tiesoje, kurios moko gyvenimas“.

    Jei nori giliau panagrinėti pasakų prasmę, paanalizuoti sau aktualias pasakas ir netgi sukurti pasaką pati, ketvirtadienį kviečiu prisijungti prie pasakų terapijos užsiėmimo.

    Registracija čia.

    Rasa Aškinytė: Istorija kaip upė

    2021-01-21

    Sakiau, aš dar tokia jauna, turiu laiko, tėvas sakė, kvaila, laiko niekas neturi, laikas tik apgaulė, niekas du kartus nesiūlo, pražiopsojai, nenorėjai, ir viskas, ką mes turim ar neturim – nuo mūsų nepriklauso, gyvenimas slysta tarp pirštų, išteka kaip vanduo, šventas žaidimas, kova tarp mirštančio ir gimstančio, ne taip sunku apsimesti, kaukė panaikina žmonių skirtingumą, tą, kas yra, kaukė paverčia tuo, kuo jis turėtų būti.

    Uau, koks atradimas lietuviškos literatūros padangėje! Kodėl anksčiau niekas man apie šią autorę nepapasakojo? Pasiėmiau atsitiktinai bet kurią jos knygą ir va – pokšt! – nuostabus kūrinys!

    Istorija kaip upė

    Ginos siela, tiek metų užspausta, dabar veržėsi lyg povandeninė upė, milijonai tonų vandens, suformuoti temperatūros ir druskos. Reikėjo pasakyti jam, kad mes tik du mažučiai atomai, buvom taip šalia vienas kito, bet nesilietėm, galvojo Gina. Mūsų visata sudaryta iš atomų, kurie neliečia vienas kito. Artumas – tai iliuzija.

    Romane persipina kelių moterų gyvenimo istorijos, pradedant XIV a. gyvenusia Ubage, baigiant šiuolaikinėmis Hole ir Gina. Istorijose, žinoma, daug universaliojo skausmo, gausu abejonių savimi ir aplinkiniais, tačiau visuomet apstu meilės – bęsąlygiškos, nuoširdžios, šluojančios nuo žemės paviršiaus visas kliūtis ir logiškąją raciją.

    Nuostabi kalbos išraiška, tokia tikroviška, sava, ne kartą skaitant privertė ne tik šyptelti, bet ir nusijuokti. Sąmonės srautas su visais nelogiškumais, pašmaikštavimais, abejonėmis ir smulkiais kasdieniais burtais, kurių kartais net nesusimąstydamos griebiamės sprendimams priimti.

    Žodžiu, likau sužavėta Rasa Aškinyte ir būtinai skaitysiu dar jos kūrinių.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Yasunari Kawabata: Sniegynų šalis

    2021-01-19

    Kai sužinojo, kad Joko yra šiuose namuose, Šimamurai pasidarė nejauku į kambarį kviestis Komako. Nors ši jam atidavė visą savo meilę, tuštybė jį vertė manyti, kad čia tik gražios bergždžios pastangos. O Komako netroško nieko labiau kaip gyventi. Ir tas jos gyvastingumas Šimamurą vis labiau jaudino – jis tai juto nelyg gyvą jos odos prisilietimą. Gailėdamasis Komako, kartu jis gailėjosi savęs. Bet Šimamurą traukė ir kita moteris – Joko, akimis kaip spinduliu, regėjos, galinti nekaltai prašviesti tai, kas vyksta.

    Ne pirmas mano bandymas susidraugauti su taip išgirtu ir visame pasaulyje žinomu Kawabata – deja, ir vėl ne itin sėkmingas. Matyt, dar nepriaugau iki jo kūrybos. Jokiu būdu nesakau, kad ji ne puiki, tikrai parašyta labai profesionaliai, estetiškai, nebanaliai, taip pat ir ne saldžiai. Tiesiog, na, nepaliečia… ir neužkabina kažkokios viduje stygos, nesuskamba man jo kūriniai, nors ir kaip stengčiaus jautriau skaityti.

    Sniegynų šalis

    Miniatiūrinis romanas, itin tinkantis skaityti tokiais snieguotais laikais – nesunku įsivaizduoti save kažkur netoliese knygoje aprašomų veikėjų, Japonijos kalnuose. Vyriškis, turintis žmoną ir vaikų sostinėje, vis atvyksta čia… tiesą sakant, nežinau, ko jis čia atvyksta. Pabūti su kitomis moterimis? Atgauti sielos ramybę gamtos prieglobstyje?

    Kažkaip atrodo, kad nei ramybės jis randa, nei su tom moterim normaliai pabūna, nors žavisi vienu metu dviem, pakankamai skirtingom. Taip ir žaidžiama priešingybių metaforomis, kalbant apie sniegą ir ugnį, linksmybes ir rimtį, gyvybingumą ir mirtį. Viską aš suprantu, kad kūrinys tarsi ir nuostabus, bet va – nepaliečia!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Francesc Miralles, Hector Garcia: Ikigai. Ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptys

    2021-01-18

    Pagal logoterapiją, savo gyvenimo prasmės suvokimas padeda užpildyti egzistencinę tuštumą. Anot Franklio, žmogus, kuris stoja akistaton su savo problemomis ir paverčia siekius veiksmais, būdamas vyresnis žvelgs į savo praeitį ramiai. Toks žmogus nepavydės jaunystės tiems, kurie ją tebeturi, nes yra sukaupę galybę patirties, įrodančios, kad gyventa ne veltui.

    Maža trumpa knygelė apie tai, kaip išlikti gyvybingam, energingam ir laimingam bei sulaukti šimtojo gimtadienio. Autoriai remiasi išsamia ilgaamžių Okinavos gyventojų apklausa, taip pat keletu vakarietiškų tradicijų. Pasakojama apie įvairias svarbias sveiko gyvenimo sritis: mitybą, judėjimą, filosofiją.

    Ikigai

    Vietomis atrodė, kad skaitau kažkokį pigų kassavaitinį žurnaliuką, kuriame publikuojama visiems gerai žinoma informacija, ir net svarsčiau, ar verta tęsti skaitymą toliau. Tačiau kai kurios vietos tikrai užkabino, ypač apie egzistencinį nerimą, prasmės poreikį, būtinybę išlikti veikliam.

    Kartais reikia mažo priminimo, kad tą informaciją, kurią greičiausiai dažnas iš mūsų turime galvose, pagaliau pradėtume įgyvendinti praktiškai. Pavyzdžiui, prisiminiau, kad kažkada planavau imtis tai či, tad vakar įsijungiau video ir pusvalandį skyriau praktikai. Paskui dar Tibeto pratimus prisiminiau.

    Žodžiu, maža naudinga knygelė, bet nieko ypatingai naujo.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Ką daryti, kad vaikas skaitytų

    2021-01-16

    Kai daviau šį interviu apie skaitymo svarbą vaiko asmenybei, mano sūnui tebuvo treji, tad daugumą dalykų tiesiog žinojau teoriškai, nujaučiau intuityviai, išmąsčiau logiškai ir rėmiausi tuo metu naujausiais moksliniais tyrimais.

    Dalinausi tuo, ką pati darau ugdydama vaiko kalbą ir mąstymą – sūnus visas raides pažinojo dviejų su puse, skaityti išmoko ketverių, šešerių savarankiškai prieš miegą skaitydavo Harį Poterį.

    Dabar mano sūnui aštuoneri, treji jau dukrai. Galiu paliudyti, kad skaitymo nauda yra milžiniška, o tėvų įtaka – neginčijama. Kasdienis mūsų šeimos gyvenimas neįsivaizduojamas be knygų. Į biblioteką keliaujame kas savaitę, skaitome rytais, per pietus ir vakarais. Vaikai patys renkasi, ką skaityti, tik jau retkarčiais reikia pakoreguoti planus: kai paskutinį kartą bibliotekininkė ištiesė mano sūnaus užsakytą Mobį Diką, paklausė – ar tikrai? Gal truputį vėliau, sakau. Sūnus paskui pyktelėjo, kad nepaėmiau – aš noriu klasikos! žaibavo.

    Šį įrašą įkvėpė vakarykštis dr. A. Landsbergienės, kurios vadovaujamame „Vaikystės sode“ teko dirbti, įrašas apie ankstyvojo ugdymo svarbą. Taip, nemažai žmonių sako: leiskit vaikams pasidžiaugti vaikyste!

    Paskutinį kartą grįžinėjant iš bibliotekos ir vežantis rogėmis knygas pasiūliau vaikams stabtelėti ir pačiuožinėt nuo kalno. Po kelis kartus nusileidus jie nusprendė prisėsti ant suoliuko parke ir pradėti skaityti pasiimtas knygas. Jokie mano argumentai, kad gal sėdėti šalta, eikit dar pačiuožinėt, paskaitysim grįžę – neveikė.

    Ar aš jau atėmiau iš savo atžalų vaikystę tarsi prie narkotikų pripratinusi juos prie knygų? Matydama, kokiomis žibančiomis akimis sūnus perpasakoja perskaitytas žinias apie pasaulį arba girdėdama, kokiais vaizdingais ir sudėtingais posakiais dukra „skaito“ savo knygeles, kažkodėl esu tikra, kad vaikystė ne atimta, praturtinta.

    Ką daryti, kad vaikas skaitytų

    Šiuo įrašu jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad mano vaikai geresni už kitus ar kad esu geresnė mama – neseniai čia rašiau, kad nėra vieno geriausio būdo auginti vaikus (kol nepaliečiama smurto tema, žinoma). Šiuo įrašu labiau siekiu priminti, kad nuo mūsų pavyzdžio ir mūsų prioritetų priklauso, kokius vaikus auginsime. (Viena mano buvusi grupiokė prisipažino neskaitanti el. skaityklės, tik popierines knygas, kad vaikas matytų ją ne palinkusią prie ekrano, kad matytų klasikinio skaitymo pavyzdį.)

    Jei norime skaitančių vaikų, skaitykime patys.

    Apie monochromą

    2021-01-15

    Dažnai šiuo metu – tarp Kalėdų ir to žaliojo pavasario su pirmaisiais žiedais – išgirstu žmones skundžiantis lietuviškais orais, gamta ir ypač vyraujančiu koloritu. Na žinai, kad dangus cepelinų spalvos, visas pasaulis toks monochrominis ir vienodas.

    Monochromas

    Prisipažįstu, ir aš anksčiau taip galvodavau. Svajodavau apie atostogas šiltuose kraštuose, kur jūra žydra, dangus dar žydresnis, kvepia didžiuliai įvairiaspalviai žiedai, o žmonės rengiasi ryškiais drabužiais. Neretai ir išvykdavau į tuos šiltus kraštus atsigauti nuo lietuviškos žiemos.

    Jau keleri metai kaip manęs šis monochromas visiškai nebeerzina – netgi priešingai – ramina.

    Tai turbūt atėjo su tam tikra branda ir suvokimu, kad cikliška kaita yra ne tik neišvengiama, bet ir būtina.

    Monochromas

    Tiek žmogaus gyvenime, tiek gamtoje ateina laikas augti, žydėti, brandinti vaisius, o tuomet – ilsėtis. Miegoti žiemos miegu. Kuriam laikui sustingti ir pabūti ramiai.

    Neseniai viena Rašymo terapijos užsiėmimo dalyvė prisipažino, kad po ilgo ir intensyvaus augimo ir tobulėjimo laikotarpio atėjusi stagnacija vertė ją jaustis išties prastai, ji kaltino save, kad kurį laiko nieko nevyksta. Ir būtent atliekant vieną rašymo užduotį ją aplankė suvokimas, kad viskas tvarkoje, nereikia nuolat savęs spausti, kad pauzė taip pat yra reikalingas laikotarpis jos kelyje.

    Monochromas

    Į lietuvišką žiemą žiūriu kaip į pauzės analogiją. Išorinis pasaulis miega, nesiskleidžia spalvingi žiedai, žydrame danguje neplauko balti debesėliai. Tačiau ši pauzė reikalinga tam, kad pavasarį vėl galėtume pilnais pojūčiais mėgautis sodria žaluma ir kitomis spalvomis.

    O koks laikotarpis dabar Tavo gyvenime?

    Prisiminimai

    2021-01-13

    Žvakės

    Palauk dar truputį, liūdesy
    Raukšlėtus žvilgsnius ištiesink
    Ilgesį užklok šiltom skarom
    Sapnų likučius sutrupink
    Ir ant kvapnaus pyrago užbarstyk
    Mažokai ateities nuotraukose
    Imsiu ir pripaišysiu jos pati
    Nerimas dėl to, kas sutrūkinėjo
    Ištirpsta saldžiose svajose
    Magiškai tikslūs atminties užkaboriai
    Artina mane prie Tavęs
    Išsipildymas tūno viduj

    Tara Westover: Apšviestoji

    2021-01-12

    Abu su tėvu žvelgėme į šventovę. Jis matė Dievą, aš – akmenį. Pažvelgėme vienas į kitą. Jis matė prakeiktą moterį, aš – pakrikusio proto senį, tiesiogine prasme subjaurotą savo įsitikinimų. Ir vis tiek triumfuojantį.

    Man taip sekasi! Sausis dar neįpusėjo, o aš jau perskaičiau antrą nuostabią knygą! Apšviestoji – tai jaunos moters memuarai apie vaikystę ir jaunystę gausioje radikalių mormonų šeimoje, kuri jos neleido nei į mokyklą, nei pas gydytojus (ir neskiepijo, žinoma). Oficialiame knygos aprašyme akcentuojamas jos gyvenimas sektoje ir pabėgimas iš jos, tačiau mano nuomone, žymiai svarbesnis yra bipoliniu sutrikimu ir paranojine šizofrenija sergančio tėvo vaidmuo, kurio dėka mergaitė ne tik buvo išmokyta gėdytis savo kūno ir paklusti vyro autoritetui, bet ir nuolat nuo mažens žalojama tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek psichologiškai.

    Apšviestoji

    Visos mano pastangos, visi studijų metai buvo skirti pelnyti vieną privilegiją: įžvelgti ir įsiklausyti į daugiau tiesų, negu man buvo duota tėvo, ir, pasinaudojant tomis tiesomis, susidaryti savo nuomonę. Priėjau prie išvados, kad gebėjimas vertinti įvairias idėjas, įvairias istorijas, įvairius požiūrius yra pagrindas to, kas vadinama savikūra. Jei dabar nusileisiu, pralaimėsiu daugiau negu ginčą. Prarasiu savo pačios minčių apsaugą. Dabar supratau, kad man liepiama mokėti kaip tik tokią kainą. Ne demoną iš manęs norėjo išvaryti tėvas, o mane pačią.

    Romaną galima būtų nagrinėti bent keliais pjūviais: asmeninio pasirinkimo ir valios, švietimo svarbos, tėvų vaidmens žmogaus gyvenimo kelyje, feminizmo, religinio radikalizmo, konspiracijos teorijų. Taros tėvas tikėjo, kad pasaulis yra valdomas iliuminačių, kurie yra sudarę sąmokslą ir visos valstybinės institucijos jiems tarnauja, todėl negalima leisti vaikų į mokyklą, susirgus kreiptis į gydytoją, stoti į universitetą ar dirbti pašte. Koronos akivaizdoje išsamiau nei anksčiau teko susipažinti su šios teorijos šalininkais Lietuvoje, na bet romano aprašyme toliau šios temos neplėtosiu.

    Ši knyga jautriai palietė mane asmeniškai, teko pergalvoti tam tikrus mano pačios bendravimo su tėvais niuansus, jų įtaką mano asmenybės ir savivertės formavimuisi. Taip pat romano dėka pavyko aiškiau suvokti smurtą patiriančio asmens psichologiją – dėl to šį kūrinį rekomenduočiau visoms ir visiems, kurie sakosi nesuprantantys, kaip moterys, mušamos sutuoktinių, jų nepalieka ir toliau lieka kentėti.

    Žodžiu, nuostabi knyga, kurią rekomenduoju ne tik aš, bet ir Barackas Obama bei Billas Geitesas. Tiesa, jie taigi iliuminačiai…

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

    Pakankamai gera mama

    2021-01-11

    Nuo mažens esame įpratę klausti savęs: ar aš pakankamai geras tam tikroje srityje? Turbūt nėra jautresnės temos, kaip tikrinimas, ar esu pakankamai gera mama / tėtis. Prie įtampos prisideda artimųjų ir pašalinių komentarai apie tai, ką darome ne taip, įvairios vaikų elgesio keistenybės, kurias, kaip manome, galėjo nulemti netinkamais mūsų elgesys su jais, vaikų auklėjimo ekspertų knygos ir mokymai, tarsi pirštu prikišantys mūsų klaidas.

    Nemažai metų dirbau vaikų psichologe, šioje srityje turiu pakankamai žinių ir įgūdžių, tačiau kartais ir pati pagaunu save svarstant, ar esu pakankamai gera mama savo vaikams. Gal galėčiau daryti kažką daugiau? Gal galėčiau skirti jiems daugiau dėmesio? Sugalvoti įvairesnių veiklų? Surasti savyje trupinėliu daugiau kantrybės (jos ypač pritrūksta, kai ilgai drauge gaminame kokį patiekalą, pavyzdžiui, sausainius)?

    Tačiau dažnai randu taiklų atsakymą savo vidiniam kritikui, svarstančiam mano, kaip mamos, gerumą. Nėra vieno geriausio būdo būti gera mama. Tos, kurios minutės tikslumu sustyguoja visą savo vaikų laisvalaikį tam, kad ugdytųsi įvairios mažųjų kompetencijos, nėra geresnės (bet ir ne prastesnės) už tas, kurios leidžia vaikystei tekėti laisva vaga, tikėdamos, kad vaikas nuobodžiaudamas pats atras savo mėgiamas sritis ir talentus. Tos, kurios laikosi griežtos dienotvarkės, nėra geresnės ar prastesnės už tas, kurios leidžia vaikams patiems pavargus susirasti lovas, o išalkus – pasirūpinti užkandžiais.

    Ugdymas sveika, nuobodulys sveika, ribos sveika, savarankiškumas sveika.

    Lygiai taip pat mums, mamoms (ir tėčiams, žinoma) sveika retkarčiais pasižvalgyti aplinkui ir pasisemti vaikų auginimo idėjų iš kitų, tačiau sveika ir jaustis užtikrintomis bei ramiomis, kad esame geros mamos.

    Net jeigu vietoj žaidimo su vaiku kartais pasirenkame pagulėjimą vonioje, o vietoj edukacinės išvykos tiesiog išeiname į kiemą pasimėtyti sniego gniūžtėmis.

    Vaikai ir akmenys

    Nuotraukoje – mano vaikai. Mergaitė nuo ankstyvų dienų mėgsta piešti ir atlikti visokius kruopštumo reikalaujančius rankdarbius, tuo tarpu sūnus ilgą laiką susierzindavo, kai ugdymo įstaigoje reikėdavo atlikti kokius piešimo darbus. Dabar gi jie baigia supiešti visus mano namie turimus akmenis ir reikalauja dar…

    Apie lūkesčius

    2021-01-10

    Apie lūkesčius

    Lūkesčiai.

    Jie pridaro mums tiek bėdų, suteikia tiek skausmo, sukelia tiek pokyčių santykiuose (nemalonių dažniausiai).y

    Mes tikimės, kad mus mylės taip, kaip norėtume – o myli taip, kaip myli. Mes tikimės, kad supras mus be žodžių – o minčių skaityti nemoka. Mes tikimės staigmenų ir gėlių – o meilę įrodo svaresniais argumentais.

    Kai pasiūlau atsisakyti lūkesčių – nustemba ir net pasipiktina: tai kaip, man vienai(-m) viskuo rūpintis ir už viską atsakyti?

    Ne.

    Siūlau tiesiog atsisakyti vaikiško maginio mąstymo – kad kita(s) perskaitys mūsų norus, paslėptus giliai mūsų smegenų vingiuose. Šnekėtis, kaip tai daro suaugę žmonės, susitarti dėl svarbių dalykų, jei kažkuriam nepavyksta laikytis susitarimo – vėl šnekėtis apie pasekmes ir tolimesnius veiksmus.

    Nes tie lūkesčiai tokie yra – niekur jie neveda.

    Ketvirtadienį susitinkam Moters-vyro ryšio terapijos užsiėmime.