Arthur Schnitzler: Plačiai užmerktos akys

2015-04-23

Arthur Schnitzler Plačiai užmerktos akysJi nutilo ir nejudėjo. Jis taip pat nejudėjo ir nesakė nė žodžio. Bet koks žodis šią akimirką būtų blankus ir bailus, tai būtų melas. Kuo toliau ji pasakodama stūmėsi į priekį, tuo juokingesni ir niekingesni jam atrodė jo paties išgyvenimai, kuriuos jam ligi šiol teko patirti, ir jis prisiekė patirti juos visus iki galo, paskui tiksliai papasakoti jai ir taip atkeršyti šiai moteriai, kuri sapne atsiskleidė esanti tokia, kokia buvo iš tikrųjų – neištikima, žiauri ir išdavikė ir kurios jis šią akimirką tarėsi giliau nekenčiąs nei kada nors mylėjęs.

Filmą su Kidman ir Cruise’u mačiau kažkada labai seniai, kiek atsimenu, tuomet jis man patiko, tad pamaniau, kad neprošal būtų ir knygą perskaityti, juolab kad detalių neatsimenu, tik tam tikras nuotrupas. Tačiau likau nusivylusi – visų pirma vis juokino pagrindinių veikėjų vardai – Fridolinas ir Albertina, pamaniau, kad tik Kolombinos betrūksta, ir bus tikra commedia dell’arte, ir ką Tu sau manai, vėliau šmėstelėjo ir ta! Kažkaip erotikos su tokiais vardais maža, tik kvatotis norisi.

Visų antra, skaitytojas pasijunta suviliotas ir apgautas, kai autorius sužadina vaizduotę su to paslaptingo kaukių baliaus įžanga, ir paskui palieka niekur nenuvedęs, nieko nepaaiškinęs, niekaip šios temos neišrutuliojęs. Knyga labai trumpa, atrodo, kad jos yra tik pusė, tarsi tas Schnitzler’is būtų kažkiek puslapių parašęs ir nusprendęs, kad vis tiek nieko gero čia nepavyks, numetęs, o kažkas išleidęs taip, kaip yra. Žodžiu, nei kažkokios ypatingos erotikos, nei knaisiojimosi po psichologijos užkaborius aš čia neradau. Nieko gero.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 4.

Mano muilai Vol. 3

2015-04-16

Žiūriu, seniai dalinausi savo gamintų muilų nuotraukomis, kai kuriuos jau ir visai sunaudoti spėjau. Tai kad išliktų mano atmintyje (na, serverių atmintyje) amžinai, rodau:

Kanapinis

Kanapinis

Su kanapių aliejumi, kuris piltas po pėdsako, dažyta chlorofilu ir ciberžole. Pirmas ir kol kas vienintelis muilas, kuris, praėjus pusmečiui nuo pagaminimo, sugedo, t.y. atsirado šlykščios geltonos dėmės, kelis paskutinius gabaliukus teko išmesti.

Levandinė mėnesiena

Levandinė mėnesiena

Nusipirkau mėlyno oksido ir galvojau ot fainą muilą padarysiu, daug levandų eterinio privariau, bet mėlyna spalva gavosi pilka, o balta – geltona, nesėkmė. Čia man koją pakišo aliejų spalva – alyvuogės ir avokadai, pastarieji pilti po pėdsako. Nors kvepėjo ir muilavosi nuostabiai!

Kastilija

Kastilija

Kiekvieno muilo gamintojo privalomas išmėginimas, muilas vien tik iš alyvuogių aliejaus. Iššūkis, nes brandinasi be galo ilgai – galima naudoti po pusmečio, geriausiomis savybėmis pasižymi po metų. Virau lapkričio pabaigoje, tai visa savo jėga atsiskleis tik prieš Kalėdas… Paskanintas citrinos ir pieno rūgštimis, medumi ir bičių vašku, niekuo nekvepintas. Tikiuosi, verta laukti.

Druskinukas

Druskinukas

Taip pat privaloma išmėginti visiems, kas gamina muilą – jūros druskos pyliau pusę tiek, kiek aliejų. Nuostabus! Įsimylėjau šį švelnų, kremine puta putojantį, puikiai dezinfekuojantį ir mėtomis kvepiantį muilą. Būtinai gaminsiu dar.

Apelsinai su druska

Apelsinai su druska

Kadangi druskinuką gaminau pirmą kartą, nenutaikiau momento, kada jį geriausia pjaustyti, mažumėlę pavėlavau ir gavau trupinių. Ne bėda, panaudojau juos makaluodama kitą muilą, smagiai kvepiantį apelsinais. Spalva – nuo raudonųjų palmių aliejaus.

Noriu jūros

Noriu jūros

Na štai, pagaliau pavyko susidraugauti su oksidais ir pagaminti tokių spalvų muilą, kokio norėjau. Kvepia vasara (japoniniais laureniais, kvapiaisiais kipariseniais ir kampariniais cinamonais), atrodo puikiai, tikiuosi, ir putos maloniai (dar nebandžiau, gaminau tik kovo pabaigoje).

Anksčiau mano gaminti muilai: Vol. 2, Vol. 1.

Mary Kubica: Gera mergaitė

2015-03-25

Mary Kubica Gera mergaitėJi išmoko mane skaičiuoti iki šimto ispaniškai. Aš išmokau ją šokti fokstrotą. Kai ežeras visiškai užšąla, imamės poledinės žūklės. Per ilgai neužsibūname lauke. Jai nepatinka stebėti. Todėl vaikšto ant ežero, tarsi Mozė būtų praskyręs jai vandenį. Ji mėgsta šviežiai iškritusį sniegą. Kartais ant jo būna žvėrių pėdsakų. Kartais tolumoje girdime važinėjančius sniegaeigius. Kai sušąla iki pamėlynavimo, Mija eina į vidų. Tada jaučiuosi vienišas.

Paprastai aš nemėgstu detektyvų, trilerių ir panašių dalykų, susijusių su ginklais, žudymu, prievarta bei kriminalais. Ne dėl to, kad būčiau linkusi gyventi tik rožiniame pasaulyje (nors jis toooks mielas), bet kad šie dalykai man tokie svetimi, visiškai nesusiję su mano kasdienybe, todėl atrodo tolimi ir netikroviški. Šįkart į rankas paėmiau knygą, kurios žanras – psichologinis trileris. Ir čia buvo tiek ginklų, tiek mirčių. Bet patiko!

Į aprašomą situaciją ir įvykių eigą ne tik žvelgiama skirtingų veikėjų akimis, bet ir iš skirtingo laiko pozicijų – prieš ir po. Prieš ką? Po ko? Sužinome tik pabaigoje. Šitokia sumaištis akių ir laikų atžvilgiu man labai patinka, nes priverčia pasukti smegenis; dažniausiai linijiniai pasakojimai iš vieno žmogaus pozicijos būna pakankamai nuobodūs. Romanas priminė man Kolekcionierių, nes lygiai taip pat abiejose knygose pagrobiama mergina, abiejose pasakojama ne vieno veikėjo pirmuoju asmeniu, ir dar yra panašių dalykų, kurių neminėsiu nenorėdama atskleisti turinio detalių.

Romanas labai emociškai paveikus, atrodė, kad net man viduje fiziškai skauda, kai skaičiau apie pagrindinės veikėjos patiriamą kančią. Prie tokio efekto, matyt, nemažai prisideda ir didelė kūrinio apimtis – kartais atrodydavo, kad kam čia reikia tiek puslapių, bet galiausiai pajunti, jog daugybė žodžių ir sakinių, knygos skaitymas ne dieną ir ne dvi, padeda geriau pažinti vidinius veikėjų paveikslus, pasijusti jų kailyje.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum III

2015-03-23

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerum IIITaip, moteriškos paslaptys kartais gali būti atgrasios, grėsmingos, nešvarios, jų kūnai ir protas pasižymi silpnybe, ir kaip jos nė nesupranta, jog geriausia, kas joms gali nutikti – laikytis per amžius nusistovėjusios protingos tvarkos, nes panorusios ją sugriauti jos sugriauna pačios save.

Man dabar toks laimės ir pakylėjimo laikotarpis, kai norisi susidraugauti net su priešais ir atlaidžiau vertinti viską, kas man šiaip nelabai patinka, gal dėl to ir trečioji Silva rerum dalis pasirodė ne tokia jau prasta, kaip pirmosios dvi. O gal čia suveikė lūkesčiai – pirmąsias knygas ėmiau į rankas tarsi kokius stebuklus, ir paskui – pfft, kas čia gero? O dabar nieko nesitikėjau, tiesiog skaičiau, nes kaipgi paliksi trilogiją nebaigtą, ir va – visai nieko.

Norvaiša, jūs – protingas žmogus, nes kvailiams tokių klausimų nė nekyla, ar žinote, iš ko visad pažinsi silpnaprotį? Bukaprotis visuomet viską žino geriausiai, jam niekad nekyla jokių klausimų, jis visad turi atsakymus ir visad žinąs, ką daryti, gyvenimas jam visad aiškus; maža to, jis dažniausiai dargi ir moko gyventi kitus, jį dažniausiai aptiksi esant uolų pamokslininką, pastorių, tarėją, teisėją, raštininką, seniūną; galia ir bukumas – pražūtingas mūsų laikų derinys, laimė, jog dabartis – tik akimirka amžinybėje, aš tikiuos, kad mūsų vaikai bus kitokie, nors ir nepavydžiu jiems palikimo, mes paliksim šį pasaulį po savęs kur kas bjauresnį ir atgrasesnį, nei kad radome gimdami, ak, bet kaipgi mes klystam manydami, kad jie taisys mūsų paliktas griuvenas, kad jie mums nors kiek priklauso – lygiai tiek priklauso, kiek mes priklausėm saviesiems tėvams!

Veiksmas šioks toks vyko, veikėjų charakteriai nupiešti subtiliai ir nenuobodžiai, aišku, svarbiausias knygos koziris – anų laikų atmosfera su visom detalėm ir smulkmenom – išlaikytas, tik ir vėl ta silpna pabaiga nuliūdino, bet nesmarkiai, nes po pirmųjų dviejų dalių netikusių pabaigų sukrėtimo jau nieko ir nesitikėjau. Nežinau, kaip būtų, jei tik trečią dalį iš viso būčiau skaičiusi, bet dabar man ji tikrai atrodo esanti geriausia iš visų Silvų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Annabel Pitcher: Paukščių mergaitė

2015-03-13

Annabel Pitcher Paukščių mergaitė- Visada būna vėsiau, kai nėra debesų. Mažiau izoliacijos. Tai primena man avis.
Maksas gurkštelėjo iš skardinės.
- Ką?
- Avis. Žinai. Kai debesuota, atrodo, kad pasaulis turėtų kailį. Tada būna šilčiau, ir panašiai. Bet kai naktis giedra, atrodo, lyg planeta būtų nuskusta…

Ant viršelio aiškiai nurodyta: “Nuo 10 iki 16″. Suprask – literatūra paaugliams. Ir skaitant mane nuo siužeto atitraukdavo tik viena mintis – kas su manim negerai, kodėl įžengus į ketvirtą dešimtį man taip smarkiai patinka knyga, skirta trylikmetėms? Kuo skiriasi literatūra paaugliams nuo literatūros suaugusiems? Neradau jokio skirtumo išskyrus tai, kad pagrindiniai veikėjai yra jaunučiai, nors nemažai kalbama ir apie jų šeimos, tėvų problemas. Nėra jokios fantastikos, pompastikos ir pasakų elementų, kuriais dažniausiai pasižymi šiuolaikinės paauglių auditorijai skirtos knygos; mergaitės mylimasis nepavirsta vilkolakiu ir neprivalo kovoti su piktuoju burtininku.

Aronas pamojavo, aš irgi pamojavau. Jis uždėjo ranką ant stiklo, ir aš uždėjau ranką ant stiklo, ir jis maivydamasis parodė tokią paiką veido išraišką: išpūtė akis ir ėmė plasnoti, tarsi tai būtų kažkokia ypatinga akimirka. Juokingiausia buvo tai, kad tai ir buvo ypatinga akimirka, ir mudu abu tai žinojome, todėl mūsų skruostai liepsnojo visiškai tokiu pačiu raudonu atspalviu.

Labai gražiai sudėliota istorija, įvilkta į laiškų nepažįstamam kaliniui, nuteistam myriop, formą, iki pabaigos išlaikoma įtampa – pradžioje išgirdę, kad pagrindinė veikėja kažką nužudė, tik paskutiniuose skyriuose sužinome ką. Autorė meistriškai perteikia paaugliškas jausenas, karštligišką polinkį dramatizuoti kasdienes situacijas, psichologinius išdavystės ir troškimo būti mylimu aspektus, gniuždantį kaltės tragizmą. Knygos pavadinimas iš originalių Kečupo debesų virto Paukščių mergaite, tačiau vertimas tikrai neblogas, su visais šiuolaikinių paauglių naudojamais terminais ir savitu stiliumi. Įtraukiantis ir paveikus romanas, įdomus ne tik paaugliams.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Myliu

2015-03-11

Trys trispalvės

Octave Mirbeau: Kambarinės dienoraštis

2015-03-09

Octave Mirbeau Kambarinės dienoraštis- Poezija didinga tuo, jog nereikia būti mokytam, kad ją suprastum ir pamėgtum… priešingai… Mokyti žmonės dažnai nesupranta jos, netgi niekina, nes jie pernelyg pasipūtę… Kad pamėgtum eilėraščius, reikia turėti sielą… nuogą sielą, kaip žiedą… Poetai rašo paprastoms, liūdnoms, ligotoms sieloms… Štai kodėl jie nemirtingi… Ar žinai, kad jausmingas žmogus visada yra šiek tiek poetas?..

Šią knygą rekomendavo mano tinklaraščio skaitytoja Dovilė po įrašu apie Vagies dienoraštį, tačiau, nors ir abiejų knygų pavadinimuose yra žodis dienoraštis ir abu jie iškelia visuomenėje vyraujantį purvą, slepiamą po padorumo ir gerų manierų pluta, romanai yra labai skirtingi. Genet tekstai – tikras iššūkis, avangardas, juos skaityti sunku, nes graužia, išjudina, iškapsto bjauriausius dalykus, apie kuriuos šiaip verčiau nemąstytum. Tuo tarpu Mirbeau – tikras klasikas, apie aukštuomenės puvinius kalba elegantiškai, su saikinga humoro doze, su tvarkingai sudėliota romano struktūra.

Ak, kokie apgaulingi į nežinomybę vedantys keliai!.. Eini, eini ir visą laiką matai tą patį… Žiūri iš toli į dulkėtą horizontą… ten kažkas mėlyna, o ten rusva, šviesu ir lengva kaip svajonė… Tikriausiai ten gyventi gera… Prieini arčiau… ateini… Ir nieko… Virš smėlio, virš akmenukų, virš atšlaitės – pilkas, apniukęs, slegiantis dangus, ten užgęsta dienos šviesa, ten niūrūs debesys uždengia saulę… Nėra nieko… nieko, dėl ko ėjai… Beje, aš ir pati nežinau, ko ieškau… net nežinau, kas aš esu.

Man knyga pasirodė nuobodoka, nuspėjama, banali ir tikrai nesužavėjo, perskaičiau ir pamiršau. Ji pakankamai stora, skaitydama svarsčiau, kodėl toliau tai darau, kodėl nemetu ir nesuteikiu kitai progos mane pakerėti, bet matyt tarp tikrai gerų skaitinių retkarčiais verta įterpti kažką vidutiniško, kaip kokį banalų moterišką žurnalą, kad smegenys pailsėtų ir jausmai aprimtų.

Ji buvo labai bjauri, toks bjaurumas nekelia žmonėms gailesčio ir daro juos žiaurius, nes įžeidžia estetinius jų jausmus.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.

Rebecca Bailey, Elizabeth Bailey: Sumanūs tėvai – saugūs vaikai

2015-02-26

Rebecca Bailey, Elizabeth Bailey Sumanūs tėvai – saugūs vaikaiKalbėjimas apie gresiančius pavojus yra pirmas žingsnis padėti vaikams juos suprasti. Svarbu išlikti ramiam, pateikti tikslias žinias ir taip užkirsti kelią gandams, kuriuos vaikai gali išgirsti iš draugų ar masinio informavimo priemonių. Nežinote faktų? Nesijaudinkite. Pripažinkite tai ir, atsižvelgę į vaiko amžių, pasistenkite juos išsiaiškinti. Geriausias priešnuodis baimei yra žinojimas, o geriausias būdas suteikti žinių – rūpestingai aptarti nerimą keliančius klausimus. Skatindami vaikus kalbėti ir sau, ir jiems padėsite pasijusti stipresniems bei saugesniems.

Pirmiausiai ir labiausiai man ši knyga patiko tuo, kad skatina atvirumą bendraujant su vaikais. Visuomet laikausi šio principo, nors dvimetis pyplys dar ne viską supranta, ką jam aiškinu, tačiau kalbėdama apie įvairius dalykus stengiuosi nieko neslėpti ir nenutylėti. Tiesa, dėl to susiduriu su keblumais Kalėdų laikotarpiu, ir Kalėdų senelio tema man labai opi. Tačiau šįkart ne apie tai.

Šįkart apie vaikų saugumą. Kaip sovietmečiu žmonės nekalbėdavo apie seksą ir susidarė įspūdis, kad jis neegzistuoja, taip šiais laikais mums baisu pagalvoti apie vaikui kylančius pavojus – jo pagrobimą, atėmimą, tvirkinimą, išnaudojimą ir panašiai. Nors tokie siaubingi incidentai atsitinka sąlyginai mažam mūsų visuomenės procentui, nė vienas nesame nuo to apsaugotas. Todėl yra labai svarbu su vaikais kalbėtis apie jų saugumą, mokyti pagrindinių taisyklių ir užtikrinti, kad jie yra mylimi, nes jūs net neįsivaizduojate, kas gali dėtis tose mažose galvelėse.

Labai kebli tema, todėl labai smagu, kad atsirado knyga, ateinanti mums į pagalbą. Parašyta aiškiai, suprantamai, kelianti ne nerimą, o užtikrintumą, su gausybe patarimų, kaip kalbėtis su įvairaus amžiaus vaikais. Jau spėjau juos išbandyti tiek su savo mažyliu, tiek bendraudama su mokiniais darbe. Rekomenduoju.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Kaip numegzti kepurę

2015-02-25

Kaip numegzti kepurę

Mezgimas man yra privalomas žiemos atributas, suteikiantis malonų jaukumo ir šilumos pojūtį. Susirangai ant lovos ar sofos kamputyje ir krebždeni virbalais. Aš pati megztų rūbų nelabai mėgstu dėvėti, net ir vietoj šalikų žiemą renkuosi skaras, bet kokią smulkmenėlę savo vyrams – kojines, šaliką ar kepurę – visuomet smagu suraizgyti. Šįkart nusprendžiau mažąjį papuošti trispalve kepure, kad galėtų tinkamai pasirodyti Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios minėjimuose.

Kaip numegzti kepurę

Žinau, kad yra toks moterų tipas, kurios apie mezgimą sako – na, kokį šaliką tai dar suregzčiau, bet tikrai nieko sudėtingesnio. Tačiau nieko sudėtingesnio ir nėra! Kepurę galima megzti valu sujungtais virbalais, penkiais virbalais kaip kojinę, tačiau galima ir kaip paprasčiausią šaliką, tik žymiai platesnį – tokio pločio, kokia Tavo kliento galvos apimtis. Mezgi sau tiesiai, jei nori, lenkimo liniją padarai (aš mezgiau dvi geros, dvi blogos, tai ties pageidaujama lenkimo linija sukeičiau ir toliau mezgiau dvi blogos, dvi geros), o kai ilgio jau užtenka, sumezginėji sau akis vieną su kitą, kol jų nebelieka. Tada susiuvi kraštus ir tikiesi, kad klientas nesiožiuodamas sutiks pasimatuoti.

Ir štai:

Kaip numegzti kepurę

Bernhard Schlink: Skaitovas

2015-02-24

Bernhard Schlink SkaitovasKodėl? Kodėl žvilgtelėjus į praeitį sudūžta tai, kas būta gražaus, dėl to, kad už šito gražaus slypėjo bjauri tikrovė? Kodėl apkarsta prisiminimai apie laimingus santuokos metus išaiškėjus, kad vienas sutuoktinių visus tuos metus turėjo mylimąjį? Ar todėl, jog taip atsitikus žmogus negali būti laimingas? Bet juk jis buvo laimingas! Kartai prisiminimai apie laimę neišsaugomi dar ir dėl to, jei pabaiga buvo skausminga. Ar laimė tik tada laimė, jei ji trunka amžinai? Ar skausmingai baigtis gali tik tai, kas buvo skausminga, neįsisąmoninta ir neįvardyta?

Atradau naują būdą ieškoti įdomių knygų – dažniausiai perskaičius gerą kūrinį smalsu pažiūrėti pagal jį pastatytą filmą, bet retai kada filmas pranoksta knygą, taigi darau priešingai – skaitau knygas, pagal kurias buvo pastatyti man patikę filmai. Su Kate Winslet beveik visi filmai geri, Skaitovas (The Reader) – ne išimtis. Žinoma, knygoje daug daugiau detalių, minčių, išgyvenimų aprašymų, kitaip ir būti negali, lengviau įsijausti, suvokti, suprasti. Tuo knygos ir žavi, tuo (man) jos ir yra šimtąkart geriau nei kinas.

Visus tuos metus skaičiau viską, ką tik galima buvo rasti apie neraštingumą. Žinojau, koks bejėgis beraštis žmogus, kai tenka atlikti kasdienius darbus, ieškoti kelio ar adreso arba rinktis patiekalą restorane, kaip nedrąsiai jis seka kitų pavyzdžiu arba nusistovėjusia rutina, kiek energijos išeikvoja veltui slėpdamas savo neraštingumą. Analfabetizmas yra žmogaus nebrandumas.

Pradžia labai intriguojanti, vidurys kiek nuobodokas, daug pamąstymų ir pasamprotavimų, pabaiga vėl sugrąžina įdomybes. Aktualiausias šis kūrinys, žinoma, vokiečiams, ypač toms kartoms, kurioms teko srėbti visą šūdą, paliktą nacių, su nesuvokiamai niekuo dėtam jaunimui diegiamu kaltės jausmu, ir panašiais dalykais. Tačiau kūrinys kelia susižavėjimą skverbimusi į žmogaus psichologiją, į charakterio formavimosi priežastis.

Mūsų gyvenimo tarpsniai taip arti vienas kito, kad vėlesniame gyvenime vis susiduriame su ankstesniuoju, ne kaip su nugyventu ir baigtu, bet kaip su dabar tebesančiu ir gyvu. Suvokiu tai. Vis tiek tai kartais man atrodo sunkiai pakeliama. Gal vis dėlto mūsų istoriją parašiau todėl, kad noriu nuo jos išsivaduoti, nors ir negaliu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.