Apie dėkingumą

2019-09-18

Kai buvau maža mergaitė, mano amžiną atilsį močiutė mokė mane melstis. Ir pirmosios mano maldelės buvo ne poteriai, o paprastos, bet nuoširdžios rytinė “Ačiū, Dievuli, už ramią naktelę, prašau, kad būtų nuostabi dienelė” bei vakarinė “Ačiū už nuostabią dienelę, prašau, kad būtų rami naktelė”.

Dabar suaugusi suprantu, kad iš tiesų mylima močiutė mokė mane vieno svarbiausių dalykų gyvenime norint būti laiminga, – dėkingumo. 2003 m. Kalifornijos ir Majamio universitetų mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu kontrolinė tiriamųjų grupė turėjo kasdien užrašyti sąrašą dalykų, kurie tądien juos suerzino arba buvo emociškai neutralūs, o eksperimentinė – sarąšą dalykų, už kuriuos jie tądien jautėsi dėkingi. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad vien pats dėkingumo jausmas, nepaisant jokių kitų gyvenimo aplinkybių ir išorinių veiksnių, leidžia žmonėms patirti daug emocinės ir tarpasmeninių santykių naudos.

Taigi dėkingumas – vienas lengviausių ir mažiausiai pastangų reikalaujančių laimės receptų, kurio nauda galime mėgautis nuolat! Tereikia sąmoningai pagalvoti, už ką šiuo metu jaučiuosi dėkinga.

1. Mano kūnas. Kaip nuostabu, kad mano širdis plaka, plaučiai kvėpuoja, smegenys funkcionuoja! Kaip gera pajusti pasaulį per visus kūno pojūčius – matyti mylimus žmones, girdėti mėgstamą dainą, užuosti nuostabų gėlės aromatą, paragauti gardžiausio skanumyno, pajusti, kaip jaukiai antklodė apgaubia kūną atsigulus miegoti.

2. Mane supantys žmonės. Vaiko šypsena, mylimojo apkabinimas, palaikantys tėvų žodžiai, draugai, kurie paskambina, nes jiems rūpime, kaimynas, kuris palaukia ir nenuvažiuoja liftu, išgirdęs, kad ateini, pardavėja, pasirūpinanti, kad naują puodelį parsineštum namo nesudaužiusi.

3. Gamta ir visas pasaulis. Esu tokia dėkinga, kad galiu pasivaikščioti gryname miško ore, išgirsti jūros ošimą, atsigulti į gėlėtą pievą ar pasiklysti siaurose senamiesčio gatvelėse!

4. Aš pati. Labai svarbu ištarti ačiū sau – už tai, kad kasdien stengiuosi tapti vis geresne, kad mokausi, kad gebu sau atleisti už klaidas, kad išdrįstu net tuomet, kai būna labai baisu, kad rūpinuosi savimi ir kitais.

5. Gyvenimas. Esu dėkinga, kad jis reiškiasi per mane, teka manimi, kad esu gyva ir galiu patirti gyvenimą. Tai didžiausia dovana, kokią esu gavusi.

O už ką šiandien dėkinga Tu?

Laimė

Tam, kad laikas, skirtas šio įrašo skaitymui, nebūtų iššvaistytas, kviečiu sąmoningai įtraukti dėkingumo praktiką į savo kasdienę rutiną. Gali parsisiųsti programėlę į telefoną (pvz., įvedusi į paiešką žodžius Gratitude Journal) ir kiekvieną vakarą prieš miegą užrašyti dalykus, už kuriuos tądien jautiesi laiminga. Gali tai daryti ir rašydama popierinį dienoraštį.

Pirmas žingsnis – dabar pat, komentaruose po šiuo įrašu užrašyk tris dalykus, už kuriuos dabar jautiesi dėkinga.

Apie pauzes

2019-09-14

Svarbiais gyvenimo momentais esame savaime linkę daryti pauzes, jų metu stabtelėti, įsivertinti, susikaupti, išgirsti ir pajusti save, numatyti ateities planus ir tikslus. Tačiau pauzės yra labai svarbus dalykas ir kasdieninėje rutinoje, ypač tuomet, kai esame linkę pasielgti automatiškai ar ugdomės naujus įpročius. Apie tai šiandien ir noriu su Tavimi pasikalbėti. Susimatykim mano Youtube paskyroje.

Laimė

Ryto meditacija laimingai dienai

2019-09-06

Labas rytas!

Kai mes norime patirti tam tikrus pokyčius savo gyvenime ir priimame tvirtą sprendimą pakeisti kai kuriuos įpročius, naują patirčių puslapį dažnai pasiryžtame priimti susiedami ją su kalendoriumi: nuo rugsėjo 1-osios pradėsiu rytais anksčiau keltis, nuo Naujų metų kasdien skirsiu bent pusvalandį mankštai, nuo pirmos pavasario dienos daugiau nebevartosiu cukraus.

Ir kaip mūsų įsipareigojimai sau atrodo vidury sezono?

Tam, kad pratintumeisi prie naujų dalykų, nereikia laukti nei pirmadienio, nei pirmosios mėnesio dienos. Pokyčiai Tavyje ir aplink Tave gali vykti nuolat, tiesiog reikia sąmoningai kaskart paklausti savęs: ar sprendimas elgtis būtent taip pasitarnaus mano ilgalaikei gerovei? Jei taip – pirmyn, dabar! Nėra geresnio laiko nei dabar.

Laimė

Jei jau kurį laiką svarstei pradėti medituoti, tačiau vis atidėliojai, nes a) dar nemoki gražiai sėdėti lotoso poza; b) kartą bandydama medituoti buvai užsnūdusi; c) esi įsitikinusi, kad meditacija skirta tik labai dvasingiems asmenims, o savęs tokia nelaikai, turiu Tau nuostabią žinią – Tu gali pradėti medituoti dabar! Ir nuo dabar – kiekvieną dieną.

Mesk sau iššūkį nuo šiandienos dešimt dienų iš eilės kasdien skirti po dešimt minučių meditacijai, ir tuomet nuspręsi, ar nori šią praktiką tęsti, ar ji Tau naudinga, ar jautiesi laimingesnė. Dešimt minučių kasdien – nėra jau taip labai daug, ar ne?

Sėdėti lotoso poza nėra būtina, pakaks įsitaisyti ant grindų ar kėdės ar lovos taip, kad stuburas išliktų tiesus. Jei nori, gali išbandyti mano vedamą rytinę meditaciją laimingai dienai. Lauksiu pasidalinimo apie tai, kaip Tau sekėsi.

Kai suklysti

2019-09-05

Baigiasi dar viena diena. Rytoj dauguma mūsų prabus naujam rytui, tarsi šviežiai pradžiai. Deja, dauguma ir vėl tęs gyvenimą su nemėgstamu savim, su nepakenčiamais įpročiais, kurių niekaip nepavyksta pakeisti.

Kai kurį laiką nesiseka kažko pakeisti kasdienybėje, kai seni įpročiai tarsi su dviguba jėga grįžta atgal, nors, atrodo, dėjai tiek daug nuoširdžių pastangų, siekdama jų atsikratyti, nekeista, jei imi abejoti savimi bei savo galia pasikeisti.

Tuomet užplūsta nemalonūs jausmai: savigrauža, savęs kaltinimas ir gėdinimas, nusivylimas savimi, saviplaka. O kai jautiesi tokia niekam tikusi (nes va draugei tai pavyko sėkmingai svorio numesti, o kaimynas jau pusmetį kaip prisiverčia anksti ryte atsikelti ir aplink stadioną dvidešimt kartų apibėgti), paguodos ir palengvėjimo vėl imi ieškoti senuose įpročiuose – atsipjauni pusę torto į lėkštę, apkalbi bendradarbes prie kavos puodelio, leidi pyktį skatinančioms mintims vėl užkariauti Tavo protą.

Ką daryti?

Visų pirma – atleisti sau ir absoliučiai priimti save tokią, kokia esi. Savigrauža ir saviplaka nėra tinkamas stabilus pagrindas, ant kurio galima būtų statyti naują asmenybę. Šios emocijos ir su jomis susijusios destruktyvios mintys jau savaime yra netinkami įpročiai, kuriuos vertėtų transformuoti į besąlyginę meilę sau ir savęs priėmimą.

Laimė

Kai išaušta naujas rytas, mes galime atsiversti šviežią tuščią gyvenimo puslapį ir kurti save iš naujo. Kas, jei vėl suklupsime? Visai tikėtina, kad taip atsitiks, tačiau jei savo klaidas sąmoningai ir su meile priimsime kaip pamokas, o ne kaip įrodymą, kad kažkas su mumis negerai, tai bus dar vienas laiptelis aukštyn į pozityvią transformaciją.

Kai studijavau kultūrinę antropologiją, ypač užstrigo faktas apie vieną Afrikos gentį, kurios kalboje nėra žodžių junginio “Aš buvau”. Jie sako “Tas aš, kuris… (vakar buvo piktas, pusmetį nepaleido iš pirštų cigaretės, buvo įpratęs nuolat save teisti ir t.t.)”. Tai nuostabus įgalinimas neprisirišti prie nepageidaujamo savivaizdžio ir kasdien kurti naują save – tą, kuri… (įrašyk savo variantą).

Tad brėkštant naujai aušrai nuoširdžiai linkiu vėl ir vėl atleisti sau, priimti ir pamilti save, bei toliau kantriai ir su džiaugsmu keliauti pokyčių taku.

Anita Diamant: The Red Tent

2019-09-05

Anita Diamant The Red TentJust as there is no warning for childbirth, there is no preparation for the sight of a first child. I studied his face, fingers, the folds in his boneless little legs, the whorls of his ears, the tiny nipples on his chest. I held my breath when he yawned, wondered at his grasp on my thumb. I could not get my fill of looking.

Dar viena grožinės literatūros knyga įsiterpė į mano vasaros skaitinių sąrašą, ir ji buvo nuostabi! Beveik tokia pati nuostabi, kaip pati vasara. Stipri, rami, lengva, įdomi ir kupina pozityvios energijos. Spinduliuojanti moteriškumu ir tampria bendryste. Labai džiaugiuosi matydama, kad šiandien moterys vėl buriasi į tik joms skirtus vakarus, dalinasi džiaugsmais ir baimėmis, kurdamos galingą sinergiją. Tikiu, kad taip būdavo ir senovėje, tik mes pamiršome. Arba buvome priverstos pamiršti, kad liktume silpnesnės vienišos.

My husband’s words found their mark, and I recalled something that Zilpah had told me when I was a child in the red tent, and far too young to understand her meaning. “We are all born of the same mother,” she said. After a lifetime, I knew that to be true.

Šis romanas remiasi Biblijos pasakojimu apie Jokūbo dukterį bei Juozapo seserį Diną, kuri šiuolaikine kalba, dalindamasi visomis mintimis ir emocijomis, perkelia mus į tuos laikus, kuomet šeimininkė negalėdavo garsiai organizuoti darbininkų darbo, šalia stovint jos sutuoktiniui, nors tas apie namų ūkį ne ką ir tenutuokdavo, mat nuolat išvykęs ganydavo gyvulius. Tačiau moterys pagal seną tradiciją menstruacijų bei gimdymo metu rinkdavosi vadinamoje raudonojoje palapinėje, ir ten atstatydavo jėgas, nuoširdžiai tarpusavyje bendraudamos, palaikydamos viena kitą bei mokydamos jaunas merginas.  Netikėti siužeto vingiai, absoliučiai stiprios emocijos, senovinių gyvenimo papročių įdomybė tikrai nepaliks skaitytojo abejingo ir neįsitraukusio.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Joe Dispenza: Breaking the Habit of Being Yourself

2019-08-30

Joe Dispenza Breaking the Habit of Being Yourself

I want you to forget about past events validating the emotions you’ve memorized that have become part of your personality. Your problems will never be resolved by analyzing them while you are still caught up in the emotions of the past. Looking at the experience or reliving the event that created the problem in the first place will only bring up the old emotions and a reason to feel the same way. When you try to figure out your life within the same consciousness that created it, you will analyze your life away and excuse yourself from ever changing.

Įpročiai ir automatinis elgesys sudaro didžiąją dalį to, su kuo mes tapatinamės, kuo apibūdiname savo charakterį ir asmenybę. Kai bandome atsikratyti tam tikro vieno specifinio įpročio – mesti rūkyti, liautis apkalbinėjus ar naktinėti, kartais nesiseka tiesiog dėl to, kad tas įprotis yra sudėtinė ir sunkiai atskiriama dalis to, ką mes suvokiame kaip savo vientisą ir nedalomą asmenybę. Tokiu atveju išeitis paprasta – reikia atsikratyti įpročio būti savimi. Ir tapti tuo, kuo norėtum būti. To ir moko ši knyga.

This, I feel, is the beginning of true unconditional love. Feeling a sense of love and awe for life without needing anything from outside of us is freedom. It is no longer being attached to external elements. It is a feeling that is so coherent that to judge another or to emotionally react to life and change from this state is compromising self.

Autorius ilgai aiškina mokslinius savo praktinio metodo pagrindus, vis motyvuodamas, kad jau tuoj tuoj atskleis paslaptį, kuri negrįžtamai pakeis skaitytojo gyvenimą. Ir ta paslaptis – tam tararam! – yra meditacija, ir meditacijos metu atliekami tam tikri pratimai. Ir ką, žinok, veikia! Tikiuosi, mano motyvacija laikui bėgant nenuslops, ir galėsiu ilgai džiaugtis nuostabiais rezultatais. Iš pradžių žadėjau tikrai dešimt balų knygai duoti, bet pabaiga kažkokia užvelta pasirodė, tad truputį sumažinau. Bet tikrai verta perskaityti ir išbandyti.

These so-called normal psychological states have been accepted by most as ordinary and common. They are the real “altered states” of consciousness.
Hence, I want to emphasize that anxiety, depression, frustration, anger, guilt, pain, worry, and sadness — the emotions regularly expressed by billions of people — are why the masses live life knocked out of balance and altered from the true self. And maybe the supposed altered states of consciousness achieved in meditation during true mystical moments are actually “natural” human states of consciousness that we should strive to live by on a regular basis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie gilę ir kantrybę

2019-08-28

Taip, kaip mažoje gilėje slypi ne tik galingas ąžuolas, bet ir visa šių galiūnų giria, kaip kiaušinyje miega ne tik padangių paukštė, bet ir visa būsima jos gentis, taip ir mūsų mintyse glūdi visos mūsų ateities galimybės ir neaprėpiamas potencialas būti tuo, kuo labiausiai trokštame tapti.

Kartais pabandome keisti savo įpročius, kurie laiko mus įkalintus dabartinėje realybėje, sukeliančioje nepasitenkinimą ir erzulį, tačiau greitai vėl grįžtame prie minčių, emocijų ir veiksmų, kuriuos kūnas atlieka automatiškai, nemąstant, nes taip lengviau, tam reikia mažiau pastangų, o protas tuo metu vėl gali būti užimtas praeities gromuliavimu arba nerimu dėl ateities.

Tam, kad iš gilės išaugtų ąžuolas, o vėliau – visa giria, reikia tam tikrų sąlygų: žemės, saulės, lietaus, taip pat ir tam, kad taptum tokiu žmogumi, kokiu svajoji būti, reikia laiko, kasdienių pastangų, pastabumo ir kantrybės.

Laimė

Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidžia, jog tam, kad susiformuotų įprotis (kuris yra ne kas kita, kaip specifinės neuronų jungtys smegenyse), prireikia maždaug šešių savaičių. Ar mes turime kantrybės tiek išlaukti norėdami išvysti, kaip iš pasėtos gilės išauga daigas? Na, tai tikrai nėra lengva šiame gausaus vartojimo ir išmaniųjų technologijų laikmetyje, kai esame įpratę atsaką į savo veiksmą gauti žaibiškai, iš karto, tučtuojau.

Todėl kai renkamės, kokį įprotį sąmoningai norime išsiugdyti pirmiausiai, galbūt reikėtų pradėti nuo kantrybės. Turint jos ir valios, galima pasiekti ką tik nori. O kantrybės mokytojų aplink mus – kiek tik nori: ir tas vairuotojas, kuris sunervino ryte važiuojant į darbą, ir įkyrus klientas, ir lėtapėdiškai dirbanti kolegė, o kur dar visi šeimynykščiai… Atspėk, kiek sykių rašant šį įrašą buvau pertraukta dėl neatidėliotinių mažos dukrelės reikalų?

Tad šiandien linkiu pastebėti – kiek Tavyje yra kantrybės, kaip greitai galima Tave išvesti iš pusiausvyros, ir kiek daug situacijų Tavo gyvenime vis kartojasi, tarsi nuoširdžiai norėtų Tave kažko išmokyti. Gal kantrybės?

Pilnaties kūryba

2019-08-28

Pilnatis kloja baltus spindulių kilimus ant mano kambario, ir jaučiuosi pati tokia pilna pilnatvės, kad sunku liautis kūrus, svajojus ir dėkojus.

Vengiu pastangų kategorizuoti ir dėlioti gyvenimą į dėžutes su pavadinimais, tačiau kartais tai daryti verta, kad galėtum sau įsivardinti dabartinę ir/ar pageidaujamą būseną. Pavyzdžiui, suvokiant, kad yra du būdai gyventi: išlikimo ir kūrybos.

Kai gyveni išlikimo būsenoje, pats gyvenimas, jame sutinkami žmonės, problemos ir rūpesčiai atrodo kaip priešai, su kuriais reikia kovoti ir kuriuos reikia įveikti. Natūralu, kad išlikimo instinkto vedami mes elgiamės vienareikšmiškai savanaudiškai, patiriame nuolatinį stresą, išeikvojame galybę energijos ir galiausiai išsenkame, tuo dar ir patvirtindami savo hipotezę, kad gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas.

Tuo tarpu kai gyveni kūrybos būsenoje, viskas, rodos, klojasi lengvai, aiškiai, paprastai. Mes virpame nuo susijaudinimo dėl to, koks nuostabus yra gyvenimas, ir nesiliaujame dėkoti už galimybę jį kasdien ir kasnakt patirti. Jaučiamės pagavę tėkmę, esantys tėkmėje, harmoningoje vienovėje, kur visi sutinkami žmonės ir visi mums nutinkantys įvykiai – tai apdovanojančios pamokos.

Laimė

Iliustracija – ne pilnaties nutvieksto kambario, o iš vakarykščio pasivaikščiojimo po mišką, kuris yra tarsi gyva kūrybos ir pilnatvės šventovė.

Isabel Allende: Eva Luna

2019-08-28

Isabel Allende Eva LunaDarau, ką galiu… Tikrovė yra toks kratinys, kad neįstengiam jos nei perprasti, nei įvertinti, nes viskas vyksta vienu metu. Kol mudu čia šnekučiuojam, jums už nugaros Kristupas Kolumbas atranda Ameriką, o tie patys indėnai, kurie vitraže jį pasitinka, taip iki šiol ir vaikšto nuogi džiunglėse, vos pora valandų kelio nuo šios įstaigos, ir taip bus dar šimtą metų. Aš bandau surasti kelią iš to labirinto, kad bent kiek sutvarkyčiau tą chaosą, padaryčiau gyvenimą pakenčiamesnį. Rašydama pasakoju apie gyvenimą tokį, koks man patiktų.

Vasarai persiritus į antrą pusę, taip užsimaniau kažko lengvo, romantiško, gaivaus, kad dar stipriau patirčiau vasaros malonumą ir pailsinčiau mintis nuo saviugdos knygų. Bet jaučiuosi atitolusi nuo grožinės literatūros aktualijų, tad tiesiog vartydama senus savo tinklaraščio įrašus rinkausi iš patikusių autorių sąrašo. Ir netikėtai septynmetis sūnus, nežinia iš kur sužinojęs, parekomendavo Allende. Buvau kelias jos knygas skaičiusi anksčiau ir tikrai nenusivyliau.

Tad pasiėmiau popierinį Evos Lunos variantą ir su malonumu persikėliau į Lotynų Ameriką. Kaip ir kiekviename gerame romane, čia netrūksta aistrų, intrigų, netikėtų siužeto posūkių, ir viskas vainikuojama gražia meilės istorija. Ko gi daugiau reikia? Lengvas, smagus, kokybiškas skaitinys.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Arielle Ford: Wabi Sabi Love

2019-08-12

Arielle Ford Wabi Sabi LoveBecause we are creatures of habit, we often do things the way we have always done them, believing that our way is the right way. Then we meet and marry people who have grown up with entirely different sets of habits and behaviors who also believe that theirs is the right way to do things. And that’s how trouble starts.

Tęsdama skaitinių apie santykius tarp gyvenimo partnerių seriją, atsiverčiau šią knygą, kuri patraukė savo japonišku pavadinimu. Vabi sabi terminu apibūdinamas paprastas, natūralus grožis, kuriame atsispindi ir laiko tėkmė, ir gyvenimo smūgiai, kaip priešprieša tobulam grožiui be menkiausio trūkumo. Nors nuo vaikystės svajojame apie idealius princus bei princeses ir tikimės su jais sukurti vienareikšmiškai nuostabius santykius, į porą ateiname kartu su visomis patirtomis nuoskaudomis ir skriaudomis, kurios suformavo mūsų charakterį ir kartu sukūrė mūsų unikalumą. Ši knyga moko trūkumus paversti privalumais ir naujai pažvelgti į savo partnerį.

Just as Michelangelo believed his work as a sculptor was to reveal the figure that already existed within the stone, it is your job, as a supportive partner, to help bring out the best in your beloved. As their teammate in life, become their number one fan to encourage and nurture their every dream. To me this is an expression of unconditional love and true devotion.

Nors kažko kardinaliai naujo nesužinojau ir neišmokau, knyga buvo įdomi ir naudinga. Dažnai prireikia tokio malonaus niukstelėjimo, kaip priminimo, kad į gerus santykius nereikėtų žvelgti kaip į savaime suprantamą dalyką, nes nuostaba, žaismingumas ir plačiai atverta širdis gelbėja nuo kritimo į tamsias duobes.

The missing piece for many people is emotional maturity. They react to life and their partners without taking a moment to take a deep breath and ask themselves, what would be in the highest and best good in this moment? Oftentimes it would be to do nothing as opposed to lashing out. Asking yourself what could you do right now to serve the relationship will ultimately bring more joy and harmony to the partnership.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.