Tomoka Shibasaki: Pavasario kiemas

2021-09-13

Buvo laikas, kai, dar mokydamasis gimnazijoje, Taro manė, kad biologinė evoliucija yra susijusi su tam tikra valia, kad joje atsispindi tam tikrų pokyčių troškimas, bet jis žino, kad ir biologijos mokslas, ir evoliucijos teorija patvirtina, kad tai netiesa, ir dabar kaskart kai sužino apie kokių nors gyvių neįprastą gyvenimo būdą, jam atrodo, kad tai kažkodėl klostėsi ir susiklostė, ir toliau tęsiasi, galbūt tiesiog tęsiasi be galo, ir tiek.

Pavasario kiemas

Nedidelis, glaustas, santūrus ir labai japoniškas romanas, primenantis ankstyviąsias Murakamio keistenybes, kai iš pradžių veikėjų elgesys atrodo labai paslaptingas ir nelogiškas, o vėliau paaiškėja, kad nieko čia neįprasto.

Nors pasakojama apie gan nuobodžią veikėjų kasdienybę, visoje knygoje aiškiai juntamas filosofinis būties laikinumo pojūtis, graudus, sentimentalus, bet kartu ir išlaisvinantis. Namai ir pastatai pasitelkiami kaip metaforos trapumo emocijai išreiškti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Torgny Lindgren: Dorė Biblija

2021-08-18

Vos tik rašantysis įsivaizduoja, kad ženklais galės perteikti savo mintis, šios kaip mat pabėga, tarsi suyra. Praeities tuštuma susispaudžia, pavirsdama dabarties, nūdienos tuštuma. Kai būtį stengiamasi perteikti taip, kaip tuo metu ją suvokia rašantysis, toks kūrinys tegali atspindėti nesatį. Todėl jį reikia nuolat papildyti, atnaujinti. Rašytojas savo darbu tarsi nudrenuoja praeitį ir sykiu nusausina savąjį “aš”. Iššvaisto tai, ką visomis išgalėmis buvo sutelkęs į visumą. Sudegina, pelenais paverčia tą medžiagą, kurią tarėsi pamatęs ar netgi apčiuopęs.

Pagrindinis romano veikėjas serga disleksija, tačiau pirmoje XX a. pusėje tokia liga dar nebuvo apibrėžta, todėl paauglį tėvai išsiunčia į protinę negalią turinčių asmenų prieglaudą. Nepaisant įvairių gyvenimo negandų ir sunkumų, vyras nė akimirkai nepraranda dvasios stiprybės, optimizmo, pasiryžimo gyventi dorai.

Dorė Biblija

Romane atidžiai nagrinėjamas žmogaus santykis su rašytiniu žodžiu, skirtumas tarp skaitančio ir neskaitančio. Taip pat nemažai biblinių motyvų, Dievo alegorijų.

Nuoširdus, paprastas, kilnus garsaus švedų rašytojo kūrinys.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Margaret Atwood: Oriksė ir Griežlys

2021-08-05

Kambaryje karšta ir tvanku, nors jis šiaip ne taip atidarė atsarginius ventiliacijos kanalus. Neima miega, tad jis užsidega žvakę – jų aptiko skardinėje dėžutėje su dangčiu, neliečiamą atsargą nelaimės atvejui, galima netgi išsivirti sriubos, – ir užsirūko dar vieną cigaretę. Šįkart jau taip nebesvaigsta galva. Visi įpročiai tebėra gyvi, miega kaip gėlės dykumoje. Atsiradus tinkamoms sąlygoms, seni pomėgiai pražysta visu grožiu.

Perskaičius kelias “Tarnaitės pasakojimo” dalis, peržiūrėjus keturis pagal šią istoriją sukurto serialo sezonus bei dokumentinį filmą apie rašytoją, esu tiek sužavėta Margaret Atwood intelektualumu, humoro jausmu, pasakiška vaizduote bei stulbinančiu gebėjimu įtaigiai perteikti perspėjimą apie mūsų laukiančias grėsmes meninėmis priemonėmis, kad pasiryžau perskaityti viską, kas jos yra išversta į lietuvių kalbą.

Oriksė ir Griežlys

Margaret Atwood – puiki distopijų meistrė, aiškiai ir emociškai jautriai pasakojanti apie tai, kas gali atsitikti, jei toliau elgsimės taip beatodairiškai su savimi, vieni su kitais bei su mūsų planeta, kaip elgiamės dabar. Knyga parašyta 2003 m., ir ji puikiai prognozuoja apie pandemijos grėsmę, su kuria mes susiduriame šiandien. Tiesa, kai kurių dalykų autorei nepavyko tiksliai numatyti – tarkim, viena menininkė, norėdama savo instaliacijas nufotografuoti iš aukštai, tam yra priversta pasitelkti sraigtasparnius – nepagalvota apie dronų galimybę.

Romanas labai emociškai paveikus, kelias dienas baigusi skaityti negalėjau atsigauti – labai aiškiai suvokiau, kokia trapi yra visų mūsų gyvybė šiame pasaulyje. Įpinta graži, bet ne banali meilės istorija, pasakojimas dėstomas iš kelių – dabarties ir praeities – perspektyvų, nevengiama atverti įvairių mūsų visuomenės skaudulių.

Man labai patiko.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Peter Wohlleben: Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį

2021-07-19

Kartais įsivaizduodamas, kad kiekviena gyvūnų rūšis vis kitaip mato ir jaučia pasaulį, kad šitaip atsiranda šimtai tūkstančių skirtingų pasaulių, negaliu nesižavėti. O juk daug tų pasaulių tebelaukia, kol bus atrasti, ir mūsų platumose.

Manau, kad per biologijos pamokas vaikams visų pirma reikėtų duoti perskaityti šią ir kitą lietuviškai išleistą šio autoriaus knygą – Paslaptingas medžių gyvenimas. Mokykloje mokomės gyvūnų ir augalų sandarą, mitybos ir dauginimosi ypatumus, tačiau juk svarbiausia – ne žinoti konkrečių kaulų pavadinimus, o pajusti, kad visos gyvosios gamtos būtybės lygiai taip pat kaip ir mes jaučia skausmą, džiaugsmą, myli savo vaikus, baiminasi priešų ir bendrauja tarpusavyje.

Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį

Tikrasis mano noras – kad atsirastų bent kiek daugiau pagarbos mus supančiam gyvajam pasauliui, nesvarbu, koks jis būtų – gyvūnų ar augalų. Pagarba nereiškia, kad nereikia jais naudotis, tačiau tikrai reiškia tai, jog savus patogumus ir suvartojamų biologinių gėrybių kiekius privalu riboti. Tačiau jei atpildas už visa tai bus linksmi arkliai, ožkos, vištos ir kiaulės, jei už tai galėsime matyti patenkintus elnius, kiaunes ar kranklius, jei vieną dieną netgi išgirsim, kaip pastarieji šaukia vienas kitą vardais – tuomet, centrinei nervų sistemai išskyrus hormonų, mus apims laimė ir nuo šio jausmo niekaip neapsiginsime!

Knygoje konkrečiais pavyzdžiais kalbama apie tai, kaip gyvūnai jaučia liūdesį, atjautą, geismą, gėdą, kaip auklėja vaikus ir retkarčiais būna neištikimi savo nuolatiniams partneriams, kaip pokštauja, bendrauja, skinasi kelią į aukštuomenę, altruistiškai aukojasi ir kaip pakenčia blogą orą. Visai kaip mes! Tik kartais užmirštame, kad taip pat esame gyvūnai, jaučiamės esantys kažkokie išskirtiniai, geresni, nes turim kompiuterius ir automobilius, ir dar medžioklinius šautuvus.

Puiki knyga, rekomenduoju be išimties visiems – mano devynmetis sūnus skaitė ir žavėjosi, aš vis pasakodavau perskaitytas istorijas vyrui, na, tikrai nuostabus kūrinys! O ir skaitosi labai lengvai, nes įdomu ir įtraukia.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Kristina Sabaliauskaitė: Petro imperatorė II

2021-07-11

Jaunystė yra tuomet, kai visiškai nejauti savo kūno. Nešioji jį nesusimąstydamas tarsi kūdikis marškinėlius. Vėliau jie tampa ankšti, ima spausti – kūnas duoda žinoti apie save. Siela iš tiesų yra nemirtinga, nes ji nesensta ir nesusidėvi. Yra net žmonių, kurių siela su metais tampa jaunesnė, tyresnė. Priešingai negu kūnas.

Na, tokią ilgai lauktą, populiarią ir visur viešai aptarinėjamą knygą keliais sakiniais apibūdinti nėra lengva, lygiai taip pat sunku ir atsiriboti nuo išankstinių lūkesčių vertinant romaną. Istoriniai dalykai man dažniausiai kelia susižavėjimą, įtaigus rašytojos žodis neleidžia mintims nukrypti į šoną, skvarbiai analizuodamas psichologinius portretus.

Petro imperatorė II

Ypač patiko gebėjimas aprašyti meilės įvairiapusiškumą – Katerina Piteriu ir šlykštisi, ir žavisi, ir bijo, ir ilgisi. Subtiliai ir jautriai perteikiamas stiprios moters nuolankumas situacijoms jo reikalaujant, kai skausmas ir kartėlis nuryjamas vardan savo ir kitų gerovės.

Paskyriau kelias dienas skaitymui ir greit surijau knygą, tačiau viduje jaučiu palengvėjimą dėl to, kad trečios šio romano dalies jau nebus.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Romain Gary: Toliau jūsų bilietas nebegalioja

2021-07-08

Dar niekada nieko nebuvau mylėjęs su tokiu visišku atsidavimu. Net neprisimindavau kitų savo meilių, gal todėl, kad meilė visada yra aistros nusikaltimas: jis panaikina visus buvusius nusikaltimus. Kaskart, kai mudu susijungdavome bedugnių gelmių tyloje, kuri palieka žodžius darbuotis paviršiuje, ir kai labai toli ir aukštai tūkstančiai jaukų veltui plūduriuoja, ieškodami nereikšmingų malonumų, įsipareigojimų ir atsakomybės, gimdavo pasaulis, gerai pažįstamas tiems, kurie dar žino šią tiesą ir kurią malonumas kartais mus priverčia užmiršti: gyvenimas – tai malda, kurią tik moteris gali išklausyti.

Antrąkart mėginant susipažinti su Romain Gary kūryba, bibliotekininkė man kažkodėl rekomendavo šį romaną. Paėmiau, nors tikriausiai jei iš anksto būčiau žinojusi temą, atsisakyčiau. Knygoje pasakojama apie šešiasdešimtmečio vyro pastangas išlaikyti lytinę potenciją, tam tikslui naudojamus psichologinius triukus, nusivylimus ir džiaugsmus. Prie senstančio kūno problemų prisideda sunkumai versle, žymiai jaunesnis mylimosios amžius, sūnus pačiame jėgų žydėjime.

Toliau jūsų bilietas nebegalioja

Džiaugiuosi perskaičiusi šį romaną, nors jis man ir tolimas savo tema, tačiau rašytojo meistriškumo dėka puikiai pavyko įsibrauti į kūno silpnėjimą patiriančio vyriškio psichiką, suvokti jo savijautą ir pasirinkimus. Siužeto vingiai kartais netikėti, o meilė moteriai aprašoma tokiais subtiliai jautriais ir gražiais žodžiais, kad sunku nesutirpti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Margaret Atwood: Liudijimai

2021-07-07

Toje giesmelėje mane neramino keletas dalykų. Pirmiausia – angelai. Žinojau, kad čia turimi galvoje angelai baltais marškiniais ir plunksnuoti, bet aš juos įsivaizdavau kitaip. Mačiau juos kaip mūsų Angelus: vyrus juodomis uniformomis su užsiūtais medžiaginiais sparnais ant mundurų, ginkluotus šautuvais. Man visai nepatiko mintis, kad man miegant aplink lovą stovi keturi Angelai su šautuvais, nes jie juk vis dėlto vyrai, o jeigu kas nors netyčia ims ir išlįs iš po antklodės? Pavyzdžiui, kojos? Juk tai sukurstys jų aistras? Aišku, kad sukurstys, nėra ko nė kalbėti. Taigi mintis apie keturis angelus nebuvo raminanti.

Nuostabus mano taip mėgstamo Tarnaitės pasakojimo tęsinys apie gyvenimą distopiniame Gileade. Siužetas vystomas kalbant trijų moterų – tetos Lidijos, Agnesės ir Mažosios Nikolės lūpomis. Kiek daug mūsų pasaulėvaizdžio ir savivokos lemia kultūrinė aplinka, kurioje augome ir buvome auklėjami!

Liudijimai

Romanas įtraukia ne tik dėl spalvingų personažų ir įtikinančių jų paveikslų, ne tik dėl pakankamai įtempto siužeto, neleidžiančio atsitraukti nuo knygos. Labiausiai keri subtilus rašytojos būdas paaiškinti, kas gali atsitikti, jei leisime peržengti trapią giją tarp demokratijos ir autokratijos. Nors žodis “leisime” čia turbūt nelabai tinkamas. Visgi reiktų išlaikyti budrumą kasdien, kai mums brukamos abejotinos moralinės vertybės ir dogmos, retkarčiais paklausiant savęs – kam naudinga, kad aš taip mąstyčiau?

Neseniai žiūrėjau filmą apie autorę, “Margaret Atwood. Žodis po žodžio – galingas ginklas” (”Margaret Atwood: A Word after a Word after a Word is Power“, 2019) – mano susižavėjimas šios rašytojos asmenybe pakilo iki aukščiausių aukštumų. Tai išties reto intelektualumo, nuostabaus humoro jausmo (aukšto intelekto požymis, be abejo) ir subtilaus jautrumo moteris. Ji geba ne tik matyti pūlingiausius mūsų visuomenės skaudulius, bet ir rasti būdų aiškiai bei įtikinamai per grožinės literatūros kalbą perteikti galimus jų gydymo metodus mums.

Labiausiai pribloškė žinia, kad absoliučiai nė vienas faktas iš “Tarnaitės pasakojimo” nėra rašytojos išgalvotas, beprecedentis. Žinoma, ji sujungė įvairius žmonijos istorijoje vykdytus dalykus į vientisą istoriją, tačiau visa tai tikrai kažkada vyko ir tebevyksta (tebevykdoma). Šio principo laikėsi ir “Tarnaitės pasakojimo” serialo kūrėjai.

Jei kokia knyga ir turėtų būti privalomos perskaityti literatūros sąraše ugdant sąmoningą žmogų, ja pirmuoju numeriu įrašyčiau “Tarnaitės pasakojimą“, o antruoju – “Liudijimus” kaip tęsinį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Rasa Aškinytė: Glesum

2021-06-23

Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Dievų Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų ir nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus reikalus, ne vyrų galioms šnekėtis, tartis su gamta.

Puiki Rasos Aškinytės knyga apie mūsų protėvius aisčius, apie kasdienybės vargus ir džiaugsmus prieš kelis tūkstantmečius gyvenant tose pačiose vietovėse, kaip mes dabar. Žinoma, tie žmogiški išgyvenimai labai panašūs į mūsų dabartinius, o gal tik XXI a. rašytojai taip atrodo?

Glesum

Patinka man tokie istoriniai romanai, kai autorius pasidomi anų laikų aktualijomis ir įvelka mokslines tiesas į grožinės literatūros siužeto vingius. Lankantis įvairiose senovę menančiose vietovėse mėgstu pakurti vaizduotę ir pamatyti kasdienybę kadaise gyvenusio asmens akimis, gi skaitant tokias knygas net stengtis nereikia – rašytoja tai padaro, belieka pasimėgauti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Saulius Šaltenis: Geležiniai gyvatės kiaušiniai

2021-06-21

Saulė blyksėjo vandeny – o, čia buvo tiek saulės, pilni plaučiai oro ir džiugaus laukimo – ir žvirblis ant stalo atrodė toks savas, lyg Aleksas išdykaudamas nutūpė žvirbliu apsimetęs. Visi ženklai tarytum neklystami rodė, kaip palengva bręsta tokia jaudinanti, stebuklinga Jaelės Gvadelupės diena.

Skaičiau daug puikių atsiliepimų apie šį kūrinį, nusprendžiau ir aš perskaityt, deja, likau nesupratusi, kuo čia reiktų žavėtis ir ką vertinti. Taip, aprašomi sausio 13-osios įvykiai ir tuometinės Lietuvos aktualijos, bet argi tokiems atkurtos istorijos romanams vien prisiminimų pakanka?

Geležiniai gyvatės kiaušiniai

Sakoma, kad dažniausiai nepatinka tai, ko nesupranti, tai greičiausiai aš tiesiog nesupratau šio kūrinio. Perskaičiau iki pabaigos vien todėl, kad išvykusi tiesiog nebeturėjau ko skaityt. Tikėjausi bent jau kažkokios sprogdinančios ar paaiškinančios, kodėl taip ilgai ir nuobodžiai reikėjo pilstyt iš tuščio į kiaurą, pabaigos, bet ir tos nesulaukiau.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 5.

Rasa Aškinytė: Rūko nesugadinti

2021-06-19

- Atsakiau, kad visų gyvenimas negali būti prasmingas. Pasauliui būtų per daug naudos, jis nebeatlaikytų, pati žmonija save sužlugdytų užsiversdama per dideliu gėrybių kiekiu. Atsakiau, kad Žemėje turi būti pusiausvyra, kad užtenka tų keleto naudingų gyventojų procentų, o visi kiti, tokie kaip aš, tik trinasi, tuščiai egzistuoja ir minta išrinktųjų sukurtomis gėrybėmis.

Pirmoji autorės knyga, debiutas grožinėje literatūroje suaugusiems – įdomus eksperimentas, netikėtas nuotykis, paskanintas intelektualiu humoru ir savotiška meilės istorija. Tiesą sakant, man paskesnės Rasos Aškinytės knygos arčiau širdies – su daugiau gylio ir mažiau žaidimo, tačiau smalsu susipažinti su pradžia.

Rūko nesugadinti

Romano pavadinimas taip pat žaidybiškai intelektualus, dviprasmis – apie tai, ką gali sugadinti rūkas bei apie žmones, kurie rūko ar nerūko. Žodžiu, jei norisi staigmenos – ši knyga puikiai tinka vasaros pramogai.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.