2016 m. balandį žiūrėjau

2016-04-30

Išmokyk mane mylėti (Fathers and Daughters) – patikimų šaltinių rekomenduotas kaip geras, tai man visai nepatikęs filmas. Toks nuspėjamas, banalus, vienoj vietoj net mintyse prašiau režisieriaus, nagi, padaryk bent šį epizodą ne standartiniu būdu (kai Keitė ateina pas Kameroną pasakyti, kad jį myli, ir tada iš už durų pasigirsta kitas moteriškas balsas – fe, kaip nuvalkiota). Ir šiaip man nepatinka labai, kai mylintys tėvai vaikams meluoja (neva dėl pačių vaikų gero): turi gultis į ligoninę – sako, kad reikia išvykti; dukra klausia tėvelio, ar jis irgi mirs – sako ne, gyvensiu tūkstantį metų. Ir paskui staiga numiršta. Žodžiu, nepatiko. Tik Amanda Seyfried graži. 2 balai iš 5.

Nuostabus gyvenimas (It’s a Wonderful Life) - 1946 m. filmas, labiau tinkamas Kalėdiniam laikotarpiui, kai visiems taip norisi spinduliuoti gerumą ir šilumą, bet… o kada to nesinori? Taigi, drąsiai galima žiūrėti ir balandį! Toks paprastas, nesudėtingas, bet labai vykusiai šiltas ir nuoširdus. Vieno vyriškio gyvenimo istorija apie tai, kaip jis aukojo savo svajones vardan kitų gerovės, ir kas atsitiko, kai pagalbos prireikė jam pačiam. Gerų emocijų pliūpsnis garantuotas! 4 balai iš 5.

Mama į skolą (Baby Mama) - viena iš tų banalių romantinių komedijų, kurių kartais reikia nieko negalvojimo periodui, kaip kad šlamštinio maisto kartais užsinori. Kai kurie pokšteliai visai nieko, aišku, nei siužetas, nei pabaiga absoliučiai nenustebinantys. 3 balai iš 5.

Ko laukti kai laukies (What to Expect When You’re Expecting) – dar vienas banalus ir lėkštokas nėštukiškas filmas, į kurį bandyta sudėti įvairius variantus – nesėkmingai pasibaigusį nėštumą, laimingą dvynių besilaukiančią mamą, nėščiąją, kuriai ši būsena – visai ne džiaugsmas, nėštukę, kuri bando dirbti iki pabaigos, įsivaikinančią porą. Atskleisti ir buvimo tėčiu niuansai. Gal visai nieko. 3 balai iš 5.

Nematoma moteris (The Invisible Woman) – susidomėjau šiuo filmu po perskaityto straipsnio, kuriame aktorė Felicity Jones pasakoja apie savo ruošimąsi Nelės vaidmeniui. Tai istorija apie jauną jau pagyvenusio Čarlzo Dikenso meilužę, kuri pakeitė įžymiojo rašytojo gyvenimą. Nors siužetas skamba intriguojančiai, iš tiesų filmas labai ištęstas, nuobodus ir neįdomus. 2 balai iš 5.

Mes iškeliaujame (Away We Go) – toks visai nieko filmas apie įvairiai vaikus auginančias šeimas ir šiaip skirtingą žmonių pasaulio matymą. Tarsi gilesnė Ko laukti kai laukies versija. Ir humoras toks subtilesnis, ir pokalbiai tarp veikėjų jautresni. Ir garso takelis žyyyymiai geresnis. Man patiko. 4 balai iš 5.

Umberto Eco: Nr. 0

2016-04-07

Umberto Eco Nr. 0Nevykėliai, kaip ir savamoksliai, visada žino daugiau nei tie, kurie ko nors pasiekė: jei nori ko pasiekti, turi žinoti vieną vienintelį dalyką ir negaišti laiko, kad sužinotum visus. Erudicijos malonumas skirtas nevykėliams. Kuo daugiau dalykų žmogus žino – tuo daugiau dalykų jam nepavyko.

Umberto Eco laikosi savo stiliaus – sąmokslo teorijos rezgamos ir vyniojamos taip subtiliai, kad net imi ir patiki, kad gal tikrai taip galėjo nutikti. Jos įvilktos į darbo laikraščio redakcijoje rūbą, atskleidžiami savotiški žiniasklaidos dėsniai, taisyklės ir požiūrio į skaitytoją niuansai. Netgi meilės istorijai atsirado vietos. Ir knyga nestora, palyginus su kitais, garsesniais Eco kūriniais. Žodžiu – taiklus, žaismingas, sąmojingas ir įdomus romanas, neperkrautas išnašomis, nors nėra toks įsimenantis ir sukrečiantis, kaip, tarkim, Rožės vardas.

Jis vis kartojo žodį “sutraiškytas”, kuriuo profesorius Katabenis akivaizdžiai piktnaudžiavo, – to lavono sutraiškymo mastas neabejotinai padarė jam įspūdį, – kartojo jį su pasimėgavimu, nutęsdamas priebalsį š. Priminė Darijų Fo spektaklyje “Komiška misterija”, kur šis vaidino kaimietį, įsivaizduojantį, kad valgo išsvajotą maistą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

2016 m. kovą žiūrėjau

2016-03-31

Hju Glaso legenda (The Revenant) – vėl toliau žiūrim vesternus. Aišku, man labiau patinka, kai veiksmas vyksta šiltuose kraštuose, prerijose ir smėlynuose, o ne sniegynuose stingdant speigui, bet ką jau čia. Gamtos vaizdai išties nepakartojamai nuostabūs, tiesiog kvapą gniaužiantys, ir dar taip gražiai nufilmuoti! Veiksmas ne toks įdomus, pakankamai nuspėjamas, bet kai kurie Hju Glaso poelgiai stulbinančiai originalūs, pavyzdžiui, įlindimas į arklio vidų… Gražu, kad DiCaprio su barzda, sako, dėl to ir Oskarą gavo :) 4 balai iš 5.

Vis dar Alisa (Still Alice) – kartais parsisiunčiu filmus nežinodama siužetinės linijos, tik kur nors perskaičiusi teigiamus atsiliepimus. Todėl man buvo netikėtumas, kai Julianne Moore įkūnijama veikėja pakankamai nesena susirgo Alzhaimerio liga. Turiu ne vieną pažįstamą, kuris prižiūrėjo šia liga sergančią mamą/močiutę, todėl galiu įsivaizduoti, kaip jie jaučiasi, tačiau kaip baisu pačiam susirgti ir jausti, kaip kasdien nutrupa tavo asmenybės detalės, nebuvau apie tai susimąsčiusi. Filmas padėjo. 3 balai iš 5.

Broliai (Brothers) – psichologinė drama labiau sakyčiau, nei trileris, su Tobey Maguire, Jake Gyllenhaal ir Natalie Portman, apie visiškai skirtingus brolius ir jų meilę tai pačiai moteriai. Broliai skirtingi, nes jų tėvas kažkaip visiškai nenormaliai vieną niekina, o kitą aukština, nenuostabu, kad vaikai užaugę pasuko skirtingais keliais. Filmas toks truputį nuspėjamas, bet pakankamai įdomus. 4 balai iš 5

Zero teorema (The Zero Theorem) – kažkoks keistas a la mokslinės fantastikos filmas apie ateityje gyvenantį lengvai pamišusį programerį, dirbantį milžiniškai korporacijai, bandantį suprasti gyvenimo prasmę ir tikintį, kad ją praneš kažkas, paskambinęs telefonu. Kai kurios vietos absurdiškai nesąmoningos, siužetas banalus, intrigų beveik nėra. 2 balai iš 5.

Kloja (Chloe) – sveika, Julianne Moore, ir vėl! Ši aktorė vėlgi vaidina vyresnio amžiaus santuokoje gyvenančią moteriškę, kuri pradeda įtarinėti savo vyrą neištikimybe ir pasamdo prostitutę tam, kad išsiaiškintų, ar vyras atsispirs jos vilionėms. Visos tos psichologinės dramos vyksta jos galvoje, o prostitutė, kurios vardu pavadintas filmas, irgi nepėsčia. Žodžiu, užverda intrigos, kurių baigtį visgi nesunku atspėti. 3 balai iš 5.

Aviukas Šonas. Filmas (Shaun the Sheep Movie) – rekomenduotas artimų ir patikimų šaltinių, kaip labai juokingas, bet kažkodėl juoko nesukėlęs. Atskiros serijos tikrai labai patinka, toks subtilus britiško stiliaus humoras, bet filmas – ne. Net vaikui nepatiko, sako išjungiam, čia nesąmones rodo. 2 balai iš 5.

Haruki Murakami: Dramblys pradingsta

2016-03-29

Haruki Murakami Dramblys pradingstaŽinoma, pasaulis yra neteisingas. Bet norėčiau, kad bent jau mes prie to aktyviai neprisidėtume. Tai mano esminė laikysena.

Kiek netikėta, kad ne romanas, o apsakymų rinkinys. Murakami knygos labiausiai žavi tuo, kad pamažu klimpsi, smengi, grimzti rašytojo sukurtan pasaulin, jis apsemia tave ir apima tokia maloni siurrealistinė nejudrumo būsena, kuomet tiesiog pasiduodi vedamas autoriaus ir tiki viskuo, ką jis tau buria. Dėl šios priežasties nepatiko kūrinių forma – vos imi grimzti, paukšt, viskas baigiasi, reikia atsibusti, keltis, stotis, eiti toliau, ir vėl imi skęsti, vėl paukšt…

Nesiteisinu, bet kai priešais tave stovintis nepažįstamasis tavo buvimą visiškai ignoruoja, pats imi pamažu abejoti, ar tikrai egzistuoji. Net užmetęs akį į savo ranką imi manyti, kad ji permatoma. Tai tam tikra bejėgystė. Kerai. Tavo kūnas, tavo egzistencija pamažu išskysta. Ir tu nebegali pajudėti. Nebegali nieko pasakyti.

O šiaip – nieko naujo Murakamio skaitytojams: pradingę katinai, paliekančios žmonos, alus, monotonija, nemiga, keisti telefono skambučiai ir viena kita mistiškai neišnarpliojama detalė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Aldous Huxley: Suvokimo durys / Dangus ir pragaras

2016-03-22

Aldous Huxley Suvokimo durys Dangus ir pragarasVargšeliui niekaip nebūtų pavykę išvysti gėlių puokštės, švytinčios savo vidine šviesa ir tiesiog virpančios nuo joje įkrautos prasmės; jis nebūtų suvokęs, kad vienintelė prasmė, kurią taip galingai skelbia rožė, irisas, gvazdikas – ne daugiau ir ne mažiau kaip laikinumas, kuris yra amžinasis gyvenimas, nenumaldomas nykimas ir podraug grynoji Būtis, ryšelis smulkių, savitų skirtybių, kuriose dėl kažkokio neapsakomo ir visgi akivaizdaus paradokso įžvelgiame dieviškąjį visos egzistencijos šaltinį.

Kai žymusis britų rašytojas persikraustė gyventi į Kaliforniją, vienas gudrus psichiatras pasiūlė jam eksperimentą – pavartoti meskalino (psichotropinės medžiagos, naudotos vietinių indėnų) ir aprašyti savo pojūčius, potyrius ir savijautą. Huxley buvo pakankamai drąsus ir nenutuokdamas, kas jo laukia, sutiko. Šioje knygoje būtent ir aprašoma meskalino suteikta patirtis bei logiški rašytojo pamąstymai apie nuolatinius žmogaus bandymus patirti daugiau, kokiomis priemonėmis to siekiama mene, religijose ir kasdienybėje. Drąsus eksperimentatorius siekė praplėsti suvokimo ribas, išsiaiškinti psichikos veikimo galimybes, sužinoti tai, ką normaliomis fiziologinėmis sąlygomis paprastai žmogui užginta suvokti.

Tai, kas religijos kalba vadinama „šiuo pasauliu“, yra redukuoto suvokimo visata, išreikšta ir nelyg suakmenėjusi kalboje, įvairūs „kiti pasauliai“, su kuriais žmonės gali padrikai susidurti, yra tie gausūs budriosios sąmonės visumos elementai, priklausantys Didžiajai Sąmonei. Dauguma žmonių dažniausiai pažįsta tik tai, kas pakliūva pro redukuojančiąją sklendę ir yra vietinės kalbos palaiminta kaip tikroji realybė. Tačiau kai kurie žmonės, regis, gimsta su tam tikra redukuojančios sklendės apylanka. Kiti tokius aplinkkelius gali atverti laikinai: spontaniškai arba pasiekti tiksliais „dvasiniais pratimais“, hipnoze ar narkotikais. Tais nuolat ar laikinai atvertais aplinkkeliais plaukia išties ne „visko, kas vyksta visur visatoje“ suvokimas (nes aplinkkelis nepanaikina redukuojančios sklendės, kuri ir toliau neleidžia visam Didžiosios Sąmonės turiniui prasiskverbti), bet šis tas daugiau ir, svarbiausia, šis tas kitokio negu kruopščiai atrinkta utilitarinė medžiaga, kurią mūsų susiaurinti, individualūs protai laiko išsamiu ar bent jau pakankamu tikrovės vaizdu.

Nors visam pasauliui Aldous Huxley visų pirma žinomas kaip garsiausio savo romano Puikus naujas pasaulis autorius, jo knyga Suvokimo durys septintame dešimtmetyje buvo kultinis visų hipių ir psichodelinės kultūros kūrinys, davęs pavadinimą ir legendinei grupei The Doors. Rašytojas atvirai teigia, kad tokios psichotropinės medžiagos, kaip meskalinas ar lizergo rūgštis, turėtų būti ne uždrausti narkotikai, o legalus metodas išplėsti savo ribas. Jis aiškina ir vadinamuosius bad trip‘us, jų kilmę ir pasekmes. Beje, įdomus, su knyga menkai tesusijęs faktas: paprastoji skalsė – parazitinis grybas, augantis rugiuose, kurio pagrindiną sudaro lizergo rūgštis (ta pati, kuri yra ir LSD), senovės lietuvių buvo vadiname tiesiog laime.

Supurtyti sustingusį įprastinį suvokimą, kelias belaikes valandas regėti išorinį ir vidinį pasaulį ne išlikimo spiriamo gyvulio akimis, ne žmogaus, maniakiškai įsikibusio žodžių ir sąvokų, bet taip, kaip juos suvokia tiesiogiai ir besąlygiškai Didžioji Sąmonė – tai neįkainojamos vertės patirtis kiekvienam, ypač intelektualui. Mat intelektualas jau pagal apibrėžimą yra žmogus, kuriam „žodis iš esmės vaisingas“. Tai žmogus, kuris jaučia, kad tai, „ką suvokiame akimis, mums yra svetima ir neturėtų mūsų labai jaudinti“.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Aldous Huxley: Puikus naujas pasaulis

2016-03-06

Aldous Huxley Puikus naujas pasaulis— Taip, — nusijuokė Bernardas. — Dabar visi laimingi. Mes kalam tai į galvą vaikams nuo penkerių metų. Bet ar tu nenorėtum būti laiminga kaip nors kitaip, Linaina? Taip, kaip pati panorėtum, o ne taip, kaip nori kiti?

Garsiausias vieno garsiausių XX a. anglų rašytojų romanas, piešiantis kraupų ateities vaizdą su be išimties laimingais žmonėmis, kuriems į galvas įkalta, kad reikia kuo daugiau vartoti, niekuomet nepraleisti laiko vieniems, nuolat būti užsiėmusiems ir pirkti vis naujus ir naujus daiktus. Primena šiandieną?

Tikroji laimė visada atrodo gan bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne toks įspūdingas kaip nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip tas, kuris šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva parblokštas aistrų ar abejonių. Laimė niekada nėra didinga.

Pastaraisiais metais man ateina vis daugiau suvokimo apie tai, kad dauguma mano norų, pomėgių ir kitų, atrodo, natūralių ir prigimtinių dalykų iš tiesų tokie nėra, tai tiesiog visuomenės man į galvą įkaltos dogmos, kurias įsiasmeninau ir suvokiu kaip savas, o ne primestas. Ši knyga dar daugiau praplėtė šias suvokimo ribas. Ačiū autoriui už tai.

Tarytum būtų galima tikėti kuo nors instinktyviai! Tiki todėl, kad tave taip išugdė. Aiškinimas abejotinomis priežastimis to, kuo tiki dėl kitų abejotinų priežasčių, — štai kas yra filosofija. Žmonės tiki į Dievą todėl, kad juos taip išauklėjo.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Andrius Tapinas: Maro diena

2016-03-03

Andrius Tapinas Maro dienaAntrojo Kauno forto kieme nuo seno žiojėjo duobė. Kiekvienas naujai paskirtas įgulos vadas iškilmingai pažadėdavo ją užtaisyti ir pavesdavo tą darbą tvirtovės kvartirmeisteriui, bet nežinia kodėl duobė žiojėjo kaip žiojėjusi, sukeldama juoką kareiviams, kai į ją įpuldavo maisto atgabenusio vežimo ratas ir vadeliotojas pratrūkdavo keiktis. Kažkoks šmaikštuolis pajuokavo, kad Kauno forte duobė bus tol, kol sprando nenusisuks koks nors generolas.

Atsimenu atsimenu, kokia sužavėta buvau Vilko valanda, bet per pastaruosius metus įspūdžiai ėmė blankti ir pradėjau manyti, gal ten tikrai viskas perdėm komercializuota ir nėra tas Tapinas toks jau geras rašytojas. Ir tada pasiėmiau Maro dieną. Ne, visgi jis yra geras rašytojas! Ir Maro diena man patiko netgi labiau už savo pirmtakę, kažkaip jaučiasi toks plunksnos tvirtumas, žodžio užtikrintumas, kurio Vilko valandoje keletoje vietų buvo pritrūkę, tarsi ranka būtų sudrebėjusi jas rašant.

Įtampa, išlaikanti ir nepaleidžianti iki galo, kelios meistriškai supintos siužeto linijos, įtikinantys veikėjai, be to, Kaunas, mano miestas! Ir visos tos mistinės mitinės būtybės, keistos veikėjų supergalios, kovų ir mūšių aprašymai, paslaptys ir intrigos… O kaip gražiai aprašyta egzotiška Konstantinopolio atmosfera, tiesiog gėrte gėriau tuos vaizdus, kvapus ir garsus. Drąsiai giriu ir liaupsinu šį kūrinį, nes jis to vertas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Haruki Murakami: Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai

2016-03-02

Haruki Murakami Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metaiKas tai per dalykas, žodžiais paaiškinti neįmanoma. Telieka tik pačiam realiai patirti. Galiu pasakyti tik viena: kai kartą akyse išvysti tokį tiesos vaizdą, pasaulis, kuriame gyvenai iki tol, pasirodo net baisu koks plokščias. Tame reginyje nėra nei logikos, nei nelogikos. Nei gėrio, nei blogio. Viskas susilieję į viena. O tu pats irgi tampi to lydinio dalimi. Atsiskiri nuo kūnu vadinamų rėmų ir tam tikra prasme tampi metafizine būtybe. Tu tampi intuicija. Tai nuostabus, o kartu ir nuviliantis jausmas. Nes tu beveik pačioje pabaigoje suvoki, koks skystas, stokojantis gylio buvo tavo gyvenimas iki šiol. Išsigąsti pagalvojęs, kodėl iš viso pakentei tokį gyvenimą.

Ieškodama, ką skaityti, prisimiau, jog kadaise ryte rijau Murakamio kūrinius, tad nusprendžiau pažiūrėti, kas naujesnio iš šio rašytojo kūrybos išleista mūsų šalyje. Romanas nei labai nuvylė, nei stipriai sužavėjo. Išlaikytas savitas stilius – daug psichologinio kapstymosi pagrindinio veikėjo viduje, moterų mistifikacija, paslaptis ir intriga, kuri, deja, pernelyg greitai paaiškinama ir paskui iki knygos pabaigos likus nemažai puslapių tiesiog užkaišomos informacijos skylės. Taigi iš pradžių dėmesys prikaustomas, tačiau įpusėjus jau tampa lengvai nuobodu, nes viskas kaip ir aišku. Pabaiga netikėta, nes atrodo, kad jos tiesiog nėra. Manau, tokią lengvabūdišką pabaigą sau gali leisti tik pakankamai garsus rašytojas, sukūręs kelioliką knygų – maždaug kai jau tiek esi parašęs, nieko tokio, kad viena jų baigiasi tiesiog va šitaip, spragt ir viskas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Kaip pasigaminti muilinės akacijos (shikakai) šampūną

2016-03-01

Tvarkiau savo kosmetikos gaminimo lentynas ir suradau daugybę ingridientų, kurių galiojimas jau netoli ribos, o jie guli užmiršti ir nenaudojami… Pasidariau reviziją, susirikiavau indelius, maišelius ir buteliukus, ogi žiūriu – visai neblogas šampūnas gautųsi. Truputis naršymo, truputis skaičiavimo, susidėliojau štai tokį receptą:

150 ml šampūno naudojau:

78,2 g rozmarinų hidrolato;
62,7 g muilinės akacijos (shikakai) miltelių;
46 g kokosų putoklio (INCI: coco glucoside and glyceryl oleate);
8,3 g cukraus putoklio (INCI: decyl glucoside);
5 g siauralapio baziliko (tulsi) miltelių;
3,3 g fitokeratinų;
3,3 g augalinio glicerino;
58 lašai rozmarinų eterinio aliejaus;
58 lašai Atlasinių kedrų eterinio aliejaus;
33 lašai ekokonservanto (INCI: Benzyl alcohol, Dehydroacetic Acid).

Užsimaskavusi veidą apsaugine kauke, kad muilinė akacija man plaučių neišplautų, sumaišiau jos miltelius su hidrolatu ir paskui pamažu makaluodama subėriau ar supyliau visus kitus ingredientus. Tiesa, kokosų putoklio iš pradžių pyliau mažiau, gavosi tokia tiršta košė, bet vieną kartą išsiplovus ja galvą nutariau, kad patogiau naudoti skystesnės konsistencijos šampūną ir šliūstelėjau jo tiek, kiek dabar parašyta recepte.

Shikakai šampūnas

Šampūnas toks neįprastas, beveik neputoja, nes jo esmė – muilinė akacija, kuri yra geriausias plaukų draugas, ne tik puikiai plauna, švarina, bet ir rūpinasi, regeneruoja, maitina ir puoselėja plaukus, suteikia jiems žvilgesio ir stiprybės, skatina augimą, apsaugo nuo pleiskanų. Tiesa, dėl neputojimo šampūno susinaudoja žymiai daugiau, neužtenka žirnio lašo visam skalpui, reikia saujelės. Plaukams tikrai patinka.

2016 m. vasarį žiūrėjau

2016-02-29

Kaip Hektoras laimės ieškojo (Hector and the Search for Happiness) – norėjosi ko nors lengvo, nesudėtingo, pozityvaus, bet ne visiškai saldaus ir banalaus. Ir šis filmas – kaip tik toks! Ne holivudinis, bet su laiminga ir pakankamai nuspėjama pabaiga. Žodžiu – kai nesinori savęs varginti. 3 balai iš 5.

Atsiskyrimas vardan išlikimo (Detachment) – bijojau, kad bus eilinis banalus utopinis filmukas apie tai, kaip tobulas mokytojas atvyksta į blogiukų mokyklą ir visus paverčia šaunuoliais, tačiau jis toks nebuvo. Priešingai – tai nepaprastai jautrus, skaudus ir netgi žiaurus kūrinys apie realybę, kurios, deja, dažnai nepavyksta pakeisti, nes viskas nėra taip paprasta, viskas turi gilias priežastis. Pakankamai sunkus filmas, tačiau vertas žiūrėjimo. 4 balai iš 5.

Išvirkščias pasaulis (Inside Out) – nuostabus animacinis filmas apie tai, kas vyksta mergaitės galvoje – kaip dėl valdymo pulto kovoja emocijos, kokios pagrindinės dalys sudaro asmenybę, kas vyksta su prisiminimais, vaizduotės pasaulyje ir sapnų fabike. Toks tiesiog psichologijos pradžiamokslis, nuspalvintas jautria emocijų potekste. Labai patiko. 5 balai iš 5.

Džoja (Joy) – jei žiūrėsi filmą kaip amerikietiškos sėkmės įgyvendinant svajonę istoriją, jis greičiausiai pasirodys banalus, nuobodus ir nuspėjamas. Pradžioje Džoja vargsta, sukdamasi aplink namus, besiriejančius tėvus, mažus vaikus ir buvusį sutuoktinį, tebegyvenantį jos rūsyje, taigi galima lengvai nuspėti, kad pagal holivudišką scenarijų pabaigoje matysime ją kaip karalienę, įveikusią visus sunkumus ir besimėgaujančią prabangiu gyvenimu. Tačiau man filme buvo įdomiausia ne tai, o bandymas pažvelgti į Džoją kaip į trapią moterį, mylinčią šeimos mamą ir kūrėją. Kokie dalykai iš tiesų suteikia jai laimės? Kokie dalykai suteikia moteriai laimės? 4 balai iš 5.

Kartą Laukiniuose Vakaruose (Once Upon a Time in the West ) – senukas vesternas, tikrų tikriausia klasika, o vesternai man labai patinka – kažkaip mėgstu įsivaizduoti, kaip aš gyvenčiau ten ir tais laikais… Filmas puikus, su netikėtais siužeto vingiais, su gražuole Claudia Cardinale ir įtikinamais personažais. Patiko, kad nebuvo standartinės banalios meilės istorijos, nepatiko, kad filmas toks ilgas. 4 balai iš 5.

Už saują dolerių (A Fistful Of Dollars) – tęsiam spageti vesternų žiūrėjimą, pradėjom vadinamąją dolerių trilogiją. Pirmasis filmas nelabai koks, man tik įspūdį paliko jaunas Clint‘as Eastwood‘as, kituose filmuose jau nebe toks jaunas… Veiksmas vyksta Meksikoje, namai mūriniai, visai ne ta Laukinių Vakarų dvasia. 2 balai iš 5.

Keliais doleriais daugiau (For a Few Dollars More) – keliauja Clint’o Eastwood’o įkūnijamas veikėjas toliau, šįkart nebe tokių altruistinių tikslų vedamas, kaip pirmame trilogijos filme, o tiesiog ketindamas užsidirbti nemažą sumelę pinigų gaudydamas nusikaltėlius, už kurių galvas siūlomas nemenkas atlygis. Vėl šaudo gaudo, spendžia spąstus ir pats į juos pakliūna, žodžiu, veiksmas vyksta. Jokios moters, tik trumpai šmėžtelinti pagrindinio nusikaltėlio prisiminimuose. 3 balai iš 5.

Geras, blogas ir bjaurus (The Good, the Bad and the Ugly) – mūsų dolerių trilogijos kulminacija, vesternų klasika. Nemažai susieta su JAV pilietiniu karu, pagrindiniams veikėjams teko pabuvoti abiejų pusių stovyklose. Vėl jokios moters, taigi ir jokios meilės. Nesilioviau lyginusi su Kartą Laukiniuose Vakaruose, tų pačių autorių sukurtu po poros metų, ir pastarasis man visgi žy miai labiau patiko. Taigi 3 balai iš 5.

Nuostabi Žalioji (La Belle Verte) – suintrigavo tai, kad vos sukurtas filmas uždraustas rodyti Prancūzijoje, paskui – per Rusijos televiziją. Jį rekomendavo ne vienas Rainbow Gathering dalyvis. Pati filmo idėja tikrai nuostabi, skatinant atverti žmonių akis ir pabusti iš visuomenės, valdžios ir dar kažkieno (nežinau tų visų konspiracijos teorijų) pučiamos miglos apie tai, kad mes puikiai gyvename savo pridususiuose miestuose, iškamuoti streso ir maitindamiesi chemijos prifarširuotais produktais. Tačiau šios idėjos išpildymas… toks… net nežinau, kaip įvardinti. Sakyčiau komiškas, bet kas nors man galėtų kontrargumentuoti, kad čia ir yra komedija. Aktoriai vaidina žiauriai mėgėjiškai, daug detalių visiškai suprimityvinta ir net juokas neima. 2 balai iš 5.

Grėsmingasis aštuonetas (The Hateful Eight) – esu kažkur skaičius, kad visuomet žmonės linkę galvoti, jog praėjusių laikų / kartų žmonės būdavo kvailesni, mažiau sugebantys ir menkesni. Nors suvokiu, kad ir apie mus kažkas ateityje taip galvos, bet vis tiek žymiai labiau vertinu šiuolaikinių autorių knygas ar filmus, nes jie atrodo esantys tobulesni. O gal tiesiog artimesni mūsų mąstymo būdui? Ir šįkart, po serijos klasikinių vesternų iš septyniasdešimtųjų pažiūrėjus vesterną, kuris buvo visuomenei pristatytas vos prieš keletą mėnesių, likau žymiai labiau sužavėta, nei tais senaisiais. Tiesiog sunku buvo atsitraukti, koks įdomus! Truputį jaudinausi, ar naktį nesapnuosiu Daisy’ės Domergue, ypač iš paskutiniųjų scenų, bet kol kas nepasitaikė. 5 balai iš 5.