Stanislavas Lemas: Soliaris

2016-05-23

Stanislavas Lemas SoliarisTam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks „kosminis jogas”, išminčius, įkūnyta visažinybė, kuri jau seniai suvokė bet kokios veiklos bevaisiškumą ir todėl kategoriškai atsisako su mumis bendrauti.

Prieš žiūrėdama filmą, jei įmanoma, stengiuosi perskaityti knygą, pagal kurią jis sukurtas, ypač jei tai gera knyga (ir geras filmas), kad visi vaizdiniai iš pradžių susidėliotų mano galvoje, o ne būtų pasufleruoti režisieriaus. Ketinu žiūrėti ir Tarkovskio Soliarį su Banioniu, ir naująjį holivudinį su Clooney, nes man labai smalsu, ar įmanoma vaizdais ekrane perteikti visas tas rašytojo psichodelines vizijas apie tai, kokius Soliario vandenyno kūrinius išvystume priartėję prie jo paviršiaus. Kaip suprantu, Tarkovskis nė nebandė to daryti, bet su šiuolaikine kompiuterine grafika galima pabandyti?

Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!

Romanas patiko, visų pirma dėl svarstymų apie antropomorfinę ir todėl tokią siaurą žmonių mąstyseną, susijusią su gyvybe kitose planetose. Taip pat įdomu kartu su autoriumi panagrinėti žmogaus, bandančio išsiaiškinti, ar jam nepasimaišė protas, logiką. Ir žinoma, tie fantastiški vaizdai, kuriuos kuria Soliario vandenynas – mmm, pasaka…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Amy Tan: Malonumų rūmai

2016-05-19

Amy Tan Malonumų rūmaiLeidausi jo apkabinama. Jaučiau, kaip kilnojasi ir purtosi jo krūtinė. Jis norėjo tokios didžios meilės, kad taptume jos sklidini iki skausmo. Iki skausmo žinojau, kad jos bus mažiau.

Uf, jau senokai nebuvau skaičiusi tokios storos knygos (671 puslapis!), bet laikas su ja tikrai neprailgo, priešingai, nė nepajutau, kaip greit perskaičiau. XX a. pradžios Kinija, kurioje mainosi amerikiečių ir kinų likimai, keičiasi kultūros, santvarkos, papročiai ir tradicijos. Tiek kūrinio laikmetis, tiek vieta egzotiški, tačiau iššūkiai, su kuriais susiduria trys kartos moterų – močiutė, mama ir dukra – panašūs, kaip ir XXI a. Europoje.

– Žiūrėk į priekį, ne žemyn, – pasakė Burtų Moliūgėlis. – Kur žiūri, ten ir nueisi.

Romanas toks visiškai moteriškas, kaip ir pagrindinės jo veikėjos, tačiau nereiškia, kad banalus ir nuspėjamas. Verda saldžios intrigos, dėl naivumo kartais įkrentama į duobę, kartais – sulaukiama geranoriškos pagalbos ir sėkmės. Pateikiama nemažai pikantiškų detalių iš tų laikų kurtizanių gyvenimo. Išties labai žavus ir įtraukiantis romanas.

Akimirka ne visada reiškia laiką.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Jennie Erdal: Nežinomas mėlynas atspalvis

2016-05-10

Jennie Erdal Nežinomas mėlynas atspalvisKita mano teorija yra tokia, kad vaikai instinktyviai pažįsta tėvų trūkumus, bet nesusimąstydami jiems atleidžia ir dažnai deda visas pastangas, kad juos nuslėptų. Ar tai meilė verčia juos šitaip elgtis? Ar priklausomybė? O gal bendras supratimas, kad vaikų užduotis yra pamaloninti tėvų gyvenimą? Kad ir kokia būtų tiesa, jei kalbėsime apie mėginimus pabėgti nuo vaikystės, žodžiai ne visai gali tai išreikšti. Daug kas susiję su jutimais, su stipriais vaizdais, kurie per gyvenimą vis išnyra tarsi sustingę kadrai, net jei visai nenutuoki, kas kada vyko. Tų vaizdų visiškai ištrinti negali, net jei norėtum; jie vis atsiranda, kaip skaidrės projektoriuje, kartais ne laiku, kartais nesufokusuotos, sudarydamos savotišką trūkčiojantį kino filmą. Kaip tas baigtas filmas sukarpytas irgi neturi prasmės — vaikai nejaučia laiko, tuo labiau chronologijos.

Nors dėl viršelio ir romano pavadinimo gali atrodyti kitaip, ši knyga neturi nieko bendro su pilkaisiais atspalviais. Filosofinį klausimą apie tai, ar žmogui įmanoma įsivaizduoti tai, ko jis dar nėra patyręs (pavyzdžiui, nežinomą mėlyną atspalvį, kurio nėra matęs) kadaise iškėlė didis škotų mąstytojas Deividas Hiumas, į kurio raštus ir filosofiją gilinasi pagrindinis romano veikėjas, verčiantis Hiumo raštus į prancūzų kalbą. Jis tai daro atvykęs į Škotiją, ir šalia darbinių reikalų, kaip visuomet, atsiranda asmeninių – pažintis su gyvenimu nusivylusiu filosofu, charizmatiška jo žmona dailininke, pastarosios agente ir taip toliau. Knygoje pasakojamos vertėjo bei filosofo gyvenimo istorijos, nemažai dėmesio skiriant gyvenimo prasmės, laimės paieškų, tėvų svarbos lemiant vaiko likimą, meilės, vienatvės ir beprotystės temoms. Pradėjusi skaityti knygą kiek sutrikau, kad pagrindinis veikėjas – vyras, nors romano autorė – moteris, bet paskui pavyko taip natūraliai įsigyventi į jo vaidmenį, kad ir pamiršau apie moterišką autorystę, ją priminė tik pati pabaiga, kurios nenoriu išduoti.

Bet jūsų klaidos tikriausiai dar priekyje. Mano — jau padarytos. Visa mano ateitis praeityje.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Haruki Murakami: Visi Dievo vaikai šoka

2016-05-08

Haruki Murakami Visi Dievo vaikai šokaJūs graži, protinga, stipri. Bet atrodote, tarsi visada kažką nešiotumėte širdyje. Jums jau reikia pamažu ruoštis ramiai numirti. O jeigu ir toliau didžiumą jėgų atiduosite vien tik gyvenimui, ramiai numirti nebegalėsite. Pamažu reikia sukeisti juos vietomis. Gyvenimas ir mirtis – tam tikra prasme lygiaverčiai dalykai, daktare.

Knyga, susidedanti iš šešių apsakymų, kuriems bendra viena tema – Kobėje įvykęs žemės drebėjimas, nors patys apsakymų veikėjai jo tiesiogiai nepatyrė, bet vienaip ar kitaip jis juos palietė. Nors suvokiau, kad apsakymai – tai atskiri pasakojimai, protas, nuolat siekiantis ieškoti prasmingų sąsajų ir sujungti detales į vieningą visumą, bandė spėlioti, kuo vieno apsakymo veikėjai galėtų būti susiję su kito. O Murakami, kaip visuomet, bandė tyrinėti vienišių ir atsiskyrėlių psichologiją, mistinius jų potyrius ir gilintis į amžiną vienatvės temą. Visgi išlieku prie nuomonės, kad geriausiai jo talentui atsiskleisti padeda romano, ir netrumpo, forma.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Aleksandras Žarskus, Algirdas Patackas: Virsmų knyga

2016-05-07

Aleksandras Žarskus, Algirdas Patackas Virsmų knygaJau pats žodis daiktas, – rašė Vydūnas, – primena ne daikto esimą, bet jo pasidarymą, jo dygimą. Daiktavardis daiktas kilęs iš veiksmažodžio dygti ir turėtų būti rašomas daigtas – kaip ir daigas. Vaikai taip ir rašo, bet juos išmoko rašyti pagal gramatines taisykles. Taigi daiktai dygsta, prasiskverbia į mūsų tikrovę.

Puiki knyga, analizuojanti senovės baltų papročius, tradicijas, mąstyseną, kalbėseną, didžiausią dėmesį skiriant trims svarbiausiems gyvenime virsmams – gimimui, vestuvėms ir mirčiai. Daug dalykų, kurie man anksčiau atrodė kaip kvaili tamsių žmogių prietarai, čia paaiškinta kaip sistemos dalis, o ne jos nuotrupos, kurios tėra išlikusios iki šių dienų ir dėl to regisi tarsi beprasmiai. Padėjo ne suvokti ne tik mūsų prosenių gyvenimo būdą, bet ir geriau pažinti save, mano gyvenime vykusius ir tebevykstančius procesus, pažvelgti į juos per platesnės mąstysenos prizmę.

Visa, kas šioje knygoje pasakyta apie seserystę, mergystę ir skaistą, galbūt atrodo tik graži idilija, kurios jau seniai nebėra ir apie kurią neverta net kalbėti. Tačiau verta ir net labai verta, nes, kaip sako poetas, reikia vėl grįžti į save, bet jau ne vakarykštį. Ką tai reiškia? Kad ir kokia graži buvo ta idilija, ji nebuvo asmeninio apsisprendimo ir sąmoningumo vaisius. Tai buvo tik rojinio gyvenimo atspindžiai, pagrįsti kolektyviniu mąstymu ir gyvavusiais papročiais, kurie būtinai turėjo sunykti tam, kad galėtų nevaržomai pasireikšti laisvoji žmogaus valia, kad augtų jo asmeninis sąmoningumas. Papročių suirimas reiškia tvarkos virtimą chaosu. Iš chaoso vėl turi rastis nauja tvarka. Netvarka yra galimybė gimti naujai, geresnei, aukštesnės kokybės tvarkai.

Kadangi domiuosi kalba kaip žmogaus egzistencijos išraiška, labai įdomu buvo panagrinėti mūsų senųjų žodžių sandarą pagal balsių ir priebalsių prasmes, taip pat sužinoti, kad kai kurie žodžiai, šiandien vadinami slavizmais, iš tiesų yra baltiški žodžiai, prigiję slavų kalbose. Nors šiaip nepatiko, kad taip dažnai šalia pavyzdžių iš mūsų etnografinių vietovių buvo minimi Rusijos, Baltarusijos platumose užfiksuoti papročiai. Per daug. Norėjosi geriau pavyzdžių iš Indijos ar vikingų kraštų, o ne vien slavų.

Būtis yra vientisa, tačiau besivystantis racionalus, loginis mąstymas būtį suskaldė į atskirus reiškinius ir pavadino juos skirtingais vardais. Senųjų kultūrų žmogus, kurio sąmone galima pavadinti magine arba mitine, būtį suvokdavo kaip įvairovę neperskiriamų reiškinių, kurie nepastebimai pereina arba virsta vienas į kitą. Aušra prasideda vidurnaktyje, o vasaros vidurys yra rudens pradžia.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Daniel Mason: Rojalių derintojas

2016-05-01

Daniel Mason Rojalių derintojasJis pamiršo užrakinti duris. Nestiprus vėjo gūsis atlapojo jas. Mėnesiena žaidė ant mažučių naktinių drugelių sparnų.
Rytą Edgaras pabudo nuo artumo jausmo, tinklelio nuo moskitų šiugždesio, karšto alsavimo sau prie skruosto, prislopinto vaikų kikenimo. Pramerkęs akis jisai susidūrė su kitais baltymais, rainelėmis, vyzdžiais, kol mažieji jų savininkai klyktelėjo ir cypaudami pabėgo iš kambario.

Įdomi knyga dėl vietos ir laiko, kuriuose vyksta veiksmas – XIX a. Birma (dabar – Mianmaras), mintimis sugrįžau į Tailandą, tad buvo nesunku įsijausti į karščio, svaiginančio gėlių kvapo ir egzotiškos kultūros žmonių atmosferą. Santūrus tylenis rojalių derintojas atvyksta iš Londono į Birmą derinti rojalio, kuris čia buvo britų kariuomenės atgabentas vieno karo gydytojo pageidavimu. Aišku, patiria visokių nuotykių, susipažįsta su keisčiausiais žmonėmis ir nesiliauja būti stebinamas čionykštės kultūros (bei merginų grožio). Šiandien, vykdami į tolimesnius kraštus, mes vis viena turime tam tikrą įsivaizdavimą, kaip ten viskas bus, nes turime internetą, televiziją ir daug kitų informacijos šaltinių, tačiau nutuokiu, kaip turėtų jaustis žmogus XIX a., ypač toks, kuris niekad nebuvo išvykęs iš gimtosios Anglijos, ir kokį įspūdį jam turėtų daryti Tolimieji Rytai. Vien jau kelionė laivais, traukiniais ir plaustais kokia ilga, tai ne dabar, kai gali sėstis į lėktuvą. Žodžiu, knyga patiko, tik gal pernelyg daug detalių apie tą rojalių derinimą autorius prikišęs. Labai norėjo, kad mes patikėtume, kad pagrindinis veikėjas tikrai savo darbui atsidavęs.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

2016 m. balandį žiūrėjau

2016-04-30

Išmokyk mane mylėti (Fathers and Daughters) – patikimų šaltinių rekomenduotas kaip geras, tai man visai nepatikęs filmas. Toks nuspėjamas, banalus, vienoj vietoj net mintyse prašiau režisieriaus, nagi, padaryk bent šį epizodą ne standartiniu būdu (kai Keitė ateina pas Kameroną pasakyti, kad jį myli, ir tada iš už durų pasigirsta kitas moteriškas balsas – fe, kaip nuvalkiota). Ir šiaip man nepatinka labai, kai mylintys tėvai vaikams meluoja (neva dėl pačių vaikų gero): turi gultis į ligoninę – sako, kad reikia išvykti; dukra klausia tėvelio, ar jis irgi mirs – sako ne, gyvensiu tūkstantį metų. Ir paskui staiga numiršta. Žodžiu, nepatiko. Tik Amanda Seyfried graži. 2 balai iš 5.

Nuostabus gyvenimas (It’s a Wonderful Life) - 1946 m. filmas, labiau tinkamas Kalėdiniam laikotarpiui, kai visiems taip norisi spinduliuoti gerumą ir šilumą, bet… o kada to nesinori? Taigi, drąsiai galima žiūrėti ir balandį! Toks paprastas, nesudėtingas, bet labai vykusiai šiltas ir nuoširdus. Vieno vyriškio gyvenimo istorija apie tai, kaip jis aukojo savo svajones vardan kitų gerovės, ir kas atsitiko, kai pagalbos prireikė jam pačiam. Gerų emocijų pliūpsnis garantuotas! 4 balai iš 5.

Mama į skolą (Baby Mama) - viena iš tų banalių romantinių komedijų, kurių kartais reikia nieko negalvojimo periodui, kaip kad šlamštinio maisto kartais užsinori. Kai kurie pokšteliai visai nieko, aišku, nei siužetas, nei pabaiga absoliučiai nenustebinantys. 3 balai iš 5.

Ko laukti kai laukies (What to Expect When You’re Expecting) – dar vienas banalus ir lėkštokas nėštukiškas filmas, į kurį bandyta sudėti įvairius variantus – nesėkmingai pasibaigusį nėštumą, laimingą dvynių besilaukiančią mamą, nėščiąją, kuriai ši būsena – visai ne džiaugsmas, nėštukę, kuri bando dirbti iki pabaigos, įsivaikinančią porą. Atskleisti ir buvimo tėčiu niuansai. Gal visai nieko. 3 balai iš 5.

Nematoma moteris (The Invisible Woman) – susidomėjau šiuo filmu po perskaityto straipsnio, kuriame aktorė Felicity Jones pasakoja apie savo ruošimąsi Nelės vaidmeniui. Tai istorija apie jauną jau pagyvenusio Čarlzo Dikenso meilužę, kuri pakeitė įžymiojo rašytojo gyvenimą. Nors siužetas skamba intriguojančiai, iš tiesų filmas labai ištęstas, nuobodus ir neįdomus. 2 balai iš 5.

Mes iškeliaujame (Away We Go) – toks visai nieko filmas apie įvairiai vaikus auginančias šeimas ir šiaip skirtingą žmonių pasaulio matymą. Tarsi gilesnė Ko laukti kai laukies versija. Ir humoras toks subtilesnis, ir pokalbiai tarp veikėjų jautresni. Ir garso takelis žyyyymiai geresnis. Man patiko. 4 balai iš 5.

Umberto Eco: Nr. 0

2016-04-07

Umberto Eco Nr. 0Nevykėliai, kaip ir savamoksliai, visada žino daugiau nei tie, kurie ko nors pasiekė: jei nori ko pasiekti, turi žinoti vieną vienintelį dalyką ir negaišti laiko, kad sužinotum visus. Erudicijos malonumas skirtas nevykėliams. Kuo daugiau dalykų žmogus žino – tuo daugiau dalykų jam nepavyko.

Umberto Eco laikosi savo stiliaus – sąmokslo teorijos rezgamos ir vyniojamos taip subtiliai, kad net imi ir patiki, kad gal tikrai taip galėjo nutikti. Jos įvilktos į darbo laikraščio redakcijoje rūbą, atskleidžiami savotiški žiniasklaidos dėsniai, taisyklės ir požiūrio į skaitytoją niuansai. Netgi meilės istorijai atsirado vietos. Ir knyga nestora, palyginus su kitais, garsesniais Eco kūriniais. Žodžiu – taiklus, žaismingas, sąmojingas ir įdomus romanas, neperkrautas išnašomis, nors nėra toks įsimenantis ir sukrečiantis, kaip, tarkim, Rožės vardas.

Jis vis kartojo žodį “sutraiškytas”, kuriuo profesorius Katabenis akivaizdžiai piktnaudžiavo, – to lavono sutraiškymo mastas neabejotinai padarė jam įspūdį, – kartojo jį su pasimėgavimu, nutęsdamas priebalsį š. Priminė Darijų Fo spektaklyje “Komiška misterija”, kur šis vaidino kaimietį, įsivaizduojantį, kad valgo išsvajotą maistą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

2016 m. kovą žiūrėjau

2016-03-31

Hju Glaso legenda (The Revenant) – vėl toliau žiūrim vesternus. Aišku, man labiau patinka, kai veiksmas vyksta šiltuose kraštuose, prerijose ir smėlynuose, o ne sniegynuose stingdant speigui, bet ką jau čia. Gamtos vaizdai išties nepakartojamai nuostabūs, tiesiog kvapą gniaužiantys, ir dar taip gražiai nufilmuoti! Veiksmas ne toks įdomus, pakankamai nuspėjamas, bet kai kurie Hju Glaso poelgiai stulbinančiai originalūs, pavyzdžiui, įlindimas į arklio vidų… Gražu, kad DiCaprio su barzda, sako, dėl to ir Oskarą gavo :) 4 balai iš 5.

Vis dar Alisa (Still Alice) – kartais parsisiunčiu filmus nežinodama siužetinės linijos, tik kur nors perskaičiusi teigiamus atsiliepimus. Todėl man buvo netikėtumas, kai Julianne Moore įkūnijama veikėja pakankamai nesena susirgo Alzhaimerio liga. Turiu ne vieną pažįstamą, kuris prižiūrėjo šia liga sergančią mamą/močiutę, todėl galiu įsivaizduoti, kaip jie jaučiasi, tačiau kaip baisu pačiam susirgti ir jausti, kaip kasdien nutrupa tavo asmenybės detalės, nebuvau apie tai susimąsčiusi. Filmas padėjo. 3 balai iš 5.

Broliai (Brothers) – psichologinė drama labiau sakyčiau, nei trileris, su Tobey Maguire, Jake Gyllenhaal ir Natalie Portman, apie visiškai skirtingus brolius ir jų meilę tai pačiai moteriai. Broliai skirtingi, nes jų tėvas kažkaip visiškai nenormaliai vieną niekina, o kitą aukština, nenuostabu, kad vaikai užaugę pasuko skirtingais keliais. Filmas toks truputį nuspėjamas, bet pakankamai įdomus. 4 balai iš 5

Zero teorema (The Zero Theorem) – kažkoks keistas a la mokslinės fantastikos filmas apie ateityje gyvenantį lengvai pamišusį programerį, dirbantį milžiniškai korporacijai, bandantį suprasti gyvenimo prasmę ir tikintį, kad ją praneš kažkas, paskambinęs telefonu. Kai kurios vietos absurdiškai nesąmoningos, siužetas banalus, intrigų beveik nėra. 2 balai iš 5.

Kloja (Chloe) – sveika, Julianne Moore, ir vėl! Ši aktorė vėlgi vaidina vyresnio amžiaus santuokoje gyvenančią moteriškę, kuri pradeda įtarinėti savo vyrą neištikimybe ir pasamdo prostitutę tam, kad išsiaiškintų, ar vyras atsispirs jos vilionėms. Visos tos psichologinės dramos vyksta jos galvoje, o prostitutė, kurios vardu pavadintas filmas, irgi nepėsčia. Žodžiu, užverda intrigos, kurių baigtį visgi nesunku atspėti. 3 balai iš 5.

Aviukas Šonas. Filmas (Shaun the Sheep Movie) – rekomenduotas artimų ir patikimų šaltinių, kaip labai juokingas, bet kažkodėl juoko nesukėlęs. Atskiros serijos tikrai labai patinka, toks subtilus britiško stiliaus humoras, bet filmas – ne. Net vaikui nepatiko, sako išjungiam, čia nesąmones rodo. 2 balai iš 5.

Haruki Murakami: Dramblys pradingsta

2016-03-29

Haruki Murakami Dramblys pradingstaŽinoma, pasaulis yra neteisingas. Bet norėčiau, kad bent jau mes prie to aktyviai neprisidėtume. Tai mano esminė laikysena.

Kiek netikėta, kad ne romanas, o apsakymų rinkinys. Murakami knygos labiausiai žavi tuo, kad pamažu klimpsi, smengi, grimzti rašytojo sukurtan pasaulin, jis apsemia tave ir apima tokia maloni siurrealistinė nejudrumo būsena, kuomet tiesiog pasiduodi vedamas autoriaus ir tiki viskuo, ką jis tau buria. Dėl šios priežasties nepatiko kūrinių forma – vos imi grimzti, paukšt, viskas baigiasi, reikia atsibusti, keltis, stotis, eiti toliau, ir vėl imi skęsti, vėl paukšt…

Nesiteisinu, bet kai priešais tave stovintis nepažįstamasis tavo buvimą visiškai ignoruoja, pats imi pamažu abejoti, ar tikrai egzistuoji. Net užmetęs akį į savo ranką imi manyti, kad ji permatoma. Tai tam tikra bejėgystė. Kerai. Tavo kūnas, tavo egzistencija pamažu išskysta. Ir tu nebegali pajudėti. Nebegali nieko pasakyti.

O šiaip – nieko naujo Murakamio skaitytojams: pradingę katinai, paliekančios žmonos, alus, monotonija, nemiga, keisti telefono skambučiai ir viena kita mistiškai neišnarpliojama detalė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.