Jerzy Pilch: Kiti malonumai

2016-06-10

Jerzy Pilch Kiti malonumaiMums, seniems pasileidėliams, nėra ko slėpti: rytą Kohoutekas kopė palėpėn itin rūgščiu veidu. Kohouteką apskritai būtų galima pavadinti žmogumi rūgščiu veidu, tačiau šį kartą jo rūgštus veidas buvo ypač rūgštus. Ką besakytum, jis suvokė šiąnakt išdavęs savo aktualią moterį. Negana to, jam nekilo abejonių, jog, velnioniškos intuicijos vedama, ji jau viską žino. Nešė jai pusryčius: termosą karštos kavos ir sumuštinį su kumpiu, tačiau nepaisant to, kad kavos bei sumuštinio paruošimas ir nešimas iš namų buvo didvyriškas poelgis, jis suprato, kad jam šitai ne ką pagelbės. Dideli nemalonumai jo laukė.

Perskaičiau aprašymą, kad šio lenkų rašytojo stilius panašus į Witold‘o Gombrowicz‘iaus ar Milan‘o Kunderos ir griebiau. Iš tiesų, šie abu autoriai netgi yra paminėti tekste, tačiau, mano subjektyvia nuomone, Pilch‘ui iki šių grandų dar oi toli. Taip, rašo jis lengvai, šmaikščiai, tarytum atmestinai ar šnekėdamasis su draugeliu, bet visgi nėra pasiekiamas tas tobulas Gombrowicz‘iaus rezultatas, kuomet negali liautis kvatojusi balsu dėl taip taikliai išreikštos teisybės.

Kohouteko moteris kalbėjo ramiai ir dalykiškai. Tokiu ramiu dalykiškumu paprastai pasižymi neapsakomai gražios ir apie savo grožį nutuokiančios moterys.

Jeigu nelyginant romano su niekuo (o taip tikriausiai ir reikėtų daryti), visai nieko skaitinėlis tingiam vasaros pusdieniui. Linksmas, įtikinantis, lengvas. Ir neilgas!

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Adam Johnson: Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

2016-06-09

Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus– Pas mus, – tarė, – visos istorijos tikros. Jei valdžia paskelbtų valstietį esant muzikos virtuozu, visi turėtų pradėti jį vadinti maestro. O jam, jeigu nekvailas, derėtų slapčia pradėti mokytis skambinti pianinu. Istorija mums svarbesnė už žmogų. Jei tarp žmogaus ir jo istorijos yra prieštaravimas, žmogus privalo pasikeist.

Paskutinė skaityta knyga apie Sovietų Sąjungos režimą buvo puikus įvadas romanui apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje. Įsivaizduoju, kad vakariečiams, nesusidūrusiems su komunizmo išdavomis, šios istorijos detalės gali pasirodyti nerealios, išpūstos, perdėtos, tačiau mums, nors ir kraupiai juokingos, visgi įtikinamos. Juolab kad tam tikrų dalykų būdamas sveiko proto žmogumi, nors ir labai lakios vaizduotės, pats nesugalvotum. Romano autorius rėmėsi pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos pasakojimais, todėl prieš akis iškyla autentiškas šios šalies žmonių gyvenimo vaizdas.

Grįžusius šunis senatorius pavaišino skanėstais iš kišenės, ir Čiun Do suprato, kad komunizme šunys paklūsta grasinami bausme, o kapitalizme klusnumo siekiama papirkinėjant.

Knyga įdomi ne tik tuo, kad pasakoja apie nuo aplinkinių akių paslėptą gyvenimą Šiaurės Korėroje. Vien už tai autorius nebūtų gavęs Pulitzerio premijos. Romanas pasižymi originalia ir įtempta dinamika, nagrinėjamos psichologinio asmens atsparumo išoriniam poveikiui ribos, moralinių vertybių svarba, vidinės ir išorinės laisvės sąveika. Tam tikrose vietose aprašomas žiaurumas pasiekia protu nesuvokiamius pakraščius, todėl nėra lengva skaityti. Bet tikrai verta.

– Sakykit, – tarė Vanda, – kur mūsų draugas daktaras Songas?
Ka pasisuko į Brangųjį Vadovą.
– Teiraujasi apie daktarą Songą.
Brangusis Vadovas netaisyklinga anglų kalba atsakė:
– Ponas Songas tapo nebėra.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Marina Stepnova: Lazario moterys

2016-06-06

Marina Stepnova Lazario moterysTai buvo laimė, laimė, apie kurią niekas nenori svajoti, nes niekas netiki, kad ji tokia virtuvinė ir paprasta.

Romanas apie XX a. Rusijoje gyvenančią giminę ir jos šeimos narių istorijas, neišvengiamai persipinančias su tų laikų istoriniais įvykiais. Buvo įdomu, kadangi ir mes patys gyvenom panašiomis sąlygomis – karas, sovietmetis, deficito laikai, atšilimas. Paskutinioji aprašoma šeimos narė gimė vos keliais metais anksčiau už mane, taigi smagu prisiminti panašias jos ir mano vaikystės detales (pvz., pykinimą važiuojant automobiliu).

Orios motušės, prižiūrinčios klegančius mažylius, zujantys balandžiai, Lidočka valandų valandas sėdėdavo ant suolelio, iki soties mėgaudamasi vaizdais ir garsais ir matuodamasi kažkieno nunokusį lėtą nėštumą ar įsivaizduodama esanti kokio nors bamblio mama, arba mintyse pasiskolindama kokios nors užsižiopsojusios motušės manierą pasišaukti vaiką, kad nesiliaudama plepėti su kita motina greitai ir vikriai nušluostytų jam visiškai sausą nosį arba pataisytų striukytę, – tiktai dėl to, kad parodytų visiems ir sau, kad tai jos, jos nuosavybė, jos tikras, nors ir mirtinai įkyrėjęs vaikas.

Nuostabus Sigito Parulskio vertimas – kai kurios frazės (ypač riebiosios) išverstos taip taikliai, kad net nusikvatodavau. Visgi bendrai paėmus knyga giliai nei sąmonėn, nei atmintin neįsirėš, neradau joje kažko, kas mane supurtytų, paliestų kažką giliai ir panašiai. Tiesiog smagus romanas vasaros atostogoms.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

William Faulkner: Jeruzale, jeigu tave užmirščiau

2016-05-31

William Faulkner Jeruzale, jeigu tave užmirščiau…gal visąlaik manei, kad paskutinę akimirką galėsi truktelti vadžias, galėsi kažką išgelbėti, o gal ir ne, bet ta akimirka ateina ir jau žinai, kad negali, žinai, kad visada žinojai, jog negalėsi, ir negali; tu tas vienintelis išsižadėjimo kupinas teigimas, vienintelis takus Taip, išniręs iš siaubo, kuriame atsisakei valios, vilties, visko tamsa, kritimas, vienatvės griausmas, smūgis, mirtis, akimirka, kai, svaraus molio sustabdytas fiziškai, dar jauti, kad visi tavo gyvybės syvai veržiasi iš tavęs į tą visa apimančią, pirmapradę, aklą, imlią terpę kapą-įsčias ar įsčias-kapą, tai tas pats. Bet tu sugrįžti; gal žinojai tai visada, bet sugrįžti ir gal net nugyvensi tau skirtus septyniasdešimt metų su trupučiu, tačiau nuo šiol jau visada žinosi, kad dalį to esi praradęs amžinai, kad tą vieną ar dvi sekundes buvai erdvėje, o ne laike, kad tu nesi tie septyniasdešimt su trupučiu metų, kurie tau buvo skirti, ir kad ateis diena, kai tau reikės išeiti suvesti sąskaitų, bet šešiasdešimt devyneri metai ir trys šimtai šešiasdešimt keturios dienos, ir dvidešimt trys valandos, ir penkiasdešimt aštuonios minutės…

Autorius romaną buvo pavadinęs Laukinėmis palmėmis, manoma, kad pavadinimą apie Jeruzalę suteikė leidėjas. Bet kokiu atveju, nei vienas, nei kitas neatskleidžia knygos esmės. O ją sudaro dvi istorijos, tarp kurių bendra tik vidinės asmens nelaisvės, priklausomybės nuo visuomenės santvarkos bei ją reguliuojančių taisyklių tema. Taigi paeiliui skyrius po skyriaus skaitai arba apie neteisėtą vyro ir moters meilę nuolat svarstant ir ieškant išeičių, iš kur gauti pinigų pragyvenimui, jei nesinori tapti įprastu buitiniu miesčionimi, dirbančiu nuo aštuonių iki penkių, arba apie katorgininką, bandantį sugrįžti į savo kalėjimą per didįjį Misisipės potvynį. Knyga skaitosi nevisai lengvai, tai tikrai nėra nerūpestingas vasaros romanas, tačiau pats tas pasiilgusiems gilumos, kurią sudaro grožinė literatūra, sumišusi su filosofija.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Julian Barnes: Pabaigos jausmas

2016-05-30

Julian Barnes Pabaigos jausmasMes gyvename laike – jis mus turi ir jis mus kuria – bet aš niekada nesijaučiau gerai jį suprantąs. Nekalbu čia apie teorijas, aiškinančias, kaip jis išsilenkia ir grįžta atgal ar egzistuoja kitose paralelinėse plotmėse. Ne, aš turiu galvoje paprastą, kasdienį laiką, kuris, kaip mus tikina visų rūšių laikrodžiai, nuolat eina: tik tak, tik tak. Kas yra patikimiau nei sekundinė rodyklė? Vis dėlto ji nė per žingsnį nepadeda mums suvokti laiko tąsumo. Vieni jausmai laiką pagreitina, kiti sulėtina, o kartais atrodo, kad jis dingsta kol galop ateina akimirka, kai jis iš tiesų dingsta ir jau niekada nebesugrįžta.

Aš visuomet jaučiu keistą, komplikuotą, žavų ir nesuprantamą santykį su laiku. Suvokdama jo nelinijinę prigimtį jaučiuosi sumišusi, todėl man labai patinka skaityti knygas, kuriose žmonės taipogi nepriima laiko kaip savaime suprantamo, nepriklausomai nuo mūsų egzistuojančio, matuojamo laikrodžiais ir kalendoriais. Nes laikas yra kur kas daugiau.

Tu niekada nežvelgi į ateitį ir neįsivaizduoji savęs, žiūrinčio iš to ateities taško atgal. Besimokančio naujų emocijų, kurias atneša laikas. Atrandančio, pavyzdžiui, kad, mažėjant gyvenimo liudininkų, mažėja patvirtinimų, vadinasi, ir tikrumo, kas tu esi ar buvai. Net jeigu stropiai viską užsirašinėjai raštu, balsu, nuotraukomis gali paaiškėti, jog pasirinkai ne tą apskaitos būdą. Kokį posakį Adrianas mėgdavo cituoti? „Istorija yra žinomybė, atsirandanti atminties netobulumų ir dokumentų netikslumų susikirtimo taške.“

Romanas susideda iš dviejų dalių – pirmojoje iš eilės nuo vaikystės pasakojama pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija, antrojoje nagrinėjami jau senstančio herojaus santykiai su praeitimi, su joje gyvavusiais jam svarbiais asmenimis ir įvykiais. Pasirodo, ne visuomet viską prisimename taip, kaip iš tiesų buvo, arba taip, kaip tai atrodė šalia mūsų esantiems. Labai įdomi knyga su gana intriguojančia pabaiga.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Stanislavas Lemas: Soliaris

2016-05-23

Stanislavas Lemas SoliarisTam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks „kosminis jogas”, išminčius, įkūnyta visažinybė, kuri jau seniai suvokė bet kokios veiklos bevaisiškumą ir todėl kategoriškai atsisako su mumis bendrauti.

Prieš žiūrėdama filmą, jei įmanoma, stengiuosi perskaityti knygą, pagal kurią jis sukurtas, ypač jei tai gera knyga (ir geras filmas), kad visi vaizdiniai iš pradžių susidėliotų mano galvoje, o ne būtų pasufleruoti režisieriaus. Ketinu žiūrėti ir Tarkovskio Soliarį su Banioniu, ir naująjį holivudinį su Clooney, nes man labai smalsu, ar įmanoma vaizdais ekrane perteikti visas tas rašytojo psichodelines vizijas apie tai, kokius Soliario vandenyno kūrinius išvystume priartėję prie jo paviršiaus. Kaip suprantu, Tarkovskis nė nebandė to daryti, bet su šiuolaikine kompiuterine grafika galima pabandyti?

Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!

Romanas patiko, visų pirma dėl svarstymų apie antropomorfinę ir todėl tokią siaurą žmonių mąstyseną, susijusią su gyvybe kitose planetose. Taip pat įdomu kartu su autoriumi panagrinėti žmogaus, bandančio išsiaiškinti, ar jam nepasimaišė protas, logiką. Ir žinoma, tie fantastiški vaizdai, kuriuos kuria Soliario vandenynas – mmm, pasaka…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Amy Tan: Malonumų rūmai

2016-05-19

Amy Tan Malonumų rūmaiLeidausi jo apkabinama. Jaučiau, kaip kilnojasi ir purtosi jo krūtinė. Jis norėjo tokios didžios meilės, kad taptume jos sklidini iki skausmo. Iki skausmo žinojau, kad jos bus mažiau.

Uf, jau senokai nebuvau skaičiusi tokios storos knygos (671 puslapis!), bet laikas su ja tikrai neprailgo, priešingai, nė nepajutau, kaip greit perskaičiau. XX a. pradžios Kinija, kurioje mainosi amerikiečių ir kinų likimai, keičiasi kultūros, santvarkos, papročiai ir tradicijos. Tiek kūrinio laikmetis, tiek vieta egzotiški, tačiau iššūkiai, su kuriais susiduria trys kartos moterų – močiutė, mama ir dukra – panašūs, kaip ir XXI a. Europoje.

– Žiūrėk į priekį, ne žemyn, – pasakė Burtų Moliūgėlis. – Kur žiūri, ten ir nueisi.

Romanas toks visiškai moteriškas, kaip ir pagrindinės jo veikėjos, tačiau nereiškia, kad banalus ir nuspėjamas. Verda saldžios intrigos, dėl naivumo kartais įkrentama į duobę, kartais – sulaukiama geranoriškos pagalbos ir sėkmės. Pateikiama nemažai pikantiškų detalių iš tų laikų kurtizanių gyvenimo. Išties labai žavus ir įtraukiantis romanas.

Akimirka ne visada reiškia laiką.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Jennie Erdal: Nežinomas mėlynas atspalvis

2016-05-10

Jennie Erdal Nežinomas mėlynas atspalvisKita mano teorija yra tokia, kad vaikai instinktyviai pažįsta tėvų trūkumus, bet nesusimąstydami jiems atleidžia ir dažnai deda visas pastangas, kad juos nuslėptų. Ar tai meilė verčia juos šitaip elgtis? Ar priklausomybė? O gal bendras supratimas, kad vaikų užduotis yra pamaloninti tėvų gyvenimą? Kad ir kokia būtų tiesa, jei kalbėsime apie mėginimus pabėgti nuo vaikystės, žodžiai ne visai gali tai išreikšti. Daug kas susiję su jutimais, su stipriais vaizdais, kurie per gyvenimą vis išnyra tarsi sustingę kadrai, net jei visai nenutuoki, kas kada vyko. Tų vaizdų visiškai ištrinti negali, net jei norėtum; jie vis atsiranda, kaip skaidrės projektoriuje, kartais ne laiku, kartais nesufokusuotos, sudarydamos savotišką trūkčiojantį kino filmą. Kaip tas baigtas filmas sukarpytas irgi neturi prasmės — vaikai nejaučia laiko, tuo labiau chronologijos.

Nors dėl viršelio ir romano pavadinimo gali atrodyti kitaip, ši knyga neturi nieko bendro su pilkaisiais atspalviais. Filosofinį klausimą apie tai, ar žmogui įmanoma įsivaizduoti tai, ko jis dar nėra patyręs (pavyzdžiui, nežinomą mėlyną atspalvį, kurio nėra matęs) kadaise iškėlė didis škotų mąstytojas Deividas Hiumas, į kurio raštus ir filosofiją gilinasi pagrindinis romano veikėjas, verčiantis Hiumo raštus į prancūzų kalbą. Jis tai daro atvykęs į Škotiją, ir šalia darbinių reikalų, kaip visuomet, atsiranda asmeninių – pažintis su gyvenimu nusivylusiu filosofu, charizmatiška jo žmona dailininke, pastarosios agente ir taip toliau. Knygoje pasakojamos vertėjo bei filosofo gyvenimo istorijos, nemažai dėmesio skiriant gyvenimo prasmės, laimės paieškų, tėvų svarbos lemiant vaiko likimą, meilės, vienatvės ir beprotystės temoms. Pradėjusi skaityti knygą kiek sutrikau, kad pagrindinis veikėjas – vyras, nors romano autorė – moteris, bet paskui pavyko taip natūraliai įsigyventi į jo vaidmenį, kad ir pamiršau apie moterišką autorystę, ją priminė tik pati pabaiga, kurios nenoriu išduoti.

Bet jūsų klaidos tikriausiai dar priekyje. Mano — jau padarytos. Visa mano ateitis praeityje.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Haruki Murakami: Visi Dievo vaikai šoka

2016-05-08

Haruki Murakami Visi Dievo vaikai šokaJūs graži, protinga, stipri. Bet atrodote, tarsi visada kažką nešiotumėte širdyje. Jums jau reikia pamažu ruoštis ramiai numirti. O jeigu ir toliau didžiumą jėgų atiduosite vien tik gyvenimui, ramiai numirti nebegalėsite. Pamažu reikia sukeisti juos vietomis. Gyvenimas ir mirtis – tam tikra prasme lygiaverčiai dalykai, daktare.

Knyga, susidedanti iš šešių apsakymų, kuriems bendra viena tema – Kobėje įvykęs žemės drebėjimas, nors patys apsakymų veikėjai jo tiesiogiai nepatyrė, bet vienaip ar kitaip jis juos palietė. Nors suvokiau, kad apsakymai – tai atskiri pasakojimai, protas, nuolat siekiantis ieškoti prasmingų sąsajų ir sujungti detales į vieningą visumą, bandė spėlioti, kuo vieno apsakymo veikėjai galėtų būti susiję su kito. O Murakami, kaip visuomet, bandė tyrinėti vienišių ir atsiskyrėlių psichologiją, mistinius jų potyrius ir gilintis į amžiną vienatvės temą. Visgi išlieku prie nuomonės, kad geriausiai jo talentui atsiskleisti padeda romano, ir netrumpo, forma.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Aleksandras Žarskus, Algirdas Patackas: Virsmų knyga

2016-05-07

Aleksandras Žarskus, Algirdas Patackas Virsmų knygaJau pats žodis daiktas, – rašė Vydūnas, – primena ne daikto esimą, bet jo pasidarymą, jo dygimą. Daiktavardis daiktas kilęs iš veiksmažodžio dygti ir turėtų būti rašomas daigtas – kaip ir daigas. Vaikai taip ir rašo, bet juos išmoko rašyti pagal gramatines taisykles. Taigi daiktai dygsta, prasiskverbia į mūsų tikrovę.

Puiki knyga, analizuojanti senovės baltų papročius, tradicijas, mąstyseną, kalbėseną, didžiausią dėmesį skiriant trims svarbiausiems gyvenime virsmams – gimimui, vestuvėms ir mirčiai. Daug dalykų, kurie man anksčiau atrodė kaip kvaili tamsių žmogių prietarai, čia paaiškinta kaip sistemos dalis, o ne jos nuotrupos, kurios tėra išlikusios iki šių dienų ir dėl to regisi tarsi beprasmiai. Padėjo ne suvokti ne tik mūsų prosenių gyvenimo būdą, bet ir geriau pažinti save, mano gyvenime vykusius ir tebevykstančius procesus, pažvelgti į juos per platesnės mąstysenos prizmę.

Visa, kas šioje knygoje pasakyta apie seserystę, mergystę ir skaistą, galbūt atrodo tik graži idilija, kurios jau seniai nebėra ir apie kurią neverta net kalbėti. Tačiau verta ir net labai verta, nes, kaip sako poetas, reikia vėl grįžti į save, bet jau ne vakarykštį. Ką tai reiškia? Kad ir kokia graži buvo ta idilija, ji nebuvo asmeninio apsisprendimo ir sąmoningumo vaisius. Tai buvo tik rojinio gyvenimo atspindžiai, pagrįsti kolektyviniu mąstymu ir gyvavusiais papročiais, kurie būtinai turėjo sunykti tam, kad galėtų nevaržomai pasireikšti laisvoji žmogaus valia, kad augtų jo asmeninis sąmoningumas. Papročių suirimas reiškia tvarkos virtimą chaosu. Iš chaoso vėl turi rastis nauja tvarka. Netvarka yra galimybė gimti naujai, geresnei, aukštesnės kokybės tvarkai.

Kadangi domiuosi kalba kaip žmogaus egzistencijos išraiška, labai įdomu buvo panagrinėti mūsų senųjų žodžių sandarą pagal balsių ir priebalsių prasmes, taip pat sužinoti, kad kai kurie žodžiai, šiandien vadinami slavizmais, iš tiesų yra baltiški žodžiai, prigiję slavų kalbose. Nors šiaip nepatiko, kad taip dažnai šalia pavyzdžių iš mūsų etnografinių vietovių buvo minimi Rusijos, Baltarusijos platumose užfiksuoti papročiai. Per daug. Norėjosi geriau pavyzdžių iš Indijos ar vikingų kraštų, o ne vien slavų.

Būtis yra vientisa, tačiau besivystantis racionalus, loginis mąstymas būtį suskaldė į atskirus reiškinius ir pavadino juos skirtingais vardais. Senųjų kultūrų žmogus, kurio sąmone galima pavadinti magine arba mitine, būtį suvokdavo kaip įvairovę neperskiriamų reiškinių, kurie nepastebimai pereina arba virsta vienas į kitą. Aušra prasideda vidurnaktyje, o vasaros vidurys yra rudens pradžia.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.