• Renginiai


    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

  • Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Agatha Christie detektyvai

    2020-09-29

    Būtent dėl šios priežasties tiek daug nelaimingų santuokų. Kalti yra vyrai. Jie arba pasiduoda moterims ir dėl to moterys juos niekina, arba tampa visiškais egoistais, paiso tik savo norų ir niekad neištaria “ačiū”. Sėkmingai vedę vyrai moka priversti žmonas pataikauti jiems, o vėliau juos tai erzina. Žmonoms patinka, kai joms vadovauja, tačiau jos nemėgsta, kai jų pasiaukojimas nebūna įvertintas. Kita vertus, vyrai nevertina tokių moterų, kurios yra visą laiką malonios jiems. Jei aš ištekėčiau, būčiau kaip ragana, tačiau retsykiais, kai vyras to nesitikėtų, įrodyčiau, kad galiu būti tikras angelas!

    Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl rašau šį tinklaraštį – nuolat pamirštu, kurias knygas esu skaičiusi, nebent tai būtų nuostabaus puikumo kūrinys arba nuo paskutinio užversto puslapio nebūtų praėję keli mėnesiai. Šią vasarą buvau nemenkai įjunkusi į šiaip man jau nebūdingą žanrą – detektyvus, ir ne bet kokius, o klasikinius, Agathos Christie rašytus. Romanai nedidukai, tad kiekvieno atskirai neaprašinėsiu, tiesiog noriu pasižymėti, kad jau perskaičiau:

    • Vyras rudu kostiumu;
    • Liūdnasis kiparisas;
    • Atsitikimas senoje pilyje;
    • Karibų paslaptis;
    • Mirtis šampano taurėje;
    • Mirtis ant Nilo.

    Agatha Christie detektyvai

    Nesu linkusi skaityti detektyvų, nes jie dažniausiai būna susiję su nužudymais, o tie nužudymai, ypač dėl turtų, man tokia tolima gyvenimo sritis, kad sunku su kažkuo susitapatinti ir įsijausti į veiksmą. Tačiau pamažu pagavau šio žanro žavesį supratusi, kad tokių knygų skaitymas – tarsi žaidimas su rašytoju, kuris bando tam tikromis užuominomis atskleisti, kas yra žudikas, o skaitytojo užduotis yra miklinti protą, nepapulti į žabangas ir įminti mįslę. Tokia kaip ir proto mankšta. Skaitant ne pirmą knygą darosi aišku, kad kuo akivaizdesni įrodymai nužudžius prieš tam tikrą veikėją, tuo mažiau tikimybės, kad jis bus žudikas. Taigi įsijaučiau į žaidimą ir buvo visai smagu!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Rūta Šepetys: Druska jūrai

    2020-09-25

    Plūduriuodami juodoje jūroje turėjome žiūrėti, kaip siaubingai miršta tūkstančiai žmonių. Prispaudusi prie savęs kūdikį užsimerkiau. Bet mintyse negailestingai regėjau: baisingai pakrypęs denis; moteris meta jūreiviui kūdikį. Jis nesugauna. Kūdikis atsitrenkia į valties šoną ir plumpteli jūron. Tūkstančiai žmonių iš nevilties šoka žemyn ir užspringę vandeniu skęsta. Dumbliai užkemša burnas ir nosis, plaučiai subliūkšta. Aukštos bangos, tūžminga jūra, sniegas ir vėtra.

    Kažkaip įsivėliau aš į tą Antrojo pasaulinio karo temą – kai pagalvoji, kad tokie siaubingi dalykai vyko taip neseniai, šiurpas nupurto suvokiant, kad visa tai gali ir mums nutikti, bet kada. Po visai patikusios Tarp pilkų debesų mielai paėmiau į rankas Druską jūrai. Nors čia veiksmas vyksta Rytprūsiuose, kur didesnė baisybė grėsė iš nacių stovyklos, rusų invazija dar žiauriau sustiprino pavojingą kasdienybę.

    Druska jūrai

    Romanas nepaprastai stipriai emociškai įtraukė – nors iš pradžių kiek trikdė tai, kad istorija pasakojama net keturių personažų lūpomis, bet įsivažiavus negalėjau paleisti knygos iš rankų. Neveltui autorė Carnegie medalį už šį nuostabų kūrinį gavo. Esu sužavėta, kartu ir supurtyta žiaurios karo tikrovės. Rekomenduoju paskaityti ir Tau.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Akvilė Kavaliauskaitė: Kūnai

    2020-09-23

    - Žinai, kas keisčiausia? Kaip dalykai, kuriuos žinome, pakeičia tai, ką matome, – Alma pasakė pakankamai garsiai, kad jos neperrėktų dūžtančios bangos, ir palaukė, kol Eimis kilstels galvą nuo rankšluosčio. – Jeigu nežinočiau, kad kasdien jie vaikšto su drabužiais, gal net nesistebėčiau, kad dabar yra nuogi. Tai man būtų normalu. Dieve, jie gi visi nuogi, – baigė jau tyliau, priglaudusi lūpas prie ausies.

    Ilgą laiką galvojau, kad man patinka trumpi literatūros kūriniai, nes jei autorius sugeba savo žinutę perteikti glaustai, aiškiai ir tuo pačiu įtikinamai – tai jau galima vadinti meistriškumu. Tačiau dabar drįsčiau teigti, kad esu storų ilgų romanų gerbėja.

    Kūnai

    Akvilės Kavaliauskaitės novelės – tarsi trumpučiai vienos nakties nuotykiai su partneriu, su kuriuo visai mielai kurtum ilgalaikius santykius. Gera, žavinga, bet norisi, kad malonumas tęstųsi ilgiau! Prisiminiau, kad ir Hesės apsakymų knygos, vasarą pradėtos skaityti, dėl šios priežasties neįveikiau. Tiesiog baisiai nesmagu jaustis suviliotai ir paliktai… Nors galbūt reikėtų išmokti mėgautis trumpais kūriniais (idėja saviugdai!)

    Patiko, kad visos novelės tokios tarpusavyje skirtingos – situacijos, aplinkybės, veikėjai, net pati kūrinių kalba – tarsi valgytum patiekalą iš įvairių kokybiškų ingredientų.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Gausos dienos vizualizacija

    2020-09-22

    Gausa yra pakankamai subjektyvus dalykas – jei lyginsime save su milijardieriais, galime pasijusti gyvenantys visiškame skurde ir varge, tačiau jei įsisąmoninsime, kokie yra mūsų tikrieji poreikiai ir norai, ne tie, kuriuos mums primeta visuomenė ar reklamos kūrėjai, suvoksime, kad gyvename absoliučioje pilnatvėje.

    Kai mūsų kūnas jaučiasi gerai, mes patys jaučiamės gerai. Kūną pakankamai nesunku apgauti – pakanka įsivaizduoti save nuostabioje gyvenimo situacijoje.

    Gausos dienos vizualizacija

    Toks ir yra pagrindinis šios gausos vizualizacijos tikslas – pajausti save apsuptą gausos, laimės ir pilnatvės tam, kad neilgai trukus iš tiesų šis jausmas aplankytų realybėje.

    Kviečiu rasti dešimt minučių sau ir išbandyti gausos dienos vizualizaciją.

    Daugiau mano vedamų meditacijų ir sąmoningumo praktikų rasi čia.

    Neil Gaiman: Vandenynas kelio gale

    2020-09-21

    Antrasis dalykas, kurį supratau, buvo tai, kad aš žinau viską. Letės Hemstok okeanas įsiliejo į mane ir užpildė ištisą visatą – nuo Kiaušinio iki Rožės. Aš tai žinojau. Žinojau, kas yra Kiaušinis – tai visatos pradžios vieta, kur tuštumoje skamba dar nesukurtų balsų dainuojama daina. Žinojau, kur yra Rožė – keistai viena ant kitos susiraukšlėjusios erdvės, susilanksčiusios kaip origamis ir pražystančios kaip neregėtos orchidėjos – Rožė, kuri žymės paskutinį palaimos tarpsnį prieš galutinę visa ko pabaigą ir naują Didįjį Sprogimą, kuris, kaip aš žinojau tada, bus visai ne toks.

    Bandau prisijaukinti šio britų rašytojo kūrybą. Kažkaip kvailai noriu, kad man ji patiktų, nes Gaiman yra mano mėgstamos Amandos Palmer sutuoktinis. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad maginė fantastika man nėra prie širdies. Na, jei būna tik tam tikros smulkios detalės fantastiškos, kaip kad mergaitė, gimusi žaliais plaukais Allende romane, dar nieko, gal ir visai žavu, bet kai kaunamasi su kažkokiais neaiškiais personažais dėl neaiškaus tikslo, manęs tai jau visai nebežavi.

    Vandenynas kelio gale

    Knygos pradžioje man per petį ją ėmė skaityti ir aštuonmetis mano sūnus, kurį šis romanas labiau įtraukė. Vėliau knygos aprašyme perskaičiau, kad ji tinkama bet kokio amžiaus skaitytojui – na tai ir pagalvojau, gal geriau tegu tokius dalykus skaito vaikai ir paaugliai. Planavau skirti romanui neaukštą vertinimo balą, bet į pabaigą pasipylė labai taiklūs transcedentinių patirčių aprašymai, kurie pagerino įspūdį.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Mėgautis

    2020-09-18

    Trečiadienį trumpam sugrįžusi vasara paragino mane nedelsti, čiupti jau saugiai šaltajam sezonui supakuotus paplūdimio rankšluosčius, smėlio bei vandens žaislus ir priruošus visą maišą užkandžių (geriausias apetitas – gryname ore!) dardėti su vaikais prie artimiausio vandens telkinio.

    Kitą rytą mus pažadino smarkus lietaus barbenimas į palangę, tad teko traukti guminius batus, skėčius ir šiltai apsimūturiuoti nuo vėjo.

    Bet abi dienas į vieną krūvą susiejo bendras vardiklis – priminimas sau MĖGAUTIS.

    Kartais mes skrupulingai planuojame džiugias akimirkas, kartais mus jos aplanko netikėtai, bet neretai laimės spindesį aptemdo mintys apie tai, kas bus toliau, ateities planai, nerimo šešėliai.

    Mėgautis

    Vienas iš veiksmingiausių laimės receptų bei malonioji buvimo čia-ir-dabar sąlyga – gebėjimas MĖGAUTIS.

    Jei tik sąmoningai atkreipsime dėmesį į dabarties momentą, visuomet atrasime priežasčių mėgavimuisi – puikus oras, artimo žmogaus šypsena, jaukus rūbas, nebloga fizinė savijauta.

    Nelaukime, kol dabarties akimirka virs praeitimi, kuomet galėsime ją pasimėgauti tik kaip maloniu prisiminimu.

    MĖGAUKIMĖS gyvenimu dabar!

    Malonaus savaitgalio!

    Yoko Ogawa: Begalinė lygtis

    2020-09-15

    Suradęs teisingą atsakymą, jis, pasirodo, jausdavo ne katarsį ir palengvėjimą ar pakylėtą džiugesį, o širdies ramybę: jam patiko tvarkos pojūtis, kai reikiami dalykai atsiduria reikiamose vietose, nei pridėsi, nei atimsi, – atrodydavo, lyg taip visada ir buvo nuo amžių amžinųjų, o dar svarbiau – užtikrintumo pojūtis, kad ir toliau taip bus. Štai tokią tvarką ir harmoniją užvis labiau brangino Profesorius.

    Nuostabiai šiltas, jautrus ir jaukus japoniškas romanas. Tekančios saulės rašytojų santūrumas yra visiškai kitoks, nei daugžodžiauti taipogi nemėgstančių skandinavų – mielesnis, ne toks atšiaurus. Skaitant šią knygą nuolat buvo apėmęs iki graudumo švelnus gėrio jausmas. Gera ir dėl to graudu.

    Begalinė lygtis

    Visiškai neseniai vienam draugui guodžiausi, koks nesuprantamas ir svetimas man yra matematikos mokslas. Jei ir Tu nejauti jam simpatijos, būtinai perskaityk šį romaną! Tai žodinis paminklas stebuklingam skaičių grožiui ir tobulai harmonijai įamžinti, apvertęs aukštyn kojomis mano suvokimą apie matematiką.

    Nėra tradicinės romantinės meilės istorijos, tačiau visa knyga tiesiog dvelkia šiltu meilės jausmu. Rekomenduoju.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Apie skausmą ir kančią. Ko galime išvengti?

    2020-09-11

    Vakar po nelabai mane sužavėjusios knygos apžvalgos parašė draugė, kurią – priešingai – tas pats romanas iki ašarų sujaudino ir giliai palietė. Pasidalinome mintimis apie skirtingas gyvenimo patirtis, skirtingus gyvenimo etapus ir periodus, tačiau vieną bendrą vardiklį visai žmonijai – skausmą.

    Esame įpratę socialiniuose tinkluose dalintis gyvenimo džiaugsmais, laimės akimirkomis, šiek tiek pagražinta tikrove, ir tame nėra nieko blogo – smagu drauge pasimėgauti pozityviomis kitų emocijomis.

    Taipogi svarbu nepamiršti, kad visuomet visų gyvenimuose egzistuoja ir kita, tamsioji, nemalonioji pusė: nerimas, vidinis skausmas, neviltis, susierzinimas, nepasitenkinimas.

    Mes nefotografuojame savęs tomis akimirkomis, kai negalime užmigti nuo varginančių minčių, nepozuojame susikivirčiję su mylimaisiais, nesidaliname iki ausų suverstų namų vaizdais (na, nebent norime parodyti koks mielas šuniuko, apgraužusio sofos kampą, kaltės žvilgsnis).

    Apie skausmą ir kančią

    Taigi šiandien noriu pasidalinti trimis tiesomis, viena bloga, ir dviem gerom.

    Pirmoji (ta negeroji) – skausmas yra neišvengiamas mūsų gyvenime. Fizinis ar psichologinis, kūno ar širdies, išorinis ar vidinis, jis mus visus be išimties paliečia. Nėra žmogaus, nėra gyvos būtybės, kuriai netektų patirti skausmo. Tai bendra mūsų visų lemtis, ir tikriausiai ji skirta ne šiaip sau.

    Antroji (geroji) žinia – skausmas nėra tapatus kančiai. Mes galime skausmą iškentėti, bet lygiai taip pat galime jį patirti ir nekentėdami, nepasinerdami į kančią. To išmokti nėra lengva ir paprasta, bet pakankamai naudinga pasistengti, nes, kaip ir kalbėjome, skausmo išvengti nepavyks, tad svarbu mokėti su juo tvarkytis.

    Trečioji tiesa – skausmas beveik visuomet yra susijęs su santykiais. Kalbu tiek apie santykius su kitais žmonėmis, tiek apie santykį su savimi. Žmogus yra sociali būtybė, todėl mes negalime nebendrauti, o bendraujame remdamiesi tam tikromis interpretacijomis apie kitus bei apie save. Interpretacijos yra sąlygojamos mūsų patirties, tačiau jas galime sąmoningai keisti, tokiu būdu transformuodami santykius ir sumažindami patiriamos kančios kiekį.

    Vieni svarbiausių, pamatiniai santykiai mus sieja su mūsų mamomis. Šios moterys neišvengiamai lėmė mūsų požiūrį į pasaulį, į save, formavo modelius visiems kitiems santykiams mūsų gyvenime, darė įtaką nuostatoms ir įsitikinimams.

    Jei nori atidžiau pažvelgti į šiuos santykius, kviečiu į Mamos-dukros ryšio terapijos užsiėmimus:

    Kaune,

    Alytuje.

    Iki malonių ir prasmingų susitikimų!

    Nora Ikstena: Motinos pienas

    2020-09-10

    Mes važiavome traukiniu. Už nugaros liko senamiesčio siluetai, šmėstelėjo naujų namų rajonai, kur žmonės gyveno kitame pasaulyje – su vienodomis sekcijomis, servizais, žemais staliukais, vienoduose butuose, su vienodais kilimėliais prie butų durų. Rytais kaip suvienodinta masė jie plūsdavo į savo darbovietes, vakarais suplūsdavo atgal ir suvienodėję žiūrėdavo savo didžiosios, neaprėpiamos tėvynės televizijos laidas, kurios jiems vienodino smegenis.

    Juokinga buvo, kai paaiškėjo, kad ne tą Motinos pieną perskaičiau, kuris itin rekomenduojamas buvo. Sakyčiau, kad abu romanai netgi savotiškai panašūs – abiejose pagrindinius veikėjus tam tikra depresijos forma kamavo, nuo kurios abu jie gynėsi ir alkoholiu. Man, tiesą sakant, nepatinka tokias knygas apie sergančius depresija skaityti, nes esu pakankamai empatiška ir mane labai slegia tokie romanai.

    Motinos pienas

    Nelabai suprantu, kodėl knyga tituluojama geriausia Latvijoje – na taip, sovietmečio nuotaikos ir kasdienybė perteiktos nepriekaištingai, veikėjų paveikslai taip pat įtikinantys, bet kažkaip stipriau, bent jau manęs, romanas nepaveikė. Laukiau, kada baigsis. Gerai, kad nestoras bent.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Rūta Šepetys: Tarp pilkų debesų

    2020-09-08

    Būkit malonūs, ištirkite tai. Ir papasakokit kitiems. Šios trys mažytės tautos mus moko, kad meilė yra pati galingiausia kariuomenė. Kokia bebūtų – meilė draugams, tėvynei, Dievui ar net priešui, – meilė atskleidžia mums išties nepaprastą žmogaus dvasios prigimtį.

    Antro pasaulinio karo ir jo išdavų baisybės – žydų genocidas, mūsų tautiečių trėmimas – neišvengiamai paliečia jautriausias širdies kerteles. Skaitai, ir atrodo, net fiziškai jauti, kaip skauda.

    Trūksta žodžių išreikšti nesuvokiamam žiaurumui, taip pat ir šią kančią ištvėrusių žmonių stiprybei ir tvirtumui. Kokios neaprėpiamos yra žmogaus sąmoningumo ribos, jei net absoliučiai kraštutinėse sąlygose jis sugeba nepavirsti gyvuliu (nors su juo elgiamasi žymiai blogiau), bet priešingai – skleidžia dosnų gerumą.

    Ir dar norom nenorom susimąstai, kaip tobulai mes čia šiandien gyvenam, tik prisigalvojam problemų iš oro ir dėl jų stresuojam beigi naktim nemiegam. Nebežinom, ką reiškia iš tiesų prastai gyventi.

    Tarp pilkų debesų

    Knyga parašyta puikiai, atrodo, kad skaitytum memuarus, bet visgi autorė pasakoja ne iš savo patirties, o perpindama įvairių tremtinių prisiminimus ir suliedama juos į vientisą siužeto giją.

    Man asmeniškai romane pritrūko kulminacijos momento ir natūraliai iš atomazgos išsirutuliojančios pabaigos, bet nežinau, gal taip irgi visai įdomu.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.