Magiška kelionė

2015-08-21

Magiška kelionė

Šiandien yra ypatinga diena, nes visai netikėtai ir nesiruošus mano trimetis sūnus nustebino mane nužygiuodamas be jokio sustojimo maršrutą, kuriuo nuo vasaros pradžios su juo norėjau praeiti, bet kiti sakė, kad jis dar per mažas, pavargs, nepaeis ir taip toliau. Su broliu netgi buvom išsitraukę seną vaikišką vežimėlį, kuriame patys kadaise važinėjomės, galvojom, gal juo vaiką nuvešim, bet nukeliavom tik dešimt metrų – per sunku! Tas maršrutas man turi ypatingos reikšmės, nes neseniai pati jį įveikiau veikiant sunkinančioms aplinkybėms ir tai daug manyje pakeitė. Va ką tik žemėlapyje suskaičiavau, kad nukeliavome 5,5 km, beveik visas kelias driekėsi saulėkaitoje, o prieš pabaigą reikėjo kilti įkalnėn.

Magiška kelionė

Išėjom ryte tik trumpam, apsirengę ilgom rankovėm, nieko nepasiėmę, vandens ar kažko nuo saulės, tik šiaip, neilgam pasivaikščiojimui. Tada jis sako – einam dar čia, o dabar čia, aš vis pasitikslindavau, ar jis nepavargs, ar sugebės pareiti, nors ir suvokdama, kad trijų metų vaikas dar nesugeba planuoti savo jėgų ir numatyti kad ir artimiausios ateities, bet tada priėjome tašką, iš kurio jau nebuvo kaip atgal eiti, visada tik pirmyn ir pirmyn.

Magiška kelionė

Dvi valandas keliavome vidutiniu arba greitu suaugusiojo žingsniu, o tai reiškia, kad vaikas beveik visuomet turėjo bėgti. Kad būtų dar sunkiau, jis mėtė pakelės akmenis, vis apsikabindavo šunį, lipdavo į griovius ar ant kalvelių, aukštai keldavo kojas gėrėdamasis kelio dulkių debesimis, man belikdavo tik priminti jam, kaip juo didžiuojuosi, nes tai yra tiesa. Prieš kelionės pabaigą jis pritūpęs ant žvyro pirštais piešė magiškus simbolius ir man nežinoma kalba giedojo užkalbėjimus.

Magiška kelionė

Norėjau tai užsirašyti, kad niekada nepamirščiau, jog žmonės yra daug daugiau nei iš jų tikiesi ir kad geriausi dalykai nutinka spontaniškai, tiksliau – tada, kai jiems reikia nutikti.

Magiška kelionė

Myliu.

Magiška kelionė

Nibiru 2015

2015-07-29

Nibiru

Antrą kartą praėjusį savaitgalį vykęs Nibiru festivalis – mažas, jaukus, mielas ir labai gražus. Festivalio nuotaiką visgi daugiausia lemia ne skambanti muzika, vykstančios veiklos ar estetinis apipavidalinimas, o į jį atvykstantys žmonės. Nors jau seniai esu Bliuzo naktų fanė, lyginant jas su Nibiru publika nuostabumo atžvilgiu pastarasis mažylis visgi nugalėtų. Visų pirma dėl to, kad Nibiru kol kas nėra toks populiarus, taigi į jį susirenka labai tikslinė pozityviai nusiteikusi publika, antra – festivalio teritorijoje alkoholis nepardavinėjamas, o atsivežti gali tik du litrus nestipriųjų gėrimų, taigi agresijos tikimybė, kuri dažniausiai susijusi su alkoholio vartojimu, smarkiai sumažėja. Žinoma, norint apeiti draudimus visuomet rasi tam būdų, tačiau man tikrai per visas tris dienas neteko matyti akivaizdžiai girto asmens. Įsivaizduok, kokia gera atmosfera!

Nibiru

Nibiru

Organizatoriai netingėdami pasistengė, kad viskas būtų labai gražu – miško takai gausiai nubarstyti smėliu, vaikštai tarsi pajūriu sau ir grožiesi subtiliom dekoracijom – tai medis koks išpieštas, tai mandala ant skaros ištapyta, tai sapnų gaudyklių prikabinta. Likau sužavėta žmonių gebėjimais kurti jaukias erdves – miško pakraštyje prie scenos prikabinta hamakų, vėliavėlių ir pristatyta elementariai iš statybinių palečių sukaltų krėslų, ir kaip tobula iš tokios vietos stebėti muzikinius pasirodymus! Arba laužo erdvė su daug šieno ir keletu rąstų – ideali vieta sušilti visomis prasmėmis.

Nibiru

Nibiru

Kaip ir daugumoje festivalių, veiklos netrūko – paskaitos, muzika, šokiai, pamokos, dirbtuvės, seminarai. Labai daug pardavinėjamo veganiško maisto – dar vienas didžiulis pliusas. Žodžiu, spaudžiu dešinę nuostabiems organizatoriams ir labai džiaugiuosi atradusi dar vieną festivalį, į kurį būtinai reikės sugrįžti.

Nibiru

Nibiru

Nibiru

Sapfo Fest 2015

2015-07-21

Sapfofest

Tęsiasi vasaros festivaliai, tik kaip visur suspėt? Praėjusį savaitgalį vyko Velnio akmuo ir Positivus, bet aš patraukiau į kur kas mažiau žinomą Sapfo Fest, kurio tikslas – mažinti diskriminaciją, didinti toleranciją ir sąmoningumą bei kovoti su išankstinėmis nuostatomis, susijusiomis su LGBTI+ (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų, interseksualų) ir kitų seksualiai marginalizuotų asmenų bendruomene. Anglų kalboje yra puikus terminas queer, kuriam išversti į lietuvių kalbą reikia poros sakinių, nes queer – ne tik homoseksualūs ar transeksualūs žmonės, bet ir heteroseksualūs nonkomformistai, atsisakantys gyventi pagal daugumos priimtas visuomenės taisykles, besipriešinantys lytinės ar seksualinės savivokos standartizavimui. Pavyzdžiui, šįkart nemažai dėmesio sulaukė BDSM (angl. bondage, discipline, sadism, mazochism) bendruomenė, surengusi ne vieną performansą, pristačiusi savo veiklą ir atvirai atsakiusi į visus susidomėjusių klausimus.

Sapfofest

Šįkart Sapfo Fest vyko gražiame Žeimių dvare, kuris mano dėmesį buvo patraukęs jau prieš keletą metų, kai ieškojau vietų savo vestuvinei fotosesijai. Deja, tąkart su dvaro savininku susitarti nepavyko, nes kažkaip galima-bet-negalima, šįkart atvažiavus irgi ant kiekvieno pastato kiekvienos išorinės sienos pasitinka ženkliukas, kad fotografuoti draudžiama, kažkaip įdomiai, gražus dvaras, bet šiukštu neįamžinkit. Užtai ir prie šio įrašo nuotraukų nedaug, gal nelieps išimt.

Festivalio programa labai plati – paskaitos, parodos, ekskursijos, kinas, rašymo ir šokolado valgymo (atskirai) dirbtuvės, poezijos skaitymai, sporto varžybos ir, žinoma, muzika. Nerealiai nuostabus dalykas buvo tai, kad visas parduodamas maistas buvo tik veganiškas! Nors nesu veganė, visuomet atvykusi į festivalius viltingai dairausi į maisto kioskelius, tikėdamasi rasti keletą raw ar vegan, nes miego trūkumo išalintą organizmą norisi palepinti bent sveiku maistu, o čia – įsivaizduok – tik toks! Super duper.

Kaip ir galima tikėtis, vaikų festivalyje nebuvo daug, tačiau aš saviškį atsivežiau, nes galvoju, kad mano, kaip mamos, pareiga yra nuo mažens didinti sąmoningumą, plėsti tolerancijos ribas, tiksliau, neleisti atsirasti klaidingoms išankstinėms nuostatoms, kurios trukdo būti laisvam ir laimingam. Ne, lesbietės nevalgo vaikų, ir gėjai neatėmė iš jų vaivorykštės. Jei netiki, susitikim kitais metais Sapfo Fest 2016, pamatysi.

Bliuzo naktys 2015

2015-07-08

Bliuzo naktys 2015

Bliuzo naktų niekada nebūna per daug, tad šiemet nusprendėme ne tik pasilikti ilgiau po festivalio, kaip jau darėme pernai, bet ir atvykti anksčiau. Sprendimas buvo teisingas – laisvai įsikūrėme tobuloje vietoje miške, kur šešėlis nuolat maloniai vėsina ir spiginanti saulė leidžia ryte trumpam numigti, mašiniukai stovėjo prie pat palapinių – atvažiavus penktadienį tokia galimybė smarkiai sumažėja, žodžiu puikiai įsikūrus festivalį pradėti puiku.

Bliuzo naktys 2015

Kelioliktą kartą bliuzuodama vėl iš naujo svarsčiau, kodėl būtent šis openair’as yra toks nuostabus ir nepakartojamas, kodėl būtent čia vis norisi sugrįžti, kodėl būtent Bliuzų lauki labiau nei kokių ten Naujų metų?

Bliuzo naktys 2015

Visų pirma turbūt dėl laisvės. Visur kitur (bent jau kur man teko lankytis) būna griežtai sustyguota – čia paliekam mašinas, čia pasistatom palapines, čia valgom, o čia klausomės muzikos. Bliuzuose gi viskas yra susimaišę, persipynę, be baisiai griežtų taisyklių ir reguliavimo – gali miegot miške, gali ant ežero pakrantės smėlio, gali pievoje, o ir mašiną, kaip minėjau, gali šalia palapinės pasistatyti. Stiklinė tara draudžiama, tačiau šiek tiek alkoholio įsivežti leidžia – kitur gi būna griežtai ne ir viskas. Ta laisvė matyt ir pritraukia atitinkamus žmones.

Bliuzo naktys 2015

Nes antras dalykas, dėl ko Bliuzuose yra taip smagu – tai žmonės. Ne niolikmečiai, kuriems aktualu tik kuo greičiau prisigerti ir nesąmonių pridaryti, ne agresyvūs tam tikros muzikos klausantys piliečiai, ne buki ir primityvūs dundukai, o tiesiog draugiški ir atsipalaidavę žmonės. Tokių geriečių aš vis tikiuosi iš Mėnesio Juodaragio, kuris savo kultūra irgi nesutvertas piktiems kvaileliams rinktis, tačiau ten kažkaip visi vaikšto nuostabūs ir nosis užrietę, mes baltai, bet mes ne draugai. Bliuzuose visi gyvena kaip hipiška bendruomenė, prie bet kurio nepažįstamų žmonių stalo ar laužo gali prisėsti ir nesijausi nesuprastas, gali drąsiai eiti iš kaimynų pasiskolinti druskos (nors jie pasako turintys tik cukraus), su bet kuriuo sumušti rankomis ar apsikabinti, bet koks draugiškas elgesys čia yra tiesiog normalus.

Bliuzo naktys 2015

Aišku, svarbi ir muzika. Čia jau skonio reikalas, bet bliuziškiai žino, kad festivalio metu skamba ne tik bliuzas. Šiemet labai skaniai susiklausė Steve’n'Seagulls, tiesiog atvirkštinis pernykščio Steven’o Seagal’o variantas (tas dėdė buvo baisiai pasikėlęs, nedraugiškas ir dėl to neatitiko bendros dvasios). Aišku, Bliuzai nebūtų Bliuzai be Arinos, šeštadienį dieną smagiai nuskambėjo braliukai The Pink Elephant, vakarop – Baltasis Kiras, o apie Garbanotą bosistą tai atskirą įrašą reiktų sukurpti, norint apibūdinti jų nuostabumą ir stebuklingumą.

Bliuzo naktys 2015

Ne veltui Bliuzo naktys vyko jau 23-ią kartą, tai vienas seniausių openair festivalių Lietuvoje ir, matyt, ne šiaip sau šitiek metų gyvuoja. Su broliu kalbėjom, kad jei Blėka kuriais metais nuspręstų, kad jau gana, ir neorganizuotų Bliuzo naktų, pirmą liepos savaitgalį prie Lūksto ežero vis tiek susirinktų dauguma šių gražių žmonių, nes šis šurmulys jau nebeužtildomas.

Bliuzo naktys 2015

O čia- šių eilučių autorė, nutvieksta euforijos spindulių.

Bliuzo naktys 2015

Vaivorykštinė birželio 26-oji

2015-06-27

Birželio 26-oji įeis į istoriją kaip dar viena laisvės būti žmogumi diena. Ir teisę švęsti turi ne tik homoseksualai, kurie nuo šios dienos gali tuoktis visose Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir tie, kurie jaučiasi atsakingi už tai, kad pasaulis taptų truputį geresne vieta gyventi. Kai gerai tik man, o aplinkiniai nelaimingi, ir tas mano gerumas tampa kažkokiu nepilnaverčiu. Kai aš galiu oficialiai prisiekti amžiną meilę pasirinktam asmeniui, o kitas – ne, nes kažkokie kostiumuoti dėdės valdžioje mano turintys teisę nuspręsti, kokios lyties asmenį galima įsimylėti, o kokios – ne, man nesmagu.

Vaivorykštė

Man gėjų ir lesbiečių kova už savo teises visuomet primena istorines juodaodžių ir moterų lygiateisiškumo batalijas. Ką, būdami kitokios odos spalvos nei mes, jie gali laisvai gyventi, studijuoti universitetuose ir važinėtis viešuoju transportu? Ką, neturėdamos varpos jos nori rinkti valdžios atstovus ar net pačios būti renkamos? Dabar šie dalykai atrodo natūralūs ir savaime suprantami, o kadaise kėlė nuostabą ir buvo itin novatoriški. Kadanors lygiai taip pat juokingai atrodys tai, kad šiandieninėje Lietuvoje vyrai negalėjo tuoktis su vyrais, o moterys – su moterimis. Amerikoje toks idiotiškas draudimas jau yra vakarykštis reikalas.

Būdama psichologe bandau suvokti, kodėl kai kuriems heteroseksualiems žmonėms taip sunku pripažinti homoseksualų teises. Koks jiems skirtumas? Juk suteikdamas kitam teisę iš savęs jos neatimi (vėl taip idiotiškai karališkai išdidžiai skamba tas suteikdamas). Tikriausiai tame ir glūdi priežastys – jausdamiesi turintys daugiau teisių jie mano esantys viršesni, didingesni, teisesni. Kaip kadaise baltaodžiai prieš juodaodžius, vyrai prieš moteris. Nes kai turi vienodas teises, gali varžytis tik asmenybės savybėmis, talentais, gebėjimais ar dar kažkuo, kam reikia pastangų, o čia užtektų gimti heteroseksualiu baltaodžiu vyru – ir jau savaime esi geresnis už kitus pasaulio gyventojus.

Esu už pasaulį su vaivorykšte. Esu už tai, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingi. Tegyvuoja Amerika :)

Maureen Lindley: Rytų Brangenybės užrašai

2015-06-23

Maureen Lindley Rytų Brangenybės užrašaiTuomet, kaip ir dabar, buvau įsitikinusi, kad turime elgtis, kaip trokštame, arba sumokėti už tai kartėliu ir nusivylimu. Juk negalima kaltinti lapės, kad pjauna vištas, – ji tik gera lapė. Mes visi gyvūnai, ir kiekvienas siekiame kuo geriau gyvuoti. Taip ir nesupratau, kodėl gamta mums davė kaltės jausmą; turbūt papokštavo.

Įdomi vienos moters gyvenimo istorija, nukelianti laiku atgal, o erdve – į Tolimuosius Rytus, paremta tikrais faktais. Rytų Brangenybė – tai kiniškas vardas, ir jis priklausė nepaprasto likimo gražuolei, kuri nesutiko paklusti tuomet vyravusiai patriarchalinei santvarkai, pati drąsiai rinkosi meilužius, pragyvenimo šaltinius ir gyvenimo būdą. Nepasakysi, kad jos istorija laiminga, bet kad neeilinė – tai tikrai.

Tik grįžtelėjęs atgal ir supratęs, kad savo gyvenimo gal ir nebūtum pasirinkęs, pradedi nerimauti dėl savo metų.

Tiesą sakant, nuo tiekos įvykių, persikėlimų gyventi vis kitur, o ypač meilužių vardų gausybės man susisuko galva, ir kai vėliau princesė vis kažką prisimindavo ir paminėdavo tam tikrą vardą, ne visuomet atsimindavau, ką ji turi omenyje. Tačiau knyga įdomi, turininga, ir netgi įkvepianti avantiūroms. Už rekomendaciją ačiū Laurai.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Türkiye 2015

2015-06-22

Türkiye 2015

Keliaudama po Gruziją kračiausi traukiniais, miegojau tame pačiame kambaryje su katinu, kuriam esu žiauriai alergiška, pėsčiomis skersai išilgai išbraidžiau miestus ir vakarais kojas nuo nuovargio skaudėdavo taip, kad net ir nakties poilsis nepadėdavo, todėl po atostogų Gruzijoje man reikėjo atostogų.

Türkiye 2015

O atostogos man neįsivaizduojamos be saulės, jūros, knygų ir skanaus maisto (kurio pačiai nereikia gaminti). Idealiam poilsiui skrydis neturėtų būti ilgas, apie persėdimus nė galvoti nenoriu, be to, skrendu su trimečiu sūnum, taigi reikia, kad viskas būtų lengva, paprasta ir patogu – esu komforto zonos fanė ir moku tuo mėgautis. Taigi išeitis aiški – atostogos Turkijoje su viskas įskaičiuota.

Türkiye 2015

Šįkart ilsėjausi ne Antalijoje ar Alanijoje, o Bodrume, kasdien žvelgiau į priešais stūkstančią Koso salą, kurioje taip pat turėjau laimės atostogauti, o didžiausias Bodrumo privalumas – rusų trūkumas. Bodrumas – tai jau Europa, reiškia, kaimynams iš Didžiosios Tėvynės per toli, ne vieta, ir valio. Mūsų viešbutyje daugiausia poilsiavo lenkų ir turkų, taip pat olandų, vokiečių, belgų tautybės žmonės.

Türkiye 2015

Nepasisekė, kad prieš pat skrydį pirmyn ėmiau ir apsirgau, tad teko keliauti kenčiant trisdešimt devynių laipsnių temperatūrą, varganai numuštą vaistais, bet užtat po paros pasveikau ir jaučiausi tokia laiminga, kad kitų poilsiautojų pazirzenimai apie tai, kad naktį palikus atvirą balkoną juos sugėlė uodai ar kad kambarinė pamiršo padėti vieną rankšluostį, atrodė tokie juokingi, nes ką tik buvau gyvai savo kailiu pajutusi, kad sveikata – visų svarbiausia.

Šimtu procentu mėgavausi nuostabiu oru, saulės voniomis, jūros su aukso dulkėmis bangomis, vaikų klegenimu taškantis baseine, dariau jogą, šokau, skaniai valgiau, bet nė karto neprisikimšau iki sprogimo, daugiausia mėgavausi šviežiais vaisiais ir salotomis, atostogos pavyko puikiai!

Türkiye 2015

Türkiye 2015

Marlena de Blasi: Tūkstantis dienų Venecijoje

2015-06-22

Marlena de Blasi Tūkstantis dienų VenecijojeSavo gyvenimą komplikuojame per dažnai. Kodėl turime iš jo spausti, jį kandžioti ir trankyti, įsitikinę, kad esam proto galiūnai? Prisidengdami racionalumu, išniekiname dalykų nekaltumą, tad galime netrukdomi klaidžioti ir bastytis, ieškodami aistros ir jausmų. Nelieskime to, kas nepaaiškinama.

Paantraštė skelbia, kad tai yra netikėtas meilės romanas, tad tikėdamasi lengvo ir nesudėtingo skaitymo pasiėmiau šią knygą atostogoms į Turkiją. Nesuklydau. Aišku, idealiausia būtų ja džiaugtis ilsintis Italijoje, mat visas veiksmas vyksta ten. Daug itališkų posakių, itališkų patiekalų receptų, ir, žinoma, meilės istorija su italu. Netikėtas romanas gal dėl to, kad pagrindinė veikėja jau seniai nebe niolikmetė, tad ir meilė kitokia – brandi, be iliuzijų, be nepamatuotų vilčių ir svajonių, tokia paprasta, rami ir saugi.

Nors knyga patiko, su pagrindine veikėja buvo sunku susitapatinti – kažkaip neįtikinanti buvo jos meilė, o kai kurie poelgiai sunkiai paaiškinami – aš suprantu, kad įsimylėjus galima viską mesti, parduoti verslą, namą, palikti suaugusius vaikus kitame žemyne ir išsikraustyti gyventi į Veneciją, tačiau kaip prieš vestuves nė karto nepasimatuoti vestuvinės suknelės? Šventės rytą užgriuvo tragedija, kai pasirodė, kad rankovės per siauros ir rankos į jas neįtelpa, tada piktdžiugiškai pagalvojau “Taip Tau ir reikia”, bet veikėja visgi rado išeitį.

Romanas man priminė garsųjį Valgyk. Melskis. Mylėk, skirtumas tik tas, kad šįkart išsiskyrusiai amerikietei nereikėjo trankytis po visą pasaulį, skanaus maisto, ramių šventovių ir mylimą vyrą ji rado vienoje ir toje pačioje šalyje.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Amélie Nothomb: Tikrinių vardų žodynas

2015-06-21

Amélie Nothomb Tikrinių vardų žodynasBet Liusetė buvo įsitikinusi, kad ji ne beprotė. Ji tik norėjo, kad gyvenimas būtų nepaprastas ir intensyvus. Ar nebūtum beprotė, jei norėtum ko nors kito?

Itin mažas ir saldus kąsnelis, kaip koks šokoladas – nedaug, bet būtent tai, ko reikia. Trumpa knyga, perskaitoma per kelias valandas, bet per šį laiką sugebanti įtraukti, sužavėti ir užstrigti atmintyje. Apie suaugusių ir vaikų santykius, apie vaikų santykius su vaikais. Apie keistą mergaitę su keistu vardu, gimusią neįprastomis aplinkybėmis. Nemažai gudrių įžvalgų, tokių, kur kada nors esi pamąstęs, bet garsiai neįvardinęs.

Berniukai dviprasmiškai reaguodavo į liemenėlių nešiojimo pionieres: jie jas stebėdavo susidomėję ir kartu laidydavo labai paniekinančius sąmojus. Beje, šį įprotį vyriškosios lyties atstovai išlaiko visą gyvenimą: visa gerkle šmeižti tai, kas jiems sukelia nesulaikomą norą masturbuotis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Kur pavalgyti Gruzijoje

2015-06-10

Pasaulis yra nuostabi vieta, tačiau jis turi savybę kartotis. Miestai, kalnai ir slėniai, upės, geležinkeliai, lietūs, rūkai ir saulėkaitos. Anksčiau keliaudama norėdavau kuo daugiau pamatyti, patirti, žūtbūt verčiantis kūliais kiek įmanoma aprėpti, tačiau laikui bėgant suvokiau, kad svarbiau yra ne kiekybė, o kokybė, ir keliaujant svarbiausia kuo giliau pajusti. Šalies kultūra kur kas noriau atsiveria ne per paminklus, bažnyčias ir kalnų urvus, o lauko kavinėse, traukiniuose ir vestuvėse.

Todėl šįkart pasakodama apie savo išvyką į Gruziją noriu pasidalinti ne lankytinų objektų sąrašu, kurį lengviausiai gausi užėjęs į bet kurį informacijos centrą, o vietomis, kuriose galima skaniai pavalgyti malonioje aplinkoje.

Pusę kelionės praleidome naršydamos po Tbilisį. Pirmą dieną vakarieniavome Sofia Melnikova‘s Fantastiuri Duqani (Tabukashvili 22, Tbilisi). Nuostabi terasa vidiniame kiemelyje su žydinčiomis rožėmis ir apsiraizgiusiomis vynuogėmis, skanios sriubos, kinkaliai, keptos daržovės, naminis limonadas.

Vietinių teigimu, skaniausias vynas Tbilisyje yra mažame vyno bare Old Generation (Vine Assent (Europe Sq.), Tbilisi). Jis įsikūręs jaukiame urve, neturi wi-fi nei terasos, bet užtat savininkė yra labai šneki ir įdomi.

Moulin Electrique

Lankytojų atžvilgiu įspūdingiausia aplankyta kavinė buvo Moulin Electrique (Leselidze St., Tbilisi) – tokių hipsterių gatvėse retai sutiksi. Vienas padavėjas puikiai kalba angliškai su amerikietišku akcentu – tikra atgaiva ausims po visų tų rusicizmų. Maistas neįspūdingas.

Jei visų iki šiol mano minėtų kavinių reikia paieškoti, tai Cafe Kala (8/10 Erekle II St., Tbilisi) nepastebėti sunku – ji įsikūrusi Senamiesčio širdyje ir iš toli traukia akį savo raudonomis kėdėmis. Skanu, gražu, malonu, arti, bet dėl lokacijos daugiau renkasi turistai, o ne vietiniai.

Hofbrau Batumi

Tbilisyje šias šaunias vieteles mus rekomendavo, tuo tarpu atvykusios į Batumi gerą valandą klaidžiojome, ieškodamos ko nors mielo širdžiai. Šiame Palangos stiliaus kurorte turistus vilioja restoranai ant jūros kranto, garsi muzika ir kičas, tuo tarpu mums norėjosi ko nors uždaresnio ir stilingesnio. Vienas šalia kito įsikūrę restoranai kėlė nuostabą dėl pasirinkto vokiško stiliaus, pirmasis – Hofbrau Batumi (Kutaisi St. (, Batumi), kitas – Münich (Kutaisi St., Batumi). Maistas skanus, aplinka maloni, o visų šauniausias tai aptarnavimas – aukščiausio lygio.

Münich

Paskutinė mūsų stotelė Gruzijoje buvo Kutaisi, ir vakarienė restorane su gyva muzika – geriausia, kas mums nutiko šiame mieste. Restoranas vadinasi Palaty (Pushkin str. II Lane, Kutaissi), tik patarčiau eiti ne į pirmame aukšte esančią jo dalį, o į tą už kampo, antrame aukšte – ten nuostabu!

Palaty

O čia – šiaip dar truputį vaizdų iš mūsų kelionės: