Kaip daiginti sėklas

2014-12-18

Kaip daiginti sėklas

Šaltuoju metu laiku, kai švieži vaisiai ir daržovės yra gabenami iš šiltųjų kraštų ir dažnai sunoksta ne po karšta saule, o dėžėse ir konteineriuose, labai norisi kažko gyvo, šviežio ir skanaus. Tam tinka daigintos sėklos – jos taip kvepia pavasariu, žaluma, turi tiek vitaminų ir mineralų, kiek gautumėte suvalgę tik milžinišką kiekį vaisių ir daržovių; žodžiu, tikra vitaminų, kurių mums taip trūksta šaltuoju metų laiku, bomba. Daiginti sėklas labai lengva – nusiperkam sėklų, skirtų daiginimui, užmerkiam porą šaukštų sėklų stiklainiuke su vandeniu. Mažoms sėklytėms, tokioms, kaip liucerna, pamirkti užtenka keturių valandų, tokioms dičkėms kaip saulėgrąžos reikia visų dvylikos. Stiklainiuką uždengiam marle arba dangteliu su skylutėmis.

Kaip daiginti sėklas

Po užmerkimo vandenį nupilam ir paskui kiekvieną rytą bei vakarą tik sudrėkinam sėklas vandeniu – užpilam ir nupilam. Stiklainį laikom horizontaliai, paguldytą, kad sėklos kuo plačiau būtų pasklidusios ir galėtų atvirai savo daigus skleisti. Maždaug po savaitės jau galėsi džiaugtis derliumi. Man tie daigai tokie skanūs, kad aš juos vienus, be nieko vis pakramsnoju. Vaikas mato, irgi nori, bet jam kažkaip matyt dar neįprasta žoles valgyt, tai įmaišau daigintų sėklų į bananų-uogų kokteilius, geria net apsilaižydamas. Taip pat daigus deduosi į salotas, ant sumuštinių. Šiuo metu turiu pasidaiginusi liucernos ir saulėgrąžų, tai kai paskaitau apie jų naudą, nesuprantu, kam iš viso kitokį maistą valgyt. Juokauju, aišku. Aš – už skonių įvairovę. Bet daigintos sėklos, sakau, irgi labai skanios!

Kaip daiginti sėklas

Isabelle Filliozat: Viską išbandžiau

2014-12-10

Isabelle Filliozat Viską išbandžiauJei bausmės turėtų auklėjamąjį poveikį, žmonija jau senų seniausiai nebedarytų nusikaltimų. Kai kas puoselėja iliuziją, kad bausmės veiksmingos bent jau trumpą laiką: ne kaip auklėjamoji priemonė, o kaip palengvinimas baudėjui – jis jaučiasi vėl kontroliuojantis padėtį. Kitaip sunku suprasti, dėl kokių priežasčių bausmės taip plačiai naudojamos.

Na va, pagaliau puiki knyga tėvams apie mažamečių vaikų psichologiją! Tokia tema esu perskaičiusi ne vieną knygą (gaila, ne visas aprašiau čia, tinklaraštyje), ir ši kol kas – pati geriausia. Joje ne taip smarkiai dalinamasi patarimais (ko dažniausiai tėvai ieško panašiose knygose), o tiesiog padedama atidžiau pažvelgti į savo vaiką, jo poreikius ir galimybes. Tiesą sakant, skaitydama ne vieną kartą apsiašarojau, mąstydama apie tai, kaip nesuprasdavau ar klaidingai suprasdavau savo mažojo elgseną ir ką jis man norėdavo ja pranešti (aišku, šitoj vietoj galima būtų labai ginčytis, iš kur va ta p. Isabelle gali žinoti, ko nori tas mano vaikas čia, Lietuvoj, bet tai, vadinasi, labai gerai knygą parašė, jei aš paėmiau ir patikėjau, kad žino).

Nuo amžių vaikai buvo verčiami paklusti iš baimės. Šiandien žinoma, kad vaikystėje dažnai pasikartojantis baimės sužadintas pavojaus signalas smegenyse vėliau gali virsti patologiniu nerimu. Gyvenime į valias užtenka natūralių progų bijoti, nereikia jų dar pridėti.

Ne šiaip sau viršelyje pakankamai didelėmis raidėmis užrašyta, kas iliustravo knygą, nes paveikslėliai – taip pat svarbi jos dalis, taip tiksliai išreiškiantys tėvų ir vaikų emocijas tam tikrose situacijose, kad po tų apsiašarojimų vis pradėdavau juoktis. Žodžiu, labai mane paveikusi ir labai man patikusi knyga. Gal kas turit nenaudojamą ir norit man parduot?

Jeigu šiandienykščiai vaikai rodo daugiau pykčio už vakarykščius, galbūt taip yra todėl, kad jie susiduria su daugiau įvairių stimulų, progų pasirinkti, nusivylimų…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Gediminas Navaitis: Psichologinė parama vaikui

2014-12-05

Gediminas Navaitis Psichologinė parama vaikuiAgresyvumas – būtina žmogaus savybė, padedanti įveikti kliūtis, išreikšti emocijas. Jo slopinimas riboja žmogaus galimybes, neigiamai veikia psichosomatinę būseną. Be to, slopinamas agresyvumas kartais pasireiškia ir destruktyviu elgesiu, todėl, teikiant psichologinę pagalbą agresyviam vaikui, negalima šios savybės pašalinti ar nuslopinti. Koreguoti dera tik nepriimtinus agresyvumo būdus.

Profesinė literatūra. Knyga sena, rašyta 1997m., aišku, problemos išlikusios, tik terminai truputį pakitę. Nieko pernelyg naujo nesužinojau, niekaip labai manęs knyga nepaveikė, tik skyrius apie neurolingvistinį programavimą erzino. NLP – sudėtingas mokslas, žiūrint mano akimis, ir kai nedidelėje knygelėje viename skyriuje bandoma perteikti kelis metodus, gaunasi kažkokia makalynė, mistika, terminų košė. Profesinę literatūrą skirstau į tokią, kurią verta įsigyti, ir į tą, kur džiaugiuosi, kad nepirkau, o tik iš bibliotekos pasiskolinau. Deja, ši Navaičio knyga patenka į antrąją kategoriją.

Vaiko praeitis egzistuoja jo dabartyje. Praeitis veikia jo mąstymą, emocijas ir elgesį. Jei anksčiau įgytas patyrimas buvo klaidingai suprastas bei įvertintas, jis kliudys teisingai elgtis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 5.

Kaip pasigaminti šampūną su kondicionieriumi

2014-12-03

Jau apie metus galvos trinkimui naudoju kietąjį šampūną. Viskas gerai, tik dabar atšalus orams, įjungus šildymą ir maukšlinantis kepures išsausėjo galvos oda, atsirado pleiskanų, skalpas pasidarė dirglus, jautrus ir niežtintis. Atėjo metas naujam šampūnui! Kadangi recepto kūrimas, naujo dalyko kūrimas ir testavimas man yra didžiulis džiaugsmas ir nuotykis, todėl prieš tai buvusį sakinį parašiau su šauktuku. Po ilgo kietųjų šampūnų naudojimo laiko pasiilgau įprastinio skystojo, todėl išsitraukiau savo turimus putoklius ir ėmiau domėtis, kuo čia tą sudirgusį skalpą nuraminti.

Kaip pasigaminti šampūną su kondicionieriumi

Pasirinkau šventojo baziliko miltelius – jie puikiai padeda atsikratyti pleiskanų, sumažinti odos suerzinimą bei pašalinti nešvarumus. Muilinės akacijos vaisiai taip pat mažina pleiskanojimą, skatina plaukų augimą ir plaukus paverčia minkštutėliais švelnutėliais. Rasulo molis šalina nešvarumus ir riebalus nesuardydamas sebumo gamybos proceso. Kadangi plaukai šaltuoju metų laiku patiria daug sausinančių faktorių, nusprendžiau šampūną gamintis su kondicionieriumi, tam naudojau kondicionuojantį emulsiklį (INCI: Stearamidopropyl Dimethylamine), o šiam aktyvuoti reikalinga rūgštinė terpė, tai pieno rūgšties nepagailėjau, ji ir šiaip plaukams sveika, ir numalšina putoklių užkeltą pH.

Taigi, receptas (gaminau 100g):

25g tirštojo putoklio (INCI: Lauryl glucoside);
3g kokosų putoklio (INCI: Coco glucoside and glyceryl oleate);
5g cukraus putoklio (INCI: Decyl glucoside);
41g šventojo baziliko (Tulsi) macerato (kurį pasigaminau prieš parą užpylusi 5g tulsi miltelių 45g distiliuoto vandens ir paros bėgyje vis pakratydama butelaitį, o prieš šampūno gamybą nukošdama per kavos filtrą);
10g muilinės akacijos (Shikakai) vaisių miltelių;
5g rasulo molio;
3g kondicionuojančio emulsiklio;
2g pieno rūgšties;
2g fitokeratinų;
2g augalinio glicerino;
1g pačiulių EA;
0,4g bergamočių EA;
0,6g ekokonservanto Cosgard.

Viską išmaišiau, pašildžiau vandens vonelėje, kad ištirptų emulsiklis ir nekantriai nusinešiau į vonią. Valio! Nė vienos pleiskanėlės jau po pirmojo plovimo (išgraužkit, visi nizoraliai), galvos oda idealiai švari, rami ir nesudirginta, labai įdomus rytietiško stiliaus kvapas nuo tulsi, pačiulių ir bergamočių, o jau plaukų švelnumas ir minkštumas! Be to, pastebėjau, kad plaukai ne taip greitai susiriebaluoja. Žodžiu, esu labai patenkinta ir būtinai gaminsiuos dar.

David Lynch: Pagauti didžiąją žuvį

2014-11-28

David Lynch Pagauti didžiąją žuvįGyvenimas kupinas painių abstrakcijų, tad vienintelis būdas nepamesti siūlo galo yra pasikliauti intuicija. Ji atveda prie sprendimo – atranda jį, atpažįsta. Tai bendra emocijų ir intelekto veikla.

Suveikė taisyklė, kad kuo lūkesčiai didesni, tuo ir nusivylimas didesnis. Dievinu Lynch’ą, dievinu jo sugebėjimą perteikti siurrealistinį sapnų pasaulį taip, kad net šiurpas krečia, todėl tikėjausi kažko neįprastai nuostabaus ir iš jo knygos, juolab kad išleista ji taip gražiai, visa juoda, drobiniais viršeliais, su juoda juostele skaitomam puslapiui pasižymėti, žodžiu, išvaizda dar labiau padidino mano lūkesčius, ir tada pfft…

Žvelgdamas į yrantį pastatą ar rūdijantį tiltą regi, kaip išvien darbuojasi gamta ir žmogus. Jei namas perdažomas, magijos jame nebelieka. Bet jei jam leidžiama senti, tai viskas vyksta natūraliai – žmogus jį pastatė, tada jo imasi gamta.

Kažkaip banaliai, nuobodokai ir visai neįtraukiančiai autorius pasakoja apie savo kelią į transcendentinę meditaciją, kaip pradėjo kurti filmus, kaip bendrauja su žmonėmis, kaip atranda naujas idėjas. Viskas paliko padrikumo ir lėkštumo įspūdį, jokio gylio, kuris taip supurto jo filmuose.

Neturėdamas ko prarasti patiri euforiją ir laisvės pojūtį.

Geriausios vietos knygoje buvo visai ne autoriaus žodžiai, o ištraukos iš Upanišadų. Žodžiu, akivaizdus nusivylimas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 5.

Elizabeth Gilbert: Piligrimai

2014-11-26

Elizabeth Gilbert PiligrimaiJau būdamas suaugęs Denis Braunas prisimindavo savo šešioliktąją vasarą ir pagalvodavo – stebuklas, kad jam apskritai leisdavo išeiti iš namų. Suvokė, koks apgailėtinai neinformuotas jis buvo, kaip apgailėtinai nepasirengęs. Daugybės dalykų Denis Braunas nežinojo būdamas penkiolikos. Bet kas jam būtų tada pravertę. Kad ir menkiausias dalykas. Vėliau Denis įtikėjo, kad buvo pasiųstas gyventi nieko nežinodamas. Niekas jam niekada nieko apie nieką nesakė. Jis nežinojo, ką žmonės daro su savo gyvenimais, ko trokšta ar gailisi. Nežinojo, kodėl žmonės tuokiasi, kodėl pasirenka tokius darbus ar tokius draugus, kodėl slepia krūtis. Jis nežinojo, ar sugeba ką nors gerai daryti nei kaip tai išsiaiškinti. Visi jam tiesiog leido sukiotis aplinkui ir nieko nenutuokti.

Elizabeth Gilbert visi puikiai pažįsta kaip memuarų romano Valgyk, melskis, mylėk autorę, tačiau ką tik perskaitytame apsakymų rinkinyje rašytoja atsiskleidžia savo talentą visiškai kitame amplua. Čia svarbi tampa ne gyvenimo istorija, ne siužetas, ne kaip-viskas-pasibaigs, o jausmas ir vaizdas, čia ir dabar. Visi dvylika apsakymų, galima sakyti, baigiasi nei šiaip, nei taip, ir tai yra nuostabu, nes be galo tikroviška. Kaip draugų pasakojamos istorijos. Kaip viskas baigėsi? – domimės išklausę. Na nieko, va, gyvenu toliau. Taip ir Gilbert apsakymų veikėjai – jie tiesiog gyvena toliau, leidę mums trumpam žvilgtelėti į jų gyvenimo užkulisius.

Dar viena priežastis, dėl ko man taip patiko ši knyga – kad ji visa pulsuoja ir alsuoja Amerikos dvasia. Ne snobiškais niujorkiečiais, nors jie, aišku, irgi yra Amerikos dalis, o tais paprastais gerais žmonėmis, gyvenančiais prie greitkelių, kalnuose, mažuose jaukiuose miestelysčiuose, kur visi vienas kitą pažįsta. Labai miela ir smagu buvo skaityti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Žmonės, nesportuokit

2014-11-21

Pažvelgus į mūsų visuomenę ir šiuolaikinį gyvenimo būdą kuo toliau, tuo darosi akivaizdžiau, kad visos problemos kyla dėl kosminio dydžio nutolimo nuo pirmapradės gamtos. Valgom bele ką, prausiamės bele kuo, veidus tepliojam irgi bele kuo, tada išsigąstam pasekmių ir grįžtam prie žaliavalgiškos mitybos bei natūralios kosmetikos gamybos ir džiaugiamės rezultatais.

Ar matei kada laukinėje gamtoje žvėrį… gerai, kvaila klausimo pradžia, gal kai kurie apskritai laukinius gyvūnus tik zoologijos sode mato, bet tarkim, ar matei kada gyvūną, kuris neturėdamas tikslo susirasti maisto ar apsiginti nuo priešo eitų pabėgioti? Tiesiog taip, savo malonumui, kad raumenys prasimankštintų? Niekada ir nė už ką. Jeigu vilkas sotus, jeigu kiškio lapė nevaiko, tai jie guli išsidrėbę ir džiaugiasi laimės valandėle. Žmogus gi – priešingai, išsidrėbęs jaučiasi kaltas prieš save – va, galėčiau mažumėlę pasportuoti gi, laiko turiu. Tačiau.

Jeigu turi namie kokį vilko giminaitį šunį arba laukinės katės giminaitę naminę katę, turėtum pastebėti, kad gyvūnas niekuomet iš savo šilto guolio neatsikels ir iš karto nenubėgs – jis visuomet sąžiningai pasirąžo, ištempdamas visą kūną į vieną pusę, į kitą, išriesdamas nugarą, praskėsdamas pirštus ir taip toliau. Reikia imti iš gyvūnų pavyzdį.

Vaikšto paukščiai, vaikšto žmonės

O ar matei kada gyvūną, vairuojantį automobilį? Cha cha, žiū iki kokių absurdų galima nusivažiuoti, imant pavyzdžius iš gamtos! O jei rimtai, tai noriu pasakyti, kad vaikščiojimas (su tikslu geriau) yra pats nuostabiausias natūralus sportas, kur dirba visi raumenys, sparčiau tuksi širdis, suaktyvinama kraujotaka ir taip toliau, nes visi gyvūnai, po velnių, vaikšto, tik vieni dviem, o kiti keturiom kojom. Šiandien teko savo mašiniuką atiduoti rūpestingiems serviso vyrukams, tai į kokius septynis taškus suvaikščiojau pėsčiomis, gavau progos ne tik pakankamai pasidžiaugti pirmuoju sniegu, bet ir natūraliai sveikai pasimankštinti. Sakysi: nėra kada vaikščioti, laikas – pinigai. O sporto klubo abonementas – ne pinigai? Tikrai juokingas tas šiuolaikinis žmogus – sutaupo, tarkim, per dieną dvi valandas visur važinėdamas automobiliu (irgi pinigai), o tada tas dvi valandas praleidžia sporto klube (vėl pinigai), ir dar, aišku, iš sporto klubo grįžta automobiliu. Vaikščiokit, žmonės, šokinėkit iš džiaugsmo, jei tikrai norisi, o jei kažkur nespėjat – bėkite, juk tam ir duotos mums stiprios kojos! Jei to mažai – išvalykite langus, žaiskite su atžalomis judrius žaidimus, nukaskite sniegą kieme; užsiimkite tikslinga veikla, verčiančia judėti, o ne betiksle, skirta vien tam, kad judėtumėt.

Dar vieną skirtumą pastebėjau tarp mūsų, Vakarų (suprask: ak-taip-labai-išsivysčiusios) visuomenės ir likusio (suprask: atsilikusio) pasaulio – mes žiauriai mėgstam sėdėti ant kėdžių, fotelių, sofų, ir, savaime suprantama, patogiųjų sėdynių autobiliuose, kai tuo tarpu Azijoje ar Afrikoje žmonės sėdi tiesiog ant žemės, ant grindų, nebent kartais kokią pagalvėlę po subiniuku pasideda. Nes – alio ir vėl – gamtoje nėra kėdžių! Jeigu kiškis ir tupi ant kelmo, tai užpakalinių letenų žemyn nenuleidžia. Toks kvailas dalykas, atrodo, bet nuo to mūsų nuolatinio aukštuminio sėdėjimo atrofuojasi užpakalinės kojų dalies raumenys, trumpėja sausgyslės, skauda nugarą, stabarėja klubų raiščiai, krypsta stuburas, tinsta kojos, išsišauna mėlynos gyslos, ir dar dešimtys negandų atsiranda. Gal dėl to aš nesąmoningai, dažnai to nė nepastebėdama pasikišu kojas po užpakaliu ar atsisėdu vadinamąja turkiška sėdėsena, bent iš dalies, viena koja, jei situacija neleidžia kitaip. Nes sėdėti reikia taip, kad kojos būtų viename lygyje su užpakaliu. Taip yra natūralu, taip yra gamtoje (ir bendruomenėse, kurios yra atsilikusios – suprask: mažiau nutolusios nuo gamtos).

Pabaigai noriu pasidalinti vienu įdomiu pastebėjimu ne į temą. Nors gal kai kam atrodys į temą, nes kai kam sportas asocijuojasi su (ne)storumu. Visuomet galvojau, kad rankinės yra žiauriai universalus dalykas, kurioms nesvarbu, ar Tu nešioji XS dydžio rūbelius, ar XXXXL. O va neseniai apžiūrinėjau vieną rankinę (kurią paskui, aišku, nusipirkau), ir pardavėja klest man: jūs tokia lieknutė, jums puikiai tiks ši rankinė, ir ant peties galėsite nešioti. Nes gi pasirodo (niekad nebūčiau pagalvojusi) tam tikro ilgio rankenų rankinės stambesnių gabaritų moterims ne visuomet ant peties įsitaiso, tenka rankoje nešioti. Man patogiau turėti galimybę rinktis. Tai ir nusipirkau, sakau.

Smagaus savaitgalio!

Erik Fosnes Hansen: Psalmė kelionės pabaigoje

2014-11-17

Erik Fosnes Hansen Psalmė kelionės pabaigojeKartais jis ilgai būdavo ramus, užsidaręs. Jis ilsėdavosi per atstumą nuo daiktų. Bet paskui pratrūkdavo, nerimas sudaužydavo jo paviršių, ir jis prasimanydavo piktų išdaigų.

Jeigu pastebėjai, aš labai retai kada aprašinėdama knygą pateikiu jos turinį. Nes man atrodo, kad kaip yra žymiai svarbiau nei kas. Talentingas rašytojas elementarią pilką rutiną aprašys taip, kad visi seilę varvins iš susižavėjimo, o prastam duok kad ir pačią šauniausią istoriją, jis ją tik sudirbs ir pavers visiška nuobodybe. Pavyzdžiui, jei dabar Tau pasakyčiau, kad ši mano perskaityta knyga yra apie Titaniku plaukiančius muzikantus ir kaip jie paskui nuskęsta, suintriguočiau? Vargu, juk Titanikas yra taip žiauriai nuvalkiota tema, kad sunku rasti analogų. Bet tai tiesa, knyga būtent apie muzikantus, plaukiančius Titaniku, ir knyga yra žiauriai gera.

Kai ateina naktis, žmonės tampa tokie vieniši kaip snaigės, krintančios iš pilko miesto dangaus. Retkarčiais mes sningame pro lempą ir tampame matomi; akimirką manome, kad esame atskiri, tikri. Mes esame. Paskui vėl dingstame pilkoje tamsoje, ir žemė traukia mus prie savęs.

Nes ne siužetas valdo, o pasakojimas. Tiksliau, pasakotojas, ką jis išdarinėja su tuo siužetu. Iš tiesų romanas man buvo panašus į apysakų rinkinį, nes apie kiekvieno muzikanto gyvenimą pasakojama atskirai, atidžiai ir subtiliai, romanas tik kaip Titanikas sujungia juos vienon kelionėn. O gyvenimai aprašomi taip įdomiai, kad vis nesinori, kad ta istorija baigtųsi, nes atrodo, kad ji tikrai pati įdomiausia, bet tada prasideda kita ir supranti, kad įdomiausia jau šita, ir taip iki pat pabaigos. Tiesa, kažkaip visad atkreipiu dėmesį į vertėjo darbą, ypač jei frazės išverstos tokia konstrukcija, kokia mūsų kalboje nenaudojama. Tai čia vertimas prastokas. Ir Titanikas vadinamas moteriška gimine – Titanika. Bet tai tik truputį erzinančios smulkmenos. Knyga puiki.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie kančią veide

2014-11-12

Anksčiau sakydavo – mokykis, nes teks valytoja dirbti, dabar gi gąsdinama kasininkės profesija. Neva sėdėti visą dieną braukant per brūkšninius kodus ir skaičiuojant pinigus yra labai siaubinga ir žmonės tokį darbą renkasi jau kai visai nėra galimybių kitaip duoną uždirbti. Baisimasi prekybcentrių savininkais, kurie už centus verčia kasininkus dirbti sekmadieniais ir švenčių dienomis, ir dar šypsotis, ir dar sveikintis su kiekvienu pirkėju. Verčia? Na, neverčia, bet tai o ką žmonėms daryti?

Apie kančią veide

Visuomet sakiau, sakau ir sakysiu, kad niekas kitas, tik pats žmogus kiekvieną kartą renkasi. Tik jis pats yra už savo sprendimus atsakingas. Ir jei jis pasirinko nesimokyti arba studijuoti tokį dalyką, kurio studijas baigus vis viena neranda darbo ir tenka kasininku dirbti, tai jis vėlgi kiekvieną dieną turi minimum du pasirinkimus: būti laimingu arba nelaimingu.

Šis pasirinkimas nepriklauso nei nuo dirbamo darbo pobūdžio, nei nuo gaunamos algos dydžio. Tik pas mus kažkaip susiformavęs toks stereotipas – jei jau dirbi kasininke, privalai būti nelaiminga, ir, maža to, visomis išgalėmis tai demonstruoti pirkėjams, kurie, niekšai, nesuvokia, ką reiškia tokį darbą už tokius pinigus dirbti. Veidas, perkreiptas kančios – štai ką aš dažniausiai matau apsipirkinėdama ir dėl ko labiausiai laukiu, kol išpopuliarės savitarnos kasos. Nes tos moterys (vyrai kasininkai kažkaip laikosi natūraliau arba santūriau) tarsi nori, kad pasijusčiau kalta dėl neteisingo jų likimo.

Visad kaip didžiausią kontrastą prisimenu Amerikos prekybcentrių kasininkes, į kurias pasižiūrėjus atrodo, kad jų darbas – pats nuostabiausias pasaulyje. Jos mėgaujasi bendravimu su įvairiais žmonėmis, joms smalsu pašniukštinėti, ką žmonės perka ir kokiu tikslu ruošiasi tai naudoti, jos nesidrovi apie tai pasiteirauti, pajuokauti, pašmaikštauti, pasidomėti Tavo asmeniniais reikalais ir pasidalinti savo patirtimi. Dėl to dažniausiai atsiskaitymas prie kasos užtrunka šiek tiek ilgiau, tačiau kiek malonių emocijų palieka! Tiesa, mūsiškės kasininkės irgi dažniausiai atsigauna ir pavirsta į priešingo veido būtybes, kai atsiskaityti ateina jų draugės arba kolegės – tada kažkaip ir šypsenos natūraliai pražysta, ir pokalbyje humoro elementų atsiranda.

Vadinasi, visa ta kančia veide nėra tik mažos algos ir prastų darbo sąlygų pasekmė. Kančia veide yra žmogaus pasirinktas savęs pateikimo pasauliui būdas. Jį pakeitus smagiau būtų gyventi ne tik pirkėjams, bet ir pačioms kasininkėms. Joms labiausiai.

Jei Tau nepatinka Tavo darbas – keisk jį. Jei niekaip neišeina to padaryti – keisk savo nuostatas. Dirbk taip, tarsi Tau būtų žiauriai smagu. Ir pamatysi – pamažiukais išties taps smagiau.

P. S. Nuoširdūs linkėjimai visiems kasininkams ir kasininkėms, kurie sugeba į pirkėjus nežiūrėti kaip į priešus. Jūs šaunuoliai. Taip ir toliau.

Apie sutaupytą laiką

2014-11-10

Dar pratęsiant temą apie knygų skaitymą – kaip teisingai pastebėjo brangiosios knygas skaitančios komentatorės, mums dažnai tenka išgirsti klausimą-komentarą: Ir kaip Tu randi laiko skaitymui?! Aš dar kartais netgi girdžiu tokią tarsi kaltinančią potekstę, kad greičiausiai esu apleidusi kitas svarbias savo gyvenimo sritis, pavyzdžiui, dulkių valymą ir vonios šveitimą, jei jau turiu kada knygą į rankas pasiimti.

Bet juk visi iš tikrųjų suprantame, kad laiko tai mes visi turime vienodai, skirtumas tik toks, kad paskirstome jį nevienodai. Skirtingi prioritetai, skirtingi laiko planavimo ir valdymo įgūdžiai, skirtinga valios jėga.

Aš dažnai susimąstau apie tai, kaip gyveno mūsų mamų ar močiučių karta. Skalbimo mašinų arba iš viso nebuvo, arba buvo tos neautomatinės, kur skalbinius atskirai reikėdavo plauti, skalauti ir paskui dar rankomis gręžti. Automobilių moterys beveik nevairuodavo, tik retos išimtys, taigi į darbą, vaikų į darželį, į parduotuvę reikėdavo arba traukti pėsčiomis, arba viešuoju transportu. Parduotuvės taip pat nebuvo perkrautos maisto produktais, o ypač pusfabrikačiais – ir karštas maistas, ruošiamas rankomis namuose, nuolat garuodavo ant stalo. Pavalgei – indų stirtos į indaplovę nesukrausi, viską vėl rankytėmis. Šįkart aš nekalbu apie nuovargį, tik apie laiką. Įsivaizduoji, kiek valandų visa tai užtrukdavo?

Apie sutaupytą laiką

Dabar gi mes visos vairuotojos, reikia – šast ten, greit atgal, visur greitai greitutėliai. Grįžai namo – mygtukus suspaudei, garpuodis ruošia vakarienę, skalbimo mašina suka nešvarius rūbus, indaplovė šveičia lėkštes, kavos aparatas verda late, robotukas siurbliukas grindis iššvarino jau kai buvai darbe, o Tu gali ramiai sau sėdėti ir… skaityti knygą. Arba šnekučiuotis su namiškiais apie tai, kaip prabėgo jūsų diena. Ne?

Žmonės prisikuria ir prisiperka dešimtis prietaisų, kurie lengvina buitį ir taupo laiką. Iš juodadarbių tapome mygtukų spaudytojais, robotų valdovais, super laiko taupytojais. Ir kur panaudojame tą sutaupytą laiką? Paskaičiuok, kiek laiko sugaištum skalbdamas rankomis, kiek tik sudėdamas ir išimdamas skalbinius iš skalbyklės ir tą laiko skirtumą paskirk kažkam prasmingam. Nes juk sutaupytą laiką reikia kažkaip panaudoti, ar ne?