Delia Owens: Ten, kur gieda vėžiai

2021-03-08

Kaja ėmė stebėti kitas. Patelės gaudavo, ko įsigeidusios: iš pradžių partnerį, paskui ir užkandos – paprasčiausiai keisdamos blyksnių tvarką.
Kaja gerai žinojo, kad čia nėra ko smerkti. Tai anaiptol nebuvo kokia nors blogio apraiška, tiesiog pulsuojantis gyvenimas, net jeigu jo tąsa turėjo vykti kai kurių dalyvių sąskaita. Gėris ir blogis biologijoje – ta pati spalva, tik skirtingoje šviesoje.

Sunku skaityti šitaip gausiai išgirtą kūrinį, perkamiausią 2019 m. knygą pasaulyje, ilgą laiką buvusią pirmoje vietoje garsiuose bestselerių sąrašuose, be išankstinės nuostatos. Sunku iš karto imti mėgautis romanu, kai kritinis protas nesiliauja tauškęs – na, tai kur čia tie stebuklingi tekstai, o bibliotekininkė, paduodama ilgai lauktą egzempliorių, lyg tarp kitko pamini, kad po manęs jo rezervavę laukia penkiasdešimt žmonių, taigi turiu skaityti greitai.

Ten, kur gieda vėžiai

Kajai pakako tiesiog būti šios natūralios sekos dalimi – sekos, tokios pat nekintamos kaip potvyniai ir atoslūgiai. Ji buvo kaip reta kas susisaisčiusi su savo planeta ir jos gyvybe. Įsišaknijusi šios žemės dirvoje. Gimusi iš šios motinos.

Romanas nepaprastai subtiliai atveria jautriausias širdies kerteles, apnuogina jos skaudulius, o tuomet tarsi įkaitintu žaizdru beda būtent į tas vietas ir ilgai baksnoja neatsitraukdamas. Tikrai rodosi, kad fiziškai gelia kažką viduje skaitant. Jausmas ne iš maloniausių, ilgai negali išverti. Todėl skaičiau pamažiukais.

Lėto skaitymo kūriniu knygą pavadinčiau ir dėl pagrindinės veikėjos gyvenimo būdo, įspūdingai aprašomų pelkių vietovaizdžių, tylios vienatvės. Istorija suregzta taip meistriškai, kad net kvapą užima, ypač pabaiga. Ir žinoma, nuostabiai puikiai perteiktas moters – gamtos ryšys, neatsiejamumas, natūrali gyvenimo tėkmė. Super, aš sužavėta!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

2021 vasarį žiūrėjau

2021-03-01

Šį trumpą mėnesį peržiūrėjau visai nemažai filmų, ir kai kurie iš jų tikrai geri bei verti dėmesio!

Nes ji yra moteris (On the Basis of Sex, 2018) – praėjusį mėnesį žiūrėjau dokumentinį filmą apie kovotoją už lygias lyčių teises Ruth Bader Ginsburg, dabar gi nusprendžiau pažiūrėti ir vaidybinį apie šią stiprią, kuklią, nuostabią moterį! Įkvepiantis, jautrus, įtaigus kūrinys. 9 balai iš 10.

Astridos Lindgren jaunystė (Becoming Astrid, 2018) – kažkoks skandinaviškas laikotarpis dabar mano gyvenime, žaviuosi viskuo, kas susiję su tais kraštais, tad vienas malonumas buvo nusikelti į XX a. pradžios Švediją ir išgirsti nepaprastai jautrią žymios rašytojos gyvenimo etapo istoriją apie neplanuotą nėštumą ir jo padarinius. Verkiau ir ne kartą. 10 iš 10.

Dar po vieną (Another Round, 2020) – ne veltui išrinktas geriausiu 2020 m. Europos filmu – nuostabi Mads Mikkelsen vaidyba, profesionali Thomas Vinterberg režisūra, intriguojanti istorija, puikiai pritaikytas muzikinis takelis. Tiesą sakant, žiūrėjau šį filmą net du kartus – iš pradžių viena, paskui su mylimuoju. Rekomenduoju! 10 iš 10!

Erdvėlaivis Žemė (Spaceship Earth, 2020) – dokumentinis filmas apie grupę entuziastų, sukūrusių milžinišką dirbtinę ekosistemą ir praleidusią joje kelis metus. Tiesą sakant, pavadinimas mane apgavo – galvojau, kad bus dokumentika apie kosmosą, o gavau saujelę lengvai pamišusių hipių. 7 balai iš 10.

Amerikos mylimoji (American Honey, 2016) – stipriai emociškai mane paveikusi kino juosta, apie tokį gyvenimą, kad net skauda… Labai lengvai žmonės yra linkę spręsti apie kitus iš pavienių jų elgesio epizodų, tačiau kai pasigilini, kokį kelią asmuo atėjo iki šio momento, lieka tik empatija. 10 iš 10.

Siela (Soul, 2020) – puikus animacinis filmas visai šeimai apie tai, kaip mėgautis gyvenimu ir buvimą autentišku savimi. Na tikrai toks labai motyvuojantis ir įkvepiantis, pažiūrėjus norisi gyventi stipriau, labiau, tiesiog džiaugtis tuo, kad egzistuoji! Žinoma, su visais tais amerikietiškais juokeliais, priverčiančiais šyptelėti suaugusius :) 9 iš 10.

Vyrai ir viščiukai (Men & Chicken/Mænd & høns, 2015) – o, žiūriu, komedija su Mads Mikkelsen, skandinaviška – sueis. Bet eina sau kokia keistai suraityta, vietomis jau tikrai juodo humoro (?) buvo man per daug, nors ne kartą ir žvengiau susiriesdama. Na labai toks išskirtinis kinas, tikrai ne kiekvienam. 8 iš 10.

Smurto monopolija (The Monopoly On Violence, 2020) – mėgstu žiūrėti dokumentiką, praplečiančią akiratį, padedančią pažvelgti į tuos pačius kasdienius dalykus kitu kampu. Tai padeda neatbukti, nesijausti akla avimi, einančia su banda. Šis filmas – apie anarchiją, jos filosofiją ir problemas. Kai kurie dalykai mums atrodo savaime suprantami: mokesčiai valstybei, privalomoji karinė tarnyba, privalomas ugdymas. Ar įmanomas kitoks pasaulio modelis? 8 iš 10.

Arktis. Įkalinti ledynuose (Arctic, 2018) – tęsiu pažintį su Mads Mikkelsen. Šįkart šio aktoriaus labai daug – jis vienas vienintelis veikėjas, nepaisant kelių itin epizodinių personažų. Peizažas taipogi ne itin kintantis – ledynai ir ledynai. Na, man filmas pasirodė nuobodokas, laukiau, kada greičiau baigsis. Nors vaidyba – stulbinančiai puiki. 7 iš 10.

Kai Hitleris pavogė rožinį triušiuką (When Hitler Stole Pink Rabbit/Als Hitler das rosa Kaninchen stahl, 2019). Ar Tau teko kada matyti gerą vokišką filmą? Nuoširdžiai norėčiau pamatyti. Čia turėjo būti gera istorinė drama visai šeimai. Bet buvo nuobodu, lėkšta ir nuspėjama. Ue. 6 iš 10.

Favoritė (The Favourite, 2018) – kostiuminė drama apie nuožmią dviejų konkurenčių kova dėl karalienės malonės ir kartu su ja ateinančių privilegijų. Moteriškų gudrybių ir manipuliacijų arsenalas išties įspūdingas, įtikinama vaidyba, iš proto negatyvia prasme vedantis garso takelis 8 balai iš 10.

Apie viltį ir valią

2021-02-19

Tyloka buvo mano socialiniuose tinkluose pastaruoju metu, nes dėmesys krypo į aplink mane vykstančius dalykus ir jiems skyriau savo energiją. Manau, kad nesąžininga viešoje erdvėje dalintis tik laimės ir euforijos akimirkomis, nes tokiu būdu sukuriama iliuzija, jog rašančiajam nenutinka jokių problematiškų dalykų, nesėkmių, nepašlyja sveikata, o visi reikalai visuomet einasi kaip sviestu patepti.

Taigi, prisipažįstu, man pastaroji savaitė buvo ne iš lengvųjų. Sugedo automobilis, žmonės, nuo kurių priklauso mano darbai, negalėjo atlikti savųjų dėl objektyvių priežasčių, ištiko kelias paras trukęs stiprus migrenos priepuolis, paguldęs į lovą visą bejėgę, nors tuo metu turėjau organizuoti ir derinti kelis renginius, kuriuos vedžiau vieną dieną po kitos. Ir žinoma, viso to fone niekur nedingo dvidešimt keturias valandas per parą su manimi būnantys vaikai, rūpinimasis namų ruoša, buitimi, maisto gamyba.

Apie viltį ir valią

Sunkiausia visgi visame tame chaose ir įtampoje gyventi su fiziniu skausmu, kuris neišvengiamai apima visą kūną ir gviešiasi užvaldyti protą. Nes, na, skausmą bet kokiu atveju mes juntame smegenimis. Neturime tokio dalyko, kaip skausmo receptoriai – yra nervų galūnėlės, kurios siunčia signalą apie gaunamus impulsus galvos smegenims, o šios jau analizuoja informaciją, interpretuoja ir generuoja išvadas.

Esu išsiugdžiusi pakankamai atidžią savistabą, ir pastebėjau, kad užklupus nesėkmėms ir/ar jaučiant skausmą protas nejučia ima mane įtikinėti, kad ši situacija tęsis amžinai ir kad turėčiau ieškoti strategijų, kaip su visu tuo reikės išgyventi. Žinau, skamba absurdiškai, tačiau toks jau tas žmogaus protas – ne visuomet logiškas ir racionalus, jis linkęs apgaudinėti šeimininkę/-ą.

Noriu pasidalinti, kas man šįkart padėjo, kai buvo sunku.

Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, pirmasis dalykas – viltis. Vidinio dialogo metu įtikinėjau save, kad ši situacija yra laikina, kad ji vienaip ar kitaip išsispręs, praeis, skausmas dings, jėgos grįš, ir vėl galėsiu pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu. Nepraktikuoju žinučių sau įrėminimo ant stalo, tačiau jei tai daryčiau, užsirašyčiau: “Ir tai praeis!” Šis priminimas sau kartais būna itin svarbus.

Antras dalykas, kurį pajutau visu pajėgumu – valia. Kai jautiesi tikrai prastai visomis prasmėmis, kyla labai stipri pagunda imti gailėtis savęs, verkti, inkšti, kaltinti aplinkinius ir gyvenimą, praleisti laiką savigraužoje. Prireikia nemažai stiprybės ir valios pastangų vietoj to tiesiog imtis veiksmų.

Kiekviena problema turi savo sprendimą, kiekviena padėtis turi išeitį, kiekvienas skausmas baigiasi.

Ne kartą diskutuodama su šviesiais žmonėmis kėliau valios ir meilės sau prieštaros klausimą – jei viskas manyje sako, kad nenoriu kažko daryti, noriu tik gulėti lovoje ir gailėtis savęs, ar turėčiau taip ir daryti, ar visgi per jėgą pakelti save ir atlikti tam tikrus konkrečius veiksmus, kurie įgalina situacijos pokyčius į gera? Kur yra tikroji meilė sau? Bent jau šįkart mano situacijoje sutelkta valia man pagelbėjo. Rūpinimasis savimi yra ne tik savęs lepinimas tinginyste, bet ir darbas savo pačios labui.

Gyvenimas patiekia tam tikrus iššūkius ne todėl, kad mus sužlugdytų, o dėl to, kad turime pakankamai resursų jiems įveikti ir įveikdami augti kaip asmenybės.

Jei šiuo metu esi sudėtingoje situacijoje, siunčiu Tau stiprų apkabinimą ir žinutę apie viltį: ir tai praeis. Tikrai!

Anthony Doerr: Malonės sniegas

2021-02-12

Mūsų kūnus, pripildytus vandens, valdo elektra. Suartinkite dvi molekules, ir jos ims stumti viena kitą. Iš tikrųjų mes nesusiliečiame. Iš tolo vieni kitus atstumiame. Tikras susilietimas – gyvas kontaktas – neįmanomas. Kumštynės, kai vienas žmogus kilsteli kitą, net lytinis aktas, – tai ką jaučiate, tėra elektrinė stūma, nuo odos galbūt nusineria keli tūkstančiai molekulių. Net mūsų kūnai pralaidūs. Fotonai eina kiaurai per akių obuolius, per tarpupirščius.

Įdomi, poetiška, netikėta knyga, kurią buvo sunku skaityti, nes… pagrindinis veikėjas taip stipriai nepanašus į mane, kad beveik visus dalykus, kuriuos jis pasirenka, aš daryčiau kardinaliai priešingai! Čia jau ne tapatinimosi klausimus, tas skirtingumas tiesiog erzina… Na, bet įpusėjus romaną (pakankamai storą, sakyčiau) pavyko susitvarkyti su savo išankstinėmis nuostatomis ir tinkamai pasimėgauti kūriniu.

Malonės sniegas

Kvapas kamuoliais kilo į akinius. Visą. slėnį gaubė mirtina švytinti tyla. Debesys pasitraukė, dangus degė žvaigždėmis. Pievoje smilko šviesa, sniegui byrant nuo šakos ant šakos, eglės virto šviečiančiomis karalystėmis. Jis pamanė: šitai kartojasi čia kiekvieną mano gyvenimo žiemą.

Man labai patinka kūriniai, kuriuose moksliniai faktai pateikiami neįprastai entuziastingai, kupinais susižavėjimo žodžiais, poetiškai ir tapybiškai. Skaitydama šį Doerr romaną sužinojau nemažai įdomybių apie vandenį, sniegą, debesis, vabzdžius ir šaltį. Šalia tikro intelektualinio malonumo glaudėsi ir jaukus emocinis – dėl graudžios ir fatališkos vyro meilės moteriai, dukrai, draugo dukrai. Nepaprastai jautri, trapi ir kupina nenumaldomo ilgesio istorija.

Pagaliau žmogus supranti, kai jau neturi ko prarasti, kad pasaulis gali būti tau geras ir parodyti savo grožį pro siaurus plyšelius visame kame, bet galiausiai vis tiek pasiims tave arba paliks.

Skaitytojas apdovanojamas netikėtomis įžvalgomis, pasakiško grožio peizažais ir skvarbiu žvilgsniu į vieno žmogaus vidinį pasaulį, su visomis nepatogiomis tiesomis, klaikiomis abejonėmis, jokių ribų nepaisančia meile. Rekomenduoju ieškantiems kažko daugiau nei lengvas skaitinėlis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie retesnius pomėgius

2021-02-09

Vinilinės plokštelės, tarantulai terariume, kalatėjų kolekcija… Kai kurie dalykai patinka mažesnei žmonijos daliai, tačiau jei jau patinka, tai nuoširdžiai labai!

Jovita Puotoje

Vienas iš tokių retesnių pomėgių yra ir poezija. Žinau, kad daugumai mano pažįstamų ir draugų ji yra nesuprantamas malonumas, o va aš mėgstu eilėraščius tiek skaityti, tiek rašyti.

Jovita Puotoje

Ką tik į rankas pakliuvo naujas „Puotos“ žurnalo numeris. Buvo labai smalsu, kokią iliustraciją mano kūriniui nupiešė dailininkas. Varčiau varčiau, ieškojau turinio, na kur gi tos mano eilės?

Jovita Puotoje

Neradusi ėmiau versti puslapius nuo pradžios, ir oho! – mano eilėraštis – pats pirmas! Laiminga kaip slyva!

Apie džiaugsmą būti savimi

2021-02-07

Vienas mano pažįstamas, pavadinkime jį Edvardu, atvirumo akimirką pasakojo, kad dažnai ryte atsibusdamas rąžosi visu kūnu ir taria sau: „O, kaip gera būti Edvardu!“ Tokia jo dienos pradžia.

Aiškiai pamenu, kaip tuomet nusistebėjau – pamaniau sau: na ir kas čia tokio nuostabaus būti Edvardu? Pasirodė keista, kad jis taip džiaugiasi savimi ir tuo mėgaujasi. Nes, na, aš nežinau, ar džiaugčiausi, jei vieną dieną netikėtai pabusčiau jo gyvenime ir jo kūne.

Kiekvienas matuojame sėkmę ir laimę pagal savo kriterijus, tad visai gali būti, jog Edvardas nenorėtų pabusti ir pasijusti esąs manimi, arba kokiu nors Andriumi, ar Loreta. Tai, kas vienam atrodo vargas ir nelaimė, kitam gali būti didžiausia gyvenimo siekiamybė, ir atvirkščiai.

būti savimi

Dabar, po minėto pokalbio su Edvardu praėjus keleriems metams, aš vis dažniau pagaunu save atsidūstant laimės atodūsiu ir mintyse tariant „O, kaip gera būti Jovita!“ Kaip gera mėgautis savo gyvenimu, kiekviena jo akimirka! Tikriausiai tai ir yra savęs išpildymas, savęs realizacija?

Kaip gera nenorėti atrodyti kaip kiti, nenorėti gyventi kaip kiti, nenorėti jaustis ar mąstyti kaip kiti, turėti to, ką turi kiti, veikti to, ką veikia kiti. Gyvas autentiškas ryšys su savimi, kai esi absoliučiai patenkintas savo unikaliu netobulumu. Tylus būvis čia ir dabar.

O Tu ar dažnai džiaugiesi, kad esi savimi?

Karl Ove Knausgård: Mano kova. Mirtis šeimoje

2021-02-04

Tą vakarą man buvo aštuoneri, o tėvui – trisdešimt dveji. Nors net dabar negaliu pasakyti, kad suprantu jį ar žinau, koks žmogus jis buvo, tai, kad dabar esu septyneriais metais vyresnis už jį tuometinį, leidžia lengviau perprasti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, kaip skyrėsi mūsų dienos. Mano dienos buvo sklidinos prasmės, kiekvienas žingsnis atverdavo kokią nors galimybę, kiekviena galimybė taip kaupinai pripildydavo mane, kad dabar, tiesą sakant, nė pats to nesuvokiu, o jo dienų prasmė nebuvo sutelkta į pavienius įvykius, bet pasklidusi po tokias dideles erdves, kad jų buvo neįmanoma apčiuopti kitaip, kaip tik per abstrakčias sąvokas. Viena jų buvo “šeima”, kita – “karjera”. Jo dienose galėjo atsiverti vos kelios nenumatytos galimybės ar apskritai jokių, jis visada bendrais bruožais žinodavo, ką jos atneš ir kaip su jomis elgtis.

Gausiai išliaupsintas autorius, garsiausias šiuolaikinis Norvegijos rašytojas, kai kurių kritikų vadinamas apskritai pačiu talentingiausiu šiandieniniame literatūros pasaulyje. Na, skaitančiam žmogui turbūt reikėtų susipažinti su tokia žvaigžde, tad ėmiausi labai smulkiu šriftu atspausdintos ir pakankamai storos knygos, kurią galima būtų vadinti ir romanu, ir autobiografija.

Nepasakyčiau, kad skaitėsi sunkiai, tačiau dėl nereikšmingų (o gal tik man jos tokios atrodo?) smulkmenų gausos vietomis skaityti tikrai nuobodoka – na, jei siužetui visiškai nesvarbu, kuria – kaire ar dešine ranka veikėjas pasikasė pakaušį, arba kokia buvo eilinio praeivio, žingsniuojančio perėja, lūpų forma, – tai kurių galų apie tai rašyti? Na, suprantu, tai meninė priemonė, kuria siekiama tikroviškumo, tarsi skaitytojas būtų vietoje ir į viską žvelgtų veikėjo akimis, bet, na, galų gale mes juk dažnai nė patys nesusimąstome, kuria ranka mes pakaušius pasikasome, tad mano požiūriu, šios detalės yra perteklinės ir trukdo susikaupti ties esme.

Mano kova

Tiesą sakant, ir tame yra tiesos, tačiau jokia ankstesnė mano patirtis neleido pasiruošti tokiai invazijai į asmeninį gyvenimą, kokią sukelia vaikai. Su jais tave sieja niekada anksčiau nepatirtas artumas, tavo charakteris ir nuotaikos tarsi susipina su jų charakteriu ir nuotaikomis, ir tampa nebeįmanoma nuslėpti savo blogųjų savybių, jos įgauna formas už tavo asmenybės ribų ir yra sviedžiamos atgal į veidą. Žinoma, tas pats galioja ir tavo gerosioms savybėms.

Knausgård’o šešių knygų serija lyginama su septynių romanų Marcel’io Proust’o ciklu Prarasto laiko beieškant, kurio, beje, aš taip ir neįveikiau (gal kada nors, liko dar keturios su puse knygos). Savirefleksija išties stulbinamo tikslumo ir atvirumo, tas nuoširdumas toks nuogas, kad net graudu – ypač paskutiniuose knygos puslapiuose, kur aprašomas veikėjo ruošimasis tėvo laidotuvėms ir jis neįprastai daug verkia.

Kol kas artimiausiu metu antrosios knygos tikrai neskaitysiu, nes laikas, skirtas kūriniui, neadekvatus mano patiriamam malonumui ir prasmės pojūčiui, bet neatmetu galimybės kažkada grįžti prie šio ciklo.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Apie kūrybos prioritetą

2021-02-03

Kaip dažnai užsiimi kūryba ir menu?

Dažniausiai laiko šiems dalykams skiriame iš to, kuris lieka po būtinųjų buities darbų, po visų kasdienių reikalų, užduočių ir prievolių. Na, nelieka – tai nelieka, ką jau padarysi. Gal kitą kartą.

Kūryba dažnai mums atrodo tarsi miela maloni pramoga, praskaidrinanti kasdienybę, tačiau tikrai ne pirmos būtinybės dalykas.

Nebent esame menininkai iš pašaukimo ir iš didžiosios raidės. Tokie gali būti nepavalgę, neišsimiegoję, nenusiprausę ir nesusišukavę, bet kai pašaukia Mūza, privalu jai atsiliepti ir kurti.

Visgi laikausi nuomonės, kad svarbiausiais dalykais turėtume laikyti tuos, kurie teikia ilgalaikį pasitenkinimą, praturtina sielą, suteikia prasmės pojūtį, užaugina sparnus. Nes kai širdis sklidina tikro, autentiško gyvenimo džiaugsmo, tuomet visiškai kitaip kokybiškai ir su aplinkiniais, ir su savimi bendraujame, kasdienius darbus atliekame laimingi, o ne niurzgėdami ir suirzę.

Visuomet raginu planuojant dieną, savaitę ar netgi metus (pvz., numatant laiką atostogoms) iš pradžių kaip prioritetus susirašyti prasmingas ir džiaugsmingas veiklas, kurios suteikia mums laimės (ar tai būtų knygos skaitymas, pasivaikščiojimas miške, ar paveikslo tapymas), o paskui aplinkui jau apsidėlioti tokias kasdienybės smulkmenas, kaip valgio ruošimas, atsakymas į el. laiškus, ir panašiai. Nes ta buitinė rutina neišvengiamai atsitiks, niekur nesidėsime, o štai laimės suteikiantiems dalykams laiko gali ir nelikti. Tad iškelkime juos į pirmą vietą patys, sąmoningai. Netrukus pastebėsime, kaip tapsime laimingesni!

Kūryba

Jei norisi skirti daugiau laiko kūrybai ir savęs pažinimui, jau šį ketvirtadienį kviečiu susitikti Kūrybinio nuotykio užsiėmime, o kitą ketvirtadienį – Rašymo terapijos praktikoje.

Mes patys sprendžiame, kiek laimingi esame, paskirstydami prioritetus.

Apie laimę per radiją

2021-02-02

Vakar per LRT Klasiką pasakojau apie laimę ir jos psichologiją.

Ne vienas klausėte dėl įrašo, tad dalinuosi nuoroda.

Laimė

Būkime laimingi ir padėkime tokiais tapti kitiems!

2021 sausį žiūrėjau

2021-02-01

Seniai seniai, kai tik pradėjau rašyti šį tinklaraštį (prieš keturioliką metų!), kiekvieno mėnesio pabaigoje pateikdavau trumpą žiūrėtų filmų ir skaitytų knygų apžvalgą. Dabar kiekvieną knygą aprašau atskirai, o filmus visai lioviausi minėti. Nes, na… kartais būna taip, kad per mėnesį nė vieno filmo neįsijungiu.

Visgi šį sausį pažiūrėjau, ir ne vieną, tad nenorėdama jų užmiršti bei vildamasi, kad mano rekomendacijos kažkam bus naudingos, pateiksiu trumpą sąrašėlį.

Senas geras Bulvarinis skaitalas (Pulp Fiction, 1994). Netikėtai užtaikėm Naujųjų naktį per televiziją, nors matytas ne kartą, bet visuomet smagiai susižiūri. Dievinu Umą Thurman, o daina Girl, You’ll Be a Woman Soon pusę sausio skambėjo mano grojaraštyje dideliu garsumu. Klasika, ką padarysi. 8 balai iš 10.

Kusama (Kusama. Infinity, 2019) – dokumentinis filmas apie žymiausią Japonijos menininkę, žirnelių karalienę Yayoi Kusamą. Neperskaitau tiek žymių moterų biografijų, kiek norėčiau, tad atsigriebsiu žiūrėdama kiną apie jas. Biografijos visuomet įkvepia ir sudomina, nes tai tikras gyvenimas. Tiesa, Kusamos atveju jis nebuvo rožėmis klotas – teko patirti ir atstūmimą, ir nepripažinimą, ir seksizmą, ir rasizmą. Nepaisant viso to ir netgi nuo vaikystės lydėjusios psichikos ligos, moteris įgyvendino savo svajonę ir skleidžia savo kūrybą milžinišku mastu. 8 iš 10.

Filmai

Lemtinga pagunda (The Beguiled, 2017) – istorinė Sofios Coppolos juosta su Nicole Kidman, Kirsten Dunst ir Colin’u Farrell’u. Tikriausiai dėjau pernelyg daug vilčių – Coppolos Marie Antoinette su Dunst pagrindiniame vaidmenyje yra vienas iš mėgstamiausių mano gyvenimo filmų, o šįkart… Atklysta sužeistas priešų kareivis į mergaičių mokyklą ir visos ima alpti iš meilės bei kovoti dėl jo dėmesio. Pabaiga iš viso nei šiokia, nei tokia… Žodžiu, nelabai patiko, 6 iš 10.

Marina Abramović: dalyvauja menininkė (Marina Abramović. The Artist Is Present, 2012) – va čia tai super filmas apie super moterį! Pernai skaičiau Marinos autobiografiją Eiti kiaurai sienas, kuri nepaprastai sujaudino ir sužavėjo, o šįkart – ekranizuota jos gyvenimo versija. Stipru, jautru, žiūrėdama ne kartą balsu juokiausi, verkiau, buvau sukrėsta iki širdies gelmių. Nežinau, ar taip pat jausčiausi, jei nebūčiau prieš tai knygos perskaičiusi, bet rekomenduoju tikrai. 10 iš 10.

Tarp dviejų pasaulių (Upside Down, 2012) – suviliojo vėl Kirsten Dunst, mėgstama mano aktorė, tačiau filmas truputį lėkštokas ir banalokas, na, eilinė holivudiška romantinė drama, tik įsiausta į fantastikos rūbą. Va tas rūbas kažkokį įspūdį gal ir padarė – du pasauliai vienas šalia kito, gravitacija traukia abiejų gyventojus prie gimtosios žemės, bet pasauliai yra taip arti vienas kito, kad galima pasikalbėti su viršuje gyvenančiu ir aukštyn kojomis tavo atžvilgiu esančiu žmogumi. Na, ir įsimyli pora iš skirtingų pasaulių… 7 iš 10.

Mažosios moterys (Little Women, 2019) – vis knygos neprisiruošiu perskaityt, dabar jau bus mažiau įdomu, filmą mačius. Bet juosta tikrai nuostabi, siužetas įtraukiantis, feministinė dvasia sklando ore. Keturios seserys nuo mažens svajoja apie įvairias kūrybines veiklas, tačiau visuomenė, kaip visuomet, yra joms suplanavusi puikų scenarijų – ištekėk ir gimdyk! 9 balai iš 10.

RBG (RBG, 2018) – dviems Oskarams nominuota dokumentika apie nuostabią JAV teisininkę, Aukščiausiojo Teismo teisėją Ruth Bader Ginsburg, įdėjusią milžinišką indėlį bandant įtvirtinti lygias abiejų lyčių teises. Žinoma, tokios diskriminacijos, kokią jai teko patirti jaunystėje, studijuojant teisę (buvo viena iš devynių moterų tarp penkių šimtų vyrų, o universiteto dekanas priekaištavo, kodėl jos be reikalo užimančios kėdes, ant kurių galėtų sėdėti vyrai), jau mažiau, tačiau oi yra ką dar nuveikti. Yra ir vaidybinis filmas apie RBG, žiūrėsiu. Per šį gi juokiausi ir verkiau, tad 10 iš 10.

Kažkaip gal iš pažiūros keista, kad labiausiai iš visų žiūrėtų filmų mane sujaudino ir sužavėjo būtent biografinė dokumentika, na bet moterys, apie kurias pasakojama, tokios nuoširdžios, tikros, autentiškos, įkvepiančios, kad sunku vertinti kitaip.

Tiesa, sausį dar peržiūrėjau serialą Normalūs žmonės (Normal People, 2020) – man žymiai labiau patiko, nei knyga, pagal kurią jis sukurtas. Veikėjų charakteriai suprantamesni: romane Mariana pasirodė tokia itin protinga, inteligentiška ir kažkaip nesiderino tas jos paklusnumas bendram vaizde, o seriale išryškėjo jos jautrumas, atviras pažeidžiamumas. Nuostabus muzikos takelis nemenkai prisidėjo prie bendro teigiamo įspūdžio, dainos puikiai papildo veikėjų emocinį foną.