Richard Bach: Iliuzijos

2019-02-20

Richard Bach IliuzijosNėra tokios problemos, kurioje neslypėtų tau skirta dovana. Ieškai problemų, nes tau reikia jų teikiamų dovanų.

Šią knygą perskaičiau tikriausiai prieš dvidešimt ar penkioliką metų, ir kurį į laiką į (ne)užduotą klausimą apie tai, kuri knyga yra mano mėgstamiausia, atsakydavau jos pavadinimu. Tada nemažai Richard’o Bach’o perskaičiau, Iliuzijos kažkaip labiausiai įstrigo. Sakoma, kad kiekvienu gyvenimo etapu ta pati knyga atneša vis kitokių žinių, tad nusprendžiau išbandyti. Tiesa, dabar tokio pakylėjimo, kaip skaitant pirmą kartą, nebejutau – supratau, kad mane gerokai erzina, kai panašaus tipo kūriniuose pagrindinis veikėjas, jau turėdamas žinojimo dovaną, bando apsimesti kvaileliu – kažkaip prastokai jiems tas vaidinimas sekasi. Paskui Mokytojas jam pateikia pavyzdžių, alegorijų, skaitytojui jau kaip ir viskas aišku, o tam dar ne – tai ir ką, kas iš to, kodėl man tai sakai? O, prašau…

Realybė dieviškai abejinga, Ričardai. Motinai nerūpi, kokį vaidmenį žaisdamas žaidimus gauna jos vaikas. Vieną dieną jis – plėšikas, kitą – teisybės ieškotojas… O pati būtis apie mūsų iliuzijas ir žaidimus nieko net nežino. Ji pažįsta tik save pačią ir mus, – panašius į ją, tobulus ir užbaigtus.

Bet visa kita – kūrinio nešama žinia, motyvuojanti aura, tobulas glaustumas, įtaigi kalbos maniera – vėl tiko ir patiko. Atrodo, kad daug geriau nei kadaise supratau, ką autorius norėjo pasakyti. Kaži, ką sakysiu dar po kelių dešimtmečių perskaičiusi…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Rinkdamiesi darželį remkitės ne madomis

2019-02-18
1. Teigiama, kad maždaug nuo 3-ejų metų vaikas ilgesnį laiką mamai nebūnant šalia jau gali prisiminti, jog ji sugrįš. Jaunesnį vaiką gali apimti išgąstis, jei mama ilgėliau palieka jį su kitais žmonėmis, t.y. vaikas gali pamanyti, kad mama negrįš. Taip išeitų, kad į darželį pilnai dienai vaiką reikėtų leisti ne anksčiau nei 3-ejų?
Vienareikšmiškos nuomonės šiuo, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, nėra. Skiriasi vaikai, jų poreikiai, patirtys ir asmenybės savybės – vieni jau pusantrų metukų ramiausiai pasilieka su žmogumi, kuriuo jie pasitiki (ir kuris nėra jo mama ar tėtis), o kitas ir trejų tokiu atveju jaučia atsiskyrimo nerimą. Kai kurie dvimečiai lopšelio grupėse dažnai prieina prie auklėtojos ir klausia: o mama? Auklėtojai užtikrinus, kad mama ateis, eina toliau žaisti, kol po valandos ar dviejų vėl jam iškyla šis klausimas. Taigi teigti, kad dėl šios priežasties vaiko nereiktų leisti į darželį anksčiau nei trejų, nėra visiškai teisinga, svarbu, kad jį prižiūrintis asmuo jautriai atlieptų mažojo poreikius.
2. Vieni vaikai gana anksti išvysto savo savarankiškumo gebėjimus, o kiti ilgai laikosi įsitvėrę mamos sijono. Nuo ko priklauso vaiko savarankiškumo vystymąsis?
Kaip ir kalbant apie daugumą vaiko asmenybės aspektų, apytiksliai pusę priežasčių slepiasi genetikoje, iš tėvų ir senelių paveldėtose savybėse, kurių mes nepakeisime net ir labai norėdami. Pamąstykite, kaip Jūs, tėvai, kaip Jūsų tėvai jaučiasi nežinomose situacijose, kaip greitai gebate prisitaikyti prie pokyčių ar naujos aplinkos? Kiek drąsiai jaučiatės, kai reikia savarankiškai priimti svarbius sprendimus? Na, o kita pusė savarankiškumo vystymosi priklauso nuo vaiko patirties, jį supančios aplinkos, auklėjimo. Jei mažajam suteikiamos galimybės pačiam pasirinkti (tokius dalykus, kurie suaugusiam nėra itin reikšmingi – kuriuos batus autis, ką iš pradžių veikti – skaityti pasaką ar valytis dantis), jei jo iniciatyvos nėra slopinamos, jei ribos brėžiamos adekvačiai jo amžiui ir galimybėms, jei suaugę nepuola atlikti už vaiką to, ką jis jau geba ar beveik geba atlikti, savarankiškumas ugdosi greičiau.
3. Kokie ženklai rodo, kad vaikas pasiruošęs eiti į darželį? Kiek čia įtakos turi vaiko amžius? Kada vaikas pasiruošęs į darželį eiti pusei dienos, o kada pilnai dienai?
Vaiko amžius yra tik apytikslės gairės nusprendžiant, ar jis jau pasiruošęs keliauti į darželį. Maždaug nuo trejų metų daugumai normalios raidos vaikų atsiranda natūralus poreikis bendrauti su bendraamžiais – kartu žaisti, kalbėtis, lakstyti, mokytis socialinių įgūdžių. Bendravimas su suaugusiais (tėvais, seneliais, aukle) to niekaip neatstos, nes santykis yra kitoks. Todėl, mano nuomone, maždaug trejų sulaukęs mažylis jau gali drąsiai eiti į darželį. Žinoma, adaptacija vyksta skirtingai, vienas ramiai jaučiasi jau po kelių dienų, kitam prireikia ir mėnesio. Nuoširdus tėvų dialogas su ugdančiais pedagogais, vaiko savijautos stebėsena, galų gale ramūs ir pasitikintys tėvai padeda greičiau žengti šį laikino atsiskyrimo nuo šeimos žingsnį. Nesureikšminčiau skirtumo tarp ėjimo į darželį pusei ar visai dienai – svarbu, kad vaikas žinotų, kada mama ar tėtis jį pasiims (kai pavalgys pietus, kai pamiegos, kai pavalgys vakarienę ir pan.).
4. Vieni tėvai vaikus leidžia į valstybinius, kiti – į privačius darželius. Kuriais atvejais privatus darželis geriau nei valstybinis?
Nemanau, kad galima būtų išskirti, kuo privatus darželis geriau, gerumas – labai subjektyvus dalykas. Manau, renkantis svarbiau atsižvelgti į darželio vykdomą ugdymo programą, darželio vadovų politiką, pedagogų asmenines savybes. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ugdymo aplinką, maitinimo organizavimą. Vienais atžvilgiais prioritetą galima būtų teikti privačioms, kitais – valstybinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tėvai renkasi pagal tai, kas jiems svarbiau.
5. Vieniems tėvams patinka Montessori darželių metodika, kitiems – Valdorfo, tretiems – lauko darželių. Kokia Tavo nuomonė kiekvienu iš šių atvejų?
Svarbu, kad tėvai rinktųsi ugdymo įstaigą nuodugniai susipažinę su jos principais, metodika, požiūriu į vaiką ir jo lavinimą, o ne remdamiesi dabartinėmis madomis ar nuogirdomis iš kitų tėvų atsiliepimų. Juk esmė ne ta, kad vaikai žaidžia su medinėmis kaladėlėmis, o kodėl jie tai daro, kokia nauda vaiko vystymuisi. Renkantis šias mažiau tradicines metodikas svarbu tęstinumas namie, kad tų pačių ugdymo principų laikytųsi ir tėvai auklėdami vaiką.

Daug mano rašytų minčių išsibarsto po įvairius žurnalus bei internetinius portalus, tad nusprendžiau bent jau nuo dabar pradėti juos publikuoti ir savo tinklaraštyje. Šįkart – apie darželio pasirinkimą, spausdinta vasario mėnesio Mažylio žurnale.

Darželis

6. Tiesa, kad ne mažiau nei darželis svarbu auklėtoja, kuri prižiūri vaiką. Kokia ji turėtų būti, kad geriausiai atlieptų vaiko poreikius?
Auklėtoja yra svarbiausias asmuo, kurio priežiūrai patikimas mažasis žmogutis, todėl jos asmenybės savybės ir pedagoginis pasiruošimas yra esminis kriterijus, be kurio pats geriausias darželis netektų savo patrauklumo. Ji turėtų ne tik būti kantri, atjaučianti, mylinti, jautri bei supratinga kaip mama, bet ir gebėti prasmingai organizuoti vaikų grupės veiklą, įvairiapusiškai lavinti savo auklėtinius, taip pat kokybiškai bendrauti su tėvais ir teikti jiems atgalinį ryšį apie vaiko savijautą ir ugdymo progresą.
7. Valstybiniuose darželiuose vienai auklėtojai tenka prižiūrėti didelę vaikų grupę. Dėl to nukenčia priežiūros kokybė. Sutiktumei?
Reiktų atskirti terminus priežiūra ir ugdymas. Jei mes iš darželio tikimės tik vaiko priežiūros – tai yra kad jis būtų laiku pavalgydintas, pamigdytas, saugus ir laiku nuvalyta nosyte, tuomet apskritai geriausia būtų rinktis auklės paslaugas – vaikui bus užtikrintas individualus dėmesys. Tačiau jei mums svarbu, kad mažasis būtų įvairiapusiškai ugdomas ir lavinamas, tuomet svarbiu kriterijumi tampa pedagoginės auklėtojo savybės. Valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius grupėse priklauso nuo jų amžiaus (mažylių grupėje būna mažiau, vyresnių – daugiau), ir auklėtojas, dirbantis su nuoširdžia meile ir užsidegimu, tikrai geba užtikrinti tiek kokybišką dėmesį, tiek ugdymą kiekvienam auklėtiniui.
Teigiama, kad maždaug nuo 3-ejų metų vaikas ilgesnį laiką mamai nebūnant šalia jau gali prisiminti, jog ji sugrįš. Jaunesnį vaiką gali apimti išgąstis, jei mama ilgėliau palieka jį su kitais žmonėmis, t.y. vaikas gali pamanyti, kad mama negrįš. Taip išeitų, kad į darželį pilnai dienai vaiką reikėtų leisti ne anksčiau nei 3-ejų?
Vienareikšmiškos nuomonės šiuo, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, nėra. Skiriasi vaikai, jų poreikiai, patirtys ir asmenybės savybės – vieni jau pusantrų metukų ramiausiai pasilieka su žmogumi, kuriuo jie pasitiki (ir kuris nėra jo mama ar tėtis), o kitas ir trejų tokiu atveju jaučia atsiskyrimo nerimą.
Kai kurie dvimečiai lopšelio grupėse dažnai prieina prie auklėtojos ir klausia: o mama? Auklėtojai užtikrinus, kad mama ateis, eina toliau žaisti, kol po valandos ar dviejų vėl jam iškyla šis klausimas. Taigi teigti, kad dėl šios priežasties vaiko nereiktų leisti į darželį anksčiau nei trejų, nėra visiškai teisinga, svarbu, kad jį prižiūrintis asmuo jautriai atlieptų mažojo poreikius.
Vieni vaikai gana anksti išvysto savo savarankiškumo gebėjimus, o kiti ilgai laikosi įsitvėrę mamos sijono. Nuo ko priklauso vaiko savarankiškumo vystymąsis?
Kaip ir kalbant apie daugumą vaiko asmenybės aspektų, apytiksliai pusę priežasčių slepiasi genetikoje, iš tėvų ir senelių paveldėtose savybėse, kurių mes nepakeisime net ir labai norėdami. Pamąstykite, kaip Jūs, tėvai, kaip Jūsų tėvai jaučiasi nežinomose situacijose, kaip greitai gebate prisitaikyti prie pokyčių ar naujos aplinkos? Kiek drąsiai jaučiatės, kai reikia savarankiškai priimti svarbius sprendimus?
Na, o kita pusė savarankiškumo vystymosi priklauso nuo vaiko patirties, jį supančios aplinkos, auklėjimo. Jei mažajam suteikiamos galimybės pačiam pasirinkti (tokius dalykus, kurie suaugusiam nėra itin reikšmingi – kuriuos batus autis, ką iš pradžių veikti – skaityti pasaką ar valytis dantis), jei jo iniciatyvos nėra slopinamos, jei ribos brėžiamos adekvačiai jo amžiui ir galimybėms, jei suaugę nepuola atlikti už vaiką to, ką jis jau geba ar beveik geba atlikti, savarankiškumas ugdosi greičiau.
Kokie ženklai rodo, kad vaikas pasiruošęs eiti į darželį? Kiek čia įtakos turi vaiko amžius? Kada vaikas pasiruošęs į darželį eiti pusei dienos, o kada pilnai dienai?
Vaiko amžius yra tik apytikslės gairės nusprendžiant, ar jis jau pasiruošęs keliauti į darželį. Maždaug nuo trejų metų daugumai normalios raidos vaikų atsiranda natūralus poreikis bendrauti su bendraamžiais – kartu žaisti, kalbėtis, lakstyti, mokytis socialinių įgūdžių. Bendravimas su suaugusiais (tėvais, seneliais, aukle) to niekaip neatstos, nes santykis yra kitoks. Todėl, mano nuomone, maždaug trejų sulaukęs mažylis jau gali drąsiai eiti į darželį.
Žinoma, adaptacija vyksta skirtingai, vienas ramiai jaučiasi jau po kelių dienų, kitam prireikia ir mėnesio. Nuoširdus tėvų dialogas su ugdančiais pedagogais, vaiko savijautos stebėsena, galų gale ramūs ir pasitikintys tėvai padeda greičiau žengti šį laikino atsiskyrimo nuo šeimos žingsnį. Nesureikšminčiau skirtumo tarp ėjimo į darželį pusei ar visai dienai – svarbu, kad vaikas žinotų, kada mama ar tėtis jį pasiims (kai pavalgys pietus, kai pamiegos, kai pavalgys vakarienę ir pan.).
Vieni tėvai vaikus leidžia į valstybinius, kiti – į privačius darželius. Kuriais atvejais privatus darželis geriau nei valstybinis?
Nemanau, kad galima būtų išskirti, kuo privatus darželis geriau, gerumas – labai subjektyvus dalykas. Manau, renkantis svarbiau atsižvelgti į darželio vykdomą ugdymo programą, darželio vadovų politiką, pedagogų asmenines savybes. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ugdymo aplinką, maitinimo organizavimą. Vienais atžvilgiais prioritetą galima būtų teikti privačioms, kitais – valstybinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tėvai renkasi pagal tai, kas jiems svarbiau.
Vieniems tėvams patinka Montessori darželių metodika, kitiems – Valdorfo, tretiems – lauko darželių. Kokia Tavo nuomonė kiekvienu iš šių atvejų?
Svarbu, kad tėvai rinktųsi ugdymo įstaigą nuodugniai susipažinę su jos principais, metodika, požiūriu į vaiką ir jo lavinimą, o ne remdamiesi dabartinėmis madomis ar nuogirdomis iš kitų tėvų atsiliepimų. Juk esmė ne ta, kad vaikai žaidžia su medinėmis kaladėlėmis, o kodėl jie tai daro, kokia nauda vaiko vystymuisi. Renkantis šias mažiau tradicines metodikas svarbu tęstinumas namie, kad tų pačių ugdymo principų laikytųsi ir tėvai auklėdami vaiką.
Tiesa, kad ne mažiau nei darželis svarbu auklėtoja, kuri prižiūri vaiką. Kokia ji turėtų būti, kad geriausiai atlieptų vaiko poreikius?
Auklėtoja yra svarbiausias asmuo, kurio priežiūrai patikimas mažasis žmogutis, todėl jos asmenybės savybės ir pedagoginis pasiruošimas yra esminis kriterijus, be kurio pats geriausias darželis netektų savo patrauklumo. Ji turėtų ne tik būti kantri, atjaučianti, mylinti, jautri bei supratinga kaip mama, bet ir gebėti prasmingai organizuoti vaikų grupės veiklą, įvairiapusiškai lavinti savo auklėtinius, taip pat kokybiškai bendrauti su tėvais ir teikti jiems atgalinį ryšį apie vaiko savijautą ir ugdymo progresą.
Valstybiniuose darželiuose vienai auklėtojai tenka prižiūrėti didelę vaikų grupę. Dėl to nukenčia priežiūros kokybė. Sutiktumei?
Reiktų atskirti terminus priežiūra ir ugdymas. Jei mes iš darželio tikimės tik vaiko priežiūros – tai yra kad jis būtų laiku pavalgydintas, pamigdytas, saugus ir laiku nuvalyta nosyte, tuomet apskritai geriausia būtų rinktis auklės paslaugas – vaikui bus užtikrintas individualus dėmesys. Tačiau jei mums svarbu, kad mažasis būtų įvairiapusiškai ugdomas ir lavinamas, tuomet svarbiu kriterijumi tampa pedagoginės auklėtojo savybės.
Valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius grupėse priklauso nuo jų amžiaus (mažylių grupėje būna mažiau, vyresnių – daugiau), ir auklėtojas, dirbantis su nuoširdžia meile ir užsidegimu, tikrai geba užtikrinti tiek kokybišką dėmesį, tiek ugdymą kiekvienam auklėtiniui.
Kalbino Jurgita Medonė, autoriaus teisės priklauso žurnalui Mažylis.

Jolita Mikolaitienė: Dovana beveik suaugusiai dukrai

2019-02-12

Jolita Mikolaitienė Dovana beveik suaugusiai dukraiSakoma, kad žmogus yra suma ar atspindys tų šešių žmonių, su kuriais dažniausiai bendrauja. Pagalvok, kas tie keli žmonės tavo gyvenime ir ar ta suma gali būti didesnė? Visada geriau bendrauti su tais, iš kurių mokaisi, nei su tais, kurie tik mokosi iš tavęs, o tu nieko negauni mainais.

Kai skaičiau A. Matulaitės knygą ir nebuvau labai sužavėta, galvojau, ar verta imti šalia gulinčią Dovaną beveik suaugusiai dukrai, kuri, kaip supratau, irgi panašaus formato – lengvas skaitalas, be siužeto, kasdienės įžvalgos, paprasti mamos patarimai. Bet gal mano lūkesčiai buvo kitokie, iš A. Matulaitės, kaip psichologės – psichoterapeutės, tikėjausi kažko gilesnio ir skvarbesnio, o čia nesitikėjau beveik nieko, ir va – visai patiko. Įsivaizdavau, kad mano mama va tokią knygą parašė – tikrai malonu skaityti!

Anapus meilės nėra neapykantos, ten yra tik abejingumas. Kai myli, žmogus gyvena širdyje, jei nekenti – tavo galvoje, o kai esi abejinga – jis tarsi išnyksta, nes jo nepastebi nei akimis, nei širdimi.

Patarimai tokie visiškai įvairiapusiai – tiek apie kvepalus, batus ir džinsus, tiek apie santykius su vyrais, mama ar savimi. Žinoma, dėl kai kurių tiesų būčiau linkusi pasiginčyti, na, bet jei mano prioritetai kitokie, tai nereiškia, kad neįdomu skaityti autorės. O kai kuriuos įsiminiau, ir praktiškai panaudosiu – apie apvytusių ridikų atšviežinimą arba apie tuos šešis žmones, minimus pirmoje pastraipoje. Pastebiu, kad aš vis dar neišaugau iš to amžiaus, kai noriu būti vyresnė – va, skaitau tokios protingos moters mintis ir mąstau, kad norėčiau būti jos amžiaus ir panašiai į pasaulį žiūrėti bei gyvenimą patirti. Beje, autorė ir tinklaraštį rašo, užsuk.

Kad ir kaip to reikia, kartais iš žmogaus negali to tikėtis. Svarbiausia – laiku tai suprasti. O tada nuspręsti, kas geriau: neturėti lūkesčių ar neturėti žmogaus. Kaip manai, ko labiau trūks – žmogaus ar iliuzijų?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

25 malonumai

2019-02-11

Kai su sūnumi aptarinėjome Dramos teatre žiūrėtą Žydrąją paukštę, abu pradėjom kalbėti apie sceną, kurioje vaikai sutinka malonumus. Kartais atrodo, kad kol jų neįvardini, tai taip aiškiai ir neįsisąmonini. O kai pradedi įsisąmonint, atrodo, kad malonumai slypi kiekvienoje akimirkoje, laukia už kiekvieno kampo, aidi kiekviename žingsnyje. Pabandžiau surašyti pirmus į galvą šovusius:

  1. malonumas gulėti lovoje lyjant;
  2. malonumas užuosti kambariuose anksčiau smilkytą smilkalą;
  3. malonumas fotografuoti savo vaikus;
  4. malonumas matyti šviežiai apsnigtus medžius;
  5. malonumas gerti žalią arbatą;
  6. malonumas miegoti girdint, kaip šalia miegodamas kvėpuoja Tavo vaikas;
  7. malonumas rūpintis kambariniais augalais;
  8. malonumas žiūrėti į horizonte pradedantį vakarėti dangų;
  9. malonumas valgyti vyro paruoštus pietus;
  10. malonumas laukti svečių;
  11. malonumas vaikščioti po tylius namus kitiems šeimos nariams sumigus;
  12. malonumas žiūrėti į savo vaikų nuotraukas, kai jų nėra šalia;
  13. malonumas apsirengti šilčiau, kai pasidaro vėsoka;
  14. malonumas pajusti kūno lankstumą atliekant jogos asanas;
  15. malonumas apsikabinti savo vaiką;
  16. malonumas įsivaizduoti savo mamą visai jaunutę, šokančią su jaunu tėčiu;
  17. malonumas atsibusti be žadintuvo ir nesikelti iš lovos, kol pati neužsimanai;
  18. malonumas visiškai atsipalaiduoti mylimojo glėbyje;
  19. malonumas žiūrėti į sniegu besidžiaugiantį šunį;
  20. malonumas gauti mėgstamų gėlių;
  21. malonumas matyti, kaip šviesa prasiskverbia pro augalų lapus;
  22. malonumas su sūnumi nueiti į teatrą;
  23. malonumas prisiminti seniai užmirštus juokingus nutikimus;
  24. malonumas įkvėpti mylimojo odos kvapo;
  25. malonumas rašyti malonumų sąrašą.

Malonumai

Kai pradedi šitaip suvokti pasaulį, atrodo, ir gyventi yra vienas malonumas! To Tau šiandien ir linkiu (su didžiausiu malonumu).

Tara Brach: Radical Acceptance

2019-02-04

Tara Brach Radical AcceptanceThis ritual holds great wisdom. Unlike in our own culture where we consider illness or depression to be a personal liability or affliction, members of this tribe are not blamed or isolated in their suffering. Rather, suffering is a shared concern, a part of everyone’s life. Pain does not belong to one individual. Not taking pain personally is essential to Radical Acceptance. As the Buddha taught, life’s difficulties are not owned or caused by an individual—our changing states of body and mind are influenced by myriad variables.

Kai daugiau skaitydavau grožinę literatūrą, vis kildavo problemų ieškant tikrai gerų knygų, nes reta kuri būdavo verta dėmesio – jei koks autorius užkabindavo, stengdavausi perskaityti visas jo knygas. Dabar gi daugiau domiuosi dvasiniais ieškojimais, o tokiose knygose, jei jos nėra pliurpalai ir tušti paistalai, dažniausiai remiamasi kitais autoriais. Tokiu būdu jau geras pusmetis kaip neturiu klausimų, ką skaityti dabar, nes vienoje knygoje iš karto randu rekomendacijų kitai. Ir tokiu būdu atrandu tikrų brangakmenių, neapsakomai praturtinančių mane giliomis įžvalgomis ar paprastais, bet veiksmingais patarimais. Vienas jų – Taros Brach knyga Radical Acceptance.

During your interactions pause repeatedly. Pause briefly before and after you speak. Pause as you are speaking to reconnect with your body and feelings. Pause when another is done speaking, giving some space for what they have said to settle. With each pause relax your body and mind. Rest in openness, paying full attention to this moment’s experience.

Radical Acceptance

Tara Brach yra ne tik talentinga rašytoja, nuostabiai įtikinančiai dėliojanti mintis popieriuje ir gebanti išsakyti subtiliausias jausenas, bet ir jautri psichologė bei budizmo meditacijų mokytoja. Šitoks puikių gebėjimų derinys viename asmenyje! Prisipažįstu, nesu aistringa autoritetų gerbėja, niekad neturėjau kažkokio asmens, kurį laikyčiau sau pavyzdžiu ir į kurį norėčiau būti panaši, bet jei turėčiau, tikriausiai Tara Brach būtų arčiausiai tokio žmogaus. Skaitydama šią jos knygą vos ne kiekviename puslapyje rasdavau citatą, kurią norėčiau užsirašyti (bet nepasižymėdavau, nes negalvojau, kad aprašinėsiu knygą tinklaraštyje, šitas iš paskutinių skyrių išrankiojau), taip pat galvoju, kad dar norėčiau kartą ją perskaityti, po metų ar panašiai. Rašoma apie visišką ir absoliutų (radikalų!) savęs priėmimą, pradedant nuo kūno, aistrų, baimių ir baigiant santykiais su kitais žmonėmis. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra keletas vedamų meditacijų, padedančių praktiškai įtvirtinti gautas žinias. Rekomenduoju visiems jautriems žmonėms, ypač einantiems dvasiniu keliu.

Countless times I had perceived my heart and mind awakening into freedom. In those moments, trust arose from a full-body realization that my original nature is pure awareness. When I was resting in that truth, I felt fully real and at home. Yet I knew that I also spent huge swaths of time each day believing I was a small self who was falling short and needed to be different in order to be okay.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Agnė Matulaitė: Žali sausainiai

2019-02-01

Agnė Matulaitė Žali sausainiaiTad kalbėkime su vaikais lygiai taip, kaip norime, kad būtų kalbama su mumis – jautriai, sąžiningai, atvirai, kad ir apsiverkdami. O jei reikės, ir daug kartų apie tą patį… Tačiau nemeluodami… Niekada nemeluodami.

Jau senokai knygos apžvalgos nerašiau, nors perskaičiau tikrai ne vieną – sudėjau į GoodReads‘us ir tiek žinių. Nes dabar va vėl – sunku knygą aprašyti objektyviai, nes nori nenori vertini per savo prizmę, per naudą sau. Su didžiausia pagarba autorei tiek kaip asmenybei, tiek kaip specialistei, turiu pripažinti, kad ši knyga man tokia šiaip sau. Nieko sieloje nepajudino, nieko naujo nesužinojau, niekaip emociškai nepalietė. Perskaičiau kaip eilinį žurnalą laukiant prie gydytojo kabineto ar socialinio tinklo srautą. Tiesa, knyga ir yra sudaryta iš Agnės Matulaitės Feisbuko įrašų, tad nieko nuostabaus.

Nors sakau, čia tokie mano subjektyvūs pastebėjimai. Šiaip parašyta labai atvirai, jautriai, nuoširdžiai, įvairiomis temomis, viskas iš gyvenimo. Man, tiesą sakant, priminė mano pačios tinklaraščio įrašus – va, papaisau kas tą dieną ant liežuvio galo, ir smagu.

Nors ir labai arogantiškai nuskambės, bet visgi esu nusivylusi lietuvių autorių kūryba, tiek knygomis, tiek filmais. Žinau, kad dabar labai nepopuliaru taip sakyti, nes visi išsijuosę giria, skatina, džiaugiasi lietuvių autoriais, nes reikia gi saviškius palaikyti. Tai aš palaikau. Bet kai tą patį savo laiką galiu skirti knygai, stebinančiai savo įžvalgomis, leidžiančiai tobulėti ir augti kaip asmenybei, praturtinančiai mane, tai geriau tokiai ir skirsiu. Ir tokią tuoj baigsiu skaityt ir čia aprašysiu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.

Pamatyti tuos, kas ateina

2019-01-31

Jau turbūt koks geras dešimtmetis kaip šaltuoju metu laiku su draugėmis karts nuo karto renkamės į moterų vakarėlius, su kokia nors tema, atsineštinėmis vaišėmis, be vyrų ir be vaikų. Dažnai juos organizuoju pas save namie, ir paprastai susirenka nemažai dalyvių. Bet va prieš kelias dienas išsiunčiau kvietimus ir viena po kitos moterys ėmė atrašinėti, kad turi tam vakarui kitų planų – renginiai, gimtadieniai ir taip toliau. Gavau pasiūlymą nukelti renginį kitai datai, kad jau tiek daug negali dalyvauti.

Iš pradžių ir pati taip pamaniau, bet paskui atkreipiau dėmesį, kad visgi kelios nurodė ateisiančios. Ir tada susimąsčiau – ar ne per dažnai mes domimės, kodėl kažkas neateina, ir nepagalvojame – o kodėl kažkas ateina?

Rinkis laimę

Ir su viskuo taip: svajojame apie tai, ko neturime, ir neįvertiname to, ką turime; skundžiamės dėl to, ką skauda, bet nepasidžiaugiame tuo, ko neskauda; gedime mirusiųjų, bet nepakankamai skiriame laiko bendravimui su mums svarbiais gyvaisiais; jaudinamės dėl to, kas gali įvykti bloga, ir neįvertiname, kiek visko vyksta gero; matome savo trūkumus, užmiršdami privalumus; atsimename kritiką ir skaudinančius žodžius, o komplimentus praleidžiame pro ausis.

Man kažkaip niekad nebuvo suprantamas tas pamokymas iš Biblijos apie tai, kaip tėvas džiaugiasi ir iškelia puotą sugrįžus sūnui paklydėliui, o tuo tarpu į tą, kuris visuomet buvo šalia ir sąžiningai dirbo drauge, nekreipia dėmesio. Ko mes galime iš to pasimokyti? Kad geriau eiti paklaidžioti? Nes labiau vertinamas tas, kurio nėra?

Nežinau, man atrodo, kad svarbiau jausti pasitenkinimą tuo, ką turi, kuo esi ir su kuo esi. Taigi, mielos draugės, lauksiu.

Apie savęs matymą kito akimis

2019-01-29

Nors suvokiu, kad skirstyti ir kategorizuoti žmones nedera (nes visi mes esam viena), bet kartais norom nenorom matau vieną žmonių dalį kaip ieškančiuosius, o kitą – nesusimąstančius. Ieškantieji – pakankamai neramūs, jie daug domisi, smalsauja, domisi, vaikšto į įvairius renginius, žiūri video, kalbasi su žmonėmis, bandydami surasti – tiesą, gyvenimo prasmę, vidinę ramybę. O nesusimąstantieji tiesiog plaukia su gyvenimo tėkme, eina į darbą, vairuoja automobilį, naršo internete, prižiūri vaikus, ir jiems nesuprantamos tos ieškančiųjų paieškos. Nežinau, kurie laimingesni. Aš, kaip kad sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas, esu viena iš tų ieškančiųjų. Ir rašau tokiems pat. Neramiesiems, ieškantiems ramybės.

Tai va, noriu pasidalinti vienu maloniu atradimu. Esu iš tų neramiųjų, kurie dažnai save kaltina, graužia, mato savo netobulumą, nesijaučia pakankamai geri – pakankamai geras žmogus, pakankamai gera mama, žmona, dukra, sesuo, anūkė, draugė, darbuotoja, kaimynė, vairuotoja, rašytoja, joginė, klientė, pacientė ir taip toliau. Nors dedu pastangas tokia būti, nesijaučiu pakankama. Išskyrus kai medituoju apie tai ir visiškai įsisąmoninu šiuos savo nepakankamumo jausmus. Tuomet gebu save priimti, sau atleisti, save mylėti. Man patiko neseniai išbandyta meditacija pažvelgiant į save mylinčio asmens akimis.

Kontrastai

Sunku, netgi neįmanoma įvertinti, kas gyvenime mane yra labiausiai mylėjęs, tačiau praktikuojant šią meditaciją iš pradžių mintyse iškilo mano amžiną atilsį močiutės figūra. Jos akyse visuomet jaučiausi daug geresnė, nei pati manau esanti. tiesiog pati geriausia. Protingiausia. Šauniausia. Stipriausia. Mieliausia. Gražiausia. Išmintingiausia. Mielaširdingiausia. Jei mūsų pokalbio metu netyčia prasitardavau, kad kažkas negražiai su manim kalbėjosi ar pasielgė, švelni močiutė virsdavo įniršusia manęs gynėja. Taigi užsimerkiu, kelis kartus įkvepiu ir iškvepiu sąmoningai sekdama įeinančio ir išeinančio oro srovelę savo šnervėse, krūtinėje, pilve, ir įsivaizduoju, kaip močiutė žvelgia į mane, ką apie mane galvoja, ką man sako. Nuostabus jausmas!

Nors jau keleri metai kaip močiutės fiziškai nebėra šalia, dažnai ją sapnuoju, dažnai matau mintyse. O dabar dar ir jausiu palaikymą, kai mano savęs matymas ims svirduliuoti. Pabandyk ir Tu skirti laiko bei pamatyti save mylinčio Tave asmens akimis. Pajausi, kaip smagu!

Apie filmą Stiklo pilis

2019-01-27

Neseniai žiūrėjau filmą Stiklo pilis (The Glass Castle), patiko. Panašiai kaip kino juostoje Šaunusis kapitonas (Captain Fantastic), čia keliami klausimai apie vaikų auklėjimą, tėvų atsakomybę, ribas tarp visuomenės spaudimo auginti vaikus taip, kaip visi, ir tarp to, kaip tėvams atrodo geriausia.

Šiuo metu renku savo vyresnėliui mokyklą, taigi man ši tema labai artima. Kaip ir visi tėvai, sūnui linkiu paties geriausio, ir plačiosios visuomenės nuomone teisingiausia būtų pasirinkti prestižiškiausią prabangią mokyklą, kurios mokinių akademiniai pasiekimai vertinami aukščiausiais balais. Tačiau ar vaikai, lankantys tokias mokyklas, yra patys laimingiausi? O gal tai tiesiog užslėpta tėvų užgaida siekiant pasididžiuoti prieš kitus bei savo sąžinėje užsidėti pliusiuką, kad padarė dėl vaikų viską, ką galėjo?

Iškeliauja

Kitas kraštutinumas – apskritai vaiko neleisti į mokyklą, ugdyti namie (nors Lietuvoje tai turbūt būtų nelegalu). Viena virtualios erdvės pažįstama Anglijoje tai praktikuoja, ir kaskart pamačius jos vaikų nuotraukas su įkvepiančiais prierašais socialiniame tinkle man iškyla tie klausimai, kurie ir minėtų filmų autoriams aktualūs – o kas bus, kai vaikai užaugs? Ar jie tikrai padėkos tėvams už tai, kad leido jiems išvengti another-brick-in-the-wall mėsmalės ir asmenybių laužymo? O gal bendraudami su bendraamžiais jausis negatyvia prasme išskirtiniai, nepritapėliai, kitokie? Ir Stiklo pilies, ir Šauniojo kapitono vaikai galiausiai pradėjo lankyti mokyklą (ups, paspoilinau), vien natūralaus gyvenimo tyrinėjimų gamtoje jiems neužteko, ir nebuvo jie savo tėvams dėkingi.

O gal tiesa yra ta, kad tiems vaikams vis tiek neįtiksi? Kartų ir jų požiūrių konfliktas atrodo neišvengiamas – vien istoriškai pažvelgus, prieš tvarkingas penkiasdešimtųjų namų šeimininkes ir gerai uždirbančius tėtukus jų vaikai protestavo hipiška dvasia skelbdami laisvą meilę, šių atžalos gi sukilo pankų skiauterėmis ir anarchistų vėliavomis. Visi linki vaikams laimės ir viso ko geriausia, bet šie užaugę ima teigti, kad jiems būtų buvęs geriau priešingas dalykas, nei parinko jų tėvai. Ir nepasakysi gi, kad reikia leisti mažiesiems patiems pasirinkti – neturėdami gebėjimo pažvelgti į ateities perspektyvas, jie greičiausiai visuomet rinksis malonumą tučtuojau.

Aišku, filme Stiklo pilis paliečiamos ir kitos problemos, kurios neišvengiamai persipina su vaikų auklėjimo tema – tėvo alkoholizmas, bohemiškas mamos nerūpestingumas, priežastys, pavertusios tėvą tokiu, o ne kitokiu – jo paties motinos elgesys su juo vaikystėje. Žodžiu, neblogas kinas, rekomenduoju.

Apie malonų atlygį

2019-01-25

Nusipelnėme gyventi geriau!, Nes aš to verta! – reklamos agentūros puikiai moka sužaisti mūsų nepilnavertiškumo jausmais, siekdami įsiūlyti prekę ar paslaugą, kuria po šitokios sunkios dienos / savaitės / mėnesio galime leisti sau pasilepinti. Tarsi mes būtume vaikai, kuriems mama liepia suvalgyti neskanią rūgštynių sriubą, kad gautume saldainį, tėtis liepia atlikti namų darbus, kad galėtume bėgti į lauką, ar dar kažkoks suaugęs liepia susitvarkyti žaislus, kad galėtume pažiūrėti filmuką. Nežinau, kaip Tu, bet aš jaučiuosi iš to amžiaus jau išaugusi. Man nereikia paskatinimų malonumais, kad atlikčiau mažiau malonias užduotis.

Tiesą sakant, nemažai priklausomybių būtent tokiu būdu ir sukeliamos: jei atlygini sau už kažką maistu – susergi bulimija, jei cigarete – tampi rūkoriumi, jei atsipalaidavimu verčiant socialinių tinklų puslapius – pasidarai priklausomu nuo ekranų. Čia reiktų suklusti mamoms ir tėčiams – ar tikrai teisingai elgiatės, siūlydami vaikui skanėstą už tai, kad jie padarytų, ko norite? Pavyzdžiui, mūsų šeimoje saldumynai niekada nėra paskatinamasis prizas, gal todėl juos galime laikyti atvirai, nepaslėpus, vaikams pasiekiamoje vietoje ir būti ramūs, kad jais nebus piktnaudžiaujama.

Enough

Bet suprantu tuos žmones, kurie lengvai pasiduoda žiniasklaidos ir populiariosios kultūros įtakai nuolat save kuo nors apdovanoti, palepinti, sau atlyginti – nes Tu to verta! Čia kaip ir su tuo kūno kultu – nesupranti, kad ne pati nori vienaip ar kitaip atrodyti, o visuomenė privertė Tave patikėti, kad Tu to nori. Taip ir su atlygiu – už penkiasdešimties savaičių triūsą privalai apdovanoti save prabangiomis atostogomis, už juodą dieną darbe – spa malonumais, na, bent jau taure vyno vonioje su putomis. O gal savaitgaliniu apsipirkimu? Gal jau nusipelnei naujo automobilio?

O kaip būtų, jei visas gyvenimas būtų vienas nuostabus besitęsiantis atlygis? Nebūtinai nepertraukiamas malonumas (to ilgai neištvertų nė vienas gyvas padaras), bet bent jau ne kančia, kuri verstų svajoti apie tinkamą apdovanojimą. Juk kambarius galima siurbliuoti su daina, stovėjimą eismo kamščiuose išnaudoti audioknygų klausymuisi, o darbe tiesiog pamatyti prasmę tame, ką darai. Ir, aišku, visi tie maži, bet kartais sunkiai pastebimi dalykai, paverčiantys kiekvieną akimirką džiugesne – saulės spindulių žaismas, švelnaus rūbo ar patalynės lietimasis prie odos, kvapas lauke po lietaus. Galų gale pats tas faktas, kad esi gyva(s) ir kvėpuoji – juk tai nuostabus dalykas, ar ne?

Smagaus savaitgalio! Tikrai tokio nusipelnei!