• Renginiai


    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

  • Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Mėgautis

    2020-09-18

    Trečiadienį trumpam sugrįžusi vasara paragino mane nedelsti, čiupti jau saugiai šaltajam sezonui supakuotus paplūdimio rankšluosčius, smėlio bei vandens žaislus ir priruošus visą maišą užkandžių (geriausias apetitas – gryname ore!) dardėti su vaikais prie artimiausio vandens telkinio.

    Kitą rytą mus pažadino smarkus lietaus barbenimas į palangę, tad teko traukti guminius batus, skėčius ir šiltai apsimūturiuoti nuo vėjo.

    Bet abi dienas į vieną krūvą susiejo bendras vardiklis – priminimas sau MĖGAUTIS.

    Kartais mes skrupulingai planuojame džiugias akimirkas, kartais mus jos aplanko netikėtai, bet neretai laimės spindesį aptemdo mintys apie tai, kas bus toliau, ateities planai, nerimo šešėliai.

    Mėgautis

    Vienas iš veiksmingiausių laimės receptų bei malonioji buvimo čia-ir-dabar sąlyga – gebėjimas MĖGAUTIS.

    Jei tik sąmoningai atkreipsime dėmesį į dabarties momentą, visuomet atrasime priežasčių mėgavimuisi – puikus oras, artimo žmogaus šypsena, jaukus rūbas, nebloga fizinė savijauta.

    Nelaukime, kol dabarties akimirka virs praeitimi, kuomet galėsime ją pasimėgauti tik kaip maloniu prisiminimu.

    MĖGAUKIMĖS gyvenimu dabar!

    Malonaus savaitgalio!

    Yoko Ogawa: Begalinė lygtis

    2020-09-15

    Suradęs teisingą atsakymą, jis, pasirodo, jausdavo ne katarsį ir palengvėjimą ar pakylėtą džiugesį, o širdies ramybę: jam patiko tvarkos pojūtis, kai reikiami dalykai atsiduria reikiamose vietose, nei pridėsi, nei atimsi, – atrodydavo, lyg taip visada ir buvo nuo amžių amžinųjų, o dar svarbiau – užtikrintumo pojūtis, kad ir toliau taip bus. Štai tokią tvarką ir harmoniją užvis labiau brangino Profesorius.

    Nuostabiai šiltas, jautrus ir jaukus japoniškas romanas. Tekančios saulės rašytojų santūrumas yra visiškai kitoks, nei daugžodžiauti taipogi nemėgstančių skandinavų – mielesnis, ne toks atšiaurus. Skaitant šią knygą nuolat buvo apėmęs iki graudumo švelnus gėrio jausmas. Gera ir dėl to graudu.

    Begalinė lygtis

    Visiškai neseniai vienam draugui guodžiausi, koks nesuprantamas ir svetimas man yra matematikos mokslas. Jei ir Tu nejauti jam simpatijos, būtinai perskaityk šį romaną! Tai žodinis paminklas stebuklingam skaičių grožiui ir tobulai harmonijai įamžinti, apvertęs aukštyn kojomis mano suvokimą apie matematiką.

    Nėra tradicinės romantinės meilės istorijos, tačiau visa knyga tiesiog dvelkia šiltu meilės jausmu. Rekomenduoju.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Apie skausmą ir kančią. Ko galime išvengti?

    2020-09-11

    Vakar po nelabai mane sužavėjusios knygos apžvalgos parašė draugė, kurią – priešingai – tas pats romanas iki ašarų sujaudino ir giliai palietė. Pasidalinome mintimis apie skirtingas gyvenimo patirtis, skirtingus gyvenimo etapus ir periodus, tačiau vieną bendrą vardiklį visai žmonijai – skausmą.

    Esame įpratę socialiniuose tinkluose dalintis gyvenimo džiaugsmais, laimės akimirkomis, šiek tiek pagražinta tikrove, ir tame nėra nieko blogo – smagu drauge pasimėgauti pozityviomis kitų emocijomis.

    Taipogi svarbu nepamiršti, kad visuomet visų gyvenimuose egzistuoja ir kita, tamsioji, nemalonioji pusė: nerimas, vidinis skausmas, neviltis, susierzinimas, nepasitenkinimas.

    Mes nefotografuojame savęs tomis akimirkomis, kai negalime užmigti nuo varginančių minčių, nepozuojame susikivirčiję su mylimaisiais, nesidaliname iki ausų suverstų namų vaizdais (na, nebent norime parodyti koks mielas šuniuko, apgraužusio sofos kampą, kaltės žvilgsnis).

    Apie skausmą ir kančią

    Taigi šiandien noriu pasidalinti trimis tiesomis, viena bloga, ir dviem gerom.

    Pirmoji (ta negeroji) – skausmas yra neišvengiamas mūsų gyvenime. Fizinis ar psichologinis, kūno ar širdies, išorinis ar vidinis, jis mus visus be išimties paliečia. Nėra žmogaus, nėra gyvos būtybės, kuriai netektų patirti skausmo. Tai bendra mūsų visų lemtis, ir tikriausiai ji skirta ne šiaip sau.

    Antroji (geroji) žinia – skausmas nėra tapatus kančiai. Mes galime skausmą iškentėti, bet lygiai taip pat galime jį patirti ir nekentėdami, nepasinerdami į kančią. To išmokti nėra lengva ir paprasta, bet pakankamai naudinga pasistengti, nes, kaip ir kalbėjome, skausmo išvengti nepavyks, tad svarbu mokėti su juo tvarkytis.

    Trečioji tiesa – skausmas beveik visuomet yra susijęs su santykiais. Kalbu tiek apie santykius su kitais žmonėmis, tiek apie santykį su savimi. Žmogus yra sociali būtybė, todėl mes negalime nebendrauti, o bendraujame remdamiesi tam tikromis interpretacijomis apie kitus bei apie save. Interpretacijos yra sąlygojamos mūsų patirties, tačiau jas galime sąmoningai keisti, tokiu būdu transformuodami santykius ir sumažindami patiriamos kančios kiekį.

    Vieni svarbiausių, pamatiniai santykiai mus sieja su mūsų mamomis. Šios moterys neišvengiamai lėmė mūsų požiūrį į pasaulį, į save, formavo modelius visiems kitiems santykiams mūsų gyvenime, darė įtaką nuostatoms ir įsitikinimams.

    Jei nori atidžiau pažvelgti į šiuos santykius, kviečiu į Mamos-dukros ryšio terapijos užsiėmimus:

    Kaune,

    Alytuje.

    Iki malonių ir prasmingų susitikimų!

    Nora Ikstena: Motinos pienas

    2020-09-10

    Mes važiavome traukiniu. Už nugaros liko senamiesčio siluetai, šmėstelėjo naujų namų rajonai, kur žmonės gyveno kitame pasaulyje – su vienodomis sekcijomis, servizais, žemais staliukais, vienoduose butuose, su vienodais kilimėliais prie butų durų. Rytais kaip suvienodinta masė jie plūsdavo į savo darbovietes, vakarais suplūsdavo atgal ir suvienodėję žiūrėdavo savo didžiosios, neaprėpiamos tėvynės televizijos laidas, kurios jiems vienodino smegenis.

    Juokinga buvo, kai paaiškėjo, kad ne tą Motinos pieną perskaičiau, kuris itin rekomenduojamas buvo. Sakyčiau, kad abu romanai netgi savotiškai panašūs – abiejose pagrindinius veikėjus tam tikra depresijos forma kamavo, nuo kurios abu jie gynėsi ir alkoholiu. Man, tiesą sakant, nepatinka tokias knygas apie sergančius depresija skaityti, nes esu pakankamai empatiška ir mane labai slegia tokie romanai.

    Motinos pienas

    Nelabai suprantu, kodėl knyga tituluojama geriausia Latvijoje – na taip, sovietmečio nuotaikos ir kasdienybė perteiktos nepriekaištingai, veikėjų paveikslai taip pat įtikinantys, bet kažkaip stipriau, bent jau manęs, romanas nepaveikė. Laukiau, kada baigsis. Gerai, kad nestoras bent.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Rūta Šepetys: Tarp pilkų debesų

    2020-09-08

    Būkit malonūs, ištirkite tai. Ir papasakokit kitiems. Šios trys mažytės tautos mus moko, kad meilė yra pati galingiausia kariuomenė. Kokia bebūtų – meilė draugams, tėvynei, Dievui ar net priešui, – meilė atskleidžia mums išties nepaprastą žmogaus dvasios prigimtį.

    Antro pasaulinio karo ir jo išdavų baisybės – žydų genocidas, mūsų tautiečių trėmimas – neišvengiamai paliečia jautriausias širdies kerteles. Skaitai, ir atrodo, net fiziškai jauti, kaip skauda.

    Trūksta žodžių išreikšti nesuvokiamam žiaurumui, taip pat ir šią kančią ištvėrusių žmonių stiprybei ir tvirtumui. Kokios neaprėpiamos yra žmogaus sąmoningumo ribos, jei net absoliučiai kraštutinėse sąlygose jis sugeba nepavirsti gyvuliu (nors su juo elgiamasi žymiai blogiau), bet priešingai – skleidžia dosnų gerumą.

    Ir dar norom nenorom susimąstai, kaip tobulai mes čia šiandien gyvenam, tik prisigalvojam problemų iš oro ir dėl jų stresuojam beigi naktim nemiegam. Nebežinom, ką reiškia iš tiesų prastai gyventi.

    Tarp pilkų debesų

    Knyga parašyta puikiai, atrodo, kad skaitytum memuarus, bet visgi autorė pasakoja ne iš savo patirties, o perpindama įvairių tremtinių prisiminimus ir suliedama juos į vientisą siužeto giją.

    Man asmeniškai romane pritrūko kulminacijos momento ir natūraliai iš atomazgos išsirutuliojančios pabaigos, bet nežinau, gal taip irgi visai įdomu.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Apie stresą ir augalus

    2020-09-06

    Man, kaip ir daugumai mažesnius vaikus auginančių žmonių, rugsėjo pradžia siejasi su stresu.

    Būrelių, tvarkaraščių, vežiojimo grafikų derinimas, adaptacija darželyje… Nauja tvarka dėl koronos prevencijos laimės taip pat neprideda.

    Kovoje su stresu pirmas ir vienas svarbiausių žingsnių – atpažinimas.

    Kai pajaučiu ir aiškiai sau įvardinu, kad nesu rami, nesu balanse ir harmonijoje, kad tai, kas vyksta su manimi, nėra sveika ir įprasta būsena, galiu sąmoningai ir koncentruotai ieškoti savipagalbos būdų.

    Jie individualūs kiekvienam, ir gali kisti bėgant metams.

    Šįkart man labiausiai padeda augalų terapija. Stebėdama, grožėdamasi, rūpindamasi augalais atgaunu pusiausvyrą.

    Augalagalvis

    Primenu sau, kad ši situacija – laikina. Greit gyvenimas susidėlios į ritmą, kuris bus įprastas.

    O kaip Tu jautiesi?

    Chimamanda Ngozi Adichie: Amerikana

    2020-08-30

    Jo akimis, jų santykiams buvo galas. Ifemelu glumino tai, kad romantinė meilė gali mutuoti, kad mylimasis staiga gali tapti svetimu. Kur dingo meilė? Gal tikroji meilė egzistuoja tik tarp šeimos narių, gal ji kaip nors susijusi su kraujo ryšiu, nes meilė vaikams nemiršta, kaip miršta romantinė.

    Storas romanas apie afrikietę, po mokyklos baigimo išvykusią dirbti ir studijuoti JAV, jos meilės reikalus, kasdienybės rutiną ir problemas dėl rasės. Iš esmės turbūt visa knyga ir sukasi aplink rasę – kaip juodaodžiai jaučiasi Amerikoje, kaip Didžiojoje Britanijoje, kaip jie iš tiesų gyvena Afrikoje. Kultūriniai skirtumai atskleidžiami pasitelkiant nuostabų humorą ir ironiją, o štai rasizmo tematika nemažai gilesnių pamąstymų.

    Amerikana

    Visgi knyga manęs labai nesužavėjo. Gražios tos meilės istorijos, tikroviškos tokios, ir ilgai skaitant įsitrauki į tą veikėjų gyvenimą, tačiau visgi – ne mano tipo romanas. Net ir citatų beveik jokių nepasižymėjau. Tiesiog įdomu buvo apie nigeriečių kasdienybę paskaityt.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Apie lietų ir santykius

    2020-08-29

    Ar dažnai lankaisi miške purškiant lietui? O pajūryje spaudžiant šaltukui?⁣

    Tam tikros vietos mums asocijuojasi su atostogomis, poilsiu, atokvėpiu, todėl neretai atsidūstame – o, kaip norėtume čia visados gyventi!⁣

    Deja, paplūdimyje saulė nešviečia nuolat, ir to tikėtis būtų išties kvaila.⁣

    Tačiau kai imame kurti santykius su kitu žmogumi, dažniausiai kliaujamės būtent tokiomis pat naiviomis viltimis. Kad visad bus saulėta ir šilta. Gera ir ramu.⁣

    Skaitome knygas, tobulinamės seminaruose, mokomės iš draugių patirčių, kad tik galėtume užtikrinti savo kuriamiems santykiams tą nuolatinę saulę ir šilumą.⁣

    Šiandien su vyru minime vienuoliktąsias vestuvių ir tryliktąsias gyvenimo drauge metines.⁣

    Per tuos metus sudėtingiausia, bet kartu ir labiausiai auginanti patirtis buvo išmokti leisti kartais tiesiog būti tai lietingai darganai, žvarbiems vėjams ar tamsiam šalčiui. ⁣

    Priimti kito tamsą, jaustis saugiai atskleidžiant savąją.⁣

    Nes saulė vis tiek nušvis. O be lietingų dienų nesugebėtume tinkamai įvertinti giedros.⁣

    Vestuvės lietuje

    P. S. Nuotraukoje – mūsų vestuvių akimirka. Anądien irgi šitaip lijo.

    Grigorijus Kanovičius: Miestelio romansas

    2020-08-16

    Virš vienkiemio tvyrojo neįtikėtina, svaiginanti tyla.
    Danguje spindėjo prisirpusios birželio žvaigždės.
    Aplink sodybą lyg riteriai stovėjo išsirikiavę kaštonai, saugodami šią pirmapradę ramybę.
    Ir nebuvo tą vakarą pasaulyje nei vokiečių, nei lietuvių, nei žydų.
    Buvo ir, rodės, per amžius bus tik ši aštriai kvepianti šienu raminanti tyla, tik šis sapnas žemėje po žvaigždėmis, nesuteptas nei šventvagiška neapykanta, nei liejamu krauju.

    Nedaug teko skaityti žydų literatūros apie žydus, tad su malonumu ėmiausi šios – apie tarpukariu Jonavoje gyvenusią šeimą, jos kasdienybę ir likimo vingius. Mano pačios proseneliai ir seneliai tuo metu gyveno šiame mažame gražiame miestelyje prie upės, bet nežinojau, kad tuo metu Jonavoje apie pusę gyventojų sudarė žydai. Buvo įdomu skaityti apie iš vaikystės žinomas vietoves ir pažvelgti į jas naujai.

    Miestelio romansas

    Sėdint ant švarplėto suolo mano mintys vis sukosi apie pražuvusią žydų planetą. Kelintą kartą aš stengiausi prislopinti savo liūdesį, įtikinėdamas save: jeigu mes abejingumo cementu neužmūrysime savo persisotinusių nelaimių sielų ir iki amžiaus pabaigos ūkausimės su tais, kurių nespėjome nei apraudoti, nei palydėti į paskutinę kelionę, tarsi pratęsime jų gyvenimą savo atmintyje. Juk atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtum, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų neleista pasirinkti.

    Visgi romanas savo turiniu ir kalba ne itin mane sužavėjo – dialogai neįtikinantys, netikroviški, daromos elementarios stiliaus klaidos – kartojamos tos pačios frazės vienas po kito einančiuose sakiniuose, veikėjų paveikslai iki galo neišdirbti ir neišryškinti. Stebiuosi, kad rašytojas už kitus kūrinius yra gavęs nemažai apdovanojimų ir vertinamas literatūros pasaulyje (pati daugiau nieko jo nesu skaičiusi), nes šioje knygoje perlų neradau.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Hermann Hesse: Po ratu

    2020-08-14

    Niekas kitas taip neparodo giedrios vidurvasario dienos karščio kaip keli balti ramūs debesyčiai, plūduriuoją žydrynės vidury ir taip prisigėrę šviesos, kad nepajėgi ilgai į juos žiūrėti. Be tų debesyčių dažnai net nepastebėtum, kaip karšta, nei iš žydro dangaus, nei iš blizguliuojančios kaip veidrodis upės, bet vos tik išvysti šiuos kelis baltus tarsi puta, purius vidudienio burlaivius, staiga pajunti, kaip kepina saulė, lendi į pavėsį ir braukiesi delnu šlapią kaktą.

    Vienas pirmųjų Hesės kūrinių – apie berniuką, į kurį dedamos didelės viltys, kuris uoliai mokosi, tikėdamasis jas pateisinti, ir kuriam dažnai skauda galvą. Iš pažiūros romano siužetas pakankamai paprastas, nuspėjamas, o moralas pernelyg akivaizdus (nespauskite tų vaikų pernelyg stipriai prie mokslų!), tačiau Hessės iškalbos talento dėka knygą skaityti nepaprastai malonu, tarytum pamažu, pasimėgaudamas, ragautum saldžiausią desertą.

    Po ratu

    Savo klasėje mokytojas mieliau nori turėti keletą asilų negu vieną genijų ir iš tikrųjų yra teisus, nes jo pareiga juk ne ugdyti išskirtines sielas, o išmokyti lotynų kalbos, matematikos ir išauklėti padorius piliečius. Ir neįmanoma ištirti, su pykčiu ir gėda prisimenant savo jaunystę, kuris daugiau nukenčia ir sunkiau gyvena, mokytojas ar mokinys, kuris jųdviejų didesnis tironas, žiauresnis kankintojas ir kuris kurio sielą sužaloja ar sugadina gyvenimą. Tačiau tai ne mūsų rūpestis, galim guostis tuo, kad tikriems genijams žaizdos beveik visuomet užgyja ir jie tampa žmonėmis, kurie, mokyklos pykčiui, atlieka savo gerus darbus ir kuriuos vėliau, kai jie jau mirę ir apgaubti malonios nuotolio aureolės, jų mokytojai kitoms kartoms nurodo kaip šaunius mokinius ir taurius pavyzdžius.

    Tiesa, su pagrindiniu veikėju susitapatinti buvo sunkoka – man nesuprantami berniuko, vėliau jaunuolio, motyvai ir argumentai, ypač scenose su drąsia ir palankiai jo atžvilgiu nusiteikusia mergina. Ši jam tarsi ir patinka, jis apie ją svajoja, tačiau kai ji parodo iniciatyvą, atrodo, jo galvoje kyla tokia sumaištis, kad vargšė lieka it musę kandusi. Gal čia XX a. pradžios įsimylėjėlių ypatumai?

    Buvo viena iš tų ramių, giedrų ir malonių rudens dienų, kai minkštą orą kaip neskausmingas, linksmas prisiminimas pripildo praėjusios vasaros gražumas, kai vaikai pamiršta, koks metų laikas, ir puola ieškoti gėlių ir kai senimas mąsliai žvelgia į tolius pro langą ar nuo suolo palei namus, nes jam regisi, kad mieli ne tik šių metų, bet ir prabėgusio jų gyvenimo prisiminimai įžiūrimi sklando po vaiskią žydrynę.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.