Matt Ridley: Racionalusis optimistas

2016-08-18

Matt Ridley Racionalusis optimistasSpecializacija skatino naujoves, nes skatino skirti laiko gamintis įrankius, kuriais bus gaminami kiti įrankiai. Taip buvo taupomas laikas, o klestėjimas yra tiesiog sutaupytas laikas, proporcingas darbo pasidalijimui. Kuo įvairesni kaip vartotojai tapo žmonės ir kuo labiau specializavosi kaip gamintojai, tuo daugiau jie keitėsi produkcija ir geriau gyveno, gyvena bei gyvens. Gerai, kad šis procesas neturi neišvengiamos pabaigos. Kuo labiau žmonės įtraukiami į globalinį darbo pasidalijimą, kuo labiau gali specializuotis ir mainytis, tuo turtingesni būsime mes visi.

Tai jau antroji mano perskaityta Matt‘o Ridley knyga, tik šįkart ne apie lytiškumą, o apie kitą žmogiškosios prigimties aspektą – mainus, prekybą ir specializaciją; dalykus, varančius mūsų visuomenę pirmyn ir leidžiančius džiaugtis neregėta prabanga, lyginant kasdienę buitį su ta, kurioje gyveno mūsų protėviai. Labiausiai šokiravo tai, kad net per penkiasdešimt metų žmonija šitiek ištobulino savo gyvenimo būdą, padarydama neregėtą pažangos šuolį, ir galva svaigsta pagalvojus, kas nutiks per ateinančius penkiasdešimt.

To nereikėtų sakyti, bet reikia. Mat šiandien vis dar yra žmonių, kurie mano, kad anksčiau gyvenimas buvo geresnis. Jie tvirtina: tolimoje praeityje gyvenimas buvo ne tik paprastesnis, ramesnis, socialesnis ir dvasingesnis, bet ir dorovingesnis. Į šią rožinę nostalgiją – prašau atkreipti dėmesį – dažniausiai pasineria turtingieji. Lengva ilgėtis valstiečių gyvenimo, kai nereikia naudotis lauko tualetu.

Iš prigimties esu nepataisoma optimistė, ir nors kasdien žinių portalai, draugai pesimistai, mėgstamų knygų autoriai ir šiaip daug kas vis bando įteigti, kad šis pasaulis ritasi velniop, nepasiduodu niūrioms nuotaikoms. Todėl ypatingai mėgavausi mokslinės literatūros kūriniu, akivaizdžiai pateikiančiu aiškius ir neginčijamus faktus, kad gyvenimas tik gerėja ir nėra beveik jokių šansų jam ristis žemyn. Nemokamai šią knygą gali parsisiųsti iš čia.

Pasaulio istorija pilna išteklių išsekimo ar beveik išeikvojimo pavyzdžių: mamutai, banginiai, silkės, karveliai keleiviai, baltųjų pušų miškai, Libano kedrai, guanas. Atkreipkite dėmesį: visi jie yra „atsinaujinantys“. Baisiausias kontrastas – nėra nė vienų neatsinaujinančių išteklių, kurie jau būtų išsibaigę: nei anglių, nei naftos, dujų, vario, geležies, urano, silicio ar akmens. Kaip sakoma – ir ši pastaba priskiriama daugeliui žmonių, – akmens amžius pasibaigė ne dėl to, kad ėmė trūkti akmenų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

2016 m. liepą žiūrėjau

2016-07-31

12 įniršusių vyriškių (12 Angry Men) – senas, nespalvotas, 1957 m. filmas, kurio beveik visas veiksmas vyksta viename kambaryje, ir visas tas veiksmas yra dvylikos vyriškių pokalbis. Tiek, kiek šis aprašymas skamba neįdomiai, tiek įdomus, prikaustantis dėmesį ir intriguojantis yra pats filmas. Patikėk. Aš tikrai nesu senienų gerbėja, tikiu, kad pažanga vyksta ne šiaip sau, bet va šitas filmas yra išimtis ir pastatytas puikiai. 5 balai iš 5.

Alisa Veidrodžių karalystėje (Alice Through the Looking Glass) – tarsi ir antroji Burtono Alisos stebuklų šalyje dalis, tik dabar Burtonas jau pats nerežisavo filmo, tik buvo jo prodiuseris. Kritikų atsiliepimai prasti, tad vilčių daug nedėjau. Pagrindinius personažus įkūnijo tie patys aktoriai, kaip ir 2010-aisiais statytame filme, tik prie jų prisidėjo nuostabusis Sacha Baron Cohen, ir gal nebūsiu populiari, bet ši Alisos istorija man vėl labai patiko! Įspūdingi, pasakiški ir pribloškiančio grožio vaizdai, smagiai subtilus humoras, puiki vaidyba, ir pati idėja apie neatsukamą atgal laiką. Negaliu daryti nieko kito, kaip tik vėl duoti 5 balus iš 5.

Menantis pikta (Unforgiven) – Clint’o Eastwood’o prodiusuotas ir režisuotas vesternas, kuriame jis dar ir pagrindinį vaidmenį atliko. Patiko, nes nemažai dėmesio skiriama graužiančios sąžinės dėl daromo ar padaryto blogio reikalams – ir moterų skriaudikai, ir jų žudikai čia nėra tik šaltakraujai ginklų naudotojai, juk už kiekvieno ginklo stovi žmogus, kuriam vėliau tenka gyventi su prisiminimais apie blogus savo darbelius. Nors ir iš anksto aišku, kad gėris nugalės, filme pakankamai išlaikoma įtampa. 4 balai iš 5.

Kaulo tomahaukas (Bone Tomahawk) – eina sau, galvojau, ramiai šiuolaikinį vesterną žiūrėsiu, bet vietomis buvo taip baisu, kad užsidengiau rankomis akis, pro pirštus dirsteldavau, ar dar nesibaigė, ir vėl užsidengdavau. Sukrečiantis filmas, labai geras. 5 balai iš 5.

Šaunioji septyniukė (The Magnificent Seven) – šiais metais irgi filmas tokiu pavadinimu išleistas, bet aš žiūrėjau senuką iš 1960-ųjų. Po šokiruojančio Kaulo tomahauko čia buvo ramus pasisėdėjimas su tradiciniais senųjų vesternų elementais – gėris prieš blogį, sąžinė prieš pinigus, meilė moteriai prieš laisvės meilę. 3 balai iš 5.

Gyvenimo medis (The Tree of Life) – kitais metais po juostos pasirodymo nemažai kino kritikų įtraukė šį šedevrą į geriausių visų laikų filmų dešimtuką, ir kas aš tokia, kad galėčiau jiems prieštarauti. Filmas tikrai nuostabus – spoksojau išsižiojusi, ašarojau, juokiausi balsu, grožėjausi ir sielvartavau. Mano skoniui gal kiek per daug biblijinių motyvų, bet esmė juk išlieka. Neabejotinai 5 balai iš 5.

Oliver Sacks: Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle

2016-07-28

Oliver Sacks Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėleKiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo istoriją, vidinį naratyvą, kurio esmė ir tęstinumas yra mūsų gyvenimas. Galima sakyti, kad visi mes kuriame ir gyvename „naratyvą“, ir tas naratyvas esame mes, mūsų identitetai.
Jei norime sužinoti apie žmogų, paklausiame: „Kokia jo istorija, jo tikroji vidinė istorija?“, nes visi esame savo pačių biografijos. Visi esame ypatingi, per save, per savo percepciją, jausmus, mintis, veiksmus ir galiausiai per savo diskursą, žodinius pasakojimus, sukurti individualūs naratyvai. Biologiškai, fiziologiškai vieni nuo kitų skiriamės nedaug, tačiau istoriškai, kaip naratyvai visi esame unikalūs.

Kai studijavau psichologiją, turėjome psichiatrijos kursą, kuris mane kartu nepaprastai ir sužavėjo, ir sukrėtė. Suvokiu, kad kiekvienas iš mūsų gyvename savotiškame savame pasaulėlyje, kurį nulemia mūsų patirtys, gyvenimo būdas, požiūris, tėvų auklėjimas ir panašiai, suvokiu šiuos elementarius skirtumus tarp žmonių, tačiau sužinojusi, kaip labai gali skirtis mano pasaulis nuo psichikos sutrikimą turinčio asmens, buvau priblokšta. Ši knyga taip pat pasakoja apie kraštutinius neuropatologijos atvejus, kurie stebina, šokiruoja, o labiausiai domina tuo, kiek klausimų apie žmogų kaip apie asmenybę bei fiziologinę būtybę sukelia. Be ko žmogus nebebūtų žmogus? Kur žmogaus galimybių ribos? Kaip dažnai žiūrėdami į atskiras detales nematome visumos, už elgesio nematome žmogaus, už ligos – asmenybės ir unikalios (tačiau kartu ir universalios) jo kančios? Puiki knyga kiekvienam, kuris domisi psichologija, psichiatrija, neurologija, galų gale – žmonėmis.

Puikiai žinojo, kokią palaimą gali teikti priepuolis. Šitai ji laikė sveiko proto ir sveikatos viršūne, magiškais vartais, vedančiais į sveiką protą ir sveikatą. Tad savo ligą laikė sveikata, gydymo priemone.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Julian Barnes: Gyvenimo lygmenys

2016-07-22

Julian Barnes Gyvenimo lygmenysPyktį galima išlieti ant draugų. Už tai, kad neranda reikiamų žodžių, už tai, kad per daug įkyrūs ar atrodo froideur. O kadangi sielvartaujantieji retai žino, ko nori, o tiktai ko nenori, todėl dažnai skaudina kitus arba patys įsiskaudina. Kai kurie draugai skausmo bijo nelyginant mirties. Jie vengia tavęs tarsi bijodami užsikrėsti. Kartais, patys to nesuvokdami, pageidauja, kad tu pagedėtum už juos. Dar kiti apsimestinai linksmai teiraujasi praktinių dalykų.

Paskutinė skaityta Tarnaitės išpažintis buvo apie skausmingai išgyvenamą netektį ir pamaniau, kad norėčiau dar gilesnės, dar aštresnės ir atviresnės knygos šia tema. Ir atsitiktinai radau Barnes‘o, kurio Pabaigos jausmas man labai patiko, kūrinį, parašytą mirus jo mylimai žmonai. Pradėjau skaityt ir nesupratau, ar čia kažkoks pokštas, ar knygos puslapiai sumaišyti su kažkurios kitos, nes pirmojoje jų pusėje rašoma apie oro balionus, fotografiją, seniai vykusią nelaimingos meilės istoriją ir nieko apie sielvartą, mirtį ir gedulą. Taip ir likau nesupratusi kame čia reikalas (na, norint sąsajų visuomet gali surasti, bet…), ir vien dėl to negaliu duoti knygai dešimties balų.

Tariesi, kad Antrieji Metai nebus blogesni negu Pirmieji, ir įsivaizduoji, kad esi jiems pasiruošęs. Manai, kad jau pažinai visas skirtingas skausmo rūšis, kokias tau gali tekti kentėti, ir kad dabar tai būsiantis tik pasikartojimas. Bet kodėl pasikartojantis skausmas turėtų būti mažesnis? Po pirmųjų pasikartojimų susimąstai apie visus tavęs ateityje laukiančius pasikartojimus. Sielvartas yra negatyvus meilės atspaudas, ir jeigu metams bėgant meilė auga, tai kodėl neturėtų augti sielvartas?

Na, o antroji knygos pusė – nuostabi. Tiesa, ją galėčiau rekomenduoti tik neseniai netektį patyrusiems ar vis dar sielvartaujantiems skaitytojams, nes kitu atveju rašytojo žodžiai gali pasirodyti pernelyg slegiantys, hiperbolizuotai skausmingi ar tiesiog nesuprantami. Tuo tarpu gedinčiam žmogui jie – kaip medus, gydantys ir guodžiantys. Nes kai sielvartauji, dažnai atrodo, kad aplinkiniai tavęs nesupranta, keistai elgiasi (Barnes‘as pagal tai juos išskirto į kelias kategorijas), ir kartais imi abejoti, ar pats nepraradai sveiko proto. Kadangi rašytojas visiškai emociškai apsinuogina, tampa lengviau nuo žinojimo, kad tavo jausmai, mintys ir patirtys visai normalios, nes štai ir kitas tai išgyveno.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Margaret Atwood: Tarnaitės pasakojimas

2016-07-21

Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimasAš esu debesis, susitvenkęs ties pagrindiniu objektu, kriaušės pavidalo, kietu ir daug realesniu negu aš, jis raudonas ir švyti po permatomais apdangalais. Jo viduje erdvė, didžiulė kaip dangus naktį, ir tokia pat tamsi bei išgaubta, nors labiau juodraudonė negu juoda. Šviesos taškeliai plečiasi, sužimba, sprogsta ir susiraukšlėja jos viduje nesuskaičiuojami kaip žvaigždės. Kas mėnesį pateka mėnulis, milžiniškas, apvalus, sunkus, pranašiškas. Jis rieda, stabteli, rieda toliau ir dingsta iš akių, ir aš matau, kaip neviltis artinasi prie manęs tarsi badas. Ir vėl, vėl aš tokia tuščia. Įsiklausau į savo širdį, kuri banga po bangos, sūrios ir raudonos, atriedančios vėl ir vėl, žymi laiką.

Prisirašiau tiek citatų, kad reikėjo atrinkinėti, kurios arčiau širdies. Tinkama knyga tinkamu laiku, greičiausiai taip galima būtų tiksliai apibūdinti faktą, kad man šis romanas taip labai patiko. Aitrino žaizdas, sukrėtė, vaitojau kartu su pagrindine veikėja, pajutau jai begalinį artumą, lengvai susitapatinau.

Arba kartais, netgi vis dar mylėdama, vis dar puldama žemyn, atsibundi vidurnaktį, kai mėnesiena pro langą užlieja jo miegantį veidą, o šešėliai akiduobėse tirštesni ir gilesni negu dieną, ir galvoji: Kas žino, ką jie daro likę vieni arba su kitais vyrais? Kas žino, ką jie kalba ir kur eina? Kas pasakys, kokie jie yra iš tikrųjų? Savo kasdieniškume?
Tokiais atvejais greičiausiai pagalvoji: O jeigu jis manęs nemyli?

Neseniai pagalvojau, kad tarp mano mėgstamų rašytojų beveik nėra moterų, ir štai – klest, Atwood romanas man skreitan. Nepaprastai švelniai, atsargiai, jautriai ir subtiliai papasakota žiauri nevilties istorija. Apie amžiną moterų draugą – laukimą, dažniausiai nežinia ko, kam ir kodėl. O rašytojos kalba tokia turtinga, daugiareikšmė, tiršta, sodri, tiksli kaip aštrus peilis, jokiais būdais nenuvertinant ir vertėjos darbo. Super.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.
Gal tam tikra prasme ji ir yra apie visus tuos dalykus, tačiau nejučia įsipina tiek daug kitokių dalykų, tiek šnabždesių, spėlionių apie kitus, tiek gandų, kurių neįmanoma patikrinti, tiek daug neištartų žodžių, tylaus šniukštinėjimo ir slaptumo. Ir tiek laiko reikia ištverti, sunkaus kaip keptas maistas arba tiršto kaip rūkas; o paskui kaip iš giedro dangaus tas raudonis, sprogte išsprogęs gatvėse, kai aplinkui taip puošnu, oru ir somnambuliška.

Nors neseniai liūdėjau dėl dažnai mano skaitymo kelyje pasitaikančių antiutopijų (priešpriešinant jas utopijoms), ši vėlgi – tokia. Gileado respublikoje, kuri netolimoje ateityje susikūrė dabartinėje JAV teritorijoje, valdo teokratai, atėmę iš moterų teises dirbti, turėti nuosavybę, mokytis ir panašiai. Vienų moterų paskirtis – valdyti namų ūkį, kitų – dirbti ruošos darbus, trečių – gimdyti vaikus, ketvirtų – linksminti patriarchališkos bendruomenės grietinėlę. Nelabai skiriasi nuo islamo fanatikų įsivaizdavimo apie tobulą visuomenės modelį, tik čia remiamasi Biblija. Pagrindinė veikėja Fredinė dar visai neseniai gyveno įprastą mūsiškį šiuolaikišką gyvenimą, todėl jai itin sunku susitaikyti su susiklosčiusia padėtim, į jos pasakojimą vis įsipina prarastos praeities šešėliai su skauduliais.

Bet aš vis tiek jaučiu ir alkį. Siaubinga, bet tai tiesa. Nuo mirties aš išalkstu. Gal todėl, kad manyje tuštuma, o gal tai kūnas rūpinasi, kad išlikčiau gyva, vis kartodamas savo nuolatinius poterius: Aš esu, aš esu, vis dar esu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Įpusėjo

2016-07-20

Vasara

Kaskart kalendorinei vasarai persiritus į antrą pusę apima nostalgiškas liūdesys ir karštligiškas noras tuojau pat, nedelsiant, nesivaržant ir savęs netausojant kaip reikiant atsimėgauti šiuo nuostabiu, taip visus metus laukiamu ir taip greit prašvilpiančiu laiku. Neramiai stebiu ilgėjančias naktis, vėstančius rytus, raustančius šermukšnius ir didėjančius kaštonus. Guodžiu save, kad kiekvienas metų laikas puikus, ir iš tiesų taip yra, bet jeigu kas pasiūlytų vasarą ištisus metus – neatsisakyčiau. Esu vasaros vaikas, ką padarysi.

Norėčiau tiksliai fotoaparatu ar kamera pagauti tą sūnaus žvilgsnį, kai pasakoju jam apie jo paties sapnus, ką jis šnekėjo naktį sapnuodamas arba kliedėjo karščiuodamas. Akyse spindi nepatiklumas, tarsi būtų neaišku, ar tik čia mama nepokštauja, ar pati neprisigalvojo šitokių nesąmonių ir dabar tikrina, ar patikėsiu, kartu švyti džiaugsminga nuostaba, kad štai jis tikrai visa tai naktį kalbėjo, jo protas sumąstė tokius dalykus, ir jie tokie neįtikėtinai smagūs, kad verti būti papasakotais kitą dieną. Toks pats žvilgsnis atsiranda veide ir kai paklausta pasakoju jam apie kosmosą, apie planetas, raketas ir faktą, kad mūsų saulė yra žvaigždė, o kitos žvaigdžės ir kitų planetų saulės. Tikrai? Tu nejuokauji? Tikrai tikrai?

Vakar suėjo devyneri metai nuo tos dienos, kai pradėjau savo tinklaraštį. Susilaukiau ne vienos pastabos dėl to, kad visiškai jį apleidau, tik knygas perskaitytas aprašau, o kuo gyvenu – neaišku. Nežinau, ar čia dėl amžiaus, ar dėl dabartinės gyvenimo situacijos, bet atvirauti į viešą erdvę visai nesinori, apskritai žmonių beveik nesinori, užsidaryčiau, atrodo, voldeniškoje trobelėje miške ir prasimaitinčiau mėlynėmis, avietėmis ir grybais iki kol šaltis mane prispaustų. Viskas, ką dabar darau, susideda iš knygų skaitymo, bandymų persidėlioti savo mintis, rūpinimosi fiziniu kūnu ir artimiausiais žmonėmis. O kai daug skaitai ir daug mąstai, visai naudinga kartais susikaupusias mintis užrašyti, kad atsirastų vietos naujoms. Taigi vilčių, kad dažniau atsiras įrašų čia, yra :)

Burrhus Frederic Skinner: Antrasis Voldenas

2016-07-19

Burrhus Frederic Skinner Antrasis VoldenasNeturime žodžių nusakyti laisvei, kai darome tai, ką norime daryti, – tęsė Freizieris. – Nekyla net toks klausimas. Kai žmogus siekia laisvės, jis kovoja prieš kalėjimą, policiją ar jų grėsmę prieš priespaudą. Jis niekada nekovoja prieš jėgas, verčiančias jį norėti vienaip ar kitaip elgtis. Taip, atrodo savaime suprantama, kad valdžia veikia tik jėga ar grasindama jėga, o visi kiti kontrolės būdai paliekami švietėjams, religijai ir komersantams. Jei ir toliau taip bus, galime pasiduoti. Vyriausybė su šiuo metu turimomis priemonėmis niekada nesukurs laisvų žmonių.

Skaitydama Thoreau Voldeną atsitiktinai sužinojau apie bendruomenę, gyvenančią pagal Antrojo Voldeno principus. Susidomėjau, nes Antrojo Voldeno autorius – Skinner‘is, su kuriuo studijuojant psichologiją nemenkai teko susipažinti. Dauguma rašytojų mėgsta aprašyti antiutopinius pasaulius – Orwell‘o 1984, Bradbury 451° Farenheito, Huxley Puikus naujas pasaulis, Burgess‘o Prisukamas apelsinas ir t.t. Būdama nepataisoma optimiste noriu sušukti šiems autoriams į veidus – o ką jūs siūlote? Sugalvokite ką nors gero! Ir va, kaip džiugu, kad Skinner‘is ėmė ir sugalvojo. Gal ir ne visai tobulą modelį, tikrai yra keletas esminių dalykų, kurie jo utopijoje man nepatinka, bet sugalvojo! Ir sugalvojo pakankamai gerai, jei žmonės netgi ėmėsi tai įgyvendinti. Va, gyvena Virdžinijoje šimtas žmonių (nors Antrajame Voldene turėtų būti tūkstantis) ir džiaugiasi, ir net eilė norinčių prie jų prisijungti driekiasi. Tiesa, pakoregavo jie Skinner‘io sumanymus pagal save – jei šis sakė, kad pora turėtų dorovingai gyventi santuokoje, tai Twin Oaks‘e jie šlovina poligamiją, jei Voldene žmonės buvo skatinami daugintis, tai įgyvendintoje jo versijoje dėl kiekvieno pastojimo reikia griežtai pasitarti su bendruomene. Ir Skinner‘is savo utopijoje leido dirbti dvigubai trumpiau! Bet atrodo, kad šios bendruomenės nariai tikrai laimingi.

Žodžiu, knygos idėja labai patiko, nors kaip literatūros kūrinį jį vertinčiau pakankamai vidutiniškai.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Jerzy Pilch: Mano pirmoji savižudybė

2016-07-10

Jerzy Pilch Mano pirmoji savižudybėGerai žinome, kad tylinti moteris tai idealas. Tačiau nelygu kaip tylinti. Būna tylėjimas geranoriškas ir būna tylėjimas priešiškas. Tiksliau sakant: moterys, kurios tyli, skirstomos į tas, kurios tyli geranoriškai, ir tas, kurios tyli priešiškai. Violé tylėdavo sakykime per vidurį. Ne priešiškai, bet ir ne geranoriškai. Tylėdavo ir spoksodavo intensyviai ir besotiškai, o jos anglinės akys liepsnodavo kaip Miraflores rūmų langai per naujametinę puotą. Maždaug per trečią pasimatymą supratau, kad ji yra savo vaizduotės auka. Jos protas sklandė išties tokiose idealiose sferose, kad ji neįstengdavo išspausti vieno konkretaus sakinio. Ilgainiui – vieno konkretaus žodžio. Pažintis, galima sakyti, ištirpo ūkuose, stokojančiuose bet kokio konkretumo.

Suteikiau dar vieną šansą Jerzy Pilch mane sužavėti ir šansas pasiteisino – iš tiesų nuostabiai parašyta, tokia gyva ir velniškai tikroviškai atspindinti giliausias mūsų mintis, kurias kartais taip sunku įvardinti, kalba, ir stilius išties panašus į autoriaus tautiečio genijaus Gombrowicz‘iaus. Sunku tą stilių kažkaip įvardinti – man dažniausiai jis asocijuojasi su situacija, kai nutikus kažkokiam neįprastam įvykiui galvoje kunkuliuoja šimtai tūkstančiai minčių, ir net pačiam būna sunku jas visas suvokti ar juolab įvardinti, o čia rašytojas ima ir padaro tai už tave. Genialu.

Kartais man atrodo, kad man ant galvos užvožtas didžiulis tinklelis drugeliams, vaizdai ir erdvės, garsai ir kvapai pragarma į mane, jie kaip smėliu apkibę įkapių drobulių ir gelsvų tvarsčių skutai, tempiu juos į savo guolį, užmiegu, sapnuoju tuos pačius dalykus, tačiau deformuotus ir pranykstančius, tarytum mano nesąmoningoje galvoje juos būtų ėdusi žaibiška rūgštis; pabundu, ir viskas iš naujo. Gyvenimo kritika nebūtinai turi būti mirties pašlovinimas. Tačiau gyvenimo gynimas turi būti sielvarto pašlovinimas.

Įdomi ir kūrinio forma – apsakymų romanas. Tarsi ir dešimt atskirų istorijų, kurias skaitydamas po vieną nesijaustum iškritęs iš konteksto, tačiau jas visas pasakoja tas pats asmuo, taigi vaikystės prisiminimai, tėvų, senelių ir giminaičių paveikslai, polinkiai ir pomėgiai išlieka tie patys per visą knygą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Henry David Thoreau: Voldenas, arba gyvenimas miške

2016-07-07

Henry David Thoreau Voldenas, arba gyvenimas miškeManau, kad mes galime kur kas labiau pasitikėti gyvenimu. Galime tiek pat mažiau rūpintis savimi, kiek nuoširdžiai rūpinamės kitais. Gamta taip pat gerai pritaikyta mūsų silpnumui kaip ir mūsų jėgai. Nuolatinis nerimas ir įtampa, būdingi kai kuriems mūsų, yra bemaž nepagydoma liga. Mes verčiami perdėti svarbą to darbo, kurį atliekame, o kiek daug dar lieka nepadaryta!

Jau senokai klasikos neskaičiau šitaip skaniai, atrodo, žmogus ne XIX a. viduryje būtų rašęs, o vakar. Spjovė valdžiai į snukį, atsisakė mokėti mokesčius, išėjo į mišką ir ten, prie tvenkinio pasistatęs nedidelę medinę trobelę, pragyveno porą metų, džiaugdamasis nuostabia gamtos draugija. Tiesiog hipių judėjimo pradininkas, įkvėpėjas ir gyvas pavyzdys, kad gyvename visiškai nereikalingame pertekliuje, atitraukiančiame mūsų mintis nuo išties gyvenime svarbių dalykų. Thoreau filosofija visiškai paprasta, praktiška ir nuostabiai patraukli.

Bet kokiu oru, bet kuriuo dienos ar nakties metu aš troškau kaip įmanoma geriau išnaudoti momentą ir pažymėti jį rėžiu lazdoje; norėjau būti ant dviejų amžinybių – praeities ir ateities – sandūros, kuri ir yra dabartis, laikytis tos ribos.

Knyga labai įvairiapusiška – čia rasi ir filosofinę sistemą, ir gausius gamtos vaizdų aprašymus, ir praktinius patarimus apie tai, kaip auginti pupas bei už kokią sumą (detaliai) galima buvo pasistatyti namelį XIX a. viduryje. Dėl to sunku kūrinį vertinti balais – už požiūrį į gyvenimą, gamtą ir save vienareikšmiškai duodu dešimt, tačiau kai kurie voveraičių ir skruzdėlių aprašymai atrodė mažumėlę ištęsti ir nuobodoki. Smagu, kad sąmatos tokios tikslios, gaila, kad šiandien nebe taip aktualūs tie skaičiai. Na, bet esmė aiški – mes turime žymiai per daug ir gyventume nepalyginamai lengviau, jei turėtume mažiau.

Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti, ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau. Nenorėjau gyventi netikro gyvenimo – gyvenimas pernelyg brangus; nenorėjau praktikuot ir rezignacijos, nebent ji būtų neišvengiama. Norėjau gyventi giliai, iščiulpti visą gyvenimą iki kaulo smegenų, gyventi sveikai ir spartietiškai, išvijus visa, kas nebuvo gyvenimas; išvaryti plačią pradalgę ir pjauti prie pat šaknų, prispirti gyvenimą prie sienos, suskaidyti jį į pačias paprasčiausias formas ir, jei jis pasirodys niekingas, na ką gi, iškelti visą tikrąjį jo niekingumą ir paskelbti apie tai visam pasauliui; o jei jis pasirodys iškilnus, pažinti jį nuosava patirtimi ir pasistengti teisingai papasakoti apie jį kitame savo ekskurse.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Tea Obreht: Tigro žmona

2016-07-04

Tea Obreht Tigro žmonaMano mama sako, kad baimė ir skausmas praeina labai staigiai, o po to mes prisimename ne juos pačius, o tik jų idėją – šit kodėl, jos nuomone, moterys ryžtasi gimdyti daugiau nei vieną sykį.

Jau baigus skaityti vertinu, kad tikrai įdomiai suręsta istorija, tokia ir egzotiška, ir gyvenimiška, magiškai realistinė. Bet iš tiesų tai labai sunkiai ir ilgai aš ją skaičiau, skaityklėj nemačiau, kiek puslapių dar liko, atrodė, kad žiauriai stora knyga (iš tikrųjų popieriniam variante 367 psl.). Apie Balkanus, apie karą buvusioje Jugoslavijoje, apie kaimo gyvenimą, prietaringus žmones, šviesulius. Apie šeimos ryšius, stebuklus, vertingiausius dalykus. Gal ir gera knyga, tik mano skaityta netinkamu metu.

Negalite pasiruošti staigiai mirčiai, negalite jos paaiškinti nei atsiprašyti. Akimirksnis, ir jūsų nebėra. Kartu išsinešate visus apmąstymus, visus samprotavimus apie savo išėjimą. Visos tos kančios, kurias galėtų sukelti išankstinis žinojimas, užgriūna tada, kai jūsų jau nebėra ir jums jos neberūpi.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.