Zygfrydas Šnablis: Seksologijos pagrindai

2015-05-22

Zygfrydas Šnablis Seksologijos pagrindaiŽymiai grakštesnėje moters kaulų struktūroje daug grakštesnė ir kaukolė su mažiau išsikišusiu smakru, mažesniais žandikauliais, nosimi ir kaktikauliu. Tai moters veidui teikia daug švelnumo. Tiek moters, tiek vyro išvaizdą papildo plaukai. Moters galvos plaukai – vešlūs, minkšti. Ne tokie minkšti tik pažastų ir trikampiu augantys gaktos plaukai. Barzda nuo seno laikoma vyriškumo požymiu. Kartais būna labai plaukuotos vyrų krūtinė ir kitos kūno dalys. Tai nėra yda, priešingai, moterims tai gražu.

Knygos pradžią ir pabaigą skaičiau išplėtusi akis arba kikendama, bet ne dėl to, kad raustu nuo informacijos apie seksą, o dėl žiauriai įdomaus požiūrio į jį, vyravusio prieš trisdešimt metų. Šis tarsi ir vadovėlis buvo parašytas 1985 m. Berlyne ir reikia įsivaizduoti, kokia buvo viešoji nuomonė apie įvairius intymius dalykus, jei profesionalus gydytojas seksologas šitaip apie juos rašo, pabrėždamas savo požiūrio novatoriškumą ir leidimą sau atsiriboti nuo klišių. Moterys drovisi mylėtis šviesoje, moterį ištinka širdies smūgis užtikus sutuoktinį besimasturbuojant ir ji iškart ima svarstyti skyrybų klausimą… Aš vis atsiversdavau knygos pradžią įsitikinti, ar tikrai ji rašyta dvidešimto amžiaus pabaigoje, o ne gūdžiaisiais Viduramžiais. Nepaprastai įdomu skaityti tarsi kokį istorinį veikalą apie tam tikro laikotarpio žmonių įpročius ir mąstymo būdą.

Vis dėlto moteris orgazmą patiria daug rečiau. Labai apytiksliu mūsų skaičiavimu, vyras pasitenkina dešimt kartų dažniau. Šį santykį nustatėme atsižvelgdami į bendrą orgazmo dažnumą per visą gyvenimą. Juk paprastai moteris jaunystėje masturbacijos nesigriebia; jos gebėjimas patirti orgazmą atsiranda tik po kelerių vedybinių metų, be to, nėra tikrumo, kad neišnyks; dažnai jai tenka atsisakyti lytinių santykių  - dėl nėštumo, gimdymo, menstruacijų; moters geismas nuolat svyruoja; daug moterų orgazmą patiria retai arba apskritai yra frigidiškos; daug moterų gyvena vienos.

Kita vertus, man dabar lengviau suprasti tuos vyresnės kartos žmones, kurie šlykštisi homoseksualizmu, o oralinį ir analinį seksą laiko didžiausiu iškrypimu. Šiuolaikiškuose sekso vadovėliuose apskritai kalbant apie lytinius santykius dažniausiai vartojamas terminas sekso partneriai, turint omenyje, kad jie nebūtinai turi būti priešingų lyčių, tuo tarpu šioje mokslinėje literatūroje galima rasti tokius skyrių pavadinimus: Ar svarbi santykiaujančiųjų poza? Ar dėl moters nepasitenkinimo nekaltas vyras? Kas trikdo moterį lytinio akto metu? Ar normalu, jei santykiaujama ranka arba burna? Žodžiu, perskaityti knygą buvo labai naudinga, nes supratau, kad mūsų visuomenė žaibišku greičiu tobulėja ne tik informacinių ir komunikacinių technologijų srityje.

Jie savo sugebėjimais, darbo rezultatais ir visuomeniškumu iš esmės nėra nei geresni, nei blogesni už heteroseksualius žmones. Vis dėlto jei kuris iš jų susilaukia kritikos, tai būtinai pažeminamas, vadinamas pederastu. Tai nedora.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.

Madona

2015-05-21

Makabriškai švelniai šypsodamasi
Iš granuliuotų ekologiškai perdirbtų debesų
Nužengė madona tyruosna
O gal į Niujorko skersgatvius
Sučiupo užlaužė rankas
Suriko suklykė sužvigo
Žvanguliuodama bižuteriniais auskarais
Nėrė į juodalksnius dumbluotais pirštais
Į pelkes klampiomis mintimis
Į nusidėvėjusio asfalto piliakalnius
Rubuilio kūdikio striuki piršteliai
Laikėsi jos žalių garbanų
O piligrimai negalėjo atitraukti akių

Ebru

Mėnuo be kelnių

2015-05-19

Balandžio mėnesį iš vienos feisbuko draugės sulaukiau kvietimo dalyvauti renginyje, truksiančiame visą mėnesį, pavadinimu “Gegužė – mėnuo be kelnių”. Iš pradžių man šis pavadinimas nuskambėjo intriguojančiai nepadoriai, bet paskui supratau, kad jis skiriamas tik moteriškos lyties atstovėms ir ragina bent trumpam laikui pamiršti kelnes, džinsus, šortus ir kaprius, o vietoj jų kasdien rinktis sijonus ir suknias. Iššūkį priėmiau, ir netgi labai atsakingai – jokių kelnių nei darbe, nei laisvalaikiu, nei namuose, nei miegant (t. y. jokios pižamos).

Suknia

Akcijos tikslas – priminti moterims apie jų moteriškumą, nes visgi kelnės dailiosios lyties imtos nešioti tuomet, kai pradėta reikalauti emancipacijos, lygių teisių, kaip noro lygiuotis su vyrais ženklas. Dabar daugumą tų teisių turime, tai gal laikas prisiminti, kuo žavu būti moterimi?

Sutinku su oponuojančiais, kad moterį moterimi paverčia ne jos dėvimi rūbai, ne manikiūras, makiažas ar šukuosena, tačiau išoriniai atributai taip pat veikia ir elgseną bei savijautą, prisiminkite, kaip gatve žingsniuoja trumpa suknele plėvesuojanti ir aukštakulniais kaukšinti dama ir kaip kulniuoja teta su džinsais ir sportbačiais. Pasipuošus dailiu manikiūru norisi išraiškingiau gestikuliuoti rankomis, vilkint prašmatnų rūbą – pasitempti, dėvint suknelę ar sijoną – sėdėti suglaudus kojas. Ir taip pamažiukais nuo rūbo keičiasi elgesys, nuo elgesio – savijauta. Panašiai kaip verčiant save dirbtinai šypsotis arba dirbtinai atsidusti įtampos akimirką kūnas apgaunamas ir pradedame iš tiesų jaustis geriau.

Šis dirbtinis uždraudimas sau šokti į kelnes leido man pasidžiaugti, kiek visgi gražių suknių ir sijonų turiu spintoje, tik kartais jų nevilkėdavau, nes “ai, su kelnėm patogiau”, “šalta gi”, “o jei reikės ant grindų kur atsisėsti”. Dirbu su vaikais ir ant grindų tikrai dažnai tenka sėdėti, bet ir su sijonais ar suknelėmis visai patogu tai daryti (pasirodo), nuo šalčio gelbėja storesnės tamprės ar pėdkelnės, o patogumas – subjektyvus dalykas, jei sijonas vos užpakalį dengia, tai gal ir nepatogu, kai reikia pasilenkti kur ar atsitūpti, bet aš tokių nenešioju.

Džiaugiuosi, kad priėmiau šį moterišką iššūkį ir raginu juo save išbandyti kiekvieną dailiosios lyties atstovę – pamatysit, kaip smagu!

Tessa Hadley: Tėvų miegamasis

2015-05-06

Tessa Hadley Tėvų miegamasisReikia grįžti į darbą, ką nors veikti, kad nieko nejaustų. Taip visada nutinka moterims, kurios turi per daug laiko apmąstymams: jos virsta visų visatos aistrų žaibolaidžiais, atvirai įsisvajoja apie galimybes, apie kurias dirbantys blaivaus proto žmonės niekam nepasakoja.

Darau, blė autoriaus rekomenduota, bet nelabai skaniai mano suvirškinta knygelė. Visiškai nepavyko įsijausti į charakterius, nes jie man pasirodė netikroviški, dirbtini, šalti ir tolimi, o jų elgsenos motyvai nesuprantami. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja įsimyli tokį Deividą, bet apie tai mes sužinome tik iš autorės žodžių, nes tas Deividas aprašomas kaip visiškai nepatrauklus nuobodyla, taigi ypač sunku patikėti, kad tikrai jau taip ėmė ir juo susižavėjo. Arba miega su tokiu jaunuoliu, bet daro tai tarsi nenorėdama, ai, na žodžiu, kažkaip viskas buvo taip tolima ir nesuprantama.

Pati pasakojimo maniera tokia tarsi rafinuota, sarkastiška, subtiliai ironiška, bet man irgi nepaliko įspūdžio, nes vis įsivaizdavau rašytoją kaip vyriškų bruožų feministę, o tokios moterys manęs nežavi.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.

Thore Langfeldt: Seksologija

2015-05-03

Thore Langfeldt SeksologijaLytinio nukrypimo atsiradimas susijęs su dviem elgesio formomis. Visų pirma su sekso, savo kūno ir kūniško intymumo neigimu. Didelę reikšmę turi emocinis konfliktas su tėvais. Seksualumas tarsi atitrūksta nuo individo ir susiejamas tik su objektais arba aplinkybėmis. Seksualumui turi įtakos baimė ir kaltės jausmas.

Mūsų visuomenė susidėliojusi tokius keistus prioritetus – dar mokykloje gauname aukštosios matematikos, astronomijos ir chemijos pagrindus, tuo tarpu tokie dalykai kaip vaikų auklėjimas ar seksas yra paliekami savieigai, tarsi savaime suprantami reiškiniai, apie kuriuos mokyti, šviesti ir aiškinti nėra ką. Taip, būna keletas lytinio švietimo pamokų, kurių metu sužinome, kad sekso reikia bijoti kaip baubo, nes juo užsiimant galima susirgti LPL ir pastoti. Taigi geriau prie to reikalo nė nesiartinti. Visgi suaugęs supranti, kad integralų ir logaritmų tau visiškai nereikia, reikia puoselėti santykius ir auginti vaiką taip, kad bent jau padarytum kuo mažiau žalos, juk žmogaus požiūris į seksą ir save kaip seksualią būtybę pradeda formuotis nuo kūdikystės.

Pastebėta, kad šalyse, kuriose požiūris į seksą, ypač vaikų ir jaunuolių seksą, pernelyg griežtas (pavyzdžiui, JAV ir Airijoje), yra kur kas daugiau seksualinių nusikaltėlių nei ten, kur į seksą žiūrima pakančiau.

Knygą vertinu pakankamai vidutiniškai, ji nėra visiškai išsami ir objektyvi. Ypač dėl objektyvumo stokos man kliuvo – kažkaip atrodo, kad autorius jaučiasi nuskriaustas būdamas vyras, vis su apmaudu mini, kad moterims niekas nedraudžia rengtis vyriškais rūbais, o atvirkštinį variantą smerkia, arba kad vyresnės moters santykiai su paaugliu visuomenei daug priimtinesni, nei vyresnio vyro su paaugle, arba kad niekas nekalba apie moteris prievartautojas. Na, jis yra norvegas, gal Skandinavijoj tikrai tie vyrai skriaudžiami… Vertimas kai kuriose vietose klaikiai juokingas, pavyzdžiui, lubrikantas vadinamas slidžiu kremu. Tuo tarpu patiko pakankamai įdomiai panagrinėtas fetišizmo fenomenas ir būdai jį sušvelninti, taip pat ypač atviros, provokuojančios ir intriguojančios iliustracijos – neįsivaizduoju, kaip Lietuvoje leido su tokiomis knygą išleisti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Arthur Schnitzler: Plačiai užmerktos akys

2015-04-23

Arthur Schnitzler Plačiai užmerktos akysJi nutilo ir nejudėjo. Jis taip pat nejudėjo ir nesakė nė žodžio. Bet koks žodis šią akimirką būtų blankus ir bailus, tai būtų melas. Kuo toliau ji pasakodama stūmėsi į priekį, tuo juokingesni ir niekingesni jam atrodė jo paties išgyvenimai, kuriuos jam ligi šiol teko patirti, ir jis prisiekė patirti juos visus iki galo, paskui tiksliai papasakoti jai ir taip atkeršyti šiai moteriai, kuri sapne atsiskleidė esanti tokia, kokia buvo iš tikrųjų – neištikima, žiauri ir išdavikė ir kurios jis šią akimirką tarėsi giliau nekenčiąs nei kada nors mylėjęs.

Filmą su Kidman ir Cruise’u mačiau kažkada labai seniai, kiek atsimenu, tuomet jis man patiko, tad pamaniau, kad neprošal būtų ir knygą perskaityti, juolab kad detalių neatsimenu, tik tam tikras nuotrupas. Tačiau likau nusivylusi – visų pirma vis juokino pagrindinių veikėjų vardai – Fridolinas ir Albertina, pamaniau, kad tik Kolombinos betrūksta, ir bus tikra commedia dell’arte, ir ką Tu sau manai, vėliau šmėstelėjo ir ta! Kažkaip erotikos su tokiais vardais maža, tik kvatotis norisi.

Visų antra, skaitytojas pasijunta suviliotas ir apgautas, kai autorius sužadina vaizduotę su to paslaptingo kaukių baliaus įžanga, ir paskui palieka niekur nenuvedęs, nieko nepaaiškinęs, niekaip šios temos neišrutuliojęs. Knyga labai trumpa, atrodo, kad jos yra tik pusė, tarsi tas Schnitzler’is būtų kažkiek puslapių parašęs ir nusprendęs, kad vis tiek nieko gero čia nepavyks, numetęs, o kažkas išleidęs taip, kaip yra. Žodžiu, nei kažkokios ypatingos erotikos, nei knaisiojimosi po psichologijos užkaborius aš čia neradau. Nieko gero.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 4.

Mano muilai Vol. 3

2015-04-16

Žiūriu, seniai dalinausi savo gamintų muilų nuotraukomis, kai kuriuos jau ir visai sunaudoti spėjau. Tai kad išliktų mano atmintyje (na, serverių atmintyje) amžinai, rodau:

Kanapinis

Kanapinis

Su kanapių aliejumi, kuris piltas po pėdsako, dažyta chlorofilu ir ciberžole. Pirmas ir kol kas vienintelis muilas, kuris, praėjus pusmečiui nuo pagaminimo, sugedo, t.y. atsirado šlykščios geltonos dėmės, kelis paskutinius gabaliukus teko išmesti.

Levandinė mėnesiena

Levandinė mėnesiena

Nusipirkau mėlyno oksido ir galvojau ot fainą muilą padarysiu, daug levandų eterinio privariau, bet mėlyna spalva gavosi pilka, o balta – geltona, nesėkmė. Čia man koją pakišo aliejų spalva – alyvuogės ir avokadai, pastarieji pilti po pėdsako. Nors kvepėjo ir muilavosi nuostabiai!

Kastilija

Kastilija

Kiekvieno muilo gamintojo privalomas išmėginimas, muilas vien tik iš alyvuogių aliejaus. Iššūkis, nes brandinasi be galo ilgai – galima naudoti po pusmečio, geriausiomis savybėmis pasižymi po metų. Virau lapkričio pabaigoje, tai visa savo jėga atsiskleis tik prieš Kalėdas… Paskanintas citrinos ir pieno rūgštimis, medumi ir bičių vašku, niekuo nekvepintas. Tikiuosi, verta laukti.

Druskinukas

Druskinukas

Taip pat privaloma išmėginti visiems, kas gamina muilą – jūros druskos pyliau pusę tiek, kiek aliejų. Nuostabus! Įsimylėjau šį švelnų, kremine puta putojantį, puikiai dezinfekuojantį ir mėtomis kvepiantį muilą. Būtinai gaminsiu dar.

Apelsinai su druska

Apelsinai su druska

Kadangi druskinuką gaminau pirmą kartą, nenutaikiau momento, kada jį geriausia pjaustyti, mažumėlę pavėlavau ir gavau trupinių. Ne bėda, panaudojau juos makaluodama kitą muilą, smagiai kvepiantį apelsinais. Spalva – nuo raudonųjų palmių aliejaus.

Noriu jūros

Noriu jūros

Na štai, pagaliau pavyko susidraugauti su oksidais ir pagaminti tokių spalvų muilą, kokio norėjau. Kvepia vasara (japoniniais laureniais, kvapiaisiais kipariseniais ir kampariniais cinamonais), atrodo puikiai, tikiuosi, ir putos maloniai (dar nebandžiau, gaminau tik kovo pabaigoje).

Anksčiau mano gaminti muilai: Vol. 2, Vol. 1.

Mary Kubica: Gera mergaitė

2015-03-25

Mary Kubica Gera mergaitėJi išmoko mane skaičiuoti iki šimto ispaniškai. Aš išmokau ją šokti fokstrotą. Kai ežeras visiškai užšąla, imamės poledinės žūklės. Per ilgai neužsibūname lauke. Jai nepatinka stebėti. Todėl vaikšto ant ežero, tarsi Mozė būtų praskyręs jai vandenį. Ji mėgsta šviežiai iškritusį sniegą. Kartais ant jo būna žvėrių pėdsakų. Kartais tolumoje girdime važinėjančius sniegaeigius. Kai sušąla iki pamėlynavimo, Mija eina į vidų. Tada jaučiuosi vienišas.

Paprastai aš nemėgstu detektyvų, trilerių ir panašių dalykų, susijusių su ginklais, žudymu, prievarta bei kriminalais. Ne dėl to, kad būčiau linkusi gyventi tik rožiniame pasaulyje (nors jis toooks mielas), bet kad šie dalykai man tokie svetimi, visiškai nesusiję su mano kasdienybe, todėl atrodo tolimi ir netikroviški. Šįkart į rankas paėmiau knygą, kurios žanras – psichologinis trileris. Ir čia buvo tiek ginklų, tiek mirčių. Bet patiko!

Į aprašomą situaciją ir įvykių eigą ne tik žvelgiama skirtingų veikėjų akimis, bet ir iš skirtingo laiko pozicijų – prieš ir po. Prieš ką? Po ko? Sužinome tik pabaigoje. Šitokia sumaištis akių ir laikų atžvilgiu man labai patinka, nes priverčia pasukti smegenis; dažniausiai linijiniai pasakojimai iš vieno žmogaus pozicijos būna pakankamai nuobodūs. Romanas priminė man Kolekcionierių, nes lygiai taip pat abiejose knygose pagrobiama mergina, abiejose pasakojama ne vieno veikėjo pirmuoju asmeniu, ir dar yra panašių dalykų, kurių neminėsiu nenorėdama atskleisti turinio detalių.

Romanas labai emociškai paveikus, atrodė, kad net man viduje fiziškai skauda, kai skaičiau apie pagrindinės veikėjos patiriamą kančią. Prie tokio efekto, matyt, nemažai prisideda ir didelė kūrinio apimtis – kartais atrodydavo, kad kam čia reikia tiek puslapių, bet galiausiai pajunti, jog daugybė žodžių ir sakinių, knygos skaitymas ne dieną ir ne dvi, padeda geriau pažinti vidinius veikėjų paveikslus, pasijusti jų kailyje.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum III

2015-03-23

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerum IIITaip, moteriškos paslaptys kartais gali būti atgrasios, grėsmingos, nešvarios, jų kūnai ir protas pasižymi silpnybe, ir kaip jos nė nesupranta, jog geriausia, kas joms gali nutikti – laikytis per amžius nusistovėjusios protingos tvarkos, nes panorusios ją sugriauti jos sugriauna pačios save.

Man dabar toks laimės ir pakylėjimo laikotarpis, kai norisi susidraugauti net su priešais ir atlaidžiau vertinti viską, kas man šiaip nelabai patinka, gal dėl to ir trečioji Silva rerum dalis pasirodė ne tokia jau prasta, kaip pirmosios dvi. O gal čia suveikė lūkesčiai – pirmąsias knygas ėmiau į rankas tarsi kokius stebuklus, ir paskui – pfft, kas čia gero? O dabar nieko nesitikėjau, tiesiog skaičiau, nes kaipgi paliksi trilogiją nebaigtą, ir va – visai nieko.

Norvaiša, jūs – protingas žmogus, nes kvailiams tokių klausimų nė nekyla, ar žinote, iš ko visad pažinsi silpnaprotį? Bukaprotis visuomet viską žino geriausiai, jam niekad nekyla jokių klausimų, jis visad turi atsakymus ir visad žinąs, ką daryti, gyvenimas jam visad aiškus; maža to, jis dažniausiai dargi ir moko gyventi kitus, jį dažniausiai aptiksi esant uolų pamokslininką, pastorių, tarėją, teisėją, raštininką, seniūną; galia ir bukumas – pražūtingas mūsų laikų derinys, laimė, jog dabartis – tik akimirka amžinybėje, aš tikiuos, kad mūsų vaikai bus kitokie, nors ir nepavydžiu jiems palikimo, mes paliksim šį pasaulį po savęs kur kas bjauresnį ir atgrasesnį, nei kad radome gimdami, ak, bet kaipgi mes klystam manydami, kad jie taisys mūsų paliktas griuvenas, kad jie mums nors kiek priklauso – lygiai tiek priklauso, kiek mes priklausėm saviesiems tėvams!

Veiksmas šioks toks vyko, veikėjų charakteriai nupiešti subtiliai ir nenuobodžiai, aišku, svarbiausias knygos koziris – anų laikų atmosfera su visom detalėm ir smulkmenom – išlaikytas, tik ir vėl ta silpna pabaiga nuliūdino, bet nesmarkiai, nes po pirmųjų dviejų dalių netikusių pabaigų sukrėtimo jau nieko ir nesitikėjau. Nežinau, kaip būtų, jei tik trečią dalį iš viso būčiau skaičiusi, bet dabar man ji tikrai atrodo esanti geriausia iš visų Silvų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Annabel Pitcher: Paukščių mergaitė

2015-03-13

Annabel Pitcher Paukščių mergaitė- Visada būna vėsiau, kai nėra debesų. Mažiau izoliacijos. Tai primena man avis.
Maksas gurkštelėjo iš skardinės.
- Ką?
- Avis. Žinai. Kai debesuota, atrodo, kad pasaulis turėtų kailį. Tada būna šilčiau, ir panašiai. Bet kai naktis giedra, atrodo, lyg planeta būtų nuskusta…

Ant viršelio aiškiai nurodyta: “Nuo 10 iki 16″. Suprask – literatūra paaugliams. Ir skaitant mane nuo siužeto atitraukdavo tik viena mintis – kas su manim negerai, kodėl įžengus į ketvirtą dešimtį man taip smarkiai patinka knyga, skirta trylikmetėms? Kuo skiriasi literatūra paaugliams nuo literatūros suaugusiems? Neradau jokio skirtumo išskyrus tai, kad pagrindiniai veikėjai yra jaunučiai, nors nemažai kalbama ir apie jų šeimos, tėvų problemas. Nėra jokios fantastikos, pompastikos ir pasakų elementų, kuriais dažniausiai pasižymi šiuolaikinės paauglių auditorijai skirtos knygos; mergaitės mylimasis nepavirsta vilkolakiu ir neprivalo kovoti su piktuoju burtininku.

Aronas pamojavo, aš irgi pamojavau. Jis uždėjo ranką ant stiklo, ir aš uždėjau ranką ant stiklo, ir jis maivydamasis parodė tokią paiką veido išraišką: išpūtė akis ir ėmė plasnoti, tarsi tai būtų kažkokia ypatinga akimirka. Juokingiausia buvo tai, kad tai ir buvo ypatinga akimirka, ir mudu abu tai žinojome, todėl mūsų skruostai liepsnojo visiškai tokiu pačiu raudonu atspalviu.

Labai gražiai sudėliota istorija, įvilkta į laiškų nepažįstamam kaliniui, nuteistam myriop, formą, iki pabaigos išlaikoma įtampa – pradžioje išgirdę, kad pagrindinė veikėja kažką nužudė, tik paskutiniuose skyriuose sužinome ką. Autorė meistriškai perteikia paaugliškas jausenas, karštligišką polinkį dramatizuoti kasdienes situacijas, psichologinius išdavystės ir troškimo būti mylimu aspektus, gniuždantį kaltės tragizmą. Knygos pavadinimas iš originalių Kečupo debesų virto Paukščių mergaite, tačiau vertimas tikrai neblogas, su visais šiuolaikinių paauglių naudojamais terminais ir savitu stiliumi. Įtraukiantis ir paveikus romanas, įdomus ne tik paaugliams.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.