Hale Dwoskin: The Sedona Method

2019-10-17

Hale Dwoskin The Sedona MethodWe identify with our problems, believing that we are the one having them. It is almost as though we feel that we justify our existence by having obstacles to overcome, problems to fix, and how much suffering we can bear. We also identify with our self-created suffering. We become so versed in being the person with a particular problem that we’re often afraid we won’t know who we are without it. When we take a moment to reflect on “our” problems, we may even discover that we’ve grown so attached to these patterns of thought and behavior that it’s hard to imagine ourselves without them. Rather than being open to the uncertainty that comes from letting go, we are clinging to the artificial sense of security that comes from knowing what to expect, even if that expectation is not beneficial.

Esu iš tų žmonių, kurie nusipirkę naują daiktą prieš pradėdami jį naudoti visuomet perskaito instrukciją. Mėgstu iš pradžių teoriškai susipažinti, paskui išbandyti praktiškai. Kai išgirdau apie emocijų paleidimo techniką, labai susidomėjau, tačiau nusprendžiau iš pradžių ne keliauti pas ją praktikuojančius fasilitatorius, o pamėginti išsiaiškinti, kas tai ir kaip tai veikia. Mėgstu kuo daugiau dalykų išmokti pasidaryti pati. Ši knyga – emocijų paleidimo vadovėlis, konkrečiai paaiškinantis tam tikrus psichologijos principus bei suteikiantis galybę progų praktiškai išmėginti metodą sau.

If we worry about something, we believe that we’re somehow preparing ourselves for an inevitable outcome. If the unwanted thing happens, we want to be prepared internally and in our lives. We prefer the false sense of security that comes from preparing for what we don’t want to the uncertainty that comes from not knowing what is going to happen—even if what we know is going to happen is not a positive outcome. But again, even though we may get to be right by being prepared for a disaster, we may also be bringing the disaster about through our inner and outer preparations. Whenever we worry, we’re holding in mind what we don’t want, and that is what we tend to get.

Iš esmės Sedonos metodas labai paprastas – tiesiog užtenka sau užduoti tam tikrus klausimus, ir kartais net nesvarbu, kokie yra atsakymai, vien klausimo uždavimas sukelia smegenyse tam tikrą pokytį, leidžiantį pažvelgti į save ar į savo gyvenimo situaciją kitaip. Knygoje išsamiai aprašytas metodo taikymas įvairioms sritims – asmeniniam augimui, santykiams, sveikatai, finansinei gerovei. Skaičiau ilgai, nes vien iš teksto perskaitymo būtų mažai naudos – stengiausi kiek įmanoma daugiau informacijos perleisti per savo patirties prizmę. Išsiaiškinau apie save daug įdomių ir man visai netikėtų dalykų, pavyko perkeisti kai kurias manęs netenkinusias situacijas, teko ir ašarų išlieti – ne visuomet pavyksta išlikti ramiai, kai lenda ilgai užsistovėję skauduliai. Bet su jais padirbėjus aplanko tokia lengvybė! Išties puiki knyga ir veiksmingas metodas.

Not all addictions or habits are that obvious. Some habits are subtler. Do you feel like you have to be right? Do you feel that you have to be felt, heard, or seen? Do you feel like you can’t stop judging yourself or others? These are also addictions. Even wanting approval, control, security, and separation are addictions. There are many things that we feel addicted to, or that we habitually do, no matter how hard we try to stop. If you’ve ever tried to stop indulging a habit, you know it can be very difficult.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Apie baobabus ir įpročius

2019-10-12

Antoine de Saint-Exupéry “Mažasis princas” – neblėstanti klasika, kurią atsivertus bet kuriame amžiaus tarpsnyje vis atrandi kažką naujo ir prasmingo Tau būtent dabar.

Mažasis princas pasakoja apie gerų žolių ir piktžolių sėklas, kurias reikia laiku atskirti vienas nuo kitų, ir blogąsias išrauti, vos jos ima skleistis gležnais daigeliais, mat antraip priaugs baisių baobabų, kuriems išsikerojus jau sunku bus atsikratyti.

Laimė

Tai nuostabi alegorija apie mūsų įpročius. Kai nesame dėmesingai sąmoningi, kartais nepastebime, kaip paprasti nekalti malonumai, tokie kaip smaguriavimas ar betikslis naršymas socialiniuose tinkluose, tampa baisiai išsikerojusiais žalingais įpročiais, trukdančiais mums siekti savo tikslų.

Kai jau pradedame pastebėti šiuos baobabus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose, kai suvokiame, jog nenorime, kad jie būtų mūsų mūsų elgesio dalimi, užsimanome jų atsikratyti.

Deja, tai, ką mes dažniausiai darome, yra tik medžių lapų skabymas, geriausiu atveju – šakelių laužymas. Tuomet nusiviliame savimi, kad nepavyksta atsikratyti nepageidaujamų įpročių.

Kaip išrauti baobabų šaknis ir tapti svajonių savimi, mokysimės praktiniame seminare: https://www.facebook.com/events/2496305240605162.

Apie kasdienius įpročius

2019-10-08

Neurobiologijos ir kognityvinės psichologijos mokslininkų tyrimų duomenimis, nuo keturiasdešimties iki devyniasdešimt penkių procentų mūsų elgesio – to, ką mes mąstome, ką sakome, kaip elgiamės – priklauso nuo susiklosčiusių įpročių. Net jei laikysimės konservatyvių duomenų apie penkiasdešimt procentų, tai reiškia, kad pusę viso laiko gyvenime veikiame autopilotu!

Patys įpročiai savaime nėra nei blogi, nei geri, visi jie atlieka tam tikrą funkciją: rūkymas padeda nusiraminti, naršymas telefone vos radus laisvą akimirką – negalvoti apie dabartinį savo gyvenimą, o nuolatinis burbėjimas mintyse – pasijusti viršesniu už kitus ir taip dirbtinai nors trumpam pasikelti savivertę. Būtent, kai kalbame apie įpročius, turime omenyje ne tik tokius akivaizdžius, kaip persivalgymas ar agresyvus vairavimas, bet ir subtilesnius, vykstančius tik mūsų mintyse, bet dėl to ne mažiau pavojingus – nuolatinis kitų vertinimas, savigaila arba priešiškumas aplinkiniams.

Jei tam tikras įprotis kertasi su mūsų pamatinėmis vertybėmis, jei tas svajonių aš, kuriuo norėtume būti, tokiu įpročiu nepasižymi, tuomet galime tam tikrus įpročius vadinti nenaudingais ar netgi žalingais. Gera žinia – jei pavyko išsiugdyti tam tikrą įprotį, pavyks ir jo atsikratyti! Dar geriau – pakeisti jį kitu, naudingu ir padedančiu tapti autentišku savimi!

Kviečiu į praktinį seminarą, kurio metu mokysimės tai daryti. Pasimatykime jau greitai!

Išsami informacija – čia.

Su Mokytojų diena!

2019-10-05

Kai eini į mokyklą, labai madinga jos nemėgti, skųstis visiems, kokia kančia joje sėdėti ir kaip mokytojai gadina Tau gyvenimą. O kai nuo mokyklos baigimo praeina kelios dešimtys metų, kai pavyksta atsiriboti nuo kalbų siekiant būti populiariu ir karštų emocinių reakcijų, gali objektyviau įvertinti ten praleistą laiką ir su Tavim dirbusius žmones.

Deja, ne visi prisiminimai yra malonūs, ne visi mokytojai profesionalūs. Kai kurie iš jų savo asmeninio gyvenimo dramas, nuoskaudas ar projekcijas išliedavo ant mokinių. Tačiau kaip gera prisiminti tuos mokytojus, kurie Tavimi tikėjo! Tikėjo kartais netgi daugiau, nei buvai vertas, taip suteikdamas pasitikėjimo savimi, drąsos ir suteikdamas poslinkį gyvenimo keliui.

Vienas iš tokių žmonių, Mokytoja iš didžiosios raidės man buvo Aurelija Pielikienė, mano lietuvių kalbos mokytoja. Nuo mažens mylėjau žodį ir kalbą, nuo pradinių klasių savo mėgėjišką kūrybą publikuodavau spaudoje, bet atėjo paauglystė, užsisklendžiau tapatybės paieškose, pradėjau itin kritiškai vertinti savo rašliavas. Lyg to būtų maža, viena mokytoja (iš mažosios raidės, pavardė redakcijai žinoma) dar pakomentavo: „Rašyk, rašyk, va kai užaugsi, įsuks buitis, vaikai, baigsis visi tavo eilėraščiai“.

O va Mokytoja A. Pielikienė manimi tikėjo. Skatino, padėjo, į visokius konkursus mano kūrybą siuntė. Sėdėdavom abi, arbatą gurkšnodamos, taisydavom tuos mano eilėraščius, repetuodavom, kaip juos skaitysiu auditorijai. Tik jos dėka Prezidentui Valdui Adamkui ranką spaudžiau, kai mano kūryba rinktinėje su kitų jaunųjų talentų buvo išleista, ir Poezijos pavasarėlio laureate tapau. Šioks toks pripažinimas skatino patikėti savimi, kad turiu galių valdyti žodį, ir rašymas iki šiol yra svarbi mano gyvenimo dalis. Gal ne visai poezijos, bet va, nei buitis, nei vaikai nesustabdo nuo rašymo terapijos, kaip kad buvo kai kurių pedagogų pranašauta.

Laimė

Tariu patį nuoširdžiausią AČIŪ Jums, Aurelija!

Sveikinu su Mokytojų diena Jus bei visus Mokytojus, kurie savo vidinės ugnies kibirkštimis dosniai dalijasi su mokiniais! (va, prašau, kaip poetiškai parašiau)

Tadas Žemgulys: Kančios kaina

2019-10-02

Tadas Žemgulys Kančios kaina– Jei bažnyčia pretenduotų į žmogaus ugdymą, tuomet kunigai būtų tikri šventieji ir nereikėtų jiems teisintis, pagautiems darant pačius baisiausius nusikaltimus. Vadinasi, galime drąsiai daryti išvadą, kad moraliniai skiepai jų neveikia. Kas kitas yra labiau paniręs į katalikų gyvenimą, jei ne jie? Kunigams sudarytos visos sąlygos būti arčiau Dievo, bet ir tai neveikia. Naujienos kaista nuo skandalų apie turto grobstymą ir vaikų prievartavimus. Bet tu visuomet gali tikėti Dievu, nesiremdama jokia religija. Problema, kad žmonėms religija rūpi labiau už jų pačių išgalvotą Dievą.

Kai autorius nusprendžia savarankiškai išleisti savo knygą, tai gali lemti daugybė priežasčių, bet labiausiai tikėtinos dvi: pirma, jis nepaprastai tiki savo kūriniu, ir leidyklų siūlomas honoraras bei kitos sąlygos jo netenkina, nes autorius mano, kad jo knyga verta daugiau; antra, jam nepavyko rasti nė vienos leidyklos, norinčios išleisti kūrinį. Pirmu atveju skaitytojas gali tikėtis šedevro, antruoju  šlamšto, kuris įdomus tik pačiam autoriui. Taigi imdama skaityti Kančios kainą, kurią Tadas Žemgulys ne tik pats parašė, bet ir išleido, buvau pasiruošusi blogiausiam, nors, žinoma, tikėjausi geriausio.

Romaną norėtųsi suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje pagrindinis veikėjas, filosofijos studentas, šmaikščiai, įtikinamai ir netgi sarkastiškai dėsto savo požiūrį į religiją, į žmonių tarpusavio santykius, meilę, vienatvę; tas požiūris – šaltakraujiškai racionalus ir mizantropiškai šopenhaueriškas – pateikiamas dialogų su brolio mergina forma. Žinoma, būtų neįdomu, jei pašnekovė mąstytų panašiai, tad autorius merginą piešia kaip trykštančią meile kiekvienam, pozityvią, tikinčią Dievu ir žmonėmis. Smagu, kad į jos lūpas įdėti argumentai nėra visiškai banalūs ir lėkšti, dėl to išties malonu nardyti dialoguose išklausant abi puses.

Antroji knygos dalis, pagrindiniam veikėjui išdėsčius visus argumentus apie tai, kodėl jis nemėgsta žmonių, sukasi aplink jo santykius su šeimos nariais ir brolio mergina. Intrigos, netikėti siužeto vingiai, ir pabaiga, tarsi sakanti tai ir reikėjo įrodyti. Kai kurie veikėjų poelgiai atrodė sunkiai įtikėtini, na, tiesiog neišplaukiantys iš lig tol piešto jų charakterio. Taip pat keliose vietose strigo aprašomų emocijų vientisumas su veikėjo atliktais veiksmais ar patirta situacija – atrodė: negi iš tiesų kas nors tokiu atveju šitaip jaustųsi? Dėl to kartais buvo sunku susitapatinti.

Apibendrinant, knygą perskaičiau greitai, siužetas įtraukiantis, kalba intelektualiai turtinga, labai gražus viršelis! Jei norėtum paskaityt, įsigyti gali čia.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Apie tikslų siekimą

2019-09-27

Rugsėjis eina į pabaigą, kai kas, teko girdėti, rugsėjo pirmąją buvo nusistatęs kaip naujų tikslų siekimo pradžios datą (aišku, negi lauksi Naujųjų metų, geriau pradėti iš karto!). Na, ir kaip sekasi? Kaip jautiesi?

Ką apskritai pajunti, kai išgirsti žodį Tikslas? Kokios asociacijos kyla?

Gyvename į tikslus orientuotoje visuomenėje, kiekvienoje gyvenimo srityje iš mūsų tikimasi, kad nusistatysime tikslus ir jų sieksime, kitaip negalima bus pamatuoti, kaip sėkmingai mes judame į priekį ir ar apskritai esame sėkmingi, ar nevykėliai. Darbdavys prašo konkrečiai įvardinti tikslus pusmečiui ar metams, šeimoje taip pat esame skatinami nusistatyti, kokie mūsų tikslai, asmeninis augimas ir saviugda – išvien tikslų nusistatinėjimas ir siekimas. Yra posakis, kad jei nežinai savo tikslo, gali labai greitai keliauti, bet vis tiek nenukeliausi ten, kur nori. Taigi patirdami visuomenės spaudimą mes dažniausiai tikslus asocijuojame su stresu, nemaloniu dalyku, kurį visgi reikia turėti, jo laikytis ir siekti.

Kai mes nusistatome sau konkretų tikslą ir aistringai jo siekiame, mūsų dienos ir naktys tampa pripildytos noro, troškimo, siekio pakeisti dabartinę situaciją, mes manome, kad kai pasieksime tikslą, tuomet jau būsime laimingi ir patenkinti, o dabar reikia tiesiog dėti visas pastangas ir prakentėti dabartį, kol nusigausime į tą išsvajotąjį ateities tašką.

Tokiu būdu mes dirbtinai susikuriame stresinę situaciją, neleisdami sau patirti dabarties akimirkos grožio ir pasimėgauti kelionės pilnatve. Tikėtina, kad pasiekę tikslą mes rezultatu pasidžiaugsime labai trumpai, o tuomet vėl nusistatysime sau kitą tikslą, ir vėl gyvensime laukimu bei pastangomis, vėl nukeldami laimės potyrius ateičiai.

Ką daryti?

Laimė

Įsivaizduok, kad tikslas jau yra pasiektas. Kuo detaliau mintyse nupiešk paveikslą tos situacijos, kai jau būsi padaręs ar turėsi tai, apie ką svajoji. Kaip tuomet jausies, kaip atrodysi, kaip elgsies, ką galvosi? Patirdamas malonią pilnatvės būseną sukuri precedentą jai atsirasti Tavo gyvenime. Tai nereiškia, kad nereikia imtis realių veiksmų tikslo link, kad užtenka tik svajoti, bet veikdami iš pilnatvės, o ne iš trūkumo, mes sukuriame erdvę savirealizacijai.

Paleisk savo tikslą. Įsivaizduok, kad jis jau pasiektas, ir pamėgink jį pamiršti. Pasiimk išeigines nuo galvojimo apie tikslą. Prisimink, kiek situacijų Tavo gyvenime buvo, kai siekei kažkokio tikslo, bet paskui lioveisi, ir kažkokiu būdu viskas taip išsisprendė, kad tikslas buvo pasiektas? Žinau šimtus pavyzdžių, pradedant nuo elementaraus daiktų ieškojimo namuose, ir jų radimo būtent tuomet, kai jau prarandi viltį ir liaujiesi ieškojęs, baigiant, atrodo, stebuklingais atvejais, kuomet poros, ilgą laiką nesėkmingai bandžiusios susilaukti vaikelio, galiausiai susitaiko su tuo, kad mažylio neturės, liaujasi varsčiusios vaisingumo klinikų duris, ir… būtent tuomet sužino, kad laukiasi!

Tuomet, kai jautiesi visapusiškai patenkintas savo dabartimi, savo realybe, savo gyvenimu, gali efektyviausiai siekti augimo ir tobulėjimo. Imdamasis veiksmų tuomet, kai esi pilnatvėje, galvoji, jautiesi ir elgiesi visiškai kitaip, nei vedamas desperatiško troškimo, todėl visi žingsniai tikslo link atliekami žymiai sėkmingiau ir produktyviau, maža to, jautiesi laimingas juos žengdamas!

To šiandien Tau ir linkiu!

Rudens lygiadienis

2019-09-23

Šiomis dienomis minimas rudens lygiadienis – metas, kai naktis tampa ilgesnė už dieną, kai tamsa nusveria šviesą, astronominio rudens pradžia. Šį kritinį tašką mūsų protėviai pažymėdavo apeigomis, aukodavo derliaus dievybėms, kviesdavo gausą į savo namus ir laukus.

Mes po nerūpestingos smagios vasaros, po jos kelionių ir klajonių, rudenį sugrįžtame namo, kur mūsų laukia ramiai sudėliota dienotvarkė, vienodesnis ritmas, jaukumas ir šiluma.

Laimė

Lygiadienio proga kviečiu trumpam padaryti pauzę. Stabtelėti, įsiklausyti, pajusti, kokias dovanas, kokį derlių asmeniškai Tau atneša tamsos metas. Kai viskas rimsta ir ruošiasi žiemos sąstingiui, atsigręžus savęsp, sugrįžus namo į save, galime atidžiau pastebėti, kokius turtus sukaupėme, kokia gausa mumyse užderėjo.

Gal kai išoriniame pasaulyje daugiau tamsos ir šalčio, laikas surasti šviesą ir šilumą savyje?

Apie dėkingumą

2019-09-18

Kai buvau maža mergaitė, mano amžiną atilsį močiutė mokė mane melstis. Ir pirmosios mano maldelės buvo ne poteriai, o paprastos, bet nuoširdžios rytinė “Ačiū, Dievuli, už ramią naktelę, prašau, kad būtų nuostabi dienelė” bei vakarinė “Ačiū už nuostabią dienelę, prašau, kad būtų rami naktelė”.

Dabar suaugusi suprantu, kad iš tiesų mylima močiutė mokė mane vieno svarbiausių dalykų gyvenime norint būti laiminga, – dėkingumo. 2003 m. Kalifornijos ir Majamio universitetų mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu kontrolinė tiriamųjų grupė turėjo kasdien užrašyti sąrašą dalykų, kurie tądien juos suerzino arba buvo emociškai neutralūs, o eksperimentinė – sarąšą dalykų, už kuriuos jie tądien jautėsi dėkingi. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad vien pats dėkingumo jausmas, nepaisant jokių kitų gyvenimo aplinkybių ir išorinių veiksnių, leidžia žmonėms patirti daug emocinės ir tarpasmeninių santykių naudos.

Taigi dėkingumas – vienas lengviausių ir mažiausiai pastangų reikalaujančių laimės receptų, kurio nauda galime mėgautis nuolat! Tereikia sąmoningai pagalvoti, už ką šiuo metu jaučiuosi dėkinga.

1. Mano kūnas. Kaip nuostabu, kad mano širdis plaka, plaučiai kvėpuoja, smegenys funkcionuoja! Kaip gera pajusti pasaulį per visus kūno pojūčius – matyti mylimus žmones, girdėti mėgstamą dainą, užuosti nuostabų gėlės aromatą, paragauti gardžiausio skanumyno, pajusti, kaip jaukiai antklodė apgaubia kūną atsigulus miegoti.

2. Mane supantys žmonės. Vaiko šypsena, mylimojo apkabinimas, palaikantys tėvų žodžiai, draugai, kurie paskambina, nes jiems rūpime, kaimynas, kuris palaukia ir nenuvažiuoja liftu, išgirdęs, kad ateini, pardavėja, pasirūpinanti, kad naują puodelį parsineštum namo nesudaužiusi.

3. Gamta ir visas pasaulis. Esu tokia dėkinga, kad galiu pasivaikščioti gryname miško ore, išgirsti jūros ošimą, atsigulti į gėlėtą pievą ar pasiklysti siaurose senamiesčio gatvelėse!

4. Aš pati. Labai svarbu ištarti ačiū sau – už tai, kad kasdien stengiuosi tapti vis geresne, kad mokausi, kad gebu sau atleisti už klaidas, kad išdrįstu net tuomet, kai būna labai baisu, kad rūpinuosi savimi ir kitais.

5. Gyvenimas. Esu dėkinga, kad jis reiškiasi per mane, teka manimi, kad esu gyva ir galiu patirti gyvenimą. Tai didžiausia dovana, kokią esu gavusi.

O už ką šiandien dėkinga Tu?

Laimė

Tam, kad laikas, skirtas šio įrašo skaitymui, nebūtų iššvaistytas, kviečiu sąmoningai įtraukti dėkingumo praktiką į savo kasdienę rutiną. Gali parsisiųsti programėlę į telefoną (pvz., įvedusi į paiešką žodžius Gratitude Journal) ir kiekvieną vakarą prieš miegą užrašyti dalykus, už kuriuos tądien jautiesi laiminga. Gali tai daryti ir rašydama popierinį dienoraštį.

Pirmas žingsnis – dabar pat, komentaruose po šiuo įrašu užrašyk tris dalykus, už kuriuos dabar jautiesi dėkinga.

Apie pauzes

2019-09-14

Svarbiais gyvenimo momentais esame savaime linkę daryti pauzes, jų metu stabtelėti, įsivertinti, susikaupti, išgirsti ir pajusti save, numatyti ateities planus ir tikslus. Tačiau pauzės yra labai svarbus dalykas ir kasdieninėje rutinoje, ypač tuomet, kai esame linkę pasielgti automatiškai ar ugdomės naujus įpročius. Apie tai šiandien ir noriu su Tavimi pasikalbėti. Susimatykim mano Youtube paskyroje.

Laimė

Ryto meditacija laimingai dienai

2019-09-06

Labas rytas!

Kai mes norime patirti tam tikrus pokyčius savo gyvenime ir priimame tvirtą sprendimą pakeisti kai kuriuos įpročius, naują patirčių puslapį dažnai pasiryžtame priimti susiedami ją su kalendoriumi: nuo rugsėjo 1-osios pradėsiu rytais anksčiau keltis, nuo Naujų metų kasdien skirsiu bent pusvalandį mankštai, nuo pirmos pavasario dienos daugiau nebevartosiu cukraus.

Ir kaip mūsų įsipareigojimai sau atrodo vidury sezono?

Tam, kad pratintumeisi prie naujų dalykų, nereikia laukti nei pirmadienio, nei pirmosios mėnesio dienos. Pokyčiai Tavyje ir aplink Tave gali vykti nuolat, tiesiog reikia sąmoningai kaskart paklausti savęs: ar sprendimas elgtis būtent taip pasitarnaus mano ilgalaikei gerovei? Jei taip – pirmyn, dabar! Nėra geresnio laiko nei dabar.

Laimė

Jei jau kurį laiką svarstei pradėti medituoti, tačiau vis atidėliojai, nes a) dar nemoki gražiai sėdėti lotoso poza; b) kartą bandydama medituoti buvai užsnūdusi; c) esi įsitikinusi, kad meditacija skirta tik labai dvasingiems asmenims, o savęs tokia nelaikai, turiu Tau nuostabią žinią – Tu gali pradėti medituoti dabar! Ir nuo dabar – kiekvieną dieną.

Mesk sau iššūkį nuo šiandienos dešimt dienų iš eilės kasdien skirti po dešimt minučių meditacijai, ir tuomet nuspręsi, ar nori šią praktiką tęsti, ar ji Tau naudinga, ar jautiesi laimingesnė. Dešimt minučių kasdien – nėra jau taip labai daug, ar ne?

Sėdėti lotoso poza nėra būtina, pakaks įsitaisyti ant grindų ar kėdės ar lovos taip, kad stuburas išliktų tiesus. Jei nori, gali išbandyti mano vedamą rytinę meditaciją laimingai dienai. Lauksiu pasidalinimo apie tai, kaip Tau sekėsi.