• Renginiai


    Rašymo terapija

    Moters-vyro ryšio terapija

    Lapkričio jaukumo iššūkis

    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

    Giluminis atsipalaidavimas

  • Michelle Obama: Mano istorija

    2020-11-18

    Darbas buvo įdomus ir teikė pasitenkinimą, vis dėlto turėjau būti atsargi, kad jis manęs nepasiglemžtų. Jaučiausi skolinga mergaitėms. Buvome nusprendę leisti Barackui daryti karjerą, kaip buvo numatyta, ir suteikti jam laisvę siekti svajonių, todėl man jau nebuvo galimybių visiškai atsiduoti savo darbui. Sąmoningai nuslopindavau ambicijas ir atsitraukdavau tokiomis akimirkomis, kai kitomis aplinkybėmis būčiau ryžtingai žengusi tik pirmyn.

    Politika domiuosi minimaliai, tiek, kiek tai būtina, kad galėčiau sąmoningai pasirinkti, už ką balsuoti rinkimuose, o JAV politika, nors ir turinti įtakos mūsų šalies gerovei, mažai man pažįstama. Michelle’s autobiografiją skaičiau kaip stiprios moters, užaugusios pakankamai skurdžiomis sąlygomis pietinėje Čikagoje, tačiau studijavusios Harvarde ir nuostabiai atlikusios Pirmosios ponios pareigas, istoriją.

    Ji parašyta išties nuoširdžiai, jautriai ir paprastai, tarsi moteris pasakotų apie savo potyrius ir išgyvenimus artimai draugei. Būtent tokio paprastumo fone iškyla pats Michelle’s asmenybės didingumas, sąmoningas pasiaukojimas ir rūpestis ne tik savo ar savo šeimos interesais, bet viso pasaulio gerove. Tai nėra tik tuščia pompastiška frazė – būdama Pirmąja ponia, ji įsteigė organizaciją, kuri pritraukė milijardus lėšų, skirtų mergaičių švietimui visame pasaulyje. Esu tikra, kad mokymas ir lavinimas išsklaido tamsą, leidžia siekti daugiau ir auginti save kaip asmenybę, todėl švietimo svarba yra neginčijama.

    Mano istorija

    Tapsmas nėra atvykimas į konkrečią vietą ar konkretaus tikslo pasiekimas. Veikiau matau jį kaip judėjimą į priekį, kaip tobulėjimo priemonę, nuolatinį geresnės savęs siekimą. Kelionė nesibaigia. Kadaise tapau mama, bet vis dar pati daug ko turiu išmokti ir dar daug savo dukroms duoti. Tapau žmona, bet ir toliau mokiausi prisitaikyti ir būti nuolankiai kukli, vadinasi, iš tikrųjų mylėti kitą žmogų ir drauge su juo kurti gyvenimą. Ir tapau galios žmogumi, bet vis dar būna akimirkų, kai jaučiuosi nesaugi ir negirdima.

    Ši autobiografija – tai ir istorija apie tai, kaip moteris, siekdama savo idealų, kuriems jos tėvai paaukojo didžiąją dalį savo santaupų, gavusi nuostabų išsilavinimą, galėjusi padaryti svaiginamą karjerą, susikrauti turtus ir visiškai realizuoti savo asmenybės potencialą, paaukojo savo svajonę vardan vyro siekių. Tai skaudu, graudu, prieštaringa ir verčia nerimauti, nes tokių moterų, kaip Michelle Obama yra daugybė. Atsidavusios žmonos, mylinčios mamos, leidžiančios vyrui daryti karjerą paaukodamos savo idealų siekius. Ir nereikia čia paisalioti apie galimybes derinti šeimos poreikius su darbu – vien tai, kad vienam šeimoje kažką reikia derinti, o kitam – ne taip jau labai reikia, daug pasako.

    Tačiau ši nuostabi moteris sugebėjo kiek įmanoma pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir nuveikti daug savo šalies bei visų pasaulio mergaičių/moterų gerovei. Skaitydama nesilioviau žavėtis jos asmenybe, drąsa ir nuoširdumu. Rekomenduoju perskaityti visoms ir visiems.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Apie balansą

    2020-11-15

    Man atrodo, kad gyvenime visur labai svarbus balansas. Turiu savo nuomonę įvairiais klausimais, tačiau niekuomet nenukrypstu į radikalumą.

    Buvo gyvenime laikotarpis, kuomet bene šešis ar septynerius metus nevalgiau mėsos, tačiau nekišau savo filosofijos visavalgiams; puoselėju prieraišiosios motinystės sampratą, tačiau prikišamai nesmerkiu mamų, kurios vietoj krūties kūdikiui paduoda čiulptuką ar vienerių išleidžia į lopšelį.

    Manau, kad balansą svarbu išlaikyti ir kasdieniuose darbuose. Jeigu didžiąją dienos dalį praleidi dirbdamas fiziškai, reikėtų likusį laiką praleisti kūrybiškai arba skirti intelektualioms pramogoms, ir atvirkščiai.

    Man daugiausia tenka dirbti protu, tad kaip atsvarą balansui palaikyti užsiimu įvairiu rankų darbu. Kosmetikos gamyba, dekupažas, mezgimas, žvakių liejimas, siuvimas, kambarinių augalų priežiūra – šiuo metu turiu septyniasdešimt aštuonis vazonus, pilnus įvairiausių augalų!

    Muilas

    Na, ir natūralaus muilo gamyba – iš natrio šarmo ir aliejų, ne muilo bazės perlydymas pridedant kvapukų ir blizgučių. Kažkaip nebeįsivaizduoju savęs perkančios kremo ar muilo – žinoma, atradus gali pasitikėti pirktinių sudėtimi, bet kai pasigamini pati, šimtu procentų esi tikra, kad produkte yra tie sveikatai nekenksmingi ingredientai, kuriuos įdedi pati.

    Nuotraukoje – mano naujausias kūrinys, mėlynasis marmuras, gimęs Pringles dėžutėje, ir labai gardžiai kvepiantis natūraliais eteriniais aliejais.

    Gyvenimas (ne) pagal laikrodį

    2020-11-10

    Seniai seniai, kai aš buvau mažulytė naujagimė, ore sklandė populiarios JAV pediatro Benjamin’o Spock’o idėjos, viena iš jų – apie disciplinos ir tvarkaraščio laikymosi svarbą. Mano mama tuomet buvo jaunutė pirmakartė motina, mylėjusi mane visa širdimi ir uoliai paisiusi tokios garsenybės patarimų – jei buvo pasakyta, kad kūdikį reikia maitinti kas tris valandas, likus dešimčiai minučių iki numatyto laiko, nors ir man kriokiant iš alkio, ji stengdavosi mane nuraminti kitokiais būdais – nešiodama, sūpuodama, kalbindama, myluodama, bet valgyt duodavo griežtai pagal grafiką.

    Kiti galbūt abejoja tokių ankstyvųjų patyrimų svarba, bet aš manau, kad šitoks auginimas turėjo nemažai įtakos ir dabartiniam mano gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, nepaprastai mėgstu gardžiai pavalgyti ir maistas man yra tikrai svarbi tiek kasdienybės, tiek švenčių dalis. Jei ilgesnį laiką esu priversta alkti, darausi tiesiog nepakenčiama!

    Laikrodis

    Galbūt dėl tokios ankstyvosios disciplinos labai vertinu punktualumą – visuomet stengiuosi visur atvykti anksčiau, nei numatyta ar sutarta, o jei esu priversta vėluoti, taip suirztu, kad retsykiais net supanikuoju.

    Trečias dalykas, kuris man šiandien toptelėjo į galvą kaip šios kūdikystės patirties išdava, yra faktas, kad nemėgstu gyventi pagal laikrodį! Tikrai, anksčiau to nesupratau, bet gal ir vasarą šitaip dievinu dėl to, kad jos metu laikrodžiai praranda savo svarbą.

    Todėl dabar – karantino metu – aš tiesiog mėgaujuosi gyvenimu be laikrodžio! Abu vaikai su manimi namie, tad ryte nereikia nusistatyti žadintuvo, kad pagaminčiau sūnui pusryčius ir suruoščiau jį į mokyklą, tada nereikia žvilgčiot į laikrodį, kada jau metas žadinti dukrą ir skubintis ją nuvesti į darželį iki tenykščių pusryčių. Paskui vėl – važiuoti pasiimti vieną, važiuoti pasiimti kitą, sužiūrėti, kada laikas kuriam būreliui, kada jau žiū – laikas miegoti, nes rytoj reikia keltis būtent tuo metu!

    Valgyti, kai išalksti (o ne kai vyksta darbdavio ar mokyklos numatyta pietų pertrauka), miegoti, kai esi pavargęs, keltis, kai esi išsimiegojęs – atrodo, tokie elementarūs bazinių poreikių tenkinimo aspektai, bet kaip mes juos užmirštame, kai įprantame gyventi pagal laikrodį!

    Donna Tartt: Dagilis

    2020-11-08

    Kartais, vakarais, mašinų srautui apskydus ir miestui prieš naktį sparčiai tuštėjant, iš Parko aveniu į langus pūsteldavo drėgnas, suodžiuotas vėjas; metas buvo lietingas, medžiai leido lapus, pavasaris grimzdo vasaron; pavieniai pypsenimai gatvėje, vėsia drėgme tvoskiantys šaligatviai, juste juntamas įsijaudrinęs žmonių knibždėlynas (nepajudinamos, vienišos sekretorės, aptukę vyrai su išsineštinio maisto maišeliais rankose…) – visa tai buvo persmelkta vangaus liūdesio būtybių, iš paskutiniųjų besikabinančių į gyvenimą. Ne vieną savaitę mano gyvenimas buvo įšaldytas, apimtas sąstingio; dabar duše pasileisdavau vandenį visu smarkumu ir staugdavau – tyliai. Visa kas buvo jautru, skausminga, painu, neteisinga; tarsi pro ledų properšą būčiau ištrauktas iš stingdančio vandens į saulę ir pliskinantį speigą.

    Ši pastraipa puikiai apibūdina visą 834 puslapių knygą – jautrią, poetišką, kupiną skausmo, kančios ir nenoro gyventi. Didelio malonumo skaitydama nejutau, vis svarstydavau – ar verta toliau tęsti, mat apimtis tikrai nemaža, bet kai pagrindinis veikėjas jau taip įklimpdavo ir užsiveldavo savo kančioje, kad, atrodė, tikrai tuoj arba nusižudys arba mirs nuo narkotikų perdozavimo, staigiu šuoliu siužetas pasikeisdavo ir vėl įgydavau motyvacijos toliau skaityti.

    Dagilis

    Įdomus dalykas, kad toje nuotraukoje tas trapus berniukėlis jūreivio kostiumėliu, suglaustais keliais – meiliai besišypsantis ir tyras – drauge buvo ir tas seniokas, gniaužęs mano ranką prieš mirtį: du paskiri, susiliejantys tos pačios sielos kadrai. O paveikslas viršum jo galvos – rimties taškas, aplink kurį sukosi visa kas: sapnai ir ženklai, praeitis ir ateitis, sėkmė ir lemtis. Vienos vienintelės reikšmės nėra. Daugiareikšmiškumas. Mįslė, besidriekianti į beribę begalybę.

    Romane pasakojama apie trylikmetį berniuką, kuriam lankantis muziejuje sugriaudėja sprogimas, nusinešdamas kartu buvusios jo mamos gyvybę. Paauglys, išgyvenęs teroristų išpuolį, išsineša garsų paveikslą Dagilis, augdamas ir bręsdamas jį slapsto. Gyvenimas šiam vaikinui tikrai nepagaili tragiškų įvykių, kurių akivaizdoje jis stengiasi vadovautis savais moralės principais, sukelti kiek įmanoma mažiau kančios artimiesiems, o pats savąjį vidinį skausmą malšina vaistais ir narkotinėmis medžiagomis.

    Labiausiai knygoje sužavėjo kerintys antikvarinės aplinkos vaizdai, įdomūs įvairiapusiški filosofiniai svarstymai, įtikinančios vietovių ir savijautos sąsajos. Nepatiko tas gramzdinimasis kančioje.

    Nors nesigailiu perskaičiusi šį romaną, kitų autorės knygų (bent kol kas) neketinu skaityti.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Jennifer Clement: Maldos pagrobtosioms

    2020-11-02

    Tyloje skendinčiame kambaryje norėjosi ištiesti ranką, paimti pultelį ir įjungti televizorių.
    Nežinojau, ką daryti su tokia tyla.
    Televizoriaus garsai versdavo mane jaustis taip, lyg kažką švęstume arba turėtume didelę šeimą. Televizijos garsai buvo tetos ir dėdės, broliai ir seserys.
    Tyla tarp motinos ir dukters, gyvenančių vienumoje ant kalno, kuriame buvo padarytas nusikaltimas, prilygo tylai tarp dviejų paskutinių žmonių Žemėje.

    Tokia, sakyčiau, keista knyga. Apie begalinį moterų skausmą, bejėgiškumą ir tylą. Apie gyvenimą spąstuose, kuriuose, žinai, jog vis tiek kažkaip kažkada įkliūsi. Ir liksi kalta. Kalta, nes esi moteris. Ją reiktų paskaityti feminizmo priešininkams, klausiantiems, ko čia tos moterys šūkalioja, taigi jau seniai visur lygios teisės.

    Maldos pagrobtosioms

    Žinoma, Vakarų pasaulyje situacija nėra tokia tragiška, kaip romane aprašomoje Meksikoje, bet principas tas pats – pavojinga būti gražia, pavojinga prieštarauti, bet jei paklusi, vis tiek nukentėsi.

    Pats romano rašymo stilius manęs itin nesužavėjo, pasirodė keistas ir svetimas – pagrindinė veikėja tarsi ir pasakoja atvirai iš savo pozicijos, bet sunku susitapatinti, sunku suvokti, kodėl ji renkasi vienus ar kitus dalykus, kodėl myli, kodėl nekenčia – kai kurie svarbūs faktai kurį laiką nuslepiami, todėl sunku suvokti motyvus ir savijautą.

    Knyga nedidelė, jautri ir šokiruojanti.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Françoise Sagan: Sveikas, liūdesy I Truputis saulės šaltam vandeny

    2020-10-27

    Aš būtinai turiu suimti save į rankas, susigrąžinti tėvą ir ankstesnį mūsų gyvenimą. Kokie žavūs man staiga pasirodė tie dveji linksmo ir netvarkingo gyvenimo metai, tie dveji metai, kurių taip lengvai atsisakiau anądien… Teisė galvoti, galvoti ne taip, kaip reikia, ar išvis beveik negalvoti, teisė gyventi, kaip patinka, būti tokiai, kaip patinka. Nesakau “būti pačia savimi”, nes esu tik medžiaga lipdymui, bet turėti teisę atmesti teikiamas formas.

    Du mieli, liūdni, romantiški, bet ne skysti, na, tokie visiškai prancūziški trumpi romanai. Labai tinka skaityti rudenį.

    Sveikas, liūdesy I Truputis saulės šaltam vandeny

    Pirmajame, Sveikas liūdesy, kalbama iš septyniolikmetės Sesilės pozicijos, kuri, pamėgusi lengvabūdišką gyvenimo būdą, iš neturėjimo ką veikti ir noro išbandyti savo psichologines įžvalgas ima žaisti žmonių likimais. Antrajame, Truputis saulės šaltam vandeny, pasakojama apie trisdešimt penkerių moters likimą pamilus plevėsą paryžietį žurnalistą ir iškeitus saugų ramų sutuoktinio glėbį į gyvenimą svetur.

    Skaitosi lengvai, dvelkia nostalgija ir trapumu, bet dėl to itin žavu. Rekomenduoju tiems, kurie pasiilgo kažko paprasto.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Sei Shonagon: Priegalvio knyga

    2020-10-21

    “Priegalvio knyga” parašyta džiuihicu stiliumi. Šis žanras Japonijoje išlikęs iki pat šių dienų. Išvertus paraidžiui, džiuihicu reiškia “sekti teptuką”. Kitaip tariant – aprašyti viską, ką sugalvoji, ką pamatai, pasikliauti tik širdimi. Užrašyti netikėtą mintį ar prisiminimą, aprašyti buitinę sceną ar rimtus pamąstymus apie gyvenimą, apie žmones, rašyti lengvai, neprisiverčiant, tarsi poeziją – tai ir yra džiuihicu.

    Rašydama savo tinklaraštį ir maišydama įvairiausias temas žinau, kad nusikalstu rekomenduojamoms šiandienos taisyklėms, pasak kurių, knygų aprašymai neturėtų makaluotis šalia maisto receptų, o poezija – greta pamąstymų apie psichologines problemas. Tačiau aš taip darau, nes tokia jau esu – ir muilą gaminu, ir psichologe dirbu, ir vaikus auginu, ir knygas skaitau. Tai kaip smagu sužinoti, kad toks mano rašymo apie tai, kas artima, stilius egzistavo jau prieš daugiau nei tūkstantį metų tolimojoje Japonijoje, ir netgi turi savo pavadinimą!

    Priegalvio knyga

    17. Brangūs prisiminimai
    Sudžiūvę dedešvos lapeliai. Žaisliniai lėlių daiktai.
    Tarp knygos puslapių pastebėta kadaise įdėta alyvinio ar purpurinio šilko skiautė.
    Ilgesingą dieną, lyjant lietui, netikėtai atrastas senas kadaise tau brangaus laiškas.
    Vėduoklė “šikšnosparnis” – praėjusios vasaros prisiminimas. Naktis, kai šviečia vaiskus mėnuo.

    Labiausiai sužavėjo japoniški estetinio patyrimo aprašai – tiesiog nuostabu, kaip šios tautos žmonės sugeba pastebėti, atkreipti dėmesį į trapius gamtos pasaulio niuansus.

    Žinoma, neišvengiamai malonų virpulį kelia žinojimas, kad knyga buvo parašyta dešimtame amžiuje – smagu pakelti tūkstantmečių istorijos uždangą ir žvilgtelt į kasdienį anų laikų gyvenimą, rūpesčius ir džiaugsmus.

    Šis kūrinys buvo rašomas kaip asmeninis dienoraštis, paviešintas nevisiškai autorei sutinkant, tačiau iki šių dienų laikomas japonų literatūros perlu.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Apie serialus ir meditaciją

    2020-10-19

    Ką tik baigiau žiūrėti paskutinę pirmojo The Midnight Gospel sezono seriją, kuri buvo tobula, nuoširdus ačiū už serialo rekomendaciją mano mylimiausiam broliui!

    Šios serijos metu pagrindinis veikėjas kalbasi su savo mama, kuri daug metų dirbo psichologe, ir ji sūnui pasako, jog mūsų uždavinys gyvenime norint subręsti ir pasiekti širdies ramybę – suvokti, kas tikra, o kas ne.

    Būdami vaikais viską interpretuojame savaip, o suaugusiųjų žodžius ir elgesį besąlygiškai priimame kaip vienintelę galimą tikrovę. Kai užaugame, imame kvestionuoti realybę, vertinti, teisti ir kritikuoti savo tėvus bei jų sprendimus.

    The Midnight Gospel

    Žinoma, tiesiausias kelias suvokti, kas yra tikra, – absoliučiai pasinerti į čia ir dabar. Serialo herojaus mama siūlo paprastą, tačiau itin veiksmingą meditaciją – sutelkiant visą dėmesį į kūno pojūčius. Tai leidžia išsilaisvinti iš užburto mintijimo apie praeitį ir ateitį rato, ir bent kelioms sekundėms panirti į dabarties akimirką.

    Ribojantys įsitikinimai, vaikystės nuoskaudos, kankinančios patirtys turėtų būti peržiūrėtos sąmoningu žvilgsniu ir transformuotos į atvirumą pasauliui, jei norime augti ir mėgautis egzistencijos malonumu.

    Iš esmės tai mes vienu ar kitu kampu darome ir mano vedamuose užsiėmimuose. Kviečiu prisijungti!

    Arba pažiūrėk The Midnight Gospel.

    Kazuo Ishiguro: Plūduriuojančio pasaulio menininkas

    2020-10-13

    Nes iš tiesų žmogus, siekiantis iškilti aukščiau vidutinybės, būti kai kuo nepaprastu, tikrai nusipelno susižavėjimo, net jeigu galų gale jis patiria nesėkmę ir dėl savo ambicijų praranda turtus. Dar daugiau, esu įsitikinęs, kad Sugimura nemirė kaip nelaimingas žmogus. Nes jo nesėkmė buvo visai kitokia negu gėdingos daugelio vidutinybių gyvenimo nesėkmės, ir toks žmogus kaip Sugimura turėjo tai suprasti. Jei jums nepavyko tai, ko kiti net ir pabandyti nei drąsos, nei valios neturi, atsigrįžus į savo gyvenimą, mintis apie tai gali teikti paguodą – iš tiesų net ir gilų pasitenkinimą.

    Traukia mane į Japoniją, nors Tu ką. Turbūt jaučiu, kad Tekančios saulės šalies kultūra pasižymi savybėmis, kurių man labiausiai trūksta, kurias norėčiau ugdytis ir augintis savyje. Tarsi mano tobulėjimo kelrodė žvaigždė :)

    Romane aprašomas veiksmas rutuliojasi pirmoje XX a. pusėje, kai tos senosios tradicijos buvo dar gyvesnės ir stipriau pulsuojančios. Na, tarkim, kaip Jums sprendimas parduoti namą ne tam, kuris daugiau pinigų pasiūlys, o tam, kurio reputacija (šią ištyrus pačių pardavėjų samdytiems detektyvams) puikesnė?

    Plūduriuojančio pasaulio menininkas

    Sunku įvertinti pasaulio grožį, kai abejoji pačiu jo patikimumu.

    Elegantiškas, kaip santūrus pokario ponas, jautrus ir nuoširdus kūrinys. Oriai kalbama apie praeities klaidas, kaltę ir atsiprašymą. Visas romanas tiesiog alsuoja pagarba.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Kazuo Ishiguro: Neleisk man išeiti

    2020-10-11

    Tomis tylomis žvelgė į Rūtą, aiškiai sutrikęs ir negalėdamas suprasti, kieno pusę ji palaiko. Aš ir pati nebuvau tikra, kad manąją. Staiga man toptelėjo, jog Rūtai tikriausiai nepatiktų, jei pamiršę pagrindinę savo išvykos tikslą nukryptume į šoną, vadinasi, nors ir nenoriai, ji turėtų pritarti man. Nusišypsojau jai, bet ji man tuo pačiu neatsakė.

    Labai gadino knygos skaitymo malonumą tai, kad vos pradėjus prisiminiau, jog mačiau jos ekranizaciją. Mano atmintis išties prasta ir nemažai filmo detalių iškildavo prieš akis tik perskaičius tam tikras pastraipas, tačiau nuo pat romano pradžios žinojau, kuo visa ši pakankamai šiurpi, mano nuomone, istorija kvepia ir tai atėmė nemažai žavesio, kurį būčiau patyrusi kartu su nuostaba.

    Neleisk man išeiti

    Nors romano veiksmas vyksta Anglijoje, nepaprastai stipriai jaučiamos japoniškos autoriaus šaknys, dėl kurių knyga su skaitytoju kalbasi itin atvirai, nuoširdžiai, neslapukaudama ir nesidangstydama įvairiomis pseudofilosofinėmis kaukėmis. Net jokių ištraukų nebuvau pasižymėjusi tinklaraščio įrašui, nes nebuvo tokių itin mąslių ar paveikių romano vietų. Kita vertus – pati knyga visa iš esmės būtent tokia ir yra – mąsli ir paveiki. Tiesiog sukrečianti savo gyliu ir jautrumu. Prisiliečianti prie pat skaudaus paties žmogiškumo, humaniškumo gyvasties, šerdies, geluonies.

    Šalia mėginau skaityti keletą knygų apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, tačiau kai žiaurumas pateikiamas pernelyg tiesmukai ir atvirai, jis galbūt kartais tiek nebešokiruoja, kaip tas, apie kurį pasakojama šiame romane. Ir kuris vykdomas kasdien mūsų pašonėje, na, galbūt tik kiek kitokiomis formomis.

    Puiki knyga.

    P. S. Dar didesnis kuriozas yra tai, kad paskelbus šį įrašą supratau, kad ne tik filmą buvau mačiusi, bet ir pačią knygą prieš šešerius metus skaičiau… Tikrai “žaviuosi” savo atmintimi.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.