Christian Bobin: Džiugė

2017-01-15

Christian Bobin DžiugėNe, nenoriu baseino. Ar aš apskritai ko nors noriu? Viską turiu. Kas rytą atmerkiu akis ir jaučiuosi milijardierius: štai gyvenimas, diskretiškas, triukšmingas, spalvingas, mažas, begalinis. Chaosas, amžiai ir žvaigždės sukūrė šį stebuklą man – ne vien man, žinoma, bet ar mano kaltė, jog sugebu įvertinti šią dovaną, jog nestoviu nuliūdęs prieš šį lobį, ar mano kaltė, jog neturiu poreikio rūšiuoti ir kad viską gaunu kaip galimybę, net migreną, net šį kairės kojos didžiojo piršto skausmą?

Dažnai mano mėgstamas autorius Christophe‘as André mini ir cituoja Christian‘ą Bobin‘ą, tad nusprendžiau iš arčiau susipažinti su šio autoriaus kūryba. Pradžiai puikiai susiskaitė mažulytė plonulytė Džiugė. Įtaigi, subtili, džiaugsminga ir kartu kupina paradoksų, miela ir prancūziška istorija. Tokia trumpa ir įtikinanti, kaip sapnas. Apie kitokį gyvenimo būdą.

Šešta valanda popiet. Priešais jį mėlynas dangus. Ilgai laukti nereikėjo. Per kelias minutes mėlyna uždanga pasitraukė, scenoje pasirodė aktoriai. Šįvakar jie nepriekaištingi – didžiuliai debesys su grakščiomis kregždėmis, ir ta, kuri pasirodo paskutiniame veiksme – žvaigždė Aušrinė, spindinti paprastumu. Spektaklis truko ištisas tris valandas. Pabaigoje Albenas pakėlė taurę į trupės sveikatą. Jau ketveri metai jis dalyvauja tame pačiame vaidinime. Kiekvieną kartą randa ką nors nauja.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Sara Maitland: Tylos knyga

2017-01-06

Sara Maitland Tylos knygaŽinome taip nedaug. Niekas nenori apie tai kalbėti. Gyvename kultūroje, kur senėjimo procesas kelia siaubą ir moterys skatinamos vartoti dirbtinius hormonus, kad nepatektų į šią magišką būseną. Bet šis reiškinys būdingas ne tik mūsų laikams. Vidutinio amžiaus ir menopauzę išgyvenančios moterys visiškai neminimos ir daugumoje mitų bei liaudies pasakų – iš pradžių esi princesė ir motina, paskui dingsti ir vėl atsirandi kaip senė.

Nuostabi knyga apie vieną labiausiai mane šiuo metu dominančių aspektų (procesų?) – tylą. Autorė paskyrė (ir vis dar tebeskiria) ne vienerius metus šio fenomeno tyrinėjimui: kokia gali būti tyla, ką ji duoda (ir ką atima), kaip ji veikia tylą išgyvenantį žmogų. Pati nekantraudama laukiu to gyvenimo etapo, kai vaikams paaugus ir įsipareigojimams šeimai sumažėjus galėsiu skirti nemažą laiko tarpą (tobula būtų pradėti nuo 40 dienų ir naktų) nepertraukiamai tylai. Kol kas mėgaujuosi tyla pamažiukais, kaip prabanga, ir labai ją vertinu.

Mūsų triukšmo apsėstoje kultūroje labai lengva pamiršti, kokia daugybė svarbiausių gamtos jėgų, nuo kurių priklausome, veikia tyliai – visuotinė trauka, elektra, šviesa, potvyniai, nematoma ir negirdima viso kosmoso suktis.

Pažįstu žmonių, kuriems tyla asocijuojasi su kažkuo baisiu, tarsi kažko gyvenime trūktų, stigtų, tad tos minutės, kai jie su niekuo nešneka, užpildomos televizoriaus tarškesiu, muzikos trankumu, socialinių tinklų pypsėjimu ir panašiai. Aš pati kuo toliau, tuo dažniau laikau telefoną išjungtu garsu… na, bet dabar rašau apie knygą. Žodžiu, Sara Maitlanda tylą dievina, o triukšmo negali pakęsti. Ji tyrinėjo save tyloje ir tylą savyje keisdama buvimo vietą – išbandė Škotijos viržynes, Sinajaus dykumą, kalnus, miškus, sensoriką slopinančią kapsulę, kvakerių susirinkimus, grupines budistų meditacijas ir panašiai. Potyriai įkvepiantys!

Norėjau įsitaisyti tyloje ir kažkaip apriboti savo pačios lūkesčius – kuo mažiau planuoti, kurti, vadovauti, tvarkyti savo dienas. Kuo daugiau patirti, jausti, gyventi, būti. Savanoriškai į tylą pasitraukusių žmonių patirtis rodo, kad prireikia šiek tiek laiko, norint joje įsikurti. Žinoma, laikui bėgant tyliau netampa, bet pats labiau prisitaikai prie tylos. Kitaip nei garsas, dūžtantis tau į ausis, tyla yra vos pastebima. Kuo daugiau ir ilgiau tyli, tuo geriau įsiklausai į tylutėlius jos garsus, tad pati tyla visuomet nepastebimai pasprunka lyg laukinis žvėriukas.

Knygoje rašytoja dalinasi nagrinėtų literatūros šaltinių apie atsiskyrėlių ar kitų žmonių, išgyvenusių tylą, analize, lygina juos tarpusavyje, svarsto, prieina pakankamai originalių ir (bent jau man) niekad anksčiau negirdėtų ir nežinotų išvadų. Perskaičiusi jas viduje sau sušukdavau oho! ir tvirtai nuspręsdavau, kad ši knyga mano vertinimo skalėje verta dešimtuko. Bet trukdė keli aspektai, kuriais su rašytoja nesutinku – apie miškų reikšmę žmogui (ji teigia, kad miškas baugina, kad žmonės yra linkę jo šalintis, man – priešingai, miškas – pati stebuklingiausia ir labiausiai mane traukianti stichija, savo 40 tylos parų svajoju praleisti būtent miške), taip pat pernelyg didelis religingumas ir pamaldumas. Taip iki pabaigos ir svarsčiau – 9 ar 10, 9 ar 10? Visgi manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje ši knyga man davė tikrai reikšmingai daug, neatmetu galimybės dar kartą ją skaityti ateityje, tad…

Ir čia, staiga ir gana netikėtai, nejučia perjungiau bėgį ar panašiai. Manęs ir kraštovaizdžio nebeliko, visa tapo viena, lyg man kas būtų nupūtęs odą. Negana to, molekulės ir atomai, iš kurių esu sudaryta, tarytum vėl susijungė su molekulėm ir atomais, iš kurių sudarytas visas likęs pasaulis. Jutau absoliutų ryšį su viskuo. Toji akimirka truko labai trumpai, bet persmelkė viską. Nuo tada, kai dar buvau visai maža, neprisimenu patyrusi tokio išskirtinio pojūčio, kai jautiesi neatskiriama visa ko dalimi.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

2016-ųjų viršūnės

2016-12-31

Visuomet prieš rašydama metų apžvalgą perskaitau pernykščią. Jei 2015-uosius pavadinau geriausiais iki šiol savo gyvenime metais, tai besibaigiančius 2016-uosius įvardinčiau kaip juodžiausius ir skaudžiausius dėl patirtos netekties. Gyvenimas jau toks – ne tik duoda, bet ir atima.

Sodas

Metų knyga. Šiemet perskaičiau 40 knygų, turinčių 12216 puslapius, taigi vidutiniškai 3,33 arba 1018 puslapių per mėnesį. Normaliai, sakyčiau. Kaip ir kasmet, ne vieną knygą mečiau skaityti įpusėjusi, nes nebeištvėriau, taigi realiai perskaitytų puslapių skaičius būtų didesnis. Didžiausią įspūdį šiemet paliko Alessandro Baricco Misteris Gvynas, Andriaus Tapino Maro diena bei Adele Faber, Elaine Mazlish Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų. Tik šioms trims knygoms daviau dešimties įvertinimą iš dešimties. Praėjus laikui atrodo, kad galbūt kitos knygos, kaip, pavyzdžiui, Žarskaus Virsmų knyga, turi mano požiūriui į gyvenimą didesnės įtakos, nei, tarkim, Tapino Maro diena, bet kai vertinau tik perskaičiusi, man atrodė kitaip, nes, matyt, buvau veikiama emocinio įspūdžio – Maro dieną susidomėjusi tiesiog rijau, o Virsmų knygą skaityti vietomis buvo nuobodoka. O geriausia šių metų perskaityta knyga skelbiu… Alessandro Baricco Misterį Gvyną!

Metų filmas. Šiais metais filmų žiūrėjau neįprastai daug – reikėjo mintis praaušinti neužsiimant dideliais mąstymais (į kuriuos geros knygos, nori nenori, įtraukia). Labiausiai emociškai paveikūs buvo Xavier’o Dolan’o Mamytė (Mommy), Terrence’o Malick’o Gyvenimo medis (The Tree of Life) ir S. Craig’o Zahler’io Kaulo tomahaukas (Bone Tomahawk). Tarp visų filmų bendra tai, kad jų režisieriai buvo kartu ir scenarijaus autoriai. Man tai – ženklas, kad filmo autorius turi nepaprastai stiprią idėją, besąlygiškai ja tiki ir daro viską, kad profesionaliai perteiktų ją žiūrovui. Ir visiems trims, be abejonės, nuostabiai pavyko tai padaryti. Pačiu geriausiu 2016-aisiais matytu filmu skelbiu Gyvenimo medį. Vienareikšmiškai.

Sodyba

Metų įvykis. Šiemet netekau labai brangaus žmogaus ir pradėjau dirbti dviejuose naujuose darbuose. Darbas suteikia man nemažai galimybių augti tiek iš profesinės pusės, tiek iš asmeninės, ir esu labai laiminga pagaliau atradusi vietas, į kurias gera eiti, tad niekad sekmadienio vakarą manęs nebekankina nerimas, pavadinimu et-rytoj-vėl-į-darbą. Visgi skaudi netektis vienareikšmiškai yra svarbiausias metų įvykis.

Metų vaizdas. Daug fotografavau, ypač gamtos, nes ji, be abejo, kelia didžiausią susižavėjimą ir nuostabą. Trijose šio įrašo iliustracijose – trys mano mėgstamiausios poilsio vietos – sodas, sodyba ir pajūris. Leidžiu sau neišrinkti vieno nugalėtojo, nes ir ten, ir ten, ir ten taaaaaip gražu…

Metų atostogos. Šiemet atostogavau daug, bet netoliese – vienintelė kelionė į užsienį buvo atostogos netoli Liepojos. Nuostabiai leidau laiką sode po žydinčiomis obelimis, Druskininkuose, Klaipėdoje, Smiltynėje, Juodrantėje, sodyboje vidury miškų. Džiaugiausi ramybe, gamtos kvėpsniais, grynu oru ir miškais. Metų atostogos – turbūt Juodkrantėje, nes ten smagiai šurmuliavome su mama, broliu, sese ir vaikais.

Metų muzika. Ieškodama ramybės šiemet daug laiko praleidau klausydama meditacinės arba klasikinės muzikos. Metų atradimu tapo Martynas Jocius, anksčiau muziką leisdavęs Virsmų pavadinimu. Naujausias jo albumas Flow yra nuostabus, bet šiemet dažniausiai klausiausi jo Awareness.

Jūra

Metų atradimas. Šiais metais man metų atradimas yra mano mylimasis, atradęs savyje slypintį kulinaro talentą. Kadangi pati nemėgstu virtuvėje sukiotis, apskritai džiaugiuosi, kad šeimoje atsirado mėgstantis gaminti valgį asmuo (iki šiol visas viltis dėjome tik į sūnų, kuris domisi maisto ruoša, bet dar ilgai laukti tektų, kol savarankiškai imtų gaminti). O kadangi mylimasis ne tik ruošia valgį, bet ir daro tai nepaprastai gardžiai, esu daugiau nei sužavėta.

Tokie tad man buvo 2016-ieji. Žinoma, kitiems metams duodu daug vilčių, tegu jie būna kupini naujų pradžių ir malonių atradimų. To linkiu ir Tau!

Christophe André: Tik nepamiršk būti laimingas

2016-12-21

Christophe André Tik nepamiršk būti laimingasLaimės fenomenologijai tai būdinga: pojūtis, kad laikas sustojo, išsiplėtė, atsidūrėm amžinybės skliaustuose. Mūsų laimės akimirkos – lyg amžinybės gūsiai. Tada laikas sustoja. Deja, panašiai būna ir ištikus nelaimei – ji taip pat priverčia pajusti kažką bendra su amžinybe: kai nelaimė mus drasko, bijom amžiams likti jos naguose.

Visi mes gyvenime kažko ieškom: vieni – ramybės, kiti – nuotykių, treti – tiesos, o aš, kaip ir sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas – laimės. Todėl tokios knygos kaip ši yra patys geriausi gyvenimo vadovėliai, skatinantys ne laukti laimės rankas sudėjus, o aktyviai darbuotis siekiant ją kasdien pajusti. Technikos išties veiksmingos, tik reikia nenuleisti rankų. To siekdama surašiau neįprastai daug citatų iš knygos, mat kiekviena jų primena atskirą laimės aspektą, kurio svarbu nepamiršti.

Budri sąmonė kreipia psichiką į malonius kasdienius įvykius, kurie dažnai lieka nepastebimi, nes mūsų dėmesys būna sutelktas į rūpesčius arba tiesiog į tikslus. Budriau gyvendami pamatysime atsiskleidžiant daugiau iki tol nepažintų geros savijautos šaltinių: skirti laiko stabtelėti ir pakvėpuoti, pažiūrėti į dangų, paklausyti paukščio, pasigardžiuoti maistu.

Knygos autorius – profesionalus psichoterapeutas ir psichiatras, tad jo kūrinyje nėra mistifikuotų terminų ir procesų aprašymų, nėra banalių motyvacinių savipagalbos frazių, tik aiškūs naujausiais moksliniais tyrimais paremti pastebėjimai bei konkretūs pavyzdžiai iš rašytojo asmeninės patirties. Turinio dėstymo forma originali – pozityviosios psichologijos terminai ir asmeninės įžvalgos pateikiamos ne pagal sistemingą planą, o abėcėlės tvarka, kaip enciklopedijoje ar žodyne. Iš vienos pusės – įdomu, iš kitos – esu žmogus, mėgstantis informaciją susisteminti (o geriausia – gauti susistemintą), tad bendras įspūdis paliko neigiamą poskonį, vien dėl jo neduodu kūriniui 10 balų.

Gyvename ne tam, arba ne vien tam, kad būtume laimingi, bet taip pat ir ypač todėl – bent jau retkarčiais, – kad mums leista tokiems būti. Gyvenimo dovanojamos laimės akimirkos, kurias gebame priimti, yra kaip važiuoti automobiliu į degalinę: prisipilam pilną baką, kad galėtume keliauti toliau.

***

Tad prieš imdamas jį guosti paprašau, kad papasakotų apie save, apie tai, kas vyksta jo galvoje, kūne, ką jis veikė visą dieną. Grįžtam į tikrovę, skaudžią tikrovę, bet apie ją galim kalbėti. Paskui pamažu imu duoti patarimų: „Žinau, jokie mano žodžiai tavęs nepaguos, nes kol kas esi nepaguodžiamas. Tik noriu paprašyti tavęs ir toliau išgyventi kiekvieną akimirką, vieną po kitos, – kas kartą, kai tave užlies didžiulės širdgėlos bangos, kvėpuok, verk, atsitrauk nuo jų ir leisk joms tekėti, o pats atsikvėpk. Paskui iškart imk veikti – vaikščiok, dirbk, daryk viską, kas įtraukia visą kūną ir kiek įmanoma labiau – smegenis. Tai viskas, nereikia jokių kitų pastangų.“

***

Lengvumas – ne kliūtis gelmei: džiaugsmo apraiškos gali būti lengvos, o ištakos – gilios. Lengvumu tiesiog išreiškiama laimė būti gyvam: ta laimė netrukdo mums suvokti, kad gyvenimas laikinas. Tad lengvumas yra elegantiškas būdas per rimtai nežiūrėti į tragišką žmogaus padėties pusę: gyventi būnant sąmoningam ir lengvam – įmanoma…

***

Tikiuosi, kad niekas dar ilgai neis per vagoną, man labai patinka būti vieninteliam būdraujančiam – lyg atsikeltum labai anksti ryte medituoti arba dirbti, kol kiti miega. Tai ne viršenybės jausmas, bet veikiau kažkas, kas tenkina mano, komunikabilaus vienišiaus, būdą: esu vienas ir ramus, o kiti tuo metu netoli ir nieko iš manęs nereikalauja. Vienatvės ir ryšio laimė.

***

Nerimas yra skausmingas tikrovės suvokimas, o laimė – džiaugsmingas jos suvokimas. Abiem atvejais liekam tikrovėje. Nerimas mums sako: „Žinoma, gyventi – laimė, bet ir nuomą reikia mokėti, kiek rūpesčių ir nelaimių ištinka.“ O laimė šnabžda: „Žinoma, rūpesčiai ir nelaimės visada šalia, bet vis dėlto – kokia laimė gyventi!“ Kadangi žinom, kad ir viena, ir kita teisybė, nuolat dvejojam. Mūsų sąmonė tai vienaip, tai kitaip suvokia tikrovę. Kol pagaliau suprantam, kad yra viena vienintelė tikrovė, žinoma, sudaryta iš laimingų ir kitokių, nelaimingų ar skaudžių, akimirkų.

***

Dažnai mūsų gyvenime tai, kas skubu, būna priešinga tam, kas svarbu. Skubu: daryti tai, ką gyvenimas mums liepia: dirbti, eiti pirkinių, meistrauti, skirti laiko kitiems… Svarbu: pasivaikščioti gamtoje, kontempliuoti gražius dalykus, skirti laiko pokalbiui su senais draugais… Tai, kas skubu, greit užima to, kas svarbu, vietą – kas svarbu, visada gali palaukti ir beveik niekada nebūna skubu. Teoriškai mes tai žinom, visada. O ką darom praktiškai?

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Apsikabinimas

2016-12-07

Atsisėdusi ant kietos palangės
Apsikabinu kelius
Apsikabinu neužtikrintumą
Ir švelnų nerimą
Ištikimiausią draugą
(Tarną?)
Nusipiešiu kortas
Su savo atvaizdu
Bandau nepralaimėt
Tik ne šį kartą
O mano svaigiosios svajonės
Grįžkite sveikos krantan

Birdies

Žingsniuodama

2016-11-26

Šoktelėjo
Šūktelėjo
Sutrukčiojo
Ir visos tobulos simetrijos pažiro
Aštriabriauniais blizgučiais ant
Jautraus mano gyvenimo paviršiaus
Aštuonetais ar begalybės simboliais
Žingsniuodama
Bandau ištrūkt
Iškvėpt
Kad tūkstantį kartų vėl gaivalas
Įsuptų
Plaukt su srove
Svarbiausia nesipriešint

Aukštyn

Pasilikim

2016-11-25

Čiobreliai šiurena
Praskydusiais verpetais
Šermukšniai tobulu
Apvalumu sunkiasi
Dulkėtuose tarpupirščiuose
Raibuliuoja lengvas nerimas
Mano meile
Pasilikim
Čia

Žemyn

Adele Faber, Elaine Mazlish: Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų

2016-11-01

Adele Faber, Elaine Mazlish Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtųPožiūris, slypintis jūsų žodžiuose, yra toks pats svarbus, kaip ir patys žodžiai. Vaikams patinka, kai jūsų žodžiai reiškia: „Iš esmės tu esi mielas ir gabus žmogus. Kai tai suprasi, veikiausiai reaguosi atsakingai.“ Žlugdantis požiūris: „Iš esmės tu tik erzini visus ir nieko neišmanai. Tu nuolat ką nors iškreti ir dar kartą įrodei, kad esi niekam tikęs.“

Kai kurios knygos apie vaikų auklėjimą daugiau kalba apie pačią santykio su vaiku kūrimo filosofiją, retais atvejais pasitelkdamos pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo, tuo tarpu kitos pradeda nuo realių kasdien vaikus ir tėvus varginančių situacijų ir siūlydamos savo sprendimo būdus nejučia perteikia ir visą koncepciją. Kaip kalbėtis su vaikais… yra tikslus antrojo varianto pavyzdys. Gausybė pavyzdžių, pratimų, praktinių užduočių skaitytojams – tik dirbk ir dirbk su savim!

Kas atsitiko? Kodėl per kelias minutes mama nuo mandagumo pereina prie smurto? Faktas tas, kad kai jūs esate atvira, o jus ignoruoja, pyktis greitai paima viršų. Jūs pagalvojate: „Kaip vaikas gali manęs neklausyti, juk buvau tokia maloni? Aš jam parodysiu! Bum!“

Kai kuriems tėvams visiškai nusispjaut į išorinę informaciją apie auklėjimą – jie elgiasi taip, kaip jiems tuo metu liepia širdis ar sveikas protas, kaip matė elgiantis su vaikais kitus, o geriausia – savo tėvus. Kiti tėvai nuoširdžiai domisi tuo, ką rekomenduoja specialistai – skaito knygas ir straipsnius internete, lankosi paskaitose ir seminaruose. Kai kas iš to išlieka galvose ir yra probėgšmiais pritaikoma realiame gyvenime. Tačiau tam, kad pokyčiai iš tiesų įvyktų, kad vaikas augtų sąmoninga, savimi pasitikinčia ir save bei kitus gerbiančia asmenybe, reikia daug oi daug valandų praktinio darbo. Šios knygos autorės būtent tai ir ragina daryti – praktikuotis, daug dirbti visų pirma su savimi, o paskui – ir su vaikais. Ir rezultatai tikrai bus akivaizdūs!

Jeigu galite pasiekti savo vaiko mintis humoro pagalba, tai jūs turite dar daugiau galios! Nėra nieko geresnio nei truputėlis humoro, norint paskatinti savo vaiką veikti ir pakelti nuotaiką visuose namuose. Daugumos tėvų problema yra ta, kad jų natūralus humoro jausmas užgęsta nuo kasdienio susierzinimo bendraujant su vaikais. Vienas iš tėvų papasakojo, kad paveikti vaikus jis galėjo tik žaismingai pateikdamas užduotį, t. y. kalbėdamas keistu akcentu arba pakeisdamas balsą. Vaikams labiausiai patiko „roboto“ balsas: „Tai-yra-RC3C. Kitas-žmo-gus-kuris-paims-ledukų—ir—nepripildys—indo-bus—išsiųstas—į-kosmosą. Prašau-imtis-atitinkamų-veiksmų.“

Likau sužavėta šios knygos praktiškumo! Nors ji parašyta prieš kelis dešimtmečius, joje nagrinėjami klausimai nepaprastai aktualūs šiandien. Jei kas nors sakytų – nesiruošiu skaityti krūvos knygų apie vaikų auklėjimą, rekomenduok man vieną gerą – pasiūlyčiau būtent Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų.

Įspėjimas. Nevartokite savo vaiko vardo, kaip vieno žodžio teiginio. Kai vaikas išgirsta „Siuze“ daug kartų per dieną, vardas pradeda asocijuotis su nepritarimu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Pamela Druckerman: 100 prancūziško auklėjimo taisyklių. Kaip auginant vaiką neprarasti sveiko proto

2016-09-20

Pamela Druckerman 100 prancūziško auklėjimo taisykliųSavarankiškumas – vienas pagrindinių dalykų, reikalingų jūsų vaikui. (Pasak Françoise Dolto, sulaukęs šešerių vaikas turėtų gebėti namie daryti viską, kas su juo susiję.) Pripažindami jo savarankiškumą (kada jis būna pasirengęs) parodote, kad juo pasitikite ir jį gerbiate. Taip kreipiatės į jo aukštesnįjį „aš“. Leiskite jam būti savarankiškam ir jis noriau gerbs jūsų poreikius. Šiaip jau, anot prancūzų, kiekvienas šeimoje turėtų gyventi savo gyvenimą.

Ši knyga – tai Vaikų auklėjimo pagal prancūzus santrauka, dvigubai trumpesnė, išskiriant esminius principus ir vengiant pasakoti asmeninio gyvenimo detales, kurių gausu pirmojoje knygos versijoje. Nors praktinių patarimų yra visas šimtas, esmė yra pagauti požiūrį į vaiką – kad jis, nors ir mažas bei nebrandus, yra asmenybė, pajėgi tyrinėti pasaulį, užmegzti socialinius ryšius, ne tik pati verta pagarbos, bet ir privalanti rodyti pagarbą kitiems.

Paryžietės motinos mano, kad ieškant veiklos vaikui visiškai protinga pasverti ir jų įtaką savo pačios gyvenimo kokybei. Prancūzė, kuri didžiąją laisvalaikio dalį pravežioja vaikus po užklasinius būrelius, niekam neatrodo atsidavusi mama. Į ją žiūrima kaip į pavojingai praradusią pusiausvyrą. Jos auka net nelaikoma naudinga vaikams.

Prancūzų kultūra yra neatsiejama nuo maisto, tad knygos pabaigoje rasi mėgstamų Paryžiaus vaikų darželio receptų – paprastų, bet sveikų ir gardžių patiekalų, kuriais drąsiai gali maitintis visa šeima. Tai vėlgi susiję su pagarba – vaikas laikomas žmogumi, lygiai taip pat, kaip ir kiti šeimos nariai, todėl specialiai jam nėra ruošiamas kažkoks vaikiškas maistas, tuo pačiu gerbiamas ir suaugęs asmuo, šeimoje gaminantis valgį – vienodą visiems.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Pamela Druckerman: Vaikų auklėjimas pagal prancūzus

2016-09-19

Pamela Druckerman Vaikų auklėjimas pagal prancūzusPrancūzai džiaugiasi savitu kiekvieno vaiko temperamentu. Bet jiems savaime suprantama, kad kiekvienas sveikas vaikas gali neverkšlenti, negriūti aukštielninkas išgirdęs žodį „ne“ ir apskritai neįkyrėti ir negriebti visko, kas papuola po ranka. Jie labiau linkę neapgalvotus vaikų reikalavimus laikyti kaprizais, impulsyviomis užgaidomis. Todėl nedvejodami atsisako tuos įgeidžius tenkinti.

Auginti vaiką – vienas sunkiausių užsiėmimų netgi ir turint pakankamai teorinių žinių. Suvokdama, kad mano rankose iš dalies yra būsimo suaugusio asmens charakteris ir asmenybė, nuolat svarstau, ar elgiuosi tinkamai, ar pakankamai gerai, o gal visai ne į temą. Noriu nenoriu lyginu save su kitų mamų elgesiu ir kartais mane apima neišvengiamas kaltės jausmas – gal aš nepakankamai gera mama? Perskaičius šią knygą neabejotinai gavau vieną didžiulį pliusą – tą kaltės jausmą gerokai sumažinau ir įgijau daugiau pasitikėjimo, kad tai, kaip auginu sūnų, yra tinkama. Knygos autorė, amerikietė, apsigyveno Paryžiuje, todėl ji visais klausimais lygina vaikų auginimą JAV ir Prancūzijoje. Ir man lyg akmuo nuo širdies nukrito, pasijutau kaip bjaurusis ančiukas, suradęs savo gulbių pulką, nes, pasirodo, daugeliu klausimų ir aš vaiką auginau prancūzišku stiliumi, kai nemažai pažįstamų mamų bando tai daryti amerikietiškai.

Prancūzų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad motinystė, nors ir labai svarbi, neturi nustelbti visų kitų moters vaidmenų. Mano pažįstamos paryžietės šią mintį išreiškia taip: motinos neturėtų vergauti savo vaikams.

Ši knyga parašyta ne vadovėlio ar patarimų stiliumi, o kaip vientisas romanas, kuriame autorė pažindinasi su paryžietiška kultūra, požiūriu į vaiką ir jo auklėjimą bei moters vaidmenimis. Nesakau, kad šimtu procentų pritariu viskam, ką apie mažųjų auginimą mano prancūzai. Tikrai jokiais būdais nesutikčiau trijų – keturių mėnesių kūdikio atiduoti į lopšelį ar žindyti trumpiau nei iki pirmojo gimtadienio. Tačiau šią knygą labai rekomenduoju perskaityti visiems, turintiems mažų vaikų ar ketinantiems jų susilaukti. Jei jau ir taip vadovaujatės panašiais principais – patvirtinsite sau, kad darote tai teisingai (nors iš tiesų geriausias patvirtinimas – jūsų vaikas, su kuriuo malonu būti), o jei elgiatės priešingai – gal pasinaudosite bent vienu kitu naudingu patarimu.

Prancūzų manija sveikintis liudija, kad Prancūzijoje vaikai nenustumiami į šešėlinę pašalę. Vaikas sveikinasi, taigi jis egzistuoja. Lygiai kaip kiekvienas suaugusysis, kuris užeina į mano namus, privalo mane pastebėti, taip ir bet kuris atėjęs vaikas privalo su manimi pasisveikinti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.