Kaip tapti laimingesniais kasdien

2021-04-14

Paklausus žmonių, ar jie laimingi, kai kurie atsako vertindami savo savijautą dabartiniu momentu, kiti – aprėpdami savo būseną visame gyvenime apskritai.

Laimingi vaikai

Laimė yra pakankamai subjektyvus dalykas, tad psichologai, norėdami išmatuoti laimę, remiasi keliais kriterijais:
- jausmu, kad gyveni tokį gyvenimą, kokio nori;
- jausmu, kad Tavo gyvenimo sąlygos yra geros;
- jausmu, kad gyvenime pasiekei (ar greit pasieksi) tai, ko nori;
- jausmu, kad esi patenkintas gyvenimu;
- dažniau jaučiamais maloniais jausmais, lyginant su nemaloniais.

Laimės fenomenas domino mokslininkus nuo senų senovės. Jau antikinės Graikijos filosofas Aristotelis išskyrė du laimės tipus: hedoniją ir eudaimoniją.

Hedoninė laimė kyla iš patiriamo malonumo. Ji dažniausiai siejama su dalykais, kuriuos darydami jaučiamės gerai, rūpinimusi savimi, troškimų pildymu, pasitenkimu, džiaugsmu.

Eudaimonija – tai laimė, kylanti siekant prasmės ir doros. Kai jaučiame, kad mūsų gyvenimas yra prasmingas, kai turime tikslą ir elgiamės vadovaudamiesi mums svarbiomis vertybėmis, esame laimingi. Dažniausiai tai susiję su atsakomybės prisiėmimu, investavimu į ilgalaikius tikslus, rūpinimusi kitų gerove ir asmeninių idealų siekimu.

Šiuolaikinėje psichologijoje hedonija ir eudaimonija vadinamos tiesiog malonumo ir prasmės siekimu. Mokslininkai dar prideda trečią laimės rūšį, įsitraukimą, kuris apima įsipareigojimus ir dalyvavimą skirtingose gyvenimo srityse.

Visos trys laimės rūšys yra pakankamai svarbios kasdieniniame gyvenime, nors kiekvienas iš mūsų joms gali suteikti skirtingą vertę. Kai kurie užsiėmimai gali būti ir malonūs, ir prasmingi, kiti gi nusveria svarstykles į vieną kažkurią pusę.

Tarkim, savanoriavimas dėl tikslo, kuriuo tiki, gali būti labiau prasmingas, nei malonus. Tuo tarpu serialo žiūrėjimas – atvirkščiai, suteikia daugiau malonumo, nei prasmės.

Kaip praktikuoti laimę?

Kai kurie žmonės tiesiog iš prigimties yra laimingesni už kitus, tačiau kiekvienas iš mūsų galime atlikti tam tikrus veiksmus, siekdami daugiau laimės.

Siekime mums svarbių tikslų

Kai turime iš vidaus kylančią motyvaciją, jaučiamės žymiai laimingesni, ypač jei mūsų tikslai susiję su asmeniniu augimu arba bendruomenės gerove. Moksliniai tyrimai rodo, kad išorinė motyvacija, susijusi su tokiais tikslais, kaip uždirbti daugiau pinigų ar pasiekti aukštesnį statusą, nesuteikia žmonėms tiek laimės, kiek vidinė.

Mėgaukimės akimirka

Žmonės, pernelyg susikoncentruodami į ateities laimę („būsiu laimingas, kai…“), praranda gyvenimo džiaugsmą („dabar reikia pakentėti“), o vos pasiekę suplanuotus rezultatus jais pakankamai nepasimėgavę iš karto susidaro naujus planus („būsiu laimingas, kai…“). Norėdami nepapulti į proto spąstus, žadančius mums, kad laimė yra kažkur ateityje, įvertinkime tai, kuo esame ir ką turime dabar, šią akimirką. Juk kažkada ji buvo tik mūsų svajonė, ar ne?

Perkeiskime neigiamas mintis

Jei jaučiame, kad esame užstrigę pesimistinėje būsenoje ar jaučiame pernelyg daug negatyvo, paieškokime būdų performuluoti neigiamas mintis į pozityvesnes. Tai jokiu būdu nereiškia, kad turime užmerkti akis prieš blogį ar jį ignoruoti – priešingai, turime išmokti pažvelgti į įvairius dalykus realistiškiau. Nė viena situacija nėra vien tik neigiama. Kai išmokstame įžvelgti ir pastebėti pozityvius dalykus, ilgainiui mūsų mąstymas keičiasi, o kartu su juo – ir psichologinė būsena.

Pajauskime dėkingumą

Dėkingumas susijęs tiek su šios akimirkos laimės pajautimu, tiek su neigiamų minčių perkeitimu. Tiesiog pernelyg daug negalvodami įvardinkime bent tris dalykus, už kuriuos dabar esame dėkingi. Taip susikoncentruosime į pozityvą ir nenukelsime laimės ateičiai.

Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas delfi.lt portale.

Apie pelkę ir protą

2021-04-13

Mūsų protas dažnai veikia kaip pelkė – jis nugramzdina gelmėn puikiausias idėjas, nugraužia šaknis stipriausiems troškimams, klampina mus pasikartojančiose nenaudingose mintyse ir emocijose.

Pelkė

Gera žinia – kiekvienas galime nutiesti kūlgrindą, kad keliautume per gyvenimą saugiai. Susikurkime vidinės ramybės saleles medituodami, praktikuodami dėkingumą, panerdami į srauto būseną.

Pelkė

Apie šiuos dalykus kalbu savo Youtube kanale. Apsilankyk!

Pelkė

Luke Rhinehart: Kauliukų žmogus

2021-04-08

Ši knyga ilgai ir kantriai laukė mano sąrašuose ir lentynose, kol ją atrasiu. Skaitėsi taip pat ne itin greitai, nors ir nepasakyčiau, kad sunkiai.

Tu svajoji. Jokių Utopijos salų nėra. Tobulo žmogaus irgi negali būti. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra baigtinė virtinė klaidų, o jos turi tendenciją tapti neįveikiamos, pasikartojančios ir būtinos. Kiekvienas žmogus sau taiko tokią patarlę: “Koks esu, toks ir gerai – kuo aš blogesnis už kitus?” Bendra tendencija… bendra žmogaus asmenybės tendencija yra sustabarėti į lavoną. O lavono nepakeisi. Lavonai netrykšta entuziazmu. Juos tik mažumą pagražini, kad būtų galima į juos žiūrėti.

Vos trečdalį romano perskaičiusi jau drąsiai rekomendavau jį broliui – net ir trečdalio pakako tam, kad kliktelėtų kažkas mano pasaulėvokoje ir įsijungtų nauja pavara, dėl kurios savęs vaizdas niekuomet nebebus toks, koks buvo.

Kauliukų žmogus

Pagrindinis romano veikėjas atiduoda valią spręsti ir daryti pasirinkimus kauliukui, tokiu būdu išlaisvindamas užspaustas savo asmenybės savybes, kurios dėl kitų dominavimo gyvena priespaudoje ir sukelia vidines įtampas.

- Pastoviose, vieningose, nuosekliose visuomenėse siaura asmenybė turėjo vertę; žmonės galėjo pasitenkinti vienintele savastimi. Bet šiandien taip nėra. Daugiasluoksnėje visuomenėje pasitenkinti tegali daugialypė asmenybė. Kiekvienas mūsų slopina šimtą potencialių savasčių, kurios nė akimirkos neleidžia mums užmiršti, jog kad ir kaip tvirtai žengiame siauru vieninteliu savo asmenybės taku, didžiausias mūsų troškimas yra būti daugialypiams, vaidinti daugybę vaidmenų.

Kiekvienas iš mūsų galime būti visoks, turime savyje įvairiausių, vienas kitam prieštaraujančių bruožų, tačiau nuo mažens esame pratinami ir skatinami apibrėžti save stabiliais konceptais: esu intravertas/ekstravertas, esu humanitaras/tiksliukas, esu miesto/kaimo, kačių/šunų žmogus, esu homoseksualus/heteroseksualus, optimistas/pesimistas, vienišius/vakarėlio siela ir taip toliau.

Atskleisdami kitą savo pusę, nei ta, prie kurios mes ir aplinkiniai esame pratę, išlaisvėjame, nes suvokiame, kad nesame riboti – galime būti kuo panorėję. O tai turbūt yra laimė, ar ne?

Šią knygą rekomenduoju tikrai ne kiekvienam – dėl išsamiai aprašytų sekso scenų, brutalaus elgesio, moralės klausimų daugumai romanas tikriausiai pasirodys atstumiantis, primityvus, nevertas dėmesio. Tačiau jei pavyks suvokti pagrindinę kauliukžmogių filosofijos idėją, jausies atradęs perlą.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

J.Kiežė – apie suaugusių mamų ir dukrų ryšį: „Išmokusios atleisti už elgesį, kuris mus įskaudino, atveriame vartus“

2021-04-08

„Jei ankstyvojoje vaikystėje nesijautėme pakankamai mylimos tokios, kokios esame, vėliau visą gyvenimą ieškome to patvirtinimo – iš draugių, iš partnerio, vadovo, iš savo vaikų“, – sako kaunietė Jovita Kiežė, vedanti terapijos užsiėmimus, skirtus mamos ir dukros ryšio atgaivinimui ir sustiprinimui.

J.Kiežė save pristato kaip laimės psichologę. Ji jau dešimt metų konsultuoja bei veda seminarus ir sąmoningumo praktikas. J.Kiežė – ir rašymo terapeutė, sertifikuota nidra (miego) jogos fasilitatorė, publicistė, poetė, gamtos-žmogaus ryšio puoselėtoja, aromaterapijos šalininkė, natūralios kosmetikos gamintoja, tinklaraštininkė.

Mama ir dukra

– Jovita, vedate terapijos užsiėmimus, skirtus mamos ir dukros ryšio atgaivinimui ir sustiprinimui. Kaip apskritai ši tema atsidūrė jūsų akiratyje?

– Kiek save pamenu, visuomet mano ryšys su mama buvo labai stiprus, artimas ir atviras, šiandien drąsiai galiu sakyti, kad mama yra geriausia mano draugė ir patarėja. Nuo vaikystės mačiau, kad glaudus ryšys siejo ir mano mamą su jos mama, o močiutę – su jos mama, mano promočiute. Mūsų giminės moterys yra stiprios ir nepriklausomos, mums patinka pačioms tvarkytis taip, kaip mums norisi, tad, mirus vyrams, tiek promočiutė, tiek močiutė liko gyventi vienos, atskiruose namuose, tačiau atidžiai rūpinosi viena kita ir artimai bendravo.

Visuomet išliks atsiminimas, kaip mano promočiutė, jau peržengusi devyniasdešimtmečio slenkstį, prikepusi gardžių kotletukų juos šiltai suvynioja ir paskubomis neša savo dukrai, mano močiutei. Lygiai taip pat iki gyvenimo pabaigos ir mano močiutė rūpinosi savo dukra, o mano mama iki šiol – manimi. Dabar ir pati turiu dukrytę, kuriai tikiuosi perduoti šią stiprią moteriškosios linijos bendravimo giją.

Dirbdama psichologe turiu privilegiją prisiliesti prie intymiausių žmonių gyvenimo aspektų. Per individualias konsultacijas bei grupinius užsiėmimus girdėdama įvairias istorijas suvokiau, kad tas tamprus ryšys tarp mamos ir dukros nebūtinai yra natūrali duotybė, kaip man anksčiau atrodė. Moterys savyje nešiojasi nepaprastai daug nuoskaudų, karčių patirčių, psichologinių žaizdų, kurios trukdo joms visavertiškai kurti santykius su savo vaikais ir jais džiaugtis.

Tad kilo idėja pakviesti moteris į psichologinius užsiėmimus, kuriuose nagrinėjama būtent ši intymi mamos ir dukros ryšio tema. Jų metu nedalinu patarimų, kaip reikėtų kurti ar puoselėti santykius, atsakymai patys natūraliai išplaukia atliekant tam tikras užduotis. Iš pradžių užsiėmimus vesdavau tik Kaune. Matydama jų naudą ir girdėdama dėkingumo žodžius, pradėjau važinėti po visą Lietuvą. Dabar, karantino metu, užsiėmimai persikėlė į virtualią erdvę, tačiau jų efektyvumas nuo to nenukentėjo – kiek teko vesti užsiėmimų, dar nebuvo absoliučiai nė vieno, kurio metu dauguma dalyvių neverktų. Ašaros liudija, kad paleidžiamos stiprios viduje laikytos įtampos, kurių dažnai sau nedrįstame pripažinti.

– Kaip apskritai šį ryšį kurti ir kodėl neužtenka tik meilės?

– Meilė yra visa ko pagrindas ir esmė, būtent iš meilės ir dėl meilės tą ryšį ir norisi kurti bei puoselėti. Bet meilė yra jausmas, o santykiai kuriami tam tikrais veiksmais, elgesiu. Ar tos senosios kartos motinos, kurios niekuomet dukrų nepaklausdavo, kaip jos jaučiasi, jų nemylėjo? Esu tikra, kad mylėjo, tačiau jei tam tikrais veiksmais to neparodydavo, dabar jau suaugusios dukros suvokia, kaip joms to trūko. Jos nesijautė mylimos, ryšys buvo šaltas ir paviršutiniškas. Ar tos senosios kartos motinos, kurios niekuomet dukrų nepaklausdavo, kaip jos jaučiasi, jų nemylėjo?

Dabar mes daug kalbame apie emocinio intelekto svarbą, nuo mažų dienų mokome vaikus emocinio raštingumo abėcėlės, teiraujamės apie jų jausmus, ugdome gebėjimą juos įvardinti ir išreikšti socialiai priimtinais būdais. Tačiau tam tikri ydingi bendravimo šablonai, intuityviai perimti iš mūsų mamų ir dažnai pilnai nė neįsisąmoninti, vis kiša koją ir išlenda bendravimo problemos, kurios kliudo susiformuoti visaverčiam ryšiui.

– Kodėl mamos ir dukros ryšys yra svarbus visą gyvenimą?

– Mamos ir dukros ryšys yra pamatas visiems kitiems mūsų gyvenime kuriamiems santykiams – kaip modelis, šablonas, pagal kurį bendraujame. Pavyzdžiui, jei ankstyvojoje vaikystėje nesijautėme pakankamai mylimos tokios, kokios esame, vėliau visą gyvenimą ieškome to patvirtinimo – iš draugių, iš partnerio, vadovo, iš savo vaikų. Abejojame, ar esame pakankamai geros (gražios, protingos, malonios, ir pan.), kad būtume mylimos, ir iš kitų žmonių prašome to įrodymo. Tai nėra sveika pozicija santykiams kurti. Būtų apmaudu praleisti visą gyvenimą nuolat save barant.

Todėl svarbu atpažinti klaidingas nuostatas, ribojančius įsitikinimus, paleisti nuoskaudas, atleisti mamoms už žmogiškas jų klaidas, kad galėtume džiaugtis visavertiškais santykiais ne tik su savo mama, bet ir su visais kitais žmonėmis, o visų svarbiausia – su savimi. Būdami vaikais mes internalizuojame savo motinas, ir vėliau visą gyvenimą su savimi kalbamės taip, kaip kalbėjo mama. Jei ji buvo mylinti, palaikanti ir geranoriška – puiku, tačiau jei dažniausiai liejosi priekaištai ir kaltinimai? Būtų apmaudu praleisti visą gyvenimą nuolat save barant.

Užsiėmimų metu mes atliekame įvairias rašymo praktikas, kurių metu ieškome atsakymų tarsi raktų į individualias mūsų ryšiui trukdančias problemas. Kiekviena ateiname su unikalia savo gyvenimo istorija, kiekvienos iš mūsų mama taip pat turi unikalią patirtį, tad vieno universalaus atsakymo į tai, ką reikia daryti, kad mamos ir dukros ryšys būtų puikus, nėra.

– Ryšį daugelis mūsų įsivaizduojame labai paprastai: paskambinu telefonu, nuvažiuoju pietų.

– Taip, skambutis telefonu ir pietūs drauge yra svarbu, tačiau tai – veiksmai, elgesys, kuriuo santykiai kuriami, bet iš tiesų svarbu yra tai, koks jausmas lydi tuos skambučius ir pietus? Kai kurios užsiėmimų dalyvės pasakoja, kad jų vyresnio amžiaus mamos, manipuliuodamos ir pasitelkdamos įvairias psichologines strategijas, priverčia jas skambinti kasdien, tačiau pokalbiai būna nemalonūs, tokie, kuriuos reikia ištverti ir iškentėti, o ne praturtinantys ir motyvuojantys.

Dažną iš mūsų nuo vaikystės lydi neįsisąmoninta svajonė apie tobulą mamą – tarsi gerąją fėją iš pasakos, kuri supranta mus be žodžių ir su meile išpildo visus, net slapčiausius mūsų troškimus. Deja, mūsų mamos yra tiesiog paprasti žmonės su visomis bendražmogiškomis silpnybėmis, klaidomis ir trūkumais. Išmokusios tai priimti ir atleisti už elgesį, kuris mus įskaudino, atveriame vartus kokybiškam visaverčiam dviejų netobulų, bet vienas kitą mylinčių žmonių ryšiui.

– Koks yra sveikas, kokybiškas mamos ir suaugusios dukros ryšys?

– Universalaus šablono, kaip turėtų atrodyti puikūs santykiai, nėra ir negali būti. Vienos neįsivaizduoja nė dienos be skambučio mamai ar dukrai ir žino visas viena kitos kasdienybės smulkmenas, kitoms užtenka pasimatyti per Kalėdas ir Velykas, tačiau jos jaučia viena kitos buvimą per atstumą ir tai intuityviai jas sustiprina bei įkvepia. Sakyčiau, kad sveikas ir kokybiškas ryšys yra toks, kuriame abi pusės – tiek mama, tiek dukra – jaučia ramybę ir pasitikėjimą. Tvirtas žinojimas, kad esant reikalui kita padės ir pasirūpins, užtikrina saugumą, o malonus motyvuojantis bendravimas teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą.

Užsiėmimų pradžioje visuomet paprašau dalyvių įvertinti savo santykius su mama ar dukra dešimtbalėje skalėje. Manau, kad siekiamybė nebūtinai yra dešimtukas – juk nė viena nesame tobula, tad ir tobulų santykių nereikia tikėtis. Tačiau kai ryšys yra pakankamai geras, kad maloniai pasijustume pagalvojusios apie kitą, tai jau puikus pagrindas santykiams su kitais bei savimi kurti. Tokio ryšio kiekvienai ir linkiu.

Interviu publikuotas čia.

Apie geriausią būdą

2021-04-08

Mama ir dukra

Nėra vieno geriausio, labiausiai tinkamo būdo nugyventi gyvenimą. Mes visi esame skirtingi, turime skirtingus požiūrius į laimę ir santykius, ir dėl šios įvairovės pasaulis nuostabus.

Nėra vieno geriausio, labiausiai tinkamo būdo būti mama ar dukra. Kiekviena ateiname su savo unikalia patirtimi, su nepakartojama asmenybės savybių mozaika.

Mes galime padėti viena kitai atskleisti potencialą, sukurti sąlygas savirealizacijai, tačiau kitos pakeisti – ne. Turėdamos unikalią galimybę per artimą ryšį pažinti kitos širdies gelmes galime augti ir tobulėti pačios.

Kviečiu praplėsti akiratį ir pažvelgti į savo santykius su mama ar dukra naujai, ketvirtadienio vakarą – Mamos-dukros ryšio terapija su psichologe Jovita Kieže. Galite prisijungti viena, galite dviese, o gal visos trys – močiutė, mama ir dukra?

Iki malonaus ir prasmingo susitikimo!

Lėtas

2021-04-08

Pavasaris

Pavasaris

Šiurkštus, grublėtas, lėtas,
Uždaras, gal kiek įpykęs,
Bet širdyje – žinau – švelniausias
Kokį tik galėčiau ištverti
Tylus, bet pažadas akivaizdus
Toks laukiamas
Ir kantriai mylimas
Pavasaris

Pavasaris

Pavasaris

2021 kovą žiūrėjau

2021-04-01

Na ką, jaučiu, kad mano filmų apžvalgos, kurias ketinau pristatyti kiekvieną mėnesį, šiuo, trečiuoju metų mėnesiu, ir baigsis. Nors nepasakyčiau, kad mano skonis kinui yra kažkoks itin rafinuotas ir subtilus, tačiau lėkšti ir nuspėjami filmai yra nuobodūs, vis norisi kažko, kas ir emociškai paliestų, ir smegenų neuronus pajudintų, ir akį pamalonintų.

Tikrai gerų filmų, kurių nesinori mesti po pirmų dešimt minučių, nėra daug, arba aš nemoku ieškoti. Tad su vyru nusprendėm tiesiog pereiti prie serialų. Kovą pradėjom Sopranus nuo pirmo sezono, visus peržiūrėti tikrai ilgokai užtruks.

O prieš tai kelis filmus pažiūrėjom:

Bohemijos rapsodija (Bohemian Rhapsody, 2018) – šitiek apdovanojimų ir kritikų liaupsių surinkusi juosta, gavusi net keturis Oskarus, apie Fredžio Merkurio gyvenimą, šlovę ir vienatvę. Nebuvo nuobodu, bet ypatingai nesukrėtė ir nesužavėjo. Puiki vaidyba, jautrus psichologinis portretas.  8 balai iš 10.

Kafarnaumas (Capernaüm, 2018) – filmas, kupinas gyvenimo skausmo ir nevilties. Tikrai ne motyvuojantis saldainiukas – atskleidžia, kiek neteisybės yra pasaulyje, ir ta neteisybė labai skaudžiai gelia. Stiprus, paveikus, nesmagus. Istorija apie ne pagal metus subrendusį libanietį berniukai, padavusį į teismą tėvus už tai, kad suteikė jam gyvybę. Intriguoja? 9 iš 10.

Žalioji knyga (Green Book, 2018) – tris Oskarus laimėjusi kino juosta apie įsitikinimų ir sustabarėjusių nuostatų keitimą, apie rasizmą ir žmoniškumą. Mušeika iš darbininkų klasės lydi intelektualų juodaodį pianistą į jo turne po pietines valstijas 1960′aisias, kuomet čia klesti žiauri neapykanta ne baltaodžiams. 8 balai iš 10.

Smurfai

Smurfai. Pamirštas kaimelis (Smurfs. The Lost Village, 2017) – nuostabiai gražus filmas visai šeimai su stebuklingai fantastiniais vaizdais ir, kaip visuomet, pamokančia istorija. Apie kitoniškumą, draugystę, vertybes, ir apie tai, kas būna, kai įžengi į Uždraustąjį Mišką, nors ir tėtis Tau neleidžia. 8 iš 10.

Apie paukštelius

2021-03-31

Jau antrą naktį iš eilės mano mažoji dukrytė neleidžia išsimiegoti. Pabunda, pakviečia mane ar pati atitipena į mūsų miegamąjį, o kai po kiek laiko visa išbučiuota, išglostyta, apklostyta ir išmyluota užmiega, man pačiai būna miegai išgaravę.

Na, užsiveda įprastas naktinis minčių srautas – apgalvoti visus rūpestėlius, ne tiek savo, kiek artimųjų ir aplinkinių: apie vėl sugedusį mamos automobilį, apie sūnaus nusivylimą draugu, apie klientus.

Beje, esu skaičiusi, kad pas psichologus besilankantys žmonės dažnai nerimauja, kad jų terapeutas pakankamai apie juos negalvoja – na, jie žino nesantys vieninteliai klientai, Froidas ar Adleris netgi susietų tai su perkeltu pavydu broliams ir seserims, pykčiu, kad nėra vieninteliai savo tėvų vaikai. Ką norėjau pasakyti – kad psichologai apie savo klientus galvoja, ne tik tiesioginės konsultacijos metu.

Jau buvo truputėlį po penktos ryto, kai išgirdau juos. Paukštelius, čiulbančius už lango.

Labas laime

Staiga mane apėmė tokia lengva palaimos būsena, atrodo, visi tie rūpestėliai kaip mat išsisklaidė brėkštančios aušros šviesoje. Kūnas kaipmat atsipalaidavo, veide atsirado šypsena. Žinai kodėl? Nes žinau, ką tie paukšteliai sako.

Viena mėgstamiausių mano dainų yra Bob Marley „Three Little Birds“. Dažnai dainuoju ją pritardama sau kalimba (vienu mėgstamiausių instrumentų). Nes paukšteliai sako, kad viskas bus gerai! Ir kad nereikia nerimauti dėl ničnieko!

Mintyse linkčiojau vardindama tuos ką tik gromuliuotus dalykus: na bet tikrai, viskas bus gerai ir mamai, ir sūnui, ir klientams. Ir man. Ir visiems kitiems. Mes tiesiog per daug nerimaujam, visai be reikalo.

Pasijutau tokia laiminga, kad labai lengvai vėl užmigau.

Apie tėkmę

2021-03-24

Upės tėkmė ne tik ramina, bet ir nuteikia filosofiškai.

Upė

Ar kiekvieną kartą, ateidama į tą pačią vietą prie upės, ateinu ten pat? Krantai tie patys, bet srovė vis plukdo kitus vandenis, su kitais atsiminimais ir kitomis patirtimis.

Upė

Ar kiekvieną kartą, ateidama į tą pačią vietą prie upės, aš ateinu ta pati? Kiekvienas dalykas, nutikęs mano gyvenime, kiekvienas patyrimas, jausmas ir netgi mintis mane perkeičia, paverčia kitokia.

Upė

Todėl kiekvienas atėjimas prie upės – tai kokybiškai naujų, skirtingų, kitokių būvių sandūra.

Upė

Todėl man patinka ateiti prie upės.

Apie mėgstamiausias vietas

2021-03-22

Tinklaraštį rašyti gera ir naudinga dėl daugelio priežasčių, viena iš jų – nauji draugai, virtualūs, dažniausiai taip pat tinklaraštininkai, kuriuos skaitai ir kurie skaito Tave.

Viena iš jų yra @wildlottie (Instagram’e), kuri ne tik retkarčiais motyvuoja bei paskatina mane, bet ir pakviečia į įvairius iššūkius, kuomet mes skiriame viena kitai užduotis.

Dabar iš šios nuostabios tinklaraštininkės gavau pasiūlymą parodyti savo mėgstamiausią vietą.

Ilgai mąsčiau, kas tai galėtų būti, nes į šį titulą pretenduoja ne viena lokacija – tai galėtų būti ir naujieji mūsų šeimos namai, taip ilgai išsvajoti ir su meile kurti, taip pat mūsų sodyba girių glūdumoje, o gal tiesiog smėlėta Baltijos pakrantė?

Obelis

Visgi nusprendžiau parodyti konkrečią vietą po mano mėgstamiausia obelimi mūsų sode, kuriame šiltuoju metų laiku užaugau aš ir kuriame vasarom auga mano vaikai.

Sodą įrengė mano amžiną atilsį seneliai – ir namą savom rankom pastatė, ir obelis pasodino. Dabar ta – mano mėgstamiausia – obelis jau apsamanojusi ir gerokai per daug palinkusi, bet man nieko nėra geriau nei po ja išsitiesti hamake ir stebėti jos šakose švilpaujančius varnėnus.

Jei Tau reikėtų įvardinti savo mėgstamiausią vietą, kas tai būtų?

P. S. Foto iš anksčiau, šiųmetinės dar neturiu.