John Welwood: Perfect Love, Imperfect Relationships

2019-07-17

John Welwood Perfect Love, Imperfect RelationshipsAt bottom, most of the things we strive for — security, success, wealth, status, power, recognition, validation, praise — are ways of trying to fill a gaping hole within us, a hole formed out of our separation from love. As ways of trying to win love indirectly, these substitute gratifications do not truly nourish us, because they do not deliver the real thing. In that sense, they are like junk food. Their failure to truly nourish only intensifies our inner hunger, driving us to run all the harder on the hamster wheel of success, desperately hoping to win some reward that will truly satisfy.

Kai žymiuosi citatas tinklaraščio įrašui, tai darau atsižvelgdama ne į būsimą knygos aprašymą, o kiek jų prasmė rezonuoja mano vidinėms būsenoms ir kiek priverčia viduj kažką caktelėti. Prisižymiu, kiek man skaitant norisi, o paskui rašant čia atrenku labiausiai patikusias. Bet šįkart atranką iš pasižymėtų citatų vykdyti buvo taip sunku, kad palikau visas. Nes jos visos yra iš skirtingų sričių ir labai man įstrigo. Norėčiau po kiek laiko vėl jas perskaityti ir sau priminti šias dažnai kasdienybėje užsiveliančias ir dėl to užmirštamas, bet iš tiesų tokias paprastas tiesas.

The most destructive element in human relationships is the urge to make other people bad or wrong, and then judge, reject, or punish them for that. The tragic consequences of this show up everywhere: in feuds within marriages, families, and organizations; wars between nations; and constant strife between people who are unable to accept one another’s differences. The long-standing conflicts in the Middle East have this character, where the intensity of the grudges and the urge to retaliate have developed a momentum that keeps escalating far beyond where it has the slightest benefit for anyone.

Žodžiu, pagrindinė knygos idėja yra tokia – visos mūsų problemos kyla iš to, kad mes vaikystėje nesijautėme pakankamai mylimi, todėl ir užaugę nemanome esantys verti meilės, nemylime ar nepakankamai mylime save, taigi tuo pačiu negalime ir mylėti kitų (tame tarpe ir savo vaikų, todėl toliau sukasi užburtas ratas, kad tie vaikai vėl užaugs su meilės trūkumu ir taip toliau). Bandome savo savivertę dirbtinai padidinti juodindami ar menkindami kitus, skirstydami žmones į mes ir tie-kiti. Šitas dalykas akivaizdus paėmus absoliučiai bet kokį visuomeninio gyvenimo aspektą, čia nereikia net religijų, politinių partijų ar muzikos subkultūrų, susipriešinama net pagal tai, ar kūdikį žindai, ar ne, ir pagal tai, kokios markės automobilį vairuoji.

Unfortunately, this inner trial — “Am I good enough yet? No, I could still do a lot better” — is endless and fruitless. Trying to be good can never result in a secure sense of inner value because this very effort presupposes that we are not good enough and thus only reinforces our self-hatred. This sense of unworthiness also makes it hard to let love in, even when it is available. Not loving ourselves makes it hard to let others really love us. This frustrates those who are there for us, causing them to withdraw or leave. And then we use that as further evidence that there’s something wrong with us. In this way, the bad-self story becomes a self-fulfilling prophecy.

Kaip ir sufleruoja knygos pavadinimas, autorius pripažįsta, kad tobulų tarpasmeninių santykių nebūna, jų neįmanoma sukurti, taigi ir jų tikėtis yra naivu. Kiekvienas į santykius ateiname su savo praeities žaizdomis, todėl dažnai net ir visai iš pažiūros nekalta kito pastaba gali įžiebti neracionalų pykčio proveržį, jei pajudinama kažkas giliai ir labai jautraus. Tačiau tobula meilė savaime egzistuoja, jos mes ir ilgimės, apie ją svajojame ir jos siekiame. Todėl kai kurie mėgsta dažnai kaitalioti gyvenimo partnerius, tikėdamiesi, kad va su nauju tai jau tikrai pavyks tą tobulą meilę užkurti.

Who you were yesterday, last year, or in childhood, adolescence, young adulthood—none of these is who you are; they are only memories. Holding in mind a picture or concept of who you are puts you in a soul-cage that keeps you from living freely and expansively.

Knygos autorius, remdamasis tiek ilgamete savo kaip psichoterapeuto darbine patirtimi, tiek Rytų išminčių žodžiais, moko, kaip surasti vidinę ramybę, taiką ir harmoniją, bei kaip pasiekti pirmapradės meilės šaltinį, gydantį praeities žaizdas ir leidžiantį adekvačiau bendrauti dabartiniuose santykiuose.

In its essential nature, desire is radiant heat. It is an upsurge of bodily excitement, of raw life force that wants to reach out, make contact, and connect with the life around us. But as it radiates out, it usually glues itself to something or somebody—like a suction cup affixing itself to an object. This attachment of our life force onto an external object is what makes desire feverish and excruciating.

Knyga iš tiesų vertinga, joje gausu išmintingų įžvalgų ir lengvai įgyvendinamų, bet naudingų praktinių patarimų. Nuoširdžiausios rekomendacijos.

Usually when we shut down in relationships, it is because the other person’s emotional wounds have activated wounds of our own that we cannot tolerate. My partner’s anger, for instance, may trigger my deep fear of rejection. If I can’t handle that fear, then I close down when she is angry. So to stay open and present with the one I love in difficult moments, I must be able to hold my own emotional trigger-points in awareness and kind understanding. If I can handle my fear, then I can handle her anger.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Alan Wilson Watts: Nesaugaus gyvenimo išmintis

2019-07-08

Alan Wilson Watts Nesaugaus gyvenimo išmintisKad palaikytume šį “standartą”, daugelis mūsų esame pasiruošę susitaikyti su savo gyvenimais. Didžioji dalis jų prabėga, dirbant nuobodžius darbus dėl pinigų, kurie padeda išsivaduoti iš nuobodulio, suteikdami karštligiškų ir brangių malonumų prošvaistes. Įteigiame sau, kad šios prošvaistės reiškia tikrąjį gyvenimą, tikrąjį tikslą, kuriam ir tarnauja neišvengiama darbo blogybė. Kitąkart mes įsivaizduojame, kad pagrįsti tokį darbą galima išauginant šeimą, kuri tęstų tą patį, kad galėtų išauginti kitą šeimą, ir taip iki begalybės.

Tiksliai nepamenu, apie kurį autorių taip kalbėjome su broliu, bet lyg apie Watts’ą – kad jo knygas skaityti ar paskaitų klausyti labai keista, nes turinio įdomumas svyruoja nuo visiškos nuobodybės iki nerealaus užkabinimo. Šis kūrinys – taip pat būtent toks. Kai kurios idėjos – fantastiškos įžvalgos, tobulai žodžiais perteikiančios tai, ką sunkiai mintyse gromuliuoji, tačiau užplauki po jų ant tokių žiovulį keliančių puslapių, kad stebiesi, kodėl apskritai skaitai šią knygą. Tai ne pirmas mano skaitytas Watts’o kūrinys, bet kol kas vienintelis perskaitytas iki pabaigos.

Kur aš prasidedu ir baigiuosi erdvėje? Aš esu susijęs su saule bei oru – jie yra tokie pat svarbūs mano egzistencijai, kaip ir mano širdis. Judėjimas, kurio vingis esu, prasidėjo daugybę metų prieš (sutartinai izoliuotą) įvykį, vadinamą gimimu, ir tęsis dar ilgai po įvykio, vadinamo mirtimi. Tik žodžiai ir susitarimai gali mus atskirti nuo visiškai neapibrėžiamo kažko, kuris yra viskas.

Originalusis autorius knygoje apjungia filosofiją, psichologiją, dvasingumą ir religijotyrą (gal čia ir slypi atsakymas, kodėl vienos knygos vietos labai įdomios, o kitos – atvirkščiai?), kelia prasmingus klausimus, paaiškinimams pasitelkia nepaprastai iliustratyvius pavyzdžius. Jo filosofija – įtaigi, įtikinanti, nepaliekanti abejonių. Be to, tai ne tik filosofija, bet ir praktiškai kasdienybėje pritaikoma praktika, kaip išlikti ramiu šiame nesaugiame gyvenime.

Jei aš noriu būti saugus, tai yra apsaugotas nuo gyvenimo kaitos, vadinasi, aš pageidauju būti atskirtas nuo gyvenimo. Tačiau kaip tik ši atskirtis ir verčia mane jaustis nesaugų. Būti saugiam reiškia izoliuoti ir įtvirtinti savąjį “Aš”, tačiau būtent dėl to, kad žmogus užsisklendžia savajame “Aš”, jis jaučiasi vienišas ir išsigandęs. Kitaip tariant, kuo daugiau saugumo gaunu, tuo daugiau jo trokštu.

Rekomenduoju tiems, kas prieina iki poreikio paskaityti Watts’ą :)

Kita vertus, kai suvoki, kad gyveni šia akimirka ir kad išties pats esi ši dabartinė akimirka, kad be šios akimirkos nėra nieko, nei praeities, nei ateities, tada tu atsipalaiduoji ir išragauji iki galo savo patirtį, nesvarbu, ar tai būtų malonumas, ar skausmas. Tuojau pat paaiškėja, dėl ko ši visata egzistuoja, kodėl atsirado sąmoningos būtybės, dėl ko jautrūs organai, kodėl egzistuoja erdvė, laikas ir kaita. Nebekeliami klausimai, kaip pagrįsti gamtą, kaip įprasminti gyvenimą, remiantis ateitimi. Akivaizdu, kad visa egzistuoja dėl šios akimirkos. Tai yra šokis, o kai šoki, tu neketini niekur nusigauti. Tu sukiesi ratais, neturėdamas iliuzijų, kad judi link kažkokio tikslo ar bėgi iš pragaro nasrų.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Dan Kindlon, Michael Thompson: Augant Kainui

2019-06-27

Dan Kindlon, Michael Thompson Augant KainuiTyrėjai padarė išvadą, kad vaikai (šiuo atveju berniukai), kuriuos labiau trikdo emocinės reakcijos, stengiasi jų išvengti. Kitaip tariant, berniukai, kuriems sunkiai sekasi valdyti savo pačių emocijas, gali būti dažniau linkę nekreipti dėmesio į kitų žmonių skausmą.

Kai kaimynė pasiūlė perskaityti šią knygą, iš pradžių buvau nusiteikusi mažumėlę skeptiškai – esu už lyčių lygybę, ir man atrodė, kad vaikų psichologija yra tiesiog vaikų psichologija – kodėl reikėtų skirstyti pagal lytį? Kuo mergaitės kitokios? Ar jų jausmų pasaulio nereikia apsaugoti, ar reikia saugoti kažkaip kitaip? Tačiau autoriai (vyrai, beje), kalba iškalbingais statistikos faktais: pavyzdžiui, iš už tyčines žmogžudystes sulaikytų paauglių 93 procentus sudaro vaikinai, už smurtinius nusikaltimus – 85 procentus vaikinai, pagal pavykusių savižudybių skaičių berniukai taip pat gerokai lenkia mergaites. Vadinasi, kažkas visgi yra su jais kitaip…

Kai suaugusieji griebiasi tokių prievartinių, jėga pagrįstų drausminimo priemonių, daug labiau tikėtina, kad net ir visai maži berniukai į jas reaguos agresyviai, siekdami atsikeršyti. Tėvams gali pasirodyti, kad kai vaikas nustoja bjauriai elgtis, problema išsprendžiama, tačiau jei vaikas jausis nepelnytai nuskriaustas ar pažemintas, jis kentės tol, kol atsikratys neigiamų jausmų. Tam gali prireikti kelių valandų, dienų ar daug ilgesnio laiko tarpo. Griežtos bausmės ilgainiui palieka vis gilesnius pėdsakus. Tai primena ginklavimosi varžybas, kai kiekvienas priešininkas stengiasi įsigyti galingesnių ginklų.

Nepatiko, kad didžioji dalis knygos yra skiriama įrodinėjimui, kad problemos su berniukų auklėjimu egzistuoja, pasakojama, kaip tai vyksta ir plačiai aprašoma. Įpusėjus jau galvojau, gal iš viso nebus prieita prie kažkokių patarimų, bet radau juos pačioje knygos pabaigoje. Aišku, žmogui, kuriam niekada neteko būti berniuku, svarbu suprasti, kaip jis jaučiasi, keletą neblogų įžvalgų radau – tokių dalykų, apie kuriuos nebuvau susimąsčiusi. Bet man atrodo, kad problemų sprendimo dalis turėtų būti platesnė ir išsamesnė, nei jų aprašymo. O šiaip įspūdis neblogas, rekomenduoju knygą tiek tėvams, tiek pedagogams.

Agresyviai berniukai dažniau elgiasi stengdamiesi apsiginti, o ne užpulti ar užgrobti. Agresyvus berniukų elgesys dažniausiai būna reakcija į įsivaizduojamą grėsmę, apėmusį įtūžį ar nusivylimą. Smurtaujantys berniukai, skirtingai nei kai kurie žmonės mano, nėra testosterono valdomi siaubūnai, o tik pažeidžiami, psichologiškai į kampą įsprausti žmonės, bandantys apsisaugoti agresyviu elgesiu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Jean Shinoda Bolen: Gods in Everyman

2019-06-03

Jean Shinoda Bolen Gods in EverymanLiterally, we hold our parents responsible; but the same statement, “the parent is the wound,” can metaphorically mean that our wounds can also parent us. Our wounds can become the fathers and mothers of our destinies.

Kai perskaičiau Goddesses in Everywoman, žinojau, kad skaitysiu ir apie dievus vyruose, būtinai, tik norėjau padaryti pertraukėlę, kad galėčiau sužinoti giliau apie vyriškuosius archetipus po kurio laiko, pasiskanaudama, gerokai apvirškinusi informaciją apie deives. Bet va, pradėdavau vieną knygą skaityti, kitą, nė viena neužkabino, nes vis masino ši. Tai ir leidau sau tą saldų malonumą perskaityti! Ir nė trupučio nenusivyliau.

Discovering what happened and why carries into the present. Each of us has a personal story, with a cast of characters and a role we were cast in by our family, a story that we continue to unconsciously live, recruiting others to play the familiar roles, until we become aware of the underlying plots and subplots.

Kadangi neišvengiamai nuo mažumės kasdien tenka bendrauti su vyrais ar berniukais, smalsu pabandyti geriau suprasti jų mąstyseną bei elgesio motyvus. Labai praplečia akiratį ir skatina empatiją bei atjautą. Be to, tiek dievų, tiek deivių archetipai gali būti išreikšti abiejų lyčių asmenybėse, tad ši knyga padeda daugiau sužinoti ne tik apie savo senelį, tėvą, brolį, sutuoktinį ar sūnų, bet ir apie save pačią.

Bliss and joy come in moments of living our highest truth — moments when what we do is consistent with our archetypal depths. It’s when we are most authentic and trusting, and feel that whatever we are doing, which can be quite ordinary, is nonetheless sacred. This is when we sense that we are part of something divine that is in us and is everywhere.

Skaitant buvo ne vienas momentas, autorės įvardintas kaip Aha! akimirka, kuomet ilgą laiką buvęs miglotas dalykas staiga nušvinta nauja šviesa ir tampa visiškai aiškus. Puslapis po puslapio rašytojai pasakojant apie graikų dievus prieš akis stojosi įvairių gyvenime sutiktų vyrų paveikslai ir aiškėjo jų elgesio priežastys. Galų gale ne tik smalsumas tenkinamas skaitant šią ir knygą apie deives – atsiranda žymiai stipresnė tolerancija įvairovei.

Life continually presents us with moments of decision. When we consciously make a choice that is based on love and wisdom, knowingly rejecting an alternative that would enhance our power, the first courageous decision is often the hardest. Each next time, it may become easier, until what once would have been the difficult choice becomes the natural one. Then, love becomes the ruling principle in our psyche.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Erin Niimi Longhurst: Japonizmas. Menas džiaugtis gyvenimu

2019-05-24

Erin Niimi Longhurst Japonizmas Menas džiaugtis gyvenimuSvarbu ne turėti naujausios mados daiktų ar vis įsigyti naujų, o iš naujo atrasti seną palaidinę, kuri gulėjo užkišta drabužių spintoje, arba pagaminti gardų patiekalą iš likučių šaldytuve. Kalbama ne apie materialius dalykus ir net ne apie turėjimą. Žodis “taupus” čia gal ir ne visai tinkamas, kaip netinka ir žodis “ekonomiškas”, nes į jį įeina apsukrumas, apdairumas ir mokėjimas išsiversti. O wabi-sabi reiškia gebėjimą rasti džiaugsmą ir pasitenkinimą naudojant tai, ką jau turi.

Anksčiau man atrodė nesąmonė, bet dabar pradėjau tikėti visokiais ženklais, sutapimais ir tuo, kad įvairūs dalykai pasitaiko mūsų kelyje tada, kai jų labiausiai reikia. Ir kai per dieną trijose skirtingose vietose pamačiau Japonijos vėliavą, o bibliotekoje akis užkliuvo už knygos pavadinimu Japonizmas, rankos tiesiog pačios ją paėmė. Anksčiau niekad specialiai Tekančios saulės šalies kultūra nesidomėjau, tik atskirais jos elementais – labiausiai haiku ir sušiais :) Bet kai perskaičiau šią knygą, supratau, kad man nepaprastai artima šių žmonių gyvenimo filosofija. Na, jei atmesime nenormalaus darboholizmo sindromą.

Kai kurie gražūs japonų kalbos žodžiai neturi tiesioginio vertimo į kitas kalbas. Komorebi – vienas mano mėgstamiausių. Šiuo žodžiu apsakoma šviesa miške – saulės spinduliai, kurie skverbiasi per lapiją.

Autorė – tinklaraštininkė, tad jos tekstai neilgi, aiškūs, lengvi, šviesūs ir su gaivia saviironijos gaidele. Rašytoja pagal kilmę turi tiek japoniškų, tiek britiškų šaknų, tad geba į mums egzotiškos šalies kultūrą žvelgti lygindama ją su vakarietiškomis tradicijomis. Knyga gausiai papildyta nuostabiomis iliustracijomis, kurių kiekviena nusipelno bent kelių minučių meditacijos žiūrint į ją. Nuostabus kūrinys.

Japonizmas

Ženkite vieną nediduką žingsnį, o tada dar ir dar vieną. Neskubėkite: pasitikrinkite, kaip jaučiatės patys ir kaip jaučiasi kiti, skirkite laiko apmąstymams ir nebūkite per daug savikritiški.
Ieškokite pusiausvyros, darykite pauzes, džiaukitės tyla. Pradėkite. Branginkite įbrėžimus, randus, nubrozdinimus, kurių rasis jums bandant.
Kriskite septynis kartus, atsikelkite aštuonis. Nesustokite.
Tokia yra japonizmo žinia.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Jean Shinoda Bolen: Goddesses in Everywoman

2019-05-06

Jean Shinoda Bolen Goddesses in EverywomanThe Jungian perspective has made me aware that women are influenced by powerful inner forces, or archetypes, which can be personified by Greek goddesses. And the feminist perspective has given me an understanding of how outer forces, or stereotypes — the roles to which society expects women to conform — reinforce some goddess patterns and repress others. As a result, I see every woman as a “woman-in-between”: acted on from within by goddess archetypes and from without by cultural stereotypes.

Nepaprastai susižavėjau šia knyga ir kai pasakojau artimiesiems apie ją, susilaukiau skepsio: na, tai ar jau atradai deivę savyje? Ar čia kažkas panašaus į Pabarčiūtę? Ne, pavadinimas atrodo klaidinantis, ir dėl jo netgi nesinorėjo iš pradžių imti šio kūrinio, bet tai tikrai nėra panašu į Pabarčiūtę, tai nėra motyvacinė knyga apie tai, kaip reikia visiems dalinti meilę ir būti savo gyvenimo kūrėja. Goddesses in Everywoman - psichologinė (su feminizmo prieskoniu) knyga apie archetipus, kurie neišvengiamai veikia kiekvieno mūsų elgesį ir savijautą, o kaip juos pavadinsi – jau susitarimo reikalas. Autorė pasirinko antikos mitologiją ir aiškina moters psichologiją per septynių deivių portretus ir mitus.

If a woman is one-in-herself, she will be motivated by a need to follow her own inner values, to do what has meaning or fulfills herself, apart from what other people think.
Psychologically, the virgin goddess is that part of a woman that has not been worked on, either by the collective (masculine-determined) social and cultural expectations of what a woman should be, or by an individual male’s judgment of her. The virgin goddess aspect is a pure essence of who the woman is and of what she values. It remains untarnished and uncontaminated because she does not reveal it, because she keeps it sacred and inviolate, or because she expresses it without modification to meet male standards.

Man šis kūrinys labiausiai patiko dėl to, kad atskleidžia moterų tipų įvairovę – kai žiniasklaida, knygos, filmai ir pati visuomenė aiškina, kokia turėtų būti tobula moteris, kaip elgtis ir kaip jaustis, čia pasakojama apie tai, kokios būna moterys, ir tada supranti, kad viskas su Tavim gerai, net jei Tu nenori būti nei princese, nei karjeriste, nei motina iš didžiosios M. Nežinau, čia matyt kažkokios mano vidinės žaizdos buvo paliestos (ir užgydytos), nes vos ne verkti iš palengvėjimo norėjosi, kai skaičiau apie kai kurias deives ir jų aspektus beigi dar ir paaiškinimus, kokia pagal mitą buvo jų vaikystė, kaip su jomis elgėsi tėvai ir kas iš to gavosi.

With Hestia as an inner presence, a woman is not “attached” to people, outcomes, possessions, prestige, or power. She feels whole as she is. Her ego isn’t on the line. Because her identity isn’t important, it is not tied to external circumstance. Thus she does not become elated or devastated by whatever happens.
***
Hestia is an archetype of inner centeredness. She is “the still point” that gives meaning to activity, the inner reference point that allows a woman to be grounded in the midst of outer chaos, disorder, or ordinary, everyday bustle. With Hestia in her personality, a woman’s life has meaning.

Nuoširdžiai rekomenduoju visoms, kurioms patiko Bėgančios su vilkais (tiesą sakant, neteko sutikti nė vienos, kuriai nepatiko). Planuoju dar ir Gods in Everyman perskaityt. Tada jau visai viskas man bus aišku :)

She feels herself to be like a turtle without a shell, expected to compete in a rat race. By nature, Hestia is not a joiner or a social climber, isn’t moved by political causes and lacks ambition. She isn’t out in the world trying to put her mark on it, and doesn’t care to be. Thus she is easily overlooked and devalued by achievers, do-gooders, and social arbiters, who measure people by tangible standards and find her lacking.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Chade-Meng Tan: Search Inside Yourself

2019-04-12

Chade-Meng Tan Search Inside YourselfIn Matthieu’s experience, happiness is a skill that can be trained. That training begins with deep insight into mind, emotion, and our experience of phenomena, which then facilitates practices that maximize our inner well-being at a deep level, ultimately creating sustainable happiness and compassion.

Tęsiu savo laimės paieškas gilindama žinias ir praktikas apie meditaciją, įsisąmoninimą, atjautą ir mielaširdystę. Atrodo, viskas daugmaž žinoma ir aišku, bet tam, kad smegenyse susiformuotų gilesni takeliai ir taptų įpročiu mąstyti pozityviau, įsisąmoninant buvimą čia ir dabar, vis skaitau apie tą patį, tik papasakotą kito žmogaus lūpomis, iš jo perspektyvos. Šįkart knygos autorius – Google inžinierius, atradęs meditacijos ir emocinio intelekto sąsajas kaip kelią į laimę bei pagrindą taikos pasaulyje kūrimui, įtikinęs Google vadovus skirti laiko ir lėšų kompanijos darbuotojų mokymams medituoti.

Remember that letting go is not forcing something to go away. Instead, letting go is an invitation. We generously allow the recipient to choose whether or not to accept the invitation, and we are happy either way. When we let go of something that distracts our meditation, we are gently inviting it to stop distracting us, but we generously allow it to decide whether or not it wants to stay. If it decides to leave, that is fine. If it decides to stay, that is fine too. We treat it with kindness and generosity during its entire presence. This is the practice of letting go.

Dažnai panašaus turinio knygų autoriai kalba paprasta, lengva, šviesia maniera, todėl skaityti labai malonu ir gera, tačiau šįkart rašytojas dar ir pasižymi nuostabiai šmaikščiu humoro jausmu, kuris persmelkia kiekvieną, net ir rimčiausią pamoką. Gebėjimas pasijuokti iš savęs ir komiškų gyvenimo situacijų bei linksmos komiksų tipo iliustracijos ne kartą privertė nusišypsoti.

We take for granted many of the neutral things in life, such as not being in pain, having three meals a day, and being able to walk from point A to point B. In mindfulness, these become causes of joy because we no longer take them for granted. In addition, pleasant experiences become even more pleasant because our attention is there to fully experience them. For example, a delicious meal when consumed in mindfulness becomes more enjoyable simply because you put your full attention into enjoying the meal. When living in mindfulness, neutral experiences tend to become pleasant, and pleasant experiences become more pleasant. There is no cost or downside (nor down payment). What a great deal.

Knyga labai aiškiai, suprantamai, smagiai ir paprastai pateikia pagrindinius budistinės filosofijos principus, pagrindžiant juos naujausiais neurologijos, sociologijos ir psichologijos mokslų tyrimų rezultatais. Nekalbama apie aukštesnes energijas, čakras ir pomirtinį gyvenimą, tiesiog su inžinieriui būdingu tikslumu paaiškinama, kaip pakankamai paprastai galima pasiekti ne tik asmeninę laimę, turtingus tarpusavio santykius, sėkmę darbe, bet ir taiką pasaulyje, kad ir kaip pompastiškai pastaroji skambėtų. Geriausios rekomendacijos.

Four very helpful general principles for dealing with any distressing emotions are:
1. Know when you are not in pain.
2. Do not feel bad about feeling bad.
3. Do not feed the monsters.
4. Start every thought with kindness and humor.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Laiškas sūnui septintojo gimtadienio proga

2019-04-02

Labas, mano mylimas sūnau!

Esu nepaprastai laiminga, kad jau septynerius metus esi mano gyvenime, neskaičiuojant laiko, kurį praleidai mano pilve. Būti pirmagimiu – nelengva užduotis, nes kai Tu mokaisi pažinti pasaulį, aš kasdien ir kasnakt mokausi būti mama. Iš pradžių mažo kūdikėlio, paskui paaugusio vaikučio, dabar – septynmečio mama. Mokausi suteikti Tau pakankamai laisvės, mokausi nubrėžti ribas, kad būtum saugus. Mokausi paleisti, kai Tu nori bėgti tolyn, mokausi priglausti, netgi tada, kai jautiesi toks įniršęs, kad atrodo, jog apsikabinimo Tau dabar mažiausiai reikia. Kartais mums būna lengva, kartais sunku, ir tai yra normalu. Toks yra gyvenimas, ir aš esu nepaprastai dėkinga už visas pamokas, kurias man dovanoja buvimas Tavo mama.

Nors sakai, kad septyneri metai – visai ne jubiliejus, ne vienas mokslininkas yra nustatęs, kad svarbūs pokyčiai žmogaus gyvenime vyksta būtent kas septynerius metus. Taigi Tu įžengsi į naują savo gyvenimo etapą, tad šiandien galime stabtelėti minutėlei ir atidžiau į Tave pažvelgti.

Laimė

Drąsiai galiu teigti, kad didžiuojuosi Tavimi. Vien tai, kad Tu skaitai ir supranti šį mano laišką, įrodo, koks esi sumanus, nuovokus ir brandus. Žaviuosi Tavo atsakingumu, savarankiškumu, gebėjimu laisvai bendrauti su įvairiais žmonėmis ir greitai užmegzti naujas pažintis bei draugystes. Džiaugiuosi, kad galiu drąsiai Tavim pasitikėti tiek nusiųsdama Tave į parduotuvę kiaušinių nupirkti, tiek palikdama pažaisti su sese, kol maudysiuos. Smagu, kad myli gamtą, žygius, muziką, judesį, šachmatus ir maudynes.

Nekantrauju pamatyti, kokios dar nuostabios Tavo savybės atsiskleis Tau augant ir bręstant. Ačiū, kad esi mano sūnus ir augini mane kaip žmogų. Myliu Tave stipriausiai, kaip tik įmanoma.

Su gimtadieniu!

Laimingos laimės dienos!

2019-03-20

Šiandien – tarptautinė laimės diena. Man atrodo, tai pati universaliausia šventė, nes per kitas ne visi turi progą švęsti ar susimąstyti – Moters diena netinka vyrams, Tėvo diena netinka motinoms, Sergančių onkologinėmis ligomis – tiems, kurie su jomis nesusidūrę, Diena be automobilio – tiems, kurie ir taip jo nevairuoja. O va laimė ir jos siekis – pats bendriausias vardiklis, vienijantis visus planetos gyventojus. Sakoma, kad jei kažkoks asmuo Tau labai nepatinka, jei Tau nepavyksta jame rasti nė menkiausio dalykėlio, už kurį jį galėtum mėgti, atsimink, kad jūs abu vis vien turite vieną bendrą bruožą – abu norite ir siekiate būti laimingi.

Kaip sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas, laimės paieškos nėra svetima tema ir man. Perskaičiau dešimtis knygų šia tema, žiūrėjau video, kalbėjausi su žmonėmis, ieškojau atsakymų savyje. Įdomu tai, kad moksliniais tyrimais nustatyta, jog mes kiekvienas turim skirtingą laimės pusiausvyros tašką. Kai atsitinka kažkas, kas mums atrodo labai bloga, jaučiame stiprius liūdesio, baimės ar pykčio jausmus, jei labai gera – džiaugiamės, net iki euforijos galime būti pakylėti. Bet kai tokių ryškesnių įvykių nėra, mes visuomet sugrįžtame į savo pusiausvyros tašką, savo neutralią poziciją, kuri vieniems, deja, yra pakankamai nelaiminga, kitiems gi – laimingesnė.

Laimė

Geros žinios – šį neutralios padėties laimės pusiausvyros tašką galima pačiam paveikti ir pastumti aukštyn laimingumo link. Na, kad kasdien – namie, darbe, automobilyje ar miške – jaustumeis truputį (arba gerokai) laimingesnis. Fainai, ane?

Kaip?

Paslaptis nėra taip lengvai išaiškinama, kad man pavyktų sudėti ją į vieną tinklaraščio įrašą. Nors gal yra? Esmė – sąmoningai būti čia ir dabar, priimti šią akimirką tokią, kokia ji yra, jos nevertinti ir neteisti. Skamba labai paprastai, įgyvendinimas truputį sudėtingesnis. Tam reikia kasdien treniruotis, bet pastangos šimtu procentų atsiperka.

Labai padeda meditacija. Jei sunku susikaupti, prisiruošti ir reguliariai medituoti, gali padėti programėlės telefone (dabar mes be jų nė žingsnio, ar ne?). Populiariausia jų – Insight Timer, kurioje rasi ir pradžiamokslį meditacijos naujokams. Rekomenduoju ir linkiu kasdien tapti vis laimingesniu!

P. S. Aišku, nėra geresnio laiko pradėti gerai praktikai, nei ši akimirka, bet ši ir artimiausios kelios dienos yra dvigubai geresnės, nes dabar – lygiadienis, kai diena ir naktis susilygina visose žemės platumose, tai astronominio pavasario pradžia – tobulas laikas naujoms pradžioms.

Kobayashi Issa: The Spring of My Life: And Selected Haiku

2019-03-16

Kobayashi Issa The Spring of My Life And Selected HaikuIn cherry blossom
shadows, no one, really, is
a stranger now

A little shady
spot of grass in summertime -
sanctuary

Niekada nemėgau ilgų poemų, romanų, storų knygų, nesibaigiančių tekstų. Žaviuosi žodžio magija, o pylimas pastraipos po pastraipos neužsičiaupiant nė menkiausiai pauzei man atrodo meistriškumo trūkumas. Daug žodžių gali parašyti kiekvienas dažnas, o va keliais nusakyti visą gyvenimo filosofiją – aukščiausio lygio menas. Būtent toks menas ir yra japoniškasis haiku.

A summer’s estate:
my little grass mat spread out
in the piney shade

My home is so poor
even the resident flies
keep their family small

Su didžiausiu malonumu skaičiau vieno žymiausių Japonijos haiku poetų Kobayashi Issa rinktinę, kurią jis pats laikė savo mėgstamiausia. Joje įpinta ir autobiografinių prozos intarpų, o pratarmėje pasakojama nepaprastai tragiška poeto gyvenimo istorija. Patyręs nežmoniškai daug skaudžių netekčių, skausmo ir neteisybės, Kobayashi Issa ne tik išlaikė vidinę ramybę, bet ir su mielaširdingiausia atjauta žvelgė į kiekvieną gyvą būtybę, net jei tai būtų tik uodas ar musė, bei nestokojo subtiliausio humoro jausmo.

The free cormorant
scurries back to the boat when
her new baby cries

Lying in hammocks
we speak so solemnly of
distant thunder, distant rain

Buvo sunku išrinkti tik keletą man labiausiai patikusių haiku šio įrašo citatoms, tad pateikiu daugiau. Kiekvienas jų toks subtilus, toks jautrus, kad net šiurpuliukai oda nubėga. Skaitant šią nuostabią knygą pradėjau dar atidžiau žvelgti į mane supančią aplinką, sąmoningiau būti čia ir dabar.

The nature of man:
the moon gazers vanish
more quickly than the moon

The beggar remains
sitting in evening rain -
few coins in his box

Kobayashi Issa buvo įsitikinęs, kad poezija gali būti kelias į nušvitimą. Tuo patikėjau ir aš.

A world of dew
and within every dewdrop
a world of struggle

Just being alive!
- miraculous to be in
cherry blossom shadows!

In early spring rain
the ducks that were not eaten
are quacking happily

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.