Violet Oaklander: Paslėpti lobiai

2014-04-13

Violet Oaklander Paslėpti lobiaiVaikai nedaug teturi galimybių kontroliuoti savo gyvenimą ir dar mažiau galių šiame pasaulyje. Dauguma jų pernelyg dėl to nesirūpina. Jie nesuvokia, kad iš esmės yra žemesnės klasės gyventojai, juk ir balso teisės neturi. (Politikai linkę pamiršti, kad vaikai yra ateities balsuotojai). Vaikai noriai leidžiasi tėvų kontroliuojami, jei jaučiasi išgirsti, drąsinami reikšti savo nuomonę, žino, kad taisyklės yra sąžiningos. Jei jų savastis pakankamai stipri, jie jaučia vidinę jėgą bei kontrolę ir jų negąsdina tėvų galia, ji netgi vertinama, nes suteikia saugumo.

Kai pradėjau dirbti su vaikais, pirmoji Oaklander knyga man labai padėjo, todėl dabar su entuziazmu griebiausi antrosios, kurią psichoterapeutė išleido po beveik trisdešimties metų pertraukos. Iš esmės nieko naujo – dar kartą įtvirtinamos žinios apie autorės naudojamus terapinius metodus, apie darbo su vaikais ir šeima dinamiką, apie santykius ir mūsų sudėtingą vidinį pasaulį, kuris yra toks pažeidžiamas ir lengvai sudarkomas, kai tau tik penkeri ar dešimt. Labiausiai man priimtinas Oaklander santykis su konsultuojamu vaiku – jie yra lygiaverčiai partneriai, žaidimų draugai, abu laisvi daryti ar nedaryti tai, kas patinka ir nepatinka. Aš dirbdama taip pat stengiuosi, kad vaikas jaustųsi laisvas man sakyti “tu”, o ne “jūs”; mano nuomone, “tu” labiau rodo pasitikėjimą nei nepagarbą, nors kolegos darbe tam ir prieštarautų.

Žinoma, iš pradžių vaikas maištaus dėl nustatytų ribų. Tai visiškai natūralu ir veikiausiai netgi neišvengiama. Vaikai turi teisę būti pikti, paniurę ar irzlūs dėl primestų taisyklių. Kai kurie tėvai nori, kad jų vaikai laikytųsi ribų ir dėl jų būtų laimingi, linksmi; galbūt taip tėvai jaučiasi geriau.

Knyga sudaryta iš keletą dešimtmečių autorės rašytų straipsnių, skaitytų seminarų ir panašios medžiagos, todėl truputį erzina, kad tas pats atvejis kitame skyriuje vėl pristatomas kaip naujas – nors galbūt pabrėžiami kiti jo aspektai, bet prieš tai antrą ar trečią kartą vėl papasakojama to vaiko gyvenimo istorija. Na, tarsi šnekėtum su draugu, kurio atmintis gerokai šlubuoja ir kuris tą patį dalyką mėgsta pristatyti tarsi naujieną po keletą sykių. Man rodos, sudarinėjant ir redaguojant knygą šio nemalonumo galima buvo lengvai išvengti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Alessandro Baricco: Šilkas

2014-04-08

Alessandro Baricco ŠilkasBeje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi – tiesiog nepadoru.

O jau Šilkas tai gerokai skiriasi nuo kitų Baricco romanų, ir jei būčiau jį perskaičiusi pirmą, nežinau, ar būtų apsėdusi tokia manija perskaityti viską, ką šis autorius yra parašęs. Jei nesinorėtų šios knygos lyginti su kitomis, vertinčiau geriau, nes tikrai – ir tapybiškas subtilumas, ir virpančios jausenos, ir pasakoma nepasakant, nuostabu. Bet kadangi lyginu, tai man trūko didesnių intrigų, įvairesnės nuostabos, šokinėjimo nuo vidurio į pabaigą, tada į pradžią ir vėl atgal.

Buvo kažkokia priežastis, bet aš ją pamiršau. Žmonės visada pamiršta priežastis.

Tikrai labai japoniškas romanas. Keliais žodžiais atskleidžiama daugiau, nei kitose knygose per ištisas puslapio ilgumo pastraipas. Esu ne kartą minėjusi, kad vertinu trumpus kūrinius, nes juose slypi genialumas. Jei turi ką pasakyti, tai sakyk, o ne triesk žodžiais septynis šimtus lapų. Ir tokios subtilios užuominos, pavyzdžiui, kad Ervės žmonos Elenos balsas buvo pats gražiausias pasaulyje, o tos moters iš Japonijos balso jis taip ir nebuvo girdėjęs.

Kartais, vėjuotomis dienomis, nusileisdavo prie ežero ir ten ištisas valandas žiūrėdavo į jį, nes jam regėdavosi, jog mato lengvą, nepaaiškinamą, ant vandens nupieštą reginį – tokį, koks buvo jo gyvenimas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Cukinijos ir mocarelos duetas papiruse

2014-04-07

Kai dalyvavau Maggi kulinariniame vakarėlyje, gavau dovanų tų Papyrus popierėlių, kuriuose vištiena iškepa be jokių papildomų riebalų, prieskonių ir druskos, bet kad jau pati mėsos nevalgau, nusprendžiau pafantazuoti ir papirusą sultingai vištienai paversti papirusu vegetarams. Savajam gardumynui gaminti naudojau:

 Cukinijos ir mocarelos duetas papiruse

Cukiniją;
Mocarelą (radau ne kamuoliukais, o stačiakampę, patogiau papiruse vartyti);
Maggi Papyrus;
Raudonąsias vynuoges;
Porą;
Moliūgų sėklas;
Granatų padažą.

Cukiniją ir mocarelą supjausčiau maždaug pusės centimetro riekėmis, įdėjau į Maggi papirusą su Provanso žolelėmis ir įkaitintoje keptuvėje apkepinau abi puses po kelias minutes. Moliūgų sėklas taip pat lengvai apskrudinau. Vynuoges pjausčiau pusiau, išėmiau kauliukus, porą susmulkinau žiedais, lėkštę apšlaksčiau granatų padažu ir sudėliojau gėrybes.

 Cukinijos ir mocarelos duetas papiruse

Esu iš tų žmonių, kuriems tobulas patiekalas susideda iš skonių įvairovės – kad būtų ir sūru, ir saldu, ir rūgštu, ir aitru, ir gal net kiek kartoka. Mocarelos minkštumas maloniai kontrastuoja su sėklų traškumu, saldžios vynuogės glosto gomurį po porų aštrumo, sūroka kvapnia cukinija perbraukiu per saldžiarūgštį granatų padažą, mmm… Žodžiu, tikra šventė vegetariškam skrandžiui. Ir – nė lašelio aliejaus!

 Cukinijos ir mocarelos duetas papiruse

Alessandro Baricco: Jūra vandenynas

2014-04-05

Alessandro Baricco Jūra vandenynasTą akimirką galėjo nutikti bet kas. Iš tiesų, būna tokių akimirkų, kai visa aprėpiantis ir logiškas priežastinių sekų tinklas pasiduoda, netikėtai užkluptas gyvenimo, ir nusileidžia į parterį, įsimaišydamas tarp žiūrovų, kad scenoje, svaiginamoje netikėtoje prožektorių šviesoje, paliktų nematomą ranką, kuri iš beribio glėbio, iš milijonų galimų dalykų ištrauktų vieną vienintelį, kuriam lemta įvykti.

Antroji Baricco parašyta knyga, nuostabumu nenusileidžianti nei Aistrų pilims, nei City. Vėl tos meistriškai audžiamos istorijos, kurių klausytis niekuomet nepavargtum, vėl keisti keistutėliai knygos veikėjai, su kuriais susipažinęs niekuomet nepamirštum. Tik šįkart viskas vyksta jūros fone, tiksliau – jūros vandenyno. O kadangi jūrą myliu, širdis dainuoja skaitant jai skirtas odes, psalmes ir kitokius gražius žodžius.

Gyvenimas ne visada toks, kokį įsivaizduoji. Jis eina savo keliu. O tu eini savuoju. Jie nėra vienas ir tas pats kelias. Taigi… Aš nenorėjau būti laiminga, ne. Norėjau… išsigelbėti, taip, išsigelbėti. Bet per vėlai supratau, kur reikia pasukti – į geismų pusę. Tikimasi, kad žmones išgelbės kiti dalykai: pareiga, sąžinė, gerumas, teisingumas. Ne. Gelbsti geismai. Jie yra vienintelis tikras dalykas. Būk jų pusėje, ir būsi išgelbėtas.

Romanas plaukia labai lengvai, užliūliuoja ir užburia taip, kad negali atsitraukti. Jis nėra nuspėjamas ir knygos pabaigą sužinai tik užvertęs paskutinį puslapį, o ne ties viduriu, kaip kartais būna su kitais kūriniais.

Žmogus susikuria istorijas, tokia yra tiesa, ir gali jomis tikėti ilgus metus, kad ir kokios beprotiškos jos būtų, arba neįtikimos, jis puoselėja jas, ir viskas. Ir jaučiasi laimingas. Laimingas. Galėtų niekada nesiliauti. Paskui vieną dieną kažkas jam staiga nutrūksta, didžiojo vaizduotės kūrinio širdyje cak, be jokios priežasties, staiga nutrūksta, ir lieki nesuprasdamas, kodėl toji pasakiška istorija jau ne tavyje, o pries tave, tarsi būtų kito pamišimas, o tas kitas esi tu. Cak.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Alessandro Baricco: Aistrų pilys

2014-04-03

Alessandro Baricco Aistrų pilysNes būtent taip gyvenimas tave apmauna. Nutveria, kol tavo siela dar apsnūdusi, ir pasėja tavyje vaizdą, kvapą, garsą, kurio jau niekad neatsikratysi. Tai ir yra laimė. Bet supranti tai paskui, kai jau būna per vėlu. Ir jau esi amžinas tremtinys, per tūkstančius kilometrų nuo to vaizdo, garso, kvapo. Atsidavęs likimo valiai.

Sakoma, kad viską, ką nori gyvenime pasakyti (parašyti), autorius sudeda į pirmąjį savo kūrinį, o visi paskesni yra tik variacijos ta pačia tema. Baricco debiutavo su Aistrų pilimis, todėl jeigu kažkam šis romanas ne prie širdies, nėra prasmės švaistyti laiko ir ties kitomis knygomis. Man tai labai prie širdies. Svarbiausia – netikėtumai. Dalykai, išmušantys iš vėžių. Paskaičiusi Baricco supratau, kad apskritai bet kokį meną ar netgi žmones vertinu pagal tai, kiek jie sugeba mane nustebinti. Šis rašytojas sugeba. Labai.

Bet paklausyk: kadangi mes ne kojinės, o žmonės, tai mūsų gyvenimo tikslas nėra išlikti švariems. Troškimai – svarbiausia, ką turime, ir negalime jų visą laiką atsisakinėti. Todėl kartais verta nepamiegoti, bet įgyvendinti kokį nors troškimą. Padaryti kiaulystę, o paskui už ją sumokėti.

Šitokį sugebėjimą suknisti protą aš vadinu genialumu. Kaip knyga prasideda, kaip ji baigiasi, kaip elgiasi romano veikėjai, ir visa ta geležinkelio istorija, ir kaip pamažiukais atskleidžiamos paslaptys – meistriškai ir su intrigom… Negaliu liautis žavėjusis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Alessandro Baricco: City

2014-03-18

Alessandro Baricco CityNeatleidžiama pranašams, kurių pranašysčių negalima suprasti, ir aš ilgai galvojau, kad jis yra kaip tik tos rūšies, visų blogiausios, piktasis meistras, nes buvau įsitikinęs, jog jo įsivaizduotas žvilgsnis liko beprasmis, nes nepasiekiamas kitiems, priklausantis tik jam, nemokėjusiam paversti jo matomu. Dėl to galėjai jį niekinti, nes be tos jutimų akrobatikos, to beprotiško ekskurso už bet kokio požiūrio taško ribų ieškant kažko beribio, be to pirmapradžio jausmingumo nuotykio likdavo tik neryškių vandens lelijų jūra, hipertrofinė impresionizmo studija, pragaištinga veidmainiška technika, kurioje vidurinysis miesčionių sluoksnis atpažįsta modernizmo protrūkį sukrėstas minties, kad tai revoliucija, sujaudintas minties, kad galėtų ją pamilti, nes ji, nors ir revoliucija, iš esmės niekam nieko blogo nepadarė — new for you, pagaliau revoliucija, akivaizdžiai sukurta panelėms iš gerų šeimų, dailiai supakuotos modernizmo emocijų dovanėlės. Fe.

Kai kurie žmonės rašo knygas, nes nori išreikšti save, kitiems tai psichoterapija, treti galbūt trokšta garbės ir pripažinimo. Tačiau yra tokie rašytojai, kaip Baricco – tiesiog genijai. Tai pirmasis mano skaitytas jo romanas, ir, autoriaus teigimu, pats geriausias, taigi manes tikriausiai laukia mažytis nusivylimo kartėlis paėmus kitas jo knygas, ką aš, be abejo, darysiu, nes dabar susižavėjau iki negalėjimo. Kiekvienas romano puslapis grūste prigrūstas istorijų, jokio tuščiažodžiavimo, sakiniai užplūsta sąmonę kaip galingos vandenyno bangos ir paliečia žinojimą, neužduotus klausimus, būtent, svarbiausia – atsako į neužduotus klausimus.

Tai aklavietė, pagalvojo. Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokę jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esame kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu… Kokiu keliu? Tegul kiti bus keliai, o aš esu aikštė, aš niekur nevedu, aš esu vieta.

Jei kas nors man pasakytų, kad romanas yra apie boksą, futbolą ir vesterną, numočiau ranka, nes šie dalykai man visiškai neįdomūs, turbūt vieni neįdomiausių, bet, žinoma, knyga yra visai ne apie tai, nors ir rašoma apie boksą, futbolą ir vesterną. Maža to, rašoma taip įdomiai, kad net užsimaniau pasižiūrėti kokias rungtynes, bet juk knyga visai ne apie tai. Apie ką? Kaip visuomet, apie žmones, apie jų gyvenimus, apie gebėjimą būti keistu ir tuo mėgautis. Knygą skaičiau taip neilgai, taip neseniai, o jau pasiilgau ir Šatsi Šel, ir Gouldo, ir gyvenimo jų galvose. Tikrai, knyga – šedevras.

Juodaodis berniukas žaidė ir buvo toks vienišas, toks neišvengiamai ir slaptai vienišas, kokios būna mintys, kai jos yra tikros ir mąsto klausimais.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Vilko valandos vakarėlis

2014-03-14

Asmeninio tinklaraščio apie viską privalumas yra tai, kad atskiromis sritimis suinteresuoti piliečiai kviečiasi kiekvienas į savo renginius ir kitą dieną po kulinarinio vakarėlio tenka keliauti į intelektualinį žaidimą, kur esu kritikų komandoj, nes skaitau. Andrius Tapinas buvo pažadėjęs, kad jei Vilko valanda bus išrinkta geriausia metų knyga, surengs puotą. Ir voilà! Knyga – tik pirmoji stimpankinės manufaktūros kregždė, lauksim lauksim naujų produktų… Tai Tapinas ranką paspaudė, pasakė „Statau!“ ir nuėjo vesti žaidimo „Auksinis protas“. Komandų susirinko net keturiasdešimt, ir nors mūsiškę (Marijus, Darau Blė, Kootvela, mano brolis ir aš) stipriai pastiprino Aidas Puklevičius, likom trylikti. Laimėjo – oi, kaip netikėtai, jūs net nebūtumėt pagalvoję, visai didžiulei susirinkusiųjų nuostabai – Ambrazevičiaus šutvė. Oho. Geriausias turas tai buvo tas su knygų viršeliais – nors Pinterest‘e ne vieną jų srautą prenumeruoju, tiksliai įvardinti, kuris yra kieno… uojei.

Vilko valandos vakarėlis

O paskui garo davė Antikvariniai Kašpirovskio dantys. Aš jų koncerte ne pirmą kartą, tai kai dainų žodžius moki, šokti dar smagiau! Tiesa, po protmūšio dauguma žaidėjų išsiskirstė ir vyrams teko groti pustuštei salei – man šitokie dalykai visuomet sukelia labai nemalonias emocijas, kažkaip jaučiu kaltę už visus tuos žmones, kurių nėra, norisi save klonuoti daug daug kartų, kad muzikantai, siunčiantys geras vibracijas nuo scenos, gautų pakankamą energijos užtaisą atgal. Brolis sako, kad gal tokie eruditai protmūšio žaidėjai linksmybėms laiko nešvaišto, o aš sakau, kad gal jiems ketvirtadienis – visai ne mažasis savaitgalis, bet mums Kaunas buvo toliau, nei jų namai, bet ai. Svarbiausia, kad mums buvo smagu. Kas dar kokių pakvietimų?

Antikvariniai Kašpirovskio dantys

Kulinarinis Maggi vakarėlis

2014-03-13

Buvau pakviesta į kulinarinį vakarėlį. Kaip ir visuomet, šeimininkai pasitiko skanumynais gardumynais.

Kulinarinis vakarėlis

Virtuvės šefas Arūnas Stoškus atvirai dalinosi patirtimi, kaip padaryti, kad maistas lėkštėje būtų ne tik skanus, bet ir gražiai atrodytų.

Kulinarinis vakarėlis

Gavom visi į rankas po peilį, įmantresnių įrankių ir pradėjome reikšti savo fantaziją gadindami daržoves.

Kulinarinis vakarėlis

Kulinarinis vakarėlis

Tikrasis vakarėlio šeimininkas buvo Maggi, todėl mums buvo pristatyta naujovė – popierius, į kurį įdėjus vištienos filė, galima ją kepti be jokio aliejaus, be jokių papildomų prieskonių ar druskos – apie viską jau pagalvota.

Kulinarinis vakarėlis

Arūnas Stoškus parodė kelis pavyzdžius, kaip galima dailiai išdėlioti savo skaniuosius patiekalus lėkštėje.

Kulinarinis vakarėlis

Kulinarinis vakarėlis

Tada jau ir mes, mokiniai, ėmėmės kūrybos. Gaminome patiekalus ne sau, o vienam iš kolegų. Aš burtų keliu ištraukiau Eglę iš Skruzdėliukų skveruose, o mane – Laura iš Bulvių košės. Štai kokiu gardžiu vegetarišku grožiu ji mane apdovanojo (vietoje vištienos file jos Maggi papiruse atsidūrė moliūgas):

Kulinarinis vakarėlis

O čia daugiau meno kūrinių (pirmasis – mano):

Kulinarinis vakarėlis

Ačiū, Maggi, už šauniai praleistą laiką, už naudingas šefo pamokas ir už dovanas, žinoma!

Arūnas Matačius: Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą

2014-03-12

Arūnas Matačius Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladąJi mane erzino savo gebėjimu neidealizuoti aistros. Aš vis norėjau pabūti vaiku ir pasvajoti, kad pasaulyje gali būti kažkas amžino. Kodėl kiekvieną kartą išsigąstame gyvenimo karuselės, į kurią įsėdame? Jos visos būna tokios skirtingos.

Labai labai rožinis viršelis!

Knygą gavau dovanų iš autoriaus, ir tokiais atvejais visuomet keblu imti skaityti žinant, kad paskui reikės aprašyti, ir baisu, kad nusivilsi, nes tuomet arba apžvalgą teks rašyti ne iki galo nuoširdžiai, arba užsimerkti ir staigiai išpilti pamazgų kibirą jaučiant, kaip tai nemalonu ją skaitančiam autoriui. Šlykštus tas kritiko darbas. Negalėčiau.

Kai pradėjau skaityti romaną, iš pradžių jis man pasirodė – tiesiai šviesiai – vidutiniškas. Toks, kurį skaitant nesierzini, negalvoji kam-aš-čia-gaištu-laiką, bet ir nespygauji iš laimės, koks-stebuklas-mano-rankose. Kai kurios detalės lengvai nuspėjamos, kai kurie dialogai skamba ne visai įtikinamai, kai kurios protagonisto būdo savybės užknisa. Bet pamažiukais pamažiukais kad įsibėgėjau, tai negalėjau sustot! Visą romaną perskaičiau per pusantros dienos, būčiau ir per dieną surijusi, jei ne tos šventės (reikia šventę švęst!). Nes kuo toliau, tuo vaizdai darėsi labiau tikroviški, siužeto vingiai krypo į priešingą pusę, nei galėjai tikėtis lengvai plaukdama, nešiojausi knygą su savimi į virtuvę, į tualetą, į vonią, nes oi kaip įdomu!

Švelniai ir lėtai masažavau jos gėlytę. Laura pradėjo dejuoti. Ištraukiau pirštus. Norėjau bučiuotis, tačiau Laura praskėtė kojas, suėmė mano galvą abiem rankomis ir prispaudė prie tarpukojo. Nesipriešinau. Mėgavausi šviežiomis rytinėmis Lauros sultimis. Jaučiuosi kaip delfinas, retkarčiais iššokantis į jūros paviršių įkvėpti saulėto oro. Ji dar labiau praskėtė kojas ir, viena ranka paleidusi mano galvą, pradėjo glamonėtis krūtis. Lūpomis susiurbiau jos kuokelį.

Kaip ir dera padoriai knygai rožiniais viršeliais, ji paskaninta atviromis erotikos scenomis. Džiaugiuosi, kad pagaliau ši tendencija ateina į mūsų lietuvišką literatūrą, nes kiek gi galima be sekso gyventi? Tik – čia jau, aišku, skonio reikalas, dėl jo nepasiginčysi – bet man tie visi genitalijų vadinimai gyvūnų ir augalų terminais skamba truputėlį juokingai. Atrodo skaitau, skaitau rimtu veidu, bandau įsijausti į erotinius potyrus, ir tada pokšt! – gėlytės, delfinai, kuokeliai ir slibinai. Kaip iš vaikiškos animacijos. Bet sakau, gal kažką užveda…

Ji kvepėjo angelais.

Romanas parašytas pakankamai profesionaliai, kokybiškai ir įtikinamai. Kadangi kai kurios pagrindinio veikėjo gyvenimo detalės sutampa su paties autoriaus, o istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, lengva patikėti, kad tikrai viskas taip ir buvo. Kaip ir eilutė “Paremta tikrais įvykiais” filmo pradžioje, suteikia kūriniui užtikrintumo. Žodžiu, šaunus debiutas, aplodismentai rašytojui, sveikinam ir lauksim antro dublio!

Visos moterys kaip beždžionės. Niekada nepaleis šakos, ant kurios laikosi įsikibusios, nebent kita ranka laikosi ant kitos. Mano šaka nuvyto ir supuvo. Sutrūnijo ir ištepė nepriekaištingą Monikos manikiūrą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Miegamajame, virš lovos

2014-03-11

Vytis