Apie kasdienę laimę

2017-03-17

Ne paslaptis, kad, kaip ir sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas, vienas iš svarbiausių tikslų mano gyvenime – surasti laimę ir būti laiminga. Šiam tikslui įgyvendinti skyriau daug laiko ir pastangų – turbūt net ir universitete psichologiją dėl to šešerius metus studijavau, ir be galo daug knygų perskaičiau, ieškojau, analizavau, lyginau, bandžiau, kaip įvairūs teoriniai dalykai veikia praktikoje. Ir kažką atradau.

Jau turbūt koks pusmetis kaip telefone naudoju programėlę, kuri atsitiktiniu laiku tris kartus per dieną paprašo manęs įvertinti, kiek tuo momentu esu laiminga. Statistika stulbinanti – iš 10 maksimalių balų beveik visuomet duodu 10, devynetą retkarčiais spusteliu – dažniausiai dėl prastos fizinės savijautos (programėlė klausia, kai man siaubingai skauda galvą), kartą teko vertinti savo laimę iš karto po patirtos automobilio avarijos, tuomet berods 8 parašiau (nes, na, niekas nebuvo sužalotas, tik kelios dviejų automobilių detalės, ir dėl deklaracijos pildymui sugaišto laiko truputį į masažą pavėlavau – ar tai nelaimė?).

Dažnai žmonės apie laimę galvoja kaip apie kažką didingo, euforiško, gigantiško, gyvenimą sukrečiančio. Na, bet tam juk ir yra atskiri terminai – euforija, palaima. Ar aš norėčiau nuolat patirti euforiją? Tikrai ne, nors jos dovanojamas akimirkas ir labai vertinu bei ilgai atsimenu.

Laimė

Taip pat žmonės daro klaidą, mąstydami apie sunkiai pasiekiamus dalykus, kurie, jų nuomone, suteiktų jiems laimės – jei / kai turėsiu milijoną, pasistatysiu namą, susilauksiu vaikų, vaikai išeis gyventi atskirai, išskrisiu atostogauti į Maldyvus. Ši tendencija nukelti numanomos laimės akimirką į ateitį klaidina žmones, neleisdama įvertinti dabarties laimės (kurią jie dažnai per vėlai idealizuoja jai praėjus – ech, tie laikai, kai buvau jaunas, kai dar neturėjom vaikų, kai nebuvau patyręs insulto, kai gyvenom tame mažame butuke ir tilpom dviese į viengulę lovą).

Nuolatinis savęs sugrąžinimas į dabarties momentą, neidealizuojant nei praeities, nei ateities, ir padeda jaustis nuolat laiminga. Kadangi gyvename išmaniųjų technologijų amžiuje, kodėl gi nepasitelkus jų – tarkim, mano naudojama programėlė kasdien atlieka tris funkcijas: pirma, kaip jau minėjau, paprašo tris kartus per dieną įvertinti savo laimingumą (kas jau savaime priverčia bent akimirką susimąstyti – ar tikrai yra kažkas, dėl ko negalėčiau pavadinti savęs visiškai laiminga? Būtent dabar, šią akimirką?), antra, tris kartus per dieną atsitiktiniu laiku pasiūlo nusišypsoti (visada mielai tai padarau), o vakare paprašo įvertinti tris dalykus, dėl kurių jaučiu dėkingumą.

Apie kiekvieno šių dalykų svarbą laimei galėčiau nesustodama paisyti po porą valandų, bet nemėgstu rašyti ilgų tekstų. Šie dalykai yra paprasti, pernelyg paprasti, kad žmonės patikėtų, jog jie galėtų veikti. Bet jie veikia. Bent jau aš tikrai esu labai laiminga. To linkiu ir Tau!

Lisa Grunwald: Žavusis Henris Hausas

2017-03-12

Lisa Grunwald Žavusis Henris HausasBet paskui visas jo jusles užgožė muzika, o dvi merginos, kurias ankstėliau matė besibučiuojančias, dabar jau šoko greta jo; paaiškėjo, kad Taika vieną iš jų pažįsta, ir galiausiai Henrį užvaldė jau visiškai kitoks jausmas: beribis, visa apimantis, raminantis bendrumo pojūtis, suvokimas, kad viskas susiję, taip pat ir muzika, ir žybsinčios šviesos; jis atsidūrė anapus baimės, anapus bet kokių apgailestavimų ir įkyriai graužiančio jausmo, kad kažko jo gyvenime skaudžiai trūksta – kažkokio dalyko ar kažkokio žmogaus.

Knyga apie tai, kokią reikšmę žmogaus asmenybei ir charakteriui turi ankstyvieji, pirmieji jo gyvenimo metai. Henris Hausas buvo kūdikis, paimtas iš vaikų namų į mokymo įstaigą, kurioje studentės mokėsi, kaip prižiūrėti mažylius (tokios įstaigos XX a. viduryje iš tiesų egzistavo JAV). Berniukui susiformavo labai savotiškas prisirišimo prie artimų žmonių santykių modelis, ir autorė pasakoja apie jo tolimesnį gyvenimą, kartu įpindama daug įdomių detalių apie to laikmečio papročius ir įpročius, hipių judėjimą, keliones rūgšties pagalba ir požiūrį į gyvenimą. Dažnai esame linkę kaltinti žmones dėl tam tikrų jų poelgių, tačiau retai susimąstome apie tai, kokios giluminės priežastys verčia juos taip pasielgti. Žodžiu, visai įdomi, lengvai skaitoma, bet kartu ir psichologiniams pamąstymams kviečianti knyga.

Taika, ko gero, gal net visiems laikams liks psichodeliniame 1968-ųjų Londono fone: milžiniškoje Vaitholo freskoje su ilgaauliais go-go šokių batais, kometomis, blizgiais lakuotais paviršiais, indiškais raštais, „Plaukų“ afišomis ir sidabrinių mikrofonų taškomais kaštoniniais atšvaitais.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Apie moterų solidarumą

2017-03-08

Žmogaus savimonė ir savęs identitetas palaipsniui formuojasi visą gyvenimą, karts nuo karto įjungiant į bendrą savęs vaizdą atsitiktinius dalykus apie save, kurie pernelyg dažnai kartojasi, kad būtų atsitiktiniai. Tokiu būdu palyginti neseniai suvokiau, kad esu gana feministinių pažiūrų, nors anksčiau nebūčiau apie save taip pasakiusi. Žinoma, kovotojos dėl moterų teisių pasiekė milžiniškų pokyčių, palyginus su padėtimi praėjusiame šimtmetyje, bet vis viena teisių skirtumai egzistuoja ir tai mane siutina.

Šiandien noriu pakalbėti apie moterų diskriminaciją dėl išvaizdos. Būdama jaunesnė pati ne kartą patyriau spaudimą darbe atrodyti taip, kad džiuginčiau aplinkinių akį, nors niekad neužėmiau pareigų, kurios reikalautų reprezentatyvios išvaizdos. Beje, dažniausiai pastabų ar komentarų sulaukdavau ne iš vyrų, o iš moterų, ir šią tendenciją akivaizdžiai pastebiu jau daugelį metų – moterys yra žymiau labiau nepakančios kitokioms, nei jos, nei vyrai. Matyt, jos jaučia nemalonią neteisybę – aš investuoju šitiek laiko ir pinigų tam, kad atrodyčiau taip, kaip atrodau, iškenčiu dėl to daugybę skausmingų procedūrų, o kaip tu drįsti būti laiminga viso to nedarydama?

Ieškojau daugiau nei pusvalandį, bet nepasisekė rasti berods prieš metus ar daugiau daryto socialinio projekto nuotraukų, kuriose Amanda Palmer apsinuoginusi, o šalia esantis užrašas klausia: ko tu tokia/s nustebusi/-ęs, šokiruota/s, papiktinta/s (ir dar keli variantai), tai yra tiesiog moters kūnas! Tiesa, jis neatrodo taip, kaip iki absurdo nufotošopintos viršelių sekso divos, Amanda tuomet buvo neseniai po nėštumo ir gimdymo, be to, ji yra neskustų pažastų vėliavnešė, tad nuotrauka iš tiesų daugumai tikriausiai kėlė dviprasmiškus ir toli gražu ne estetinius jausmus.

Mes stereotipiškai dejuojam, kad žiniasklaida ir reklama nuolat mus bombarduoja realybės neatitinkančiais jaunystės, tam tikro grožio modelio, liesumo ir seksualumo vaizdais, tačiau ar kasdien mes patys, o dar tiksliau – pačios – nedarome to paties? Kaip reaguotum, jei pastebėtum neskustas kolegės ar draugės kojas, pažastis ar kirkšnis? Jei gerai pažįstama moteris, kurią nuolat esi pratusi matyti su tobulu makiažu, vieną dieną ateitų be jo, ar nepaklaustum, kas atsitiko? Ar nenužvelgi pašaipiu žvilgsniu stambaus kūno moters, su dideliu apetitu valgančios gardaus patiekalo?

Žinoma, neneigiu žiniasklaidos ir reklamos vaidmens formuojant mūsų nuomonę, bet kai nebesame tokios socialiai pažeidžiamos paauglės, ar ne laikas imti mąstyti savo galva? Dažnos iš mūsų mamos ir močiutės nei kojų skusdavo, nei antakių pešiodavo, nei push-up liemenėlėmis krūtis keldavo, tačiau kažkokiu būdu sugebėjo mūsų tėčius ir senelius sužavėti, dabar gi mada užslinko – ir būkim visos vienodos pagal kažkieno numatytą grožio standartą, užkapokim kiekvieną, jo nesilaikančią?

Neseniai feisbuke nuvilnijo kažkokios šešiasdešimtmetės, dirbančios apatinio trikotažo modeliu, nuotraukos su antraštėmis, kurios neva turėtų mums suponuoti įspūdį, kad amžius nėra riba reklamuoti apatinius, kad gražus kūnas gali būti ne tik dvidešimtmetės, bet ir perkopusios gyvenimo vidurio liniją. Skamba nuostabiai, tarsi iššūkis jaunystės kultui, išskyrus tai, kad ta šešiasdešimtmetė… atrodo tarsi dvidešimtmetė! Mūsų mamos ir močiutės taip pat dėvi apatinius, bet jų kūnai dažnu atveju atrodo kitaip, nes tiek bręsti, tiek senti yra natūralu, ir sulaukus šešiasdešimties atrodyti truputį kitaip nei dvidešimties yra normalu, kiek labiau keista yra dėti visas pastangas, visas jėgas, visus finansus ir visą dėmesį tam, kad sulaukus šešiasdešimties atrodytum kaip dvidešimties, nes tai reiškia, kad tavo prioritetai gyvenime yra… na… riboti?

Yra dar ne viena tema, kuria galėčiau šnekėti apie nemalonią moterų nelygybę vyrų pasaulyje, bet mano tinklaraščio įrašai niekuomet nebūdavo tooookie ilgi, tad pasiliksiu tai kitiems kartams, o šiandien, Moterų solidarumo dieną, tiesiog linkiu kiekvienai iš mūsų ne tik gyventi bei atrodyti taip, kaip mums pačioms atrodo geriausia ir teisingiausia, bet ir leisti kitoms tai daryti. Gerbkime viena kitos unikalumą ir gebėjimą spinduliuoti moteriškumą mums pačioms priimtinais būdais! Su švente!

Pavasariop

2017-03-03

TheGirlOfNature yra atkakliausia mano tinklaraščio skaitytoja, ne pirmą kartą raginanti vėl imti rašyti šį tą daugiau nei vien knygų, filmų ar metų apžvalgos. Iš vienos pusės džiaugiuosi, kad esu įdomi, iš kitos pusės jaučiuosi kalta, kad taip ir neprisiruošiu tiems atviresniems pokalbiams apie kasdienybę.

Neapsikentusi TheGirlOfNature metė man pavasarinį iššūkį – nufotografuoti savo spintą ir keletą rūbų iš jos. Taigi štaigi, mano spinta:

Spinta

Mano suknios pavasariui:

Suknios

Ir kad jau toks spintos pasirodymas įvyko, truputį pablevyzgosiu ta tema.

Kai buvau jaunesnė, nepaprastai prastai jausdavausi, jei buvau priversta dvi dienas iš eilės dėvėti tuos pačius rūbus. Buvau priversta, nes savanoriškai niekuomet to nedarydavau, ir atostogoms kiekvienai dienai vis kitus drabužius susikraudavau, ir kasdienai vis kitą apdarą išsitraukdavau. Rūbų turėjau (ir tebeturiu) pakankamai daug, tad problemų dėl aprangos įvairumo nekildavo, o aš kiekvieną dieną galėjau išreikšti savo nuotaiką ir emocijas per aprangą ir išvaizdą.

Ir va dabar, kai jau nebesu jaunesnė, man viskas kardinaliai pasikeitė. Ryte aš mažiausiai noriu sukti galvą dėl to, ką man rengtis, kaip pintis plaukus ar kuriuos auskarus segtis, daug svarbiau man neskubant gurkšnoti rytinę arbatą, pasišnekučiuoti su sūnumi bei pavėpsoti pro langą į aukštančią dienos pradžią. Keliuosi pakankamai anksti, kad visiems šiems neskubos dalykams turėčiau laiko į valias, o rūbus velkuosi tuos pačius, kaip uniformą (aišku, atsižvelgdama į švaros ir higienos reikalavimus), plaukus rišuosi į uodegą, ir auskarus kaitalioju tik eidama į vakarėlį ar teatrą.

Kaip ir kodėl įvyko šis lūžis, gerokai pakeitęs ne tik mano išvaizdą, bet ir pačią kasdienybę? Tikriausiai atėjo su amžiumi bei dėl keleto įvykių, po kurių pakeičiau požiūrį į save. Skamba banaliausiai, kaip tik įmanoma, bet iš tiesų suvokiau, kad vidinis grožis yra svarbiau už išorinį. Turbūt jau kokie pusantrų metų kaip beveik nebevartoju dekoratyvinės kosmetikos, kai tuo tarpu anksčiau man atrodė neįmanoma išeiti iš namų nepasidažiusiai. Dažiausi nuo ankstyvos paauglystės ir be makiažo jaučiausi visai negraži. Iš pradžių pradėjau nesidažyti eidama į darbą, paskui – ir į pasilinksminimus, galutinis lūžis buvo tuomet, kai savo feisbuko profilio nuotrauką įkėliau tokią, kur aš be makiažo ir ji sulaukė visiškai tiek pat laikų, kiek ir anksčiau visos su. Ne laikais, aišku, grožis matuojamas, bet, žinok, ir ne dekoratyvinės kosmetikos kiekiu ant veido. Kažkaip aš tų visų tušų ir pudrų dar neišmetu, nesakau makiažui griežto ne, niekada, bet jei ir dažysiuos, tai tik dėl žaidimo, kasdienybės paįvairinimo, bet ne dėl to, kad būčiau graži.

TheGirlOfNature, Tavo kilnus tikslas pasiektas – man galvoje jau sukasi dar vienas įrašas, apie stereotipus ir moterų teises… O Tau, kaip ir pati prašei, metu atgal iššūkį – kadangi mano tinklaraščio pavadinimas sufleruoja apie laimės paieškas, noriu, kad tris dienas iš eilės nusistatytum telefone priminimus 10:43, 13:57 ir 19:09 bei užsirašytum, dėl ko tomis akimirkomis esi laiminga. Na, ir paskui su mumis, t..y. skaitytojais, pasidalintum.

2017 m. vasarį žiūrėjau

2017-02-28

Atvykimas (Arrival) – fantastinis filmas apie tai, kaip ateiviai atvyksta į Žemę ir vienai lingvistikos mokslininkei pavyksta ne tik užmegzti su jais ryšį, bet ir išgelbėti pasaulį (bet ne savo ateityje turėsimą dukrą). Filmas toks neva pakankamai įtemptas, nes mokslininkė labai garsiai nerimastingai kvėpuoja. Banaliai atrodo tos paskutinės lemiamos sekundės, per kurias visi jai trukdo, pasaulio likimas kabo ant plauko, o juk visi suprantame, kad vis tiek gėris ir moteriškas protas laimės (prieš brutalią vyrišką jėgą). Šiaip buvo pakankamai įdomu žiūrėti, man visada patinka viskas, kas nors kiek susijęs su pakitusia laiko samprata, tad bendram rezultate 4 balai iš 5.

Aukštuomenės klubas (Café Society) – nuoširdi, miela, linksma ir valiūkiška Woody Alleno romantinė komedija apie auksinius Holivudo laikus ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nostalgiškas ir sentimentalus tų laikų džiazas, tipiški Alleno niekada neužsičiaupiantys veikėjai bei perėjimus tarp jų dialogų užpildantis ramus pasakotojo balsas, gražuolės aktorės, malonūs netikėtumai – žodžiu, viskas, ko reikia nerūpestingam laiko praleidimui. Filmo pagrindinė aktorė Kristen Stewart sudaro žavingai intelektualios moters įspūdį. 3 balai iš 5.

Medžioklė (The Hunt) – daugybę apdovanojimų pelniusi danų psichologinė drama apie vaikų darželio auklėtoją, kuris apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu dėl mažo nekalto vienos mergaitės melo. Filmo esmė nėra išsiaiškinti, kaltas jis ar nekaltas, čia ne trileris ir ne detektyvas, žiūrovui aišku, kad nieko panašaus nebuvo, tačiau visuotinė masinė psichozė, apimanti mažą Danijos miestelį dėl šių įtarimų, kelia nedviprasmiškus jausmus dėl visuomenės nužmogėjimo, dėl to, kas atsitinka, kai emocijos ima viršų. Labai paveiki kino juosta. 5 balai iš 5.

Geltonų plytų kelias – 1993 m. Keistuolių teatro aktorių filmas pagal Ozo šalies burtininko pasaką. Norėjau prisiminti vaikystę ir sūnui šį filmą parodyt. Žiūrint suaugusiojo akimis, labai kliūna mažo biudžeto nulemtos juokingos detalės, bet aktorių entuziazmas, smagios ilgaamžės dainos ir aiškiai išsakoma pagrindinė mintis apie tikslo siekimo svarbą norint išpildyti karščiausius savo troškimus viską atperka. Nežinau net, kaip čia įvertint, nostalgija ir sentimentai daro savo, bet objektyviai žiūrint filmas kaip filmas nėra labai kokybiškas. Tebūnie 4 balai iš 5.

Absoliutus nulis (Absolute Zero) – mokslinės BBC dokumentikos filmas iš dviejų dalių – The Conquest of Cold ir The Race for Absolute Zero, kuriuose pasakojama, kaip mokslininkai tyrinėjo šaltį, kokios įdomiausios ir keisčiausios hipotezės apie jo prigimtį buvo keliamos, kaip pradėti naudoti šaldytuvai, oro kondicionieriai bei termometrai, visiškai pakeitę žmonių gyvenimo būdą. Pirmoji dalis buvo tokia daugiau istorinė, o štai antroji – apie naujausius atradimus bandant suskystinti vandenilį ir helį, apie procesus, kurie vyksta molekulėse priartėjus prie absoliutaus nulio temperatūros – va čia tai kažkas tokio… Kvantai man visuomet susuka protą. 4 balai iš 5.

Kažkur tarp ten ir čia (Somewhere) – na, galvoju, dar kokį Sofios Coppolos filmą pažiūrėsiu, kad nuspręsčiau, ar ji yra viena mano mėgstamiausių režisierių, ar ne. Tai visgi ne. Jau po to Bling Ring abejojau, o po šito filmo galutinai apsisprendžiau. Jis pasakoja apie aktorių, kuris patiria visokius nerimo, tuštybės ir beprasmiškumo išgyvenimus, ypač kai po ilgo laisvo gyvenimėlio pradeda prižiūrėti savo vienuolikmetę dukrą. Kažkaip labai nuobodus man šis filmas pasirodė. 2 balai iš 5.

Bruklinas (Brooklyn) – filmas, nominuotas trims Oskarams, netgi kaip geriausia metų kino juosta! Pasakojama apie merginą, kuri penkiasdešimtaisiais iš Airijos emigruoja į Ameriką, ten įgauna pasitikėjimo savimi, dirba, studijuoja, susiranda vaikiną, paskui dėl artimo mirties grįžta trumpam namo ir jau Airijoje jos taip pat visiems reikia, tad jai sunku nuspręsti, kur geriau (nes anksčiau gimtajame mieste niekam ji nebuvo įdomi). Šiaip, sakyčiau, banaloka meilės istorija, tikrai nieko ypatingo. 3 balai iš 5.

Hugo išradimas (Hugo) – nuostabus steam-punk’inis filmas su tokiais puikiais aktoriais, kaip Ben Kingsley, Sacha Baron Cohen ir  Jude Law, režisuotas paties Martin’o Scorsese. Labai daug krumpliaračių, garvežių ir kitokių mechaninių prietaisų (netgi pats automatonas!), įtraukiantis siužetas, jaudinanti pagrindinė idėja; žodžiu, labai patiko tiek mano keturmečiui (mama, man kažkodėl labai širdis daužosi), tiek man pačiai. Tik vėliau perskaičiau, kad filmas apdovanotas netgi penkiais Oskarais, ir jis tikrai jų vertas. Rekomenduoju! 5 balai iš 5.

Gandrų siuntų tarnyba (Storks) - sūnui taip patiko su manim filmus žiūrėti, kad įkalbėjo dar vienam. Šis jau įspūdžio didelio nepaliko – taip, gražu, smagu, linksma, daug veiksmo, daug juokelių, kaip visuomet, įterpta ir tokių, kuriuos supranta tik suaugę – žodžiu, eilinė animacija šeimai. Maloniai nustebino ir prajuokino lietuviško dubliažo kūrėjai – ta Mesijaus Tu dar negimęs, kurią gandras dainuoja šeimon nešamam kūdikėliui, buvo kažkas tokio! Taip pat patiko, kad filmo pabaigoje rodant, kaip masiškai nešami kūdikiai šeimoms, nepraleista ir lesbiečių pora, ir vieniša mama. O bendrai būtų 3 balai iš 5.

Jun’ichiro Tanizaki: Katė, vyras ir dvi moterys

2017-02-18

Jun'ichiro Tanizaki Katė, vyras ir dvi moterysTemo, ir nuo gretimos medinės tvoros garsiai zyzdamas verandos link artinosi moskitų debesėlis. Lili gulėjo susirangiusi po stalu, atrodė net pernelyg patenkinta. Bet kai tik jųdviejų pokalbis ėmė suktis apie ją, liuoktelėjo sodan, prasmuko pro tvoros apačią ir dingo – tarsi demonstruodama katinišką subtilumą. Įspūdis buvo komiškas, nors iš tiesų Lili, sočiai priėdusi, visuomet kuriam laikui prapuldavo.

Dar vienas bandymas prisijaukinti japonišką literatūrą, deja, ir vėl ne ypač sėkmingas. Na, viskas lyg ir gerai, pasakojimas vystomas, charakteriai išgryninti, egzotiško mūsų akiai keistumo pakankamai, bet va – nežavi… Istorija apie nuo moterų įtakos priklausomą, ištižusį, niekaip nesuaugantį vyriškį, kuris iš tiesų myli ir pasitiki tik savo kate, apie jo buvusią ir dabartinę žmoną bei kartu gyvenančią motiną, jų rezgamas intrigas, pamąstymus, nuogąstavimus bei mažyčius džiaugsmus. Gražiausios vietos buvo tos, kur net besivaidijantys moteris ir vyras susivienija norėdami vykti pažiūrėti didžiausios pramogos – krintančių lapų arba žydinčių medžių.

Tiesą pasakius, netgi tai, kad Lili visada tupėdavo prie vakarienės stalo, Fukuko erzino. Jos anyta buvo pakankamai taktiška – pavakarieniavus anksčiau, ji lipdavo į antrą aukštą, palikdavo Fukuko su vyru mėgautis vienas kito draugija; bet tada atsėlindavo katė, ir Šiodzas visą dėmesį skirdavo jai. Kartkartėm jau atrodydavo, kad katė, ačiū Dievui, nepasirodys, bet vos pasigirdus atlenkiamų valgomojo stalo kojų bilstelėjimui ar indų tarškėjimui, Lili kaipmat atsirasdavo. Tais retais atvejais, kai nesiteikdavo pasirodyti, Šiodzas susinervinęs garsiausiai šaukdavo: „Liliii… Liliii…” Užbėgdavo į antrąjį aukštą, grįždavo prie užpakalinių durų, išlėkdavo net į gatvę, vis kviesdamas ir kviesdamas ją vardu, kol pagaliau ši atsirasdavo.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Yasunari Kawabata: Tūkstančiai gervių

2017-02-06

Yasunari Kawabata Tūkstančiai gerviųJis it žvėris atviepė lūpą ir lipte prilipo prie jos krūties.
Ir vėl plūstelėjo bangos.
Paskui jis ramus užsnūdo.
Į jo miegą įsiveržė paukščių balsai. Jam pasirodė, tartum pirmą kartą gyvenime nubusdamas girdi čiulbant paukščius.
Turbūt ryto rūkas nuprausė žalius medžius. O paskui jis turbūt įsisuko į jo galvą ir taip pat viską švariai švariai išplovė. Galvoje neliko nė vienos minties.

Labai labai užsimaniau kažko japoniško, panaršius išsiaiškinau, kad vienas skaitomiausių šios šalies rašytojų pasaulyje, netgi gavęs už savo kūrybą literatūros Nobelio premiją – Yasunari Kawabata. Pasiėmiau vieną garsiausių jo romanų, ir taip, kažko japoniško gavau labai stiprią dozę.

Argi mama kalta, kad nepajėgė toliau gyventi? Gal jūs tai turite galvoje? Man iš pradžių taip pat buvo be galo baisu ir skaudu, kai ji mirė. Net jeigu visi jos nesuprato, ją smerkė, mirtis vis tiek ne pateisinimas. Tačiau… mirtis viską paneigia, kad ir ką manytume, kad ir kaip samprotautume. Ir mes neturime teisės atleisti arba neatleisti kam nors už mirtį.

Kadangi esu perskaičius beveik visas Haruki Murakami knygas, norom nenorom lyginau šių abiejų japonų autorių stilių, ir pastebėjau, kad jų abiejų kūryboje moterys – kažkokios mistiškos, nesuprantamos, jų poelgių motyvai pagrindiniam veikėjui paslaptingi ir nepaaiškinami. Romano struktūra tokia labai netolygi ir dėl to erzinanti – pusę knygos aprašinėjami pagrindinio veikėjo mistiniai jausmai trims jį mylinčioms moterims, paskui staiga įterpiamas ilgiausias vienos jų laiškas, kuriame ši itin detaliai aprašinėja kalnus, po kuriuos keliauja, nepamiršdama paminėti tikslaus kiekvieno kalnagūbrio aukščio ir turistinių lankytinų vietų. Šiaip, atskirai imant, įdomu ir tai, ir tai, ir dar būtų natūralu ir įprasta, jei tie kelionių aprašymai spontaniškai įsilietų į viso romano kontekstą po truputį, bet dabar atrodo kaip atskiras ir visai nesusijęs kūrinys, kažkoks svetimkūnis, nežinau… Gal visgi man pernelyg tolimas ir nesuprantamas kraštas yra ta Japonija ir jos rašytojų mąstysena, bet vienas geriausių vieno garsiausių jos rašytojų romanų įspūdžio tikrai nepadarė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum IV

2017-02-02

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerum IVTuo tarpu jis pats, Pranciškus Ksaveras Norvaiša, buvo įsitikinęs, jog neapčiuopiamiausia yra kasdienybė ir nieko nėra paslaptingesnio už paprasčiausius dalykus, tokius, kaip ledėjimas ar tirpsmas, nes mokslas su jo visais teleskopais ir mikroskopais, su fizika ir matematika negali iki galo paaiškinti, kas iš tiesų vyksta tą akimirką, kai užverda vanduo, o juo labiau – siela.

Nors pirmąsias Silva rerum dalis skaičiau nusiteikusi skeptiškai, trečiosios ir ketvirtosios jau laukiau – nieko negaliu sakyt, žavi ir viskas ta mūsų istorija, intriguoja senovės kasdienybės detalės, kalba, žmonių santykiai, gyvensenos ir mąstysenos būdas. Autorė nuostabiai meistriškai atkuria šįkart antros aštuoniolikto amžiaus pusės Lietuvą, o kadangi pagrindinis veikėjas – valdovų mylimas ir globojamas matematikos profesorius, jam suteikiama nemažai galimybių pakeliauti po senąją Europą, o skaitytojui – susipažinti su tenykščiais to meto papročiais ir skirtumais nuo Lietuvos. Romanas patiko, nors ir nesukrėtė ar kažkaip kitaip emociškai smarkiau nepaveikė, tačiau labai smagu buvo skaityti, ypač paskutinį trečdalį.

Ten, Gdanske, Pranciškus Ksaveras Norvaiša pirmą kartą išvydo jūrą, kurios lydyto švino spalvos paviršių šiaušė rugsėjo vėjai, o horizontas nyko tolumoje, už kurios slypėjo nežinomybės ir nepatirtų tolimų kraštų pažadas; nieko nuostabesnio, labiau atliepiančio jo sielos būseną jis nebuvo matęs; dūžtančios, riaumojančios bangos baltomis keteromis buvo nerimastingos it jo paties mintys; ūmai, vieną akimirką pro kamuolinius debesis prasiveržė pluoštas auksinių saulės spindulių, bangos it užburtos ėmė akimirksniu rimti: tą akimirką jam dingtelėjo, jog būtis gal yra ne sustingusi, it Parmenido, ne nebepasikartojanti kaip Heraklito upės tėkmė, bet veikiau tarsi jūra – ir pastovi, neišsiliejanti iš savo geografinių kontūrų, ir kartu nuolat kintanti, kas akimirką vis kitokia; kadaise jėzuitai per filosofijos paskaitas jį mokė apie viduramžių mistikų stebuklingąją rožę, kuri vienu metu yra ir visuma, ir žiedlapių atskirybė; lygiai taip ir jūra jam tą nušvitimo akimirką įkūnijo ir amžinybę, ir kintamybę vienu metu, vienoje stichijoje, viename.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

2017 m. sausį žiūrėjau

2017-01-31

Šaunusis kapitonas (Captain Fantastic) – nuostabus filmas apie gyvenimo iššūkių nebijantį tėvą, nusprendusį savo šešis vaikus auginti ir auklėti ne mieste, ir netgi ne kaime, o vidury gūdžiausių miškų ir ten pačiam juos mokyti ne tik visų akademinių disciplinų, bet ir išgyvenimo laukinėje gamtoje įgūdžių. Skamba nuostabiai, bet kai šeimynai tenka susidurti su šiuolaikiniais miestiečiais, paaiškėja, kad ne viskas taip idealu… Filmas eilinį sykį priverčia susimąstyti apie mūsų gyvenimo būdą, jo privalumus ir trūkumus. 5 balai iš 5.

Gydytojas: Avicenos mokinys (The Physician) – filmas nukelia į XI a. Angliją, kur nuo neaiškios žarnyno ligos miršta berniuko mama, palikdama jį našlaičiu. Šis, neturėdamas kur dėtis, prisišlieja prie kirpėjo, kuris tais laikais atlikdavo ir gydytojo funkcijas – raudavo dantis, amputuodavo galūnes bei pardavinėdavo užkalbėtus amuletus. Besimokydamas kirpėjo darbo paslapčių jau užaugęs jaunuolis sužino apie nuostabųjį Persijos gydytoją Aviceną ir nusprendžia žūtbūt tapti jo mokiniu. Kino juosta tikroviškai perteikia baisumus, kuriuos tais laikais žmonėms teko iškęsti kasdien – kaip visgi gerai mes šiandien gyvenam! O siužetinė linija – nieko ypatingo, labai nuspėjama ir banaloka. 3 balai iš 5.

Marija Antuanetė (Marie Antoinette) – senokas (2006 m.) filmas, bet vienas mano mėgstamiausių, todėl mielai vėl jį peržiūrėjau, jau gal kokį ketvirtą ar penktą kartą. Nuostabus garso takelis, kurio dėka kadaise atradau keletą mėgstamų savo muzikos grupių, tobulas režisierės Sofijos Coppolos darbas, įtikinanti Kirsten Dunst vaidyba, puikūs Versalio vaizdai, jaudinanti moteriškos lemties ir tragiško likimo istorija. Visada 5 balai iš 5.

Atomas (Atom) – dokumentinis BBC mini serialas, iš trijų dalių (Clash of Titans, The Key to the Cosmos ir The Illusion of Reality) po valandą, supažindinantis žiūrovą su atomo atradimu ir mokslo apie jį vystymu, taip pat su svarbiausiomis idėjomis, kurios neišvengiamai keičia mūsų pasaulio (ir Visatos, be abejo) suvokimą bei žymiausiais mokslininkais, reikšmingai prisidėjusiais prie kvantinės fizikos, kokią mes ją turime dabar, supratimo. Žaviuosi pagrindinio pasakotojo branduolinės fizikos profesoriaus Jim‘o Al-Khalili sugebėjimu šitaip įdomiai ir paprastai paaiškinti sudėtingiausius mokslinius terminus bei jais apibrėžiamus procesus. Filmas nuostabus, sukrečiantis ir paliekantis beribę erdvę vaizduotei. 5 balai iš 5.

Elitinis jaunimas (The Bling Ring) – Sofijos Coppolos filmas, paremtas tikrais faktais, apie grupelę paauglių Los Andžele, apvaginėjusių garsenybių namus, kai šios būdavo išvykusios, ir apie tai, be abejo, pranešusios internete. Vogdavo jaunuoliai ne dėl to, kad neturėtų ką pavalgyti ir ko apsirengti, tiesiog norėjo būti arčiau savo dievukų, puoštis būtent jų drabužiais, pajausti, ką reiškia būti jų kailyje. Man, kaip mamai, siaubą kelia tai, jog į šias aferas visus paauglius įvėlė viena mergina – kaip neramu dėl to, kokius draugus pasirinks tavo vaikai, juk dėl to jie netgi gali atsidurti kalėjime… Pats filmas labai nesužavėjo, bet ir nebuvo žiauriai nuobodus. Tiesa, ta šiuolaikinė paauglių muzika tikrai klaiki. O šiaip 3 balai iš 5.

Elitinis jaunimas (The Bling Ring) – Sofijos Coppolos filmas, paremtas tikrais faktais, apie grupelę paauglių Los Andžele, apvaginėjusių garsenybių namus, kai jie būdavo išvykę, ir apie tai, be abejo, pranešę internete. Vogdavo jaunuoliai ne dėl to, kad neturėtų ką pavalgyti ir ko apsirengti, tiesiog norėjo būti arčiau savo dievukų, puoštis būtent jų drabužiais, pajausti, ką reiškia būti jų kailyje. Man, kaip mamai, siaubą kelia tai, jog į šias aferas visus paauglius įvėlė viena mergina – kaip neramu dėl to, kokius draugus pasirinks tavo vaikai, juk dėl to jie netgi gali atsidurti kalėjime… Pats filmas labai nesužavėjo, bet ir nebuvo žiauriai nuobodus. Tiesa, tai šiuolaikinė paauglių muzika tikrai klaiki. O šiaip 3 balai iš 5.

Terry Pratchett, Neil Gaiman: Gera lemiantys ženklai

2017-01-30

Terry Pratchett, Neil Gaiman Gera lemiantys ženklaiSenis turėjo visus nuosavus dantis, tačiau vien dėl to, kad niekas kitas nebūtų jų užsinorėjęs: jeigu būtų padėjęs po pagalve bent vieną jų, Dantukų fėja iš karto atsisakytų savo stebuklingosios lazdelės. Atrodė, kad gyvybę jis palaiko vien tik saldžia arbata, sutirštintu pienu ir kažkokia niūria vidine energija. Šedvelas turėjo tikslą, kurio siekė visomis sielos pajėgomis ir pensininko nuolaidų kelionių kortele. Tikslu jis tikėjo. O tikėjimas užvesdavo jį kaip turbiną.

Ėmiausi šios knygos, nes norėjau susipažinti su Neil‘u Gaiman‘u – iki šiol žinojau tik tai, kad jis yra Amandos Palmer sutuoktinis ir sūnaus tėvas. Ir kad garsus rašytojas. Naujausia jo ir Terry Pratchett‘o knyga žadėjo gerą britiško humoro dozę, ir davė ką žadėjo! Romanas tikrai labai juokingas, žavingas ir fantastiškas. Istorija apie artėjančią paskutinę pasaulio gyvavimo dieną, kaip jai ruošiasi angelai ir demonai, kaip žmogiškasis faktorius neišvengiamai privelia klaidų ir ką tai lemia. Smagu, netikėta, įdomu.

Augi skaitydamas apie piratus ir kaubojus, ir astronautus, ir panašiai, ir kai jau imi manyti, kad pasaulis kupinas nuostabiausių dalykų, jie tau pasako, kad iš tiesų jame liko tik negyvi banginiai ir iškirsti miškai, ir branduolinės atliekos, kurių neatsikratysim milijonus metų. Jei norite žinoti mano nuomonę, dėl to užaugti neverta.

Taigi atrodo, kad viskas su šia knyga yra labai gerai – nestandartinis siužetas, fantastikos motyvai, išskirtiniai charakteriai, nuostabus humoras. Bet… Pradėjau ją skaityti pernai rudenį, tempiau tempiau (net tinklaraščio skaitytojai pradėjo nerimauti, ką taip ilgai skaitau, kad jokios apžvalgos nematyti), dar tempiau tempiau, ir mečiau. Kažkaip viskas užtęsta, nuvilkinta, veikėjų perdėm daug ir kol apie kiekvieną autoriai pajuokauja, bendro siužeto vystymo prasme tampa nuobodu. Dabar gi prisiverčiau baigti skaityti, bet kol kas nieko daugiau šių autorių parašyto nenorėčiau imti į rankas.

Teoriškai automobiliai suteikia jums fantastišką galimybę greitai nukeliauti iš vienos vietos į kitą. Kita vertus, transporto spūstys suteikia jums fantastišką galimybę pasilikti toje pačioje vietoje. Per lietų ir prietemą, kai aplinkui vis garsiau ir beviltiškiau gaudžia kakofoniška signalų simfonija.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.