José Saramago: Kai mirtis nusišalina

2014-04-24

José Saramago Kai mirtis nusišalinaSeniau, tais laikais, kai buvo mirštama, tuos kelis kartus, kai mačiau mirusius žmones, niekada neįsivaizdavau, kad jų mirtis būtų ta pati, kuria vieną dieną mirsiu aš, Nes kiekvienas iš jūsų turi savo nuosavą mirtį, nešiojasi ją slaptoje vietoje nuo pat gimimo, ji priklauso tau, tu priklausai jai…

Vis girdėdama svajones apie amžiną gyvenimą, apie mirties nebuvimą štai gavau puikią progą pasvarstyti, kaip iš tikrųjų viskas būtų tokiu atveju, žinoma, neatmetant ligų, nelaimingų atsitikimų ir stichinių nelaimių galimybės, nes tada jau visai viskas būtų nerealu, nors mirties nusišalinimas irgi skamba nerealiai. Rašytojas vaizdžiai ir su jam būdinga ironija piešia katastrofišką gyvenimą be žmonių mirties, paliekant ją bent jau augalams ir gyvūnams. Nieko gero, žinok.

Mirtis žino apie mus viską, ir galbūt todėl ji tokia liūdna.

Daugiau nei pusę knygos apsieinama be jokių ryškių charakterių, be psichologinių asmenybės paveikslų ir artimų ryšių atskleidimo, pasakoma apie valstybę, apie visuomenę, apie vyriausybę ir kitas svarbiausias institucijas bei jų elgesį mirčiai nusišalinus, o vėliau vėl sugrįžus. Nors įdomu, netikėta, sumanu ir originalu, retkarčiais nuobodoka, nes visgi norisi kuo arčiau prisiliesti prie konkretaus žmogaus, ypač žinant, kaip įžvalgiai tai moka padaryti Saramago. Knygos pabaigoje šis noras patenkinamas!

Tačiau neužbėkime įvykiams už akių, geriau pažiūrėkime, ką mirtis veikia šiuo metu. O mirtis šiuo metu daro tą patį, ką ir visada, tai yra, vartojant įprastą žodį, ateina, nors tiksliau būtų sakyti, kad mirtis ne ateina, o būna. Vienu metu visur. Jai nereikia vaikytis žmonių, kad juos sučiuptų, ji visada bus ten, kur ir jie.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

José Saramago: Kainas

2014-04-18

José Saramago KainasNuogutėliai jie buvo jau tada, kai eidavo į lovą, ir jei viešpats niekad nepastebėjo šios akivaizdžios gėdos stokos, kaltas buvo jo kaip gimdytojo aklumas, beveik nepagydomas, kuris mums trukdo matyti, kad mūsų vaikai iš tiesų nėra nei geresni, nei blogesni už kitus.

Kiekvieną kartą, skaitydama gerą knygą, bandau rasti kuo tikslesnį apibrėžimą tam, ką galėčiau įvardinti rašytojo kokybės ženklu. Žinoma, kiekvienam rašytojui yra savas skaitytojas, bet va suvokiau, kad man nereikia, jog knygos autorius būtų žymiai gerokai, aštuoniom galvom labiau už mane išprusęs ir išsilavinęs, kaip, pavyzdžiui, Umberto Eco arba Jorge Luis Borges, na arba kad būtų, bet knygoje to akivaizdžiai nedemonstruotų, nes visiems patinka gerai jaustis, o jausdamasis žiauriai neišsilavinęs nesijauti gerai. Na čia šiaip ekskursas, tiesiog taip pagalvojau Kainą skaitydama. Nes Gombrowicz’iaus, Baricco ar va Saramago draugijoje, nors jie tikri talentai, genijai ir taip toliau, aš jaučiuosi fantastiškai.

Cherubinui patiko matyti tą šypseną. Danguje taip pat daug šypsomasi, bet visada angeliškai ir su lengva nepatogumo išraiška, tarsi atsiprašinėjant, kad esi patenkintas, jei tai galima vadinti pasitenkinimu.

Kainas – tarsi pirmoji Evangelijos pagal Jėzų Kristų dalis, Senasis Testamentas, perrašytas taip, kaip jį mato netikintieji, neiškraipant faktų, tiesiog pateikiant kitokį požiūrį, žinoma, Bažnyčios smerkiamą ir keikiamą, nes net priremti akivaizdžių tiesų, įrodančių, kad krikščionių dievas yra žiaurus, pavydus, piktavališkas, kerštingas, suktas, šykštus, gobšus, nejautrus, neteisingas, tikintieji visvien aklai kartoja, kad dievas yra gailestingas ir dievas tai meilė. O varge.

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame.

“Šokiruojanti novatoriška knyga, vainikuojanti Nobelio premijos laureato kūrybą”, sako anotacija, ir nemeluoja, nors labiausiai man patiko nepralenkiamas Saramago humoras, ironija ir sarkazmas, tikriausiai pats smagiausias iki šiol mano skaitytas romanas, tikrai. Nuoširdžiai rekomenduoju visiems netikintiesiems, o gal ir protingiems tikintiesiems – jei skaitysit sąžiningai, kaži, ar jūsų požiūris į krikščioniškąjį dievą išliks nė kruopelės nepakitęs.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Sandro Veronesi: Praeities galia

2014-04-17

Sandro Veronesi Praeities galiaTeikianti paguodos iškentėta iliuzija, kad žinai, ko tikėtis iš gyvenimo, vienu gūsiu nupučiama šalin, o jos vietoje išdygsta įtarimas, jog nuo šiol savęs nepažįsti ir visada teks tenkintis tuo, kad kaskart atrastum, ar draugai tave pakenčia, ar esi šykštus, juokingas, žinodamas, jog aplinkiniai tave gali vertinti labai griežtai, nors ir neturėdami jokios teisės, o – svarbiausia – žinai, kad niekada nebebus kitaip. Įtari, kad likes gyvenimas bus tik tas kasdienis prakeiksmas, ilgas grįžimas apgraibomis prie to sutrikimo, nuo kurio viskas prasidėjo.

Visai netyčia atradau šią knygą mūsų lentynose, pavadinimas kvailas, sutikite, tačiau kadangi vis dar negaliu atsitokėti po fantastiško panėrimo į itališką Baricco pasaulį, pagalvojau, o, dar vienas šiuolaikinis italų rašytojas, kodėl gi nesuteikus jam šanso, ir ką jūs manote, neprašoviau! Nes tai puikiai rezgama istorija apie tai, kas atsitinka, kai ramų ir saulėtą miesčionišką gyvenimą pamažu ima jaukti besiskleidžiančios kaip didingi žiedai praeities paslaptys, ir kai pamažu sužinai, kiek daug dar nežinai apie savo artimus žmones, ir kaip tada jautiesi, ir kokios mintys tuomet užplūsta, ir kaip tuomet norisi elgtis, ir kaip iš tiesų pasielgi. Smagu, tikroviška, jautru, žavūs netikėtumai; patiko tai, kad pagrindinis veikėjas kartais savo poelgiais pats save nustebina, man tai labai primena realybę, mane realybėje, nes o ar jums taip nebūna?

Ak, kaip dabar viskas aišku, kaip viskas paprasta. Kokia maloni tiesa, šviesi ir neišvengiama, kai ji suvokiama ne pries savo valią ir atplaišomis, bandant ją nuvaryti, o priimama visa visuma. Koks palengvėjimas kartu su gėda, tačiau ir kokia skirtinga ši akimirka, kokia slogi ir nyki, palyginti su tuo, ką troškau išgyventi anksčiau ar vėliau, kad nuo čia pradėčiau naują, tikrą gyvenimą: įsivaizdavau jį linksmą, pilną žmonių ir šviesų, kaip filmo “Aštuoni su puse” pabaigą, tačiau…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Violet Oaklander: Paslėpti lobiai

2014-04-13

Violet Oaklander Paslėpti lobiaiVaikai nedaug teturi galimybių kontroliuoti savo gyvenimą ir dar mažiau galių šiame pasaulyje. Dauguma jų pernelyg dėl to nesirūpina. Jie nesuvokia, kad iš esmės yra žemesnės klasės gyventojai, juk ir balso teisės neturi. (Politikai linkę pamiršti, kad vaikai yra ateities balsuotojai). Vaikai noriai leidžiasi tėvų kontroliuojami, jei jaučiasi išgirsti, drąsinami reikšti savo nuomonę, žino, kad taisyklės yra sąžiningos. Jei jų savastis pakankamai stipri, jie jaučia vidinę jėgą bei kontrolę ir jų negąsdina tėvų galia, ji netgi vertinama, nes suteikia saugumo.

Kai pradėjau dirbti su vaikais, pirmoji Oaklander knyga man labai padėjo, todėl dabar su entuziazmu griebiausi antrosios, kurią psichoterapeutė išleido po beveik trisdešimties metų pertraukos. Iš esmės nieko naujo – dar kartą įtvirtinamos žinios apie autorės naudojamus terapinius metodus, apie darbo su vaikais ir šeima dinamiką, apie santykius ir mūsų sudėtingą vidinį pasaulį, kuris yra toks pažeidžiamas ir lengvai sudarkomas, kai tau tik penkeri ar dešimt. Labiausiai man priimtinas Oaklander santykis su konsultuojamu vaiku – jie yra lygiaverčiai partneriai, žaidimų draugai, abu laisvi daryti ar nedaryti tai, kas patinka ir nepatinka. Aš dirbdama taip pat stengiuosi, kad vaikas jaustųsi laisvas man sakyti “tu”, o ne “jūs”; mano nuomone, “tu” labiau rodo pasitikėjimą nei nepagarbą, nors kolegos darbe tam ir prieštarautų.

Žinoma, iš pradžių vaikas maištaus dėl nustatytų ribų. Tai visiškai natūralu ir veikiausiai netgi neišvengiama. Vaikai turi teisę būti pikti, paniurę ar irzlūs dėl primestų taisyklių. Kai kurie tėvai nori, kad jų vaikai laikytųsi ribų ir dėl jų būtų laimingi, linksmi; galbūt taip tėvai jaučiasi geriau.

Knyga sudaryta iš keletą dešimtmečių autorės rašytų straipsnių, skaitytų seminarų ir panašios medžiagos, todėl truputį erzina, kad tas pats atvejis kitame skyriuje vėl pristatomas kaip naujas – nors galbūt pabrėžiami kiti jo aspektai, bet prieš tai antrą ar trečią kartą vėl papasakojama to vaiko gyvenimo istorija. Na, tarsi šnekėtum su draugu, kurio atmintis gerokai šlubuoja ir kuris tą patį dalyką mėgsta pristatyti tarsi naujieną po keletą sykių. Man rodos, sudarinėjant ir redaguojant knygą šio nemalonumo galima buvo lengvai išvengti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Alessandro Baricco: Šilkas

2014-04-08

Alessandro Baricco ŠilkasBeje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi – tiesiog nepadoru.

O jau Šilkas tai gerokai skiriasi nuo kitų Baricco romanų, ir jei būčiau jį perskaičiusi pirmą, nežinau, ar būtų apsėdusi tokia manija perskaityti viską, ką šis autorius yra parašęs. Jei nesinorėtų šios knygos lyginti su kitomis, vertinčiau geriau, nes tikrai – ir tapybiškas subtilumas, ir virpančios jausenos, ir pasakoma nepasakant, nuostabu. Bet kadangi lyginu, tai man trūko didesnių intrigų, įvairesnės nuostabos, šokinėjimo nuo vidurio į pabaigą, tada į pradžią ir vėl atgal.

Buvo kažkokia priežastis, bet aš ją pamiršau. Žmonės visada pamiršta priežastis.

Tikrai labai japoniškas romanas. Keliais žodžiais atskleidžiama daugiau, nei kitose knygose per ištisas puslapio ilgumo pastraipas. Esu ne kartą minėjusi, kad vertinu trumpus kūrinius, nes juose slypi genialumas. Jei turi ką pasakyti, tai sakyk, o ne triesk žodžiais septynis šimtus lapų. Ir tokios subtilios užuominos, pavyzdžiui, kad Ervės žmonos Elenos balsas buvo pats gražiausias pasaulyje, o tos moters iš Japonijos balso jis taip ir nebuvo girdėjęs.

Kartais, vėjuotomis dienomis, nusileisdavo prie ežero ir ten ištisas valandas žiūrėdavo į jį, nes jam regėdavosi, jog mato lengvą, nepaaiškinamą, ant vandens nupieštą reginį – tokį, koks buvo jo gyvenimas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Cukinijos ir mocarelos duetas papiruse

2014-04-07

Kai dalyvavau Maggi kulinariniame vakarėlyje, gavau dovanų tų Papyrus popierėlių, kuriuose vištiena iškepa be jokių papildomų riebalų, prieskonių ir druskos, bet kad jau pati mėsos nevalgau, nusprendžiau pafantazuoti ir papirusą sultingai vištienai paversti papirusu vegetarams. Savajam gardumynui gaminti naudojau:

 Cukinijos ir mocarelos duetas papiruse

Cukiniją;
Mocarelą (radau ne kamuoliukais, o stačiakampę, patogiau papiruse vartyti);
Maggi Papyrus;
Raudonąsias vynuoges;
Porą;
Moliūgų sėklas;
Granatų padažą.

Cukiniją ir mocarelą supjausčiau maždaug pusės centimetro riekėmis, įdėjau į Maggi papirusą su Provanso žolelėmis ir įkaitintoje keptuvėje apkepinau abi puses po kelias minutes. Moliūgų sėklas taip pat lengvai apskrudinau. Vynuoges pjausčiau pusiau, išėmiau kauliukus, porą susmulkinau žiedais, lėkštę apšlaksčiau granatų padažu ir sudėliojau gėrybes.

 Cukinijos ir mocarelos duetas papiruse

Esu iš tų žmonių, kuriems tobulas patiekalas susideda iš skonių įvairovės – kad būtų ir sūru, ir saldu, ir rūgštu, ir aitru, ir gal net kiek kartoka. Mocarelos minkštumas maloniai kontrastuoja su sėklų traškumu, saldžios vynuogės glosto gomurį po porų aštrumo, sūroka kvapnia cukinija perbraukiu per saldžiarūgštį granatų padažą, mmm… Žodžiu, tikra šventė vegetariškam skrandžiui. Ir – nė lašelio aliejaus!

 Cukinijos ir mocarelos duetas papiruse

Alessandro Baricco: Jūra vandenynas

2014-04-05

Alessandro Baricco Jūra vandenynasTą akimirką galėjo nutikti bet kas. Iš tiesų, būna tokių akimirkų, kai visa aprėpiantis ir logiškas priežastinių sekų tinklas pasiduoda, netikėtai užkluptas gyvenimo, ir nusileidžia į parterį, įsimaišydamas tarp žiūrovų, kad scenoje, svaiginamoje netikėtoje prožektorių šviesoje, paliktų nematomą ranką, kuri iš beribio glėbio, iš milijonų galimų dalykų ištrauktų vieną vienintelį, kuriam lemta įvykti.

Antroji Baricco parašyta knyga, nuostabumu nenusileidžianti nei Aistrų pilims, nei City. Vėl tos meistriškai audžiamos istorijos, kurių klausytis niekuomet nepavargtum, vėl keisti keistutėliai knygos veikėjai, su kuriais susipažinęs niekuomet nepamirštum. Tik šįkart viskas vyksta jūros fone, tiksliau – jūros vandenyno. O kadangi jūrą myliu, širdis dainuoja skaitant jai skirtas odes, psalmes ir kitokius gražius žodžius.

Gyvenimas ne visada toks, kokį įsivaizduoji. Jis eina savo keliu. O tu eini savuoju. Jie nėra vienas ir tas pats kelias. Taigi… Aš nenorėjau būti laiminga, ne. Norėjau… išsigelbėti, taip, išsigelbėti. Bet per vėlai supratau, kur reikia pasukti – į geismų pusę. Tikimasi, kad žmones išgelbės kiti dalykai: pareiga, sąžinė, gerumas, teisingumas. Ne. Gelbsti geismai. Jie yra vienintelis tikras dalykas. Būk jų pusėje, ir būsi išgelbėtas.

Romanas plaukia labai lengvai, užliūliuoja ir užburia taip, kad negali atsitraukti. Jis nėra nuspėjamas ir knygos pabaigą sužinai tik užvertęs paskutinį puslapį, o ne ties viduriu, kaip kartais būna su kitais kūriniais.

Žmogus susikuria istorijas, tokia yra tiesa, ir gali jomis tikėti ilgus metus, kad ir kokios beprotiškos jos būtų, arba neįtikimos, jis puoselėja jas, ir viskas. Ir jaučiasi laimingas. Laimingas. Galėtų niekada nesiliauti. Paskui vieną dieną kažkas jam staiga nutrūksta, didžiojo vaizduotės kūrinio širdyje cak, be jokios priežasties, staiga nutrūksta, ir lieki nesuprasdamas, kodėl toji pasakiška istorija jau ne tavyje, o pries tave, tarsi būtų kito pamišimas, o tas kitas esi tu. Cak.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Alessandro Baricco: Aistrų pilys

2014-04-03

Alessandro Baricco Aistrų pilysNes būtent taip gyvenimas tave apmauna. Nutveria, kol tavo siela dar apsnūdusi, ir pasėja tavyje vaizdą, kvapą, garsą, kurio jau niekad neatsikratysi. Tai ir yra laimė. Bet supranti tai paskui, kai jau būna per vėlu. Ir jau esi amžinas tremtinys, per tūkstančius kilometrų nuo to vaizdo, garso, kvapo. Atsidavęs likimo valiai.

Sakoma, kad viską, ką nori gyvenime pasakyti (parašyti), autorius sudeda į pirmąjį savo kūrinį, o visi paskesni yra tik variacijos ta pačia tema. Baricco debiutavo su Aistrų pilimis, todėl jeigu kažkam šis romanas ne prie širdies, nėra prasmės švaistyti laiko ir ties kitomis knygomis. Man tai labai prie širdies. Svarbiausia – netikėtumai. Dalykai, išmušantys iš vėžių. Paskaičiusi Baricco supratau, kad apskritai bet kokį meną ar netgi žmones vertinu pagal tai, kiek jie sugeba mane nustebinti. Šis rašytojas sugeba. Labai.

Bet paklausyk: kadangi mes ne kojinės, o žmonės, tai mūsų gyvenimo tikslas nėra išlikti švariems. Troškimai – svarbiausia, ką turime, ir negalime jų visą laiką atsisakinėti. Todėl kartais verta nepamiegoti, bet įgyvendinti kokį nors troškimą. Padaryti kiaulystę, o paskui už ją sumokėti.

Šitokį sugebėjimą suknisti protą aš vadinu genialumu. Kaip knyga prasideda, kaip ji baigiasi, kaip elgiasi romano veikėjai, ir visa ta geležinkelio istorija, ir kaip pamažiukais atskleidžiamos paslaptys – meistriškai ir su intrigom… Negaliu liautis žavėjusis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Alessandro Baricco: City

2014-03-18

Alessandro Baricco CityNeatleidžiama pranašams, kurių pranašysčių negalima suprasti, ir aš ilgai galvojau, kad jis yra kaip tik tos rūšies, visų blogiausios, piktasis meistras, nes buvau įsitikinęs, jog jo įsivaizduotas žvilgsnis liko beprasmis, nes nepasiekiamas kitiems, priklausantis tik jam, nemokėjusiam paversti jo matomu. Dėl to galėjai jį niekinti, nes be tos jutimų akrobatikos, to beprotiško ekskurso už bet kokio požiūrio taško ribų ieškant kažko beribio, be to pirmapradžio jausmingumo nuotykio likdavo tik neryškių vandens lelijų jūra, hipertrofinė impresionizmo studija, pragaištinga veidmainiška technika, kurioje vidurinysis miesčionių sluoksnis atpažįsta modernizmo protrūkį sukrėstas minties, kad tai revoliucija, sujaudintas minties, kad galėtų ją pamilti, nes ji, nors ir revoliucija, iš esmės niekam nieko blogo nepadarė — new for you, pagaliau revoliucija, akivaizdžiai sukurta panelėms iš gerų šeimų, dailiai supakuotos modernizmo emocijų dovanėlės. Fe.

Kai kurie žmonės rašo knygas, nes nori išreikšti save, kitiems tai psichoterapija, treti galbūt trokšta garbės ir pripažinimo. Tačiau yra tokie rašytojai, kaip Baricco – tiesiog genijai. Tai pirmasis mano skaitytas jo romanas, ir, autoriaus teigimu, pats geriausias, taigi manes tikriausiai laukia mažytis nusivylimo kartėlis paėmus kitas jo knygas, ką aš, be abejo, darysiu, nes dabar susižavėjau iki negalėjimo. Kiekvienas romano puslapis grūste prigrūstas istorijų, jokio tuščiažodžiavimo, sakiniai užplūsta sąmonę kaip galingos vandenyno bangos ir paliečia žinojimą, neužduotus klausimus, būtent, svarbiausia – atsako į neužduotus klausimus.

Tai aklavietė, pagalvojo. Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokę jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esame kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu… Kokiu keliu? Tegul kiti bus keliai, o aš esu aikštė, aš niekur nevedu, aš esu vieta.

Jei kas nors man pasakytų, kad romanas yra apie boksą, futbolą ir vesterną, numočiau ranka, nes šie dalykai man visiškai neįdomūs, turbūt vieni neįdomiausių, bet, žinoma, knyga yra visai ne apie tai, nors ir rašoma apie boksą, futbolą ir vesterną. Maža to, rašoma taip įdomiai, kad net užsimaniau pasižiūrėti kokias rungtynes, bet juk knyga visai ne apie tai. Apie ką? Kaip visuomet, apie žmones, apie jų gyvenimus, apie gebėjimą būti keistu ir tuo mėgautis. Knygą skaičiau taip neilgai, taip neseniai, o jau pasiilgau ir Šatsi Šel, ir Gouldo, ir gyvenimo jų galvose. Tikrai, knyga – šedevras.

Juodaodis berniukas žaidė ir buvo toks vienišas, toks neišvengiamai ir slaptai vienišas, kokios būna mintys, kai jos yra tikros ir mąsto klausimais.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Vilko valandos vakarėlis

2014-03-14

Asmeninio tinklaraščio apie viską privalumas yra tai, kad atskiromis sritimis suinteresuoti piliečiai kviečiasi kiekvienas į savo renginius ir kitą dieną po kulinarinio vakarėlio tenka keliauti į intelektualinį žaidimą, kur esu kritikų komandoj, nes skaitau. Andrius Tapinas buvo pažadėjęs, kad jei Vilko valanda bus išrinkta geriausia metų knyga, surengs puotą. Ir voilà! Knyga – tik pirmoji stimpankinės manufaktūros kregždė, lauksim lauksim naujų produktų… Tai Tapinas ranką paspaudė, pasakė „Statau!“ ir nuėjo vesti žaidimo „Auksinis protas“. Komandų susirinko net keturiasdešimt, ir nors mūsiškę (Marijus, Darau Blė, Kootvela, mano brolis ir aš) stipriai pastiprino Aidas Puklevičius, likom trylikti. Laimėjo – oi, kaip netikėtai, jūs net nebūtumėt pagalvoję, visai didžiulei susirinkusiųjų nuostabai – Ambrazevičiaus šutvė. Oho. Geriausias turas tai buvo tas su knygų viršeliais – nors Pinterest‘e ne vieną jų srautą prenumeruoju, tiksliai įvardinti, kuris yra kieno… uojei.

Vilko valandos vakarėlis

O paskui garo davė Antikvariniai Kašpirovskio dantys. Aš jų koncerte ne pirmą kartą, tai kai dainų žodžius moki, šokti dar smagiau! Tiesa, po protmūšio dauguma žaidėjų išsiskirstė ir vyrams teko groti pustuštei salei – man šitokie dalykai visuomet sukelia labai nemalonias emocijas, kažkaip jaučiu kaltę už visus tuos žmones, kurių nėra, norisi save klonuoti daug daug kartų, kad muzikantai, siunčiantys geras vibracijas nuo scenos, gautų pakankamą energijos užtaisą atgal. Brolis sako, kad gal tokie eruditai protmūšio žaidėjai linksmybėms laiko nešvaišto, o aš sakau, kad gal jiems ketvirtadienis – visai ne mažasis savaitgalis, bet mums Kaunas buvo toliau, nei jų namai, bet ai. Svarbiausia, kad mums buvo smagu. Kas dar kokių pakvietimų?

Antikvariniai Kašpirovskio dantys