Mario Vargas Llosa: Bjaurios mergiotės išdaigos

2014-08-30

Mario Vargas Llosa Bjaurios mergiotės išdaigos- Man tu prikrėtei tokių niekšybių, kokių moteris tik ir gali pridaryti vyrui. Privertei patikėti, kad mane myli, o pati kuo ramiausiai medžiojai kavalierius, turinčius daug pinigų, ir atsikratydavai manęs be menkiausio sąžinės graužimo. Ir padarei tai ne vieną kartą. Palikdavai mane sugniuždytą, sukrėstą, nenorintį nieko imtis. Ir štai vėl kuo įžūliausiai grįžti ir sakai norinti gyventi kartu. Tave išties vertėtų rodyti cirke.

Jeigu kas prašytų rekomenduoti meilės romaną vasarai, bet ne tokį, kurie leidžiami serijomis su idiotiškais minkštais viršeliais, tai yra ne banalų, ne visai nuspėjamą, bet visgi mielą ir priverčiantį tikėti amžinais jausmais, neabejodama pasiūlyčiau Bjaurios mergiotės išdaigas. Meilė čia akla, stebuklinga, nepaisanti nieko, trunkanti nuo paauglystės iki brandos, arba iki kol mirtis juos iškirs.

Pasakojimas teka nuosekliai, be jokių didesnių netikėtumų; tai nėra mano mėgstamiausias stilius, tačiau knyga tikrai patiko ir nevertė nuobodžiauti. Autorius meilės ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją meistriškai perpina su pasaulinės dvidešimto amžiaus istorijos vingiais – nuo mėginimo sukelti revoliuciją Peru iki bohemiško Paryžiaus, nuo laisvai meilę su narkotikais maišančio hipių Londono iki perversiško Tokijo, plati geografija, paverčianti gana nuobodų pagrindinio veikėjo gyvenimą bent kiek įdomesniu. Na ir, žinoma, meilė – gero berniuko bjauriai mergiotei, kuri vis nuo jo bėga ir bėga…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Andrius Užkalnis: Kelionių istorijos

2014-08-12

Andrius Užkalnis Kelionių istorijosPasakos apie tai, kaip technologijos keičia pasaulį ir mūsų gyvenimą, yra visų melų motina. Prisiminkime, kaip dar visai neseniai mobiliųjų telefonų gamintojai pasakojo, kad telefonu bus galima ne tik naršyti internete, bet ir, laikant jį rankoje, rasti bei užsisakyti viešbutį, restoraną, lėktuvo bilietą ir kitaip akies mirksniu padaryti viską, kas anksčiau užtrukdavo valandų valandas.

Cha cha, pats pavojingiausias dalykas yra ateities prognozavimas, skaitydama šias eilutes, kuriose autorius skeptiškai žiūri į išmaniųjų telefonų naudojimo galimybes, atsiverčiau pradžią, kad pažiūrėčiau, kelintais metais knyga išleista – ogi 2010-ais, ir ką gi, gerbiamasai, ar neužsisakinėjate bilietų internetu telefone? Bet knyga, žinoma, visai ne apie tai, o apie keliones. Ir nors apskritai knygų rašymas yra subjektyvios nuomonės reiškimas, šįkart subjektyvumas tiesiog pranoksta pats save, todėl nesutinkant su autoriaus nuomone jo žodžius skaityti labai atgrasu ir nemalonu.

Pirmajame skirsnyje pasakojama apie varguoliškas šalis – Afriką, Kaukazą, Rusiją ir Indiją, sukeliant nuo dugno tiek daug purvo ir šlykštybių, kad, atrodo, net apskritai niekad jokiam keliautojui šiukštu nevertėtų nė kojos kelti, o juk visi žinome ir suprantame, kad niekad nebūna nei labai gerai, nei labai blogai, nes jei skurdas bado akis, tai nuvažiuok didingų gamtos paminklų pažiūrėti toje pačioje šalyje, o jei kažkas siaubingai Tau įkyri, tai būk pakankamai sumanus ir pasidaryk iš to pramogą. Betgi po ekskursijos po varginguosius pasaulio kampelius buvau nugabenta į saulėtus turtingųjų rajonus, ir čia jau viskas buvo puiku, nuostabu ir taip, kaip turi būti, nors eilinį kartą norėjosi su autoriumi pasiginčyti dėl vieno ar kito niuanso, kol pagaliau suvokiau, kad, po velnių, nereikia čia tikėtis gi objektyvios analizės, todėl pasileidau pasroviui ir džiaugiausi tuo, kaip puikiai, drąsiai ir plačiais mostais aprašinėjamos mano pačios mylimos pasaulio vietos – svajonių šalis Amerika, svajonių trupinėlis Nida, gyvenimo džiaugsmas Italija…

Tuomet supratau: iš visų dalykų su Niujorku labiausiai nesuderinamas provincialumas. Provincialumas – tai ne pigesni drabužiai vietoj dizainerių apdarų ir ne mėsainis vietoj prancūziško kepsnio. Ne. Provincialumas – tai įsitikinimas, kad, užuot rinkusis pačiam, galima apsieiti kopijuojant elitinę minią.

Dažniausiai žmonės, skaitydami Užkalnio straipsnius ar knygas, didžiausią dėmesį kreipia į vienareikšmiškai kategorišką nuomonę, neleidžiančią rutuliotis diskusijai, į suirzusiems jo niekintojams mėtomus erzelio kabliukus ir į arogantišką visažinio balso toną, kuris juste juntamas tarp eilučių, o aš tuo tarpu Kelionių istorijose susižavėjau jo kaip rašytojo talentu, nes dalykų, kuriais autorius mėgaujasi, aprašymai tiesiog stulbinančiai paveikūs, tarsi prieš akis matyčiau tai, ką mato jis, o gebėjimui meistriškai valdyti žodį aš visuomet kuo žemiausiai lenkiuosi. Maža to, sužinojau labai malonią detalę, kad Užkalnis, pasirodo, nėra dundukas parfumerijos ir kvapų pasaulyje, kuris toks artimas ir man, tai viena, o antra – jau esu minėjusi, kaip labai man patinka žmonės, kurie sugeba gyvenime daryti daugiau nei vieną dalyką ir turi daugiau nei vieną aistrą, nes taip juk įdomiau. Ir dar kad visai jau objektyviai savo subjektyvią nuomonę likčiau pareiškusi, tai visas tas straipsnelis apie Kalėdas ir kūdikėlį Jėzų beigi nuoširdus katalikybės garbstymas nebuvo skanu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Edgar Allan Poe: Auksinis vabalas

2014-08-09

Edgar Allan Poe Auksinis vabalasPavyzdžiui, principas vis inertiae yra, atrodo, tas pats tiek fizikoje, tiek ir metafizikoje. Teisingas jis yra, kai teigiama, kad norint suteikti judėjimą sunkiam kūnui reikia daugiau pastangų negu lengvam ir kad jo tolesnis judėjimo greitis yra proporcingas toms pastangoms, bet ne mažiau teisingas ir tada, kai tvirtinama, kad didesnis intelektas yra daug veržlesnis, atkaklesnis, išradingesnis negu silpnas, kuris sunkiau išjudinamas ir daugiau varžosi bei svyruoja darydamas pirmuosius žingsnius.

Kolega savo įrašu neseniai priminė, kad jau seniai noriu išbandyti Poe, nes kaipgi nežinoti, apie ką šitokia žymi klasika. Raudonosios mirties kaukė – labai jau storas rinkinys, todėl pabandymui pasiėmiau liesesnę knygą, kurioje sudėti tik populiariausi apsakymai. Negaliu sakyt, kad taip jau visai nepatiko, bet bent jau kol kas daugiau tikrai nesinori. Tikėjausi kažko stipresnio, galingesnio, labiau sukrečiančio, labiau sujaukiančio smegenis, tokio mindfuck’o, po kurio tam tikrą laiką negali atsigauti, bet negavau, tik smagius pasikutenimus, gotiškus pasivaidenimus ir kelias logines mįsles. Skaityti nesunku, bet po kurio laiko braidyti po drungnus vandenis pabosta.

Jau gali komentuoti, kaip nieko aš nesuprantu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Paulius Jurkevičius: Staltiesės ritmu

2014-08-08

Paulius Jurkevičius Staltiesės ritmuMan patinka skonio diktatūra. Aš už tai, kad nemokantieji išsikepti kiaušinienės nepostringautų apie bjaurų artišokų skonį. Už tai, kad nebūtų sakoma „skanus vynas“, „skani espreso kava“, „skanus sūris“. Ir už tai, kad žodis „skonis“, kaip ir žodis „Dievas“, nebūtų pernelyg dažnai minimas.

Čia tas pats, kaip nesusipažinę su aromaterapija žmonės sako kvepia arba smirda, o paveikslus galerijoje vertina gražu arba negražu tuo parodydami tik savo neišprusimą ir neišmanymą beigi dar apsigindami nuginkluojančia fraze dėl skonio nesiginčijama. Ką gi. Lavink skonį ir tada galima bus pasiginčyti, padiskutuoti, panagrinėti, palyginti pojūčius. Būtent tai po truputėlį moko daryti autorius šia knyga. Ugdyti maisto kultūrą. Skatinti galvoti, ką valgai, kodėl, kuo užgeri, ir vėl kodėl.

Būdamas tikras dėl savo žinių ir išmanymo, autorius kalba palypėjęs ant arogancijos pakylos, dėl to kartais norisi ieškoti kabliukų ir kontrargumentų, bet juk tik geriau – skaitai, mąstai, vertini, lygini. Pavyzdžiui, vos autoriaus koja truputį nuslysta į jam mažiau pažįstamus laukus – apie kosmetiką ar aliejus (Jurkevičius pripažįsta tik vieną – alyvuogių), jau prasideda nesąmonės, betgi negali tikėtis, kad žmogus apie viską tobulai nusimanys. Čia ir prieštaravimai šiokie tokie – pavyzdžiui, vienoje vietoje siūloma naudoti viską, kas auginama vietoje, kad būtų kuo mažiau teršiama gamta gabenant produktus iš vieno pasaulio galo į kitą, o kitoje jau prastas labai tas mūsų vietinis aliejus, tik alyvuogių geras. Bet sakau, čia jau tik kabliukų ieškojimas ir noras truputį atsikirsti iš tos pozicijos, kur daugiau nusimanau.

Šiaip manau, kad knygą turėtų perskaityti kiekvienas, kuriam rūpi ne tik ką kiti pagalvos, bet ir smagūs malonumai prie stalo, sveikas požiūris į maistą ir save bei nesibaigiančios gyvenimo kokybės paieškos.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Apie grožį ir sveikatą

2014-08-07

Paskutiniu metu mano mėgiamų moterų puslapiuose vis sušmėžuoja mintys apie grožį ir moteriškumą, kokia tuštybė yra šiuos dalykus sieti ir taip, aš sutinku, kad moteriškumas yra žymiai daugiau nei fizinė išvaizda, tačiau nesutinku, kad dėl to ja reiktų mažiau rūpintis. Nes man, pavyzdžiui, grožis yra neatsiejamas nuo sveikatos, ir kai matau nušiurusius, praradusius blizgesį plaukus, suprantu, kad jie yra nesveiki, priešingai nei žvilgantys, purūs ir stiprūs, o kai matau pilkšvą, išburkusią odą, taipogi norom nenorom lyginu ją su sveika, spindinčia ir gaivia, o celiulitas yra ne tik grožio priešas, bet ir odos liga, o nuo antsvorio žmonės dūsta, sąnarius dilina ir širdį kankina. Močiutė kartą, žiūrėdama į apkūnią kaimynę, net pagailėjo jos – sako, vargšė, vargšė, įsivaizduok, jei Tau visus kasdienius darbus reiktų atlikti nešiojant trisdešimties kilogramų maišą. Ir taip, aš atsimenu save nėštumo metu, nors tik šešiolika buvau priaugus, bet nei laiptais užlipdavau neuždususi, nei batų užsirišti galėdavau nedejuodama.

Matom kas viduj
Foto © Sigita

Todėl kai rūpinuosi savo išvaizda, darau tai ne iš tuštybės, o dėl sveikatos. Ir grožio. Nes tai neatsiejama, jei nekalbėsime apie visokius cheminius dalykus, ten plaukų dažymą, nagų klijavimą ir skrudinimąsi soliariume, jų ir nedarau. Nes nesveika. Ir dar man labai rūpi prevencija, nes visur kur gyvenime žymiai lengviau yra vengti problemos, kurią gali numatyti, o ne ją spręsti, kai jau nutinka. Šiandien kaip tik su masažiste kalbėjomės apie tai. Nes nors aš celiulito neturiu, bet ir nenoriu turėti, todėl darausi giluminius masažus ir pan., o ji pasakoja, kaip ateina moteriškės su trečio laipsnio celiulitu ir tikisi, kad po kelių procedūrų šlaunys bus lygut lygutėlės. Aišku, vien masažo nepakanka ir prevencijai, svarbu daug vandenėlio gerti, mankštintis ir sveikai maitintis. Nes vėlgi, kai sveika, tai ir gražu!

Aš tai per šiuos karščius visai beveik žaliavalgė pasidariau, kai šitiek šviežių vaisių ir daržovių, nesinori nieko nei kepti, nei virti. Neseniai kolegė tinklaraštininkė pasidalino keptų įdarytų pomidorų receptu, galvoju – o, geras, reiktų pabandyt, bet paskui pagailo man tų pomidorėlių, na kam jų vitaminus karštyje naikinti, juk ir taip labai skanu! (ir sveikaaaaaaaaaa!!!) Arba salotos, arba nublanširuoji ir – gaspačio.

Žodžiu, mėgaukimės likusiomis šiltomis vasaros dienomis (ir naktimis), būkime sveikos ir gražios!

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

2014-07-31

Karščiams nors kažkiek atsverti norisi kažko gaivaus ir lengvo. Štai mano šiandieninai pietūs – cukinijų juostelės, prikimštos žaliai balto įdaro.

7-8 suktinukams naudojau:

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

1 cukiniją;
180g varškės;
3 agurkus;
2 skilteles česnako;
3 šakeles krapų;
3 v.š. alyvuogių aliejaus;
3 v.š. balzamiko acto;
žiupsnį druskos;
žiupsnį juodųjų pipirų.

Švariai nuplautą cukiniją supjaustom plonom, 2-3mm juostelėm ir pamurkdom į marinatą iš alyvuogių aliejaus, balzamiko acto, druskos ir pipirų kokioms dvidešimčiai minučių.

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

Agurkus sutarkuojam burokine tarka, užbarstom druskos ir paliekam dešimčiai minučių, po kurių gerai nusunkiam susidariusį skystį. Į nusunktus agurkių tarkius krečiam varškę, smulkiai pjaustytus krapus, sutrintą česnaką ir gerai išmaišom. Imam po vieną cukinijos juostelę ir vyniojam į ją varškės-agurkų įdarą.

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

Ragaujam, skanaujam ir toliau džiaugiamės vasara!

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

Colin Clark: Septynios dienos ir naktys su Marilyna Monroe

2014-07-24

Colin Clark Septynios dienos ir naktys su Marilyna MonroeAš tikiu magija. Mano ir daugumos kitų žmonių gyvenimus sudaro gausybė mažyčių stebuklų – keistų sutapimų, kylančių iš nevaldomų impulsų ir gimdančių nesuvokiamas svajones. Didelę laiko dalį mes iššvaistome apsimetinėdami, kad esame normalūs, tačiau viduje kiekvienas žinome esą unikalūs.

Pamažu imu suvokti, kad man tikrai žymiau labiau patinka memuarai ar dienoraščiai, nei biografijos ar autobiografijos. Nes tai labiau primena tiesą, tikrovę, gyvenimą, kuomet žmogų sutinki tokį, koks jis yra tą akimirką, galbūt bendraudamas atkapstai kažkiek apie jo praeitį ar ateities planus, tačiau iš esmės viskas, ką apie jį žinai ir ką gali sužinoti, yra tiesiai prieš tave, ir tai trunka ribotą laiko tarpą. Biografijos yra nejautrios – jos tarsi pasaką seka – gimė tokioj ir tokioj šeimoj, asmenybės vystymuisi įtakos turėjo tas ir tas, ir panašiai. Pernelyg daug bandymų sugrūsti žmogų į klišes, pernelyg tolimas santykis su aprašomuoju. Colin’as Clark’as dalyvavo kuriant vieną filmą, kuriame vaidino Marilyna, ir daugiau nei pusę knygos užima būtent pasakojimas apie tai, kaip šeštajame dešimtmetyje buvo kuriami filmai. Marilyna čia sušmėžuoja tik vietomis, visi turi apie ją išankstinę nuomonę ir aktorė stengiasi lūkesčius pateisinti. Tačiau knygos (dienoraščių) autoriui teko laimė savaitę praleisti intymesnėje žvaigždės draugijoje ir jis nuoširdžiai bei atvirai pasakoja, kokią Marilyną pažino jis. Tik tiek. Be jokių išvedžiojimų, be jokių apibendrinimų, be kapstymosi po praeitį ar bandymų ieškoti slaptų priežasčių. Toks būdas sužinoti apie kitą žmogų man patiko. Suprantu, kad jis nėra toks objektyvus, kokį leidžia sukurti nuoseklus biografų darbas, tačiau kada mes, bendraudami su žmonėmis, galime sau leisti būti objektyviais?

Nerealiai patiko žiūrėti filmą Princas ir šokėja, apie kurio kūrimą ir pasakojama knygoje – visai kitas jausmas, kai žinai, kaip kuri scena buvo filmuojama, su kokiais sunkumais kur buvo susiduriama ir kokie pokštai kada nutiko filmavimo aikštelėje. Taip pat ketinu pažiūrėti ir pagal šią knygą sukurtą biografinę drama, nominuotą Oskarams.

Tiesa ta, kad niekam nepavyksta Marilynos padaryti laimingos ilgam.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Tahir Shah: Kalifo rūmai

2014-07-21

Tahir Shah Kalifo rūmaiKasablanka – tai miestas, pilnas staigmenų. Vos atvykus atrodo, kad tai šiuolaikinis metropolis. Bet neilgai trukus pradedi įžvelgti daugiau ir padarai išvadą, kad visi naujamadžiai pastatai ir naujieji turčiai – tai tik fasadas, dengiantis senas šiurkščias tradicijas. Paskui pradedi matyti, kaip senovė maišosi su modernybe, ir vėl pradedi viskuo abejoti.

Na vis traukia mane ta arabų kultūra, ir viskas. Tai va dar vieną knygą pasirinkau, kad eilinį sykį išgyvenčiau kultūrinį šoką. Tik ne, šįkart tai nėra apie vargšes musulmones, įkalintas po vyrų padais. Šįkart pasiturintį europietį, nusprendusį atsikelti gyventi į Maroką, įkalina jo paties samdomi tarnai! Žodžiu be įkalinimų čia niekaip… Žinoma, kalbu perkeltine prasme, ir mano subjektyvia nuomone, niekas Tau ant galvos negali užlipti, jei pats to neleidi. Tuo tarpu knygos autorius, nors ir yra afganų kraujo, toks nesakysi, kad turėtų būti naivus išlepintas kvailelis, elgiasi būtent taip, tarsi toks būtų. Sargas jam aiškina, kad tualete gyvena džinas, kuriam nepatinka, kad šeimininkas čia atlieka gamtinius reikalus ir stovėdamas prie durų visiems šeimos nariams aiškina, kiek laiko čia dera užsibūti ir kiek popieriaus naudoti. Sargas neatrakina vieno kambario durų, nors pats naktimis jame lankosi, ir šeimininkui nieko tokio. Sargas sako, kad džinams patiktų, jei šeimininkas nueitų į skerdyklą ir pasiteptų kaktą šviežiai paskersto buliaus krauju, šeimininkui tai atrodo šlykštu, bet, teisingai atspėjai, jis vis viena tai daro! Ir dar išleidžia nemažai pinigų, kad pasamdytų būrį egzorcistų, kurie jo namuose kelias dienas svaiginasi narkotikais ir papjauna ožį, su kuriuo šeimininko dukrelė spėjo susidraugauti. Na žodžiu, jau tikriausiai supratai, apie ką knyga.

Žiauriai mane nervino visa laiką tas kvailas naivumas ir nuolankumas, todėl pikdžiugiškai smagu buvo skaityti apie visas nesėkmes remontuojant namą ir panašiai. Maždaug taip jam ir reikia. Nors autorius teigia besiverčiantis rašytojo amatu, nepasakyčiau, kad man būtų palikę kažkokį įspūdį vaizdų, garsų, kvapų, kuriais turtingas Marokas, aprašymai. Tiesiog viskas prėska ir banalu. Tiesa, keliose vietose privertė nusišypsoti gyvai atpasakoti dialogai su vietos gyventojais, bet čia ne rašytojo šmaikštumo nuopelnas, o jo sutiktų pašnekovų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.

Mano tinklaraščiui septyneri!

2014-07-19

Septyni metai man atrodo žiauriai ilgas laiko tarpas. Ir būtent tokį ilgą laiko tarpą aš dalinuosi žiniomis apie savo gyvenimą su Tavimi. Taip, anksčiau dalindavausi daugiau ir atviriau, dabar kukliau, bet užtat ne mažiau nuoširdžiai. Nes man atrodo tas savo gyvenimo viešinimas feisbuko, instagramo ir kitokių socializatorių dėka jau tiek pabodęs, kad ueu. Ir atvirumas tikrai nėra tolygus nuoširdumui, nes atviru demonstravimusi labiau siekiama pasipuikuoti – štai koks aš nuostabus, štai kaip aš turiningai leidžiu laisvalaikį ir štai kokie šaunuoliai mano vaikai, tuo tarpu nuoširdus bendravimas yra tai, ko mes visi šiuo metu esam labiausiai ištroškę. Išgirsti ir suprasti kitokį požiūrį arba sužinoti, kad kitas mano lygiai taip pat, kaip ir Tu, pajusti, kad kitas kalba Tavo žodžiais, kurių pats nesugebėjai surasti, žinai, geriau nebūčiau pasakęs, ir panašiai.

Prisegta

Ir dar juntu, kaip tinklaraštis, anksčiau buvęs orientuotas į auditoriją, kuo toliau, tuo labiau tampa orientuotu į mane – tarsi vieša užrašų knygutė, kurioje pasižymiu perskaitytas knygas, makaluotus muilus, gamintų skanėstų receptus, kilusias neblogas mintis arba neišdildomą įspūdį palikusias jausenas. Džiaugiuosi, kad mano užrašai įdomūs ir Tau – dviguba nauda.

Likime drauge.

Salman Rushdie: Džozefas Antonas

2014-07-14

Salman Rushdie Džozefas AntonasŽmogus – pasakojantis gyvūnas, vienintelė būtybė žemėje, pasakojanti sau istorijas, kad suprastų, kas per būtybė yra. Pasakojimas jam priklauso pagal prigimtinę teisę, tad jo atimti negali niekas.

Uau, va čia tai rimtą dalyką perskaičiau, jau vien atsivertus pusšešto šimto puslapio memuarus supratau, kad bus ne juokai, nes šriftas toks smulkus, kad normaliu šriftu niekaip neabūtų į vieną knygą tilpę. Užrašas ant viršelio skelbia: Trileris, epas, politinis esė, meilės istorija, odė laisvei. Ir iš tiesų visa tai radau, ir kas svarbiausia – visa tai ne grožinės literatūros kūrinys, o gyvų gyviausi memuarai, apie tą laikotarpį, kai Rushdie buvo paskelbta fatva už jo Šėtoniškas eiles. Apie jo santykius su savimi šiuo sunkiu metu, apie santykius su artimiausiais žmonėmis, draugais, mylimosiomis ir vaikais, apie santykius su apsaugos darbuotojais, žiniasklaida, leidybos pasauliu, ir, žinoma, su tarptautinį terorizmą propaguojančia kultūra.

Skaitytojai ir rašytojai gali pasiimti šį žinojimą apie asmenybės platumą už knygos puslapių ribų ir juo pasinaudoti ieškodami ko nors bendro su aplinkiniais žmonėmis. Galite palaikyti skirtingas futbolo komandas, bet balsuoti už tas pačias politines partijas. Galite balsuoti už skirtingas partijas, bet sutarti dėl geriausio būdo auklėti vaikus. Galite nesutarti dėl vaikų auklėjimo, bet vienodai bijoti tamsos. Galite bijoti skirtingų dalykų, bet mėgti tą pačią muziką. Galite bjaurėtis vienas kito muzikiniu skoniu, bet garbinti tą patį Dievą. Galite smarkiai nesutarti religiniais klausimais, bet palaikyti tą pačią futbolo komandą.

Be to, kad žmogui teko išgyventi tikrai gyvenimą sukrečiančius įvykius, kas jau savaime garantuoja gerą istoriją, Rushdie dar ir nuostabus rašytojas, meistriškai gebantis perteikti tiek savo jausenas, tiek mintis. Atvirai apnuogindamas net giliausias žaizdas, stengdamasis būti kiek įmanoma nuoširdesnis net ir kalbėdamas apie savo klaidas, kurių gėdijasi. Ir taip, tai yra knyga, kuri realiai keičia požiūrį – dėl tokių kūrinių aš perskaitau kalnus šlamšto, kol atrandu kažką, kas galėtų mane sudrebinti. Šitaip. Aš nuolat ieškau, kaip praplėsti savo suvokimo ribas, išsilaisvinti nuo kiek įmanoma daugiau stereotipų, išmokti pažvelgti kiek įmanoma plačiau, ir Rushdie memuarai šįkart buvo tinkamas maistas mano smegenims.

Literatūra mėgina praverti visatą, bent šiek tiek praplėsti žmogaus galimybių ribas, idant jis galėtų daugiau pamatyti, suvokti ir galiausiai tapti kuo nors daugiau. Didžioji literatūra veržiasi link mums pažįstamo pasaulio pakraščių ir plečia kalbos, formos ir galimybių ribas, kad pats pasaulis atrodytų didesnis, platesnis nei anksčiau. <…> Pasaulyje daugybė žmonių, nenorinčių praverti visatos, kuriems, tiesą pasakius, būtų mieliau, jei ji apskritai būtų gerokai priverta, todėl kai menininkai keliauja link ribų ir jas stumia, jie neretai susiduria su galingomis jėgomis, stumiančiomis juos atgal.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.