David Lynch: Pagauti didžiąją žuvį

2014-11-28

David Lynch Pagauti didžiąją žuvįGyvenimas kupinas painių abstrakcijų, tad vienintelis būdas nepamesti siūlo galo yra pasikliauti intuicija. Ji atveda prie sprendimo – atranda jį, atpažįsta. Tai bendra emocijų ir intelekto veikla.

Suveikė taisyklė, kad kuo lūkesčiai didesni, tuo ir nusivylimas didesnis. Dievinu Lynch’ą, dievinu jo sugebėjimą perteikti siurrealistinį sapnų pasaulį taip, kad net šiurpas krečia, todėl tikėjausi kažko neįprastai nuostabaus ir iš jo knygos, juolab kad išleista ji taip gražiai, visa juoda, drobiniais viršeliais, su juoda juostele skaitomam puslapiui pasižymėti, žodžiu, išvaizda dar labiau padidino mano lūkesčius, ir tada pfft…

Žvelgdamas į yrantį pastatą ar rūdijantį tiltą regi, kaip išvien darbuojasi gamta ir žmogus. Jei namas perdažomas, magijos jame nebelieka. Bet jei jam leidžiama senti, tai viskas vyksta natūraliai – žmogus jį pastatė, tada jo imasi gamta.

Kažkaip banaliai, nuobodokai ir visai neįtraukiančiai autorius pasakoja apie savo kelią į transcendentinę meditaciją, kaip pradėjo kurti filmus, kaip bendrauja su žmonėmis, kaip atranda naujas idėjas. Viskas paliko padrikumo ir lėkštumo įspūdį, jokio gylio, kuris taip supurto jo filmuose.

Neturėdamas ko prarasti patiri euforiją ir laisvės pojūtį.

Geriausios vietos knygoje buvo visai ne autoriaus žodžiai, o ištraukos iš Upanišadų. Žodžiu, akivaizdus nusivylimas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 5.

Elizabeth Gilbert: Piligrimai

2014-11-26

Elizabeth Gilbert PiligrimaiJau būdamas suaugęs Denis Braunas prisimindavo savo šešioliktąją vasarą ir pagalvodavo – stebuklas, kad jam apskritai leisdavo išeiti iš namų. Suvokė, koks apgailėtinai neinformuotas jis buvo, kaip apgailėtinai nepasirengęs. Daugybės dalykų Denis Braunas nežinojo būdamas penkiolikos. Bet kas jam būtų tada pravertę. Kad ir menkiausias dalykas. Vėliau Denis įtikėjo, kad buvo pasiųstas gyventi nieko nežinodamas. Niekas jam niekada nieko apie nieką nesakė. Jis nežinojo, ką žmonės daro su savo gyvenimais, ko trokšta ar gailisi. Nežinojo, kodėl žmonės tuokiasi, kodėl pasirenka tokius darbus ar tokius draugus, kodėl slepia krūtis. Jis nežinojo, ar sugeba ką nors gerai daryti nei kaip tai išsiaiškinti. Visi jam tiesiog leido sukiotis aplinkui ir nieko nenutuokti.

Elizabeth Gilbert visi puikiai pažįsta kaip memuarų romano Valgyk, melskis, mylėk autorę, tačiau ką tik perskaitytame apsakymų rinkinyje rašytoja atsiskleidžia savo talentą visiškai kitame amplua. Čia svarbi tampa ne gyvenimo istorija, ne siužetas, ne kaip-viskas-pasibaigs, o jausmas ir vaizdas, čia ir dabar. Visi dvylika apsakymų, galima sakyti, baigiasi nei šiaip, nei taip, ir tai yra nuostabu, nes be galo tikroviška. Kaip draugų pasakojamos istorijos. Kaip viskas baigėsi? – domimės išklausę. Na nieko, va, gyvenu toliau. Taip ir Gilbert apsakymų veikėjai – jie tiesiog gyvena toliau, leidę mums trumpam žvilgtelėti į jų gyvenimo užkulisius.

Dar viena priežastis, dėl ko man taip patiko ši knyga – kad ji visa pulsuoja ir alsuoja Amerikos dvasia. Ne snobiškais niujorkiečiais, nors jie, aišku, irgi yra Amerikos dalis, o tais paprastais gerais žmonėmis, gyvenančiais prie greitkelių, kalnuose, mažuose jaukiuose miestelysčiuose, kur visi vienas kitą pažįsta. Labai miela ir smagu buvo skaityti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Žmonės, nesportuokit

2014-11-21

Pažvelgus į mūsų visuomenę ir šiuolaikinį gyvenimo būdą kuo toliau, tuo darosi akivaizdžiau, kad visos problemos kyla dėl kosminio dydžio nutolimo nuo pirmapradės gamtos. Valgom bele ką, prausiamės bele kuo, veidus tepliojam irgi bele kuo, tada išsigąstam pasekmių ir grįžtam prie žaliavalgiškos mitybos bei natūralios kosmetikos gamybos ir džiaugiamės rezultatais.

Ar matei kada laukinėje gamtoje žvėrį… gerai, kvaila klausimo pradžia, gal kai kurie apskritai laukinius gyvūnus tik zoologijos sode mato, bet tarkim, ar matei kada gyvūną, kuris neturėdamas tikslo susirasti maisto ar apsiginti nuo priešo eitų pabėgioti? Tiesiog taip, savo malonumui, kad raumenys prasimankštintų? Niekada ir nė už ką. Jeigu vilkas sotus, jeigu kiškio lapė nevaiko, tai jie guli išsidrėbę ir džiaugiasi laimės valandėle. Žmogus gi – priešingai, išsidrėbęs jaučiasi kaltas prieš save – va, galėčiau mažumėlę pasportuoti gi, laiko turiu. Tačiau.

Jeigu turi namie kokį vilko giminaitį šunį arba laukinės katės giminaitę naminę katę, turėtum pastebėti, kad gyvūnas niekuomet iš savo šilto guolio neatsikels ir iš karto nenubėgs – jis visuomet sąžiningai pasirąžo, ištempdamas visą kūną į vieną pusę, į kitą, išriesdamas nugarą, praskėsdamas pirštus ir taip toliau. Reikia imti iš gyvūnų pavyzdį.

Vaikšto paukščiai, vaikšto žmonės

O ar matei kada gyvūną, vairuojantį automobilį? Cha cha, žiū iki kokių absurdų galima nusivažiuoti, imant pavyzdžius iš gamtos! O jei rimtai, tai noriu pasakyti, kad vaikščiojimas (su tikslu geriau) yra pats nuostabiausias natūralus sportas, kur dirba visi raumenys, sparčiau tuksi širdis, suaktyvinama kraujotaka ir taip toliau, nes visi gyvūnai, po velnių, vaikšto, tik vieni dviem, o kiti keturiom kojom. Šiandien teko savo mašiniuką atiduoti rūpestingiems serviso vyrukams, tai į kokius septynis taškus suvaikščiojau pėsčiomis, gavau progos ne tik pakankamai pasidžiaugti pirmuoju sniegu, bet ir natūraliai sveikai pasimankštinti. Sakysi: nėra kada vaikščioti, laikas – pinigai. O sporto klubo abonementas – ne pinigai? Tikrai juokingas tas šiuolaikinis žmogus – sutaupo, tarkim, per dieną dvi valandas visur važinėdamas automobiliu (irgi pinigai), o tada tas dvi valandas praleidžia sporto klube (vėl pinigai), ir dar, aišku, iš sporto klubo grįžta automobiliu. Vaikščiokit, žmonės, šokinėkit iš džiaugsmo, jei tikrai norisi, o jei kažkur nespėjat – bėkite, juk tam ir duotos mums stiprios kojos! Jei to mažai – išvalykite langus, žaiskite su atžalomis judrius žaidimus, nukaskite sniegą kieme; užsiimkite tikslinga veikla, verčiančia judėti, o ne betiksle, skirta vien tam, kad judėtumėt.

Dar vieną skirtumą pastebėjau tarp mūsų, Vakarų (suprask: ak-taip-labai-išsivysčiusios) visuomenės ir likusio (suprask: atsilikusio) pasaulio – mes žiauriai mėgstam sėdėti ant kėdžių, fotelių, sofų, ir, savaime suprantama, patogiųjų sėdynių autobiliuose, kai tuo tarpu Azijoje ar Afrikoje žmonės sėdi tiesiog ant žemės, ant grindų, nebent kartais kokią pagalvėlę po subiniuku pasideda. Nes – alio ir vėl – gamtoje nėra kėdžių! Jeigu kiškis ir tupi ant kelmo, tai užpakalinių letenų žemyn nenuleidžia. Toks kvailas dalykas, atrodo, bet nuo to mūsų nuolatinio aukštuminio sėdėjimo atrofuojasi užpakalinės kojų dalies raumenys, trumpėja sausgyslės, skauda nugarą, stabarėja klubų raiščiai, krypsta stuburas, tinsta kojos, išsišauna mėlynos gyslos, ir dar dešimtys negandų atsiranda. Gal dėl to aš nesąmoningai, dažnai to nė nepastebėdama pasikišu kojas po užpakaliu ar atsisėdu vadinamąja turkiška sėdėsena, bent iš dalies, viena koja, jei situacija neleidžia kitaip. Nes sėdėti reikia taip, kad kojos būtų viename lygyje su užpakaliu. Taip yra natūralu, taip yra gamtoje (ir bendruomenėse, kurios yra atsilikusios – suprask: mažiau nutolusios nuo gamtos).

Pabaigai noriu pasidalinti vienu įdomiu pastebėjimu ne į temą. Nors gal kai kam atrodys į temą, nes kai kam sportas asocijuojasi su (ne)storumu. Visuomet galvojau, kad rankinės yra žiauriai universalus dalykas, kurioms nesvarbu, ar Tu nešioji XS dydžio rūbelius, ar XXXXL. O va neseniai apžiūrinėjau vieną rankinę (kurią paskui, aišku, nusipirkau), ir pardavėja klest man: jūs tokia lieknutė, jums puikiai tiks ši rankinė, ir ant peties galėsite nešioti. Nes gi pasirodo (niekad nebūčiau pagalvojusi) tam tikro ilgio rankenų rankinės stambesnių gabaritų moterims ne visuomet ant peties įsitaiso, tenka rankoje nešioti. Man patogiau turėti galimybę rinktis. Tai ir nusipirkau, sakau.

Smagaus savaitgalio!

Erik Fosnes Hansen: Psalmė kelionės pabaigoje

2014-11-17

Erik Fosnes Hansen Psalmė kelionės pabaigojeKartais jis ilgai būdavo ramus, užsidaręs. Jis ilsėdavosi per atstumą nuo daiktų. Bet paskui pratrūkdavo, nerimas sudaužydavo jo paviršių, ir jis prasimanydavo piktų išdaigų.

Jeigu pastebėjai, aš labai retai kada aprašinėdama knygą pateikiu jos turinį. Nes man atrodo, kad kaip yra žymiai svarbiau nei kas. Talentingas rašytojas elementarią pilką rutiną aprašys taip, kad visi seilę varvins iš susižavėjimo, o prastam duok kad ir pačią šauniausią istoriją, jis ją tik sudirbs ir pavers visiška nuobodybe. Pavyzdžiui, jei dabar Tau pasakyčiau, kad ši mano perskaityta knyga yra apie Titaniku plaukiančius muzikantus ir kaip jie paskui nuskęsta, suintriguočiau? Vargu, juk Titanikas yra taip žiauriai nuvalkiota tema, kad sunku rasti analogų. Bet tai tiesa, knyga būtent apie muzikantus, plaukiančius Titaniku, ir knyga yra žiauriai gera.

Kai ateina naktis, žmonės tampa tokie vieniši kaip snaigės, krintančios iš pilko miesto dangaus. Retkarčiais mes sningame pro lempą ir tampame matomi; akimirką manome, kad esame atskiri, tikri. Mes esame. Paskui vėl dingstame pilkoje tamsoje, ir žemė traukia mus prie savęs.

Nes ne siužetas valdo, o pasakojimas. Tiksliau, pasakotojas, ką jis išdarinėja su tuo siužetu. Iš tiesų romanas man buvo panašus į apysakų rinkinį, nes apie kiekvieno muzikanto gyvenimą pasakojama atskirai, atidžiai ir subtiliai, romanas tik kaip Titanikas sujungia juos vienon kelionėn. O gyvenimai aprašomi taip įdomiai, kad vis nesinori, kad ta istorija baigtųsi, nes atrodo, kad ji tikrai pati įdomiausia, bet tada prasideda kita ir supranti, kad įdomiausia jau šita, ir taip iki pat pabaigos. Tiesa, kažkaip visad atkreipiu dėmesį į vertėjo darbą, ypač jei frazės išverstos tokia konstrukcija, kokia mūsų kalboje nenaudojama. Tai čia vertimas prastokas. Ir Titanikas vadinamas moteriška gimine – Titanika. Bet tai tik truputį erzinančios smulkmenos. Knyga puiki.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie kančią veide

2014-11-12

Anksčiau sakydavo – mokykis, nes teks valytoja dirbti, dabar gi gąsdinama kasininkės profesija. Neva sėdėti visą dieną braukant per brūkšninius kodus ir skaičiuojant pinigus yra labai siaubinga ir žmonės tokį darbą renkasi jau kai visai nėra galimybių kitaip duoną uždirbti. Baisimasi prekybcentrių savininkais, kurie už centus verčia kasininkus dirbti sekmadieniais ir švenčių dienomis, ir dar šypsotis, ir dar sveikintis su kiekvienu pirkėju. Verčia? Na, neverčia, bet tai o ką žmonėms daryti?

Apie kančią veide

Visuomet sakiau, sakau ir sakysiu, kad niekas kitas, tik pats žmogus kiekvieną kartą renkasi. Tik jis pats yra už savo sprendimus atsakingas. Ir jei jis pasirinko nesimokyti arba studijuoti tokį dalyką, kurio studijas baigus vis viena neranda darbo ir tenka kasininku dirbti, tai jis vėlgi kiekvieną dieną turi minimum du pasirinkimus: būti laimingu arba nelaimingu.

Šis pasirinkimas nepriklauso nei nuo dirbamo darbo pobūdžio, nei nuo gaunamos algos dydžio. Tik pas mus kažkaip susiformavęs toks stereotipas – jei jau dirbi kasininke, privalai būti nelaiminga, ir, maža to, visomis išgalėmis tai demonstruoti pirkėjams, kurie, niekšai, nesuvokia, ką reiškia tokį darbą už tokius pinigus dirbti. Veidas, perkreiptas kančios – štai ką aš dažniausiai matau apsipirkinėdama ir dėl ko labiausiai laukiu, kol išpopuliarės savitarnos kasos. Nes tos moterys (vyrai kasininkai kažkaip laikosi natūraliau arba santūriau) tarsi nori, kad pasijusčiau kalta dėl neteisingo jų likimo.

Visad kaip didžiausią kontrastą prisimenu Amerikos prekybcentrių kasininkes, į kurias pasižiūrėjus atrodo, kad jų darbas – pats nuostabiausias pasaulyje. Jos mėgaujasi bendravimu su įvairiais žmonėmis, joms smalsu pašniukštinėti, ką žmonės perka ir kokiu tikslu ruošiasi tai naudoti, jos nesidrovi apie tai pasiteirauti, pajuokauti, pašmaikštauti, pasidomėti Tavo asmeniniais reikalais ir pasidalinti savo patirtimi. Dėl to dažniausiai atsiskaitymas prie kasos užtrunka šiek tiek ilgiau, tačiau kiek malonių emocijų palieka! Tiesa, mūsiškės kasininkės irgi dažniausiai atsigauna ir pavirsta į priešingo veido būtybes, kai atsiskaityti ateina jų draugės arba kolegės – tada kažkaip ir šypsenos natūraliai pražysta, ir pokalbyje humoro elementų atsiranda.

Vadinasi, visa ta kančia veide nėra tik mažos algos ir prastų darbo sąlygų pasekmė. Kančia veide yra žmogaus pasirinktas savęs pateikimo pasauliui būdas. Jį pakeitus smagiau būtų gyventi ne tik pirkėjams, bet ir pačioms kasininkėms. Joms labiausiai.

Jei Tau nepatinka Tavo darbas – keisk jį. Jei niekaip neišeina to padaryti – keisk savo nuostatas. Dirbk taip, tarsi Tau būtų žiauriai smagu. Ir pamatysi – pamažiukais išties taps smagiau.

P. S. Nuoširdūs linkėjimai visiems kasininkams ir kasininkėms, kurie sugeba į pirkėjus nežiūrėti kaip į priešus. Jūs šaunuoliai. Taip ir toliau.

Apie sutaupytą laiką

2014-11-10

Dar pratęsiant temą apie knygų skaitymą – kaip teisingai pastebėjo brangiosios knygas skaitančios komentatorės, mums dažnai tenka išgirsti klausimą-komentarą: Ir kaip Tu randi laiko skaitymui?! Aš dar kartais netgi girdžiu tokią tarsi kaltinančią potekstę, kad greičiausiai esu apleidusi kitas svarbias savo gyvenimo sritis, pavyzdžiui, dulkių valymą ir vonios šveitimą, jei jau turiu kada knygą į rankas pasiimti.

Bet juk visi iš tikrųjų suprantame, kad laiko tai mes visi turime vienodai, skirtumas tik toks, kad paskirstome jį nevienodai. Skirtingi prioritetai, skirtingi laiko planavimo ir valdymo įgūdžiai, skirtinga valios jėga.

Aš dažnai susimąstau apie tai, kaip gyveno mūsų mamų ar močiučių karta. Skalbimo mašinų arba iš viso nebuvo, arba buvo tos neautomatinės, kur skalbinius atskirai reikėdavo plauti, skalauti ir paskui dar rankomis gręžti. Automobilių moterys beveik nevairuodavo, tik retos išimtys, taigi į darbą, vaikų į darželį, į parduotuvę reikėdavo arba traukti pėsčiomis, arba viešuoju transportu. Parduotuvės taip pat nebuvo perkrautos maisto produktais, o ypač pusfabrikačiais – ir karštas maistas, ruošiamas rankomis namuose, nuolat garuodavo ant stalo. Pavalgei – indų stirtos į indaplovę nesukrausi, viską vėl rankytėmis. Šįkart aš nekalbu apie nuovargį, tik apie laiką. Įsivaizduoji, kiek valandų visa tai užtrukdavo?

Apie sutaupytą laiką

Dabar gi mes visos vairuotojos, reikia – šast ten, greit atgal, visur greitai greitutėliai. Grįžai namo – mygtukus suspaudei, garpuodis ruošia vakarienę, skalbimo mašina suka nešvarius rūbus, indaplovė šveičia lėkštes, kavos aparatas verda late, robotukas siurbliukas grindis iššvarino jau kai buvai darbe, o Tu gali ramiai sau sėdėti ir… skaityti knygą. Arba šnekučiuotis su namiškiais apie tai, kaip prabėgo jūsų diena. Ne?

Žmonės prisikuria ir prisiperka dešimtis prietaisų, kurie lengvina buitį ir taupo laiką. Iš juodadarbių tapome mygtukų spaudytojais, robotų valdovais, super laiko taupytojais. Ir kur panaudojame tą sutaupytą laiką? Paskaičiuok, kiek laiko sugaištum skalbdamas rankomis, kiek tik sudėdamas ir išimdamas skalbinius iš skalbyklės ir tą laiko skirtumą paskirk kažkam prasmingam. Nes juk sutaupytą laiką reikia kažkaip panaudoti, ar ne?

Apie knygų skaitymą ir seksą

2014-11-06

Kartais, kai manęs paklausia apie mano pomėgius, aš nežinau, ar reikia, ar priklauso, ar gražu įvardinti knygų skaitymą kaip tokį. Iš vienos pusės – taip, tai yra pomėgis, nes knygas skaityti mėgstu, skaitydama praleidžiu nemažai laiko, domiuosi, kokias rinktis, ką skaito kiti, ką jie mano apie tas pačias knygas, kurias aš skaitau. Kita vertus, knygų skaitymas man atrodo toks įprastas ir natūralus laisvalaikio praleidimo būdas, kaip arbatos gėrimas ar mirkimas vonioje (beje, gerdama arbatą ir mirkdama vonioje aš taip pat skaitau knygas). Na, toks tarsi ir pomėgis, bet tarsi ir savaime suprantamas dalykas – arbatą geri, nes reikia papildyti skysčių atsargas organizme, bet kartu dar ir pasidarai malonumą, vonia irgi – reikia praustis, bet pagulėti vandenyje smagiau, nei tik šiaip po dušu išsimaudyti. O knygas skaityti… taip ar taip arbatą geri, vonioje guli, tai tuo pačiu ir knygą paskaitai, dar didesnis malonumas. Taip kažkaip išsirutulioja, ir tada jau mąstau, ar čia tikrai pomėgiu galima vadinti.

 Skaitykime

Bet tada kažkaip pasikalbu su žmonėmis ir suvokiu, kad skaitymas kitiems nėra savaime suprantamas dalykas, kad jiems knygos yra kažkas tokio, labai nekasdieniško, kaip man būtų kokiu žirgu pajodinėti ar parašiutu nusileisti; storą romaną perskaityti – metų įvykis, ir panašiai. Va dabar rašau šias eilutes ir mąstau, kad čia labai hiperbolizuoju, bet gi gal ne, gal tikrai kiti nė vienos knygos per metus neperskaito.

Žinoma, beveik kiekvienas pomėgis yra naudingas ne tik dėl laisvalaikio praleidimo ir malonumo suteikimo, bet ir kuria kažkokią pridėtinę vertę. Bent jau kiekvienas žmogus sugeba savo pomėgius įprasminti, net jei aplinkiniams jie ir atrodo žalingi. Tarkim, knygų skaitymas smarkiai plečia akiratį, nes sužinai daug įvairiausių dalykų, lavina smegenis, nes nuolat verčia mąstyti, ugdo empatiją, nes nori nenori įsijauti į įvairiausių veikėjų vaidmenis, turtina kalbą ir žodyną, nes knygose žodžių daugiau, nei buitinėje kalboje, padeda atsipalaiduoti ir nuima stresą, nes iš kasdienybės patenki į visai kitą pasaulį, kuris leidžia atsiriboti nuo rutinos.

Man svarbiausia, kad knygų skaitymas skatina kūrybiškumą ir vaizduotę. Žiūrėdama filmus ar teatro spektaklius aš matau prieš save suvirškintą produktą: rašytojas, kurio galvoje kilo vaizdai, parašė scenarijų, paskui tie vaizdai kažkokiu būdu (nebūtinai tiksliu) persikėlė į režisieriaus galvą ir jau šis savo bei savo komandos sugebėjimų dėka tuos vaizdus ištransliavo man, žiūrovei. Fek. Čia kaip valgyti mėsėdžio gyvūno mėsą – mėsėdis ėdė žoliaėdį, žoliaėdis ėdė žolę, žolėje buvo maistingų medžiagų, kurių trupinėlis atkeliauja iki mėsėdžio mėsos valgytojo. Geriau jau iš karto valgyti žolę. Arba skaityti knygą. Betarpiškesnis santykis su kūrėjo galvoje gimusiais vaizdais. Kiek kartų su didžiausiu entuziazmu perskaičiusi romaną puolu ieškoti jo ekranizacijos ir paskui lieku nusivylusi, nes knygoje viskas buvo oho-uau-fanfaros, o filme jau tik atvėsę atgarsiai.

Niekad nebuvau pagalvojusi, bet pasirodo net ir seksualiniam gyvenimui knygų skaitymas gali turėti nemenką teigiamą poveikį. Net nuraudau praėjusią savaitę klausydama rašytojo Gintaro Grajausko komentaro „Skaityti ar neskaityti“:

Galų gale sutiksite moterį. O, ji bus nuostabi. Perskaičiusi daugybę knygų. Todėl turinti nežabotą vaizduotę.
Mylėsitės… Na, jei turite nežabotą vaizduotę, galite įsivaizduoti, kuo užsiima lovoje du žmonės, turintys nežabotą vaizduotę.

Taip kad, mielieji, nestabdykite.

Best Blog Awards 2014

2014-11-03

Man tai patinka visokie tokie gauk-ir-siųsk-toliau dalykai socialiniuose tinkluose bei tinklaraščiuose, nes skatina truputį pasitempti, truputį pasidžiaugti (kitais ir savim), truputį pareklamuoti (kitus ir save), o svarbiausia – truputį pabendrauti.

Best Blog Awards nominaciją gavau iš moters, kuri yra labai svarbi mano gyvenime, nes  jau antrus metus kvepinuosi jos sukurtais kvepalais. Tokiu būdu jos požiūris į pasaulį neišvengiamai veikia mano emocijas, nuotaikas ir savijautą. Ačiū, Ramute.

“Best Blog Awards” taisyklės:

1. Paminėti tinklaraštį, kuris Jus nominavo; 2. Nominuoti 11 tinklaraščių, kurie Jums įdomūs; 3. Paruošti jiems 11 klausimų; 4. Pranešti savo išrinktiems tinklaraščiams apie nominaciją.

11 tinklaraščių, kurie man įdomūs:

1. Smėlio smiltys & vėjo mintys – labai jautrus, subtilus, poetiškas tinklaraštis.

2. Dolce Vita by Laura – saldus gyvenimas su gyva filosofija.

3. Niekiviskmėjinėjimai – originalus požiūris į pasaulį.

4. Novum – artimas manajam požiūris į pasaulį. Ir dar sūnų turi, kaip ir aš, ir daug knygų skaito, kaip ir aš.

5. Cherry boutique – nuoširdus atvirumas ir puikus stilius.

6. Beatos virtuvė – receptai man antroje vietoje, pirmoje – asmenybės žavesys.

7. Lorenca Pelegrini – atviras dienoraštis. Smalsu šniukštinėti.

8. Maistas ausims – gyvenimo ironija išlaikant stilių.

9. Pasivaikščiojimai tvoromis – trumpos ir originalios kasdienės įžvalgos.

10. Darau, blė – ne dėl to, kad įrašas nebūtų visiškai feministinis, o dėl to, kad tikrai labai teisingai, praktiškai ir naudingai rašo.

11. Viewpointbyramute – nežinau, ar galima čia taip atgal svaidytis nominacijomis, bet Ramutės tinklaraštį visuomet su susižavėjimu skaitau, nes randu daug man įdomios specializuotos informacijos kosmetikos gamybos, kvepalų ir kitomis temomis.

Klausimai mano nominuotų tinklaraščių autoriams:

1. Kokio savo kasdienio įpročio nė už ką neatsisakytumėte?

2. Kas buvo jūsų mėgstamiausias žaislas vaikystėje?

3. Kuri diena metuose yra jūsų mėgstamiausia?

4. Kada pirmą kartą skridote lėktuvu?

5. Kokią knygą dabar skaitote / skaitėte paskutinę?

6. Ką manote apie marihuanos legalizavimą?

7. Dažniausiai šiemet klausyta daina.

8. Kas įkvepia jus kūrybai?

9. Koks būtų jūsų svajonių darbas?

10. Koks buvo pats spontaniškiausias nuotykis, kurį prisimenate?

11. Ką veikėte prieš pusvalandį?

O dabar – atsakymai į man Ramutės užduotus klausimus:

1. “Niekada nesakyk niekada” – koks jūsų “niekada”? Pvz., aš niekada nešoksiu nuo bokšto su guma. Brrr…

Posakio niekada nesakyk niekada prasmę suvokiau jau kažkada paauglystėje ir esu tikra, kad jis yra vienas iš teisingiausių, kokius esu girdėjusi. Todėl tikrai nesakau niekam niekada.

2. Knyga, kurią rekomenduojate perskaityti.

Nesigilinsiu į savo Gyvenimo Knygas, kadangi vis dar gyvenu užburta Erin Morgenstern Naktinio cirko, mielai rekomenduoju jį visiems. Magijos ir stebuklų nebus per daug.

3. Su kokiais garsiais Lietuvos žmonėmis ar žmogumi labiausiai norėtumėte susipažinti “gyvai”?

Oi, nežinau, niekad kažkaip neturėjau didžių autoritetų ar sektinų pavyzdžių, niekad nesvajoju apie pažintis su garsenybėmis. Gyvai norėčiau pabendrauti su mane nominavusia kvepalų kūrėja Ramute, bet jei jos kol kas negalima pavadinti garsenybe, tai kažkodėl kitas į galvą atėjęs žmogus būtų Remigijus Šimašius.

4. Mėgstamiausių ir nekenčiamiausių kvapų (nebūtinai kvepalų) trejetukai.

Mėgstamiausi kvapai: arabinių jazminaičių, vetiverijų, sūnaus, kai jis būna ką tik pabudęs iš miego.

Nemėgstamiausi: chlorkalkių, buitinės chemijos skyriaus prekybcentryje, viešųjų tualetų open-air festivaliuose, kai jie ten kažkokio a la saldaus kvepiklio pripila.

5. Kokį augintinį turite? Jei ne, tai kokio norėtumėte – net nebūtinai auginti, tada pasakykite tiesiog koks naminis gyvūnas labiausiai žavi?

Turiu vipetų veislės šunytę.

6. Kai viskas, rodos, krenta iš rankų, ko griebiatės – šokolado, knygos, muzikos, gryno oro ar vyno taurės? Rašykite savo variantus. :)

Man geriausias vaistas stresinėmis dienomis – spartus pasivaikščiojimas gryname ore. Vėjai turi nuostabų sugebėjimą prapūsti galvą ir pašalinti nereikalingas mintis.

7. Asmeninis tinklaraštis – kodėl? Juk tai užima marias laiko… Kokią rašymo prasmę matote?

Rašymas mano gyvenime yra vienas svarbiausių dalykų realizuojant save. Net jei nerašau fiziškai, darau tai mintyse. Rašydama suvokiu save, įprasminu save, dalinu save, gaunu save.

8. Jūsų svajonių atostogos – tai?…

Šitoj vietoj būsiu labai originali, nes kai visi svaigsta apie tai, kad atostogų metu reikia judėti, ieškoti nuotykių, kopti, nerti ir įveikti save, man geriausias poilsis – tingus gulėjimas šiltame paplūdimyje su itin sūria jūra (kad nereikėtų plaukti, galima būtų plūduriuoti), su gardžiais užkandžiais ir su tobula knyga rankose.

9. Ar jums svarbus populiarumas?

Pats populiarumas savaime nėra svarbus, tačiau jei jis reiškia tai, kad mano veikla ar mano kuriamas produktas yra reikšmingas žmonėms ir tokiu būdu leidžia man keisti kitų gyvenimą į gerąją pusę, tuomet populiarumas yra smagus.

10. Jūsų “trys didžiosios nuodėmės”. Ar nors viena. :)

Ar nuodėmės – tai blogi poelgiai, kuriuos padariau, kurių gailiuosi ir kurių norėčiau pasižadėti nebedaryti? Kažkaip labai nutolau nuo religinių sąvokų sampratos, tai nesu tikra, ko klausiama… Jei šitokia prasme, tai gailiuosi kiekvieno karto, kai įskaudinau žmones.

O jei turimos omenyje guilty pleasures, kai darai kažką, žinai, kad blogai, jautiesi kalta, bet vis tiek darai, nes smagu, tai gal būtų sūdytų saulėgrąžų gliaudymas, teksto redagavimas, nors to visiškai nereikia daryti (pvz., prieš spausdinant sau skaityti), baterijų ir akumuliatorių įkrovinėjimas, nors dar nėra reikalo, bet kad būtų ramiau.

11.Kaip švęsite Helovyną?

Jau praėjo, nešvenčiau niekaip. Ne dėl to, kad būčiau nusiteikusi prieš amerikonybes, nes myliu Ameriką ir daug kas iš jos kultūros man labai patinka, bet kad nelabai žinau, o kaip čia reikėtų švęsti? Moliūgą išpjaustyti ir jame žvakelę uždegti?

Jetau, tokio ilgo įrašo nežinau kiek laiko nebuvau rašiusi, net iliustracijos nebeieškosiu…

Vėlinių pamintijimai

2014-11-02

Mano vaikas kažkaip kartais ima ir pavartoja priešingus žodžius, nei reikia; norėdamas, kad išjungčiau šviesą, sako uždek, o atidėdamas žaislų tvarkymą vėlesniam laikui sako anksčiau. Man tai skamba labai keistai, nes atrodo, kad gali maišytis sinonimai, bet ne antonimai. Bet vaikams dažnai taip nutinka. Kitas mane nuolat antakius pakelti verčiantis reiškinys – rašymas veidrodiniu atspindžiu:

Veidrodinis rašymas

Žinau, kad tai sutrikimo požymis, bet mane vis viena stebina. Ypač kai matau taip rašant sau prieš akis. Kažkaip įdomu, kaip tas vaikas visą pasaulį mato?

Susimąsčiau apie tas priešingybes, nes mirusiųjų pagerbimo diena, ir dienos vis tamsyn, atrodo tikrai lyg priartėtų anapusybė arčiau mūsų, kažkas priešingo egzistencijai, priešingo būčiai. Neegzistavimas, nebūtis, niekas. Dar per radiją girdėjau tokią socialinę reklamą, kad va važiuosim visi artimųjų kapų lankyti, neskubėkim keliuose ir taip toliau, tarsi ir tikėjausi, kad gale pasakys – nes jei labai skubėsi, gali ir pats kapuose atsidurti, toj kitoj pusėj, anapusybėj. Šiurpu, bet tiesa. Šią savaitę važiavau pro vietą, kurioje prieš keliolika minučių avarijoje buvo žuvusi moteris. Kaskart susidūrusi su tokiais dalykais eilinį sykį primenu sau apie kone privalomą mėgavimąsi dabartimi. Ir kai bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis nuolat girdžiu kategorišką teigimą, kad gyvensiu ilgiau už juos, vien dėl to, kad esu jaunesnė, labai mėgstu priminti, kad mirtis gali užklupti bet kur, bet kada ir bet kokio amžiaus žmogų. Va, važiuosi sau į darbą ramiai, o užsimiegojęs vyriškis nepagalvos, kad T formos sankryžoje stovintis šalutinio kelio ženklas reiškia, kad jis turi mane praleisti, ir viso gero.

Kraujas

(iliustracija: klausiu vaiko, kas čia? Čia aš išbėgau, atsako jis…)

Apskritai pastebėjau, kad mano santykis su mirtimi yra kažkoks kitoks, nei daugumos mano pažįstamų. Kažkaip mėgstama vengti šios temos, apsimesti, kad mirtis neegzistuoja, kad jei nekalbėsi, tai gal nukreipsi dėmesį nuo savęs ir ji aplankys tave vėliau, nepastebėjusi. O man atrodo priešingai – kad įsisąmonindama savo mirtingumą kiekvieną išgyvenamą akimirką stipriau ją įprasminu. Ir tai nėra nejauku, priešingai – juk didžiausią jaukumą jaučiame susirangę minkštuose pataluose su knyga ir arbatos puodeliu rankose ne tuomet, kai lauke smagiai šviečia saulė ir geras oras vilioja į paplūdimį, o kada už lango stūgauja vėjai ir pliaupia liūtys. Suvokdama, kad vieną akimirką, bet kurią, net ir po minutės, galiu jau būti mirusi, kad bet kurią sekundę galiu liautis egzistavusi, aš gyvenu žymiai smagiau. Nes juk, po velnių dabar tai esu gyva!

Prasmingų Vėlinių ir Tau.

John Fowles: Kolekcionierius

2014-10-28

John Fowles KolekcionieriusNežinau. Tai, ką darai, nustelbia tai, ką darei anksčiau.

Ir vėl neįtikėtinai puiki knyga! Rašytojai dažnai stengiasi įtikinamai pademonstruoti galintys pažvelgti į tuos pačius dalykus iš kelių asmenų perspektyvos, tačiau ne visuomet jiems tai pavyksta padaryti. Skirtingų žmonių galvose ne tik mintys skirtingos, bet ir pats mąstymo būdas, prielaidų ir išvadų darymas, žodžiai, kuriais gromuliuojama idėja ir taip toliau. Skirtingi žmonės sureikšmina visai skirtingus įvykius, išskiria ir įsimena skirtingas jų detales, nes skiriasi ne tik požiūriai, bet ir patirtys. John Fowles šiame romane tai pavyko perteikti meistriškai ir genialiai. Vyrukas pagrobia merginą ir laiko ją uždaręs savo namo rūsyje, knygą sudaro jo pasakojimas ir jos dienoraštis.

Pamenu, kai pirmą kartą sutikau D. P., jis sakė, kad kolekcionieriai – tai patys šlykščiausi galvijai. Jis, žinoma, turėjo galvoje tuos, kurie kolekcionuoja meno kūrinius. Tąsyk aš jo nesupratau, pamaniau, jis tik stengiasi šokiruoti Karoliną – kartu ir mane. Bet jis, žinoma, teisus. Kolekcionavimas – tai antigyvenimas, antimenas, antiviskas.

Knygos pasakojimas yra žiauriai įtaigus, prikaustantis, gluminantis, stiprus, nepaleidžiantis net jau baigus skaityti. Labai psichologinis romanas. Labai aukšta klasė. Labai patenkinta. Ir pabaiga ne tokia, kokios tikėtasi. Stipru!

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.