• Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Michail Bulgakov: Jaunojo gydytojo užrašai

    2020-07-31

    Jis mostelėjo milžiniška ranka, priešais Korotkovo akis sutrupėjo siena, ir trisdešimt mašinėlių ant stalų, dzinktelėjusios skambučiais, užgrojo fokstrotą. Pajudėjo trisdešimt moterų ir, siūbuodamos klubais, gašliai trūkčiodamos pečiais, kreminės spalvos kojomis mėčiodamos baltą miglą, cirko paradu patraukė aplink stalus.
    Iš mašinėlių nasrų suskato lįsti balto popieriaus juostos, ėmė rangytis, karpytis, susisegti. Išlindo baltos kelnės su violetiniais antsiuvais. “Šiųjų pateikėjas tikrai yra pateikėjas, o ne koks nors pašlemėkas.”

    Pati ankstyviausia, pirmoji Bulgakovo kūryba – pasirodo, šis nuostabus rašytojas, baigęs mediciną, kelis metus buvo praktikuojantis gydytojas! Apsakymai remiasi autobiografijos detalėmis, ir atrodo, kad medikas jis buvo išties neprastas! Visgi esu laiminga, kad Bulgakovas žengė išties drąsų tradicinį žingsnį ir vietoj nuostabaus gydytojo tapo tobulu rašytoju. Be Meistro ir Margaritos sunku įsivaizduoti išbaigtą geros literatūros sąrašą.

    Jaunojo gydytojo užrašai

    Grubiai skirstant, šią knygą galima padalinti į tris dalis – apsakymus apie gydytojo praktiką, apie skurdą ir badą pradėjus literato gyvenimą bei fantastiškai absurdiškus Šėtoniados pliūpsnius.

    Pirmieji sužavėjo leidimu kilstelėti asmeninių mediko patirčių, abejonių ir džiaugsmų pradėjus dirbti uždangą. Antrieji, tiesą sakant, man buvo nuobodoki ir pernelyg nerišlūs, kad susižavėčiau. Trečiasis kūrinys pribloškė nesustbadomos vaizduotės turiniu ir savo fantastiškumu, kurio detalės ryškiai šviečia Meistro ir Margaritos šedevre.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Hannah Kent: Paskutinės apeigos

    2020-07-29

    Aš tyliu. Nusprendžiau užsidaryti nuo pasaulio, užrakinti savo širdį ir saugoti tai, ko iš manęs dar nepavogė. Negaliu leisti sau pamažu užgesti. Laikysiuos už to, kas esu viduje, ir stipriai apkabinsiu viską, ką mačiau, girdėjau ir jaučiau. Eilėraščius, kuriuos sukūriau skalbdama, šienaudama ir virdama, kol nuo rankų nusitrindavo oda. Sagas, kurias moku atmintinai. Skandinu viską, kas liko, ir pati grimztu po vandeniu. Jei prabilsiu, tai oro burbulais. Jiems nepavyks pasisavinti mano žodžių.

    Tobula! Jau seniai nebuvau taip įsitraukusi, kad knygą perskaityčiau per mažiau nei parą. Tada daviau mamai, ir ji taip pat perskaitė per parą! Nors puslapių visi 366, ir jie primargalioti smulkiomis raidelėmis, ir siužetas nėra itin pozityvus, šviesus, pakylėjantis ar optimistinis.

    Visgi jis suveikė motyvuojančiai. Leido aiškiai dar kartą įsisąmoninti, kad nors ir esame atsiradę šiame pasaulyje skirtingomis aplinkybėmis, su skirtingomis galimybėmis, kurios nuo mūsų nepriklauso, visgi kiekvienas turime prigimtinę teisę susikurti tokį vidinį pasaulį, kuriame jaustumėmės saugūs.

    Paskutinės apeigos

    Artinasi temstantis dangus ir šaltas vėjas perpučia, tarsi tavęs nebūtų, perpučia, tarsi jam nerūpėtų, ar tu gyva, ar mirusi, nes tavęs nebebus, o jis liks, laižys prie žemės prisiplojusią žolę, nekreipdamas dėmesio į tai, ar žemė užšalusi, ar atitirpusi, nes ji ir vėl užšals, ir vėl atitirps, netrukus tavo kaulai, dabar karšti nuo kraujo, su tirštai sultingais čiulpais, išdžius, sulūš ir sutrupės, ir užšals, ir atidrėks nuo iš viršaus slegiančio purvo, žolė ištrauks į paviršių paskutinį tavo kūno lašelį, o atskridęs vėjas ją nulenks ir nustums tave prie uolų arba nugremš į panages, arba nuneš į jūrą pasiutusio sniego šauksmu.

    Romano veiksmas (beje, paremtas tikrais įvykiais) rutuliojasi XIX a. pradžioje atšiaurioje ir tamsioje Islandijoje. Keista ir įdomu tai, kad autorė yra gimusi visiškai priešingoje pasaulio pusėje – Australijoje, na, ir keliais šimtmečiais vėliau, tačiau aprašomi vaizdai, orai, spalvos ir niūruma tokie tikroviški, kad net vėsoka darosi skaitant.

    Sūnus manęs klausia, kodėl tai retai savo perskaitytoms knygoms suteikiu aukščiausią įvertinimą. Mano kriterijai – skaityti turi būti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Kai tai, ką per parašytą žodį įlieji į save, perkeičia kažką viduje, kai kažkas spragteli, jaučiu, kad ne tik patyriau didžiulį malonumą, bet ir praplėčiau pasaulėžiūros akiratį. Turbūt tai vadinama tobulėjimu?

    Ši knyga tam tinka.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

    Barbara Mertz: Raudonoji žemė, juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte

    2020-07-23

    Labai svarbi turtingo žmogaus rūmų dalis buvo sodas. Geriausiu atveju ten teliūškuodavo tvenkinys, apsuptas rūpestingai prižiūrimų medžių ir gėlynų. Kaip žino kiekvienas sodą turintis laimingasis, praleisti dieną patogiai įsitaisius žaliuojančių medžių pavėsyje, apsuptam saldžių kvapų, svajingai žvelgiant į skaidrų tvenkinio vandenį, yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, o ypač jei dar gali stebėti, kaip kiti pluša.

    Vėl grįžtu prie savo mėgstamos Egipto temos, tik šįkart – ne per grožinės, o per mokslinės literatūros prizmę. Žinoma, mokslinė ji ne specialistams, o plačiajai visuomenei, tačiau įvairios senovės egiptiečių gyvenimo sritys aprašytos plačiai, išsamiai ir išlaikant nuosaikų požiūrį – to ir ano patvirtinančių įrodymų neturime, todėl negalime vienareikšmiškai teigti, kad buvo taip, o ne kitaip.

    Raudonoji žemė, juodoji žemė

    Manasis pakantumas egiptietiškam nenuoseklumui iš dalies galbūt lemtas asmeninių priežasčių – kaip ir egiptiečiams, man nesunku vienu metu tikėti keliais prieštaringais dalykais, ir man visata atrodo per daug sudėtinga, kad ją perprastum remdamasis viena mąstymo sistema. Dėl šios ar kokios kitos labiau pateisinamos priežasties taip mėgstu “daugialypio požiūrio” sąvoką. Ji nusako, ką egiptiečiai darė, o ne pateikia pseudopsichologinį paaiškinimą, kodėl jie tai darė; ir tai geras, teisingas pamatinio egiptiečių religijos principo apibūdinimas: “Yra tuzinas skirtingų būdų paaiškinti bet kokį svarbų dalyką, ir visi jie teisingi.”

    Knyga visgi nėra tik sausas šiuo metu egiptologijos mokslui žinomų faktų pateikimas – autorė pasižymi nuostabiu humoro jausmu, nevengia subtiliai pakritikuoti tikinčių įvairiom mistinėm teorijom, taip pat ji sugeba nuostabiai įtikinamai perteikti senovės egiptiečio pasaulėžiūrą – pajunti, kad jie iš tiesų buvo tiesiog tokie žmonės, kaip ir mes, su tokiais pačiais džiaugsmais ir rūpesčiais (tik be skalbimo mašinų ir kanalizacijos).

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Rasa Ambraziejienė: Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės

    2020-07-20

    Ir daosių uvei (neveikimas), ir hindusų akarma (neveikimas) kreipia į vidinį gyvenimą, į nesusitapatinimą su savo veikla. Tai, kas nutinka išoriniame pasaulyje, nėra pernelyg svarbu, bet labai svarbu tavo santykis su tuo, kas vyksta, tavo požiūris į visa tai. Susitapatinti ir išsitapatinti, susisieti ir atsiskirti – šiomis sąvokomis išreiškiamų vidinių mūsų būsenų įsisąmoninimas yra esminis dalykas vidiniam gyvenimui suprasti, jų valdymas yra kertinė sąlyga tapti savo vidinio pasaulio šeimininke, viešpataujančia aistroms, geismams ir net visai juodiems tamsos gaivalams. Vidinio pasaulio valdymo taisyklė yra gana akivaizdi: su kuo susitapatini, tas tave ir valdo, o nuo ko atsiskiri, tas tavo atžvilgiu nebeturi galios.

    Indėnų išmintį, papasakotą Don Chuano liežuviu, perteikė Carlos Castaneda, senosios Rusijos gyventojų būdą taikiai sugyventi su savimi ir gamta Anastasijos lūpomis išreiškė Vladimiras Megre, ir štai pagaliau mes turime įvardintą ir užrašytą archajinės aistiškosios pasaulėžiūros lobyną, kurį miške gyvenanti atsiskyrėlė-ragana-žiniuonė Pajauta dėsto jaunajai Austėjai.

    Tiesa, į mūsų promočių ir protėvių tiesas knygoje įpinama ir kitų kultūrų išminties – hebrajiškosios Kabalos, lingvistinių slavų raktų, indiškų motyvų. Tačiau svetimybės visai netrukdo – jos tiesiog patvirtina senovės aisčių požiūrio argumentus. Kadaise suvokėme, kad visi esame viena. Belieka tik prisiminti.

    Laumakio raganos

    Išminties mokymai, simbolikos aiškinimas, papročių aprašymai įvilkti į romano rūbą, todėl knyga skaitosi lengvai, nėra sausa ir beskonė. Tiems, kurie domisi baltiškąja kultūra, dauguma dalykų žinomi, tačiau verta nerti truputį giliau ir ne tik protu suvokti, bet visa esatimi pajausti kosminę šiaudinių sodų prasmę ar perprasti senosios žemdirbystės principus.

    Silpnoji knygos vieta – ne visai įtikinamas romano pasakojimas. Mokinė Austėja kartais atrodo visiška kvailutė tuštutė, neva niekad negirdėjusi, kad Joninės Rasomis ar Kupolėmis vadinamos, o štai kitoje vietoje jau sakoma, kad ji drąsiai Gimbutienę skaitė. Kažkaip nesiderina šie faktai.

    Rekomenduoju kiekvienam, besidominčiam saviugda, aistiškąja pasaulėžiūra ar senovės išmintimi. Tikrai praturtinantis kūrinys.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Hermann Hesse: Paskutinė Klingzoro vasara

    2020-07-15

    O Dieve aukščiausias, jo laukė tūkstančiai daiktų, stovėjo tūkstančiai sklidinų taurių! Nėra žemėje daikto, kurio nevertėtų nupiešti! Nėra pasaulyje moters, kurios nevertėtų pamilti! Tad kodėl egzistuoja laikas? Kam ta idiotiška kaita, kodėl negali būti audringo, sotinančio pastovumo? Kodėl jis dabar vėl guli vienas lovoje tarsi našlys ar koksai senis? Visą neilgą gyvenimą galėjai mėgautis, galėjai kurti, bet visada, vieną dainą pabaigęs, pradėdavai kitą, ir niekada vienu metu neskambėjo visa simfonija, visas šimtas balsų ir instrumentų.

    Tai ketvirtoji mano perskaityta Hesės knyga (po SidhartosNarcizo ir Auksaburnio bei garsiojo Stiklo karoliukų žaidimo), o rašytojo intelektualumo ir poetiškumo derinys toks neapsakomai kerintis, saldus ir įtraukiantis, kad jaučiu, jog jis gali greit įsirašyti į mano favoritų gretas. Ši apysaka nepaprastai tapybiškai turtinga, pagavi, bet kartu ir psichologiškai jautri, empatiška, subtili.

    Paskutinė Klingzoro vasara

    Tapyti gražu, tapymas gražus, mielas šaunių vaikų žaidimas. Kitas dalykas, didingesnis ir galingesnis, diriguoti žvaigždėms perteikti pasauliui savo kraujo pulsavimą, savo akių tinklainės spalvų gamas, nakties vėjui – savo sielos plevenimą.

    Šį kūrinį ypač tinka skaityti vasarą, o jei dar ir esi gamtos apsupty, įsitraukusi gali rimtai patikėti, kad tuoj tuoj iš už kampo užsuks užsisvajojęs, gyvenimu nostalgiškai besimėgaujantis Klingzoras. Žodžiu, pačios nuoširdžiausios rekomendacijos!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Michelle Moran: Nefertitė

    2020-07-13

    Kai virš Tėbų leidosi saulė, ant kalkakmenio uolų žerdama paskutinius spindulius, ilga eisena nusidriekė per smėlį. Tarp kalvų vinguriuojančioje procesijoje pirmieji ėjo Aukštutinio ir Žemutinio Egipto viziriai, paskui Amono šventikai, o įdurmu sekė šimtai gedėtojų. Temstant smėlis staigiai vėso. Jaučiau jo smilteles sandalų galuose, o kai vėjas papūsdavo po mano plonu lininiu drabužiu, visa sudrebėdavau. Pasitraukiau iš eilės, kad galėčiau pamatyti sarkofagą jaučių traukiamame vežime. Šis reginys buvo skirtas tam, kad egiptiečiai žinotų, koks turtingas ir didis buvo mūsų princas, turėjęs valdyti.

    Jaučiu nedidelę aistrą egiptologijai, ypač domina Echnatono ir Nefertitės valdymo laikotarpis. Pirmą kartą lankantis Egipte keturias knygas šia tema perskaičiau, dabar vėl užsimaniau kažko panašaus.

    Nefertitė

    Pasirinkau storą, beveik šešių šimtų puslapių istorinį romaną apie Nefertitę. Kaip gera sugrįžti šitiek tūkstantmečių atgal ir suvokti, kad niekas iš tiesų nepasikeitė – tiek politinė kova dėl valdžios, tiek romantinės meilės aistros, tiek konkurencija tarp brolių ir seserų… Istorija pasakojama Nefertitės sesers Mutnodžmetės balsu, pateikiama daug detalių iš kasdienio egiptiečių gyvenimo, ypač – iš prabanga spindinčių faraono rūmų.

    Nefertitė – nepaprasta moteris, iškili istorinė asmenybė. Gal ne tiek ryški, kiek prieš ją gyvenusi Hačepsutė, tačiau vis vien labai stipri, ambicinga, sumani ir ryžtinga. Smagu apie tokias moteris skaityti!

    Kadangi istoriniai įvykiai, aprašomi romane, vyko labai seniai, o Egipto rašytiniai šaltiniai aprašo ne viską ir taip tiksliai, kaip mums norėtųsi, autorė tiesiog laikosi vienos savo pasirinktos teorijos. Moksliškai, žinoma, tai nėra teisinga, tačiau grožinės literatūros kūrinys – puikus.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Edward St Aubyn: Motinos pienas

    2020-07-01

    Tomuko riksmas Robertui priminė jo paties bejėgiškumą: bedantės burnos niežulį, nevalingus galūnių trūkčiojimus, minkštą momenėlį, kuriame tūnančias smegenis buvo galima pasiekti mažiausiu nykščio spustelėjimu. Robertas prisiminė, kaip kadaise įsimindavo daiktus nė nežinodamas jų pavadinimo ar pavadinimus be pačių daiktų, puldinėjančių jį kiaurą dieną; tiesa, buvo ir dar šis tas, kas tik miglotai iškilo jo galvelėje: pasaulis prieš laukinį vaikystės banalumą, prieš tai, kol dar nebuvo privalu pirmajam išpuolus laukan būtinai sugadinti sniegą, pasaulis, prieš tampant stebėtoju, pro miegamojo langą įbedusiu žvilgsnį į nubalintą kraštovaizdį, kai protas susilieja su tyliųjų kristalų laukais, vis dar laukiančiais didžiojo uogų antplūdžio.

    Šios knygos pasirinkimas buvo tikras kuriozas! Buvau girdėjusi neblogų rekomendacijų apie Motinos pieną, bet tik perskaičiusi šį St Aubyn’o romaną ir žymėdama jį GoodReads‘uose supratau, kad rekomenduojama buvo latvių rašytojos knyga, o aš ką tik perskaičiau trilogijos Patrikas Melrouzas trečiąją dalį. Tiesa, šis kūrinys pakankamai garsus, netgi serialas su Benedict’u Cumberbatch pagal jį sukurptas. Na, žodžiu, gal ir ne be reikalo jis man į rankas pakliuvo.

    Motinos pienas

    Romano pradžia ypatingai įtraukė ir sužavėjo, nes joje meistriškai tiksliai ir jautriai perteikiamos pirmųjų mūsų gyvenimo metų akimirkos, jausenos ir pasaulio patyrimo būdas. Tikėjausi, kad apie tai bus ir visa knyga, tačiau skirtinguose jos skyriuose į šeimos gyvenimą žvelgiama iš skirtingų jos narių perspektyvų – jauniausiojo sūnaus, vyriausiojo sūnaus, tėčio, mamos.

    Tėtis – tai tas Patrikas Melrouzas, apie kurį ir sukasi visa trilogija. Nusivylęs gyvenimu, pavyduliaujantis žmonos dėmesio mažamečiui sūnui, girtaujantis ir filosofuojantis trisdešimtmetis, kurio santykiai su daugeliu yra komplikuoti. Knyga giliai psichologinė, analizuojanti giliausias mūsų sąmonės ertmes, tačiau į pabaigą pabodo.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Vaiva Rykštaitė: Pirmąkart mama

    2020-06-17

    Drauge su dukra manyje gimė motina. Ir nors negaliu ja būti kiekvienam mažyliui, nuo šiol esu kiekvienos motinos sesuo. Anksčiau naujai sutiktų moterų klausdavau, kiek joms metų, o dabar domiuosi, ar turi vaikų. Nes jei turi, tai greičiausiai žino mus siejančią evoliucijos paslaptį – po lopšinių švelnumu besislepiantį pasiutusios vilkės aršumą.

    Rykštaitės Trisdešimt man pasirodė perdėm lėkšta, nuobodoka ir besikartojanti, iš Pirmąkart mama tikėjausi lengvo ironiško skaitinio, na, kaip būna komedijos apie naujai iškeptus tėvelius, kurie tikėjosi švelnučio gražučio kūdikėlio ir nustemba supratę, kad jis visur trupina maistą, mėto žaislus ir apteplioja baldus snargliais ir seilėm. Ir šįkart likau maloniai nustebinto filosofinio – psichologinio knygos gylio bei nuodugnios (savi)analizės tapsmo motina tema.

    Pirmąkart mama

    Kartais nereikia jokio oficialaus klubo – nes vaikų auginimas jau savaime paverčia moterį pasaulinio motinų klubo nare, kur empatijos ir atjautos jausmas neretai maišosi su konkurencija, kurią vėl nugali bendrystės poreikis; įsitikinimu, kad tavo vaikas yra pats nuostabiausias pasaulyje ir žinojimu, kad visos kitos motinos mano tą patį – tik apie savo vaikus.

    Man rodos, tai geriausia mano skaityta šios autorės knyga, nes joje puikus rašytojiškas žodžio valdymas persipina su gausia literatūros apie motinystę apžvalga, autorė atkreipia dėmesį į įvairias ir kontroversiškai vertinamas temas, tačiau kiek įmanoma stengiasi laikytis nešališkumo pozicijos. Kalbama apie moteris, kurios nusprendžia niekuomet nesusilaukti vaikų, apie abortus, žindymą, gimdymo būdą, prieraišią tėvystę, ekologiją, aplinkinių kišimąsi į vaikų auklėjimą. Galbūt kai kurioms moterims, iki šiol nedaug susidūrusioms su feminizmo idėjomis, ši knyga padės naujai pažvelgti į savo kūną ir jo teises, suvokiant, kaip visuomenės kultūra bei patriarchatas yra iškreipęs požiūrį į moteriškumą ir motinystę.

    Rekomenduoju kiekvienai, kuri niekad neplanuoja būti mama, kuri kaip tik dabar planuoja ja tapti arba kuri šiuo titulu didžiuojasi jau senokai. Puiki knyga!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Aldona Ruseckaitė: Padai pilni vinių

    2020-06-15

    Tarp tų dviejų laikų – viso ir nieko – lyg įsiterpęs kažkoks trečias sunkiai apčiuopiamas, sunkiai įvardijamas laikas – eilėraščių laikas, išsprogęs iš sielos žaizdų, vienatvės ir begalinio, beveik nepakeliamo Tėvynės ilgesio… Ir kaltės, dešimtis kartų suvokiamos kaltės Lietuvai. Kaip ją įvardyti, kaip prisipažinti, kaip atsiprašyti? O vyrai iš Maskvos ragina kurti kovingas eiles, garbinti raudonarmiečius, smerkti fašistus… Vyrai bičiuliai.

    Pastaruoju metu skaitau daug garsių ir stiprių moterų biografijų, panorau iš arčiau susipažinti ir lietuviška asmenybe. Tinklaraščio skaitytojoms pasiūlius šią Salomėjos Nėries biografiją, greit užsikabinau. Tiesa, joje pasakojama tik apie paskutiniuosius penkerius poetės gyvenimo metus, trumpomis užuominomis ir prisiminimais sugrįžtant į vaikystės ir jaunystės akimirkas. Aprašytas penkmetis – kontroversiškas, plačiai aptarinėjamas, teisiamas, vertinamas, smerkiamas. Mat tuo metu garsi moteris, nuoširdžiai tikėdama, kad sovietai su Stalinu priešaky padės mylimoje Lietuvoje sukurti rojų žemėje, savo talentą naudojo okupantų šlovinimui.

    Padai pilni vinių

    Itin simboliška apie tai kalbėti šiandien, Okupacijos ir genocido dieną. Itin lengva poetę griežtai pasmerkti. Truputį sunkiau pasistengti suprasti šią trapios sielos, jautrią, nervingą, nepaprastai jausmingą moterį, kuri iš visos širdies troško laimės savo mylimai šaliai, ir nuoširdžiai nesuprasdama stebėjosi visais nekaltų žmonių suėmimais, žudynėmis ir trėmimais. Ji manė, kad Stalinas apie tai nieko nežino, kad jo pavaldiniai neteisėtai savivaliauja, kad šie nesusipratimai greitai turi būti išaiškinti.

    Biografija sudėliota įdomiai ir kūrybiškai, su trumpomis Biblijos istorijomis, Salomėją teisiančių ir palaikančių balsų intarpais. Visgi istorijoje pernelyg daug nežinomųjų, kad ji pakankamai giliai įtrauktų. Žinoma, autorė teisingai laikosi objektyvumo – neprikuria tų detalių, kurios jai nežinomos, tačiau dėl to nukenčia kūrinio įdomumas.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Apie vasaros ilgesį

    2020-06-15

    Būdama absoliučia vasaros fane, kiaurus metus turiu dirbti su savim.⁣

    Atrodo, jau pramokau nesikankinti iš ilgesio kitais metų laikais, liautis gyventi nuolatiniame vasaros laukime ir mėgautis visomis dabarties akimirkomis.⁣

    Bet dabar, kai vasara jau čia – pilna gyvasties, tarpsta, klesti, veši – turiu išmokti sentimentaliai nesikankinti dėl šio pilnatvės grožio laikinumo. ⁣

    Norisi kaip padūkusiam šunėkui pulti į visom spalvom žydinčias pievas, taip iš dūšios gerai išsivolioti, kad vasaros žaluma kiauriai persigertų į kiekvieną odos porą, į kiekvieną kūno ląstelę. ⁣

    Kūpolis


    Nuotraukoje – kūpolis, tobulas dabartinio vasaros laiko simbolis, sujungiantis vienoje gėlėje ir vandens vėsą, ir ugnies liepsną.