Laimės paieškos rožiniam mieste

Jau ne pirmą kartą (o tiesiog antrą) perkant produktą sveikuolių parduotuvėj (vis kitoj!) sulaukiu pardavėjos klausimo, kokiu tikslu aš jį naudosiu. Nesuprantu, ar man ant kaktos parašyta, kad visus tuos dalykus, kuriuos paprastai žmonės valgo, aš įmakaluoju į savo kosmetikos ir higienos priemones? Taip, ksilitoliu ne arbatą saldinu, o valausi dantis, ir sojų lecitinu ne stengiuosi infarko riziką susimažinti, o kremą sutirštinti. Tiesa, pasiskaičiau, kad labai sveiki tie jo fosfolipidai odai, nes natūraliai įeina į visų mūsų ląstelių membranų sudėtį, tai profilaktiškai dar ir užvalgau lecitino šaukštą kitą per dieną. Iš dilgėlių ne sriubą verdu, o šampūną, ir mėtos su actu bei medumi keliauja į vonią plaukų puoselėjimui. Šaldytuve viena lentyna yra paskirta mano grožio priemonėms, o jei būnu ten šalia kokią grietinę pasidėjusi ir greit nerandu sau reikiamo kremo, suirztu, kad maišosi čia man visokie maistai…

Kita vertus, smagu, kad pagaliau parduotuvėse sėdi ne piktos niurzgalės ar įtarios „kuo-galiu-padėti“ stebėtojos – apsaugininkės, o gyvi linksmi žmonės, besidomintys alternatyviais lecitino beigi ksilitolio naudojimo būdais. Kažkaip užsieny, ypač JAV, yra įprasta, kad elementaraus prekybcentrio kasininkės su pirkėjais čiauška, pokštauja ir šmaikštauja. Sakysi, pas mus jos per mažai uždirba, kad pajuokautų? Baik jau, humoras ir dieną praskaidrina, ir darbas ne toks nuobodus tampa. Manęs retai kas teiraujasi kremų gamybos subtilybių, tai aš taip įsijaučiau paklausta apie lecitiną kaip tirštiklį, kad išklojau visą mini paskaitėlę…

Žiūriu mano kulinarijos skyrelis jau baigia voratinkliais apaugti, tai skubu atsišviežinti. Salotos, kažkada gimusios tiesiog lėkštėn sukrovus tai, ką tuo metu turėjau virtuvėje, dabar tapo mano mėgstamiausiomis. Paruošiamos per kelias minutes, gardžios, sveikos, maistingos bei organizmui naudingos. Ir spalva džiugina akį.

Vienai porcijai (mėgstu salotas kirsti didesniais kiekiais) naudojau:
kokius penkis lapus romėniškų salotų (tinka ir Aisbergo);
saują špinatų;
porą šaukštų linų sėmenų;
porą šauktų avižų sėlenų.

Padažą makalavau iš
šaukšto medaus;
šaukšto balzamiko acto;
skiltelės citrinos sulčių;
šaukšto alyvuogių aliejaus;
žiupsnio jūros druskos;
žiupsnio juodųjų pipirų;
žiupsnio džiovintų bazilikų.

Linų sėmenis su avižų sėlenomis trumpai pakepinau sausoje keptuvėje, salotas ir špinatus supjausčiau, į dubenėlį sudėjusi visus padažo ingredientus juos sumakalavau, tuomet iš karto lėkštėje sumaišiau viską kartu.

Rašydama šį įrašą salotas jau buvau suvalgiusi, bet dabar vėl iš naujo apetitas sukilo, noriu dar… Na tiesiog tikrai labai gardu!

Graži ir kartu niūri mergaitiška istorija apie pereinamąjį gyvenimo tarpsį, nukelianti skaitytoją laiku į pokarį, o erdve – į saulėtąją Barseloną. Iš provincijos atvykusiai merginai tenka susidurti ne tik su kitonišku miesto ritmu, kur prabanga ir skurdas persipina su bohemiškos laisvės vilionėmis, bet ir su itin savitu giminaičių, su kuriais ji priversta dalintis namus, gyvenimu. Jai prieš akis tarsi tamsių gėlių žiedai viena po kitos skleidžiasi keisčiausios šeimynykščių ir draugų paslaptys, rezgamos intrigos, neišvengiant ir mirties.

Man atrodė, kad beprasmiška bėgti, jei visuomet teks eiti tuo pačiu uždaru, mums skirtu keliu. Vieni žmonės gimsta gyventi, kiti – dirbti, treti – stebėti gyvenimą. Man teko mažutis ir apgailėtinas stebėtojos vaidmuo. Jo neįmanoma atsikratyti. Neįmanoma jo pakeisti. Tomis akimirkomis man vienintelis tikras dalykas buvo begalinis sielvartas.

Patiko tai, kad nė vienas veikėjas nėra pateikiamas kaip visiškai teigiamas ar neigiamas, jei iš pradžių norisi jį dėti ant vienos svarstyklių lėkštelės, tai vėliau atskleidžiama istorija persodina jį ant kitos pusės. Nepaprastai vaizdinga kalba kuria gyvą tiek niūrių namų, tiek klaidžių Barselonos gatvių paveikslą, o intriguojanti istorija su šviesesnės ateities viltimi neleidžia atsitraukti nuo knygos. Pirmą kartą taip gyvai skaičiau apie veikėjos patiriamą skurdą ir badą, kad net pačiai nepatogu būdavo paskui eiti prie pilno stalo valgyti…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Turbūt nereikia pasakoti, kad antiperspirantai, užkemšantys prakaito liaukas savo aliuminio druskomis, kurios ir šiaip yra kenksmingos žmogaus organizmui, – nieko gero. Jie džiovina odą, įtariama, kad gali sukelti krūties vėžį, o kur dar rizika, kad užsikimšus plauko folikului pūliuojanti cista gali susidaryti… Todėl naudoju ir gaminu dezodorantą, kuris neleidžia daugintis bakterijoms, sukeliančioms blogą kvapą, palaiko rūgštinę terpę ir skleidžia malonų aromatą. Labai džiaugiuosi, kad dezodorantas puikiai pavyko iš pirmo karto, jis man geresnis už visus iki šiol naudotus pirktinius ekologiškus ir neekologiškus, o ir kvapas koks nuostabus gavosi, net užsimaniau pakartoti jį susikurdama panašius kvepalus.

50ml dezodoranto naudojau:

46g distiliuoto vandens;
1g glicerino – odos drėkinimui;
2,2g alūno miltelių – sutraukia poras, neleidžia daugintis bakterijoms, dėl kurių atsiranda prakaito kvapas, reguliuoja prakaito išsiskyrimą;
0,5g kukurūzų krakmolo – sugeria drėgmę;
0,3g ksantano dervos – skysčio sutirštinimui;
32l Bacti-Pur mišinio, pagaminto iš kviečių gliukozės bei rapsų riebiųjų rūgščių – veiksmingai naikina bakterijas Corynebacterium xerosis, dėl kurių prakaitas smirdi, ir ilgam neleidžia joms atrasti;
20l augalinio bisabololio – ramina sudirgintą odą, veikia prieš bakterijas ir uždegimus;
14l palmarozos EA – reguliuoja prakaito sekreciją;
14l šaltmėtės EA – suteikia gaivos;
14l kvapniojo šalavijo EA – reguliuoja prakaito liaukų veiklą;
14l spindulinio eukalipto EA – veikia antibakteriškai ir gaivina;
13l konservanto Cosgard.

Vandenį sumaišiau su glicerinu, įbėriau ksantaną, išmaišiau, išbrinkus paplakiau mikseriuku. Tada po truputį bėriau krakmolą ir alūną, gerai maišant sulašinau likusius ingredientus bei supyliau į buteliuką su rutuliuku. Lengva ir efektyvu. Labai džiaugiuosi.

Žiūrėdami į žmones, mes matome tikrai luošius, kartą pasakė mums Glenas, iš išorės ar iš vidaus arba iš išorės ir iš vidaus, kitokių nėra, galvojau aš. Kuo ilgiau žiūrime į žmogų, tuo labiau suluošintas jis mums atrodo, nes jis yra toks suluošintas, kokio mes nenorime matyti, bet koks jis iš tiesų yra. Pasaulis pilnas luošių. Mes einame gatve ir sutinkame vien tiktai luošius. Mes pasikviečiame žmogų į svečius ir turime namuose luošį, sakė Glenas, galvojau aš.

Dar viena mano tinklaraščio skaitytojo rekomenduota knyga. Oi kaip aš džiaugiuosi tokiais pasiūlymais! Jūs tik nesiliaukit… Knyga plonytė, bet tokia labai koncentruota, įtaigi, užliūliuojanti, laisvai plukdanti kartu. Kažkiek nostalgiška, beviltiška, psichologinė ir egzistencinė. Be pradžios ir pabaigos, vientisas pasakojimas, vienu metu apimantis visą istorijos laikotarpį. Giliai išraižyto vidaus charakteriai, subtili pasakojimo maniera, nuogos tiesos.

Niekas nemaišė su žemėm savo giminaičių labiau kaip Vertheimeris, nekentęs tėvo, motinos ir sesers, juos visus kaltinęs dėl savo nelaimių. Jiems be perstogės priekaištavęs dėl to, kad jis turės egzistuoti, kad jie įmetę jį į tą baisią egzistencijos mašiną, jog jis visiškai sumaitotas išeitų apačioje. Priešintis tam esą beprasmiška, nuolatos kartojo jis. Vaiką į egzistencijos mašiną įmetusi motina, o tėvas visą gyvenimą nedavęs sustoti tai egzistencijos mašinai, kuri nuosekliai kapojo sūnų. Tėvai puikiai žino, kad jie pratęsia savo vaikais nelaimę, kuri yra jie patys, negailestingai ją pratęsia darydami vaikus ir mesdami juos į egzistencijos mašiną, sakė jis, galvojau aš, apžiūrinėdamas svetainę.

Visgi negaliu teigti, kad norėčiau šią knygą skaityti dar kartą – nuo to liūliavimo kartais ima pykinti, nuo niūrumo ir beprasmybės pojūčio žemė slysta iš po kojų, o chronologijos nebuvimas dirgina nervus.

Galop jis buvo įsimylėjęs savo nesėkmes, jeigu ne pametęs galvą, galvojau aš, buvo į tas savo nesėkmes įklimpęs lig ausų iki pat gyvenimo galo. Iš tiesų galėčiau pasakyti, kad jis buvo nelaimingas savo nelaime, bet būtų buvęs dar labiau nelaimingas, jeigu pabudęs rytą būtų pasigedęs savo nelaimės, jeigu kas nors būtų ją pasiėmęs, ir tatai vėlei būtų buvęs įrodymas, kad jis apskritai ne nelaimingas, o laimingas, ir kaip tik per savo nelaimingumą, galvojau aš.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Nuo vaikystės mėgstu dalyvauti įvairiuose žaidimuose, kur galima ką nors smagaus laimėti, bet renkuosi tuos, kur laimėtojas išrenkamas ne burtų keliu, o pagal įdėtas pastangas, originalumą ar įdirbį. Laimėti sekasi dažnai, mano namuose visuomet galima rasti prizų. Pavyzdžiui, šiuo metu naudojuosi laimėta USB atmintine, ant stalo laiką rodo laimėtas laikrodis – futbolo kamuolys, kurį galima mėtyti į sieną (ir duoti žaisti vaikui), puošiuosi laimėtais rankų darbo karoliais, o namus valau Beatos padovanotais valikliais su gerosiomis bakterijomis.

Taip pat turėčiau rankose vartyti jau gal kokį antrą „Iliustruotosios istorijos“ numerį, nes laimėjau jos prenumeratą pusmečiui LRT laidoje „Lyderiai“, kuri buvo rodyta vasario pradžioje, deja… Iki šiol nesulaukiau nei žurnalų, nei pažadų, kad jie kadanors mane pasieks. Praėjus porai savaičių po parodytos laidos ir nesulaukusi jokių žinių, pati parašiau jiems ir pasiteiravau, laidos prodiuserė p. Vilija Želvienė paprašė parašyti savo pašto adresą ir telefono numerį, juos pranešus daugiau jokios informacijos nebesulaukiau. Kreipiausi dar kartą, tačiau į mano el. laišką nebuvo atsakyta. Bandžiau rašyti į Verslo žinių prenumeratos skyrių, bet iš ten mane taip pat pasiekė tik elektroninė tyla. Klausimas laidos feisbuko puslapyje taip pat liko be atsako.

Nėra taip, kad siaubingai sieločiaus dėl kelių žurnalų, nors, žinoma, būtų įdomu juos paskaityti. Keistas tik faktas, kad šitaip elgiasi rimtas visuomeninis transliuotojas, rimta jo laida ir rimta leidinių grupė. Nežinau, kuris iš jų kaltas, tačiau neatsakinėjimas į el. laiškus atrodo keistai bet kuriuo atveju.

Paburbuliuosiu. Tos higienos normos. Makaluoji sau kremą – gerai, bet jei nori legaliai kam nors jį parduoti – negali, nes makalavai savo namuose. Kepi skanius tortus – puiku, tačiau jų parduoti sumokant valstybei mokesčius irgi jokiais būdais negalima, nes gi Tavo virtuvė yra netinkama patalpa, pašaliniai žmonės, nesusiję su gamybos procesu, ten maišosi. Kol kas nemačiau reikalo smarkiau pasidomėti šia tema, bet neseniai per TV žiūrėjau laidą, kaip lietuvaitės Dubline ir Londone kuo puikiausiai sau pragyvena, tortus pardavimui kepdamos. Tai, pasirodo, ten užtenka, kad higienistai apsilanko Tavo virtuvėje, patikrina, ar žiurkės po darbastalį nelaksto, ir išduoda tą leidimą, o Lietuvoje – ne, reikia specialios paskirties patalpas įsirengti. Mano mergvakario tortas buvo pirktas iš vienos tokios privačios tortų kepėjos – tikrai žiauriai skanus, dar dabar tą skonį atsimenu, deja, jis buvo įsigytas nelegaliai – kaip kažkokia kontrabandinė prekė, nors iškeptas su meile, asmeniniu dėmesiu, ne konvejeriu, iš puikiausių produktų. Muilus merginos verdasi, bet pardavinėja irgi dauguma nelegaliai.

Suprantu tuos, kurie imasi rimto verslo ir nori vien iš to pragyventi. Tuomet gal ir šeimai būtų patogiau, jei mama su savo muilais, tortais ir kremais aplink sriubą nesimakaluotų. Išsinuomoji specialias patalpas, pasiimi tą higienos pasą ir dirbi. Bet aš kalbu apie tokius, įvardinkim, amatininkus – menininkus, kurie rankų darbu kuria vienetinius produktus. Jei tai molinis dubenėlis, krepšys iš vytelių ar šalikas – puiku, bet maistas ir kosmetika – nė pro kur. Nes baisiai nehigieniška namie gaminti.

Aišku, žiūrint Visuomenės sveikatos centro akimis, nėra tos mūsų virtuvės tokios jau sterilios, bet esu dirbusi ne vienoje įstaigoje, turinčioje higienos pasą, o ir šiaip turbūt vieša paslaptis, kad patikrinimo dieną, kai laukiama higienistų apsilankymo, truputį kitaip viskas būna, jei kasdienybėje. Restorano virtuvėje staiga atsiranda penkios pjaustymo lentelės skirtingos rūšies maisto produktams, vaikai, darželyje šeimininkutei padedantys nešti maistą į grupę, apvyniojami prijuostėlėmis ir niekas neįžengia į virtuvę be plastikinės kepuraitės. Kai gimdžiau, higienistai tikrino ligoninę, ta proga mylimasis gavo kelioliką minučių specialiu chalatėliu apsigobti. Nesakau, kad puiku, jog niekas vis viena nesilaiko higienos taisyklių, bet taip jau yra. Restoranuose ar vaikų darželiuose tikriausiai nėra apsinuodijama maistu rečiau, nei namuose gamintais patiekalais.

Produktai, gaminti namuose, sudėtyje turi daugiau dėmesio ir meilės, nei konvejeriniai. Kai gamini konkrečiam žmogui, pritaikai gaminio savybes jo poreikiams ir pomėgiams, tuomet ir tortas skanesnis, ir kremas veiksmingesnis. Tam tikrai nereikia specialių patalpų. Deja, mūsų šalyje arba turi jausti diskomfortą užsiimdamas nelegalia veikla, arba neužsiimti tuo visai.

Pamenu, paauglystėje mes su mama ir sese sėdėdavom atkišusios plaštakas, apkrautas kavos tirščiais, kurie paversdavo mūsų ir taip švelnią rankų odą dar švelnesne, minkštesne ir dieviškai kvepiančia kava. Iš tiesų kofeinas turi puikių galių kovoti su UV pažeistomis ląstelėmis, veikia kaip antioksidantas ir neleidžia plisti uždegimams. Todėl nusprendžiau paeksperimentuoti ir pagaminti rankų kremą su kava. Kad jis būtų dar gurmaniškenis, įdėjau ir tikro šokolado, kuris drėkina, saugo nuo laisvųjų radikalų, turi visokiausių vitaminų ir mikroelementų. Šiam bandymui mane dar įkvėpė ir žaidimai su muilo gamyba – ten žymiau daugiau visko galima, nei makaluojant kremus, mat muilas nėra toks jautrus užteršimui, kaip kremas. Bet šįkart aš labai stengiaus viską atlikti kuo steriliau ir, atrodo, pavyko!

Naudojau:
8g kavos pupelių;
100g distiliuoto vandens;
3g šokolado (100% kakavos);
10g kokosų aliejaus;
10g sviestmedžio aliejaus;
7g šviesaus kakavos sviesto;
6g tamsaus kakavos sviesto;
7,2g kviečių glikozidų vaško;
3,6g glicerino;
20 lašų natūralaus vanilės ekstrakto;
15 lašų benzoino absoliuto;
14 lašų vitamino E;
18 lašų konservanto Cosgard.

Sumalusi kavos pupeles užpyliau šaltu distiliuotu vandeniu, gerai išmaišiau (kaip ruošiant turkišką kavą) ir užvirus paviriau apie tris minutes. Tada per kelis kartus kruopščiai nukošiau ir pasvėrusi papildžiau distiliuotu vandeniu, kad turėčiau 70g kavos. Į ją įmaišiau gliceriną. Šokoladą, aliejus, sviestus ir vašką pašildžiau viename indelyje, kavą su glicerinu – kitame, kaip visuomet, naudojant indas inde principą. Ištirpus vaškui ir šokoladui sumaišiau abu skysčius į vieną, šiek tiek paplakiau mikseriuku, sulašinau likusius priedus ir supilsčiau į indelius. Kremas tikrai puikiai drėkina ir minkština odą, apsaugo ją ir suteikia elastingumo, be to, fantastiškai kvepia. Kaip vienas vaikinas sakė, mano rankų kremus norisi valgyti. Bus dovanų ir mamai su sese, kad prisimintų tuos mūsų kavos tirščius ant rankų…

————-

P.S. Bet kavos tirščiai vis viena išlieka puikia priemone veido ir kūno šveitimui, pajuodusių ratilų po akimis naikinimui ir tamsios plaukų spalvos paryškinimui. Kava yra rūgšti, todėl ja perskalauti plaukai labiau žvilga (atsargiai, tamsi spalva tepa rankšluosčius). Tiesą sakant, kai šveičiuosi kūną kavos tirščiais, sumaišytais su sviestmedžio aliejumi, jokio kremo po vonios mano odai ir nebereikia – ji būna minkštutėlė švelnutėlė.

Pagalvojau, kad rašau rašau aš čia tuos kosmetikos receptus, tik kaži ar be manęs dar kam naudos yra – suprantu, kad turint įvairių kitokių laisvalaikio užsiėmimų daug paprasčiau imti ir nusipirkti gatavą kosmetikos priemonę, nei ieškoti, iš kur parsisiųsti visus tuos gamybai reikalingus komponentus, rasti laiko makalavimui ir jaudintis, ar tikrai išeis kas gero. Todėl šiandien nusprendžiau pasidalinti labai paprasta trijų žingsnių grožio procedūra, kuriai prisiruošti užtenka kelių minučių, o ingredientus kiekviena turime savo virtuvėje. Jei kažko ir neturi, kuo puikiausiai gali pakeisti kitu produktu – dauguma vaisių, daržovių, vaistažolių, taip pat kiaušiniai, medus turi daug odai naudingų medžiagų. Galų gale galima truputį pagūglinti, kad rastum geriausiai būtent Tavo odai tinkančius produktus (nes kas tinka riebiai odai, mažiau tiks sausai, vienoms reikia praplėsti poras, kitų oda jautriai reaguoja į karštį, todėl jos negalima garinti ir taip toliau).

1 žingsnis – veido garinimas. Tai lyg pasilepinimas pirtyje – atsiveria poros, į paviršių išlenda visi nešvarumai, negyvos odos ląstelės, toksinai, taip pat oda paruošiama geriau priimti tolimesniuose žingsniuose jai siūlomas naudingas medžiagas. Naudinga garinti veidą virš žolelių nuoviro ar vandens su keliais eterinio aliejaus lašeliais. Šįkart aš naudojau ramunėles – kelis jų šaukštelius užpyliau puse stiklinės verdančio vandens ir dar kelias minutes pavirinau, kad geriau pritrauktų. Šis nuoviras nenueis veltui vėliau – perkošus ir atvėsinus supilsčiau jį į ledukų formeles bei užšaldžius naudosiu veidui prausti.

2 žingsnis – maisto produktų kaukė. Aš ją gaminau iš poros šaukštelių natūralaus jogurto, skiltelės citrinos sulčių ir poros šaukštelių maltų avižų. Pieno ir vaisių rūgštys lygina veido spalvą, mažina paraudimus, dezinfekuoja, mažina uždegiminius procesus, skaistina ir atgaivina odą, o avižos drėkina, ramina ir švelnina. Lepindama veido odą nepamiršau ir kaklo, o palaikius kaukę apie 15 minučių nuprausiau šiltu vandeniu.

3 žingsnis – aliejaus kaukė. Ji valo (nes aliejaus riebalai pritraukia odos riebalus), gydo ir puoselėja odą. Pasidariau mišinį iš tyro alyvuogių aliejaus ir šlakelio ricinos aliejaus (pastarojo kiekis turėtų sudaryti trečdalį mišinio, jei oda riebi, ir dešimtadalį – jei sausa). Įmasažuojam aliejų į odą, leidžiam paveikti ir karštu vandeniu sudrėkintu rankšluosčiu per kelis kartus pašalinam jo perteklių.

Nereikėtų šių procedūrų kartoti dažniau, nei kartą per savaitę. Į gražumą!

Pirmieji žinomi kvepalai, datuojami tūkstantmečiais prieš mūsų erą, buvo būtent kietieji, jie dar ir šiomis dienomis vadinami tikraisiais kvepalais. Juos pasigaminti iš vienos pusės labai paprasta – užtenka vos kelių sudedamųjų dalių, iš kitos pusės – nepaprastai sunku, nes tam, kad susikurtum patinkantį aromatą, reikia ne tik puikios uoslės, žinių apie kvapų maišymą, bet ir šlakelio intuicijos… Pasakoti pradėsiu nuo antro galo – to lengvojo.

Kietų kvepalų gamybai reikės:

60% aliejaus – tinka jojobos, saldžiųjų migdolų;
20% bičių vaško;
20% eterinių aliejų mišinio.

Iš esmės tos proporcijos tik apytikslės, čia nesigauti negali. Dar aš vitamino E truputį įlašinau, kad apsaugotų aliejų nuo oksidacijos. Aliejų ir vašką pašildome karšto vandens vonelėje (indas inde principu), kol vaškas ištirps:

Išėmę iš vandens maišome, kad masė ima tirštėti, tada supilame eterinių aliejų mišinį, dar kartą gerai sumakaluojame ir supilstome į indelius. Reikėtų leisti kvapniosioms substancijoms tamsoje nejudinamoms pabręsti kokį mėnesį, tuomet jos geriau susijungia ir mieliau skleidžia savo tikrąjį aromatą žmonėms.

Kietieji kvepalai yra skirti individualiam naudojimui, o ne miniai stebinti, paliekant po savęs aromato šleifą. Juos užuodi Tu ir artimiausi žmonės, kuriuos įsileidi į savo intymią erdvę. Kvepinti, kaip ir skystųjų kvepalų atveju, geriausia paausius, kaklą, riešus – vietas, kur pulsuojančios kraujagyslės yra arčiausiai odos paviršiaus.

O dabar – apie kvapą.

Pavadinčiau juos kaip nors „Smėlynų žolynai“ arba „Įkaitusios kopos“, nes kvepia karšta vasaros diena, erdve, pajūriu, visišku atsipalaidavimu, smėliu, euforija, įdegusia oda, tingumu, pušynais, laisve ir lengvabūdiškais pažadais. Iš pradžių vos vos lengvai padvelkia mėtos gaiva, iškart pereinanti į citrusų saldumą, tuomet atsiskleidžia šiluma apgaubiantys prieskoniai ir galiausiai lieka sodrus spygliuočių aromatas. Viršutinei natai naudojau saldžiojo apelsino, geltonojo mandarino ir citrininės mėtos eterinius aliejus, kvepalų širdį sudaro mano dievinami juodieji pipirai bei imbieras ir kvapnusis šalavijas, o pagrindą liejau iš gvazdikėlio pumpurų, pačiulių ir Atlaso kedro eterinių aliejų. Kvapu esu patenkinta, tik laikosi jis mažiau, nei norėčiau, mat jokių kitų fiksatyvų be kvapo sudedamųjų dalių nedėjau. Nors gal čia ir kietųjų kvepalų ypatybė, nes mano turimi L’Occitane vyšnių žiedų kvepalai irgi tokie pakankamai trumpalaikiai.