Erin Morgenstern: Naktinis cirkas

2014-10-23

Erin Morgenstern Naktinis cirkasJie per seni ir nebesugeba jausti. Jie nebeprisimena, ką reiškia gyventi pasaulyje. Jie mano, kad labai paprasta priversti du žmones varžytis. Tai niekada nebūna paprasta. Imti kurti savo gyvenimą, save pagal kitą žmogų. Priešininkas tampa būtinybe, kaip kvėpavimas. O juodu tikisi, kad nugalėtojas toliau gyvens lyg niekur nieko.

Į knygą atkreipiau dėmesį, kai Laura įtraukė ją į savo dešimtuką per feisbuke klajojusį knygų iššūkį. “Rekomenduoju visiems, norintiems ko nors lengvo ir labai gero”, rašė Laura, ir kaip gali nesusigundyti? Iš tiesų knyga tokia ir yra – lengva, magiška, įtaigiai nukelianti į visai kitokį pasaulį su kitokiom gyvenimo taisyklėm, nepaprastai estetiška, graži, moteriška (kažkaip pastaruoju metu ėmiau labai stipriai jausti skirtumus tarp vyrų ir moterų knygų rašymo), kerinti, įtraukianti, žodžiu – labai gera. Rašant apie tokius dalykus, kaip cirkas, du priešininkai – vaikinas ir mergina, tarp jų užsimezganti meilė, labai lengva nuklysti į bukas banalybes ir štampuotas saldybes, bet autorė vikriai nuo to išsisuka, meistriškai vesdama už rankos per rafinuotus siužeto vingius.

Ji jaučia jį. Taip arti, kad tikisi pamatyti už kiekvieno posūkio, už kiekvienų durų.
Bet išvysta tik švelniai sklandančias plunksnas ir kortas. Šachmatines grindis tuščiais langeliais.

Tai viena iš tų knygų, kurios yra sudėtingai perpintos, šokinėjančios laiku ir nenuspėjamos. Būtent tai aš vadinu įdomiu kūriniu, o ne kai jau po keliasdešimties puslapių aišku, kas čia per veikėjai, ko jie nori ir kaip baigsis romanas. Ne, Naktinis cirkas ne toks. Tiesa, dar grįžtant prie moteriškumo temos, atkreipiau dėmesį, kad beveik visa prie romano leidybos lietuvių kalba dirbusi komanda yra moterys – ir vertėja, ir redaktorė, ir dizainerė. Viršelio dailininkas vyras, nežinia kam čią tą mėlyną foną įtaisęs, juk cirke viskas tik juoda ir balta, su raudonais rêveurs akcentais. Ir dar vis kliuvo tas vertimas – prancūziškai, kaip ir angliškai ar vokiškai, sapnai ir svajonės yra vienas ir tas pats žodis. Jei cirkas veikia tik naktimis, jei klaidžiodamas po jo palapines jautiesi lyg sapnuotum, tai gal reikėjo išversti Sapnų cirkas ir sapnuotojai, o ne Svajonių cirkas ir svajotojai? Na, bet čia tik smulkmenėlės. Knyga puiki.

Tai ne stebuklai. Toks yra pasaulis, tačiau daugumai žmonių gaila laiko sustoti ir atkreipti dėmesį. Apsidairyk, – sako jis, mostelėdamas ranka į aplinkinius stalus. – Nė vienas nenutuokia, kas įmanoma šiame pasaulyje, o dar blogiau – nė vienas nesiklausytų, jei bandytum paaiškinti. Jiems maloniau manyti, kad stebuklai – gudri apgaulė, nes patikėję, kad jie tikri, naktį nebegalėtų užmigti, bijodami savo būties.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

John Fante: Paklausk dulkių

2014-10-19

John Fante Paklausk dulkiųTą akimirką mano širdyje sukirbo visa tai, ką turėjau gero, visa, ko vyliausi sielos gilumoje, suvirpo paslėpta mano egzistencijos prasmė. Čia tvyrojo begalinė bežadė gamtos ramybė, abejinga dideliam miestui, čia, po gatvėmis ir aplink šias gatves, driekėsi dykuma, ji laukė miesto baigties, laukė, kol vėlei galės jį užkloti nepavaldžiu laikui smėliu. Man atsivėrė gąsdinanti graudžios žmogaus lemties prasmė. Dykuma čia buvo visada – baltas kantrus gyvūnas, laukiantis, kol žmonės išmirs, kol civilizacijos sumirgėjusios pranyks tamsoje.

Charles Bukowski’s šio romano autorių nurodo kaip didžiausią savo įkvėpėją ir sektiną pavyzdį, kurio kūryba jam turėjo nepaprastai didelės įtakos, ir jau vien tai perskaičius susidariau įspūdį, kad netapsiu nei Fante, nei Paklausk dulkių gerbėja, mat esu iš tų, kurie Bukowski’u nesižavi. Fante geresnis bent tuo, kad jo veikėjas taip smarkiai negirtuokliauja, tačiau skurdas, bandymai prasimušti ir nuolatinis pinigų stygius – analogiški. Aš tiesiog negaliu prisiversti su atlaidžia simpatija pažvelgti į žmogų, velniškai nemokantį tvarkytis su finansais, taigi ir vėl pagrindinis veikėjas mane visą knygą nervino ir didelio malonumo skaitydama nepajutau. Meilės istorijos linija taipogi užknisanti – grįžęs namo Bandinis dievindamas glosto mylimosios kepurę ir jaučia jai didžiausią švelnumą, tuo tarpu susitikęs merginą gyvai įžeidinėja ir pravardžiuoja. Žodžiu, tai istorija apie varganą, naivų, bet nuoširdų rašytojėlį, vien tas nuoširdumas bei atvirumas ir tegelbėja romaną. Nebent esi Bukowski’o gerbėja(s). Tuomet patiks ir šis.

Tai buvo vyro vertas gyvenimas – klajoti, sustoti ir, laikantis baltos linijos palei padriką pakrantę, keliauti toliau, atsipalaiduoti prie vairo, prisidegti dar vieną cigaretę ir kvailai apgraibomis gluminančiame danguje ieškoti prasmės.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Marguerite Duras: Lolos V. Stein apžavėjimas

2014-10-16

Marguerite Duras Lolos V. Stein apžavėjimasJai išėjus iš namų, atsidūrus gatvėje, pradėjus žingsniuoti, vaikštinėjimas visiškai pavergdavo, išlaisvindavo ją nuo troškimo būti kažkuo kitu arba daryti dar kažką daugiau nei iki tol – ji atsiduodavo sapno stinguliui. Žinau: gatvės nešė Lolą V. Stein per jos pasivaikščiojimus.

Kai aplinkui tiek daug banalybių ir popso, visuomet džiaugiesi į rankas paėmusi kažką, ką galima drąsiai pavadinti keistu. Marguerite Duras – keista rašytoja, Lolos V. Stein apžavėjimas – keistas romanas. Ir nuo to tik smagiau. Jokio nuspėjamumo, jokios nuobodybės, tačiau kartu ir nėra stiprios įtampos ar neįprastų išgyvenimų. Per knygą plauki tarsi sapnuotum. Įdomiai, nestandartiškai, su giliom psichologinėm įžvalgom parašyta savotiška meilės istorija. Keista.

Tatjana jau nebeatsiduoda šviežiai išskalbtais baltiniais miegamajame, kur vakarais ieškodavo ausų, pasirengusių klausyti jos pasakojimų apie rytdienos išdaigas. Rytdiena čia. Tatjana, apsitempusi ambra pakvipusia aukso spalvos oda, ir dabar – dabartis, vien dabartis, kuri sukasi, sukasi dulkėse ir pagaliau nutupia šauksme, tyliame šauksme palaužtais sparnais, kurių lūžį pastebi vien Lola V. Stein.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Kaip pasigaminti humusą

2014-10-14

Kaip pasigaminti humusą

Humusas – tai gardi avinžirnių užtepėlė, kurią galima kabinti duonos lazdelėmis, daržovėmis, teptis ant sumuštinio ar naudoti kaip pagardą prie kitų patiekalų. Jam pagaminti reikės:

Kaip pasigaminti humusą

140g (3/4 stiklinės) avinžirnių;
30 ml vandens ir daug vandens avinžirnių mirkymui bei virimui;
3 a.š. tahini;
Pusės citrinos sulčių;
4 skiltelių česnako;
2 a.š. alyvuogių aliejaus;
1 a.š. druskos;
½ a.š. malto kumino;
1/3 a.š. čili dribsnių.

Kaip pasigaminti humusą

Avinžirnius užmerkiame nakčiai. Tūris akivaizdžiai padidėja.

Kaip pasigaminti humusą

Išverdame. Jei avinžirniai šviežesni, užteks virti ir dvidešimt minučių, jei senesni – reikės net keturiasdešimties. Tiesiog ragaujame – išviręs avinžirnis turi lengvai susispausti tarp pirštų, tačiau nepavirsti koše.

Kaip pasigaminti humusą

Beriam išvirusius ir pravėsusius avinžirnius į maišytuvą su S formos peiliuku, ten pat dedam ir likusius ingredientus – vandenį, tahini, citrinos sultis, česnaką, aliejų, druską ir prieskonius.

Kaip pasigaminti humusą

Sumalam iki vientisos košės. Ragaujam, pridedam, jei ko trūksta, jei norisi skystesnės užtepėlės, pilam daugiau vandens.

Kaip pasigaminti humusą

Sandariam inde galima šaldytuve laikyti savaitę. Skanaus!

Kaip pasigaminti tahini arba riešutų sviestą

2014-10-12

Per šias Bliuzo naktis (kurių čia, tinklaraštyje, neaprašinėjau, nes tingėjau tampytis fotiką, tai nieko nefotkinau, bet aišku, kaip ir visuomet, festivalis buvo nerealiai fainas, kaipgi kitaip) vis užsukdavau prie tokios Monikos palapinės. Ji (Monika) ne tik yra nuostabus, įdomus ir smagus žmogus, bet ir žiauriai skaniai gaminanti veganė, tai aš vis šio bei to paragaudavau ir receptų klausinėjausi. Avinžirnius orkaitėje jau ne kartą skrudinau, o štai sugalvojusi humuso pasigaminti, supratau, kad be tahini čia niekaip. Bet ne bėda – tahini padaryti lengviau nei nueiti į parduotuvę ir jo nusipirkti, nes reikia tik:

Kaip pasigaminti tahini

Stiklinės sezamo sėklų;
5 a.š. alyvuogių aliejaus (galima daugiau, galima mažiau, žiūrint kokio skystumo norisi).

Kaip pasigaminti tahini

Sezamo sėklas paskrudinam sausoje keptuvėje apie dešimt minučių, vis pamaišant, kad nesudegtų, o švelniai pakviptų riešutais.

Kaip pasigaminti tahini

Atvėsinus sezamo sėklas krečiame į maišytuvą su S formos peiliuku, pilame aliejų ir malame, kol masė tampa vientisa ir tiršta.

Kaip pasigaminti tahini

Ir viskas! Tahini reikės, kai norėsime pasigaminti humuso, sezamų chalvos, įvairių padažų salotoms ar falafeliams ir panašiai.

Tokiu pačiu būdu gaminamas ir riešutų sviestas, kurį galima pagardinti cukrumi, medumi, druska.

Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II

2014-10-11

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerum IIŽodžiai dabar tebuvo Uršulės iš Norvaišų Birontienės pagrindinis ginklas ir įrankis — taip, kaip anksčiau, jaunystėj, jos ginklas būdavo žvilgsnis ar kūno gražumas; betgi dabar ji merdėjo ir vien žodžiai, vien jos nuo skausmo kimstantis balsas ir skubri it žvirblio pėdutės ant smėlio rašysena jai tegalėjo padėti sutaikyti, vėl sutuokti atgal Oną Kotryną ir Joną Izidorių, idant šie pratęstų Norvaišų giminę ir, Viešpatie, padėk, padovanotų vyrišką įpėdinį.

Nežinau, čia citata eilinė ir atsitiktinė, nes perskaičiusi knygą taip ir neradau nė vienos, kuri būtų bent kiek įstrigusi ar kritusi domėn. Kaip jau tikriausiai gali suprasti iš mano intonacijos, antroji Silva rerum dalis man įspūdžio taipogi nepaliko, kaip ir pirmoji. Sutinku, kūrinys ypač vertingas mūsų tautai dėl to, kad itin vaizdžiai rekonstruojamas aštuoniolikto amžiaus gyvenimas su visomis jo detalėmis, kalba, manieromis, aprangos ir architektūros detalėmis, šitokiu būdu pažinti ir mokytis istorijos žymiai įdomiau, nei kalti sausas datas apie mūšių datas ir paveldėtojų eiles. Tačiau, mano nuomone, šituo romano vertingumas ir baigiasi. Tai puikus fonas veiksmui, tačiau to veiksmo iki paskutinio puslapio taip ir nepavyksta sulaukti. Pirmus kelis šimtus puslapių apskritai nieko nevyksta, paskui greitosiomis imami pasakoti įvykiai, tačiau kažkokiu būdu manęs jie visai nepaliečia, nepajudina, jau nekalbant apie užbūrimą. Taip, būna romanų, kuriuose taipogi nieko nevyksta, tačiau ten žiauriai ir negailestingai, tarsi smegenų chirurgo skalpeliu, knaisiojamasi po pasąmonės vingius, psichikos užkaborius ir panašiai, čia gi to tikrai nesulauksi. Ne kartą teigiamuose atsiliepimuose apie visas tas silvas esu radusi susižavėjimą autorės gebėjimu rašyti ilgomis pastraipomis, užimančiomis po visą puslapį – tai dievaži, na ir radote už ką girti! Bet kuriame savo tekste vietoj taškų sudėk kabliataškius ir pats tapsi genialiu rašytoju, jei toks yra literatūrinio meistriškumo rodiklis. Dievaži.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Rūko spalvos

2014-10-10

Šitie saulės blyksniai su vasariška šiluma spalio vidury dar labiau sumaišo protą, kurį ir taip jaukia keisti laiko vinguriavimai. Nors sakoma, kad daiktai laikini, kad reikia stengtis dėl kitų dalykų, visgi aš jaučiu, kad jie tarsi inkaras, nurodantys amžinumo vietovę, tarsi lakmusas pasitikrinti, kiek mes pasikeitėme, nes daiktai beveik nesikeičia, gal tik šiek tiek dėvėsi, bet nebūtinai.

Nes grįžau darban po beveik trejų metų pertraukos, ir, žinok, mano kabinete stalas tas pats, kilimas tas pats, kompiuteris tas pats, bet pirmokai staiga tapę ketvirtokais, išstypę ir jau tuoj ant paauglystės laipto žengs, nors aš juos atsimenu dar tokius baikščius, neužtikrintus ir žaismingus, kuomet buvo tik vakarykščiai darželinukai, ir vaje kaip keista. Einu koridoriais, jie tie patys, ir šviestuvai, ir durys, ir rankenos, tik va kelios kolegės plaukų spalvą pakeitusios, o vienos iš viso nebėra gyvųjų tarpe, ir man nelieka nieko kito, tik gūžtelti pečiais, susitaikyti su tuo, kad laikas tikrai egzistuoja, kad ir kaip kartais sunku būtų tuo patikėti.

Rūko spalvos

Esu turbūt šimtus kartų rašiusi, kad ruduo man – pats mistiškiausias ir poetiškiausias metų laikas, sukasi mintys ir nuotaikos siautulingais verpetais, vairuodama noriu stoti ant kiekvieno kelio vingio ir fotografuoti, nes velnias, kaip viskas gražu, Tu neįsivaizduoji.

James Patrick Donleavy: Patrakėlis

2014-10-04

James Patrick Donleavy PatrakėlisMat moterys – vieniši žmonės, vienišesnės su moterimis ir vyrais, apjuostos besaulių vaikų ir dingstančių mažmožių, išnykstančių laukimo laikotarpiu. Ir širdys. Ir kaip meilė tokia apvali.

Literatūros klasika, oficialiai viena iš geriausių praėjusio šimtmečio knygų. Švelnioji Joyce’o versija. Joyce’o man niekaip nepavyksta įveikti, bandžiau ne kartą, o va Donleavy pasidavė. Kažkaip man tie airiai prasigėrėliai ne prie širdies. Tiesa, autorius – Amerikos airis, tai šis jo garsiausias romanas buvo uždraustas ir ten, ir ten. Kad būtų vienareikšmiškai išpildyta sąlyga dėl nebuvimo pranašu savam krašte.

- Kuo tu mane laikai? Sėdžiu čia diena iš dienos. Viena. Tikiuosi, kad gal ateisi. Nė žodelio. Kaip tau atrodo? Ką tu supranti, kaip moteris jaučiasi? Tu nieko nesupranti apie gyvenimą.
- Suprantu apie gyvenimą. Aš juk irgi gyvenu.

Pagrindinis veikėjas mane nervino, erzino, varė iš proto puslapis po puslapio, nes tikrai toks siutinantis pašlemėkas, labai jau antipatiją aš jam jaučiu, tai dėl to nesmagu buvo skaityti. Bet užtat pasakojimo stilius – dieviškas, šitokį literatūrinį meistriškumą plempiau pilnais gurkšniais net springdama (va ir dabar, knygą aprašinėjant, mane dar tas įkvėpimas pakylėjęs laiko, matai, kokiom frazėm plaikstausi), purvas su poezija, nuolatinis pirmo ir trečio asmens kaitaliojimas pasakojant, aštrūs humoro prieskoniai… Kai skaitau tokius tekstus, žiauriai užsimanau pati būti juos parašiusi.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Jun’ichirō Tanizaki: Raktas

2014-09-20

Jun'ichirō Tanizaki RaktasKaip nepaprasta tai, kad keturių tokių gudrių paslaptingų žmonių gyvenimai šitaip susipynę. Dar nuostabiau tai, kad mes visi keturi, apgaudinėdami vienas kitą, tuo pačiu vaisingai bendradarbiaujame. Kiekvieno mūsų galvoje savos pinklės, tačiau iš tiesų tikslas mūsų visų tas pats. Mes kaip įmanydami stengiamės tvirkinti Ikuko.

Japonų menas visuomet žavi tuo, kad jame mažiau reiškia daugiau, pauzės svarbesnės už garsus, o subtilūs nutylėjimai papasakoja žymiai daugiau, nei ilgiausios žodžių virtinės. Raktas yra būtent toks. Galėtum romaną pavadinti erotiniu, bet atvirai aprašomų sekso scenų čia neverta tikėtis. Sutuoktinių pora, jų dukra ir jai peršamas jaunikis žaidžia tokius rafinuotus žaidimėlius, tačiau viskas tarsi vyksta slapčia, apie nieką garsiai nekalbama, tik vyras bei žmona rašo savus dienoraščius, kurie ir sudaro knygą.

Prisipažinsiu, skaitant knygą nepaisant visų tų vojerizmų ir fetišizmų ji man pasirodė truputį nuobodoka dėl savo nuspėjamumo, jo labiausiai negaliu pakęsti meno kūriniuose, nes menas turi stebinti, sukrėsti, priversti kažką cinktelti viduje, tačiau pabaigoje viskas taip išsirutuliojo, kad reikėjo iš naujo permąstyti aprašytus įvykius ir tada jau galvojau gerai, gal čia ir tikrai neprastas romanas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Jean Genet: Vagies dienoraštis

2014-09-19

Jean Genet Vagies dienoraštisElgetų puoselėjamos žaizdos taipogi yra priemonė išgauti šiek tiek pinigų pragyvenimui, nes į skurdą juos atvedė silpna valia, o išdidumas, kad apsigintų nuo paniekos, tampa vyriškumo žyme: it uola, kuri praskiria upės vandenis, išdidumas kiaurai pramuša ir trupina panieką, ją sugniuždo. Kai vis daugiau pasineri į niekšybę, išdidumas vis stiprėja (jei šis elgeta esu aš pats), išmokus – gavus jėgos ar silpnybės – naudotis šitokia dalia.

Gyvenant pasaulyje, kuriame nuolat stengiamės save demonstruoti tik iš geriausios pusės, mane visuomet sukrečia, supurto ir keistai nustebina absoliučiai atviri žmonės, nevengiantys atskleisti ir pūliuojančių žaizdų, ir smulkių niekšybių, visiems mums pasitaikančių kasdienybėje. O kai tai daro rašytojas, apnuoginantis visą savo tamsią žmogiškąją prigimtį, nuo knygos sunku atsitraukti. Tai pusiau grožinis, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie dvidešimto amžiaus pradžioje autoriaus patirtus nuotykius gyvenant purviniausio valkatos gyvenimą.

Mėginu žodžiais atkurti savo tuometinę būseną, bet manau, jog skaitytojas nebus patiklesnis už mane. Žinome, kad mūsų kalba nesugeba sužadinti nė menkiausio mirusių, dabar svetimų jausmų atšvaito. Tas pats ištiktų ir visą šį dienoraštį, jei jo tikslas būtų aprašyti, koks aš buvau. Tad patikslinsiu, kad jis privalo suteikti žinių apie tai, koks esu šiandien, kai jį rašau.

Knygos ašis sukasi aplink homoseksualius herojaus santykius, aplink vyriškąją prostituciją, vagystes, išdavystes, valkatavimą ir bandymus nusiristi kuo žemiau, į patį purviniausią ir šlykščiausią dugną, kad galima būtų visiškai atsiriboti nuo žmonijos, jos taisyklių ir reikalavimų, tokiu būdu pajuntant absoliučią laisvę. Tiesa, noriu pastebėti, kad autoriaus aprašomi jo mylimųjų portretai tokie įtikinami ir nuostabūs, kad nori nenori verčia tais vyrais susižavėti – žymiai paveikiau nei kai kitų autorių būna aprašomi moterų mylimieji.

Šios knygos tonas rizikuoja papiktinti ne geresnes, o blogesnes sielas. Nesistengiu sukelti skandalo. Kaupiu šiuos užrašus kai kuriems jaunuoliams. Norėčiau, kad žiūrėtų į juos kaip į atiduodamą jiems saugoti subtilios askezės liudijimą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.