Laimės paieškos rožiniam mieste

Mokslas ne tik suderinamas su dvasingumu, jis taip pat yra gilus dvasingumo šaltinis. Kai suvokiame savo vietą nesuskaičiuojamų šviesmečių didybėje ir šimtmečių bėgsme, kai pajuntame gyvenimo sudėtingumą, grožį ir subtilumą, tas suteikiantis sparnus pakilumo jausmas ir kartu savo menkumo pojūtis, be abejo, yra susijęs su dvasingumu. Tą patį jaučiame ir susidurdami su didžiu menu, muzika ir literatūra arba tokiais nesavanaudiškos drąsos pavyzdžiais, kokius pademonstravo Mahatma Gandis ar Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis. Manymas, kad mokslas ir dvasingumas yra kažkuo vienas kitą neigiantys, jiems abiems daro meškos paslaugą.

Kai pamačiau Carl‘ą Sagan‘ą viename filme, mane iš karto sužavėjo jo nepaprastas užsidegimas ir entuziazmas kalbant apie tai, kokiame nuostabiame pasaulyje gyvenime, kokios neįtikėtinai subtilios ir nepaprastos yra Gamtos paslaptys ir koks didžiulis džiaugsmas yra jas pastebėti, įminti ir pažinti. Šio daug nusipelniusio mokslininko kalbos maniera priminė euforijoje dievo žodį skelbiantį dvasininką arba raginantį atiduoti jam savo pinigus motyvacijos guru, skirtumas tik tas, kad Sagan‘as neapgaudinėja žmonių įteigdamas jiems kažkokius tikėjimus, o kalba apie realius mokslinius faktus, kurie kartais mokykloje ar universitete pateikiami kaip sausiausia medžiaga. Tokiu pačiu tonu parašyta ir ši mano perskaityta knyga.

Jeigu esate tiktai skeptiškas, tuomet jūsų nepasieks jokios naujos idėjos. Niekada nieko nesužinosite. Tapsite susitraukusiu mizantropu, įsitikinusiu, kad pasaulį valdo nesąmonės. (Be abejo, yra daug informacijos, patvirtinančios jūsų teiginį.) Kadangi didžiųjų atradimų, kurie balansuoja ant mokslo ribos, yra nedaug, patirtis linkusi pagrįsti jūsų niurgzlumą. Tačiau retkarčiais paaiškėja, kad kokia nauja idėja pataiko tiesiai į taikinį, yra pagrįsta ir nuostabi. Jeigu esate pernelyg didelis, nepripažįstantis kompromisų skeptikas, praleisite (arba pagiežingai piktinsitės) idėjas, neatpažįstančiai keičiančias mokslą, ir abiem atvejais trukdysite žinioms ir progresui. Vien tik skepticizmo nepakanka.

Kūrinyje autorius argumentuotai, subtiliai, su elegantišku humoru sklaido visuomenėje vyraujančius mitus apie visokius antgamtinius dalykėlius, ekstrasensines galias, hilerių triukus, ateivių pasirodymus ir taip toliau, tačiau jis tai daro ne jausdamas pagiežą ar panieką tuo tikintiems žmonėms, bet aiškiai išdėstydamas savo požiūrį apie tai, kokiais metodais jie yra paveikiami ir „suvystomi“, pripažindamas, kad kartais labai sunku atsispirti pagundai patikėti stebuklais. Tuo pačiu mokslininkas pateikia alternatyvą ieškantiems įdomybių ir sensacijų žmonėms – tai nuostabias Gamtos ir Kosmoso paslaptis atskleidžiantis mokslas, leidžiantis suvokti, kokiame neįtikėtinai tobulame pasaulyje gyvename.

Kaskart, pagalvojus apie šiuos atradimus, mano kūnu perbėga džiugesio šiurpuliukai. Širdis ima plakti greičiau. Nieko negaliu sau padaryti. Mokslas – tai nuostaba ir džiaugsmas. Kaskart, kosminiam aparatui skrendant pro naują pasaulį, mane kas nors nustebina. Planetas tiriantys mokslininkai klausia savęs: „O, tai viskas yra šitaip? Kaip mes apie tai nepagalvojome?“ Tačiau gamta visada yra subtilesnė, sudėtingesnė, elegantiškesnė nei mes gebėjome įsivaizduoti. Turint omenyje mūsų akivaizdų žmogišką ribotumą, nuostabą kelia tai, kad sugebėjome taip giliai įsiskverbti į Gamtos paslaptis.

481 meile mokslui uždegantis puslapis.

Tradicijos, šventės ir tos pačios kasmet aplankomos vietos leidžia turėti kažką nekintamo nuolat pirmyn judančiame gyvenime. Kaip kad sėdint kelte pastebi jį pradėjus plaukti iš to, kad uostas lieka. Jei nebūtų kažko stabilaus, sudėtingiau būtų suvokti laiko tėkmę. Juodkrantė ir jūra, pas kurią nuo pat vaikystės nuolat grįžtu pasikalbėti, man yra tos nekintančios ašys, kai tuo tarpu pati vis maluosi ir iriuosi priekin.

Juokingi man yra žmonės (dažniausiai jie būna moteriškosios lyties), kurie kaltinamu tonu skundžiasi, kad kažkam – vyrui, šeimai, vaikams – paaukojo savo gyvenimą, o dabar tie kiaulės nedėkingi negražiai su aukotoja elgiasi. Laba diena! Ar kas nors yra ko nors prašęs: o, brangioji, paaukok man savo jaunystę ir grožį, už tai aš liksiu tau ištikimas visą gyvenimą? O mieloji mama, prašau, gyvenk kiek įmanoma ilgiau su prieš tave smurtaujančiu vyru, nes mums tai nuostabus pilnos šeimos modelis, kur kas geresnis, nei gyvenimas su išsiskyrusiais tėvais? Arba dar geresnis kaltinimas vaikams: aš tave per nežmoniškus skausmus gimdžiau ir naktimis per tave nemiegojau, dėl to dabar privalai mane gerbti ir mylėti. Jei ankstesni du atvejai bent teoriškai įmanomi būti paprašyti, tai jau ko ko, bet būti pagimdyti tikrai nė vienas nemaldavome.

Visi santykiai tarp žmonių yra mezgami remiantis abipusiškumo principu ir laisva valia. Aš, būdama su mylimuoju, niekuomet nesijaučiu besąlygiškai aukojanti kažkokį savo gyvenimo aspektą, žinoma, kartais neišvengiamai tenka kompromiso vardan nusileisti tam tikru klausimu ar panašiai, tačiau net jei tai ir yra auka, ji daroma ne dėl vyro, o dėl mūsų santykių, kurie teikia džiaugsmą ir malonumą mums abiems, o ne jam vienam. Antraip kokia prasmė juos tęsti?

Pasaulis taip jau surėdytas, kad kiekviena prekė turi savo pirkėją (tvarkant užgrūstą sandėliuką tuo įsitikinau – internetu pavyko parduoti neįtikinamiausių dalykėlių…), kiekviena auka ras kam aukotis, kiekvienas mazochistas ras sau sadistą ir atvirkščiai. Jei tai, ką duodame kitiems, neteikia mums džiaugsmo ir nejaučiame gaunantys pakankamai atgal, arba keiskime situaciją, arba kentėkime sukandę dantis ir svajokime apie aureolę pomirtiniame gyvenime, tačiau nė vienas žmogus neturi teisės kaltinti kito už tai, kad tas neįvertino jo aukos…

Nuolatinis atskirumos jausmas, niekuomet jo nepalikęs, iš dalies buvo paaiškinimas, kodėl jis atvyko į Tolimuosius Rytus ir kodėl jį traukė šita kinė. Jo vienatvė, jos vienatvė – abu buvo pažymėti vienatve ir geidė vienas kito globos. Jis vis dar prisiminė skaudų vaikystės nusivylimą, kai veltui šaukė, kad atkreiptų bent motinos dėmesį, bet buvo paliktas spoksoti į lubas, į kambary baldų metamus šešėlius ir pilką dangų už lango.

Norėjosi kažko lengvo, nesudėtingo, bet kartu egzotiško ir erotiško. Būtent tokiais žodžiais ir galėčiau apibūdinti šį romaną. Jis rašytas remiantis tikromis gyvenimo istorijomis – Virdžinijos Vulf sūnėno, jos sesers Vanesos Bel sūnaus Džiuliano bei gražios, išsilavinusios, tačiau nepamiršusios daoistinio meilės meno tradicijų kinės Lin; tačiau gyvenimo faktai paimti iš motinos ir sūnaus susirašinėjimo laiškais, o visos detalės ir užpildančios smulkmenos sukurtos iškalbingos kinų rašytojos.

Ji kalbėjo toliau: žmogiškosios būtybės turinčios klausyti širdies. Šiame pasaulyje nėra nieko, kas bent šiaip taip nesusiklostytų. Daoistai pabrėžią, kad tikroji išmintis pasiekiama tik nurimus protui, leidžiant viskam tekėti sava vaga.

Piešiami įspūdingi Kinijos peizažai, įsileidžiama į vakariečiams egzotiško gyvenimo užkulisius, supažindinama su taip smarkiai nuo mūsiškės besiskiriančia kultūra, kuriami gyvi pagrindinių veikėjų paveikslai, knygos puslapius vis pagardinant atviromis erotikos scenomis. Kažkodėl mane iki šiol viliojo tik nedidelės Tolimųjų Rytų šalys – Japonija, Tailandas, Filipinai; Kinija atrodė pernelyg didelė, kad būtų įdomi, tačiau ši knyga visiškai pakeitė mano nuomonę. Nors neslepiama, kad ten akis bado nuogas skurdas, šalia to egzistuoja ir žydinčių slyvų grožis bei subtili poezija…

Kartą, kai mes abu išsekę
gulėjom lovoj, tu sušnabždėjai:
„Galiu įžvelgt tave netgi tamsoj.“
Man taip patiko šie žodžiai, kad įsiminiau juos

net keliems gyvenimams. Tai buvo ta pati diena, kai tu
atnešei man puokštę laukinių irisų iš Luodzia kalvos,
diena, kai ištariau tau: „Kovo lietus pats geriausias.“
Aš gimiau kovo mėnesį, bet tada tu to nežinojai.

Dabar pagaliau aš manau, kad tu manęs ilgies.

248 egzotiškai erotiški puslapiai.

Kadangi anglo sakinys apie orus yra paslėptas pasisveikinimas, į jį būtina ne tik atsakyti. Atsakymas turi būti pritarimas. Žmogus sako jums: „Šalta, ar ne?“ Jūs atsakote: „Mmm, labai šalta“, nors galbūt esat suprakaitavęs. Nesutikti – rimtas etiketo pažeidimas.
Anglijoje etiketas, mandagumas svarbiau nei logika. Juk į „Laba diena“ niekas neatsako: „Ne, ne laba diena“.

Tikriausiai nėra nė vieno, kuris nežinotų Algimanto Čekuolio ir nebūtų matęs jo laidų, tai štai ketvirtoji jo knyga yra dar vienas puikus jo publicistikos rinkinys. Per televiziją aklai kiekvienos laidos nežvejoju, jei įsijungiu ir rodo – visuomet pažiūriu, taigi kai kurios idėjos, surašytos knygoje, jau buvo girdėtos, bet tai anaiptol nesumažino įdomumo – kaip negalima palyginti romano ir pagal jį pastatyto filmo, taip ir čia – popieriuje surašytos mintys visai kitaip atrodo, leidžia labiau į jas įsigilinti, stabtelti, pamąstyti, atkreipti dėmesį.

Visame pasaulyje atliekami tyrimai rodo: tiek aistra, tiek neilgai trukus jos pabaiga – vienodai dėsningi reiškiniai. Jokia kita priesaika neduodama taip dažnai kaip ši: prisiekiame amžinai mylėti vienas kitą. Ir jokia kita taip dažnai nelaužoma – iš esmės sulaužoma visada. Todėl kone visame pasaulyje manoma, kad kvailystė pasirinkti draugą visam gyvenimui, remiantis tokiu trumpalaikiu reiškiniu kaip susižavėjimas.

Čekuolis kaip visuomet stebina savo įvairiapusišku išprusimu, laisvu ir nesuvaržytu požiūriu į neretai kontraversiškas temas, puikiu humoro jausmu, erudicija ir tuo pačiu paprasta, nerafinuota kalbos maniera, tokia, kad net ir sudėtingi klausimai tampa aiškūs visiškai juose nenusimanančiam žmogui. Tiesa, mane, ilgų sudėtinių sakinių mylėtoją, mažumėlę erzino tai, kad knygoje tiek daug taškų ir tiek mažai kablelių, dvitaškių ir kabliataškių – parašo porą žodžių ir baigtas sakinys. Bet čia jau subjektyvumai…

Mėgindama uždrausti musulmoniškus moterų apdarus, Prancūzijos vyriausybė padarė ir antrą klaidą. Vyriausybė ir prezidentas mano, kad jie džentelmeniškai ištiesė pagalbos ranką Prancūzijos mahometonėms, kad toks įstatymas gelbsti moteris.
Paistalai. Musulmonės pačios pasirenka, ką ir kaip dėvėti. Joks piktas vyras ar brolis jos neįsakinėja. Pamėgink bet kuriai moteriai pasakyti, kaip ji turi rengtis, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte, nesvarbu, ar ji musulmonė, katalikė ar eskimė. Negi jūs, vyrai, nepažįstate moterų?

272 žavingai lengvi, bet informatyvūs puslapiai, praplečiantys akiratį.

Daktaro Ridlėjaus prognozė tokia: gerovė kils, technologija tobulės, skurdas mažės, ligos ims trauktis, gimstamumas mažės, džiaugsmo ir laisvės bus daugiau, prievartos mažiau, gamtosauga pagerės, žmogaus nepaliestų plotų taps daugiau. O tiems, kurie tikina, kad jau viršūnė, kad geriausios dienos jau praeityje, verta priminti: kaip tik taip manė ir taip sakė visi iki mūsų gyvenę žmonės.

Mano gražuoli basas liūdesy
Švilpiantis arbatinuku virtuvėje
Šnekantis su manim per miegus
Laižantis nosį šaltu liežuviu
Balandžio krūtinės plunksnų švelnumo
Tipenantis pirštų galiukais iš pasalų
Raudantis debesų sultimis
Ant lubų voratinkliais Tave priklijuosiu
Kad galėčiau grožėtis iš tolo
Saulėtais rytais ir besibučiuodama
Tais kartais kai pamiršiu užsimerkt
O kai sudžiūsi iš nuobodulio
Į aukso dulkes grūstuve sutrinsiu
Ir išgersiu į karštą pieną su medum
Įmaišiusi
Liksi mano viduje
Amžinai

Nuostabiai šviesus filmas apie liūdesį.

O čia – vietoj iliustracijos:

Kuo toliau, tuo dažniau populiarioje(-iausioje?) interneto svetainėje pastebiu įsivyraujančią tendenciją neigiamais aspektais atsiliepti apie sveikesnį, tačiau kažkiek nutolusį nuo tradicinio gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, antraštė vakar: „M.Sovetovas atvirai apie žaliavalgystę: staigus perėjimas prie jos gali grėsti ir mirtimi“. Nors iš esmės straipsnis yra propaguojantis žaliavalgystę, ką jo neskaitantys gali pagalvoti vos permetę akimis pavadinimą?

Toliau – straipsniai apie jogą: „Joga ir sekso skandalai“ (apie tai, kad tikroji jogos paskirtis – patirti lytinį pasitenkinimą), „Indijoje medikai ragina suimti garsų jogos guru“ (nes jogai – tai šarlatanai), „Vienas iš nacių lyderių H.Himmleris buvo jogos fanas“ (o Tu juk nenori būti į jį panašus, ar ne?), „Viešai prabilta apie jogos daromą žalą“ (kurią anksčiau visi kažkodėl slėpė) ir taip toliau. Analogiškai pastebimos ir vegetarizmo skatinimo tendencijos: „Raudonos mėsos nevalgančioms moterims – rizika susirgti depresija“, „Vegetarizmas: moteriai reikia mėsos?“ (ko jie prie vienos lyties prikibo?), „Vegetarizmas kenkia širdžiai“ ir, žinoma, viskam aplinkui. Maža to, dar jie lenda ir į motinystės daržą su nuostabiu požiūriu: „Tyrimas: krūtimi maitinami kūdikiai yra labiau suirzę ir daugiau verkia“, „Gimdymas namuose baigėsi tragiškai“, tarsi visi ligoninėse gimstantys kūdikiai sėkmingai išgyvena.

Žinoma, žiniasklaidos paskirtis yra informuoti visuomenę apie abi kiekvieno reiškinio puses, bet kažkaip tas nuolatinis spardymas į vienus vartus sudaro įspūdį, kad delfis svajoja apie tobulą savo skaitytojų visuomenę, kuri kūdikius užkemša mišiniais, vietoj sporto renkasi niurksojimą prie kompo, nepamiršus šalia pasidėti kiaulės kojyčių pasigardžiavimui. O paskui stebisi – kodėl mūsų komentatoriai tokie nesveiki?

Mėtų viršūnės garbanose
Pieniniu šokoladu aptepti
Akių vokai
Lipnūs sapnai paryčiais
Delnai persipinantys pirštai
Tai mano pavasaris
Juo aš karūnuota
Žengiu švarutėliais šaligatviais
Tu mano įkvėpimas
Perveriantis kiaurai skersgatviuose
Persekiojantis skersvėjuose
Tu mano aitrūs prieskoniai
Jais barstausi blakstienas
Sunkiasi lietūs
Skverbiasi svajos nevaldomos
Aš neištversiu o Tu
Tu mano pavasaris
Tavim aš karūnuota
Lik

Mano pažintis su L’Occitane prasidėjo prieš kažkiek čia metų, kai draugė padovanojo jų smilkalų – nors pati vanilės kvapo niekuomet nesirinkčiau, anie kažkaip stebuklingai mane užbūrė ir iki šiol išliko atmintyje kaip nuostabus laimingų namų aromatas (iš kur dabar jų gaut?). Būtent su tuo pojūčiu – kvapu – veikiančiu mane taip pat stipriai, kaip ir skanus maistas, visuomet ir asocijuojasi L’Occitane, todėl labai nudžiugau, kai jie pasikvietė mane į jaukią parduotuvėlę bei pasiūlė išbandyti savo produkciją.

Esu iš tų pirkėjų – individualistų, kurie mėgsta patys lėtai ir neskubėdami viską žiūrinėti, uostinėti ir čiupinėti, todėl nudžiugau, kad L’Occitane parduotuvės konsultantė parodė savo profesionalumą ir įžvalgiai nustatė mano tipą, po malonaus pasveikinimo leisdama man iki valiai mėgautis kvapais ir aromatais. Kadangi nemažai savo naudojamos kosmetikos gaminuosi pati, mano pasirinkimo ratas gerokai susiaurėjo, visgi namo išsišiepusi parkeliavau nešina šampūnu, dezodorantu, muilu, kvepaliukais ir šviesia nuotaika. Nors L’Occitane produkcija nėra sertifikuota kaip ekologiška (žvilgtelėjusi į etiketes aptikau keletą vadinamųjų „blogiukų“), jie laikosi fitoterapijos ir aromaterapijos principų, riboja parabenų ir silikonų naudojimą, neatlikinėja bandymų su gyvūnais, nepakuoja produktų į nereikalingas dėžutes ir panašiai. Na, o dabar apie mano bandinius:

Purinamasis šampūnas. Skalsus, gausiai putoja, net ilgiems plaukams išsitrinkti užtenka vieno lašo. Maloniai kvepia natūraliais dalykais, kvapas išlieka ir dienos bėgyje. Kažkokio ypatingo purumo pojūčio nepatyriau – gal tiesiog mano plaukai jau per ilgi ir per sunkūs, nors prigludę ir prie galvos prispausti irgi netapo. Labiausiai patiko tai, kad plaukai išties tapo švelnesni ir greitai nesusiriebalavo.

Rutulinis dezodorantas. Konsultantė sakė, kad tai vienas perkamiausių L’Occitane produktų, ir iš tiesų yra dėl ko – dezodorantas ne tik puikiai (bet ne pernelyg intensyviai, kaip sintetiniai produktai) kvepia natūraliais eteriniais aliejais, bet ir atlieka savo pagrindinę funkciją – sulaiko prakaitą visą dieną.

Ypatingai švelnus muilas – verbenų. Gaminamas iš taukmedžio sviesto, ypatingai skaniai kvepiantis – juo dabar nuolat dvelkia visas mano vonios kambarys! Muilu prausiu veidą, todėl man svarbu, kad jis būtų natūralus, neagresyvus, nedirginantis ir nesausinantis odos, tačiau atliekantis prausiamąją funkciją – visas šias sąlygas L’Occitane muilas su verbenomis patenkino. Valio!

Vyšnių žiedų tepamieji kvepalai. Niekada neturėjau tepamų kvepalų, niekad nesirinkau nieko, kas susiję su vyšniomis, nes paprastai tai reiškia saldų kvapą, tačiau čia kvepia ne uogos, o vyšnių žiedai, ir aš likau apkerėta! Mane kartais apsėda tikra kvapų manija – paskutinį kartą taip buvo įvykę su pasiflorais – negailėdama dėjau jų ekstrakto į visus savo gamintus kremus ir balzamus bei lyg pamišėlė dienos bėgyje vis uostydavau savo odą ir plaukus, svaigindamasi aromatu, dabar tas pats atsitiko su tais L’Occitane vyšnių žiedais! Et, galėtų tas kvapas intensyvesnis būti, nes dabar tepuosi kvepaliukais tris-keturis kartus per dieną (ir prieš naktį), bet gal čia dėl to, kad jie labai natūralūs, rašo, kad tinkami naudoti ir vaikams. Sėdžiu dabar prie kompo taip smakrą pasirėmus, kad pakvepintasis riešas į nosį atsuktas būtų. Dieviškas aromatas!

Tai vat tokie mano kvapnūs įspūdžiai.

Kai susimąstau, kodėl normaliai neberašau tinklaraščio, o tik knygų apžvalgas ir šiaip vieną kitą įrašėlį numetu, nors laiko tikrai turiu pakankamai, suprantu, kad man pačiai žavingiausi ir smagiausi pinkcity.lt buvo tie tekstai, kuriuose šmaikščiai dėstydavau savo nuomonę apie įvairius gyvenimo aspektus ir stebėdavausi žmonių keistenybėmis, tai yra jų mąstymo ir elgesio skirtumais nuo manųjų. Taip pat ir kitų tinklaraščiuose man smagu šiomis temomis skaityti, pavyzdžiui, kaip Dina mėgsta piktintis nemokančiais vairuoti, o Salomėja aikčioja dėl subtilių pašto lankytojų, tam tikro forumo dalyvių ar potencialių darbdavių pasisakymų.

Ir man, žinoma, pasitaiko situacijų, kai priešais vairuojančiam žmogėnui labai norisi į akis įsistebeilyti ir paklausti, ar jam viskas su galva gerai, arba kai negaliu liautis juokusis dėl smagių paštininkės pokštų (ji tikrai labai šauni, kiekvieną kartą įteikdama siuntinį kaip nors jį apibūna: „Va jums jūsų mažiulėlis“, „Kokią čia triūbą užsisakėt“ ir panašiai). Bet kažkaip kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad nesirašo man tie pasipiktinimai ir nusistebėjimai, nes… Nežinau, kodėl. Gal tolerantiškesnė pasidariau? Dažniausiai viskas tik kelia nuoširdų juoką, kokie neįtikėtinai įvairūs tie žmonės! Be to, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad ir mano draugų bei pažįstamų tarpe neretai nuomonės įvairiais klausimais gerokai išsiskiria, tačiau tai netrukdo toliau bendrauti. Gal man tapo nemalonu rašyti apie savo skirtumus nuo kitų žmonių, nes pasišaipydama galiu juos įžeisti? Nežinau. Be to, pastebiu, kad aš ir pati keičiuosi, ir gali būti, kad tos savybės, kuriomis kvatodama stebėdavausi, tampa būdingomis man…

Ai, va, šiandien žiūrėdama Labą rytą supratau, kad man labai negražu, kai žmonės būna apsirengę tautiniais drabužiais (koncertavo kažkoks ansamblis) ir pasibalnoję nosis akiniais, nes jie visiškai nesiderina prie bendro įvaizdžio: rūbai, šukuosenos, papuošalai, apavas – viskas senoviška, ir paukšt! – akiniai šiuolaikiniais rėmeliais. Netinka! (va ir nusistebėjau. Dabar galiu piktintis pati savimi. Aš grįžau)