• Renginiai


    Laimės psichologija

    Balandžio iššūkis

    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

    Laiminga moteris

  • Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė: Santuokos alchemija. Menas būti dviese

    2020-04-06

    Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė Santuokos alchemija Menas būti dvieseKai mes tampame vientisi, tuo pat metu daromės vis mažiau priklausomi nuo kito žmogaus, o galbūt ir visai nepriklausomi. Juk šis brangakmenis, kurio mes taip ilgai – praktiškai visą gyvenimą – ieškojome santykiuose, pasirodo besąs mūsų viduje! Ir tada mūsų meilė nustoja būti būtinybe ar prisirišimu. Tik dabar, atsigręžę atgal, galime prisipažinti, jog tam, kad vystytumės ir augtume, mums reikia kito žmogaus, kuris atspindėtų paslėptas mūsų dalis ir su kuriuo galėtume įveikti visus sunkumus, kylančius mezgantis artumui.
    Galiausiai pradedame suvokti, kad plačiąja prasme gyvenime apskritai nėra prieštaravimų, kad visos priešybės priklauso tai pačiai visumai. Ir gyvenimas drauge su partneriu mums padėjo suvokti, kad konfliktai tarp mūsų vykdavo dėl to, jog dėmesį kreipdavome tik į vieną kokį nors situacijos aspektą pamiršdami kitą.

    Gražiai ir įdomiai sudėliota knygos struktūra, pakaitomis pateikiama vyro ir moters nuomonė, santykių vystymasis pateikiamas kaip alcheminė kelionė. Nors pagal profesiją ir domėjimosi sritis autoriai turėtų būti artimi mano požiūriui į gyvenimą, asmenybės augimą ir santykius, skaitydama vis jaučiau kažkokį vidinį priešinimąsi jų dėstomoms idėjoms.

    Erzino vienareikšmiškai seksistinis ir stereotipiškai patriarchališkas požiūris į lyčių vaidmenis šeimoje. Knygoje vartojami terminai pernelyg supaprastinti, elementarūs – na, atrodo, kad populiariai nusitaikyta į kuo platesnę ir kuo mažiau išsilavinusią auditorijos dalį.

    Pabaigiau skaityti tik dėl to, kad apskritai jau senokai jokios knygos nebuvau iki galo perskaičiusi. Be to, šią skaityti tikrai nesunku, jei nepaisyčiau to vidinio priešiškumo. Beje, paskutinis knygos skyrius, apie intergraciją ir nušvitimą, visai patiko. Aukščiau pateikta knygos citata – taip pat iš pabaigos.

    Net nežinau, kam galėčiau šią knygą rekomenduoti. Lengvam pasiskaitymui prieš miegą nebent, nesitikint daug naudos.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Laimės diena 2020

    2020-03-20

    Labas!

    Šiandien švenčiame Tarptautinę laimės dieną.

    Gal atrodo netinkama kalbėti apie laimę tokiu metu,
    kai medikai kasdien rizikuoja savo ir savo šeimų sveikata gelbėdami kitų gyvybes;
    kai netekę darbo, pajamų ir neturėdami santaupų tėvai suka galvas, kaip reikės išmaitinti vaikus;
    kai vieniši senoliai neteko vienintelės socializacijos galimybės uždarius bibliotekas;
    kai smurtautojų aukos, kurioms mokykla ar darbas buvo vienintelis atokvėpis, liko uždarytos su savo skriaudėjais namuose.

    Tačiau esu šimtu procentų įsitikinusi, kad kiekvienas turi teisę būti laimingas kiekvieną akimirką.

    Laimė nepriklauso nuo to, ar Tavo namai kasdien kepa šviežiai iškeptais pyragais. Nuo to, ar kasdien vaikams vaikams sugalvoji po tris naujas edukacines veiklas. Milijonierius gali būti žymiai nelaimingesnis savo jachtoje negu pusalkanė hipė kažkur pašiūrėje kalnuose.

    Laimė

    Žinai kodėl?

    Nes laimė neateina iš išorės.

    Laimė gyvena mūsų viduje.

    Įsisąmoninus tai liaujiesi perkėlinėti lūkesčius į išorę. Liaujiesi tikėjęsis, kad kažkas ateis ir padarys Tave laimingu. Arba kad laimingu tapsi kažką įsigijęs. Kažką pasiekęs. Kažkur nukeliavęs.

    Laimė yra Tavo viduje.

    Dabar.

    Vienas iš būdų ją pasiekti ir realizuoti yra dėkingumo praktika.

    Laimingos Laimės dienos!

    Apie sulėtėjusį gyvenimą

    2020-03-17

    Kai iš ryto atsibundi ir esi tikra, kad šiandien užteks laiko viskam.

    Laimė

    Kai oras toks švelnus ir mielas, kad net kutena, kai jis glosto skruostus.

    Laimė

    O Kamšos draustinyje tiek žibuoklių, kad svaigsta galva.

    Laimė

    Apie laisvę

    2020-03-11

    Tam, kad daigas išdygtų iš sėklos, jis turi praplėšti luobą. Tam, kad pamatytų šviesą, jis turi visa jėga veržtis pro tamsią dirvą. Tam, kad taptų milžinišku medžiu, dovanojančiu mums saldžius vaisius ir pavėsio prieglobstį, daigas turi be perstojo augti, stiebtis, vystytis ir tobulėti.

    Žinoma, augti ir tobulėti – nėra pats lengviausias kelias. Tai gali būti skausminga, gali būti baisu. Tačiau sėkmė neaplanko mūsų atsitiktinai. Sėkmė nenutinka šiaip sau, netikėtai, nededant jokių pastangų, sėdint ant sofos ir spoksant televizorių.

    Laisvės antonimas yra vergija.

    Laimė

    Dabar mes ESAME laisvi nuo okupantų primestos santvarkos, kultūros, kalbos, tradicijų ir švenčių.

    Tačiau ar iš tiesų JAUČIAMĖS laisvi?

    Ar nevergaujame klaidingiems įsitikinimams, įsišaknijusiems mūsų galvose?

    Ar nesame supančioti mums primestos svetimos požiūrių sistemos?

    Ar esame laisvi mąstyti, kalbėti ir elgtis taip, kaip jaučiame, nepaisydami to, ką kiti apie mus pagalvos?

    Ar esame laisvi patys nuspręsti, kaip norime jaustis šiandien?

    Pagrindinis dalykas, kurį dovanoja saviugda – tai laisvė.

    Laisvė pamatyti nesibaigiančias galimybes. Laisvė rinktis. Laisvė būti tuo, kuo svajoji būti. Laisvė pačiam kurti savo gyvenimą.

    Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga linkiu Tau tikrosios vidinės LAISVĖS. Kiekvienas esame jos vertas!

    Būkime stiprios

    2020-03-08

    Būkime stiprios

    Būkime pakankamai stiprios, kai tenka išgyventi sunkumus vienatvėje.

    Būkime pakankamai stiprios, kad suprastume, kada mums reikia pagalbos.

    Būkime pakankamai drąsios pagalbos paprašyti.

    Būkime stiprios.

    Palaikykime viena kitos stiprybę.

    Auginkime stiprybę dukrose.

    Su Tarptautine moterų solidarumo diena!

    Apie pusiausvyrą ir mišką

    2020-03-05

    Gyvenimas vis banguoja savo natūraliu ritmu. Būtų keista ir neįprasta, jei nuolat gyventume pakilime ant bangos. Be atoslūgių, be atokvėpių, be duobių.

    Išmokau būti laiminga. Tai nereiškia, kad man nenutinka jokių nemalonių situacijų, kad manęs niekas nesuerzina, kad vaikštau visur išsišiepusi iki ausų ir spinduliuoju tik pozityvias vibracijas.

    Laimė

    Kai išmokau būti laiminga, tapau žymiai atidesnė sau ir savo jausenoms. Gebu jautriau nustatyti, kada balansą ir vidinę harmoniją brėžianti rodyklė ima krypti minuso link.

    Sąmoningai tai suvokdama, iš karto įjungiu aliarmo mygtuką. Stop!

    Pauzė.

    Laimė

    Ką galiu padaryti iš karto dabar, kad ta rodyklė nebekryptų žemyn? Kad ji grįžtų į pusiausvyrą?

    Kiekvienas tam turim savo metodų. Tik kartais jų griebiamės, kai būnam arti dugno. Tuomet balansą ir harmoniją atstatyti sunkiau.

    Vienas iš man pusiausvyrą padedančių grąžinti būdų – pasivaikščiojimas miške.

    Šiandien ryte su dukra gan stipriai apsipykom. Suvokiau, kad būdama tokia suirzusi nenoriu sėsti prie darbų. Nei produktyvumo, nei kūrybiškumo, nei efektyvumo nebus. Spontaniškai pasukau į mišką.

    Laimė

    O jame – tobula tuoj tuoj sprogsiančio pavasario nuotaika! Medžiai, paruošę pumpurus, laukia starto. Ežerėlyje ančių porelė tykiai sau plauko. Mėgaukitės ramybe, kol vaikučių dar neturit! – pamintijau.

    Ir dar kokių įdomių grybų radau.

    Su Rašytojų diena!

    2020-03-03

    Šiandien – Tarptautinė rašytojų diena. Sveikinu visus rašytojus, tiek esamus, tiek būsimus – nuostabi proga!

    Aš nuo mažens svajojau išleisti knygą. Daug skaičiau, daug rašiau, publikavau savo kūrinėlius periodinėje spaudoje; šeimos lūkesčiai taip pat prisidėjo prie svajonės stiprumo. Mokykloje ir ankstyvojoje jaunystėje sukurtas eiles atspausdindavau ir susegdavau į kelių egzempliorių tiražo knygeles – bent tokiomis galėjau pasidžiaugti.

    Dvyliktoje klasėje patyriau savo poezijos populiarumo piką – tapau Prezidento Valdo Adamkaus globojamo konkurso laureate, susitikau su Jo Ekscelencija, taip pat pagrindine Poezijos pavasarėlio prizininke, mano kūriniai pateko į tikrą (!) spausdintą rinktinės knygą. Gavau dovanų kelis jos egzempliorius, bet net nežinau, kur jie dabar yra…

    Laimė

    Suaugusi susiėmiau – reikia rašyti romaną! Ir ką gi manai – pavyko! Parašiau vieną pilną, ir kito net du trečdalius. Domėjausi išleidimo galimybėmis, bet praėjus kuriam laikui entuziazmas prislopo, ir dabar taipogi nežinau, kur tie mano romanai pasislėpę.

    Pradėjusi vesti saviugdos renginius sumąsčiau, kad reikia šia tema knygą suręsti. Susidėliojau planą, turinį, paskyriau dienotvarkėje laiką kasdieniam rašymui. Rašiau. Bet vėl kažkas stringa, stabdo, buksuoja.

    Svarstau – gal dar tiesiog neatėjo mano laikas. Suvokiu, kad pati knyga nepasirašys, bet noriu sulaukti jos tokios, kurios nereikės dirbtinai krapštyti iš vidaus. Noriu, kad pati išplauktų. Tai ir laukiu. Duodu jai laiko manyje pakankamai subręsti.

    O tais, kurie savo knygas parašė ir išleido, nepaprastai žaviuosi. Žaviuosi ryžtu, kantrybe, drąsa, atvirumu – juk kiekviena knyga reiškia apnuogintą širdį.

    Sveikinu!

    O mes nesiliaukime skaitę. Ir rašę

    P. S. Terapinio rašymo dirbtuvės Vilniuje – kovo 15.

    Apie pasakų poveikį

    2020-03-02

    Dalinuosi savo interviu apie pasakų poveikį, duotu žurnalui „Ypatingas vaikas“. Kalbino Jurgita Medonė:

    Vaikai greitai pamėgsta pasakas ir prašo tėvų jas sekti. Kodėl?

    Visi mes – tiek dideli, tiek maži – gyvenime ieškom prasmės. Savaime suprantama, suaugę tai darome žymiau stipriau įsisąmonindami savo paieškas, o štai vaikai tiesiog intuityviai jaučia, kad tam tikri kultūros kūriniai – filmukai, kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos, taip pat ir tam tikri vaikams skirti literatūros kūriniai yra sukurti arba dėl pramogos, arba tam, kad suteiktų žinių, o tai yra nėra pakankamai gilu žmogui, ieškančiam gyvenimo prasmės.

    Tuo tarpu pasakos, atkeliavusios iš žilos senovės, nugludintos daugelio žmonių perduodant jas iš lūpų į lūpas, yra tiesiog kupinos išminties. Be to, jų smagu klausyti, jos sužadina vaizduotės pasaulį, padeda išsiaiškinti savo jausmus ir emocijas, pripažįsta vaikui aktualias problemas ir pasiūlo būdus joms spręsti bei žada šviesios ateities viltį.

    Taigi pasakos yra tampriai susijusios su daugeliu, turbūt net visais, asmenybės aspektais, ir savo prasmingumu yra aktualios įvairiais amžiaus tarpsniais, įskaitant ir suaugusiojo. Vokiečių poetas Friedrich’as Schiller’is rašė, kad jo „…vaikystės metų pasakose glūdi gilesnė prasmė, nei tiesoje, kurios moko gyvenimas“.

    Kaip pasakų sekimas, o paskui ir jų skaitymas, kai vaikas išmoksta tai daryti, veikia vaiko raidą?

    Pasak psichologijos mokslo klasiko Carl’o Gustav’o Jung’o, pasakos moko vaikus susitvarkyti su esminiais žmogaus viduje kylančiais konfliktais, troškimais ir santykiais sveiku, visuomenei priimtinu būdu, ir tokiu būdu įgyti įgūdžiai daro milžinišką poveikį vaiko psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, vertybių sistemai bei įsitikinimams. Pasakos remiasi simbolių kalba, o ši leidžia atverti vartus tarp sąmonės ir pasąmonės, taigi nors mažas vaikas tiesiogiai gal ir nesuvokia, ko jį moko konkreti pasaka, ši informacija „įsirašo“ į jo pasąmonę ir pamažu tampa vertybių pagrindu.

    2010 m. grupė graikų mokslininkų atliko tyrimą ir nustatė, kad bent kartą per savaitę skaitomos pasakos padeda vaikams sumažinti patiriamą nerimą ir baimės jausmą, o Šiaurės Amerikoje atliktų dviejų eksperimentų rezultatai byloja, kad pasakos padeda vaikams mažiau apsimetinėti ir veidmainiauti, išlikti savimi, taip pat sprendžia vidinius konfliktus ir leidžia dažniau patirti pozityvią pakilią nuotaiką.

    Lenkijos Gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkė A. Klim-Klimaszewska nurodo, kad pasakos atlieka lemiamą vaidmenį vystantis vaiko vaizduotei, atskleidžia egzistencijos prasmę ir paaiškina mus supančio pasaulio dėsnius vaikui suprantama kalba. Fantastikos ir realybės elementų persipynimas pasakose sužadina vaiko kūrybines galias ir skatina pačiam imtis kurti gyvenimo scenarijus bei rasti išeitis iš tam tikrų keblių situacijų.

    Laimė

    Ar tikslinga pasakas sekti jau kūdikystėje? Kodėl?

    Pasakas tikslinga pradėti sekti dar anksčiau – kol vaikelis gyvena mamos pilve. Mūsų balso tembras ir kalbėjimo maniera kalbantis buitine kalba ir skaitant literatūros kūrinius skiriasi, tad kai gimdoje embrionas girdi mamą ar tėtį skaitant pasaką, smegenyse susidaro jungtys, kurios ir vėliau asociatyviai susieja skaitymą su saugumu, malonumu, nusiraminimu.

    Nors kūdikiams dar sunku suprasti teksto prasmę, verta jiems skaityti dėl šių pozityvių emocijų, taip pat pradedant kurti ritualus, kurie suteikia pagrindą visos vaikystės vakarų ruošai, tarkim, skaitant pasakas prieš miegą.

    Dauguma pasakų turi metaforinę prasmę. Kiek įvairaus amžiaus vaikai pajėgūs suprasti jų metaforinę prasmę, o kiek supranta pažodžiui?

    Vaikų ir suaugusiųjų mąstymas skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Dar XX a. pradžioje šveicarų psichologas Jean’as Piaget išskyrė kiekvienam vaikystės amžiaus tarpsniui būdingą mąstymo ir pasaulio pažinimo būdą. Iki 2 m. pasaulis pažįstamas per jutimus ir motorinius gebėjimus, o nuo 2 iki 6 m. – per simbolinį mąstymą ir kalbą, tik nuo 7 m. pradedamos suprasti ir taikyti loginės operacijos bei principai.

    Taigi, kol vyrauja ne abstraktus, o simbolinis mąstymas, vaikui nėra būtina suvokti pasakose užslėptą metaforinę prasmę, jie nebūtų pajėgūs to padaryti net ir suaugusiems pagelbėjant. Nieko tokio, kad vaikas tiki, jog lapė ar vilkas gali kalbėti, o moliūgas pavirsti karieta – atėjus laikui jie patys supras, kad iš tikrųjų realybėje taip nebūna.

    Ne visos metodikos palaiko pasakų sekimą. Pvz., tradicinė Montessori pedagogika pasakų neseka. Kodėl?

    Dr. Marija Montessori teigė, kad vaikams neturėtų būti skaitomos pasakos, bent jau iki šešerių metų amžiaus, kadangi jie negeba atskirti, kas yra fantazija ir išsigalvojimas, o kas – tikra ir realu. Taigi klausantis pasakų vaikams gali išsivystyti įvairios nebūtų dalykų baimės – raganų, slibinų, piktų pamočių ir taip toliau.

    Jeigu jaudinatės, kad taip gali atsitikti Jūsų vaikui, yra labai paprastas metodas tiesai išsiaiškinti – paklauskite, ar jie žino, kad šiais laikais mūsų šalyje slibinai negyvena. Ne veltui pasakos dažniausiai pradedamos žodžiais, nukeliančiais mus į tolimus kraštus ir senus laikus, kad susidarytume įspūdį, jog šiandien mums tiesiogine prasme tokie iššūkiai, su kuriais susiduria veikėjai, negresia.

    Vaikai gyvena fantazijų ir žaidimų pasaulyje, bet jie žino, kas yra tikra, o kas išgalvota. Tarkim, jei žaidžia, kad meškutis yra jo ar jos kūdikis, maitina jį, vežioja vežimėlyje, rūpinasi, glaudžia prie savęs, žaidimo metu iš tiesų žaislas atrodo tarsi gyvas, tačiau vaikas suvokia, kad iš tikrųjų meškutis nėra kūdikis.

    Kai vaikas fantazuoja, kad kovoja su drakonais arba laukia princo, mamai pakvietus valgyti vakarienės vaikas ateina ir supranta, kad jis/ji iš tikrųjų nėra nei karys, nei princesė, kad visa tai buvo išgalvota. Lygiai tas pats galioja ir santykyje su pasakomis.

    Kai kurie tyrimai teigia, kad be pasakų užaugę vaikai daug praranda. Ką iš tikrųjų?

    Esu įsitikinusi, kad pasakos yra būtinos normaliam vaiko vystymuisi ir raidai, tai paliudija ir atlikti moksliniai tyrimai. Pasakos moko suvokti savo jausmus, juos įvardinti ir išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jos absoliučiai išlaisvina vaizduotę ir kūrybiškumą bei leidžia saugiai drybsant savo lovelėje ar mamai ant kelių patirti neįsivaizduojamą galimybę įvairiausių nuotykių ir įspūdžių.

    Galų gale pasakos formuoja mūsų vertybinį stuburą, ir tai daro ne konkrečiai pamokydamos, kaip dera elgtis tam tikrose situacijose, kaip tai vyksta pasakėčiose, o susitapatinant su pagrindiniu veikėju. Vaikai modeliuoja savo elgesį pagal pavyzdį, ir kai juo tampa drąsus, stiprus, nuoširdus, darbštus, sąžiningas herojus, vaikas taip pat trokšta tokiu būti.

    Kaip atsirinkti vaikui sekamas pasakas? Kokie turėtų būti kriterijai?

    Maždaug iki keturių-penkių metų amžiaus vaikai pasakų simbolius suvokia tiesiogiai, ir dažniausiai iki tol jie labiausiai mėgsta pasakas, kuriose veikia gyvūnai. Vėliau aktualiomis tampa stebuklinės pasakos.

    Tačiau mes, suaugę, negalime už vaiką nuspręsti, kokios pasakos šiuo metu jam yra aktualiausios ir prasmingiausios, nes nežinome, su kokiomis pasąmoningomis problemomis jis šiuo metu susiduria. Turėtume tiesiog skaityti vaikui įvairias pasakas, ir stebėti, kurios sukelia stipriausią emocinį atsaką.

    Kai atrasime vaikui tuo metu svarbią pasaką, jis prašys ją skaityti vėl ir vėl, tol, kol pasąmonėje išspręs sau aktualią problemą. Taigi reiktų leisti vaikui vesti mus ir rodyti kelią.

    Ką manai apie itin populiarias H. K. Anderseno pasakas?

    Kai kurios H. K. Anderseno pasakos, pavyzdžiui, „Sniego karalienė“, atitinka visus liaudies pasakos principus ir elementus, o gražiau asmenybės transformaciją iliustruojančio kūrinio už „Bjaurųjį ančiuką“ sunkiai pavyktų rasti, tačiau kai kurios šio autoriaus pasakos, tarkim, „Mergaitė su degtukais“ arba „Drąsus alavinis kareivėlis“, yra nepaprastai liūdnos, todėl nesuteikia klausytojui įprastai pasakoms būdingos paguodos ir vilties, kad įveikus iššūkius mūsų laukia šviesi laiminga ateitis. Tokių pasakų nenorėčiau skaityti nei sau, nei savo vaikams.

    Kiek sekamose pasakose turėtų būti pozityvo, o kiek ir tamsesnės pasaulio pusės?

    Dalykai, kurių neįsisąmoniname, stipriai veikia mūsų jausmus ir elgesį tiek vaikystėje, tiek suaugus. Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamų patirčių, tačiau nepaisant to, visi vaikai kartais turi chaotiškų, piktų ir net smurto elementais pasižyminčių fantazijų, nors sąmoningai to ir nepripažįsta.

    Suaugę nori, kad vaikai galvotų, jog visi žmonės iš prigimties yra geri, tačiau vaikui ši žinutė nedera su jo pykčio fantazijomis, taigi jis ima manyti, kad yra kažkoks kitoks nei visi, turbūt labai baisus žmogus, jei kartais jam kyla noras pasielgti netinkamai.

    Tuo tarpu pasakos nepiešia pasaulio tik kaip rožinės cukruotos vietos, jose atvirai rodoma, kad kova su sunkumais ir iššūkiais yra neišvengiama, kad tai natūrali mūsų gyvenimo dalis, tačiau mes esame pajėgūs įveikti visas kliūtis ir pasiekti pergalę.

    Taigi nereikia vengti pasakų, kuriose yra psichologiškai nemalonių ar net žiaurių elementų, nes jos padeda vaikui normalizuoti savo fantazijas ir patikėti, kad galiausiai situaciją pavyks išspręsti sėkmingai.

    Kiek tos tamsos iš pasakų vaikui galima perduoti, atsižvelgiant į jo amžių?

    Pasakos ypatingos tuo, kad jos iš lūpų į lūpas buvo perduodamos daugybę amžių, ir jose sukaupta tiek išminties, kad kiekvienam žmogui ta pati pasaka gali turėti skirtingą prasmę, taip pat kiekvienas tą pačią pasaką skirtingai suvokia skirtingais savo amžiaus tarpsniais.

    Lygiai taip pat vaikas skirtingai įžvelgia prasmę priklausomai nuo to, kokie šiuo metu yra jam aktualiausi klausimai ir poreikiai. Pavyzdžiui, jei vaiką kamuoja egzistencinė baimė prarasti savo tėvus jų gyvybes pasiglemžiant mirčiai, jam bus aktuali pasaka, kuri prasideda mamos ar tėčio mirtimi.

    Jei vaikas jaučia atsiskyrimo nerimą, jis ypatingai suklus klausydamas pasakos apie Jonuką ir Grytutę, kurios pradžioje tėvas palieka vaikus girioje ir čia jiems tenka savarankiškai tvarkytis su gyvenimo iššūkiais.

    Tuo tarpu jei mažyliui šios problemos nėra aktualios, jis tiesiog praleis tokius, atrodo, siaubingus dalykus, pro ausis ir koncentruosis į kitus klausimus, kuriuos pasakoje sprendžia jos veikėjai.

    Laimė

    Ką manai apie lietuvių liaudies pasakas? Dauguma jų turi gana žiaurių scenų. Ar tikslinga jas sekti vaikui?

    Lietuvių liaudies, kaip ir senosios kitų šalių pasakos yra kupinos gilios išminties, ir jos mūsų kultūriniam išprusimui dera labiau nei, tarkim, Afrikos ar Tolimųjų Rytų pasakos, nes jų simbolinė prasmė artimesnė mūsų mentalitetui. Pavyzdžiui, saulė, kurios šviesos ir šilumos reikia tam, kad augalai žydėtų, megztų vaisius ir užtikrintų sočią ateitį, mums turi pozityvią, gyvybės teikėjos, prasmę, o karščio alinamose šalyje, kur nuo saulės kaitros tenka slėptis ir gelbėtis, ji jau suprantama kaip pavojinga gyvybei.

    Žiaurios scenos tokios atrodo tik suaugusiems, vaikai jų nesureikšmina, jei tik tėvai neatkreipia dėmesio pakeisdami balso toną, nutylėdami ir panašiai. Mokslinių tyrimų duomenimis, dauguma vaikų žiaurias bausmes, tokias, kaip gyvos raganos sudeginimas krosnyje, vertina pozityviai, kaip suteikiančias palengvėjimo ir nusiraminimo jausmą, ir tik keletui procentų vaikų toks pasakos siužetas sukelia baimę.

    Taigi svarbu atsižvelgti į tai, kaip konkretus Jūsų vaikas reaguoja į pasaką. Jei jam tam tikros scenos sukelia nemalonius pojūčius, greičiausiai jis kitą kartą nebenorės šios pasakos klausyti, ir į tai, žinoma, reikia atsižvelgti. Tačiau jei Jums baisu, kad ragana išsuka kiškeliui kojytes ir nusuka galvytę, o vaikas į tai reaguoja ramiai, vadinasi, vaikas intuityviai jaučia kitokią simbolinę prasmę ir nereiktų atimti iš jo galimybės per šią patirtį mokytis.

    Ar visos sekamos pasakos turėtų baigtis laimingai?

    Tuomet, kai vaikas žino, kad pasaka baigsis laimingai, jis jaučiasi ramesnis dėl savo pasąmoningų troškimų ir ketinimų atskleidimo. Pavyzdžiui, jei jis pyksta ant mamos, kad ši paliko jį darželyje arba neleido dvi valandas žiūrėti filmukų, jis gali fantazuoti apie piktą raganą ir norą, kad ši priliptų prie degutu išteptos kumelės ir būtų nunešta į pasaulio kraštą šitaip atkeršijant mamai už tai, kad dėl jos kaltės vaikas prastai pasijuto. Tačiau šis noras savaime sukelia baimę, kas bus, jei iš tiesų taip atsitiks, kaip siaubinga būtų gyventi be mamos. Laiminga pasakos pabaiga užtikrina, kad galiausiai viskas bus gerai.

    Pasakoje apie tris paršelius vaikas gali tapatintis su pirmuoju ar antruoju paršeliu, kurie norėjo ilgiau pažaisti ir tingėjo statytis tvirtus namelius, taigi pakluso malonumo principui, tačiau galiausiai, nors vilkas jų šiaudinius ar pagalių namus sugriovė, jie rado saugų prieglobstį trečiojo paršelio tvirtovėje. Taigi vaikas mokomas atleisti sau už klaidas ir iš jų pasimokyti, o ne galvoti, kad dėl vaikiško lengvabūdiškumo jam teks kentėti visą gyvenimą.

    Taigi esu tikra, kad pasakos vertingiausios tuomet, kai žada mums viltį ir laimingą ateitį.

    Kodėl svarbu pasakas su vaiku aptarti?

    Svarbu aptarti dėl anksčiau minėto, M. Montessori nurodomo fantazijos-realybės principo, kad įsitikintume, jog vaikas savo lovelėje jaučiasi saugus ir žino, kad joks milžinas ar drakonas neįeis į jo kambarį.

    Tačiau jei bandysime suaugėliškai interpretuoti, kodėl vaikas emociškai sureagavo į tam tikrą pasaką ir kokius pasąmoninius mažylio troškimus slepia jos simbolika, padarysime neatitaisomą klaidą. Vaikui tikrai nėra būtina įsisąmoninti tuos dalykus, kurie gyvena jo pasąmonėje, ir jis gali pasijusti labai nesaugiai išgirdęs, kad suaugę, kurie ir šiaip yra daugeliu atžvilgiu už jį pranašesni, dar ir geba skaityti slapčiausias jo mintis!

    Be to, paaiškinus, kodėl vaikui taip smagu klausytis būtent tokios pasakos, šis žavesys pradingsta, o suaugusiojo interpretacijos ir pamokantys apibendrinimai trukdo pačiam apmąstyti pasakos siužetą ir tikėti, kad jis pats, susitapatinęs su pasakos herojumi, rado išeitį iš sudėtingos situacijos.

    Taigi leiskime vaikams, padedamiems pasakų, savarankiškai augti ir tobulėti savo tempu, o patys būkime laidininkais, per kuriuos iš senovės išminties lobynų iki mūsų vaikų ateina pasaka.

    Apie molio magiją

    2020-02-26

    Laimė

    Labai mėgstu kuo daugiau daiktų, kuriuos naudoju buityje, pasigaminti pati – rankų darbas nuramina širdį, o suvokimas, kaip viskas veikia, suteikia peno protui. Man nesvarbu, kad tie savadarbiai gaminiai ne tokie dailūs, kokius galėčiau nusipirkti iš profesionalų, užtat kokie savi, mieli ir jaukūs!

    Laimė

    Jau kurį laiką svajojau tarp pirštų sušildyti molį ir pasigaminti iš jo ką nors namams. Labiausiai reikėjo muilinės – kadangi ir muilą pati gaminu, būtinai norėjau daikto su skylutėmis vandeniui nutekėti, gaila žiūrėti, kaip muilai tirpsta plūduriuodami… Svarsčiau, Feisbuko renginiuose žymėjausi įvairias keramikos dirbtuvėles, kol galiausiai sulaukiau Indrajos iš Pelkių žolė kvietimo.

    Žmogus su tokiu vardu negali būti eilinis (neveltui ir savo dukrą taip pavadinome): Indraja – nuostabiai charizmatiška, šilta, pilna įdomiausių istorijų asmenybė, Kūrėja iš didžiosios raidės. Turbūt kad ir pati esu į tai linkusi, labai vertinu žmones, kurių buityje pilna jų rankų darbo: keramikos studijoje vaišinomės Indrajos gamintais skanėstais, gėrėme jos rinktą vaistažolių arbatą, žinoma, iš jos gamintų indų, uostėme jos surištus smilkalus ir dar, aišku, kažką pamiršau…

    Laimė

    Darbas su moliu – ne darbas, o gili meditacija ir pasakiškas malonumas, laikas praskriejo akimirksniu! Kažkas pirmapradžio yra šiame svaiginančiame užsiėmime, kai iš žemės gelmių atkeliavęs rudas gabalas Tavo rankose įgyja konkretų pavidalą. Ne veltui pasakojama, kad ir žmogų Dievas iš molio sukūrė.

    Laimė

    Pasigaminau (susikūriau!) porą muilinių, indelį šepetėliams (su skylute vandeniui nutekėti, kodėl tokių negamina fabrikuose?), porą dubenėlių ir smilkalinę lietuviškiems smilkalams. Fantastiškai smagiai praleidau laiką ir pasisėmiau kuo pozityviausių emocijų. Galvoje jau sukasi idėjos, ką dar norėčiau nusilipdyti…

    Laimė

    Daugiau

    2020-02-24

    Kaip Seimas paskelbia tam tikrus metus tam tikros kultūros srities, reiškinio ar asmenybės metais, taip ir aš nusprendžiau sąmoningai skirti dėmesio bei 2020-uosius sau paskelbti Mėnulio metais.

    Stengiuosi visuomet žinoti, kokia šiuo metu yra Mėnulio fazė, stebėti, kaip ji mane veikia ir kaip man padeda. Atlieku Jaunaties ritualus, kuriuos skiriu savo norų įsivardinimui, kad galėčiau dar sąmoningiau ir aiškiau žengti svajonių gyvenimo keliu.

    Šįkart Jaunaties proga užsimaniau ne rašyti norus kaip pozityvias tezes esamuoju laiku, o kaip vientisą tekstą, kiekvieną pastraipą pradedant žodžiu daugiau – ko daugiau aš sau linkiu šiam Mėnesiui. Rašau ranka į popierinį Mėnulio kalendorių, tačiau šįkart panorau pasidalinti savo užrašais su Tavimi:

    Daugiau pasitikėjimo gyvenimu ir likimu: atrodo, kuo daugiau pastangų dedu tam, kad viskas vyktų taip, kaip noriu, tuo prasčiau sekasi, o kai viską paleidžiu ir pasikliauju – bus taip, kaip bus – tuomet daugiau sėkmės aplanko ir rezultatai gerokai viršija lūkesčius.

    Daugiau meilės, daugiau džiaugsmo: kai į žmones žvelgiu su meile ir matau juose viską, kas geriausia, savaime išsipildančios pranašystės grįžta bumerangu ir žmonių poelgiai patvirtina nuostatas.

    Laimė

    Daugiau dėmesio namams ir šeimai: buitis nėra tai, kas trukdo darbams ir saviraiškai, namai – tai, dėl ko norisi dirbti ir reikštis. Tai meilės pratybų aikštelė, didžiulė prasmė ir laimė.

    Daugiau juoko, muzikos, linksmybių, šokių: šventes susikuriame patys, ir galime švęsti gyvenimą kiekvieną dieną.

    Daugiau mėgavimosi šia akimirka: mažiau nerimo dėl ateities ir graužaties dėl praeities – viskas, ką turiu, yra dabar, noriu tuo mėgautis!

    Daugiau laisvės: priimti naujas idėjas, sakyti taip, persigalvoti, būti atvira gyvenimui ir viskam, ką jis dovanoja.