Rebecca Bailey, Elizabeth Bailey: Sumanūs tėvai – saugūs vaikai

2015-02-26

Rebecca Bailey, Elizabeth Bailey Sumanūs tėvai – saugūs vaikaiKalbėjimas apie gresiančius pavojus yra pirmas žingsnis padėti vaikams juos suprasti. Svarbu išlikti ramiam, pateikti tikslias žinias ir taip užkirsti kelią gandams, kuriuos vaikai gali išgirsti iš draugų ar masinio informavimo priemonių. Nežinote faktų? Nesijaudinkite. Pripažinkite tai ir, atsižvelgę į vaiko amžių, pasistenkite juos išsiaiškinti. Geriausias priešnuodis baimei yra žinojimas, o geriausias būdas suteikti žinių – rūpestingai aptarti nerimą keliančius klausimus. Skatindami vaikus kalbėti ir sau, ir jiems padėsite pasijusti stipresniems bei saugesniems.

Pirmiausiai ir labiausiai man ši knyga patiko tuo, kad skatina atvirumą bendraujant su vaikais. Visuomet laikausi šio principo, nors dvimetis pyplys dar ne viską supranta, ką jam aiškinu, tačiau kalbėdama apie įvairius dalykus stengiuosi nieko neslėpti ir nenutylėti. Tiesa, dėl to susiduriu su keblumais Kalėdų laikotarpiu, ir Kalėdų senelio tema man labai opi. Tačiau šįkart ne apie tai.

Šįkart apie vaikų saugumą. Kaip sovietmečiu žmonės nekalbėdavo apie seksą ir susidarė įspūdis, kad jis neegzistuoja, taip šiais laikais mums baisu pagalvoti apie vaikui kylančius pavojus – jo pagrobimą, atėmimą, tvirkinimą, išnaudojimą ir panašiai. Nors tokie siaubingi incidentai atsitinka sąlyginai mažam mūsų visuomenės procentui, nė vienas nesame nuo to apsaugotas. Todėl yra labai svarbu su vaikais kalbėtis apie jų saugumą, mokyti pagrindinių taisyklių ir užtikrinti, kad jie yra mylimi, nes jūs net neįsivaizduojate, kas gali dėtis tose mažose galvelėse.

Labai kebli tema, todėl labai smagu, kad atsirado knyga, ateinanti mums į pagalbą. Parašyta aiškiai, suprantamai, kelianti ne nerimą, o užtikrintumą, su gausybe patarimų, kaip kalbėtis su įvairaus amžiaus vaikais. Jau spėjau juos išbandyti tiek su savo mažyliu, tiek bendraudama su mokiniais darbe. Rekomenduoju.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Kaip numegzti kepurę

2015-02-25

Kaip numegzti kepurę

Mezgimas man yra privalomas žiemos atributas, suteikiantis malonų jaukumo ir šilumos pojūtį. Susirangai ant lovos ar sofos kamputyje ir krebždeni virbalais. Aš pati megztų rūbų nelabai mėgstu dėvėti, net ir vietoj šalikų žiemą renkuosi skaras, bet kokią smulkmenėlę savo vyrams – kojines, šaliką ar kepurę – visuomet smagu suraizgyti. Šįkart nusprendžiau mažąjį papuošti trispalve kepure, kad galėtų tinkamai pasirodyti Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios minėjimuose.

Kaip numegzti kepurę

Žinau, kad yra toks moterų tipas, kurios apie mezgimą sako – na, kokį šaliką tai dar suregzčiau, bet tikrai nieko sudėtingesnio. Tačiau nieko sudėtingesnio ir nėra! Kepurę galima megzti valu sujungtais virbalais, penkiais virbalais kaip kojinę, tačiau galima ir kaip paprasčiausią šaliką, tik žymiai platesnį – tokio pločio, kokia Tavo kliento galvos apimtis. Mezgi sau tiesiai, jei nori, lenkimo liniją padarai (aš mezgiau dvi geros, dvi blogos, tai ties pageidaujama lenkimo linija sukeičiau ir toliau mezgiau dvi blogos, dvi geros), o kai ilgio jau užtenka, sumezginėji sau akis vieną su kitą, kol jų nebelieka. Tada susiuvi kraštus ir tikiesi, kad klientas nesiožiuodamas sutiks pasimatuoti.

Ir štai:

Kaip numegzti kepurę

Bernhard Schlink: Skaitovas

2015-02-24

Bernhard Schlink SkaitovasKodėl? Kodėl žvilgtelėjus į praeitį sudūžta tai, kas būta gražaus, dėl to, kad už šito gražaus slypėjo bjauri tikrovė? Kodėl apkarsta prisiminimai apie laimingus santuokos metus išaiškėjus, kad vienas sutuoktinių visus tuos metus turėjo mylimąjį? Ar todėl, jog taip atsitikus žmogus negali būti laimingas? Bet juk jis buvo laimingas! Kartai prisiminimai apie laimę neišsaugomi dar ir dėl to, jei pabaiga buvo skausminga. Ar laimė tik tada laimė, jei ji trunka amžinai? Ar skausmingai baigtis gali tik tai, kas buvo skausminga, neįsisąmoninta ir neįvardyta?

Atradau naują būdą ieškoti įdomių knygų – dažniausiai perskaičius gerą kūrinį smalsu pažiūrėti pagal jį pastatytą filmą, bet retai kada filmas pranoksta knygą, taigi darau priešingai – skaitau knygas, pagal kurias buvo pastatyti man patikę filmai. Su Kate Winslet beveik visi filmai geri, Skaitovas (The Reader) – ne išimtis. Žinoma, knygoje daug daugiau detalių, minčių, išgyvenimų aprašymų, kitaip ir būti negali, lengviau įsijausti, suvokti, suprasti. Tuo knygos ir žavi, tuo (man) jos ir yra šimtąkart geriau nei kinas.

Visus tuos metus skaičiau viską, ką tik galima buvo rasti apie neraštingumą. Žinojau, koks bejėgis beraštis žmogus, kai tenka atlikti kasdienius darbus, ieškoti kelio ar adreso arba rinktis patiekalą restorane, kaip nedrąsiai jis seka kitų pavyzdžiu arba nusistovėjusia rutina, kiek energijos išeikvoja veltui slėpdamas savo neraštingumą. Analfabetizmas yra žmogaus nebrandumas.

Pradžia labai intriguojanti, vidurys kiek nuobodokas, daug pamąstymų ir pasamprotavimų, pabaiga vėl sugrąžina įdomybes. Aktualiausias šis kūrinys, žinoma, vokiečiams, ypač toms kartoms, kurioms teko srėbti visą šūdą, paliktą nacių, su nesuvokiamai niekuo dėtam jaunimui diegiamu kaltės jausmu, ir panašiais dalykais. Tačiau kūrinys kelia susižavėjimą skverbimusi į žmogaus psichologiją, į charakterio formavimosi priežastis.

Mūsų gyvenimo tarpsniai taip arti vienas kito, kad vėlesniame gyvenime vis susiduriame su ankstesniuoju, ne kaip su nugyventu ir baigtu, bet kaip su dabar tebesančiu ir gyvu. Suvokiu tai. Vis tiek tai kartais man atrodo sunkiai pakeliama. Gal vis dėlto mūsų istoriją parašiau todėl, kad noriu nuo jos išsivaduoti, nors ir negaliu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Dainius Razauskas: Ryto ratų ritimai

2015-02-23

Dainius Razauskas Ryto ratų ritimaiPirmykštę daiktavardžio vyras reikšmę lietuvių kalboje tebemena veiksmažodis vyrauti ‘įsigalėti, viešpatauti’ (DLKŽ 942). Dėl fonetinių ir semantinių sąsajų akivaizdžiai poetiškai susiję lietuvių kalboje tapo ir žodžiai vyresnis reikšme ‘2. stovintis aukščiau savo laipsniu, pareigomis bei viršesnis ‘didesnis, vyresnis’, plg. dar viršiausias ‘vyriausias’ (DLKŽ 942, 944), nors šių žodžių etimologija skirtinga.

Kažkada paauglystėje buvau įsigijusi šią knygą, nes labai patiko, bet paskui kažkam paskolinau ir nebeatgavau. Prisiminiau, kad ten daug su semantika ir etimologija susijusių įdomybių buvau radusi, taigi pasiėmiau iš bibliotekos. Ir čia man koją pakišo nepagrįsti lūkesčiai, mat žodžių kilmės ir jų sandaros niuansų ne tiek ir daug buvo, kiek tikėjausi. Čia daugiau toks filosofinis senąsias religijas tyrinėjantis veikalas, parodantis, kaip viskas susiję. Tiesa, įrodymams dažnai pasitelkiami kalbiniai argumentai, bet esmė visgi kitur.

Nes iš tikrųjų mirti esmiškai reiškia miršti ‘1. neišlaikyti atmintyje, neprisiminti, 2. nykti iš atminties’ (LKŽ VIII 267), t.y. už-miršti. Plg. dargi sutampančias abiejų žodžių esamojo laiko lytis mirštu, miršti bei miršta ir atitinkamai dgs.

Šiaip apmąstymams peno tikrai gavau nemažai, į tam tikrus žodžius ir jų ryšius pažvelgusi naujomis akimis kartais net išsižiodavau – kaip tokie akivaizdūs dalykai anksčiau mano liko nepastebėti? Tačiau kai kurios vietos visiškai nekvepėjo moksliškumu (nors šiaip kas antras sakinys grindžiamas gausybe išnašų), pavyzdžiui, kad reinkarnacija ne galima tikėti ar netikėti, o reikia žinoti, jog ji vyksta. Rimtai?

“Tikrovė yra tiktai tai, kuo tikima”, pasiremdamas pačia lietuviško žodžio etimologija apibendrina semiotikas A. J. Greimas (Greimas 29).

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Apie meilę kalbai ir Lietuvai

2015-02-16

Aš labai myliu Lietuvą, džiaugiuosi, kad esu lietuvė ir didžiuojuosi, kad moku puikiai šnekėti ir rašyti lietuviškai.

Socialiniuose tinkluose, forumuose, laiškuose ar šnekamojoje kalboje susidūrusi su absurdiškomis klaidomis pirmiausia sutrinku, vėliau įširstu, o galiausiai nusiviliu, nes žmogus, kuris nesugeba taisyklingai sukirčiuoti ar parašyti žodžio, nors to buvo mokomas nuo mažens, man atrodo mažų mažiausiai keistas, o dažniausiai – su tam tikru trūkumu, nesugebantis gerbti savęs. Nes gi jis – taip pat lietuvis, lietuvių kalba jam – ne primesta, tai kodėl norisi ją darkyti?

Kadangi vieni didžiausių malonumų man yra susiję su skaitymu, rašymu ir šnekėjimu, nenuostabu, kad į kalbą žiūriu ne kaip į kasdienį įrankį, reikalingą tik tam, kad žinotume, kieno eilė nešti šiukšles ar parašyti ataskaitą. Kalba (ir aš turiu omenyje ne tik lietuvių, o bet kurią kalbą) – tai tobulas konstruktas, aukščiausio estetinio pasigėrėjimo vertas objektas, ritmingai vilnijantis pagal svarias gramatikos taisykles ir visuomet turintis keletą žavingų išimčių, kaip ir pati gamta. Man tai – pakankamos priežastys kalbėti ir rašyti taisyklingai.

Nacionalinis diktantas

Žinoma, nuo mažens to mokiau ir savo vaiką. Mūsų namuose nė karto nebuvo ištarti žodžiai lialia, tūtė, caca ir panašios nesąmonės; sūnus anksti išmoko šnekėti ir iš karto tai darė taisyklingai. Sukaupk visas vaizduotės pajėgas ir pabandyk įsivaizduoti mano savijautą, kai pradėjus lankyti lopšelį po kelių savaičių iš tos mielos mažos burnytės išgirdau žodžius: „Nurenk maikutę“, ir, kad visai netekčiau žado: „Triusikėlius palik“… Mano berniukas! Ką gi, sveikas atvykęs į platųjį pasaulį, sūnau. Žinau, kad vėliau dar ir ne tokių žodžių parsineš, bet visgi džiaugiuosi, kad toliau jo rūbelių komodoje guli marškinėliai ir kelnaitės, laimėjau!

Kai mokiausi vairuoti, tėtis vis kartodavo, kad turiu pajausti automobilį, ir tik įgijusi nemažai patirties suvokiau, ką jis turėjo omenyje. Taip pat ir su kalba – jei nuo vaikystės įgiji tą kalbos jausmą, susigyveni su juo, toliau viskas plaukia kuo lengviausiai. Kaip važiuodamas antra pavara neperjungsi jos iškart į penktą, kaip virdamas raugintų kopūstų sriubą neįbersi į ją cinamono, taip ir žodžio pasiryžęs nesugalvosi rašyti su į trečiame skiemenyje.

Judge

Mieli gramatikos naciai, mūsų darbas lengvas, nes klaidos taip akivaizdžiai bado akis, kad neįmanoma jų nepastebėti, tačiau klystančiųjų požiūris pilnas pagiežos. Stiprybės!

Sveikinu visus Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga ir linkiu gyventi puoselėjant svarbiausias vertybes šeimoje. Gyvuokim!

Muriel Barbery: Ežio elegancija

2015-02-04

Muriel Barbery Ežio elegancijaBėda ta, kad vaikai tiki suaugusiųjų kalbomis ir kad užaugę jie atkeršija klaidindami savo pačių vaikus. “Gyvenimo prasmės paslaptis priklauso suaugusiesiems” – visuotinis melas, kuriuo visi priversti tikėti. Kai užaugęs supranti, kad tai netiesa, būna per vėlu. Paslaptis taip ir lieka neatskleista, o turėta energija per ilgą laiką iššvaistyta kvailai veiklai.

Pirmoji knygos dalis mane nepaprastai įkvėpė, pakylėjo ir buvau šimtu procentų tikra, kad skirsiu jai dešimt balų iš dešimties. Žavus filosofavimas, sarkastiškas požiūris į visuomenės standartus, galų gale visiškai papirkęs kalbos kaip vertybės garbstymas, nevengiant pasišaipyti iš jos darkytojų – nemokšų, čia tai bent! Juokiausi balsu, negalėjau atsitraukti, linkčiojau galva pritardama, o ir vertimas toks puikus, valio valio!

Mūsų, kaip primatų, veiklos esmė – išlaikyti ir prižiūrėti teritoriją taip, kad ji mus saugotų ir glostytų mums širdį, kopti arba nenusileisti genties hierarchinėje piramidėje ir ištvirkauti visais įmanomais būdais – kad ir vaizduotėje – tiek dėl malonumo, tiek dėl pažadėtųjų palikuonių.

Tačiau puslapiams einant link pabaigos romanas kažkaip subanalėjo, atsirado kvailas sentimentalumas ir nuobodus nuspėjamumas, su viltimi skaičiau, na o gal, gal visgi, bet… ne. Pabaiga nuvylė ir iš dešimties balų liko šnipštukas. Na, kokie aštuoni. Nes vis tiek labai džiaugiuosi, kad skaičiau. Ir viršelis labai gražus. Už rekomendaciją dėkoju Salomėjai.

Likimo dovanos turi kainą. Tam, kam leista naudotis gyvenimo malonėmis, įsipareigojimas vertinti grožį nediskutuotinas. Kalba, tas žmogaus turtas, ir jos vartosena, tas socialinės bendruomenės gaminys, yra šventi kūriniai. Tegu laikui bėgant jos vystosi, kinta, pasimiršta ir vėl atgimsta, tegu kartais taisyklių nesilaikymas jas praturtina, tačiau viena akivaizdu – norint įgyti teisę su jomis žaisti ir jas keisti, pirmiausia reikia joms paklusti. Visuomenės išrinktieji, tie, kuriuos lemtis atleidžia nuo neturtingo žmogaus daliai skirtų įsipareigojimų, vis dėlto turi šią dvigubą misiją – šlovinti ir gerbti kalbos puikumą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Gretchen Rubin: Laimės projektas

2015-02-02

Gretchen Rubin Laimės projektasVienas iš didžiausių įsimylėjimo džiaugsmų yra jausmas, kad pats nepaprasčiausias pasaulyje žmogus pasirinko tave.

Tarp panašaus pobūdžio knygiūkščių yra tiek daug šlamšto, kad ramiau gyventi į tą pusę kojos nekeliant, bet va kai patikimas žmogus parekomenduoja, drąsiai imi, skaitai, džiaugiesi ir dėkoji: ačiū! Knyga man priminė Elizabeth Gilbert Valgyk. Melskis. Mylėk., nes tiek šios, tiek anos knygos autorės yra ištekėjusios amerikietės rašytojos, kurios, turėdamos tokį gyvenimą, kur, atrodo, tik gyvenk ir džiaukis, nesijaučia pakankamai laimingos, o būti laimingomis nori. Ką padaro Gilbert – išsiskiria su vyru, viską metus išlekia pasitrankyti po Italiją, Indiją ir Indoneziją, tuo tarpu Rubin šalia viso to turi dar ir dvi dukras, kurios reiškia šiokius tokius įsipareigojimus, taigi ji nusprendžia siekti laimės visiškai kitokiu būdu – darant mažulyčius pokyčius savo elgesyje ir požiūryje. Nors po metų ji nesipliuškena Balio saloje su žavingu turtingu brazilu, jaučia, kad tikrai tapo laimingesnė. Knyga – pasidalinimas patirtimi, kaip jai pavyko tai pasiekti.

Manieji tyrimai parodė, kad iššūkiai ir naujovės yra pagrindinės sudedamosios laimės dalys. Smegenis aktyvina nuostaba, tad sėkmingas susidorojimas su netikėta situacija suteikia stiprų pasitenkinimo jausmą. Jei užsiimate kuo nors nauju – pirmą kartą aplankote muziejų, išmokstate naują žaidimą, nukeliaujate į naują vietą, susitinkate su naujais žmonėmis – turite daugiau galimybių jaustis laimingas, nei tie žmonės, kurie lieka įsikibę žinomos veiklos.

Labai patiko faktas, kad apie kiekvieną sritį, kuri susijusi su asmens laime, autorė perskaitė nemažai rimtų knygų, domėjosi moksliniais tyrimais, o ne tik rėmėsi savo patirtimi. Žodžiu, nudirbo rimtą darbą ir pateikė mums apibendrintus rezultatus. Drauge ji dalinasi daugybe patarimų, kurie suveikė jai. Pavyzdžiui, tą patį vakarą, kai perskaičiau tokią idėją, pradėjau rašyti vieno sakinio dienoraštį. Susigalvojau konkretesnę temą – vieno sakinio laimės dienoraštis – ir kiekvieną vakarą prieš užmigdama apgalvoju praėjusią dieną, prisimenu visas laimingas akimirkas, išrenku nugalėtoją ir užrašau. Darau tai telefone, su specialia dienoraščio programėle, kuri man net ir primena, jeigu ką, kad Metas rašyti! Labai smagu. Dienos bėgyje tai padeda dažniau įvertinti išties malonius dalykus, nes mintyse imu spėlioti – kaži, ar tai ir bus ta laimingiausioji sekundė? Na, ir keletą kitų dalykų sau pritaikiau. Žodžiu, knyga buvo tikrai naudinga.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Chuck Palahniuk: Nematomi monstrai

2015-01-29

Chuck Palahniuk Nematomi monstraiDidžioji dalis moterų pažįsta jausmą, kai kas dieną tampa vis labiau nematomomis.

Kūrinys, atitinkantis mano nuostabumo kriterijus – stebinantis ir nesiliaujantis stebinti iki pat pabaigos. Sumarmaliuotos siužetinės linijos – pradedama nuo pabaigos, vis šokinėjama laiku, kol papasakojami pagrindinių veikėjų gyvenimai nuo pat vaikystės iki keistų sutapimų dabartyje.

Tai štai koks tas kelias į didžiuosius atradimus.
Taip yra todėl, kad esame įkalinti savo kultūroje, šios planetos žmogaus būtyje, savo smegenyse. Su dviemis rankomis ir dviemis kojomis, kokias turi ir visi kiti. Esame taip įkalinti, kad bet koks įsivaizduojamas žingsnis išsilaisvinimo link taptų tik dar vienomis žabangomis. Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti.

Kalbama apie gyvenimo kraštutinumus, apie nelaimingų žmonių bandymus išjausti šį tą daugiau, nei iš jų tikisi tradicinė visuomenė su savo normomis, tradicijomis ir vertybėmis. Tuo šiek tiek priminė Genet kūrybą, kaip ir tai, kad kai kurie skaitytojai apibūdina Nematomus monstrus kaip sunkų, slegiantį, niūrų romaną. Man jis toks tikrai nepasirodė. Žinoma, čia nėra saldžios meilės istorijos užsidėjus rožinius akinius, tačiau knyga labai smagi, ironiška ir nepaprastai įdomi. Ypač sužavėjo rašytojo vyro sugebėjimas taip įtikinamai rašyti moters vardu, nepraleidžiant įvairiausių moteriškų smulkmenų ir išlaikant moteriško mąstymo braižą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Kaip pasigaminti linų sėmenų duonelę arba ką veikti su sulčiaspaudės išspaudom

2015-01-24

Žinai, kas mane dažniausiai įkvepia gaminti namuose? Aišku, svarbiausia tai, kad pats žinai, ką dedi ir kiek dedi (dėl tos pačios priežasties ir kosmetiką gaminuosi pati), rankų šiluma ir taip toliau, bet kartais įkvėpimo suteikia ir nenormalios pagaminto maisto kainos. Jau pasakojau, kaip kepuosi tortilijas, kurių kainos idiotiškai išpūstos. Dabar gi, vykdydama savo pažadą valgyti kuo daugiau augalinio ir kuo mažiau termiškai apdoroto maisto, atidžiau renkuosi užkandžius ir eidama į vakarėlius. Nusipirkau išbandyti tokią linų sėmenų duonelę. Tikrai gardu, sveika ir taip toliau, tačiau jau kaina kaina… Trys eurai už šimtą gramų! Tokios nesąmonės mane veda iš proto, juk tiek linų sėmenys, tiek daržovės yra labai pigūs. Todėl su užsidegimu puoliau eksperimentuoti.

Kaip tik draugė yra paskolinusi lėtaeigę sulčiaspaudę, kuri į vieną indą išspjauna labai gardžias sultis, o į kitą – labai sausas išspaudas. Jos ir tapo pagrindu mano duonelei. Išspaudas naudoju tokias, kokias turiu – pavyzdžiui, šį kartą fotografavimui naudojau pomidorų, salierų ir citrinų (gaminausi žaliavalgišką Virgin Mary) bei obuolių ir morkų (savo mažyliui spaudžiau) išspaudas. Aišku, kadangi duonelė yra linų sėmenų, reikia ir šių. Na, o visa kita – fantazijos reikalas.

Naudojau:

Kaip pasigaminti linų sėmenų duonelę arba ką veikti su sulčiaspaudės išspaudom

2 stiklines lėtaeigės sulčiaspaudės išspaudų;
½ stiklinės maltų linų sėmenų;
½ stiklinės maltų saulėgrąžų;
1 skiltelę česnako;
Po žiupsnį druskos, kumino, peletrūno ir aitriosios paprikos.

Šios proporcijos yra tik orientacinės, matuoti tiksliai tikrai nereikia, galima linų sėmenų dėti daugiau, nei daržovių. Viską suminkom į vientisą tešlą ir išplojam kiek įmanoma ploniau (idealu būtų 1 mm) ant kepimo popieriumi arba silikoniniu patiesaliuku išklotos skardos. Suskirstom į kvadračiukus.

Kaip pasigaminti linų sėmenų duonelę arba ką veikti su sulčiaspaudės išspaudom

Jei esi prisiekęs žaliavalgis, tikriausiai turi maisto džiovintuvą – dehidratorių, taigi sėkmingai gali savo duonelę džiovinti jame. Jei ne, nustatyk žemiausią įmanomą orkaitės temperatūrą ir džiovink duonelę tol, kol ji taps traški – tai priklauso ir nuo orkaitės pajėgumų, ir nuo Tavo sulčiaspaudės išspjaunamų išspaudų vandeningumo. Jei termiškai apdoroto maisto nesibaidai, gali tiesiog iškepti skanėstą 150°C temperatūroje.

Kaip pasigaminti linų sėmenų duonelę arba ką veikti su sulčiaspaudės išspaudom

Šia duonele galima kabinti įvairias užtepėles, daryti mini sumuštinukus arba tiesiog kramsnoti kaip traškučius. Skanu, sveika, nebrangu ir širdies neskauda, kad maistą išmetinėji.

Tom Perrotta: Maži vaikai

2015-01-17

Tom Perrotta Maži vaikaiJis dar niekada nedraugavo su moterim, kuri mokėjo tylėti mašinoje, ypač tada, kai jis — išsiblaškęs, liūdnas ar tiesiog nenusiteikęs pokalbiui. Tai buvo moteriška silpnybė, poreikis pripildyti atmosferą šnekų, lyg žodžiai kaip nors galėtų sumenkinti jo liūdesį ar nepasitenkinimą.

Labai smagi, lengvai skaitoma, truputį intriguojuoant ir be galo gyvenimiška knyga. Apie tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose arba mūsų kaimynystėje. Kažkada seniai buvau mačius pagal ją pastatytą filmą su Kate Winslet, o ši aktorė filmuojasi tik geruose filmuose, bet knyga, be jokios abejonės, kino juostą pranoko, nes daugiau detalių, daugiau smulkmenų, iš kurių ir susideda įdomybės.

Pasaulis yra žiauri ir beprasmė vieta, kur, nepaisant žmonių gerumo ar blogumo, jiems atsitinka vienodai geri ar blogi dalykai. Jie tiesiog atsitiko. Ir jei koks nors Dievas visą tai valdė, tarnaudamas kokiam nors dieviškam tikslui (kaip tvirtino Džoana), tada Dievas buvo šiknius, ar, geriausiu atveju, nevykėlis.

Patiko, kad yra daug siužetinių linijų, gražiai supintų tarpusavyje, tikroviškos gyvenimo situacijos, šmaikštūs pastebėjimai ir nebanalios istorijos. Nepatiko vertimas, daug akivaizdžių klaidų, kvailai išverstos frazės.

Jo plaučiai plėtėsi, įkvėpiant eukaliptu kvepiančio oro. Kaip išlipus iš švininio kostiumo, stebinantis lengvumo jausmas pasklido jo kūnu. Galbūt taip jaučiasi laimingi žmonės, galvojo jis, kai kliūtys dingsta dar prieš tai, kai tu prieini pakankamai arti jas nustumti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.