Laimės paieškos rožiniam mieste

Magai teigia, kad mes esame burbulo viduje. Į tą burbulą mes patenkame savo gimimo akimirką. Iš pradžių burbulas būna atviras, bet paskui ima vertis ir galiausiai visiškai mus uždaro. Tas burbulas yra mūsų suvokimas. Jame mes tūnome visą gyvenimą. Ir tai, ką iš vidaus matome ant jo apvalių sienų, yra mūsų pačių atspindys…

Šiemet jau dviejų iki galo ir su malonumu perskaitytų knygų neaprašiau tinklaraštyje, ir dėl šios Castanedos knygos buvo apnikusios abejonės. Kai kurie dalykai paprasčiausiai yra per daug intymūs, kad apie juos blevyzgotum viešoje erdvėje. Per daug stebuklingi, per daug savi, per daug neviešinami. Apie tuos dalykus gali šnekėtis tik su vienu ar dviem žmonėm šiame pasaulyje, o kartais net ir nė su vienu.

Tu esi spiečius. Tai ir yra magų aiškinimai. Nagvalis nenusakomas žodžiais. Visi įmanomi pojūčiai, esybės ir būtybės plūduriuoja jame kaip laiveliai – taikoje, ramybėje, amžinybėje. Paskui gyvybės klijai suriša dalį jų kartu.

Na, net ir iš mano išrinktų citatų gali nujausti – ką aš begaliu apie šią knygą pridėti? Tiems, kam įdomūs stebuklingi dalykai, kurie yra linkę abejoti tuo, jog penki netobuli mūsų pojūčiai perteikia visą ir teisingą pasaulio vaizdą, ši knyga yra tiesiog prieš tai buvusių Castanedos kūrinių tęsinys, nuosekliai pasakojantis vieną iš būdų pajausti ir suvokti daugiau.

Mūsų tonalis atspindi nenusakomą nežinomybę, kur viešpatauja tvarka, o nagvalis yra tik atspindys nenusakomos tuštumos, kurioje telpa viskas.

296 puslapiai, paliekantys nenumaldomą troškulį kitoms serijoms knygoms.

– Karys pripažįsta savo skausmą, bet nesimėgauja juo, – pasakė Don Chuanas. – Todėl karys, ketinantis žengti į nežinomybę, neliūdi. Priešingai – jis džiūgauja, nes nuolankiai priima savo didį likimą, jaučiasi tikras dėl savo dvasios nepriekaištingumo ir, svarbiausia, puikiai žino, ką sugeba. Karys džiaugiasi, nes yra susitaikęs su savo likimu ir žino, kas jo laukia ateityje.

Kardeliai, kuriais rytojui besiruošiantys vaikai švytuoja, prasilenkdami gatvėse ir kiemuose, nejučia aitriai baksnoja man širdin, ir dilgčiojimas toks saldžiai skausmingas, kad nežinau, kur dėtis. Juk, rodos, nieko ypatingo – tiesiog kažkam ryt prasideda mokslo metai ir tiek, tačiau paskutinė vasaros diena nori nenori plaukioja aplink kaip kvapni ilgesio bei nostalgijos prisisunkusi kempinė, ir neįmanoma jos išvengti, ją ignoruoti ir apsimesti, jog riba tarp šiandienos ir rytojaus niekuo neypatinga. Rugsėjo pirmoji savo svarba, sakyčiau, vienareikšmiškai galėtų stotis į tą pačią lentyną su Naujų metų diena, nes nemažai pažadų sau, tikslų užsibrėžimų ir kitokių naujų pradžių prasideda ja. Nes baigėsi vasara, baigėsi laikas, intuityviai siejamas su nerūpestingumu, nakvynėmis po žvaigždėmis, atostogomis ir kabrioletais. Basos pėdos kišamos į ilgaaulius, viešajame transporte vėl suskamba visų Lietuvos regionų tarmės, ir vėl gali pamiršti apie parkavimosi vietos rinkimąsi grįžus namo.

Ruduo man yra tas metas, kai tampu emociškai jautriausia, nes svaigus ilgesys, apnarpliotas švelniais voratinkliais, besisūpuojantis ant rūko debesies ir suvarstytas auksiniais spinduliais, taip smarkiai permerkia kiaurai, jog norisi stūgauti. Ir net tokiu būdu jo neatsikratyčiau. Ir įsimyliu rudenį stipriausiai. Ir eilėraščių daugiausiai prikeverzoju.

Taigi.

Gražaus rudens ir Tau.

Savaitgalius perkėlus sodybėlėn, vasaros pabaigoje susizgribau, jog šiemet dar prie Baltijos jūros nesu buvusi. Teko imtis šios neteisybės ištaisymo, juolab kad ir popierines vestuvių metines dera kažkaip paminėti. Ir štai gi ką ten radau:

Visų šauniausia patirtis buvo panirti į juodas Baltijos bangas laikrodžiams mušant vidurnakčius ir klykauti basomis lakstant ant šaltutėlio smėlio, nes kažkaip raganiškai viskas jautėsi. O paryčiais gintarų nemažai buvo išspjauta. Ech.

Kadangi daugiausia dalykų apie save sužinome iš kitų, visuomet pravartu susipažinti su naujais žmonėmis. Jie padeda pakoreguoti savęs vaizdą, geriau suvokti tai, kaip mus mato kiti. Tarkim, neseniai naujas pažįstamas mane apibūdino – a, tiesa, gi Tu pas mus sveikuolė. Likau pakankamai nustebusi, nes niekad apie save taip negalvojau, tačiau apibendrinusi informaciją, kurią tas žmogus gavo apie mane per keletą dienų, turiu pripažinti, kad jo išvadoje yra logiško nuoseklumo – nerūkau, negeriu alkoholio, nevalgau mėsos, iš puokštės gaiviųjų gėrimų, sukrautų ant stalo, mieliausiai renkuosi negazuotą vandenuką ir atsisakau siūlomos kavos. Tačiau visa tai darau ne todėl, kad esu tvirtai pasiryžusi gyventi sveikuoliškai, bet kad paprasčiausiai vienas po kito tokie dalykai, kaip cigaretės ar kiauliena, ėmė ir natūraliai atkrito iš mano kasdienybės kaip nereikalingi, visiškai be jokių specialių pastangų, be didelio pasiryžimo „nuo dabar aš nedarysiu to ir ano“ ir panašiai. Esu laisva bet kada grįžti atgal ir sukirsti kruviną steiką užsigerdama buteliu gero raudono vyno, o po to gardžiai užsirūkyti (nes kas neparūko, tas tinginys, ar kaip ten?).

Ar nesu laisva taip pasielgti?

Ar esu įsipareigojusi išlaikyti vientisą pastovios nuspėjamos personos įvaizdį visų mane pažįstančių asmenų galvose ir elgtis pagal scenarijų, kuris jiems būtų labiausiai tikėtinas? Kalbu ne tik apie valgymo ir gėrimo (negėrimo) įpročius, bet apie viską. Močiutė, iš kurios kaime perku pieną ir kiaušinius, vieną vakarą manęs neatpažino, nes atėjau palaidais plaukais, o ji buvo įpratusi mane matyti susirišusią uodegą. Mėgstu blevyzgoti apie tai, kaip nenoriu vaikų ir nenoriu dirbti, bet jei užsimanyčiau vaikų ir darbo, ar tai reikštų, kad aš neturiu principų? Kad neturiu pastovios nuomonės? Kad esu nenuspėjama?

Taip, nenuspėjama esu ir tuo atvirai mėgaujuosi (jeigu šioje vietoje tam tikros personos, mėgstančios kudlotas interpretacijas, išvystys mintį, jog esu nėščia, leidžiu joms mėgautis savo kliedesiais iki valios, juk tam joms ir duota fantazija).

Tiesą sakant, dauguma iš savybių, kurias labiausiai vertinu savyje ir kituose, yra lankstumas, gebėjimas keistis, būti spontaniškais, novatoriškais, atvirais pokyčiams, ir užkietėję stuobriai varo mane į neviltį.

Ką aš čia tuo įrašu norėjau pasakyti?

Gal kad nebijotum ardyti schemų apie save kitų žmonių smegeninėse? (Jiems tai tik į naudą!) O gal nieko nenorėjau pasakyti? Kas ten mane supaisys…

Vasaros naktys, vasaros naktys, kas virpesiais jums prilygti begali, žvaigždės, žiogai, šnabždesiai, šnaresiai, šieno kvapas ir basom per rasas. O karūnos verta ta, kuri žaibų pašvaistėm apsigobusi šuniui miegoti neleido, o aš vis laksčiau neva pas nykštukus ir rankas dangun iškėlusi siurbiau dangaus energijos šuorus savin, šypsojausi stebėdamasi savo pakitusiom sąmonės būsenom ir mano sapnas, prisiekiu, buvo daug tikroviškesnis už tikrovę. Supratau, kad gal ir neverta jų užsirašinėti, nes tie, kurie verti Sapnų vardo, kurie nėra tik buitinis kasdienybės suvirškinimas ar pasąmoningų troškimų išraiška, bet kokiu atveju išliks, kaip išlieka atminty svarbiausios vadinamosios realybės akimirkos. Šlovingos akimirkos.

O sulaukusi svilinančios vidurdienio kaitros pasipuošiau balta skrybėle plačiais plačiais kraštais, įmerkiau pėdas į geliantį ledinį šaltinį, pasibalnojau laumžirgius (žalius mėlynus raudonus), apsiraizgiau šlaunis painiom ežero žolėm, o tas svaigus dumblo kvapas, o ant kaklo visi galingi apsaugos ženklai, todėl dėl manęs nesijaudink, viskas man bus gerai.

Man sako, nesistebėkite, kad rugpjūtį miegate prastai, mat Marsas priartėjęs prie mūsų planetos labai neįprastai, o aš stebiuosi, kaip apskritai kas nors gali miegoti tiek daug, kiek aš, nes vyksta su mano kūnu keisti dalykai ir aš tik tikiuosi, kad viskas į gera. Visos tos spalvos, sapnai, nuojautos ir burtai, pasaulis regisi daug paslaptingesne vieta, nei buvau linkusi manyti. Gal ir gerai. Gal taip ir įdomiau.

Nors aš dėkinga ir tiems žmonėms, kurie traukia mane žemyn, sugriebę už čiurnos, kad nepakilčiau kaip balionėlis į giedras padanges, nes kas žino, kaip ten išgyvenčiau, kur nuskrisčiau ir ar ant kokios šakos nenusprogčiau, verčiau būti aitvaru, tik dar neradau guru, kuris virvelę prilaikytų.

Intuicija yra išminties akis (Sivananda).

Todėl sugrąžink mane į pasaulį, kur vyrauja ne usūrinio šuns, o flamingo spalvos, į pievas, kur ganosi vienaragiai, į naktis, kur atsigulus po milžiniška pilnatim netrukus aplink ima šmirinėti dvasios, į pokalbius, kur mes esame vienatvei pasmerkti ateiviai, liūdni bet geri bet liūdni bet geri bet liūdni bet geri…

Mirtis – vienintelė išmintinga patarėja. Kai tik tau ima atrodyti, – o tau visuomet taip atrodo, – kad tau nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigręžk į savo mirtį ir paklausk, ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti. Kad viskas yra niekai, išskyrus jos prisilietimą. „O aš tavęs dar nepaliečiau“, – pasakys tavoji mirtis.

Trečia knyga iš serijos apie Don Chuano mokymą, pirmosios dvi – apie kitokio pasaulio matymą psichotropinių augalų pagalba, todėl nedomina. Šįkart pradedama matyti daugiau savo paties tobulėjimo dėka, taigi įdomiau.

Medžiotojas žino, kad dar ne sykį įvilios grobį į spąstus, todėl nė kiek nesirūpina dėl ateities. Nerimauti – tai būti prieinamam. Kai nerimauji, būtinai kabiniesi į ką nors iš nevilties. O kartą įsikabinęs, neišvengiamai išvargsi pats ir nuvarginsi tą, į kurį kabiniesi.

Visą laiką Castaneda, rašantis knygą pirmuoju asmeniu, atsisako pripažinti sveiku protu nepaaiškinamus, bet su juo pačiu vykstančius reiškinius, tuo tarsi įtikinėdamas skaitytoją – štai, aš irgi netikėjau, bet tai tiesa! Toks stilius mažumėlę erzina, tarkim, lyginant su Ivanauskaite Kelionėje į Šambalą (kodėl pastaruoju metu mano skaitomos knygos prasideda žodžiais kelionė arba kelias?), kuri nėmaž nesiteisina pasakodama apie mistines patirtis, susitikimus su antgamtinėmis būtybėmis ir panašiai. Galbūt Castaneda tiesiog orientuojasi į platesnį skaitytojų ratą, ir nenorėdamas jų priblokšti gryna ezoterika, imasi atsargių įžanginių žingsnelių.

Niekada nereikia apgailestauti dėl to, ką padarei, pasakė jis. Vadinti savo poelgius menkais, blogais ar bjauriais – tai pataikauti savo reikšmingumo jausmui.

O šiaip knygelė, be abejo, naudinga ir įdomi, praplečianti akiratį, supažindinanti su indėnų šamanų filosofija, ir eilinį sykį patvirtinanti, kad kur žmogus beieškotų dvasinės pilnatvės – Meksikoj, Prancūzijoj ar Indijoj – keliai labai labai panašūs!

Kario menas – išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogiškosios būties siaubo ir stebuklingo jos grožio.

292 dykuma kvepiantys puslapiai.

Nė lašelio lietaus per visas Roko naktis, o mums iš Kauno skambina ir klausia, kaip gyvi po liūčių, mes sakom: ką? Maudynės ežere, miegas ant žolytės, ir muzika muzika muzika.

The Subways vokalistas, kaip ir buvo žadėjęs, nušoko nuo scenos ant gerbėjų rankų, tiesa, jos nestipriai laikė, vargšas nusibrozdino alkūnę, bet šiaip viskas gerai.

Didžiausias minias žmonių prie scenos sutraukė ne festivalio headliner‘iai – žvaigždės iš užsienio – o vietiniai AC/DC Tribute.lt:

Aš kažkaip visuomet pasisakau už progresą, todėl, kad ir kokie mieli bebūtų septyniasdešimtųjų roko atlikėjai

mano rankos kyla aukštyn ir kojos trypia, kai girdžiu tokias grupes, kaip estų pankrokeriai Bedwetters

arba švedų death metal atstovai Sonic Syndicate

Jau berods tapo tradicija tarp roko muzikantų įmesti kokią vieną nerokerišką grupę, tarkim, šiemet tai buvo Happyendless, kurių pasirodymu ir baigėsi festivalis, ir kurie nuoširdžiai sužavėjo savo profesionalumu, charizma, originalumu ir laisve.

Nors Roko naktų organizatoriams buvo paruošta staigmena – paliktas mažylis kačiukas, galbūt tikintis, kad jis taps festivalio talismanu, atkartojant šunelio Bliuzo istoriją, ir tos, ir šios naktys lieka ištikimos šunininkystei. Vėl vyko šių keturkojų lenktynės, kurių metu per lažybas surinkti pinigėliai atiteko beglobių gyvūnų organizacijai. Dalyvavo net du vipetai – Flora ir Kurtis, spėk, už ką aš stačiau?

Nors Flora pateko į nugalėtojų trejetuką, čempiono titulas atiteko šiam gražuoliui:

Pramogų netrūko, muzikos netrūko, gero oro netrūko. Kas kitąmet?

Geriausias jausmas – kad ir kur benukeliautum, jaustis kaip namie. Nes turi savo rankas, kojas, pilvą, nugarą, galvą, plaukus, nagus, visus vidaus organus, net jei kūnas ir pavargęs ar sužalotas, Tu turi savo mintis, įsitikinimus, jausmus, turi savo sielą, savo šerdį, ašį, tai, kas išreiškia Tavo būties esmę. Vadinasi, turi viską, ko Tau reikia.

Anksčiau stebėdavausi, kodėl įvairių religijų pradininkai bei pranašai aukština neturtą, askezę, juk jei viskas žmogui yra Dievo duota, tai finansinė padėtis taip pat, ir jei turčiui nereikia nuo aušros iki sutemų lenkti nugaros prie kokių fabriko staklių, jis gali šį laiką skirti maldai, meditacijai bei geriems darbams, ar ne taip? Betgi pasirodo, kad dažniausiai materialiniai turtai sukuria tokį puikių iliuzinį saugumo jausmą, jog žmogus nebejaučia poreikio siekti dvasinių lobių, ir nerimastingai miega apsikabinęs savo aukso puodą. Todėl Sidharta Gautama paliko savo karališkus rūmus, todėl Jėzus Kristus mokiniams liepė užmiršti viską, ką turėjo, todėl ir dabar girdžiu istorijas apie nuosavus verslus ir nekilnojamus turtus išparduodančius ir dvasinėn kelionėn susiruošiančiuosius trisdešimtmečius, ir visi jie sako – verta. Nes tai, ką randi, nepalyginamai brangiau. Saugumo jausmas iš išorės perkeliamas vidun.

Ir tada – kad ir kur benukeliautum, jautiesi kaip namie. Nes turi savo rankas, kojas…