Laimės paieškos rožiniam mieste

Mielos kolegės atrankų specialistės, kiek laiko skiriate vienam pokalbiui dėl darbo? Man paprastai užtenka pusvalandžio. Tai taip ir susidėlioju grafiką – dešimtą, pusę vienuoliktos, vienuoliktą ir t.t. Kai man skiria pokalbį be dvidešimt minučių kažkuri valanda, suprantu, kad kandidatus kaitalioja kas trečdalį valandos. Na, tiek laiko – dar pakenčiama, nors atrenkamieji neišvengiamai susitinka vienas su kitu ir mėto vertinančius konkurentiškus žvilgsnius.

Šįkart kaip tik skubu į pokalbį dėl darbo, be dvidešimt pirma. Lipu laiptais paskui moteriškę, kuri trypčioja prie skambučio, nedrįsdama spausti, suprantu – taip pat kandidatė. Spusteliu skambutį, duris praveria akivaizdžiai-administratorė, „aš į pokalbį dėl darbo“, „aš taip pat“, „prašom, užeikit, čia nusirenkit paltus, prisėskit, teks palaukti“. Akivaizdu, kad dėl laukimo nemeluoja – ant odinių foteliukų lūkuriuoja dar du. Kandidatai.

Ir dar vienas išeina iš kabineto, maloniai pakviesdamas sekantį. Kažkaip nenatūraliai šypsodamasis išskuodžia. Tarsi slėptų burnoj gerą dozę skanaus juoko. Ir paskui aš suprantu KODĖL.

Kandidatai keičia vienas kitą, ant foteliukų nuolat tupi po keturias – penkias žmogystas, ir aš, įsidrąsinusi laukiamojo senbuvė, teiraujuosi kaimynės (tos, kur bijojo spausti skambutį), kelintai valandai ji buvo kviesta. Išsiaiškinam, kad pokalbiams skirtas fantastiškai nuostabus laikas – po penkias minutes! Na, pamanau, šis atrankų specialistas turėtų būti kiaurai permatantis žmones, jei leidžia sau taip greit susidaryti visa lemiančią nuomonę. Ir greitai suprantu, kad NEKLYDAU. Toks žmogus Lietuvoje tik vienas.

Tai garsusis Psichologas, kurio nei vardo, nei pavardės neminėsiu, ir Tu komentaruose nespėliok (bijau psichologinio keršto), bet aš žinau, kad Tu žinai, apie ką aš.

Pamatau jį kviečiantį kitą kandidatą, ir galvoju ou mai, ou mai, (tikrai angliškai galvoju, prisiekiu), kaip greituoju būdu praryti šypseną. Bet štai, jis jau šypsosi man, vedasi į kabinetuką, ou mai. Klausia, kur aš jam matyta. Aš praveriu mažumėlę savo slepiamos šypsenos ir sakau, kad lyg nebuvom susitikę. Jis dar gudriau šypsosi (suprask – neišsisuksi, mažule), ir skatina priminti, kur buvom susitikę. Nors galiu galvą guldyti, kad jį pažįstu tik iš teliko, mykiu, kad gal kokiuose mokymuose jo vedamuose buvau (tikrai nebuvau!). Jau visai nerealiai gudriai šypsosi, klausia mano vardo pavardės, ieško CV. Neranda. Verčia lapus iš naujo. Neranda. Perklausia vardo pavardės. Verčia. Neranda. Verčia. Neranda. Juokauju, kad dabar reikės visą CV iš atminties pasakot. Pasirodo, nejuokinga – taip ir turiu daryti. Išgirdęs raktažodį psichologija istorijoje apie mano išsilavinimą, lemtingai sumirksi, o visą kitą laiką atidžiausiai išplėtęs akis stebeilijasi. Taip labai PSICHOLOGIŠKAI, kad net imu ir patikiu jo antgamtinėmis galiomis. O CV tai nėra. Klausia, kaip galės mane pakviest į antrą pokalbį. Sakau, gal ant lapelio užrašyt savo vardą pavardę? Sakau, gal paskui nueisit pas administratorę ir iš jos el. pašto išsitrauksit tą mano CV? Einam dabar pas ją, pasiūlo.

Administratorė lediniu veidu paklausia mano vardo pavardės, tuomet Į GOOGLE PAIEŠKOS LANGELĮ ĮVEDA MANO VARDĄ PAVARDĘ (pastarąją be vienos raidės, nors triskart pakartojau) bei žodį CV, ir pačiu lediniausiu balsu taria – ne, nieko neranda. Iš juoko man norisi trypti kojomis, žandai plyšta, bet o ką daryt. Administratorė mane leidžia prie savo kompiuterio (taip ir sužinau paslaptį, kokiu būdu reikia ieškoti pasimetusių gyvenimo aprašymų), nueinu į savo paštą, atspausdinu jiems tą CV.

Nešu Psichologui.

Suvokiu, kad per šias kelias minutes jau yra įvykęs kažkoks esminis lūžis mūsų bendravime, nes pereinama prie kreipinio Tu. Sako, va, kai susitiksime per kitą pokalbį, jame dalyvaus daugiau įmonės darbuotojų, viskas vyks bendra tvarka (?), kaip ir su kitais (??), jokių PROTEŽĖ (???????????????) nebus. Viskas aišku, sakau.

Mano žandų sproginėjimas jau kažkaip pasiekė akių obuolius, viskas sprogsta, ou mai. Ar aš gausiu šį darbą?

Na ir štai, galima švęsti, džiugi sukaktis – metai be darbo. Atsimenu pirmuosius šio tinklaraščio įrašus, kuomet guodžiausi, kad viskas mano gyvenime yra super tvarkoj, išskyrus tai, kad aštuonias valandas kasdien turiu riogsoti ten, kur netraukia širdis. Ir aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie, aplinkybėms susiklosčius taip, kaip jie svajojo, prisigalvoja naujų sąlygų laimei. Tikrai ne. Dabar viskas kuo puikiausia.

Tik aišku, šiek tiek apmaudu, kad laukiau, kol susiklostys aplinkybės, užuot ėmusis iniciatyvos ir išėjus iš darbo pati. Žaviuosi tais savo virtualiaisiais pažįstamais, kurie patys priėmė šį nelengvą, nesaugų ir visuomenę šokiruojantį sprendimą. Na, bet aš bent jau nepasidaviau ir neįsidarbinau (beigi gavau nemažą sumelę išeitinės kompensacijos).

Per šiuos metus buvau dešimtyje, o gal dvidešimtyje pokalbių dėl darbo. Nemanau, kad jie – laiko gaišimas. Susipažinau su nemažai Ypatingo Įdomumo Asmenybių. Deja, šioje sunkmečio nustekentoje valstybėlėje nė vienas nesugebėjo man pasiūlyti sumos, vertos vergavimo.

Užtat aplankiau penketą užsienio šalių poilsiniais-pramoginiais tikslais, ištekėjau, perskaičiau beveik septyniasdešimt įkvepiančių knygų, nes būtent taip aš suprantu gerą gyvenimą.

Ypač gerai gyvenimą suprasti man padeda visokios mokslinės laidos apie kosmoso platybes ir mūsų galaktikos kaimietiškumą, nes aš tuomet įsivaizduoju (aišku, milijono žmonių protai kartu sudėjus nesugebėtų to įsivaizduot, bet tarkim) visatą, ir tada kokią vietą joje užimu aš, arba laiko atkarpą nuo visatos gyvavimo pradžios, ir tuomet savo gyvenimo trukmę joje, na žodžiu, ir tada suvokiu, kad esu menkutė vienasekundė būtybėlė, kaip vaisinė muselė, ir todėl šį trumputį man duotą laiką turiu praleisti kopinėdama vaisius ar kitas gyvenimo gėrybes saldybes, o ne mėždama kokį svetimą mėšlą.

Dar pastebėjau tokią tendenciją, kad žmonės būna linkę sutikti su įraše mano pateikiama nuomone, tačiau juos stabdo mintis, kas bus, jei visi ims galvoti taip, kaip aš. Taip, jei niekas nedirbs, mes neturėsime gydytojų ir bandelių kepėjų, taip, jei visi pirks tik veislinius šunis, beglobių gyvūnų įstaigos bus perpildytos, ir globos namai taip pat (nepradėsiu vėl, ką manau apie įvaikinimą, nes aršioms diskusijoms nebus galo), ir pasaulis virs baisia baisia vieta… Ot ir ne! Žinai, kodėl? Nes niekada VISI žmonės nepradės galvoti taip, kaip aš. Ir todėl aš leisiu sau toliau būti laiminga likdama prie puikiosios savo nuomonės. O Tu kaip nori.

– Gatvės pilnos tokių, – liūdnai tarstelėjo jis. Jo akimis žiūrint, jei žmogus neturi pastogės, taip jam ir reikia, jei turi – ką nors apiplėšė.

Nes jei jau vaikų literatūrą skaitau, tai kodėl gi paaugliškos negaliu imtis? Juolab kad mano mąstysena kartais labai primena niolikmečių. O gal su amžium tai visai nesusiję? Nors gatvėmis su įtartinomis gaujomis nesišlaistau ir venų nesibadau, anarchijos dvasia ir pankai visuomet man kėlė dideliausias simpatijas.

Anarchizmas mėgsta teatrališkumą. Štai kur esmė. Žmonės tai pamiršta. Iš velnio reikia šaipytis, o ne kovoti su juo. Jie visuomet turės daugiau ginklų, jų bombos visados bus galingesnės. Kad ir kaip juos supykdytum, jie visada ras būdų, kaip tave dar labiau supykdyti. Mat daug labiau patyrę.

Anotacijoje minima, kad tai knyga tėvams, nesuprantantiems vaikų, ir atvirkščiai, bet tai aš nežinau, jei gimdytojai prisiskaitę manys, kad ant kiekvieno kampo jų atžalos laukia narkomanas su paruošta doze, o taikūs pasisėdėjimai gatvėje su gitara yra tik akių dūmimas, tai prie kokio savitarpio supratimo bus prieita?

Tai smegenų plovimas, suprantat? Turi eiti į mokyklą, laikyti egzaminus, stoti į universitetą ar koledžą, gauti darbą, ištekėti ar vesti, nepavėluoti į traukinį, antraip tavo gyvenimas nueis šuniui ant uodegos. Taigi. Vos gimęs pakliūni į jų nagus. Jie saugo kiekvieną tavo žingsnelį. Kai pats turėsi vaikų, jie ir jiems lieps nešioti plastikines kaukes ir įkvėpti tik tada, kai į skylę virš nosies įmes pensą.

O labiausiai man patiko Lilė (beje, kiekvieną skyrių pasakoja kitas veikėjas pirmuoju asmeniu, labai praverčia besimokantiems į tą pačią situaciją pažvelgti iš kelių pusių). Aišku, vėliau jos paveikslas susidarko, bet merginos idėjos, charakteris, gyvybingumas ir tikėjimas, kad ji yra stebuklas, – tai taip miela ir artima!

Tu gali daryti bet ką, kas tik šauna į galvą.
Tu manim netiki. Manai, kad tai mergiotei ne visi namie. Aha, man ne visi namie, nes aš esu aš. O kas tu? Tu tai jie. Net nežinai šito. Kertu lažybų, kad nė nebandei sužinoti.
***
Ištempk ausis. Tu gali būti kuo tik panorėsi. Tačiau būk atsargus. Tai burtai. Magija. Klausykis šių žodžių. Tu gali būti kas tik nori, tu gali daryti ką nori. Tu gali būti kas tik nori, tu gali daryti ką nori. Išmok šį burtažodį.

301 puslapis, kupinas tikroviškumo ir svaigiai (kaip dviprasmiškai skamba šios knygos kontekste) nuskraidinantis į paauglystę.

Vos gimęs kūdikis yra neįtikėtinai labai priklausomas nuo aplinkos, augant žmogus tampa vis labiau savarankišku, ir, reikia manyti, kad absoliuti nepriklausomybė nuo visko, kas supa mus, turėtų būti galutinė siekiamybė (taip mano ne tik budistai, bet ir aš).

Pamenu svaigias akimirkas gavus pirmąją algą, už kurią galėjau prisipirkti kokių tik noriu batų ir drabužių (veiksmas vyko Amerikoje, todėl neabejok jo realistiškumu – ten tikrai nereikia arti porą savaičių, kad įstengtum įsigyti džinsus), finansinė nepriklausomybė pakylėjo mane ant savo pūkuotų sparnų (ir kol kas dar nenubloškė žemėn). Aš tikriausiai visuomet buvau labai savarankiška, ir kai paauglystėje man reikdavo kaulyti pinigų iš tėvų arba jiems padedant rinktis rūbus, mane slėgdavo priklausomybės našta, ir suaugėliškas amžius man visų pirma asocijuojasi su požiūriu „turiu savo pinigų, perku ką noriu, su niekuo man nereikia tartis“. Nesakau, kad pinigai daro mane laiminga. Finansinė laisvė daro mane laiminga.

Kita priklausomybių rūšis, apie kurią labiausiai įprasta kalbėti, – alkoholis, tabakas, kava, narkotikai, vaistai – prie kurių pripranta kūnas. Ir protas su jausmais seka iš paskos. Atsipalaidavimas, užsimiršimas, gera nuotaika kyla ne iš vidaus, o iš pagalbinių priemonių. Iš pradžių asmuo renkasi sąmoningai, tikėdamasis malonumo ir manydamas, kad panorėjęs bet kada galės mesti. Kad jis yra stipresnis nei jo priklausomybė. O. Turbūt akivaizdu iš mano kalbėjimo tono, kad esu absoliučiai laisva nuo bet kokių svaigiųjų medžiagų. Jos man kažkaip nesiderina su nepriklausomo žmogaus paveikslu.

O labiausiai šįkart knietėjo paliežuvauti apie trečią priklausomybės rūšį – nuo žmonių. Būna, pasiskaitinėju Supermamų forumo širdies atvėrimo skyrelius (kartais iš nuobodulio, bet dažniausiai – kad įsitikinčiau dar kartą, kiek yra neapsakomai kvailų moterų ant mūsų žemės). Man patinka, kai žmonės išlieka vaikais savo širdyse, bet kai ir protas lieka penkiamečių lygyje, ir tikima pasakomis, kad po vestuvių princas su išrinktąja gyveno laimingai pakol pasimirė, tai jau atleiskit… Ir tada pokšt – neapsakomai netikėtai – nes tai atrodė nieku gyvu neįmanoma – vyrai jas palieka, ir Tu neįsivaizduoji, kokia katastrofa virsta jų gyvenimas! Mylėti, svajoti, džiaugtis šalia esančiu nuostabiu žmogumi – taip, tačiau naiviai tikėtis, kad skyrybų statistika kalba apie kitokius žmones, nei Tu ir aš, – hm. Nesakau, kad reikia nuolat gyventi gresiančio išsiskyrimo nuotaikomis, tačiau argi ne tas užsimiršimas, paskendimas rutinoje, kai atrodo, kad santuokiniais įžadais susaistytas sutuoktinis yra savaime suprantamas dalykas, todėl galima visad būti surūgusia ragana (ir niekad – riestauodege deive), ir tampa pagrindine skyrybų (ar neištikimybės) priežastimi? Arba čia neseniai Bėdų turgaus anonsą mačiau: šeima susilaukė dešimties vaikų, tikėjo – užaugins, tačiau vyras pasimirė ir liko viena moteriškė su tokiu būreliu atžalų, ir jau dabar blogai, ką daryt, padėkit. Nes kai būni nuo kažko priklausomas ir to netenki, pasaulis sugriūva. Mano giliu įsitikinimu, gyvenimo ašis ir stiprybės šaltinis visų pirma turi būti pats sau, ir jau tuomet, tapęs pilnaverte savarankiška asmenybe gali kurti gražius santykius su artima siela (jokiais būdais ašies neperkeliant svetur). Ir vaikų aš gyvenime turėsiu tiek, kiek manysiu galinti pati viena išauginti, nes niekad negali žinoti (kur dings vyras, haha).

Perskaičiau viską, ką parašiau, ir nusprendžiau šį įrašą priskirti laimės receptų kategorijai, nes galų gale laisvė ir nepriklausomybė yra vienas iš variantų, kaip aš suvokiu laimę. Na, galėčiau dėti tarp jų lygybės ženklą. Kuo mažiau dalykų yra Tau reikalingų, tuo mažiau katastrofų juos praradus. Kuo mažiau katastrofų, tuo daugiau palaimingos ramybės. Aleliuja.

Žinai, kaip būna, kai kartais lepteli kažką, dėl ko paskui prikandi liežuvį ir pagalvoji kaip aš čia taip. Tai man taip neseniai įvyko su viena jogos mokytoja, kai mes, kupinos didžios pagarbos viena kitai, nesusitarėm, kuri kurią praleis pirmą pro duris (idiotiška situacija, užknisa visada), ir man visai nemąstant išsprūdo „eikite pirma, juk Jūs vyresnė“. Nu kaip taip galima moteriai pasakyti?! Ji vis viena išsisuko, grįžusi kažko pasiimti, kad pirma praeičiau aš, o paskui, lipdama laiptais, kvatojo: „o aš dar ir nesijaučiu tokia visai sena!“.

Ir šioje vietoje būtų labai pravartu pastebėti, kad iš tiesų dauguma mano jogos mokytojų atrodo daug jauniau, nei jų-bendraamžės-ne-jogos-mokytojos. Ta, kuri yra mano pati pati mėgstamiausia, tai iš viso: ne tik aš, bet ir brolis, sesė, ir kiti (kaip paaiškėjo), manėme, kad ji maždaug mano amžiaus – 26-27 metų, ir kai vieno užsiėmimo metu ši leptelėjo, kad susipažino su joga būdama trisdešimties, visai grupei atvipo žandikauliai ir viena moteriškė tylutėliai, pratęsdama balses, numykė: tai kiek Jums metų?, bet klausimą ištarė lyg ir sau, todėl į jį nebuvo atsakyta; vėliau ta mokytoja kažkaip užsiminė, kad joga užsiima septynerius – aštuonerius metus, tai taip susiskaičiavom, kad jai jau netoli keturiasdešimties, ir dabar aš apskritai į ją kaip į stebuklą žiūriu (kai sėdžiu šalia, spoksau į veidą, netikiu jokiais būdais tokiu skaičiumi). Atrodo, lyg joga būtų jaunystės eliksyras (aišku, kalbu ne tik apie asanas: nepaprastai svarbu ir mityba, meditacija, gyvenimo filosofija ir požiūris į pasaulį), nes, sakau, turim ir daugiau gyvų pavyzdžių. Tai kaip faina!

O grįžtant prie tos anos mokytojos, kurią aš taip negražiai pavadinau vyresne: prasitariau sesei, kad nelaukiu jos užsiėmimo, nes bijau keršto. Ir neveltui – buvau pastatyta aukštyn kojomis ant smakro! Čia, aišku, juokauju dėl keršto – kai mane mokytojos taip pratampo, jaučiuosi kaip po fantastiško viso kūno masažo.

Man labai patinka, kad jogos centre, kurį dabar lankau, yra mokytojų įvairovė, ir kaskart eidama į užsiėmimą spėlioju, kas šiandien jį ves. Anksčiau poroje vietų teko lankyti jogą nuolat pas tą pačią mokytoją – viena iš jų buvo stebuklingai nuostabi – bet nemanau, kad yra gerai prisirišti prie asmenybės (tiesą sakant, siekdama radikalaus individualumo, aš apskritai esu linkusi neigti autoritetus). Viena mokytoja pastebi tai, ką praleidžia kita, kiekviena atskleidžia atskirą požiūrį į tuos pačius dalykus, ir taip gali atrasti savąją tiesą (individualume, šlovingasai o, klestėk!)

Pats baisiausias dalykas ne tas, kad vyrai laiko pareiga iš karto pasisiūlyti išsiskyrusiai moteriai, – atviravo man tetulė Chulija. – Svarbiausia, jų nuomone, kad bendraujant su išsiskyrusia nereikia jokios romantikos. Vyrai tokiais atvejais nededa nė menkiausių pastangų, kad laimėtų atsaką, jie nežarsto komplimentų, – tiesiog pateikia pasiūlymą kone iš pirmo žvilgsnio ir, be to, be jokios gėdos.

Ir taip, romano centre – meilė, tokia ne visai tradicinė: vos ne dvigubai vyresnei moteriai, kuri, nors kraujo ryšiais su pagrindiniu veikėju ir nesusijusi, visgi yra šiokia tokia giminaitė – dėdės žmonos sesuo. Ir dar išsiskyrusi. O Maritas – tas jau pagrindinis – kupinas jaunystės idealų, nepaprastai pasitikintis savimi ir savo jausmais (amžina meile), tirpstantis nuo bučinių ir maištaujantis prieš visą giminę. Žavu ir intriguoja.

Kartą Lučas Abrilis Marokinas vos neapsiverkė užsigalvojęs apie jaunas mamas, tikras dorovės sergėtojas ir paskalų aukas, gyvas palaidotas tarp nesibaigiančių rūpesčių dėl savo palikuonių; vargšelės atsisako eiti į šventes, kiną, keliauti, ir dėl to vyrai jas meta, mat dėl priverstinės vienatvės neišvengiamai pradeda nusidėti. O kuo joms įpėdiniai atsimoka už visas kančias ir bemieges naktis? Užaugę ir sukūrę savo šeimos židinius, jie pasmerkia motinas vienišai senatvei.

Tačiau čia tik pusė romano. Kas antras skyrius, leidžiantis atsipūsti nuo paaugliškos meilės seilėjimųsi, yra visai iš kitos operos – tai genijaus radijo pjesių rašytojo, dirbančio vergišku tempu, istorijos, persmelktos dramų, būdingų meksikietiškiems serialams. Romano autorius meistriškai laviruoja tarp dėmesio ties siužetu ir dramatizmą pajuokiančios satyros. Galų gale radijo pjesių autorius ima kraustytis iš proto, su užsidegimu ir pietietišku temperamentu žudyti savo veikėjus, perpindamas ir sumaišydamas jų istorijas, ir būtent šiose vietose aš likau stipriausiai sužavėta bei įkvėpta Mario Vargas Llosa talento – jis taip siautėja puslapiuose, šiaušdamas chaosą, kad net sulaikau kvapą, rydama akimis pastraipas.

Jo pasibjaurėjimas darbu – ta žeminančia, purvina veikla, tinkančia nebent laukiniams, – buvo toks didelis, kad jis net nesiėmė rinkti nuompinigių, iš kurių, tiesą pasakius, ir gyveno.

Man knygų skaitymas – ne tik dieviško talento sulčių siurbimas per šiaudelį, bet ir nemokamos kelionės po pasaulį, iš arčiausio įmanomo atstumo žvelgiant į skirtingos kultūros žmogiukų gyvenimus. Todėl stengiuosi vis kaitalioti lokacijos vietą, iš Indijos skrisdama Kalifornijon, iš ten – Prancūzijon, dabar jaučiuosi savaitę pailsėjusi Peru. Taip šilta visuose 392 puslapiuose!

Oi, kokis didis džiaugsmas vakar nutiko! Toma jau senokai kliedėjo, kad pirks šunį, ir štai pagaliau išaušo iškilmingoji diena, kai dailiu mostu buvau pakviesta padėti supirkti mažyliui kraitelį ir išsirinkti naująjį šeimos narį!

Tokios dienos man yra Vienetinės ir Stebuklingos (neveltui vakar buvo 27 – mano laimingas skaičius). Uojetau, kaip aš spurdėjau! Visos mielos smulkmenėlės – kad ir antkaklio rinkimasis: kaip manai, gal pagal jo kailio spalvą labiausiai tiktų žalias? Taip, iš tiesų, bet va šitas koks švelnutėlis! Kaži, kokio dydžio dabar jo kakliukas? Gal toks? O kuris pavadėlis geriausiai derėtų? O šitam žaislui jis dar ne per mažas? Tokio kamuolėlio negalės apžioti, imk mažesnį! Toliau važiuodami apžiūrinėjam ir glostinėjam naujuosius pirkinius, svarstydami, kas jam labiausiai patiks…

Tariamės, kad kuris mažylis pirmas pribėgs prie būsimųjų šeimininkių, tas ir bus Tikrasis, bet šuniukai supuola visi kartu, ir iš pradžių apskritai sunku juos atskirti, kuris yra kuris. Pamažu išaiškėja, kad vienintelė sesutė yra lengvos formos isterikė, spigiu balsu lojanti ant savo mamos ir kandžiojanti jai pavadį – ačiū, ne (be to, ir šiaip buvo nuspręsta auginti patinėlį). Kitas šunelis išsiskiria iš bandos ilgesniais gaurais – perkame valų terjerą, taigi toks pasišiaušėliškumas mažumėlę įtartinas. Lieka du. Vienas didesnis. Jis ir bus tas Tikrasis! Jėėėėėėėėi!!!

Mažiukui lauke šalta, mašinoj šalta, merginos prasisegioja paltus, glaudžia šunelį užanty, apklosto užtiesaliukais, ir štai vietoj inkštimo prasideda veidų laižymai, draugiški letenų tapšnojimai, glaustymaisi ir glostymaisi, ir vajetau, koks jis mielas! Ginčai dėl vardo (aš trokštu būti krikštamote, todėl nesiliaujamu srautu vardinu visus į galvą šaunančius įmanomus pavadinimus, apsistojama ties keliais variantais).

Ir štai – namai. Linksmas šunelis net pasišokinėdamas skuba apuostyti visų kampų, patikrinti šiukšliadėžės, ima ropštis ant sofos (negalima! kodėl negalima? tai galima? niu tai susitarkime dėl visokių naujų taisyklių!). Viskas beprotiškai nauja, švieža ir jaudinančiai smagu, ogi dar laukia tiek pirmųjų kartų – kaip susipažins su merginų tėvais, su pavadžiu, kaip miegos pirmąją naktį be brolių sesių ir mamos, kaip eis į lauką, kaip liūdės vienas paliktas namuose, kaip keis dantis, kaip susipažins su manąja šunyte… O aš, grįžusi namo, dar švelniau priglaudžiau savo šaunuolę – kaip gerai, brangioji, kad Tu jau žinai visas taisykles ir kad su Tavim nebėr vargų, vien džiaugsmai!

Ir tuomet dar prisimenu Ievą ir menkutes jos abejones, ar verta ir nebaisu pirkti šunelį, tai tikrai, mielieji ir mielosios, besąlygiška augintinio meilė ir visuomet nuoširdžiai rodomas džiaugsmas pamačius Tave atperka visas apkandžiotas šlepetes ir išvalytas balutes, prisiekiu!

(taip, aš atsimenu tą du vaikus auginančios J. G. žvilgsnį, kai mes su GinG aptarinėjome šunų auginimo niuansus, bet tai ką)

Aš nebuvau taip tvirtai įsitikinusi, bet Džemis pasakė, kad aš mergiotė, o mergiotės visada fantazuoja, todėl kiti žmonės jų nekenčia, ir jeigu aš pradėsiu elgtis kaip mergiotė, tai galiu eiti ir pasiieškoti kitų draugų.

Pagalvojau, kad šiokia tokia klasika, paskui man pasiūlė iš vaikų bibliotekos skyriaus ją pasiimti – pagalvojau: gal ji ne man?, paskui pasiėmiau, iš pradžių skaitėsi sunkiai – pagalvojau: jei būčiau aštuonerių, skaitytųsi smagiau, paskui viskas visai įdomiai įsibėgėjo ir jau nekantraudama laukiau, kaip tie dalykėliai baigsis, ir pabaiga visai ne banali.

Ar begali būti juokingiau – mokytojai perkelia į aukštesnę klasę bukagalvius ir tinginius kartu su gerais mokiniais, nes visi žmonės lygūs, ir mokytojai kuo rimčiausiai paaiškins jums, kad neperkelti mokiniai skaudžiau kentėtų dėl savo nepilnavertiškumo. Bet mes žinome, kad žmonės nėra lygūs ta prasme, kurią mums kai kas nori įpiršti; vieni žmonės yra apsukresni, vieni turi daugiau gabumų už kitus, vieni sugeba uždirbti daugiau, kiti uždirba mažiau, vienos moterys moka kepti skanesnius pyragus už kitas, žodžiu, kai kurie gimsta apdovanoti didesniais talentais negu dauguma paprastų žmonių.

Kiekvieną dieną stengiuosi nepamiršti vaiko savyje, žvelgti pasaulin su nuostaba, susižavėjimu ir šviežumo jausmu, kaip TADA, o bendraudama su mažyliais, nejučia perimu jų manieras, mimikas ir visuomet veidukuose aiškiai išpaišytas emocijas. Šios knygos pasakojimas atskleidžiamas šešerių – aštuonerių metų mergaitės žodžiais, puikiai atspindimas jos požiūris į suaugusiųjų reikalus. O kadangi mergaitė itin sumani ir guvi, istorija skaitosi lengvai, bet nėra pernelyg paprasta, aiški ir nuspėjama.

Žinoma, aš irgi greitai įžengsiu į tą pasaulį, kur kvapnios damos, rodos, tik sūpuojasi kėdėse, vėsinasi vėduoklėmis, gurkšnoja šaltą vandenį ir daugiau nieko neveikia.
***
Ėjau namo ir galvojau, kad mes su Džemiu kada nors užaugsime, bet mums jau beveik nebėra ko mokytis, nebent algebros.

Na, o knygoje gvildenama problema – kaip tamsūs, kompleksuoti ir degradavę žmonės gadina gyvenimą geriečiams šviesuoliams – ypač aktuali ir šiandien. Rimtai, kai pradedi gilintis, tai suvoki, kad tiems vargšams lyg ir nėra kaip kitokiais būti: jų tėvai ir seneliai, ir visa supanti aplinka suformavo į save panašius individus, kuriems tik gerti ir nervinti tvarkingus žmones rūpi, bet kita vertus – kodėl geriečiai turi kentėti?

Aš nusprendžiau, kad žmonės yra baisūs keistuoliai, pradėjau jų vengti ir stengiausi apie juos negalvoti, kol buvo įmanoma.
***
Beveik visi žmonės pasirodo neblogi, kai juos galų gale imi suprasti.

Keista, kad tais pačiais metais ta pati leidykla išleido tą pačią knygą dviem pavadinimais: Nežudyk strazdo giesmininko ir Nežudykit strazdo giesmininko. O puslapių 367.

Čia pastebėjau, kad jau senokai skyreliui Bedarbystės džiaugsmai nerašiau, tai kad neduokdie nepagalvotum, jog džiaugsmai liūdesiais pavirto, imuosi toliau gvildenti šią atktualią nūdienos temą.

Gal skaitei ar girdėjai, kad Kubiliaus jaunėliui sūnui teko laimė Darbo biržoje užsiregistruoti ir jis tėveliui papasakojo, kaip neefektyviai ši institucija dirba beigi valstybės lėšas švaisto. Atseit jos veikla nėra orientuota į rezultatą. O štai aš norėčiau paoponuoti gerb. jaunėliui (galų gale ir su Darbo biržos teikiamomis paslaugomis susiduriu jau ne pirmą mėnesį, o visus vienuolika). Mano nuomone, priešingai, ši institucija labai orientuota į rezultatą, o ne į konkretaus asmens poreikių tenkinimą, t.y. jiems aktualu bet kokiais įmanomais būdais sumažinti bedarbių skaičių neatsižvelgiant į nieką. Jau esu pasakojusi, kad pirmomis dienomis užsiregistravus Biržoje man buvo pasakyta, jog nei psichologų (mano išsilavinimas), nei personalo specialistų (mano darbo patirtis) Lietuvoje nereikia, todėl sugalvokime Tau naują specialybę – gal administratorė? Ir dabar beveik metus man siūlo įvairius sekretoriavimo darbus. Ir kadangi atsisakyti negalima, nes prarasi bedarbio statusą, aš pasakau, kad išsiųsiu CV, bet, aišku, nesiunčiu. Nes administratore dirbti nenoriu. Bet jiems reikia mane kažkur IŠKIŠTI.

Jau net nekalbu apie Darbo biržos skelbimuose siūlomą finansinį atlygį. Na gerai, kalbu. Ir turiu pastebėti, kalbu ne tik savo vardu – juk ir su draugais bedarbiais padiskutuojame, ir tos pačios institucijos koridoriuose girdžiu – siūlomos algos yra tokios juokingos, kad labiau apsimoka namie sėdėt (nes kuro kelionėms neišdegini ir valgyklose pietauti nereikia). O Biržos darbuotojos raukia antakius – juk tai geriau, nei nieko (nes pašalpos jau seniai nebegaunu). Tiesą sakant, aš su jomis ir nesiginčiju – žinau, kad jų toks darbas. IŠKIŠTI vargšą bedarbį kad ir už skatikus.

Nu ir dar su tais pačiais draugais bedarbiais padiskutuojame, kad meluoja sakantys, jog darbų nėra. Šią akimirką www.cv.lt 852 pasiūlymai, www.cvbankas.lt 1002, www.cvmarket.lt 718, www.cvonline.lt 783 siūlomi darbukai (aišku, dauguma jų kartojasi per visas keturias svetaines, bet vis tiek). O tie, kurie siūlo dirbti už labai mažai, dar ir www.ldb.lt pasiskelbia. Mano nuomone, dauguma likusiųjų be darbo pamato atsiveriančias galimybes įdomesnei veiklai ir nepuola į pirmą pasitaikiusį darbą už juokingus pinigus, išskyrus tuos, kuriuos spaudžia paskolų našta ir verkiantys alkani vaikai. Todėl į Darbo biržos specialistą, įkyriai siūlantį beleką ir grasinantį, kad atsisakius bus blogai, žiūrima ne kaip į reikalingą draugą pagalbininką, bet kaip į priešą, iš kurio pinklių reikia mokėti gudriai išsisukti.

Ir mano subjektyvia nuomone, jei šią valstybinę instituciją ir reiktų reorganizuoti, tai ta linkme, kad kiekvienam bedarbiui būtų padedama susirasti jo poreikius, polinkius ir lūkesčius atitinkantį darbą. Pabrėžiu – ne surasti darbą, o padėti susirasti. Argi aktyvus savarankiškas pilietis nėra mūsų siekiamybė?

Tokis štai būtų mano oponavimas Kubiliaus jaunėliui.

Medžiai patys negali patikėti tuo, kas jiems nutiko: svaigūs karuselės dūmai aplipdė pirštus ir sustingdė amžiams, o aš kasdien transformuojuosi į kobrą, skėrį ir žuvį, mikliai keičiu pavidalus, nepamiršdama kvėpuoti. Kažkas naktimis sužiaumoja visą mano šokoladą su braškėmis ir jogurtu, ir ne tik pasaulis sustingdytas, laikas taip pat.

Kaip gyvenu? Nuostabiausiai.

Lioviausi valgyti šiltakraujų gyvūnų lavonėlius, todėl dabar pusryčiams sumuštiniai su sūdyta lašiša, pietums orkaitėje kepta lašiša, o vakarienei ikrai ir daržovės, ir kiviai su varškės kremu. Nu ir tos visos trintos kreminės sriubos.

O kai mano šlaunys buvo gundančiai apvalios, guodžiau save, kad tai labai moteriška, o kai jos vėl artėja prie blauzdų apimties, nereikia guostis, reikia džiaugtis, nes aš šlovinu jaunystės kultą ir esu pasiryžusi jam vergauti, nes paauglės visuomet laimės prieš bobas savo išvaizda, o protą savo mažumėlę lavinu, taigi šia prasme neregresuoju (ir nestresuoju). Jaučiu net ir Gombrowicz‘ius man patiktų mažiau, jei būtų tik talentingas rašytojas, bet nebūtų bendramintis dėl jaunystės kulto ir vyriškumo išaukštinimo (jis rinkosi jaunuolį vs. jaunuolę, nes joje slypi motinystės užuomazga, kuri žada savo esybę atiduoti vaisiui, o ne pasaulio užkariavimui žavesiu). Ir bla bla bla nereikia man čia komentarų apie moters prigimtį, jei jau norite būti gyvūnėmis, tai kodėl siekiate tapti gražesnėmis už vyrus, juk visame faunos pasaulyje patinėliai savo išvaizda prieš pateles ir vienas prieš kitą pučiasi ir rungiasi, meskit šalin akių tušą ir plaukų tiesinimo žnyples, pažiūrėsiu, kas tuomet jus norės apvaisinti.

O įrašus jau gal kokius tris buvau per šį nerašymo laikotarpį pradėjusi, bet tam tikroj vietoj užstringu, ir nieko sau negaliu padaryti. Man dar niekad taip nebuvo. Jaučiuosi keistai neįgali suregzti ilgesnio nei viena pastraipa teksto. Tai varo mane iš proto. Ir paskui va kokie nenormalūs įrašai gaunasi. Maloniai prašau atleisti.

(nes man mylimasis sako, kad geriau rašyčiau savo nuomonę, nei tuos visus receptukus, bet aš sakau, kad mano nuomonė gali įžeisti nemažai žmonių, ir va, prašau (atleisti (iš užimamų pareigų (haha))))