2016 m. sausį žiūrėjau

2016-01-31

Marsietis (The Martian) – pakankamai įdomi mokslinė fantastika, tačiau vis kokių logikos klaustukų iškildavo ir jie trukdė šimtu procentu mėgautis filmu. Man labiau patinka tokie kūriniai apie keliones toliau, kurie iškelia įvairių temų pamąstymams apie tai, kas mes, kiek mes nežinom, ko mes siekiam ir kur einam. Šio filmo atveju nieko panašaus man neiškilo, taigi nevadinčiau jo prasmingu, nebent tik dėl to, kad nesiliaujama tikėti žmogiškumu – net JAV su Kinija susivienija, kad išgelbėtų vieną astronautą. Nors vėlgi, kiek tai susiję su žmogiškumu, o kiek – su viešaisiais ryšiais, nežinia… Filmą žiūrėti nebuvo nuobodu, holivudiškai tiksliai keliama ir išlaikoma įtampa ir panašiai, todėl planavau skirti jam 3 balus iš 5, tačiau pagalvojus, ar aš ką nors prisiminsiu po pusmečio – ai, visgi tik 2 balai.

Dogvilis (Dogville) – neįtikėtinai nuostabus, paveikus ir prasmingas Lars‘o von Trier‘o filmas apie tikrąją žmonių prigimtį ir kaip jos vedini galime imti elgtis susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Originali scenografija, puiki Nicole Kidman, netikėti siužeto vingiai. Filmas beveik trijų valandų ilgio – nemėgstu jokių ilgų kūrinių, bet nė akimirkai nesuabejojau, ar verta žiūrėti iki galo. 5 balai iš 5.

Tobulas jausmas (Perfect Sense) – tikra nuobodybė, filmo gale neištvėriau ir truputį užsiiminėjau pašaline veikla, nes viskas taip bukai nuspėjama, be mažiausios intrigėlės, be mažiausio stimulo pamąstyti, kad baisu. Tarsi klaiki pagal mano mėgstamo rašytojo Saramago romaną pastatyto filmo Aklumas (Blindness) kopija, Aklume prarandamas tik regos pojūtis, tačiau kiek daug apie žmoniją tokioje simbolinėje situacijoje autorius geba pasakyti, o čia pamažu praradinėjami visi pojūčiai, ir tiek – va, kaip baisu, maždaug jūs, žiūrovai, pasidžiaukit, kad turit visus penkis pojūčius ir pavadinkite dėl šio džiaugsmo mūsų filmą prasmingu. Ir dar banali meilės istorija… Fu. Tiesiog 1 balas iš 5.

Skafandras ir drugelis (Le scaphandre et le papillon)knyga nelabai patiko, bet buvau skaičiusi, kad filmas geresnis, todėl įsijungiau. Ir iš tiesų geresnis – visgi scenarijų matyt rašė ne paralyžuotas žmogus, taigi visaip įdomiai perpynė prisiminimus su kasdienybės realijom, dailiai atmieždamas jas fantazijų ir sapnų vaizdiniais. Tačiau kad filmas labai geras, irgi negalėčiau sakyti. 3 balai iš 5.

Danų mergina (The Danish Girl) – puikus filmas, leidžiantis dar kartą susimąstyti apie tai, kiek daug kančių sukeliame niekuo dėtiems žmonėms vien dėl to, kas atsisakome pripažinti jų teisę būti kitokiais, nei mes. Tai tikrais faktais paremta istorija apie transseksualę, kuriai vienai pirmųjų pasaulyje buvo atliktos lyties patvirtinimo operacijos. Jos vaidmenį nuostabiai atliko Eddie Redmayne, dar kartą įrodęs, kad yra vertas Oskaro. Tai kino juosta apie žmogiškumą, apie tikrą meilę, apie mūsų ribas. Ne veltui jis yra uždraustas daugelyje arabų šalių, kur žodis tolerancija tikriausiai skamba kaip keiksmažodis. 5 balai iš 5.

Tu gyvendamas džiaukis (Du levande) – nestandartinė švedų tragikomedija, kurioje, tiesą sakant, tragizmo įžvelgiau kur kas daugiau nei komiškumo. Toks egzistencinis, be vientiso scenarijaus, žmonių gyvenimo nuotrupos, atskleidžiančios bendrą mums visiems tiesą, kurią, išreikštą J. W. Goethe‘ės eilute iš jo Romos elegijų matome filmo pradžioje: Todėl tu gyvendamas džiaukis savo mieloje šiltoje lovoje, kol šaltos Letos bangos sušlapins tavo nykstančias pėdas. 4 balai iš 5.

Laiškai Džuljetai (Letters to Juliet) – sirguliavau, gulėjau lovoje, sunku buvo galvą nulaikyti, ką jau bekalbėti apie tai, kad ja ką nors rimto iš aukštųjų materijų gromuliuoti, todėl įsijungiau televizorių ir ten pamačiau Amandą Seyfried, kuri man yra labai graži, miela ir moteriška aktorė, į kurią visuomet smagu žiūrėti. Aišku, pats filmas – visiškai saldi moteriška romantiška banalybė su absoliučiai nuspėjamais siužeto vingiais, bet kartais norisi ir tokių, ypač kai sergi. 2 balai iš 5.

Jaunystė (Youth) – žinau, kad labai išgirtas filmas, bet toks pats buvo ir to paties režisieriaus La grande bellezza, kuris man visgi nelabai patiko. Youth pastatytas vėliau, ir jame jaučiasi daugiau brandos, išsikristalizavusio jausmo, vientisesnės filosofijos, nors šiaip ganėtinai panašus į La grande bellezza. Išsakyta daug minčių, kurias norisi imti ir užsirašyti. 4 balai iš 5.

The Big Short (nežinau, kaip lietuviai išvers) – penkiems Oskarams nominuotas filmas, paremtas tikrais faktais apie 2007-2008 metų finansinę krizę, apie kreditų burbulus ir apie žmones, kurie artėjančią ekonominę katastrofą numanė iš anksto (ir tuo pasinaudodami nemažai išlošė). Nors nemažai ko nesupratau dėl visų tų biržos maklerių vartojamų terminų, makroekonomikos vertinimo rodiklių ir panašiai, filmas vis tiek išlaikė mano dėmesį iki galo. Reiškia neblogas! 4 balai iš 5.

Mamytė (Mommy) – mano pirmoji pažintis su šių dienų legenda Xavier‘u Dolan‘u, pradedama nuo vieno garsiausių jo filmų. Tiesiog uau. Neįprastai jautri tema – apie mamos santykius su savo visur problemas keliančiu sūnumi; su tokiomis mamomis savo darbe susiduriu nuolat, stengiuosi joms padėti, sunku ir sudėtinga. Apie tai, ką reiškia būti mama, ką reiškia stengtis, klysti, ir kokia visgi galinga jėga yra mamos meilė. Pagal mano raudojimo intensyvumą ir išlietų ašarų kiekį tai ko gero stipriausias sausį mano žiūrėtas filmas. Neabejotinai 5 balai iš 5.

Gary Chapman, Ross Campbell: Penkios vaikų meilės kalbos. Kaip išmokti vaiko meilės kalbą

2016-01-27

Gary Chapman, Ross Campbell Penkios vaikų meilės kalbos. Kaip išmokti vaiko meilės kalbąKad vaikas pajustų meilę, privalome kalbėti unikalia jo meilės kalba. Kiekvienas savotiškai ir priima meilę. Yra penki pagrindiniai būdai, kuriais vaikai (o iš tiesų ir suaugusieji) kalba ir supranta meilės emocijas. Tai fizinis prisilietimas, padrąsinimas, kartu leidžiamas laikas, dovanos ir paslaugos. Jeigu jūsų šeimoje yra keletas vaikų, galimas daiktas, jie bendrauja skirtingomis kalbomis, nes, būdami skirtingos asmenybės, ir meilę supranta kiekvienas kitaip.

Ilgiuosi tikrai gerų grožinės literatūros kūrinių, o kol jų ieškau – šviečiuosi savęs ir savo santykių su aplinkiniais tobulinimo klausimais. Šįkart – apie vaikų auklėjimą, nors realiai knyga buvo parašyta kaip populiarumo sulaukusios knygos Penkios meilės kalbos adaptacija, pritaikant pavyzdžius tėvų – vaikų santykiams. Netgi ir čia yra nemažas skyrius apie tai, kaip sutuoktiniai turėtų išreikšti meilę vienas kitam, nes ne paslaptis, kad laimingi vaikai auga laimingų tėvų šeimoje. Visa knygos idėja remiasi mintimi, apie kurią kadaise John‘as Lennon‘as parašė gražią dainą – All You Need Is Love. Mylimas vaikas daug lengviau leidžiasi auklėjamas. Tikriausiai dauguma vaikų yra mylimi, tačiau ne visi tai jaučia – autoriai moko, kaip išreikšti savo meilę vaikui tai, kad jis tikrai jaustųsi mylimas.

Štai mano asmeninis sąrašas, mano paties „Reikalavimai, kad būčiau geras tėvas”:
1. Palaikyti savo vaiko emocijų rezervuarą pilną meilės – kalbėti penkiomis meilės kalbomis.
2. Naudoti pačius pozityviausius būdus, kuriais aš galiu kontroliuoti vaiko elgesį: prašymus, švelnų fizinį manipuliavimą, paliepimus, nuobaudas ir elgesio modifikavimą.
3. Su meile drausminti savo vaiką. Paklausti savęs: „Ko reikia šitam vaikui?”, o tada logiškai pasielgti.
4. Padaryti viską, kad suvaldyčiau savo paties pyktį tinkamai ir neišliečiau jo ant savo vaiko. Būti maloniam, bet tvirtam.
5. Labai stengtis, kad išmokyčiau vaiką susidoroti su pykčiu brandžiais būdais – tikslą pasiekti per šešiolika su puse metų.

Knygoje dėstomos tiesos atrodo tokios elementarios, paprastos ir savaime suprantamos, kad sunku suvokti, jog apie tai iš tiesų reikia rašyti, tačiau kai visa informacija susisteminama ir aiškiai primenama, lengviau susigaudyti savo santykiuose su vaiku, į kuriuos dažnai keblu pažvelgti tarsi per atstumą. Nepatiko, kad autoriai atvirai pabrėžia savo krikščioniškas pažiūras ir brukte bruka palyginimus iš Šventojo rašto, tai išties trukdė susikaupus skaityti. Kadangi knyga labai lengvai ir suprantamai parašyta, persiskaito itin greitai, todėl visai rekomenduočiau ją kiekvienam, turinčiam vaikų, nes kartais visai pravartu prisiminti, kaip labai mūsų artimiesiems reikia meilės.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Jean Dominique Bauby: Skafandras ir drugelis

2016-01-20

Jean Dominique Bauby Skafandras ir drugelisKoks paradoksas, kad laikas, kuris čia, palatoje, toks nejudrus, ten, už sienos, tiesiog beprotiškai lekia? Uždarame mano pasaulėlyje valandos slenka vangiai besirąžydamos, o mėnesiai prašvytuoja šalia kaip žaibai. Negaliu patikėti, kad jau rugpjūtis. Draugai, moterys, vaikai išsibarstė su atostogų vėjais. Mintimis keliauju į lauko stovyklas, kur jie apsistodavo vasarai, blogiausia, kad šita kelionė man šiek tiek drasko širdį. Bretanėje ilga vora vaikų atrieda žygio dviračiais. Jų veidai nušviesti šypsenų. Kai kurie seniai pasiekė didelių rūpesčių amžių, bet keliuose, kurių pakraščiuose žydi rododendrai, kiekvienas gali atrasti savo prarastąjį nekaltumą.

Šią knygą autorius parašė išmirksėdamas kiekvieną raidę kairiąja akimi – viena iš dviejų kūno vietų, kuri liko judri, šalia kaklo, kuriuo jis truputį galėdavo pasukti galvą. Sėkmingas žurnalų redaktorius, vyras, tėvas, mylimasis, gyvenęs klestintį gyvenimą staiga liko uždarytas savo paralyžuotame kūne su visiškai sveiku protu, nežabotu kūrybiškumu ir laisva vaizduote. Ir išmirksėjo po vieną raidę visą knygą.

Man tai pasirodė pakankama priežastimi tą knygą perskaityti – unikali proga pabandyti įsivaizduoti, ką jaučia tokią nežmonišką tragediją patyręs asmuo. Ir iš tiesų kai kurios knygos vietos priversdavo suvirpėti – ypač kai veikėjas prisimena, su kokiu atsainumu jis atlikdavo kasdienius darbus, o dabar negali net nubaidyti musės, atsitūpusios ant jo nosies.

Tačiau pabandymas įsijausti į paralyžuoto žmogaus būseną ir galbūt mėginimas labiau vertinti kasdienius dalykus, kuriuos turi, ir yra vienintelės stiprios šios knygos pusės. Nes kaip literatūros kūrinys ji manęs nesužavėjo ir jei nebūčiau žinojusi unikalios autoriaus situacijos, tikriausiai nė nebūčiau baigusi jos skaityti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Akvilė Kavaliauskaitė: Du gyvenimai per vieną vasarą

2016-01-18

Akvilė Kavaliauskaitė Du gyvenimai per vieną vasarą- Tai kokia tu draugė, jei nesakai tiesos?
- Niekam jokios tiesos nereikia. Visiems reikia tik malonios tiesos. Visi laukiam, kad kas nors prisipažintų mus slapta mylintis. Tikrovė – kitokia: daugumai aplinkinių nusispjaut į viską, išskyrus juos pačius.

Tai nėra tipiškas mano skaitinys, bet kai draugė pasiūlė – sutikau paimti ir pažiūrėti, kas naujo, kas gero lietuviškos literatūros padangėje. Ir ką – ne taip jau blogai! Kaip tik pasitaikė tingus sekmadienis, per kurį ir perskaičiaus tuos tris šimtus puslapių.

Šiaip pagrindinė veikėja tokia, su kuria man labai sunku susitapatinti – nuolat alkoholį gurkšnojanti apkūni jauna mergina, išvykusi uždarbiauti į Maljorką, tačiau darbo ieškanti vangiai ir apskritai į gyvenimą žiūrinti pakankamai atsainiai. Romane pasakojama tiek priešistorė, kodėl ji nusprendė bėgti iš Lietuvos, tiek jos nuotykiai saulėtoje saloje.

Knyga parašyta pakankamai sarkastiškai, be jokių meilikavimų, su savotišku humoru, kuris man tiko. Taip pat visuomet smagu skaityti savo šalies autorių kūrinius dėl to, kad nori nenori persišviečia tas tautinis mentalitetas, dalykai, kurių užsienietis skaitytojas nesuprastų, lygiai taip pat, kaip ir skaitant užsienio autorius kai kas lieka savaime aišku tik jų tautiečiams. Žodžiu, romanas patiko – toks savas, ironiškas ir nenuobodus.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Tom Thumb: Somewhere Over The Rainbow

2016-01-13

Tom Thumb Somewhere Over The RainbowFor some people, arriving at their first Rainbow Gathering is like coming home. Perhaps they have always dreamed of finding a place where they could belong, somewhere they could be themselves as they really are, not how they’ve learned to be. Yet until they first heard about the Rainbow they never dared believe such a place might exist. It sounded too good to be true.

Vis dar mano minčių neapleidžiant įspūdžiams iš rugpjūtį aplankyto Rainbow Gathering nusprendžiau perskaityti šios bendruomenės veterano knygą apie tai, kas iš tiesų yra Rainbow ir kas ten vyksta. Žinoma, kaip ir pats autorius pripažįsta, kiek žmonių – tiek nuomonių, tiek skirtingų suvokimo taškų ir požiūrių, tačiau jis tikrai nuoširdžiai stengėsi arba pasakoti tik savo patyrimus, arba pateikti kiek įmanoma objektyvesnę tiesą.

Spirituality surely dies the moment we take ourselves too seriously.

Knygos autorius laikosi skeptiško požiūrio į įvairias dvasines praktikas, sąmokslo teorijas ir juokiasi iš tų, kurie nepripažįsta akivaizdžiai įrodytų mokslinių tiesų (vienas vyrukas Rainbow jo paklausė, ar jis tikintis, kad egzistuoja bakterijos), nors turbūt pusė, jei ne daugiau, Rainbow šeimos narių tam yra pašventę savo gyvenimus, tad natūralu, jog knyga neatspindi visos nuotaikos. Visgi ji man puikiai padėjo susidėlioti galvoje mintis, įspūdžius ir patyrimus, kurie ošė tarsi chaotiškas uraganas pavadinimu et-kaip-ten-nerealiai-gera.

We have such a good time at the Rainbow Gatherings that I ask myself why so many of my good friends around the world are reluctant to come. There‘s so much fun, so much love, so much nature and good music, all for a small donation to the Magic Hat – who wouldn‘t want to be part of that?

Knygą rekomenduočiau skaityti turbūt tik tiems, kas Rainbow jau lankėsi, kaip nuostabų atsiminimų užkūriką, nes priešingu atveju velniai žino kokį vaizdą gali susikurti, kokių lūkesčių prisikurti ir ko tikėtis. O pats kūrinys parašytas gerai, sklandžiai, logiškai ir nuoširdžiai. Patiko.

We‘re not all dreamers in the Rainbow. There are cynics and activists, spiritual warriors and tourists. Some of us sit around the fire playing music all night, never getting to sleep before the dawn; others have already done an hour of yoga before the sun comes up. To walk around the circle is to stroll through the full spectrum of ages, personalities and backgrounds and yet there we are once again, following old Rainbow traditions and having the time of our lives. Our diversity is what gives us our unity.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

David Lodge: Mintijimai

2016-01-01

David Lodge MintijimaiVisada, regis, maniau, kad sąmonė yra meno sritis, ypač literatūros, o labiausiai – romano. Vis dėlto sąmonė, suvokimas yra tai, apie ką yra dauguma romanų, juoba maniškių. Sąmonė yra mano duona. Galbūt todėl aš niekada nepastebėjau jokios jos, kaip reiškinio, problematikos. Sąmonė yra tiesiog aplinka, kurioje žmogus gyvena ir suvokia turįs asmeninę tapatybę. Problema yra tai, kaip ją pateikti, ypač skirtingais aš, nei pats esi. Ta prasme romanus galima vadinti minties eksperimentais. Sukuri žmones, sustatai į hipotetinės situacijas ir nusprendi, kaip jie reaguos.

Penkis šimtus puslapių siekiantis didžiulis romanas, kurį atsiversdavau kaip atsvarą mano skaitomiems negrožinės literatūros kūriniams. Paremtas dviejų tarpusavyje susijusių žmonių dienoraščiais, daug intarpų, nesusijusių su pagrindine tema – viena veikėjų yra rašytoja, vedanti kūrybinio rašymo seminarus ir romane pateikiami jos studentų darbai, dažnai detaliai aprašoma architektūra, gamtovaizdžiai, universiteto problemos, mokslinės konferencijos programa ir panašiai. Aš, tiesą sakant, nesuprantu, kam viso to reikia, atrodo – vien tam, kad knyga gautųsi ne įprastų trijų, o būtent solidžių penkių šimtų puslapių. Aš visuomet vertinu trumpus, taiklius ir nugludintus kūrinius. Taip, dievinu haiku.

Visgi šios knygos siužetas kažkuo užkabino, kad ryžausi ją perskaityti iki galo. Nagrinėjami žmonių tarpusavio santykiai, neištikimybės problema, taip pat įdomūs ir moksliniai pamintijimai sąmonės tematika. Bet didelio įspūdžio tikrai nepaliko.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

2015-ųjų viršūnės

2015-12-31

Vieni geresnių metų mano ligšioliniame gyvenime. Gal net geriausi. Kol kas.

Metų knyga. Šiemet perskaičiau 32 knygą, vadinasi, vidutiniškai per mėnesį – 2,7 knygos. Palyginus su ankstesnių metų statistika, tai yra mažokai, kas man nutiko? Iš tiesų šiais metais kaip niekad anksčiau pasitaikė daug knygų, kurias pradėjusi skaityti, o kartais ir įpusėjusi, nuspręsdavau, kad man gaila joms laiko ir mesdavau skaityti. Bent su dešimčia tai tikrai taip nutiko, jei ne daugiau. Ir šiaip dažniau spoksojau į nuostabią gamtą, į dangų, medžius, vaivorykštes ir mėnulį, nei į knygas. Tačiau tos, kurias perskaitydavau iki galo, kokybe dažniausiai pasižymėdavo. Šių metų favoritės – Gretchen Rubin Laimės projektas, Clarissa Pinkola Estés Bėgančios su vilkais, Stephen LaBerge Exploring the World of Lucid Dreaming. Pirmą vietą turbūt visgi duočiau Bėgančioms su vilkais – ne veltui šią knygą skaičiau jau antrą kartą.

Metų vaizdas

Metų filmas. Geriausiais mano 2015-aisiais žiūrėtais filmais tapo Waking Life, The Science of Sleep ir Interstellar. Pirmieji du – apie sapnus, trečiasis – irgi kosmosas. Nežinau, kiek mane veikia tai, kad Waking Life žiūrėjau paskutinį iš šios trijulės, tačiau kažkaip norisi geriausio filmo apdovanojimą skirti būtent jam, ir dėl to, kad jį labiausiai norėčiau žiūrėti antrą kartą, ir dėl to, kad jis būtų mažiausiai įdomus plačiosioms masėms (kai tuo tarpu Interstellar buvo tikrai komerciškai sėkmingas).

Metų įvykis. Labai negražiai čia dabar pasielgsiu, bet dėl priežasčių, kurias žinodamas kuo puikiausiai mane suprastum, negaliu viešai tinklaraštyje įvardinti netgi dviejų iš trijų įvykių, nominuojamų geriausiojo metuose kategorijoje. Trečiasis tai būtų išėjimas iš darbo. Atsiprašau, kad skambu kaip nesąžininga slapukautoja, tačiau kai kurie dalykai neviešinami. Laimi vienas iš tų slapukų.

Metų vaizdas. Trys šio įrašo iliustracijos: pirmojoje mano mylimiausi šeimos vyrai, antrojoje nuostabus saulėtekis Bliuzo naktyse, trečiojoje – aš, nufotografuota brolio, ir saulėlydis. Vardan visų neįtikėtinai gražių dangaus vaizdų, matytų šiais metais, pirmą vietą skiriu gamtai, kurios kūriniams niekas negali prilygti grožiu ir įspūdingumu.

Metų atostogos. Birželį basčiausi po Gruziją, grįžus skridau kepinti bambos į Bodrumą Turkijoje, o rugpjūtį su margai tarptautine publika savaitę gyvenau Rainbow Gathering‘e. Šis įvykis ir tampa nugalėtoju mano metų atostogų nominacijoje. Grįžusi buvau tiek pilna įspūdžių, mano požiūrį į milijoną dalykų pakeitusių įvykių bei tiek apimta euforijos, kad netgi aš, kuri visą sielą geriausiai išlieju rašydama, neradau žodžių, kaip aprašyti tai, ką ten patyriau. Vyriškai racionaliai ir iš dalies panašiai kaip aš visa tai matė Jurgis Didžiulis, kuris buvo simbolinis žmogus, pirmas sutiktas Rainbow, padėjęs nešti mano daiktus ir paskui paskutinis asmuo, su kuriuo iš ten išvykdama atsisveikinau – tiesa, per tą laiką jis jau buvo grįžęs namo ir atsivežęs Ericą su sūnimis į Rainbow, kad pamatytų, kaip įmanoma gyventi utopijoje.

Metų vaizdas

Metų muzika. Šiemet daugiausia klausiausi Garbanoto bosisto, Devendros Banhart ir gal Edward‘o Sharpe? Devendra metai iš metų yra mano favoritas, tad šįkart gal nominaciją įteiksiu Garbanotam bosistui, kurio koncertuose šiemet lankiausi tris ar keturis kartus, kurio kompaktas nesustodamas sukosi mano mašinoj net ir muzikos festivalių metu, kurio daina Trippy Love beveik visus metus yra mano mobiliojo skambučio melodija, šalia kurio narių Rainbow sėdėjau šalia laukdama kasdienio maisto davinio ir kuris yra neįtikėtinas šviesulys lietuviškos muzikos padangėje. Va kaip.

Metų atradimas. Aš neatsimenu, kaip šią nominaciją sugalvojau, kažkaip ji man dubliuojasi su Metų įvykiu, tad ir vienas iš pretendentų būtų įvykis – slapukas, kitas – Rainbow Gathering, o trečias – sąmoningas sapnavimas. Tikriausiai laimėtoju tampa sąmoningas sapnavimas, kuris gali tapti puikiausiu pagrindu sąmoningam gyvenimui. Būtent šia idėja remiasi Tibeto sapnų ir miego joga. Saldžių sapnų 2016-aisiais!

Metų vaizdas

Elizabeth Gilbert: Big Magic

2015-12-29

Elizabeth Gilbert Big MagicI believe that our planet is inhabited not only by animals and plants and bacteria and viruses, but also by ideas. Ideas are a disembodied, energetic life-form. They are completely separate from us, but capable of interacting with us—albeit strangely. Ideas have no material body, but they do have consciousness, and they most certainly have will. Ideas are driven by a single impulse: to be made manifest. And the only way an idea can be made manifest in our world is through collaboration with a human partner. It is only through a human’s efforts that an idea can be escorted out of the ether and into the realm of the actual.

Net nežinau kaip apibūdinti šią knygą – šiaip gal turėtų būti priskirta motyvacinių-savipagalbos kūrinių lentynai, tačiau nors joje ir esama paskatinimų – eik, kurk, daryk, tu gali – daugiau dėmesio autorė skiria kūrybiškumo ir kūrybos prigimčiai nagrinėti, iš kur viskas atsiranda, kaip viskas vyksta, kas padeda, kas trukdo. Ji drąsiai laikosi pakankamai originalaus požiūrio apie tai, kad idėjos sklando ore ir susiranda mus, kūrėjus, kurie jas įkūnytų ir moko, kaip tinkamai su jomis elgtis, pateikdama sėkmingų ir nesėkmingų pavyzdžių iš savo kūrybinio kelio.

To put the story in perspective, consider this fact: The earliest evidence of recognizable human art is forty thousand years old. The earliest evidence of human agriculture, by contrast, is only ten thousand years old. Which means that somewhere in our collective evolutionary story, we decided it was way more important to make attractive, superfluous items than it was to learn how to regularly feed ourselves.

E. Gilbert negailestingai griauna mitus apie tai, koks turėtų būti, kaip atrodyti ir kaip elgtis tikras kūrėjas, laužo stereotipus, pasitelkdama vaizdžias analogijas, pasakoja, kaip jai pačiai pavykdavo susidoroti su kūrybiškumo krizėmis, ir visa tai daro taip nuoširdžiai, giliai ir įkvepiančiai, kad galiausiai vis tiek imi ir pavadini šia knygą motyvuojančiu savipagalbos kūriniu. Primygtinai rekomenduoju visiems kuriantiems žmonėms (o kitokių aš nepažįstu).

Inspiration is trying to send me messages in every form it can—through dreams, through portents, through clues, through coincidences, through déjà vu, through kismet, through surprising waves of attraction and reaction, through the chills that run up my arms, through the hair that stands up on the back of my neck, through the pleasure of something new and surprising, through stubborn ideas that keep me awake all night long . . . whatever works.
Inspiration is always trying to work with me.
So I sit there and I work, too.
That’s the deal.
I trust it; it trusts me.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Gentinis unikalumas

2015-12-19

Gyvendamas tarp žmonių nori nenori kartais save palygini su kitais – šioje vietoje aš silpnesnis, šitoj – stipresnis. Kartais norisi labiau pritapti, būti kaip dauguma, kartais – priešingai, išsiskirti savo unikalumu. Tačiau nors mums kartais norisi didžiuotis ar gėdytis tam tikrų asmeninių savybių, įpročių ar charakterio bruožų, nes jie nesutampa su paplitusiais plačiojoje visuomenėje, atidžiau pažvelgę galime pamatyti, kad jie nėra tokie jau unikalūs – nes mes juos tiesiog paveldėjome arba išmokome karta iš kartos.

Mano giminėje yra labai stipri moteriškoji linija – pradedant nuo prosenelės, kuri, būdama virš devyniasdešimties metų, prikepusi kotletukų bėgdavo (kol šilti) jais pavaišinti savo septyniasdešimtmetės dukros, mano močiutės, baigiant mūsų su mama bendravimu, mat ji man atstoja geriausią draugę, kurios kitos kaip ir neturiu, nes tiesiog nejaučiu tam poreikio.

Šiandien siūdama rankomis suknelę, kurią prieš tai rankomis siuvo ir dėvėjo mano mama, o dar prieš tai – mano močiutė, supratau, kiek daug dalykų, kuriais skiriuosi nuo daugumos savo draugių ar šiaip bendraamžių moterų, atėję būtent iš mano moteriškosios giminės linijos. Jei jau pradėjau nuo siuvimo – tai rūbu kiekiu. Mano rūbai užima keturių durų spintą, nekalbant apie maišuosna sukištus drabužius, kuriems dabar ne sezonas. Skaičiau ne vieną šiuolaikinę knygą apie stilių ir žinau, kad jos visos pataria turėti kuo mažiau, tačiau tarpusavyje derinamų rūbų, geriausia – laikytis dešimties drabužių sezonui taisyklės. O varge, nemeluosiu, aš bandžiau – ne kartą perrūšinėjau rūbus iš krūvos į krūvą, išmetinėjau, atidavinėjau, pardavinėjau, bet – kaip pilna keturių durų spinta, taip pilna. Ir dabar man toptelėjo mintis apie savo mamą, močiutę ir prosenelę – lygiai tas pats! Jos visos (kaip ir aš bei mano sesuo) labai mėgo sukneles, turėjo jų krūvas, tiksliau – keturių durų spintas, jei ne daugiau. Prosenelė buvo siuvėja – turiu jos siūtų suknelių. Tai suvokusi nusiraminau ir pamąsčiau, kad liausiuosi kovoti prieš prigimtį – matyt, mano giminės moterims turėti daug rūbų būtina, nes tik tokiu būdu galime patenkinti savo išvaizdos įvairovės poreikį.

Mano gamybos muilas

Mes visos mėgstam kiek įmanoma daugiau daryti pačios – virti kompotus, uogienes, šiaip ruošti maistą šeimai, puošti namus, siūti, megzti, nerti, aš dar ir į kosmetikos, muilų bei žvakių gamybą esu pilna galva pasinėrusi, mes visos kerpame savo vaikams, vyrams ir broliams plaukus. Mes su mama dažome viena kitai plaukus, mama tuo tarpu padėdavo močiutei cheminį susisukti. Mes visos niekuomet neturėjome problemų su pinigais, mes niekuomet kvailai neišlaidaujame, mokame taupyti. Mes visos mokame tų pinigų prasimanyti – neleidžiame sau turėti tik vieno pajamų šaltinio. Šalia mūsų beveik visuomet yra stiprūs ir rūpestingi vyrai, kurie leidžia mums jaustis saugioms, mylimoms ir laimingoms.

Kaip gera, kad su amžiumi pagaliau ateina suvokimas apie savo unikalumą kaip teigiamą bruožą. Jaukių artėjančių ir Tau.

Amanda Palmer: The Art of Asking

2015-12-15

Amanda Palmer The Art of AskingEverybody struggles with asking.
From what I’ve seen, it isn’t so much the act of asking that paralyzes us—it’s what lies beneath: the fear of being vulnerable, the fear of rejection, the fear of looking needy or weak. The fear of being seen as a burdensome member of the community instead of a productive one.
It points, fundamentally, to our separation from one another.

Amanda Palmer žaviuosi jau seniai, nuo pirmųjų The Dresden Dolls dainų. Dabar ši nuostabi moteris subrendo, parašė knygą ir pagimdė sūnų, tačiau pankiška dvasia ir nenumaldomas troškimas pasitikėti žmonija niekur nedingo, jis tik tapo labiau įsisąmonintas ir suvoktas, o tam, tikiu, nemažai pasitarnavo ir pats knygos rašymo procesas. Jei tokios Lietuvos žiniasklaidos žvaigždutės kaip Andrius Užkalnis ar Ilzė Butkutė viešai ir atvirai pliekia visus prašytojus, ragindami visus visada viską daryti tik už pinigus, ir kuo didesnius – tuo geriau, tai Amanda Palmer, priešingai, ragina prašyti, nebijoti ieškoti jungčių su žmonėmis, nesvarbu, pažįstamais ar nepažįstamais. Ji nesako, kad pinigai yra blogis, tačiau yra kai kas svarbiau už juos – žmogiškumas. Todėl ji šimtąkart mieliau naudojasi couchsurfing‘o paslaugomis nei viešbučiais, net ir dabar, kai turi pakankamai pinigų – nes šaltas beveidis kambarys yra niekas palyginus su galimybe prisiliesti prie kito žmogaus gyvenimo.

Those who can ask without shame are viewing themselves in collaboration with—rather than in competition with—the world.
Asking for help with shame says:
You have the power over me.
Asking with condescension says:
I have the power over you.
But asking for help with gratitude says:
We have the power to help each other.

Knygoje autorė pristato savo gyvenimo filosofiją, kuri apima tiek įdomų požiūrį į kūrybą ir meną, tiek į žmones ir santykius tarp jų, tiek į prašymo, davimo ir gavimo procesus. Ji nagrinėja, kodėl žmonėms ir netgi kartais jai pačiai taip sunku prašyti, kas už to slypi, kuo skiriasi prašymas nuo maldavimo ar reikalavimo (galimybe priimti atsakymą ne ir galios pasiskirstymo santykiu), taip pat iki ašarų nuoširdžiai aprašo savo kaip menininkės bei kaip asmenybės augimo kelią nevengdama itin intymių detalių. Skaitant apie kai kuriuos skaudulius, atrodo, padarytum bet ką, kad dabar galėtum apkabinti autorę, tačiau smagu žinoti, kad jos gyvenime visuomet buvo minios žmonių, kurie iš tiesų ją tomis akimirkomis apkabindavo. Mums visiems šimtąkart labiau reikia apkabinimų nei pinigų.

There’s a difference between wanting to be looked at and wanting to be seen.
When you are looked at, your eyes can stay blissfully closed. You suck energy, you steal the spotlight. When you are seen, your eyes must be open, as you are seeing and recognizing your witness. You accept energy and you generate energy. You create light.
One is exhibitionism, the other is connection.
Not everybody wants to be looked at.
Everybody wants to be seen.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.