• Renginiai


    Rašymo terapija


    Giluminis atsipalaidavimas

    Mama dukra


    Laiminga kasdien


    Rojaus sode


    Rašymo terapija


    Rašymo terapija


    Mama-dukra


  • Delčia

    2020-01-17

    Būna tokių dienų, kai, atrodo, kažkas kaišioja pagalius į ratus ir neleidžia Tavo pasirinktu būdu ir tempu keliauti ten, kur esi sugalvojusi.

    Man šiandien tokia diena – Feisbukas, net nepaaiškinęs kodėl, savaitei mane užblokavo, pagrindinis šeimos kompas tiesiog akyse ėmė ir sugedo, o antrasis, atsarginis – toks lėtas, kad keliems laiškams išsiųsti sugaišau valandą.

    Tačiau aš nesipiktinu ir nesinervinu, suprantu, kad čia greičiausiai šiandien stosianti Delčia kviečia mane pristabdyti arklius ir sulėtinti gyvenimą, ypač tą virtualųjį (bet aš dar turiu telefoną ir Instagramą, cha cha cha!!!).

    Laimė

    Atmirkau gerai vonioje, skyriau pakankamai laiko knygai, o palo santo aromatas visiškai išsklaidė bet kokias slogias energijas.

    Kartais reikia tiesiog priimti pauzes atvira širdimi, nes jos – kaip bangų atoslūgiai, po kurių vėl kilsime aukštyn!

    Caroline Myss: Kas tu esi? Archetipai

    2020-01-14

    Mums sunku suvokti, kad talentas dažniausiai yra tai, ką darome, o ne tai, ką turime. Talentas yra gyvas, kitaip tariant – tai potenciali energija, snaudžianti mumyse, kol ras kaip pasireikšti. Bet mes vertiname talentą per finansinės perspektyvos prizmę ir manome, kad jis neturi jokios vertės, jei negalime iš to užsidirbti.

    Ieškojau šviežio požiūrio į archetipus – apie tuos, kuriuos aprašė Carl’as Gustav’as Jung’as, teko nemažai girdėti studijuojant universitete, vėliau – savarankiškai nagrinėti žavintis Clarissos Pinkola Estes Bėgančiomis su vilkais.

    Na ir ką – pasiėmiau šį New York Times bestselerį, kaip skelbiama ant knygos viršelio. Iš pradžių lyg skaitėsi įdomiai, tačiau kuo toliau, tuo nuobodžiau darėsi, nes viskas panėšėjo į Cosmopolitan žurnalo pilstymus su aiškiais konkrečiais patarimais kiekvieno skyriaus pabaigoje apie tai, ką daryti, jei Tavyje ryškus vienas ar kitas archetipas.

    Knygoje aprašomi ne tik tokie iš senovės glūdumų mus lydintys archetipai, kaip Karalienė, Maištininkė ar Regėtoja, bet ir šiuolaikiniai, susiformavę vos paskutiniais šimtmečiais: Mados sekėja, Sportininkė, Dvasingumo ieškotoja.

    Laimė

    Kai kuriose vietose, atrodo, pilstoma iš tuščio į kiaurą vien dėl to, kad būtų daugiau puslapių knygoje – pavyzdžiui, prie kiekvieno archetipo, kuris aprašomas kaip moteriškas, yra skyrelis apie vyriškąjį atitikmenį, kuris, beje, beveik niekuo nesiskiria nuo moteriškojo, pvz., vyriškasis Advokatės atitikmuo yra Advokatas, Globėjos – Globėjas, o štai Intelektualės – nepatikėsi! – Intelektualas.

    Kita vertus, įdomu buvo sužinoti archetipų, kurie man visai nebūdingi, motyvus ir apie jų vidinį gyvenimą. Tarkim, man svetimi su kūniškumu ir išoriniu savęs puoselėjimu archetipai – Sportininkės ar Mados sekėjos. Perskaičiusi skyrius apie juos praplėčiau akiratį ir dar kartą įsitikinau, kokios mes visos skirtingos ir kaip įvairiai žvelgiame į save bei pasaulį.

    Taip aš šią knygą ir perskaičiau vargais negalais – kaip kokį Cosmo. Jokių gilių įžvalgų, jokių Aha! momentų, jokių išsamesnių analizių. Jei kartais būtent tokios knygos ir ieškai – tuomet ši tiks!

    Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.

    Laisvės gynėjų diena

    2020-01-13

    Kai tamsiais sausio 13-osios rytais degu žvakutes ant palangės, visuomet susigraudinu ir apsiašaroju, o kai pamatau jas žibant kituose languose ir pradedu pasakoti vaikams apie tai, ką jos simbolizuoja, toks didžiulis gniutulas užgniaužia gerklę, kad prašnekėti negaliu.

    Nes, tai, ką laisvės gynėjai padarė aną sausio 13-ąją, taip neapsakomai didinga, kad jausmai tampa žymiai galingesni už juos galinčius apibrėžti žodžius. Net ir šį įrašą rašydama vis stabteliu, ištrinu, rašau iš naujo, sunku tinkamai nusakyti, ką noriu.

    Kai kalbame apie tokias bendražmogiškas vertybes, kaip empatija, atjauta, mielaširdystė, pasiaukojimas, laisvės gynėjų portretuose jos švyti ryškiausiai. Kalbu ne tik apie tuos, kurie vardan mūsų paaukojo savo gyvybę. Jų vietoje galėjo būti bet kuris kitas, tą lemtingąją naktį buvęs prie strateginių mūsų valstybės objektų. Jų vietoje galėjo būti mano mama ir tėtis.

    Galvodama apie žmones, kurie nedvejodami ėjo ginti savo vertybių, savo ir savo vaikų ateities, o kartu ir mūsų visų laisvės, kuo žemiausiai lenkiu galvą. Iš begalinės pagarbos ir dėkingumo. Už drąsą stoti prieš agresorius be ginklų, su dainomis ir susikibus už rankų aplink laužus.

    Laimė

    Manau, šią dieną, prisimindami žuvusius už mūsų laisvę, kiekvienas galime skirti bent kelias minutes savo laiko, uždegti žvakutę ir apmąstyti tai, kas mums yra laisvė ir ką mes su ja veikiame.

    Ar mums pakanka drąsos kasdien pakovoti už tai, kas mums yra svarbu? Ar esame pasiryžę paaukoti patogų rutininį komfortą vardan savo pamatinių vertybių? Ar į agresiją atsakome agresija, ar sugebame nuginkluoti kitą vidine ramybe, harmonija ir taika? Ar ne pernelyg dažnai užmerkdami akis einame į kompromisą su „na, taip jau yra, nieko čia nepakeisi“?

    Prasmingos Laisvės gynėjų dienos!

    Apie pilnatį

    2020-01-10

    Vakar popiet išėjusi į kiemą, net aiktelėjau išvydusi beveik išpilnėjusį Mėnulį – tokį didelį, artimą ir įspūdingą! Šįvakar stoja pirmoji šių metų pilnatis, o kartu su ja sulauksime ir Mėnulio užtemimo – na ir galingas laikas, ar ne?

    Senovėje žmonės žymiai stipriau nei šiandieniniai jautė ryšį su mūsų Žemės palydovu, ir ne tik gyveno Mėnulio ritmu, bet ir kiekvienai pilnačiai buvo suteikę atskirą pavadinimą. Pavyzdžiui, šįvakar stosianti buvo vadinama Vilko pilnatimi, mat jos metu ypač puikiai girdėdavosi Mėnulin staugiantys alkani vilkai.

    Laimė

    Anksčiau pilnaties metu tapdavau žymiai irzlesnė, piktesnė, jautresnė, greitesnė pratrūkti ir išlieti savo emocijas, net ir užstaugti kaip ta alkana vilkė galėdavau. Tačiau dabar vis dažniau pastebiu, kad kai ėmiau gyventi vidinėje harmonijoje ir darnoje, per pilnatį man nieko nesinori labiau nei visomis išgalėmis švęsti Gyvenimą!

    O koks Tavo santykis su šia Mėnulio faze? Ar intuityviai nujauti, kada ji ateina? Gal pastebi pilnatį per kitų žmonių elgesį (kaip kad mano vyras, kuriam darbe tenka daug bendrauti) arba per savo vidines jausenas (kaip aš)? Gal turi kokių nors raganiškų ritualų šiai fazei atšvęsti?

    Apie odą

    2020-01-06

    Mūsų kūnus nuo išorinio pasaulio skiria didžiausias mūsų organas – oda (ar žinojai, kad vidutinio žmogaus oda užima beveik du kvadratinius metrus ploto?). Dabar jau tampa populiaru kalbėti apie tai, kad reikia mylėti savo kūną tokį, koks jis yra, nepaisant jo proporcijų ir svorio, o štai apie odą prisimename tik tuomet, kai nusipraususios tepamės ją kremu ar kai ją ima perštėti.

    Kartais atrodo, kad ta oda – tikra mūsų išdavikė: susiruoši į pasimatymą, žiūrėk – spuogas vidury kaktos išdygo; širdyje jautiesi tarsi šešiolikos, o raukšlės byloja, kad Tau jau senokai virš keturiasdešimt; o kur dar celiulitas, kai susiruoši pasimėgauti saulės voniomis paplūdimyje…

    Beje, ar žinojai, kad moterų oda nuo vyrų gerokai skiriasi – mūsiškė yra net dvidešimčia procentų plonesnė, kalogeno ir riebalinių liaukų tankis mūsų odoje mažesnis, o fibrilės mūsų dermoje išsidėsčiusios kitaip, nes tokiu būdu oda gali geriau prisitaikyti, kai jai prireikia greitai išsiplėsti nėštumo metu. Deja, tai reiškia, kad ir senėjimo požymiai mus užklumpa anksčiau ir akivaizdžiau, nei vyrus.

    Kodėl apie tai kalbu šiame tinklaraštyje? Ne, nepretenduoju į dermatologų ar kosmetologų pozicijas.

    Tiesiog esu tikra, kad laimė prasideda nuo meilės, meilė aplinkiniams prasideda nuo meilės sau, o meilė sau prasideda nuo meilės savo kūnui.

    Todėl kviečiu šią savaitę daugiau dėmesio skirti savo odai – ji atlieka tiek daug gyvybiškai svarbių funkcijų: saugo mūsų vidaus organus, raumenis ir kaulus, šalina toksinus, reguliuoja temperatūrą, be to – ja mes jaučiame mylimojo prisiglaudimą, vėją pajūryje, šlapius keturkojo bučinius, saulės spindulius; ja mes jaučiame pasaulį.

    Būk švelni savo odai – atidžiau paglostyk ją tepdamasi kremu, palepink maloniomis procedūromis, atkreipk dėmesį, kokia ji svarbi daugelyje gyvenimo situacijų ir paskirk jai sąmoningą dėkingumo žinutę. Pamatysi, nuo to oda ims švytėti ryškiau nei nuo prabangiausios pudros!

    Laimė

    Kad oda rūpintis būtų maloniau, vienai Jūsų noriu padovanoti savo gamintą muilą su degutu. Jis tikrai nekvepia saldainiais ar pavasariniais žiedais, kvapas yra itin specifinis ir daugeliui gal net nemalonus, tačiau šis muilas nuostabiai tinka žmonėms, sergantiems dermatitu, egzema, seborėja, psoriaze, kojų grybeliu, pūsleline, niežais, tiems, kurių oda pleiskanoja ir yra žaizdota. Jei nori – užsuk į mano paskyrą Feisbuke.

    Būkime sau švelnios!

    Apie emocinio kūno treniravimą

    2020-01-05

    Konsultacijų metu žmonės neretai guodžiasi dėl savitvardos ir savikontrolės praradimo užplūdus intensyvioms emocijoms.

    Kai esame visiškai ramūs, racionaliu protu suvokiame, kad nedera šaukti, svaidytis žodžiais, kurių paskui gailėsimės, kad tiesiog nereikia nervintis. Tačiau kai visas kūnas ir mintys yra apimti stiprių jausmų, išlaikyti šaltakraujiškumo nepavyksta.

    Ką daryti?

    Kai nesportuojančiam žmogui tenka greitai užbėgti laiptais į devintą aukštą, jis ima vos gaudyti orą, sunkiai kvėpuoja, būna išpiltas prakaito ir labai pailsęs. Ką rekomenduotum jam, jei jis pasiskųstų, kad sunku laiptais greitai kopti?

    Laimė

    Greičiausiai pasiūlytum reguliariai treniruotis, ar ne? Kasdien po truputį vis didinti laiptų skaičių ir tempą, kol galiausiai kūnas bus tiek sustiprėjęs, jog užbėgimas į devintą aukštą jausis tiesiog kaip lengva mankštelė.

    Lygiai taip pat mes galime treniruoti ir savo emocinį kūną. Tuomet, kai reikalo greitai kažkur užbėgti nėra, kai protas ramus, mes galime pažaisti pakviesdami į sąmonės lauką įvairias emocijas, stebėti, kaip jų valdomas jaučiasi kūnas, kaip laksto mintys, ir galiausiai kaip mums panorėjus tos emocijos vėl išsisklaido ten, iš kur ir buvo kilusios – neutraliame sąmonės lauke.

    Tokias grupines treniruotes mes atliekame Giluminio atsipalaidavimo praktikų metu. Jei norėtum prisijungti, nuo sausio 15 lauksim Tavęs trečiadienio vakarais.

    Apie laimės įverčius

    2020-01-03

    Vakar savo tinklaraščio paskyroje Feisbuke uždaviau klausimą, kiek balų iš dešimties jautiesi laiminga šią akimirką, kur 10 – aukščiausias galimas balas, absoliuti laimė. Šiuo metu esu sulaukusi 60 žmonių atsakymų, didžiausias atsakymas buvo 10, mažiausias – 3.

    Prieš atlikdama šį mažą eksperimentą buvau iškėlusi hipotezę, kad dauguma savo laimingumą įvertintų 8 balais, nes manau, kad kai jau būna labai blogai (tarkim, mažiau už vidutinį 5 – taip įvertinusių buvo du žmonės, vienas parašė 3, kitas 4), greičiausiai asmuo jau imasi tam tikrų veiksmų situacijai pataisyti, na, o pripažinti, kad esi absoliučiai laimingas, kaip padarė kiek daugiau nei 10 procentų apklaustųjų, reikia aukšto sąmoningumo laipsnio ir gal kartais net drąsos ????.

    Taigi, apskaičiavus visų apklaustų tinklaraščio skaitytojų subjektyviai įsivertintos laimės vidurkį, gavau 7,73. Vadinasi, mano hipotezė pasitvirtino! Dauguma žmonių mano, kad jie yra daugmaž laimingi, bet ne iki galo, nes iki pilnos laimės jiems trūksta keleto dalykų.

    Puikiai suprantu, kad vien nuo to, kad čia dabar kažką parašysiu, Tavo gyvenimas nepasikeis, tačiau jei bent vienam žmogui viduje kažkas surezonuos, mano misija bus pasiekta.

    Noriu, kad suvoktum, kad dabar, būtent dabar, ši akimirka, yra visiškai tobula.

    Laimė

    Tu esi pakankama(s), tu turi pakankamai ir darai pakankamai, kad būtent šią akimirką jaustumeis visiškai, šimtu procentų laiminga(s). Taip, greičiausiai turi tam tikrų tikslų, kurių sieki, gal šiuo metu kažką skauda, gal kažko trūksta, gal kažkas galėtų būti kitaip.

    Jei jautiesi visiškai laiminga(s), nereiškia, kad reikia liautis siekus savo tikslų ar malšinti skausmus. Tuomet, kai tikslus pasieksi, taip pat galėsi jaustis visiškai laiminga(s), net ir jei Tavo galvoje ir širdyje jau bus gimę nauji tikslai. Sutelkus visą sąmoningą dėmesį į tai, kas yra, o ne tai, ko nėra (nes to nėra – kam apie tai galvoti?), kaipmat gali pasijusti kitaip.

    Bet dabar – būtent dabar – yra nuostabi akimirka. Ir pasinerdama(s) į ją, bent sekundei užmiršdama(s) praeitį ir ateitį, visiškai ir absoliučiai išlikdama(s) šioje dabarties akimirkoje, gali būti laiminga(s) dešimt balų.

    To Tau ir linkiu!

    2019-ųjų viršūnės

    2019-12-31

    Kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį, uoliai kasmet paskutinę metų dieną skelbdavau savo metų mėgstamiausius dalykus, ir tai buvo nuostabi praktika apžvelgiant ir atsisveikinant su iškeliaujančiais metais. Bet pernai kažkodėl to nepadariau ir labai gailiuosi. Kad daugiau gailėtis netektų, grįžtu su metų apžvalga.

    Metų knyga. Šiemet nemažai laiko praleidau skaitydama, tačiau daugiausia tai buvo ne grožinė literatūra, o saviugdos knygos. Tradiciškai geriausios knygos apdovanojimui nominuodavau tris kūrinius, kuriuos įvertinau dešimčia balų, bet šiemet tokių nuostabių buvo net penki:

    Tara Brach Radical Acceptance
    Jean Shinoda Bolen Goddesses in Everywoman
    John Welwood Perfect Love, Imperfect Relationships
    Anita Diamant The Red Tent
    Hale Dwoskin The Sedona Method

    Tarp jų – tik vienas romanas: Raudonoji palapinė. Na ir ką, tratant būgnams, griaudėjant fanfaroms geriausia savo perskaityta Metų knyga skelbiu… Taros Brach Radical Acceptance! Drąsiai rekomenduoju kiekvienam.

    Metų filmas. Palieku šią nominaciją dėl senų ir galbūt dėl naujų laikų, nes čia, priešingai nei knygų kategorijoje, jokių nominantų skelbti negaliu, nes šiemet iš viso turbūt tik vieną filmą pažiūrėjau (Gyveno kartą Uvė, visai neblogas). Tiesa, ir dar kelias antrojo sezono Tarnaitės pasakojimo serijas pavyko pamatyti, tai jei ką, šis filmas ir šis serialas laimėjo :)

    Metų įvykis. Šių metų rugsėjis buvo pakankamai didelis pokyčių metas mūsų šeimoje, nes sūnus pradėjo lankyti pirmąją klasę, dukra – lopšelį, o aš tuo tarpu po poros metų vaiko auginimo atostogose grįžau prie darbinių reikalų – ėmiau vėl vesti įvairias sąmoningumo praktikas ir seminarus. Na tai tą grįžimą į širdžiai mielą profesinę veiklą turbūt ir pavadinčiau Metų įvykiu!

    Metų vaizdas. Anksčiau pati išrinkdavau man asmeniškai gražiausiai užfiksuotas metų akimirkas, šįkart pasitelkiau technologijas ir paprašiau programėlės išrinkti daugiausiai širdelių ir kitokių reakcijų Instagrame sulaukusias mano nuotraukas. Rezultatas toks:

    Laimė

    Beje, jei dar neseki mano paskyros Instagrame, pats laikas tai padaryti.

    Metų atostogos. Mano mažoji labai nemėgsta keliauti, o be mamos būti – dar labiau, todėl šiemet niekur iš Lietuvos nebuvau išvykusi. Vasara buvo neįtikėtinai nuostabi, tad beveik visą ją praleidau atostogaudama sode, savaitgaliais nuvažiuodama į sodybą tarp miškų. Na ir, žinoma, Druskininkuose bei Juodkrantėje – tradicinėse šeimos atostogavimo vietose. Naujų įspūdžių nepasisėmiau, tačiau ryšyje su gamta tobulai atsipalaidavau ir pailsėjau. Sunku būtų išrinkti nugalėtoją, bet jei reiktų, juo taptų… sodas!

    Metų muzika. Šiemet nebūdingai sau pačiai daug klausiausi lietuviškos muzikos: Ministry of Echology, Uprising Tree, Martyno Jociaus, Garbanoto, Miko Suraučiaus vadovaujamo ansamblio. Pastarojo Žalios vyšnios turbūt dažniausiai skambėjo mano namuose, net ilgą laiką buvo telefono skambėjimo melodija.

    Metų atradimas. Dalykas, labiausiai pakeitęs mano pasaulėvaizdžio suvokimą, tikriausiai buvo paleidimo technika, apie kurią sužinojau per Sedonos metodą. Supratau, kiek daug bereikšmių ribojančių įsitikinimų supa mane ir kaip jie trukdo pasiekti savirealizaciją ir tobulą laimę. Išsilaisvinus nuo jų ateina toks nerealus palengvėjimo jausmas!

    Ačiū 2019-iesiems už nuostabias dovanas, už puikius sutiktus žmones, už augimo pamokas ir tobulą vidinės ramybės pojūtį.

    P.S. Jei įdomu, čia ankstesnės metų apžvalgos:

    2017

    2016

    2015

    2014

    2013

    2012

    2011

    2010

    2009

    2008

    Interviu: Apie rašymo terapiją su psichologe Jovita Kieže

    2019-12-28

    Mano interviu Monikai iš Žinių gido:

    „Nuo rašymo terapijos, meditacijos iki besijuokiančio Budos – psichologė Jovita Kiežė paprastai ir jaukiai dalinasi savo įžvalgomis apie kasdienes laimės paieškas bei sąmoningą gyvenimą. Jovita tiki, kad kiekvienas žmogus nusipelno kiekvieną dieną jaustis laimingu, todėl ji to stengiasi išmokyti ir aplinkinius.

    PSICHOLOGIJA IR LAIMĖS PAIEŠKOS

    Jovita, trumpai papasakokite apie save ir jūsų vykdomą veiklą?
    Esu psichologė, užsiėmimų fasilitatorė, poetė ir publicistė. Konsultuoju individualiai bei vedu grupinius renginius, kurių metu stengiuosi padėti žmonėms geriau pažinti save, savo gyvenimą bei savo galimybes jame.

    Kodėl pasirinkote psichologo profesiją?
    Tiesą sakant, paskutinėse mokyklos klasėse rinkausi tarp dviejų sričių – psichologijos ir žurnalistikos. Visuomet labai mėgau rašyti, tačiau nugalėjo troškimas tyrinėti savo ir kitų psichiką, asmenybės savybes, poelgių priežastis.

    Kada ir kodėl pradėjote domėtis meditacija, relaksacija ir laimės paieškomis?
    Domėjimosi seka, tiesą sakant, buvo atvirkštinė: iš pradžių buvo aktualus laimės paieškų klausimas – o kam, tiesą sakant, jis neaktualus? Tai turbūt labiausiai žmones vienijanti savybė – visi trokštame būti laimingi. Tik kelius į tą laimę suvokiame skirtingai. Patyriau, kad atsipalaiduoti nuo kasdien patiriamo streso puikiai padeda relaksacija. Tačiau to neužteko – vien atsipalaiduoti negana, jei paskui vėl grįžti į stresu kunkuliuojantį gyvenimą. Meditacija – tai pratybos, padedančios vidinę ramybę išlaikyti ne tik šios praktikos metu, bet ir kasdienybėje.

    Laimė

    Vienas Jūsų tikslų yra padėti atskleisti žmogaus turimus vidinius resursus, tačiau ar sunku/ buvo sunku juos rasti ir atskleisti sau pačiai?
    Žinoma, viskas visuomet prasideda nuo mūsų pačių. Negalime padėti kitiems, jei patys jaučiamės silpni ir trapūs. Aš, kaip ir kiti nuolat esu kelyje – atrandu save, vis geriau pažįstu save, savo galimybes ir stiprybes, tai jokiu būdu nėra baigtinis veiksmas. Tačiau šiuo kelionės metu jaučiu, kad turiu pakankamai vidinių resursų bei žinių, kuriomis galiu padėti kitiems jų kelionėje.

    Kaip manote, ar įmanoma būti laimingu kiekvieną dieną? O gal laimė yra tik pavienės gyvenimo akimirkos?
    Ne tik manau, bet tvirtai žinau, kad būti laimingu kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką ne tik galima – tai prigimtinė mūsų teisė. Tai, kad esame gyvi, kad egzistuojame, savaime reiškia, kad nusipelnėme būti laimingi. Tik kartais užsimirštame ir imame ieškoti laimės išoriniuose dalykuose – santykiuose (norim būti mylimi, norim būti pripažinti), materialinėse vertybėse (prabangiu automobiliu ir dideliu namu demonstruojam savo statusą), karjeroje (esu kažko vertas tuomet, kai pasiekiu tam tikrą laiptelį).

    Galbūt esate matę besijuokiančio Budos paveikslėlį ar statulėlę. Žinote, kodėl jis juokiasi? Nes suprato, kad laimė, kurios jis ir visi kiti žmonės ieško išoriniame pasaulyje, iš tiesų visuomet yra ir buvo mūsų viduje!

    Taip mes juokiamės, kai išieškoję akinių visuose namuose pastebime juos visą tą paieškų laikotarpį kabėjus mums ant nosies.

    Ką Jums ir Jūsų kasdieniam gyvenimui reiškia sąmoningumas?
    Sąmoningumas, dėmesingas įsisąmonimas (angl. mindfulness) – esminė sąlyga kasdienei laimei. Sutelkdami dėmesį į tai, kas vyksta su mumis ir mūsų gyvenimu šią akimirką, liaujamės švaistę energiją nebepakeičiamiems praeities įvykiams bei nežinomai ateičiai, leidžiame sau patirti ir visapusiškai išgyventi dabarties momentą, kuris yra vienintelis tikras ir neišgalvotas.

    MEDITACIJA IR RAŠYMO TERAPIJA

    Kas yra rašymo terapija?
    Rašymo terapija – tai metodas, leidžiantis susitikti su tikruoju Aš, išgirsti savo vidinį balsą, kuris dažnai būna nuslopintas racionaliojo loginio proto, ištraukti iš pasąmonės gelmių įvairių dalykų, kurių nežinojome ar buvome pamiršę turintys. Kartais tai būna malonūs ir džiugūs atradimai, kartais – tamsūs ir skaudūs, tačiau neįsisąmoninti jie visvien daro įtaką mūsų elgesiui, tad geriau iškelti juos į dienos šviesą, apžiūrėti, susipažinti ir tuomet nuspręsti, ką su jais veikti.

    Kaip Jūs atradote šį užsiėmimą pati?
    Rašymas mane lydi nuo pat vaikystės, labai anksti pažinau raides, išmokau skaityti, ir jau pradinėse klasėse mano kūrinėlius ėmė spausdinti vietos laikraščiai. Rašiau dienoraštį, poeziją, vėliau – tinklaraštį, straipsnius žurnalams. Nėra nė dienos, kuomet neužsiimčiau rašymu, tad ir terapinį jo poveikį patiriu dažnai.

    Laimė

    Kuo rašymo terapija yra naudinga žmogui?
    Rašymo terapija naudinga kaip veiksmingas asmeninio augimo ir tobulėjimo įrankis, leidžiantis sužinoti daugiau apie savo vidinį pasaulį, norus ir galimybes bei numatyti pageidautinas vystymosi sritis.

    Taip pat rašymas padeda išsigydyti psichologines praeities žaizdas, susitaikyti ir išspręsti neužbaigtus klausimus santykiuose su mums svarbiais žmonėmis, priimti reikšmingus sprendimus, išsikristalizuoti savo svajones, norus ir tikslus, įveikti baimes, stresą, nerimą ir prislėgtumo būsenas. Rašymo terapija pagilina savęs suvokimą, sustiprina laimės jausmą, padeda tobulinti bendravimo įgūdžius bei stipriai palaiko pozityvų savęs vaizdą.

    Ar galima rašymo terapiją laikyti tam tikra meditacija?
    Taip, žinoma. Rašymo terapijos, kaip ir meditacijos, metu mes stengiamės išsivalyti savo galvą nuo nereikalingų minčių, kurios vis sukasi tarsi karuselėje, neleisdamos mums pailsėti. Įdomu tai, kad kartais rašant galvoje tampa visiškai tuščia, atrodo, kad ranka pati, automatiškai rašo, protui šiame veiksme nedalyvaujant. Paskui žmogus perskaito ir nustemba: negi aš pats tai parašiau? Tai yra tikrosios mūsų pasąmonės srauto žinutės. Dėl to vis skatinu užsiėmimų dalyvius pasikliauti pirma į galvą šovusia idėja, nesistengti kūrinio išmąstyti racionaliu loginiu protu, nes taip užgniaužiamas vidinis balsas.

    Ar sulaukiate daug klientų vis grįžtančių į Jūsų organizuojamas rašymo terapijas?
    Esu labai laiminga skaitydama entuziastingus užsiėmimų dalyvių atsiliepimus, o labiausiai – matydama juos grįžtančius rašyti, ir dar atsivedančius draugus ar šeimos narius. Tai – tikrų tikriausias įrodymas, kad rašymo terapija yra veiksminga, kad mano paruošiamos užduotys yra ne tik įdomios, bet ir veiksmingos, prasmingos ir naudingos.

    Ar galima Jūsų rašymo terapijoje išmoktas praktikas taikyti namuose?
    Be jokios abejonės. Netgi skatinu dalyvius išmėginti tas pačias užduotis atlikti po savaitės, po mėnesio – dažnai atsiveria vis kiti asmenybės klodai, tokiu būdu galima stebėti savo vidinius pokyčius, giluminius procesus, augimą. Taip pat rekomenduoju ir paprasčiausią kasdienio dienoraščio rašymą, o jei tai bus dėkingumo dienoraštis – labai greitai pastebėsite, kaip Jūsų subjektyviai suvokiamas laimės indeksas pakils keliais balais aukščiau.

    Laimė

    Ką naujo apie save kiekvienas žmogus gali sužinoti rašymo terapijos metu?
    Kaip ir nuėjus pas kokią būrėją – galima sužinoti praeitį, dabartį ir ateitį! Juokauju, žinoma. Bet iš tiesų galima iš pasąmonės ištraukti senų, apdulkėjusių, užmirštų prisiminimų, kurie vis dar reikšmingai veikia mūsų dabartį bei santykius su žmonėmis; galima pagaliau išgirsti vidinį savo balsą, intuiciją, kviečiančią gyventi autentiškai, o ne pagal visuomenės primestus standartus; taip pat išsigryninti tikslus, kurie yra pamatas mūsų svajonių ateičiai. Taigi galima sužinoti beveik viską!“

    Douglas Adams: Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

    2019-12-13

    Po jais pasibaisėtinai išsilenkė tikroji visata. Įvairios netikrosios tykiai lyg kalnų ožiai liuoksėjo pro šalį. Pirmapradė šviesa sprogo ir nutaškė erdvėlaikį, sakytum, saldžios varškės grūdeliais. Laikas pražydo, materija susitraukė ir pradingo. Kampe tyliai susiliejo didžiausias pirminis skaičius ir pasislėpė amžiams.

    O, oho, jau išnėriau iš fantastiškų klajonių šviesos greičiu po tolimiausias kosmoso platybes, sveiki, žemiečiai! Ką tik baigiau skaityti visiškai ne savo mėgiamo stiliaus romaną, tačiau esu totaliai sužavėta, iki ašarų prajuokinta ir netgi visiškai abstulbinta – tokių vaizduotės ir kūrybiškumo pliūpsnių kasdien nepatirsi! Keliautojo autostopu gidą po galaktiką rekomenduoja kone visi geriausių knygų dvidešimtukai, šimtukai ir kiti sąrašai, ir, akivaizdu, ne be reikalo. Humoro ir fantastikos klodai neišsemiami: juokeliai nesikartoja, siužeto vingiai vis labiau įtraukia, o platūs vaizduotės mostai vis nesiliauja stebinę su kiekvienu puslapiu.

    Vienas sunkiausių dalykų, kuriuos Trilijana turėjo išmokti bendraudama su Zafodu, buvo atskirti, kada jis dedasi kvailiu tiesiog norėdamas nuslopinti žmonių budrumą, kada tokiu dedasi, nes nesivargina galvoti ir nori, kad tai už jį padarytų kiti, kada apsimeta baisiausiu nevispročiu siekdamas nuslėpti tą faktą, kad jis išties nenutuokia, kas darosi, ir kada jis tikrų tikriausias kvailys. Zafodas garsėjo nuostabiu protu, ir akivaizdu, kad iš tikrųjų buvo stebėtinai protingas – tačiau ne visada, ir tai jam kėlė nerimą, iš čia ir kilo apsimetinėjimas.

    Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

    Britiškas autoriaus humoras yra toks subtilus ir taiklus, o pats kūrinys – toks smagus, absurdiškas ir kartu intelektualus, kad nieko kito nelieka, tik nuoširdžiai rekomenduoti jį perskaityti. Net jeigu visai nemėgsti fantastikos, netgi jei apskritai grožinės literatūros neskaitai – tai toks gaivus oro gurkšnis tarp apdulkėjusių knygų lentynų, kad – beveik pažadu – nenusivilsi! Nenuostabu, kad romanas turi didžiulį būrį gerbėjų visame pasaulyje, kad pagal jį ir filmai, ir dainos kuriami. O gal nuostabu?

    Svarbus ir visuotinai žinomas faktas, kad daiktai ne visada tokie, kokie mums atrodo. Tarkime, Žemės planetoje žmogus visada tarėsi esąs protingesnis už delfinus, nes tiek daug pasiekė – išrado ratą, Niujorką karus ir taip toliau, o delfinai visada tik zujo sau po vandenį ir smaginosi. Tačiau jie, priešingai, visada manėsi esą gerokai protingesni už žmogų – kaip tik dėl tų pačių priežasčių.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.