Pamela Druckerman: 100 prancūziško auklėjimo taisyklių. Kaip auginant vaiką neprarasti sveiko proto

2016-09-20

Pamela Druckerman 100 prancūziško auklėjimo taisykliųSavarankiškumas – vienas pagrindinių dalykų, reikalingų jūsų vaikui. (Pasak Françoise Dolto, sulaukęs šešerių vaikas turėtų gebėti namie daryti viską, kas su juo susiję.) Pripažindami jo savarankiškumą (kada jis būna pasirengęs) parodote, kad juo pasitikite ir jį gerbiate. Taip kreipiatės į jo aukštesnįjį „aš“. Leiskite jam būti savarankiškam ir jis noriau gerbs jūsų poreikius. Šiaip jau, anot prancūzų, kiekvienas šeimoje turėtų gyventi savo gyvenimą.

Ši knyga – tai Vaikų auklėjimo pagal prancūzus santrauka, dvigubai trumpesnė, išskiriant esminius principus ir vengiant pasakoti asmeninio gyvenimo detales, kurių gausu pirmojoje knygos versijoje. Nors praktinių patarimų yra visas šimtas, esmė yra pagauti požiūrį į vaiką – kad jis, nors ir mažas bei nebrandus, yra asmenybė, pajėgi tyrinėti pasaulį, užmegzti socialinius ryšius, ne tik pati verta pagarbos, bet ir privalanti rodyti pagarbą kitiems.

Paryžietės motinos mano, kad ieškant veiklos vaikui visiškai protinga pasverti ir jų įtaką savo pačios gyvenimo kokybei. Prancūzė, kuri didžiąją laisvalaikio dalį pravežioja vaikus po užklasinius būrelius, niekam neatrodo atsidavusi mama. Į ją žiūrima kaip į pavojingai praradusią pusiausvyrą. Jos auka net nelaikoma naudinga vaikams.

Prancūzų kultūra yra neatsiejama nuo maisto, tad knygos pabaigoje rasi mėgstamų Paryžiaus vaikų darželio receptų – paprastų, bet sveikų ir gardžių patiekalų, kuriais drąsiai gali maitintis visa šeima. Tai vėlgi susiję su pagarba – vaikas laikomas žmogumi, lygiai taip pat, kaip ir kiti šeimos nariai, todėl specialiai jam nėra ruošiamas kažkoks vaikiškas maistas, tuo pačiu gerbiamas ir suaugęs asmuo, šeimoje gaminantis valgį – vienodą visiems.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Pamela Druckerman: Vaikų auklėjimas pagal prancūzus

2016-09-19

Pamela Druckerman Vaikų auklėjimas pagal prancūzusPrancūzai džiaugiasi savitu kiekvieno vaiko temperamentu. Bet jiems savaime suprantama, kad kiekvienas sveikas vaikas gali neverkšlenti, negriūti aukštielninkas išgirdęs žodį „ne“ ir apskritai neįkyrėti ir negriebti visko, kas papuola po ranka. Jie labiau linkę neapgalvotus vaikų reikalavimus laikyti kaprizais, impulsyviomis užgaidomis. Todėl nedvejodami atsisako tuos įgeidžius tenkinti.

Auginti vaiką – vienas sunkiausių užsiėmimų netgi ir turint pakankamai teorinių žinių. Suvokdama, kad mano rankose iš dalies yra būsimo suaugusio asmens charakteris ir asmenybė, nuolat svarstau, ar elgiuosi tinkamai, ar pakankamai gerai, o gal visai ne į temą. Noriu nenoriu lyginu save su kitų mamų elgesiu ir kartais mane apima neišvengiamas kaltės jausmas – gal aš nepakankamai gera mama? Perskaičius šią knygą neabejotinai gavau vieną didžiulį pliusą – tą kaltės jausmą gerokai sumažinau ir įgijau daugiau pasitikėjimo, kad tai, kaip auginu sūnų, yra tinkama. Knygos autorė, amerikietė, apsigyveno Paryžiuje, todėl ji visais klausimais lygina vaikų auginimą JAV ir Prancūzijoje. Ir man lyg akmuo nuo širdies nukrito, pasijutau kaip bjaurusis ančiukas, suradęs savo gulbių pulką, nes, pasirodo, daugeliu klausimų ir aš vaiką auginau prancūzišku stiliumi, kai nemažai pažįstamų mamų bando tai daryti amerikietiškai.

Prancūzų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad motinystė, nors ir labai svarbi, neturi nustelbti visų kitų moters vaidmenų. Mano pažįstamos paryžietės šią mintį išreiškia taip: motinos neturėtų vergauti savo vaikams.

Ši knyga parašyta ne vadovėlio ar patarimų stiliumi, o kaip vientisas romanas, kuriame autorė pažindinasi su paryžietiška kultūra, požiūriu į vaiką ir jo auklėjimą bei moters vaidmenimis. Nesakau, kad šimtu procentų pritariu viskam, ką apie mažųjų auginimą mano prancūzai. Tikrai jokiais būdais nesutikčiau trijų – keturių mėnesių kūdikio atiduoti į lopšelį ar žindyti trumpiau nei iki pirmojo gimtadienio. Tačiau šią knygą labai rekomenduoju perskaityti visiems, turintiems mažų vaikų ar ketinantiems jų susilaukti. Jei jau ir taip vadovaujatės panašiais principais – patvirtinsite sau, kad darote tai teisingai (nors iš tiesų geriausias patvirtinimas – jūsų vaikas, su kuriuo malonu būti), o jei elgiatės priešingai – gal pasinaudosite bent vienu kitu naudingu patarimu.

Prancūzų manija sveikintis liudija, kad Prancūzijoje vaikai nenustumiami į šešėlinę pašalę. Vaikas sveikinasi, taigi jis egzistuoja. Lygiai kaip kiekvienas suaugusysis, kuris užeina į mano namus, privalo mane pastebėti, taip ir bet kuris atėjęs vaikas privalo su manimi pasisveikinti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Rudeniški trupiniai

2016-09-16

Šiandien prisiminiau dar vieną priežastį, dėl kurios visai neliūdna sulaukti šaltojo rudens (iš tikrųjų tai nerealiai liūdna, bet stengiuosi išlikti optimiste ir sukrapštyti kažkokių privalumų) – greitai taps per šalta visą parą laikyti buto langus atidarytus ir tada smilkalų bei eterinių aliejų kvapai ne taip greit išsigaruos. Labai smagu buvo sulaukti vienos draugės pastabos, kad jos dukra, uostydama smilkalais dvelkiančią skarelę pareiškė, kad ši kvepia taip, kaip J. mama (t.y. aš).

O J. auklėtoja šįryt pašiurpusi save apsikabino ir ėmė glostyti sau pečius, kai pamatė, kad sūnų tokį vėsų rytą atvedžiau vien su džemperiu. Bet aš vakar visą dieną iki pat aštuonioliktos valandos praleidau besidegindama, apsirėdžiusi vien maudymuku, tai man atrodė, kad su džemperiu tikrai nesušals (atrodo, jog kategoriškai atsisakau priimti atėjusio rudens faktą).

Vasara

Na ir jei baigiant temą apie J., tai šiuo metu skaitau knygą apie prancūzišką vaikų auklėjimą, kuris lyginamas su amerikietišku. Pvz., Amerikoje tėvams su vaiku ramiai pavalgyti restorane prilygsta kažkokiai kosminei odisėjai – mažylis nenustygsta vietoje, mėto maistą, klykia, veržiasi kažkur eiti, o vienas iš tėvų būtinai eina iš paskos. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje vyrauja prancūziškasis modelis – atėję į kavinę mes atsisėdame prie stalo, sulaukiame meniu, išsirenkame, užsisakome ir pavalgome. Jei ilgai neatneša, vaikas pažaidžia mažomis mašinėlėmis čia pat ant stalo, kad labai nenuobodžiautų, arba pavartome kartu kokį žurnalą. Sesuo sako, kad taip yra dėl to, kad su juo į kavines vaikščiodavome nuo pat ankstyvos kūdikystės. Aš netgi norėčiau, kad jis truputį mažiau mėgtų visas tas viešojo maitinimo įstaigas, nes jau kartais ramiai neįmanoma pro jas praeiti be gudrių klausimų: „Mama, ar tu ne alkana?“. Prancūzai sako, kad mokyti vaiką kantrybės yra vienas iš esminių principų. Reikia tik patiems tėvams tos kantrybės pakankamai turėti.

Domnica Radulescu: Juodosios jūros sutemos

2016-09-15

Domnica Radulescu Juodosios jūros sutemosTai aš nebaigta, netolygi, vis kuriu ir perkuriu save iš naujo, randuosi vis kitomis spalvomis ir stebinančiais pavidalais, tarsi subyranti ir vėl išsidėliojanti mozaika, kokią regi per kaleidoskopą. Aš – save pačią kurianti skulptorė, sau pačiai arenos šeimininkė.

Mėgstu karts nuo karto nukeliauti ten, kur nesu buvus, kad sutikčiau tuos, apie kuriuos mažiausiai žinau. Šįkart knygos autorė nukėlė mane į komunistinę Čaušesku Rumuniją. Juokinga buvo skaityti, kaip dažnai pagrindinė veikėja sarkastiškai ir su apmaudu kartoja: Tik mūsų nuostabioje šalyje gali būti taip ir taip!.. Juokinga, nes lietuviai irgi mėgsta taip sakyti. Visi nori jaustis išskirtiniais.

O šiaip romanas toks gana paprastas, nesudėtingas, galvos pravėdinimui – meniškos sielos drama, meilės istorija, nežinau-ką-daryti-su-savo-gyvenimu, istorijos vingiai ir posūkiai, lemiantys likimus, šalta motina, komplikuoti santykiai su bendruomene… Netgi dalinė amnezija įdėta, kad dar labiau priartintų romaną prie muilo operų siužeto. Nieko labai literatūriškai subtilaus, lengvas stilius, nors autorė itin mėgsta dramatizuoti arba viską matyti kaip simbolius.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Christophe André: Netobuli, laisvi ir laimingi

2016-09-14

Christophe André Netobuli, laisvi ir laimingiKaip susijęs atleidimas, priėmimas ir teisimas? Atleisti, vadinasi, atsisakyti teisti ir bausti. O ne pamiršti… Nuspręsti, kad nebenorim kęsti neapykantos ir apmaudo tiems, kurie įskaudino. Nuspręsti nuo to išsilaisvinti. Tai aukštesnė priėmimo forma, arba veikiau priėmimas iš naujo po stiprios nuoskaudos.

Kapstantis po save, dirbant psichologe ir konsultuojant kitus kartais labai naudinga grįžti prie psichologijos pagrindų ir iš naujo susipažinti su tokiomis sąvokomis kaip savivertė, nerimas, vidinis kritikas ar socialinės baimės. Kai turi daugiau patirties nei pradedant studijas, tą pačią knygą skaitai kitaip, perleisdama informaciją per žinomų pavyzdžių prizmę. Atsiranda naujų įžvalgų, įdomių interpretacijų, po truputį keičiasi suvokimas.

Gerumas – tai geranoriškas dėmesys kitam a priori, besąlygiškas. Norėti kitam gero: 1) nors jis to neprašė; 2) nežinant, ar jis to nusipelno; 3) nežinant, kas jis toks. Vien todėl, kad jis žmogus. Gerumas – tai dovana. Tai kas kita nei paprasčiausias išklausymas ar empatija. Geranoriškas žmogus imasi iniciatyvos.

Tai populiariosios psichologijos knyga, tačiau parašyta tikrai profesionaliai, be dirbtinai pasaldintų motyvacinių frazių ar pažadų sulaukti teigiamų pokyčių vos per kelias savaites. Koncentruojamasi į savivertę, kuri susijusi su daugeliu kitų mūsų gyvenimo sričių – emocijomis, santykiais su kitais, mąstymo būdu, pavydu, požiūriu į daugelį dalykų. Naudinga ir praktiška.

Taigi, svarbu ne galvoti, kas esu ar ką darau, bet pamiršti, kad susitelkčiau pajusti, jog esu savo vietoje. Ir ne vien šioje vietoje – galbūt geriausia stengtis būti savo vietoje visur. Ar bent jau siekti, kad tokių vietų ir ryšių būtų kuo daugiau. Ir žinoti, kad vėliau ateis kiti. Ir kad pačioje gyvenimo tėkmėje galėtume jaustis esą savo vietoje: būti savo vietoje nereiškia stovėti kaip įkastam. Nėra nieko, kas nejudėtų. Tai reiškia semtis iš visko, kas mus supa ir mums atsitinka. Jausti, kad darom pažangą, esam gyvi, tai yra kiekvieną akimirką turtingesni negu praėjusią, nesvarbu, ji buvo maloni ar ne. Ir patenkinti ramiai eiti į priekį link didžiosios būsimų mūsų laukiančių vietų paslapties.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

John Fowles: Prancūzų leitenanto moteris

2016-09-02

John Fowles Prancūzų leitenanto moterisŽmonės galbūt mažiau žinodavo vieni apie kitus, bet jausdavosi ne taip susiję, todėl individualesni. Jie dar mygtukais neįjunginėdavo ir neišjunginėdavo viso pasaulio. Svetimi žmonės ir buvo svetimi — kartais jų svetimumas būdavo gražus ir jaudinamas. Gal žmonijai ir geriau, kad mes vis labiau bendraujame. Bet aš esu eretikas ir manau, jog mūsų protėvių uždarumas buvo panašus į jų gyvenimo erdvumą, o jo galima tik pavydėti. Dabar pasaulis tiesiog lipa mums ant galvos.

Oho, koks įvairiapusiškas rašytojas tas Fowles‘as! Susižavėjau jo Kolekcionieriumi, todėl neabejodama griebiau romaną, kurį pats autorius vadina savo tobuliausia knyga. Ir nuskraidino jis mane į Viktorijos laikų Angliją, vaje, kaip šlykštu būtų gyventi tokioje veidmainių, susikausčių taisyklių tarnų ir nelaisvų žmonių epochoje!

Per šį staigų praregėjimą, juodo žaibo tvykstelėjimą, jisai suprato, kad visa, kas gyva, plėtojasi lygia greta: kad evoliucija nėra į tobulybę kylanti vertikalė, bet horizontalė. Laikas — didysis sofizmas; būtis neturi istorijos, ji visuomet dabartis, būti — tai nuolat pakliūti į tą pačią pragaro mašiną. Tos visos spalvingos širmos, kuriomis žmogus atsitverė nuo tikrovės: istorija, religija, pareiga, visuomeninė padėtis — viskas tėra iliuzija, opiumo rūkytojo kliedesiai.

O rašytojas tikrai atsiskleidė visu gražumu – nesislapstydamas už veikėjų, peizažų ir siužeto, atvirai dėliodamas kortas – taip, jis yra rašytojas, jis kuria istoriją, jis leidžia savo personažams elgtis kaip tinkamiems. Žodžiu, galima buvo akies krašteliu dirstelėti ir į romano rašymo dirbtuves. Na, bet išlieka ir dėmesio nepaleidžiantis siužetas, ir pagrindinės veikėjos Saros paslaptingumas iki pat paskutinio puslapio, ir apmaudas dėl kai kurių veikėjų poelgių, nulemtų tiek jų charakterio, tiek epochos reikalavimų. Verta skaityti.

Jau esu minėjęs, kad visi esam poetai, nors nedaug kas rašom poeziją: lygiai taip pat visi esam rašytojai, tai yra mėgstam sau kurti beletrizuotą ateitį, nors šiandien mes labiau linkę save matyti kino filme, ne knygoje. Mintyse ekranizuojam įvairiausias versijas: kaip turėtume pasielgti, kas galėtų mums nutikti; ir kai realioji ateitis tampa dabartimi, įsitikinam, kad tos beletristinės ar kinematografinės versijos daro mūsų faktiniam elgesiui daug didesnę įtaką, negu mes pratę manyti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Matt Ridley: Racionalusis optimistas

2016-08-18

Matt Ridley Racionalusis optimistasSpecializacija skatino naujoves, nes skatino skirti laiko gamintis įrankius, kuriais bus gaminami kiti įrankiai. Taip buvo taupomas laikas, o klestėjimas yra tiesiog sutaupytas laikas, proporcingas darbo pasidalijimui. Kuo įvairesni kaip vartotojai tapo žmonės ir kuo labiau specializavosi kaip gamintojai, tuo daugiau jie keitėsi produkcija ir geriau gyveno, gyvena bei gyvens. Gerai, kad šis procesas neturi neišvengiamos pabaigos. Kuo labiau žmonės įtraukiami į globalinį darbo pasidalijimą, kuo labiau gali specializuotis ir mainytis, tuo turtingesni būsime mes visi.

Tai jau antroji mano perskaityta Matt‘o Ridley knyga, tik šįkart ne apie lytiškumą, o apie kitą žmogiškosios prigimties aspektą – mainus, prekybą ir specializaciją; dalykus, varančius mūsų visuomenę pirmyn ir leidžiančius džiaugtis neregėta prabanga, lyginant kasdienę buitį su ta, kurioje gyveno mūsų protėviai. Labiausiai šokiravo tai, kad net per penkiasdešimt metų žmonija šitiek ištobulino savo gyvenimo būdą, padarydama neregėtą pažangos šuolį, ir galva svaigsta pagalvojus, kas nutiks per ateinančius penkiasdešimt.

To nereikėtų sakyti, bet reikia. Mat šiandien vis dar yra žmonių, kurie mano, kad anksčiau gyvenimas buvo geresnis. Jie tvirtina: tolimoje praeityje gyvenimas buvo ne tik paprastesnis, ramesnis, socialesnis ir dvasingesnis, bet ir dorovingesnis. Į šią rožinę nostalgiją – prašau atkreipti dėmesį – dažniausiai pasineria turtingieji. Lengva ilgėtis valstiečių gyvenimo, kai nereikia naudotis lauko tualetu.

Iš prigimties esu nepataisoma optimistė, ir nors kasdien žinių portalai, draugai pesimistai, mėgstamų knygų autoriai ir šiaip daug kas vis bando įteigti, kad šis pasaulis ritasi velniop, nepasiduodu niūrioms nuotaikoms. Todėl ypatingai mėgavausi mokslinės literatūros kūriniu, akivaizdžiai pateikiančiu aiškius ir neginčijamus faktus, kad gyvenimas tik gerėja ir nėra beveik jokių šansų jam ristis žemyn. Nemokamai šią knygą gali parsisiųsti iš čia.

Pasaulio istorija pilna išteklių išsekimo ar beveik išeikvojimo pavyzdžių: mamutai, banginiai, silkės, karveliai keleiviai, baltųjų pušų miškai, Libano kedrai, guanas. Atkreipkite dėmesį: visi jie yra „atsinaujinantys“. Baisiausias kontrastas – nėra nė vienų neatsinaujinančių išteklių, kurie jau būtų išsibaigę: nei anglių, nei naftos, dujų, vario, geležies, urano, silicio ar akmens. Kaip sakoma – ir ši pastaba priskiriama daugeliui žmonių, – akmens amžius pasibaigė ne dėl to, kad ėmė trūkti akmenų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

2016 m. liepą žiūrėjau

2016-07-31

12 įniršusių vyriškių (12 Angry Men) – senas, nespalvotas, 1957 m. filmas, kurio beveik visas veiksmas vyksta viename kambaryje, ir visas tas veiksmas yra dvylikos vyriškių pokalbis. Tiek, kiek šis aprašymas skamba neįdomiai, tiek įdomus, prikaustantis dėmesį ir intriguojantis yra pats filmas. Patikėk. Aš tikrai nesu senienų gerbėja, tikiu, kad pažanga vyksta ne šiaip sau, bet va šitas filmas yra išimtis ir pastatytas puikiai. 5 balai iš 5.

Alisa Veidrodžių karalystėje (Alice Through the Looking Glass) – tarsi ir antroji Burtono Alisos stebuklų šalyje dalis, tik dabar Burtonas jau pats nerežisavo filmo, tik buvo jo prodiuseris. Kritikų atsiliepimai prasti, tad vilčių daug nedėjau. Pagrindinius personažus įkūnijo tie patys aktoriai, kaip ir 2010-aisiais statytame filme, tik prie jų prisidėjo nuostabusis Sacha Baron Cohen, ir gal nebūsiu populiari, bet ši Alisos istorija man vėl labai patiko! Įspūdingi, pasakiški ir pribloškiančio grožio vaizdai, smagiai subtilus humoras, puiki vaidyba, ir pati idėja apie neatsukamą atgal laiką. Negaliu daryti nieko kito, kaip tik vėl duoti 5 balus iš 5.

Menantis pikta (Unforgiven) – Clint’o Eastwood’o prodiusuotas ir režisuotas vesternas, kuriame jis dar ir pagrindinį vaidmenį atliko. Patiko, nes nemažai dėmesio skiriama graužiančios sąžinės dėl daromo ar padaryto blogio reikalams – ir moterų skriaudikai, ir jų žudikai čia nėra tik šaltakraujai ginklų naudotojai, juk už kiekvieno ginklo stovi žmogus, kuriam vėliau tenka gyventi su prisiminimais apie blogus savo darbelius. Nors ir iš anksto aišku, kad gėris nugalės, filme pakankamai išlaikoma įtampa. 4 balai iš 5.

Kaulo tomahaukas (Bone Tomahawk) – eina sau, galvojau, ramiai šiuolaikinį vesterną žiūrėsiu, bet vietomis buvo taip baisu, kad užsidengiau rankomis akis, pro pirštus dirsteldavau, ar dar nesibaigė, ir vėl užsidengdavau. Sukrečiantis filmas, labai geras. 5 balai iš 5.

Šaunioji septyniukė (The Magnificent Seven) – šiais metais irgi filmas tokiu pavadinimu išleistas, bet aš žiūrėjau senuką iš 1960-ųjų. Po šokiruojančio Kaulo tomahauko čia buvo ramus pasisėdėjimas su tradiciniais senųjų vesternų elementais – gėris prieš blogį, sąžinė prieš pinigus, meilė moteriai prieš laisvės meilę. 3 balai iš 5.

Gyvenimo medis (The Tree of Life) – kitais metais po juostos pasirodymo nemažai kino kritikų įtraukė šį šedevrą į geriausių visų laikų filmų dešimtuką, ir kas aš tokia, kad galėčiau jiems prieštarauti. Filmas tikrai nuostabus – spoksojau išsižiojusi, ašarojau, juokiausi balsu, grožėjausi ir sielvartavau. Mano skoniui gal kiek per daug biblijinių motyvų, bet esmė juk išlieka. Neabejotinai 5 balai iš 5.

Oliver Sacks: Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle

2016-07-28

Oliver Sacks Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėleKiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo istoriją, vidinį naratyvą, kurio esmė ir tęstinumas yra mūsų gyvenimas. Galima sakyti, kad visi mes kuriame ir gyvename „naratyvą“, ir tas naratyvas esame mes, mūsų identitetai.
Jei norime sužinoti apie žmogų, paklausiame: „Kokia jo istorija, jo tikroji vidinė istorija?“, nes visi esame savo pačių biografijos. Visi esame ypatingi, per save, per savo percepciją, jausmus, mintis, veiksmus ir galiausiai per savo diskursą, žodinius pasakojimus, sukurti individualūs naratyvai. Biologiškai, fiziologiškai vieni nuo kitų skiriamės nedaug, tačiau istoriškai, kaip naratyvai visi esame unikalūs.

Kai studijavau psichologiją, turėjome psichiatrijos kursą, kuris mane kartu nepaprastai ir sužavėjo, ir sukrėtė. Suvokiu, kad kiekvienas iš mūsų gyvename savotiškame savame pasaulėlyje, kurį nulemia mūsų patirtys, gyvenimo būdas, požiūris, tėvų auklėjimas ir panašiai, suvokiu šiuos elementarius skirtumus tarp žmonių, tačiau sužinojusi, kaip labai gali skirtis mano pasaulis nuo psichikos sutrikimą turinčio asmens, buvau priblokšta. Ši knyga taip pat pasakoja apie kraštutinius neuropatologijos atvejus, kurie stebina, šokiruoja, o labiausiai domina tuo, kiek klausimų apie žmogų kaip apie asmenybę bei fiziologinę būtybę sukelia. Be ko žmogus nebebūtų žmogus? Kur žmogaus galimybių ribos? Kaip dažnai žiūrėdami į atskiras detales nematome visumos, už elgesio nematome žmogaus, už ligos – asmenybės ir unikalios (tačiau kartu ir universalios) jo kančios? Puiki knyga kiekvienam, kuris domisi psichologija, psichiatrija, neurologija, galų gale – žmonėmis.

Puikiai žinojo, kokią palaimą gali teikti priepuolis. Šitai ji laikė sveiko proto ir sveikatos viršūne, magiškais vartais, vedančiais į sveiką protą ir sveikatą. Tad savo ligą laikė sveikata, gydymo priemone.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Julian Barnes: Gyvenimo lygmenys

2016-07-22

Julian Barnes Gyvenimo lygmenysPyktį galima išlieti ant draugų. Už tai, kad neranda reikiamų žodžių, už tai, kad per daug įkyrūs ar atrodo froideur. O kadangi sielvartaujantieji retai žino, ko nori, o tiktai ko nenori, todėl dažnai skaudina kitus arba patys įsiskaudina. Kai kurie draugai skausmo bijo nelyginant mirties. Jie vengia tavęs tarsi bijodami užsikrėsti. Kartais, patys to nesuvokdami, pageidauja, kad tu pagedėtum už juos. Dar kiti apsimestinai linksmai teiraujasi praktinių dalykų.

Paskutinė skaityta Tarnaitės išpažintis buvo apie skausmingai išgyvenamą netektį ir pamaniau, kad norėčiau dar gilesnės, dar aštresnės ir atviresnės knygos šia tema. Ir atsitiktinai radau Barnes‘o, kurio Pabaigos jausmas man labai patiko, kūrinį, parašytą mirus jo mylimai žmonai. Pradėjau skaityt ir nesupratau, ar čia kažkoks pokštas, ar knygos puslapiai sumaišyti su kažkurios kitos, nes pirmojoje jų pusėje rašoma apie oro balionus, fotografiją, seniai vykusią nelaimingos meilės istoriją ir nieko apie sielvartą, mirtį ir gedulą. Taip ir likau nesupratusi kame čia reikalas (na, norint sąsajų visuomet gali surasti, bet…), ir vien dėl to negaliu duoti knygai dešimties balų.

Tariesi, kad Antrieji Metai nebus blogesni negu Pirmieji, ir įsivaizduoji, kad esi jiems pasiruošęs. Manai, kad jau pažinai visas skirtingas skausmo rūšis, kokias tau gali tekti kentėti, ir kad dabar tai būsiantis tik pasikartojimas. Bet kodėl pasikartojantis skausmas turėtų būti mažesnis? Po pirmųjų pasikartojimų susimąstai apie visus tavęs ateityje laukiančius pasikartojimus. Sielvartas yra negatyvus meilės atspaudas, ir jeigu metams bėgant meilė auga, tai kodėl neturėtų augti sielvartas?

Na, o antroji knygos pusė – nuostabi. Tiesa, ją galėčiau rekomenduoti tik neseniai netektį patyrusiems ar vis dar sielvartaujantiems skaitytojams, nes kitu atveju rašytojo žodžiai gali pasirodyti pernelyg slegiantys, hiperbolizuotai skausmingi ar tiesiog nesuprantami. Tuo tarpu gedinčiam žmogui jie – kaip medus, gydantys ir guodžiantys. Nes kai sielvartauji, dažnai atrodo, kad aplinkiniai tavęs nesupranta, keistai elgiasi (Barnes‘as pagal tai juos išskirto į kelias kategorijas), ir kartais imi abejoti, ar pats nepraradai sveiko proto. Kadangi rašytojas visiškai emociškai apsinuogina, tampa lengviau nuo žinojimo, kad tavo jausmai, mintys ir patirtys visai normalios, nes štai ir kitas tai išgyveno.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.