Laimingos laimės dienos!

2019-03-20

Šiandien – tarptautinė laimės diena. Man atrodo, tai pati universaliausia šventė, nes per kitas ne visi turi progą švęsti ar susimąstyti – Moters diena netinka vyrams, Tėvo diena netinka motinoms, Sergančių onkologinėmis ligomis – tiems, kurie su jomis nesusidūrę, Diena be automobilio – tiems, kurie ir taip jo nevairuoja. O va laimė ir jos siekis – pats bendriausias vardiklis, vienijantis visus planetos gyventojus. Sakoma, kad jei kažkoks asmuo Tau labai nepatinka, jei Tau nepavyksta jame rasti nė menkiausio dalykėlio, už kurį jį galėtum mėgti, atsimink, kad jūs abu vis vien turite vieną bendrą bruožą – abu norite ir siekiate būti laimingi.

Kaip sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas, laimės paieškos nėra svetima tema ir man. Perskaičiau dešimtis knygų šia tema, žiūrėjau video, kalbėjausi su žmonėmis, ieškojau atsakymų savyje. Įdomu tai, kad moksliniais tyrimais nustatyta, jog mes kiekvienas turim skirtingą laimės pusiausvyros tašką. Kai atsitinka kažkas, kas mums atrodo labai bloga, jaučiame stiprius liūdesio, baimės ar pykčio jausmus, jei labai gera – džiaugiamės, net iki euforijos galime būti pakylėti. Bet kai tokių ryškesnių įvykių nėra, mes visuomet sugrįžtame į savo pusiausvyros tašką, savo neutralią poziciją, kuri vieniems, deja, yra pakankamai nelaiminga, kitiems gi – laimingesnė.

Laimė

Geros žinios – šį neutralios padėties laimės pusiausvyros tašką galima pačiam paveikti ir pastumti aukštyn laimingumo link. Na, kad kasdien – namie, darbe, automobilyje ar miške – jaustumeis truputį (arba gerokai) laimingesnis. Fainai, ane?

Kaip?

Paslaptis nėra taip lengvai išaiškinama, kad man pavyktų sudėti ją į vieną tinklaraščio įrašą. Nors gal yra? Esmė – sąmoningai būti čia ir dabar, priimti šią akimirką tokią, kokia ji yra, jos nevertinti ir neteisti. Skamba labai paprastai, įgyvendinimas truputį sudėtingesnis. Tam reikia kasdien treniruotis, bet pastangos šimtu procentų atsiperka.

Labai padeda meditacija. Jei sunku susikaupti, prisiruošti ir reguliariai medituoti, gali padėti programėlės telefone (dabar mes be jų nė žingsnio, ar ne?). Populiariausia jų – Insight Timer, kurioje rasi ir pradžiamokslį meditacijos naujokams. Rekomenduoju ir linkiu kasdien tapti vis laimingesniu!

P. S. Aišku, nėra geresnio laiko pradėti gerai praktikai, nei ši akimirka, bet ši ir artimiausios kelios dienos yra dvigubai geresnės, nes dabar – lygiadienis, kai diena ir naktis susilygina visose žemės platumose, tai astronominio pavasario pradžia – tobulas laikas naujoms pradžioms.

Kobayashi Issa: The Spring of My Life: And Selected Haiku

2019-03-16

Kobayashi Issa The Spring of My Life And Selected HaikuIn cherry blossom
shadows, no one, really, is
a stranger now

A little shady
spot of grass in summertime -
sanctuary

Niekada nemėgau ilgų poemų, romanų, storų knygų, nesibaigiančių tekstų. Žaviuosi žodžio magija, o pylimas pastraipos po pastraipos neužsičiaupiant nė menkiausiai pauzei man atrodo meistriškumo trūkumas. Daug žodžių gali parašyti kiekvienas dažnas, o va keliais nusakyti visą gyvenimo filosofiją – aukščiausio lygio menas. Būtent toks menas ir yra japoniškasis haiku.

A summer’s estate:
my little grass mat spread out
in the piney shade

My home is so poor
even the resident flies
keep their family small

Su didžiausiu malonumu skaičiau vieno žymiausių Japonijos haiku poetų Kobayashi Issa rinktinę, kurią jis pats laikė savo mėgstamiausia. Joje įpinta ir autobiografinių prozos intarpų, o pratarmėje pasakojama nepaprastai tragiška poeto gyvenimo istorija. Patyręs nežmoniškai daug skaudžių netekčių, skausmo ir neteisybės, Kobayashi Issa ne tik išlaikė vidinę ramybę, bet ir su mielaširdingiausia atjauta žvelgė į kiekvieną gyvą būtybę, net jei tai būtų tik uodas ar musė, bei nestokojo subtiliausio humoro jausmo.

The free cormorant
scurries back to the boat when
her new baby cries

Lying in hammocks
we speak so solemnly of
distant thunder, distant rain

Buvo sunku išrinkti tik keletą man labiausiai patikusių haiku šio įrašo citatoms, tad pateikiu daugiau. Kiekvienas jų toks subtilus, toks jautrus, kad net šiurpuliukai oda nubėga. Skaitant šią nuostabią knygą pradėjau dar atidžiau žvelgti į mane supančią aplinką, sąmoningiau būti čia ir dabar.

The nature of man:
the moon gazers vanish
more quickly than the moon

The beggar remains
sitting in evening rain -
few coins in his box

Kobayashi Issa buvo įsitikinęs, kad poezija gali būti kelias į nušvitimą. Tuo patikėjau ir aš.

A world of dew
and within every dewdrop
a world of struggle

Just being alive!
- miraculous to be in
cherry blossom shadows!

In early spring rain
the ducks that were not eaten
are quacking happily

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie lietuviškus smilkalus

2019-03-15

Kai kalbame apie kūno pojūčius, žmonės dažnai uoslę yra linkę paminėti paskutinę arba priešpaskutinę, mat nesuteikia jai daug reikšmės (tol, kol kažkas šalia jų labai stipriai nesmirda). Tuo tarpu aš esu ne tik labai jautri kvapams, bet ir stipriai emociškai paveiki jų kerams. Užuodus tam tikrus aromatus, manyje akimirksniu gali imti šokti palaimos deivės, užplūsti prisiminimų vandenynas, siausti galingiausių jausmų viesulas. Aišku, emocijos sukyla ir prekybos centre einant pro buitinės chemijos skyrių arba susitikus su žmogumi, kuris, atrodo, visą buteliuką kvepalų prieš išeidamas ant savęs susipylė – tik šiais atvejais nelabai teigiamos. Man atrodo, kad kvepintis taip gausiai, jog eidamas palieki paskui save aromato šleifą, yra labai agresyvu – juk jei man kažkas neestetiškai atrodo, galiu tiesiog nusisukti ir nežiūrėti, o va nekvėpuoti – negaliu… Na čia tiesiog toks mažas pastebėjimas – kam reikia apie save kvapu šitaip rėkti? Ar nebūtų maloniau, jei Tavo kvapą užuostų ir pagal jį Tave pažintų tik artimiausi žmonės?

Nukrypau aš čia truputį nuo temos, norėjau iš tikrųjų pasidžiaugti naujausiu savo atradimu, kurį padariau brolio dėka. Tai lietuviški smilkalai, gaminami pagal senovės tradicijas! Įprastai savo namus kvepinu arba iš Rytų atsiųstais smilkalais, arba natūraliais eteriniais aliejais, o čia – uau! Gavau dovanų jonažolės ir ajerų rankų darbo smilkalus (iš karto galvoj ėmė suktis klausimas, kaip čia pačiai tokius pasigaminus), kurie turi atpalaiduojantį bei raminantį poveikį.

Lietuviški smilkalai

Smilkydama juos užuodžiu vidurvasario pievą, šnarančias smilgas, įkaitusį smėlį pajūry, pirtį ir vantas, sausus pernykščius lapus, kelio dulkes saulėkaitoje, deginamą žolę, ir dar kažką, kam aprašyti man trūksta žodžių. Aromatas nėra pernelyg intensyvus, bet gilus, daugiasluoksniškas, tvarus. Esu sužavėta. O dar kai įjungiu vaizduotę ir imu matyti mūsų protėvius, kvėpavusius tuo pačiu aromatu prieš daugel šimtų metų, iš viso jaučiuosi pakylėta. Žinoma, tais laikais smilkydavo ne siekdami geresnio namų kvapo, o apsaugai nuo įvairių užkrečiamų ligų.

Į paveikslėlį taip pat įdėjau neseniai vasaros tema suvertus karolius – jie man atrodo tokie smagūs, lengvi, šilti, linksmi ir laimingi! Ir peržydėjusi tulpė, likusi nuo kovo aštuntosios: skaitydama japoniškus haiku noriu nenoriu truputį persismelkiu tos tautos filosofija, o Japonijoje ypatingai gražu yra ne tik tai, kas jauna, nauja ir šviežia (kaip mūsų vakarietiškoje kultūroje), bet ir tai, kas sena, susiraukšlėję, aptrupėję, nes tokiuose dalykuose gyvai atsispindi pats gyvenimas. Todėl neskubu išmesti nuvytusių gėlių.

Linkiu stebuklingų atradimų Tau šį savaitgalį!

Lietingas vakaras

2019-03-14

Virš mano skėčio
Ulbauja lakštingala
Plačiai šypsausi

Miške

Over umbrella
Of mine a nightingale sings
I’m smiling widely

Apie lavos apyrankę

2019-03-13

Esu iš žmonių, kurie mėgsta kiek įmanoma daugiau dalykų pasigaminti patys. Žinau, kad galima nusipirkti dailesnių daiktų, nes tie, kas tuos pačius dalykus daro dešimtmečius, yra tobuliau įvaldę jų gamybos meną, nei pradedančioji aš, bet man žymiai smagiau pačiai pasinerti iš pradžių į kūrybos, paskui į gamybos procesą, ir paskui tą daiktą naudojant džiaugtis, kad turiu tokį unikalų, savo pačios rankomis sušildytą kūrinį.

Vakar susivėriau tokią apyrankę, kuri ne tik man labai estetiškai atrodo, yra maloni nešioti, bet ir turi gilią simbolinę prasmę.

Lavos apyrankė

Į apyrankę įvėriau nuo pikto serginčias akis, kurios taip pat simbolizuoja regėjimą, dviem įprastom ir trečiąja didesne akimi. Didžiausias karoliukas – širdis, simbolika akivaizdžiai aiški, ar ne? Mylėti kiekvieną gyvą būtybę – didžiausia laimė ir siekiamybė. Rombas, dažnai sutinkamas senovės lietuvių tautinėse juostoje, reiškia Žemę, Saulę, dieną, moteriškumą, motinystę, Tantroje jis simbolizuoja vartus į dvasinį atgimimą, o senovės kinų tradicijoje – laimę bei nušvitusį žmogų. Apvalus rutuliukas – Visata, tobulybė, dangus, amžinybė, nemirtingumas, ateitis, perėjimas, pilnatvė.

Apyrankės pagrindą sudaro lavos akmenukai – svečiai iš giliausių Žemės gelmių, ištvėrę stipriausią karštį ir slėgį. Sakoma, kad šie akmenys padeda pajusti pamatinį ryšį su Motina Žeme, suvaldyti emocijas, suteikia stiprybės ir drąsos, ypač pokyčių akivaizdoje, ramina, padeda tramdyti pyktį. Be to, sustingusi lava pasitarnauja kaip tobulas eterinių aliejų difuzorius – dėl porėto paviršiaus pakanka tiesiog užlašinti keletą lašų savo mėgiamo eterinio aliejaus ir jo aromatas lydi visur. Šiai apyrankei parinkau vieną savo mėgstamiausių, giliai žemišką vetiverijų eterinį aliejų, kuris stiprina, maitina, atkuria ir palaiko kūno yin energiją, o dvelkia tiesiog dieviškai. Nenuostabu, kad nenoriu su šia apyranke skirtis niekados, net eidama miegoti pasidedu ją šalia pagalvės.

Pavasario haiku

2019-03-12

Turiu daug pomėgių, man neįdomu ilgai ir kruopščiai gilintis tik į vieną siaurą sritį ir siekti joje tobulybės – manęs niekad nekankino perfekcionizmo liga. Šiuo metu esu laiminga dėliodama visokius paveikslėlius iš gėlių ir kitų gražių dalykų (kurių nuotraukomis puošiu ir savo tinklaraštį) bei skaitydama ir rašydama haiku. Šias japoniško stiliaus poetines miniatūras, kurių esmė – sučiupta akimirksnio esmė, atskleidžianti nedalomą ryšį tarp gamtos ir žmogaus, lengviau rašyti angliškai, nes struktūra reikalauja septyniolikos skiemenų (5-7-5 kiekvienoje eilutėje), o anglų kalbos žodžiai trumpesni, nei lietuvių, taigi jų telpa daugiau. Su mažiau pasakyti daugiau – tikras menas! Štai dvi to paties šiandien mano sukurto haiku versijos (ir paveikslėlis, aišku):

Pavasario haiku

Švelnus vėjelis
Dvelkia gaiva: sapnuoju
Saldžią vasarą

Gentle breeze is breathing
Of freshness and cool while I
Dream of sweet summer

Hugh G. Byrne: The Here-and-Now Habit: How Mindfulness Can Help You Break Unhealthy Habits Once and for All

2019-03-09

Hugh G. Byrne The Here-and-Now HabitWhat you experience in any moment is the fruit of past intentions and actions, as well as external factors. Whatever is present is here; you can’t change what’s here now, be it a feeling of excitement, a headache, a sad mood, or a sense of peace. But you can choose how you respond to what’s here and sow the seeds of future well-being—or, alternatively, sow the seeds of suffering—by how you meet this moment. If you meet this moment with presence, with mindfulness, you’ll cultivate future happiness and well-being. And if your deepest intention is peace, you can bring peace to this moment.

Ieškojau bet ko, susijusio su man didžiulį įspūdį palikusia Taros Brach knyga ir radau šią – apie įpročių keitimą įsisąmoninimo būdu, nes jai pratarmę parašė būtent Tara Brach. Kai žymėjausi citatas, iš tos pratarmės viską norėjosi išsirašyti, tačiau knyga gi ne jos, tad čia pateikiu tik Hugh G. Byrne minčių ištraukas. Nuo trečdalio iki pusės mūsų elgesio yra paremta įpročiais – šitiek daug dalykų darome nesusimąstydami, vien dėl to, kad kelis kartus pabandžius mums tai tiko / patiko, toliau važiuojam autopilotu, neapkraudami smegenų mąstymu, ar tai gerai, ar blogai. Tiesa, būna, kad po to jau susimąstome – gal ir nereikėjo man valgyti to trečio torto gabalėlio / rūkyti tos cigaretės / šaukti ant vaikų / lakstyti kaip pasiutusiai tvarkantis namus / gadintis nervų stovint eismo kamštyje, tada graužiamės, kaltinam save, vadinam negražiais žodžiais, ir taip iki kito karto. Įsisąmoninimas (mindfulness) padeda suvokti savo įpročių priežastis, kokius nepatenkintus poreikius jie atspindi, stabtelėti ir įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus kylant norui kažką daryti ir priimti užplūdusias emocijas po to, kai veiksmas atliekamas arba ne.

Habits of resisting or aversion—in which you express frustration, anger, impatience, and harsh judgments—tend to have the underlying thought This needs to be different for me to feel okay. Or If I don’t change this, something really bad will happen. With habits of distraction—such as constantly checking your phone or spending excessive time watching TV—the underlying thinking is typically that your present experience is boring or unpleasant and that doing something familiar will be more interesting or enjoyable. Habits of doing—when your energies are always focused on the next thing you need to get done—tend to have the underlying thought Something bad will happen if I don’t keep moving. All of these habits are accompanied by an underlying belief that the present moment is insufficient. I’ll only be happy if this changes, or if I have that…or if I get these things done.

Man ši knyga pasirodė labai naudinga, prasminga, įdomi ir praktiška, tinkama tiek seniau įsisąmoninimą / budizmą / meditaciją praktikavusiems žmonėms, tiek naujokams, tiesiog norintiems atsikratyti nepageidaujamų įpročių ir pakeisti juos tokiais, kurie leidžia kas akimirką džiaugtis savimi ir veda prie pilnos savirealizacijos. Manau, tokių nemalonių įpročių turime visi; nors stereotipiškai kalbame apie metimą rūkyti, cukraus mažinimą ar reguliarų mankštinimąsi, daug dažniau nei nikotinu mes nuodijame save žalingomis mintimis, nė sekundei neužsičiaupiančiu naratyvu galvoje, toksiškomis emocijomis bei savigrauža. Rūkydami bent jau suprantame, kad gadinam sveikatą, o va žalodami save mintimis nė nesusimąstome, koks tai netinkamas ir mums nenaudingas įprotis. Autorius kantriai ir išsamiai paaiškindamas veda pokyčių keliu, pateikdamas tiek naujausių mokslinių tyrimų rezultatus, tiek praktinius patarimus. Žodžiu, knygą rekomenduoju kiekvienai ir kiekvienam!

In this practice, first, you bring to mind an unhealthy habit. Then you recognize what’s present in your body, emotions, and thoughts and allow it to be just as it is—to come and go in its own time. Then, the more you investigate the beliefs and narratives that perpetuate the habit, the more you can not identify with them and abandon them.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie moterų solidarumą

2019-03-08

Odontologijos klinikos rūbinėje pradinukė skundžiasi mamai, kad nenori nešioti dantų plokštelės: bet mama, man bus nepatogu… bet man skaudės… Bet paskui tu būsi graži, – kontrargumentuoja mama. Moterys turi pakentėti, kad būtų gražios, – sako ji ir suokalbiškai šypteli man. Išspaudžiu varganai mandagią šypsenėlę ir susimąstau, ką pati tokioje situacijoje sakyčiau savo dukrai (ar sūnui). Kad kreivus dantis reikia tiesinti, nes aplink juos kaupiasi daugiau nešvarumų, kurie juos gadina, kad dėl netaisyklingo sąkandžio kai kurie dantys per daug greitai dyla ir dėvisi. Bet tikrai neteigčiau, kad turi kentėti dėl to, kad būtum graži. Tai suponuoja įspūdį, kad dabar ta mergaitė nėra graži. Nėra pakankama tam, kad būtų verta meilės. Ji turi pasistengti, pakentėti, va tada tai jau bus.

Ir kai draugės dukrytė skundžiasi, kad jai per karšta su sijonėliu, o mama vis tiek neleidžia jo nusiimti, nes vien su pėdkelnėmis negražiai atrodo, jau nebetyliu. Ir kai ruošiantis į baseiną savo mažajai matuoju maudymuką, o ji muistosi ir bando nusiimti, nes akivaizdžiai tai nėra patogiausias rūbas, kokį ji yra dėvėjusi, maudau vien su sauskelnėmis. Apskritai man tie maudymukai mažoms mergaitėms atrodo labai keistai – kodėl dvimetė ar penkiametė turi slėpti savo krūtinę? Aš net ir pati nesuprantu, kodėl turiu savąją slėpt, bet paklūstu viešajai tvarkai. Aišku, jei dukra kada norės tokį daiktą rengtis (nes matys, kad kitos mergaitės juos dėvi), nedrausiu, bet kol patogumas nusveria visus kitus argumentus, džiaugiuosi ir skatinu.

Moterims

Moterų solidarumo dieną norisi kalbėti apie tai. Ne apie tulpes, kurias dovanoja vyrai. Apie moterų solidarumą. Apie tai, kad mums ir mūsų dukroms visų pirma turėtų būti patogu, o ne gražu. Kad dėl nėštumų, gimdymų ir taip moterims gyvenime skirta daugiau skausmo, tad sąmoningai jo sau sukelti tam, kad būtume gražios, nebūtina. Nes mes jau tokios esame. Gražios, pakankamos, vertos meilės. Ir jei viena kitą solidariai palaikytume ir suokalbiškas šypsenėles laidytume tada, kai padedame savo dukroms išsivaduoti iš iki šiol mus kausčiusių patriarchališkų stereotipų, lengviau būtų gyventi. Tad nešnairuokime į nedepiliuotas kojas, priaugtus kilogramus ar kreivus dantis. Matykime šypsenas ir lengvumo būseną tos, kuriai gera būti savam kūne, kuri yra verta meilės tokia, kokia yra.

Su mūsų švente, sesės!

Richard Bach: Iliuzijos

2019-02-20

Richard Bach IliuzijosNėra tokios problemos, kurioje neslypėtų tau skirta dovana. Ieškai problemų, nes tau reikia jų teikiamų dovanų.

Šią knygą perskaičiau tikriausiai prieš dvidešimt ar penkioliką metų, ir kurį į laiką į (ne)užduotą klausimą apie tai, kuri knyga yra mano mėgstamiausia, atsakydavau jos pavadinimu. Tada nemažai Richard’o Bach’o perskaičiau, Iliuzijos kažkaip labiausiai įstrigo. Sakoma, kad kiekvienu gyvenimo etapu ta pati knyga atneša vis kitokių žinių, tad nusprendžiau išbandyti. Tiesa, dabar tokio pakylėjimo, kaip skaitant pirmą kartą, nebejutau – supratau, kad mane gerokai erzina, kai panašaus tipo kūriniuose pagrindinis veikėjas, jau turėdamas žinojimo dovaną, bando apsimesti kvaileliu – kažkaip prastokai jiems tas vaidinimas sekasi. Paskui Mokytojas jam pateikia pavyzdžių, alegorijų, skaitytojui jau kaip ir viskas aišku, o tam dar ne – tai ir ką, kas iš to, kodėl man tai sakai? O, prašau…

Realybė dieviškai abejinga, Ričardai. Motinai nerūpi, kokį vaidmenį žaisdamas žaidimus gauna jos vaikas. Vieną dieną jis – plėšikas, kitą – teisybės ieškotojas… O pati būtis apie mūsų iliuzijas ir žaidimus nieko net nežino. Ji pažįsta tik save pačią ir mus, – panašius į ją, tobulus ir užbaigtus.

Bet visa kita – kūrinio nešama žinia, motyvuojanti aura, tobulas glaustumas, įtaigi kalbos maniera – vėl tiko ir patiko. Atrodo, kad daug geriau nei kadaise supratau, ką autorius norėjo pasakyti. Kaži, ką sakysiu dar po kelių dešimtmečių perskaičiusi…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Rinkdamiesi darželį remkitės ne madomis

2019-02-18
1. Teigiama, kad maždaug nuo 3-ejų metų vaikas ilgesnį laiką mamai nebūnant šalia jau gali prisiminti, jog ji sugrįš. Jaunesnį vaiką gali apimti išgąstis, jei mama ilgėliau palieka jį su kitais žmonėmis, t.y. vaikas gali pamanyti, kad mama negrįš. Taip išeitų, kad į darželį pilnai dienai vaiką reikėtų leisti ne anksčiau nei 3-ejų?
Vienareikšmiškos nuomonės šiuo, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, nėra. Skiriasi vaikai, jų poreikiai, patirtys ir asmenybės savybės – vieni jau pusantrų metukų ramiausiai pasilieka su žmogumi, kuriuo jie pasitiki (ir kuris nėra jo mama ar tėtis), o kitas ir trejų tokiu atveju jaučia atsiskyrimo nerimą. Kai kurie dvimečiai lopšelio grupėse dažnai prieina prie auklėtojos ir klausia: o mama? Auklėtojai užtikrinus, kad mama ateis, eina toliau žaisti, kol po valandos ar dviejų vėl jam iškyla šis klausimas. Taigi teigti, kad dėl šios priežasties vaiko nereiktų leisti į darželį anksčiau nei trejų, nėra visiškai teisinga, svarbu, kad jį prižiūrintis asmuo jautriai atlieptų mažojo poreikius.
2. Vieni vaikai gana anksti išvysto savo savarankiškumo gebėjimus, o kiti ilgai laikosi įsitvėrę mamos sijono. Nuo ko priklauso vaiko savarankiškumo vystymąsis?
Kaip ir kalbant apie daugumą vaiko asmenybės aspektų, apytiksliai pusę priežasčių slepiasi genetikoje, iš tėvų ir senelių paveldėtose savybėse, kurių mes nepakeisime net ir labai norėdami. Pamąstykite, kaip Jūs, tėvai, kaip Jūsų tėvai jaučiasi nežinomose situacijose, kaip greitai gebate prisitaikyti prie pokyčių ar naujos aplinkos? Kiek drąsiai jaučiatės, kai reikia savarankiškai priimti svarbius sprendimus? Na, o kita pusė savarankiškumo vystymosi priklauso nuo vaiko patirties, jį supančios aplinkos, auklėjimo. Jei mažajam suteikiamos galimybės pačiam pasirinkti (tokius dalykus, kurie suaugusiam nėra itin reikšmingi – kuriuos batus autis, ką iš pradžių veikti – skaityti pasaką ar valytis dantis), jei jo iniciatyvos nėra slopinamos, jei ribos brėžiamos adekvačiai jo amžiui ir galimybėms, jei suaugę nepuola atlikti už vaiką to, ką jis jau geba ar beveik geba atlikti, savarankiškumas ugdosi greičiau.
3. Kokie ženklai rodo, kad vaikas pasiruošęs eiti į darželį? Kiek čia įtakos turi vaiko amžius? Kada vaikas pasiruošęs į darželį eiti pusei dienos, o kada pilnai dienai?
Vaiko amžius yra tik apytikslės gairės nusprendžiant, ar jis jau pasiruošęs keliauti į darželį. Maždaug nuo trejų metų daugumai normalios raidos vaikų atsiranda natūralus poreikis bendrauti su bendraamžiais – kartu žaisti, kalbėtis, lakstyti, mokytis socialinių įgūdžių. Bendravimas su suaugusiais (tėvais, seneliais, aukle) to niekaip neatstos, nes santykis yra kitoks. Todėl, mano nuomone, maždaug trejų sulaukęs mažylis jau gali drąsiai eiti į darželį. Žinoma, adaptacija vyksta skirtingai, vienas ramiai jaučiasi jau po kelių dienų, kitam prireikia ir mėnesio. Nuoširdus tėvų dialogas su ugdančiais pedagogais, vaiko savijautos stebėsena, galų gale ramūs ir pasitikintys tėvai padeda greičiau žengti šį laikino atsiskyrimo nuo šeimos žingsnį. Nesureikšminčiau skirtumo tarp ėjimo į darželį pusei ar visai dienai – svarbu, kad vaikas žinotų, kada mama ar tėtis jį pasiims (kai pavalgys pietus, kai pamiegos, kai pavalgys vakarienę ir pan.).
4. Vieni tėvai vaikus leidžia į valstybinius, kiti – į privačius darželius. Kuriais atvejais privatus darželis geriau nei valstybinis?
Nemanau, kad galima būtų išskirti, kuo privatus darželis geriau, gerumas – labai subjektyvus dalykas. Manau, renkantis svarbiau atsižvelgti į darželio vykdomą ugdymo programą, darželio vadovų politiką, pedagogų asmenines savybes. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ugdymo aplinką, maitinimo organizavimą. Vienais atžvilgiais prioritetą galima būtų teikti privačioms, kitais – valstybinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tėvai renkasi pagal tai, kas jiems svarbiau.
5. Vieniems tėvams patinka Montessori darželių metodika, kitiems – Valdorfo, tretiems – lauko darželių. Kokia Tavo nuomonė kiekvienu iš šių atvejų?
Svarbu, kad tėvai rinktųsi ugdymo įstaigą nuodugniai susipažinę su jos principais, metodika, požiūriu į vaiką ir jo lavinimą, o ne remdamiesi dabartinėmis madomis ar nuogirdomis iš kitų tėvų atsiliepimų. Juk esmė ne ta, kad vaikai žaidžia su medinėmis kaladėlėmis, o kodėl jie tai daro, kokia nauda vaiko vystymuisi. Renkantis šias mažiau tradicines metodikas svarbu tęstinumas namie, kad tų pačių ugdymo principų laikytųsi ir tėvai auklėdami vaiką.

Daug mano rašytų minčių išsibarsto po įvairius žurnalus bei internetinius portalus, tad nusprendžiau bent jau nuo dabar pradėti juos publikuoti ir savo tinklaraštyje. Šįkart – apie darželio pasirinkimą, spausdinta vasario mėnesio Mažylio žurnale.

Darželis

6. Tiesa, kad ne mažiau nei darželis svarbu auklėtoja, kuri prižiūri vaiką. Kokia ji turėtų būti, kad geriausiai atlieptų vaiko poreikius?
Auklėtoja yra svarbiausias asmuo, kurio priežiūrai patikimas mažasis žmogutis, todėl jos asmenybės savybės ir pedagoginis pasiruošimas yra esminis kriterijus, be kurio pats geriausias darželis netektų savo patrauklumo. Ji turėtų ne tik būti kantri, atjaučianti, mylinti, jautri bei supratinga kaip mama, bet ir gebėti prasmingai organizuoti vaikų grupės veiklą, įvairiapusiškai lavinti savo auklėtinius, taip pat kokybiškai bendrauti su tėvais ir teikti jiems atgalinį ryšį apie vaiko savijautą ir ugdymo progresą.
7. Valstybiniuose darželiuose vienai auklėtojai tenka prižiūrėti didelę vaikų grupę. Dėl to nukenčia priežiūros kokybė. Sutiktumei?
Reiktų atskirti terminus priežiūra ir ugdymas. Jei mes iš darželio tikimės tik vaiko priežiūros – tai yra kad jis būtų laiku pavalgydintas, pamigdytas, saugus ir laiku nuvalyta nosyte, tuomet apskritai geriausia būtų rinktis auklės paslaugas – vaikui bus užtikrintas individualus dėmesys. Tačiau jei mums svarbu, kad mažasis būtų įvairiapusiškai ugdomas ir lavinamas, tuomet svarbiu kriterijumi tampa pedagoginės auklėtojo savybės. Valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius grupėse priklauso nuo jų amžiaus (mažylių grupėje būna mažiau, vyresnių – daugiau), ir auklėtojas, dirbantis su nuoširdžia meile ir užsidegimu, tikrai geba užtikrinti tiek kokybišką dėmesį, tiek ugdymą kiekvienam auklėtiniui.
Teigiama, kad maždaug nuo 3-ejų metų vaikas ilgesnį laiką mamai nebūnant šalia jau gali prisiminti, jog ji sugrįš. Jaunesnį vaiką gali apimti išgąstis, jei mama ilgėliau palieka jį su kitais žmonėmis, t.y. vaikas gali pamanyti, kad mama negrįš. Taip išeitų, kad į darželį pilnai dienai vaiką reikėtų leisti ne anksčiau nei 3-ejų?
Vienareikšmiškos nuomonės šiuo, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, nėra. Skiriasi vaikai, jų poreikiai, patirtys ir asmenybės savybės – vieni jau pusantrų metukų ramiausiai pasilieka su žmogumi, kuriuo jie pasitiki (ir kuris nėra jo mama ar tėtis), o kitas ir trejų tokiu atveju jaučia atsiskyrimo nerimą.
Kai kurie dvimečiai lopšelio grupėse dažnai prieina prie auklėtojos ir klausia: o mama? Auklėtojai užtikrinus, kad mama ateis, eina toliau žaisti, kol po valandos ar dviejų vėl jam iškyla šis klausimas. Taigi teigti, kad dėl šios priežasties vaiko nereiktų leisti į darželį anksčiau nei trejų, nėra visiškai teisinga, svarbu, kad jį prižiūrintis asmuo jautriai atlieptų mažojo poreikius.
Vieni vaikai gana anksti išvysto savo savarankiškumo gebėjimus, o kiti ilgai laikosi įsitvėrę mamos sijono. Nuo ko priklauso vaiko savarankiškumo vystymąsis?
Kaip ir kalbant apie daugumą vaiko asmenybės aspektų, apytiksliai pusę priežasčių slepiasi genetikoje, iš tėvų ir senelių paveldėtose savybėse, kurių mes nepakeisime net ir labai norėdami. Pamąstykite, kaip Jūs, tėvai, kaip Jūsų tėvai jaučiasi nežinomose situacijose, kaip greitai gebate prisitaikyti prie pokyčių ar naujos aplinkos? Kiek drąsiai jaučiatės, kai reikia savarankiškai priimti svarbius sprendimus?
Na, o kita pusė savarankiškumo vystymosi priklauso nuo vaiko patirties, jį supančios aplinkos, auklėjimo. Jei mažajam suteikiamos galimybės pačiam pasirinkti (tokius dalykus, kurie suaugusiam nėra itin reikšmingi – kuriuos batus autis, ką iš pradžių veikti – skaityti pasaką ar valytis dantis), jei jo iniciatyvos nėra slopinamos, jei ribos brėžiamos adekvačiai jo amžiui ir galimybėms, jei suaugę nepuola atlikti už vaiką to, ką jis jau geba ar beveik geba atlikti, savarankiškumas ugdosi greičiau.
Kokie ženklai rodo, kad vaikas pasiruošęs eiti į darželį? Kiek čia įtakos turi vaiko amžius? Kada vaikas pasiruošęs į darželį eiti pusei dienos, o kada pilnai dienai?
Vaiko amžius yra tik apytikslės gairės nusprendžiant, ar jis jau pasiruošęs keliauti į darželį. Maždaug nuo trejų metų daugumai normalios raidos vaikų atsiranda natūralus poreikis bendrauti su bendraamžiais – kartu žaisti, kalbėtis, lakstyti, mokytis socialinių įgūdžių. Bendravimas su suaugusiais (tėvais, seneliais, aukle) to niekaip neatstos, nes santykis yra kitoks. Todėl, mano nuomone, maždaug trejų sulaukęs mažylis jau gali drąsiai eiti į darželį.
Žinoma, adaptacija vyksta skirtingai, vienas ramiai jaučiasi jau po kelių dienų, kitam prireikia ir mėnesio. Nuoširdus tėvų dialogas su ugdančiais pedagogais, vaiko savijautos stebėsena, galų gale ramūs ir pasitikintys tėvai padeda greičiau žengti šį laikino atsiskyrimo nuo šeimos žingsnį. Nesureikšminčiau skirtumo tarp ėjimo į darželį pusei ar visai dienai – svarbu, kad vaikas žinotų, kada mama ar tėtis jį pasiims (kai pavalgys pietus, kai pamiegos, kai pavalgys vakarienę ir pan.).
Vieni tėvai vaikus leidžia į valstybinius, kiti – į privačius darželius. Kuriais atvejais privatus darželis geriau nei valstybinis?
Nemanau, kad galima būtų išskirti, kuo privatus darželis geriau, gerumas – labai subjektyvus dalykas. Manau, renkantis svarbiau atsižvelgti į darželio vykdomą ugdymo programą, darželio vadovų politiką, pedagogų asmenines savybes. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ugdymo aplinką, maitinimo organizavimą. Vienais atžvilgiais prioritetą galima būtų teikti privačioms, kitais – valstybinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tėvai renkasi pagal tai, kas jiems svarbiau.
Vieniems tėvams patinka Montessori darželių metodika, kitiems – Valdorfo, tretiems – lauko darželių. Kokia Tavo nuomonė kiekvienu iš šių atvejų?
Svarbu, kad tėvai rinktųsi ugdymo įstaigą nuodugniai susipažinę su jos principais, metodika, požiūriu į vaiką ir jo lavinimą, o ne remdamiesi dabartinėmis madomis ar nuogirdomis iš kitų tėvų atsiliepimų. Juk esmė ne ta, kad vaikai žaidžia su medinėmis kaladėlėmis, o kodėl jie tai daro, kokia nauda vaiko vystymuisi. Renkantis šias mažiau tradicines metodikas svarbu tęstinumas namie, kad tų pačių ugdymo principų laikytųsi ir tėvai auklėdami vaiką.
Tiesa, kad ne mažiau nei darželis svarbu auklėtoja, kuri prižiūri vaiką. Kokia ji turėtų būti, kad geriausiai atlieptų vaiko poreikius?
Auklėtoja yra svarbiausias asmuo, kurio priežiūrai patikimas mažasis žmogutis, todėl jos asmenybės savybės ir pedagoginis pasiruošimas yra esminis kriterijus, be kurio pats geriausias darželis netektų savo patrauklumo. Ji turėtų ne tik būti kantri, atjaučianti, mylinti, jautri bei supratinga kaip mama, bet ir gebėti prasmingai organizuoti vaikų grupės veiklą, įvairiapusiškai lavinti savo auklėtinius, taip pat kokybiškai bendrauti su tėvais ir teikti jiems atgalinį ryšį apie vaiko savijautą ir ugdymo progresą.
Valstybiniuose darželiuose vienai auklėtojai tenka prižiūrėti didelę vaikų grupę. Dėl to nukenčia priežiūros kokybė. Sutiktumei?
Reiktų atskirti terminus priežiūra ir ugdymas. Jei mes iš darželio tikimės tik vaiko priežiūros – tai yra kad jis būtų laiku pavalgydintas, pamigdytas, saugus ir laiku nuvalyta nosyte, tuomet apskritai geriausia būtų rinktis auklės paslaugas – vaikui bus užtikrintas individualus dėmesys. Tačiau jei mums svarbu, kad mažasis būtų įvairiapusiškai ugdomas ir lavinamas, tuomet svarbiu kriterijumi tampa pedagoginės auklėtojo savybės.
Valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius grupėse priklauso nuo jų amžiaus (mažylių grupėje būna mažiau, vyresnių – daugiau), ir auklėtojas, dirbantis su nuoširdžia meile ir užsidegimu, tikrai geba užtikrinti tiek kokybišką dėmesį, tiek ugdymą kiekvienam auklėtiniui.
Kalbino Jurgita Medonė, autoriaus teisės priklauso žurnalui Mažylis.