Colin Clark: Septynios dienos ir naktys su Marilyna Monroe

2014-07-24

Colin Clark Septynios dienos ir naktys su Marilyna MonroeAš tikiu magija. Mano ir daugumos kitų žmonių gyvenimus sudaro gausybė mažyčių stebuklų – keistų sutapimų, kylančių iš nevaldomų impulsų ir gimdančių nesuvokiamas svajones. Didelę laiko dalį mes iššvaistome apsimetinėdami, kad esame normalūs, tačiau viduje kiekvienas žinome esą unikalūs.

Pamažu imu suvokti, kad man tikrai žymiau labiau patinka memuarai ar dienoraščiai, nei biografijos ar autobiografijos. Nes tai labiau primena tiesą, tikrovę, gyvenimą, kuomet žmogų sutinki tokį, koks jis yra tą akimirką, galbūt bendraudamas atkapstai kažkiek apie jo praeitį ar ateities planus, tačiau iš esmės viskas, ką apie jį žinai ir ką gali sužinoti, yra tiesiai prieš tave, ir tai trunka ribotą laiko tarpą. Biografijos yra nejautrios – jos tarsi pasaką seka – gimė tokioj ir tokioj šeimoj, asmenybės vystymuisi įtakos turėjo tas ir tas, ir panašiai. Pernelyg daug bandymų sugrūsti žmogų į klišes, pernelyg tolimas santykis su aprašomuoju. Colin’as Clark’as dalyvavo kuriant vieną filmą, kuriame vaidino Marilyna, ir daugiau nei pusę knygos užima būtent pasakojimas apie tai, kaip šeštajame dešimtmetyje buvo kuriami filmai. Marilyna čia sušmėžuoja tik vietomis, visi turi apie ją išankstinę nuomonę ir aktorė stengiasi lūkesčius pateisinti. Tačiau knygos (dienoraščių) autoriui teko laimė savaitę praleisti intymesnėje žvaigždės draugijoje ir jis nuoširdžiai bei atvirai pasakoja, kokią Marilyną pažino jis. Tik tiek. Be jokių išvedžiojimų, be jokių apibendrinimų, be kapstymosi po praeitį ar bandymų ieškoti slaptų priežasčių. Toks būdas sužinoti apie kitą žmogų man patiko. Suprantu, kad jis nėra toks objektyvus, kokį leidžia sukurti nuoseklus biografų darbas, tačiau kada mes, bendraudami su žmonėmis, galime sau leisti būti objektyviais?

Nerealiai patiko žiūrėti filmą Princas ir šokėja, apie kurio kūrimą ir pasakojama knygoje – visai kitas jausmas, kai žinai, kaip kuri scena buvo filmuojama, su kokiais sunkumais kur buvo susiduriama ir kokie pokštai kada nutiko filmavimo aikštelėje. Taip pat ketinu pažiūrėti ir pagal šią knygą sukurtą biografinę drama, nominuotą Oskarams.

Tiesa ta, kad niekam nepavyksta Marilynos padaryti laimingos ilgam.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Tahir Shah: Kalifo rūmai

2014-07-21

Tahir Shah Kalifo rūmaiKasablanka – tai miestas, pilnas staigmenų. Vos atvykus atrodo, kad tai šiuolaikinis metropolis. Bet neilgai trukus pradedi įžvelgti daugiau ir padarai išvadą, kad visi naujamadžiai pastatai ir naujieji turčiai – tai tik fasadas, dengiantis senas šiurkščias tradicijas. Paskui pradedi matyti, kaip senovė maišosi su modernybe, ir vėl pradedi viskuo abejoti.

Na vis traukia mane ta arabų kultūra, ir viskas. Tai va dar vieną knygą pasirinkau, kad eilinį sykį išgyvenčiau kultūrinį šoką. Tik ne, šįkart tai nėra apie vargšes musulmones, įkalintas po vyrų padais. Šįkart pasiturintį europietį, nusprendusį atsikelti gyventi į Maroką, įkalina jo paties samdomi tarnai! Žodžiu be įkalinimų čia niekaip… Žinoma, kalbu perkeltine prasme, ir mano subjektyvia nuomone, niekas Tau ant galvos negali užlipti, jei pats to neleidi. Tuo tarpu knygos autorius, nors ir yra afganų kraujo, toks nesakysi, kad turėtų būti naivus išlepintas kvailelis, elgiasi būtent taip, tarsi toks būtų. Sargas jam aiškina, kad tualete gyvena džinas, kuriam nepatinka, kad šeimininkas čia atlieka gamtinius reikalus ir stovėdamas prie durų visiems šeimos nariams aiškina, kiek laiko čia dera užsibūti ir kiek popieriaus naudoti. Sargas neatrakina vieno kambario durų, nors pats naktimis jame lankosi, ir šeimininkui nieko tokio. Sargas sako, kad džinams patiktų, jei šeimininkas nueitų į skerdyklą ir pasiteptų kaktą šviežiai paskersto buliaus krauju, šeimininkui tai atrodo šlykštu, bet, teisingai atspėjai, jis vis viena tai daro! Ir dar išleidžia nemažai pinigų, kad pasamdytų būrį egzorcistų, kurie jo namuose kelias dienas svaiginasi narkotikais ir papjauna ožį, su kuriuo šeimininko dukrelė spėjo susidraugauti. Na žodžiu, jau tikriausiai supratai, apie ką knyga.

Žiauriai mane nervino visa laiką tas kvailas naivumas ir nuolankumas, todėl pikdžiugiškai smagu buvo skaityti apie visas nesėkmes remontuojant namą ir panašiai. Maždaug taip jam ir reikia. Nors autorius teigia besiverčiantis rašytojo amatu, nepasakyčiau, kad man būtų palikę kažkokį įspūdį vaizdų, garsų, kvapų, kuriais turtingas Marokas, aprašymai. Tiesiog viskas prėska ir banalu. Tiesa, keliose vietose privertė nusišypsoti gyvai atpasakoti dialogai su vietos gyventojais, bet čia ne rašytojo šmaikštumo nuopelnas, o jo sutiktų pašnekovų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.

Mano tinklaraščiui septyneri!

2014-07-19

Septyni metai man atrodo žiauriai ilgas laiko tarpas. Ir būtent tokį ilgą laiko tarpą aš dalinuosi žiniomis apie savo gyvenimą su Tavimi. Taip, anksčiau dalindavausi daugiau ir atviriau, dabar kukliau, bet užtat ne mažiau nuoširdžiai. Nes man atrodo tas savo gyvenimo viešinimas feisbuko, instagramo ir kitokių socializatorių dėka jau tiek pabodęs, kad ueu. Ir atvirumas tikrai nėra tolygus nuoširdumui, nes atviru demonstravimusi labiau siekiama pasipuikuoti – štai koks aš nuostabus, štai kaip aš turiningai leidžiu laisvalaikį ir štai kokie šaunuoliai mano vaikai, tuo tarpu nuoširdus bendravimas yra tai, ko mes visi šiuo metu esam labiausiai ištroškę. Išgirsti ir suprasti kitokį požiūrį arba sužinoti, kad kitas mano lygiai taip pat, kaip ir Tu, pajusti, kad kitas kalba Tavo žodžiais, kurių pats nesugebėjai surasti, žinai, geriau nebūčiau pasakęs, ir panašiai.

Prisegta

Ir dar juntu, kaip tinklaraštis, anksčiau buvęs orientuotas į auditoriją, kuo toliau, tuo labiau tampa orientuotu į mane – tarsi vieša užrašų knygutė, kurioje pasižymiu perskaitytas knygas, makaluotus muilus, gamintų skanėstų receptus, kilusias neblogas mintis arba neišdildomą įspūdį palikusias jausenas. Džiaugiuosi, kad mano užrašai įdomūs ir Tau – dviguba nauda.

Likime drauge.

Salman Rushdie: Džozefas Antonas

2014-07-14

Salman Rushdie Džozefas AntonasŽmogus – pasakojantis gyvūnas, vienintelė būtybė žemėje, pasakojanti sau istorijas, kad suprastų, kas per būtybė yra. Pasakojimas jam priklauso pagal prigimtinę teisę, tad jo atimti negali niekas.

Uau, va čia tai rimtą dalyką perskaičiau, jau vien atsivertus pusšešto šimto puslapio memuarus supratau, kad bus ne juokai, nes šriftas toks smulkus, kad normaliu šriftu niekaip neabūtų į vieną knygą tilpę. Užrašas ant viršelio skelbia: Trileris, epas, politinis esė, meilės istorija, odė laisvei. Ir iš tiesų visa tai radau, ir kas svarbiausia – visa tai ne grožinės literatūros kūrinys, o gyvų gyviausi memuarai, apie tą laikotarpį, kai Rushdie buvo paskelbta fatva už jo Šėtoniškas eiles. Apie jo santykius su savimi šiuo sunkiu metu, apie santykius su artimiausiais žmonėmis, draugais, mylimosiomis ir vaikais, apie santykius su apsaugos darbuotojais, žiniasklaida, leidybos pasauliu, ir, žinoma, su tarptautinį terorizmą propaguojančia kultūra.

Skaitytojai ir rašytojai gali pasiimti šį žinojimą apie asmenybės platumą už knygos puslapių ribų ir juo pasinaudoti ieškodami ko nors bendro su aplinkiniais žmonėmis. Galite palaikyti skirtingas futbolo komandas, bet balsuoti už tas pačias politines partijas. Galite balsuoti už skirtingas partijas, bet sutarti dėl geriausio būdo auklėti vaikus. Galite nesutarti dėl vaikų auklėjimo, bet vienodai bijoti tamsos. Galite bijoti skirtingų dalykų, bet mėgti tą pačią muziką. Galite bjaurėtis vienas kito muzikiniu skoniu, bet garbinti tą patį Dievą. Galite smarkiai nesutarti religiniais klausimais, bet palaikyti tą pačią futbolo komandą.

Be to, kad žmogui teko išgyventi tikrai gyvenimą sukrečiančius įvykius, kas jau savaime garantuoja gerą istoriją, Rushdie dar ir nuostabus rašytojas, meistriškai gebantis perteikti tiek savo jausenas, tiek mintis. Atvirai apnuogindamas net giliausias žaizdas, stengdamasis būti kiek įmanoma nuoširdesnis net ir kalbėdamas apie savo klaidas, kurių gėdijasi. Ir taip, tai yra knyga, kuri realiai keičia požiūrį – dėl tokių kūrinių aš perskaitau kalnus šlamšto, kol atrandu kažką, kas galėtų mane sudrebinti. Šitaip. Aš nuolat ieškau, kaip praplėsti savo suvokimo ribas, išsilaisvinti nuo kiek įmanoma daugiau stereotipų, išmokti pažvelgti kiek įmanoma plačiau, ir Rushdie memuarai šįkart buvo tinkamas maistas mano smegenims.

Literatūra mėgina praverti visatą, bent šiek tiek praplėsti žmogaus galimybių ribas, idant jis galėtų daugiau pamatyti, suvokti ir galiausiai tapti kuo nors daugiau. Didžioji literatūra veržiasi link mums pažįstamo pasaulio pakraščių ir plečia kalbos, formos ir galimybių ribas, kad pats pasaulis atrodytų didesnis, platesnis nei anksčiau. <…> Pasaulyje daugybė žmonių, nenorinčių praverti visatos, kuriems, tiesą pasakius, būtų mieliau, jei ji apskritai būtų gerokai priverta, todėl kai menininkai keliauja link ribų ir jas stumia, jie neretai susiduria su galingomis jėgomis, stumiančiomis juos atgal.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Vudas Pekeris: Mata Hari. Legendinė šnipė

2014-07-02

Vudas Pekeris Mata Hari. Legendinė šnipėJis puikiai suprato, kad kai kurie Matos Hari poelgiai leidžia manyti, kad ji visiška kvaiša, vaikiškai nesigaudanti sudėtingose aplinkybėse, besiblaškanti, prarandanti kantrybę ir sveiką protą. Bet gal tai tik maskuotė? Gal ji genialiai gudri ir visus vedžioja už nosies? Kai kurių jos poelgių absurdiškumas varė į neviltį. Joks agentas nesiryžtų imtis tokių veiksmų, kokius be paliovos darė Mata Hari. Juk ji nėra idiotė?! Tikrai nėra. Vadinasi, ji šėtoniškai gudri ir pavojinga. Ji moka naudotis savo kūno kerais taip, kaip niekas iki jos nemokėjo.

Kažkaip užsimaniau paskaityti įdomių žmonių biografijų, gal ką rekomenduotum?

Apie Matą Hari nemažai žinojau iš anksčiau, tai šįkart, skaitydama knygą, iš esmės nieko naujo neatkasiau, žinoma, tik daugiau detalių, smulkmenų, dėl kurių galbūt lengviau buvo sekti šios moters kelią, suprasti jos poelgius ir be galo sudėtingą asmenybę. Biografija parašyta labai objektyviai, tikrai ne atvirai simpatizuojant šokėjai-šnipei, aš iš esmės jai irgi ypatingai malonių jausmų nejaučiu, tai va perskaičiau, ir viskas. Nežinau, nė ką daugiau pridurt.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Apie atostogas ir tikras moteris

2014-07-01

Paplūdimys Graikijoj

Dėmesio! Vėl visų taip mėgstamas burbėjimo įrašas! Žinau, kad dauguma negalit pakęsti tų mano perskaitytų knygų aprašymų, bet ką padarysi, kad skaitau daugiau, nei burbu…

Paplūdimys Kanaruose

O taigi dabar yra vasara, atostogų metas, ir norisi paburbėti apie tuos žmones, kurie manosi turį teisę spręsti, kokios atostogos yra geros, o kokios ne. Jau neminint to, kad jie patys kartais pasiima darbe atostogas ir tuo metu tvarko kokį nors sandėliuką arba tapetuoja kambarius, kas, mano nuomone, yra klaikiausias būdas praleisti užtarnauto poilsio savaites, bet va, žiū, ir aš darau tą patį – leidžiu sau spręsti, kas kitam yra geriau. Tapetuokit, kiek norit, o aš va mėgstu drybsoti paplūdimyje ir skaityti knygas. Man tai yra geriausias poilsis pasaulyje ir jei būčiau milijonierė, pusę savo laiko praleisčiau būtent taip.

Paplūdimys Egipte

Bet gi kas atsitinka mano brangiojo pašnekovo veidui, kai kalbu apie tokius mielus sau dalykus? Ar tai tik ne pašaipos rūgštelė suraukė jo nosį? Oi, jau aš tai taip tikrai negalėčiau, visą dieną gulėti paplūdimyje? Išprotėčiau nuo neturėjimo ką veikti! (aš gi sakiau, kad skaitau knygą, bet taip, skaitymas nereikalauja tiek raumenų jėgos, kiek tapetavimas). Suprask – Tu esi kvaiša, jei nekopi į kalnus, neneri į gelmes ir nesikarstai po apžėlusias džiungles, Tavo atostogos nieko vertos. Bet alio, argi aš nesakiau, kad būtent tai man ir teikia daugiausia džiaugsmo? Juk per atostogas galiu veikti, kas man patinka, o ne kas skamba kaip kvapą gniaužiantis nuotykis kažkam kitam, ar ne? Tai ačiū, kad leidi mėgautis.

Paplūdimys Tailande

Dar kitas dalykas, užknisantis jau senokai – posakis tikra moteris. Šiaip galėtum pagalvoti, kad čia moterys iš mėsos ir kaulų lyginamos su klonais, arba su lėlėmis, arba su virtualiomis pašnekovėmis, ar dar kaip nors, betgi ne, mielieji, žinokit, tikra moteris – tai ta, kurios kūno masės indeksas siekia 25 ir daugiau:

Tikros moterys

Tikros moterys

Tikros moterys

O jei antsvorio neturi, tada Tu nesi tikra moteris, pasistenk labiau! Mesk sportą, kimšk tortus ir bandeles! Nors ir tai nebūtinai padės; ir aš tokia esu, ir keletą pažįstamų tokių turiu, kurios tikrai niekad kąsnių neskaičiuoja, niekuo savęs neriboja ir yra lieknos kaip nendrės. Vienintelė dieta, kurios esu kelias dienas laikiusis buvo arbūzų, nes ją buvo prirašęs gydytojas paauglystėje, kai turėjau kažkokių problemų su inkstais. Po to kokius metus į arbūzus pažiūrėti negalėjau, bet dabar jau vėl galiu. Ir dėl to nesu tikra moteris (tai kas aš tuomet?). Dar man juokinga būna, kai visuomenėje žinomi storuliai iš pradžių žurnalistams postringauja, kad gero žmogaus turi būti daug, kad jie labai laimingi ir myli savo kūną tokį, kokį dievas davė, o po kokių penkių metų tie patys žurnalistai daro reportažus apie tai, kaip tie gerieji žmonės kokiais nors būdais atsikratė pusės savo svorio ir tada jau suokia: oi, tapo lengviau judėti, oi, kokių gražių rūbų prisipirkau, nes tuos visus maišus teko išmesti, ir panašiai. Tai kam čia reikia taip apsimetinėti? Jei esi laimingas toks, koks esi, tai ir būk, o jei ne – keiskis nesąmonių netauškęs. Ir liaukis pravardžiavęs lieknas moteris netikromis!

Ką aplankyti Maltoje

2014-06-30

Kol neturėjau bilietų į šią salą, apie Maltą nežinojau nieko, na, išskyrus tai, kad ji yra pietuose, todėl, savaime suprantama, ten bus šilta ir malonu. Tačiau jei Tau rūpi tik vartymasis paplūdimyje (o man kartais reikia būtent tokių atostogų), Malta nėra geriausias pasirinkimas. Bet apie tai – vėliau. Nes ši šalis, būdama tokioje puikioje geografinėje padėtyje, gali didžiuotis turtinga ir labai įdomia istorija, nuostabiais gamtos paminklais bei šiltais ir draugiškais žmonėmis.

Malta

Eismas vyksta priešinga kelio puse, nei mums įprasta, o vairavimo kultūra primena arabiškąjį pasaulį, todėl automobilio nesinuomavome, o naudojomės viešuoju transportu. Jis yra labai pigus (už 6,5 euro nusiperki bilietą, galiojantį savaitę), tačiau autobusų grafikais pasitikėti nereikėtų. Kartą nesulaukėme trijų iš eilės pagal grafiką turėjusių važiuoti autobusų, kitą kartą du ar trys mums tiesiog nesustojo, nes Maltoje vairuotojas pats nusprendžia, kada jau keleivių jo transporto priemonėje gana, neva dar du tai tikrai nebetilptų (nors dažnai gale būna pilna vietos). Bet šiaip autobusai važiuoja dažnai ir veža visur, yra patogūs, kondicionuojami, švieslentėse rašo stotelių pavadinimus, žodžiu anksčiau ar vėliau jais visuomet pasieksite savo kelionės tikslą.

Maltoje verta aplankyti dabartinę sostinę Valetą su jos nuostabiais sodais, gražiomis bažnyčiomis ir jaukiomis aikštėmis. Čia rasi daug muziejų, pasigrožėsi uosto panorama, ir šiaip klaidžiodamas siauromis gatvelėmis pasijusi tikru turistu, kai kaktomuša atsitrenksi į praeivį, taipogi sukišusį nosį į žemėlapį (išmaniajame telefone, greičiausiai).

Valeta

Didžiulį įspūdį man paliko senoji sostinė – Mdina, kurią juosia aukštos mūro sienos, raižo siaurutėlaitės gatvelės, o kiekvienas kampas toks gražus, kad negalėjau liautis fotografavusi. Sako, pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš šešis tūkstančius metus, o aš ir šiandien įsikurčiau!

Mdina

Žydroji grota – kitas privalomas-aplankyti objektas Maltoje. Įprastai po tuos urvus plukdo valtelėmis, tačiau tą dieną, kai lankėmės mes, vandenys buvo labai neramūs ir niekas nieko neplukdė (aš ir nebūčiau rizikavusi). Tačiau nenusivyliau atvykusi – šėlstanti stichija, baltais purslais daužydamasi į galingas uolas, paliko neišdildomus įspūdžius.

Blue Grotto

Visi rekomenduoja būnant Maltoje vieną dieną skirti Gozo salai. Ten taip pat gausu ir istorinių paminklų, ir muziejų, ir kitų lankytinų vietų, pavyzdžiui, išlikusios priešistorinės šventyklos, datuojamos 3600-3200 m. pr. m. e. Gozo vizitinė kortelė – Žydrasis langas. Tikrai gražu!

Azure Window

Dabar apie paplūdimius. Man jie – neatsiejama atostogų dalis, ir Maltoje jie nėra nuostabūs. Nors, kita vertus, kam ko reikia, kažkas juk ir Palangoj mėgsta atostogauti… Žodžiu į normalius smėlėtus paplūdimius reikia važiuoti autobusais, nes prie miestų dažniausiai yra tik uolėti ir akmenuoti. Apie tai, kiek laiko lauksi autobuso ir ar sulaukus jis sustos, jau rašiau. Mes kelis kartus lankėmės Golden Bay ir Riviera Bay paplūdimiuose Għajn Tuffieħa gyvenvietėje. Riviera Bay yra tolimesnis, čia truputį mažiau žmonių (bet jų vis tiek labai daug), ir lipant į jūrą nėra akmenų. Gulto ir skėčio nuoma kainuoja 7 eurus, persirengimo kabinų nėra. Vanduo šiltas ir švarus, maudytis smagu. Bet kai pagrindinės istorinės ir gamtos įžymybės aplankytos, o paplūdimių situacija va tokia, antrą kartą atostogauti Maltoje nenorėčiau.

Golden Bay

Dar dėl praktinių dalykų – angliškai visi Maltoje kalba puikiai, nes tai antroji valstybinė kalba, priminimas apie tai, kad ši šalis – buvusi britų kolonija. Todėl ir eismas britiškas, ir rozetės. Dažniausiai viena rozetė viešbučio kambaryje įdomumo dėlei būna normali europietiška, tad jei planuoji krauti ir telefoną, ir fotoaparatą, ir dantų šepetėlį, ir skaityklę, verčiau pasirūpink atitinkamais įrengimais. Malta šiaip nėra brangi šalis, kainos normalios. Žodžiu vieną kartą apsilankyti tikrai verta!

Choga Regina Egbeme: Už auksinių grotų

2014-06-29

Choga Regina Egbeme Už auksinių grotųHareme tos taisyklės atrodė prasmingos – būti moterimi reiškė, kad turi būti paklusni, gimdyti kuo daugiau vaikų, atsisakyti savų interesų (nebent jie būtų naudingi visiems). Bet man teko laimė pažinti kitokį gyvenimą. Mačiau, kaip mano motina pati viena, nepatariant vyrams, vadovavo fermai. Būdama mergaitė prekiavau turguje, derėdavausi dėl kainos. Aš žinojau: moteris gali nuveikti daug daugiau, ne vien tik paklusti.

Dar viena o-dieve-kaip-baisu-būti-moterimi-ne-Vakarų-pasaulyje tipo knyga. Paskaitai ir pasijunti laiminga, kad turi pasą, pati jį pasidedi kur nori ir gali netgi išvykti iš šalies. Tik šįkart ne apie musulmonus, kurie taip siaubingai skriaudžia moteris, o apie krikščionis, jie irgi taip daro. Nes religija apskritai visais laikais naudojama kaip silpnesniųjų klusnumo stipresniems įrankis, ir kai skriaudžiamai pusei kirbteli mintelė, kad gal kažkaip čia viskas ne visai teisinga, tai galima labai greitai atsiversti kokią nors šventą knygą ir sakyti – va, žiūrėk, gi parašyta, kad kenčiantiems dangus, o žmona turi būti nuolanki, tai va, bedieve tu nelaiminga, tylėk ir gerbk vyrą.

Pirmieji knygos skyriai klaikūs, nes autorė, neturėdama kažkokių ypatingų meninių gebėjimų, bandė išlaužti meną, gavosi baisus kičas, ten apie apsikabinančias sielas ir panašiai. Jau galvojau, kad neskaitysiu toliau, nes neįmanoma apsikęsti, bet paskui meninės idėjos išseko ir liko tiesiog pasakojama vienos moters gyvenimo istorija. Išties įdomi, nes padeda suvokti mąstymo skirtumus. Mergaitė, kurios mama susilaukė būdama trisdešimt trečiąja žmona, negali į pasaulį žiūrėti taip pat, kaip ta, kuri turi vieną mamą, vieną tėtį ir vieną sesę ar brolį. Visgi keisčiausia man šioje istorijoje yra tos mamos pozicija, mat ji buvo baltoji, vokietė, už haremo karaliaus ištekėjusi jau sulaukus keturiasdešimt dviejų, taiga moteris su padoria gyvenimo Vakaruose patirtimi – va kas jai šovė į galvą? Na, tapimą trisdešimt trečiąja žmona tai dar galiu suvokti, gal ten baisiai įsimylėjo ir taip toliau, bet atiduoti savo penkiolikmetę dukterį į žmonas kažkokiam iškrypusiam seniui? Tiek plačiai mano požiūris neleidžia aprėpti. Ir dar tas pavadinimas – Už auksinių grotų. Turtingų arabų žmonos tikrai gyvena už auksinių grotų, perka deimantus ir dizainerių skudurus, o čia, Afrikoj, tai pluša laukuose nuo aušros iki sutemų tie auksinių grotų paukšteliai, ir vis viena gyvena taip vargingai, kad nei batų turi, nei kuo šunį pašert. Žodžiu, paskaityk šią knygą, baltoji moterie, ir suprasi, kokia esi laiminga.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Anaïs Nin: House of Incest

2014-06-25

Anaïs Nin House of IncestI am an insane woman for whom houses wink and open their bellies. Significance stares at me from everywhere, like a gigantic underlying ghostliness. Significance emerges out of dank alleys and sombre faces, leans out of the windows of strange houses. I am constantly reconstructing a pattern of something forever lost and which I cannot forget; I catch the odors of the past on street corners and I am aware of the men who will be born tomorrow.

Anaïs kūrybą man nepaprastai lengva ir smagu skaityti, bet sunku paskui aprašinėti. Pavyzdžiui, House of Incest kaip knyga man labai priminė David’o Lynch’o filmus, kur vaizdai siurrealistiškai persidengia su sąmonės srautu, ir staiga pagauni save jau klaidžiojant kažkur dar giliau, net sau nepripažįstamose baimėse, pasąmoniniuose troškimuose, ir kur aš tai jaučiau, tikriausiai sapne, o ar dabar aš nesapnuoju, o gal aš išprotėjau, va tokie keisti klausimai kyla. Kūrėjas, gebantis perskaityti tavo sapnus ir juos atspindėti atgal, yra vertas didžiausio meistro vardo.

I walk ahead of myself in perpetual expectancy of miracles.

Šią knygą galėčiau palyginti ne tik su Lynch’u ir sapnais, bet ir su kvepalais. Gerais kvepalais, žinoma, tokiais, kurie sugeba įsiskverbti per odą į jausmus, atgaivinti prisiminimus, sujudinti šerdį, išlikti kažkuo nepaprastai galingu ir kartu trapiu, laikinu ir greit išgaruojančiu, bet atspėjančiu tavo mįslę.

If only we could all escape from this house of incest, where we only love ourselves in the other, if only I could save you all from yourselves, said the modern Christ.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum

2014-06-23

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerumTad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi ir prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų, tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus… Verkiant reikia tikėjimo, kad visas šis bruzdėjimas iš tiesų turi kažkokią prasmę, kuri stebuklingai ims ir paaiškės, kai išmuš jį užbaigianti mirties valanda, o viso bruzdesio prasmingumui pagrįsti gudrieji prigalvojo visokių ritualų ir papročių, neva turinčių įtikinti, kad mėsos ir kaulų aparato išklerimas — anaiptol ne pabaiga, o tik visa ko pradžia… Tikra bajka, skirta vien tam, kad žmogus užsimirštų užsižaidęs, kaip kad dabar tie katiną laidojantys vaikai, ir taip smarkiai nesisielotų dėl savosios būties beprasmybės.

Labai nesmagu imti skaityti knygą, kai esi girdėjęs daug vertinimų ir nuomonių, nes tuomet jautiesi tarytum turėtum arba su jais sutikti, arba juos atmesti, nors kartais galbūt nesinorėtų darytų nei vieno, nei kito. Tarkim, Silva rerum tituluojama kažkokiu stebuklu, literatūros šedevru ir neįtikėtinai nuostabiu įvykiu mūsų lietuviškoje padangėje, o tuo tarpu aš joje nieko tokio nerealiai fantastiško neradau, tačiau teigti, kad čia visiškas šūdas, banalybė ir beprasmybė irgi negalėčiau. Tiesiog normali, gražiai parašyta knyga, kurios stiprioji pusė – žavingas, tarytum be jokių ypatingų pastangų, autorės nardymas septyniolikto amžiaus gyvenime. Puiki medžiaga šį laikotarpį studijuojančiam žmogui, smagu ir man nusikelti į anuos laikus, pabandyti įsivaizduoti, kaip ten viskas buvo. Tačiau literatūrine prasme, tarkim, jei tas pats veiksmas vyktų dvidešimt pirmame amžiuje, romanas tikrai nė velnio nesužavėtų – siužetas visiškai nuspėjamas, lėkštas ir prėskas, pabaiga iš viso nesupratau ar buvo, o įmantrūs rašytojos sakiniai sielos nepaliečia, nesupurto ir nenustebina, taigi… net ir nežinau, skaityt antrą dalį, ar ne? Pagerės situacija bent kiek?

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.