Jun’ichirō Tanizaki: Raktas

2014-09-20

Jun'ichirō Tanizaki RaktasKaip nepaprasta tai, kad keturių tokių gudrių paslaptingų žmonių gyvenimai šitaip susipynę. Dar nuostabiau tai, kad mes visi keturi, apgaudinėdami vienas kitą, tuo pačiu vaisingai bendradarbiaujame. Kiekvieno mūsų galvoje savos pinklės, tačiau iš tiesų tikslas mūsų visų tas pats. Mes kaip įmanydami stengiamės tvirkinti Ikuko.

Japonų menas visuomet žavi tuo, kad jame mažiau reiškia daugiau, pauzės svarbesnės už garsus, o subtilūs nutylėjimai papasakoja žymiai daugiau, nei ilgiausios žodžių virtinės. Raktas yra būtent toks. Galėtum romaną pavadinti erotiniu, bet atvirai aprašomų sekso scenų čia neverta tikėtis. Sutuoktinių pora, jų dukra ir jai peršamas jaunikis žaidžia tokius rafinuotus žaidimėlius, tačiau viskas tarsi vyksta slapčia, apie nieką garsiai nekalbama, tik vyras bei žmona rašo savus dienoraščius, kurie ir sudaro knygą.

Prisipažinsiu, skaitant knygą nepaisant visų tų vojerizmų ir fetišizmų ji man pasirodė truputį nuobodoka dėl savo nuspėjamumo, jo labiausiai negaliu pakęsti meno kūriniuose, nes menas turi stebinti, sukrėsti, priversti kažką cinktelti viduje, tačiau pabaigoje viskas taip išsirutuliojo, kad reikėjo iš naujo permąstyti aprašytus įvykius ir tada jau galvojau gerai, gal čia ir tikrai neprastas romanas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Jean Genet: Vagies dienoraštis

2014-09-19

Jean Genet Vagies dienoraštisElgetų puoselėjamos žaizdos taipogi yra priemonė išgauti šiek tiek pinigų pragyvenimui, nes į skurdą juos atvedė silpna valia, o išdidumas, kad apsigintų nuo paniekos, tampa vyriškumo žyme: it uola, kuri praskiria upės vandenis, išdidumas kiaurai pramuša ir trupina panieką, ją sugniuždo. Kai vis daugiau pasineri į niekšybę, išdidumas vis stiprėja (jei šis elgeta esu aš pats), išmokus – gavus jėgos ar silpnybės – naudotis šitokia dalia.

Gyvenant pasaulyje, kuriame nuolat stengiamės save demonstruoti tik iš geriausios pusės, mane visuomet sukrečia, supurto ir keistai nustebina absoliučiai atviri žmonės, nevengiantys atskleisti ir pūliuojančių žaizdų, ir smulkių niekšybių, visiems mums pasitaikančių kasdienybėje. O kai tai daro rašytojas, apnuoginantis visą savo tamsią žmogiškąją prigimtį, nuo knygos sunku atsitraukti. Tai pusiau grožinis, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie dvidešimto amžiaus pradžioje autoriaus patirtus nuotykius gyvenant purviniausio valkatos gyvenimą.

Mėginu žodžiais atkurti savo tuometinę būseną, bet manau, jog skaitytojas nebus patiklesnis už mane. Žinome, kad mūsų kalba nesugeba sužadinti nė menkiausio mirusių, dabar svetimų jausmų atšvaito. Tas pats ištiktų ir visą šį dienoraštį, jei jo tikslas būtų aprašyti, koks aš buvau. Tad patikslinsiu, kad jis privalo suteikti žinių apie tai, koks esu šiandien, kai jį rašau.

Knygos ašis sukasi aplink homoseksualius herojaus santykius, aplink vyriškąją prostituciją, vagystes, išdavystes, valkatavimą ir bandymus nusiristi kuo žemiau, į patį purviniausią ir šlykščiausią dugną, kad galima būtų visiškai atsiriboti nuo žmonijos, jos taisyklių ir reikalavimų, tokiu būdu pajuntant absoliučią laisvę. Tiesa, noriu pastebėti, kad autoriaus aprašomi jo mylimųjų portretai tokie įtikinami ir nuostabūs, kad nori nenori verčia tais vyrais susižavėti – žymiai paveikiau nei kai kitų autorių būna aprašomi moterų mylimieji.

Šios knygos tonas rizikuoja papiktinti ne geresnes, o blogesnes sielas. Nesistengiu sukelti skandalo. Kaupiu šiuos užrašus kai kuriems jaunuoliams. Norėčiau, kad žiūrėtų į juos kaip į atiduodamą jiems saugoti subtilios askezės liudijimą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Arthur C. Clarke: Vaikystės pabaiga

2014-09-11

Arthur C. Clarke Vaikystės pabaigaNėra tokios Utopijos, kur visi būtų patenkinti ir laimingi, ir visą laiką. Kuo geresnės gyvenimo sąlygos, tuo didesni dvasiniai poreikiai, ir tau jau maža to, ką turi ir ką gali, nors anksčiau nedrįsai apie tai ir svajoti. Ir, nors išorinis pasaulis suteikia viską, kas tik įmanoma, bet nerimstantis protas ir besiilginti širdis neranda ramybės.

Man taip patinka kartais nerti į visiškai skirtingą, nei man įprasta, sritį ir ten surasti kažką tokio nepaprastai smagaus, malonaus ir verto dėmesio. Mokslinės fantastikos knygų per visą gyvenimą esu perskaičiusi vos kelias, nes kartais būna pasiimu, pradedu, bet visi tie karai, kosminiai ginklai ir panašūs dalykai manęs labai jau netraukia, todėl nusiviliu ir metu šalin. O šįkart va pasisekė – šviesos kardais niekas nemojavo ir iš superultrameganerealių pabūklų nešaudė, tiesiog ėmė autorius ir papasakojo, kaip čia galėtų viskas mūsų planetai atsitikti, jeigu…

Romanas parašytas 1953 m. ir dėl to skaitant vis kirba tokia baimė, kad va bus prieš tiek laiko autorius kokią nesąmonę apie dabartį parašęs, ir knygos skaitymas taps juoku šaipantis iš to, kaip mūsų kasdienybę tais laikais žmonės įsivaizdavo, tačiau nieko pernelyg kvailo neperskaičiau, tik suklusau, kodėl kompiuteriai televizoriais vadinami – kad neva va sėdėsim mes kiekvienas prie savo televizoriaus ir žiūrėsim, kas vyksta kitoj pasaulio pusėj realiu laiku.

Clarke’as – fantastikos klasikas, o Vaikystės pabaiga – pirmasis ir, kritikų teigimu, vienas svarbiausių jo romanų, taigi dėmesys buvo tinkamai prikaustytas, vaizduotė įjungta pilnu pajėgumu, ir jau antroj pusėj vyko tas reikia-eiti-miegoti-bet-noriu-dar-skaityti etapas, kuris visuomet užklumpa, kai rankose geras kūrinys.

- Dar vienas, paskutinis klausimas, – tarė jis. – Ką mums daryti su mūsų vaikais?
- Džiaukitės jais, kol galite, – švelniai atsiliepė Rašaverakas. – Jie nebeilgai bus su jumis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Georges Bataille: Akies istorija

2014-09-02

Georges Bataille Akies istorijaKitose visatose tai atrodytų padoru. Tai atrodo padoru padoriems žmonėms todėl, kad jie turi iškastruotas akis. Štai kodėl jie bijo nešvankumo. Jiems neatrodo baisu, jei jie išgirsta gaidžio giesmę arba jeigu pamato žvaigždėtą dangų. Apskritai tuo mėgaujamasi. Kaip ir kūno malonumais su sąlyga, kad tie malonumai būtų bespalviai.

Pirmoji išspausdinta autoriaus, kurį Michelis Foucault pavadino geriausiu dvidešimtojo amžiaus rašytoju, knyga – gana perversiškas ir beprotyste dvelkiantis (dvokiantis?) erotinis romanas. Nieko panašaus į šiandien populiarią literatūrą, nieko panašaus į banalų ir gerai perkamą erotinį skaitalą masėms, ne, tai – tikrų tikriausias prancūziškas avangardas, ir čia nerasite nei šilkinių kaspinų, nei ji-žvelgė-kiek-pravertomis-lūpomis, ir vietomis vaizdai tokie pribloškiantys, kad mane tikrąja to žodžio prasme buvo net supykinę. Viename paskutiniųjų skyrių Migloti prisiminimai rašytojas netgi paatvirauja, tarsi psichoanalitiško chirurgo skalpeliu persirėždamas atmintį atveria savo vaikystės metus, kurių įvykiai įkvėpė romane taškomas purvinas fantazijas ir dramas. Yra nemažai urofilijos scenų ir nekrofilijos užuominų, silpnų nervų skaitytojams tikrai nerekomenduoju, nes knyga ne apie vanilę… Kažkiek priminė mano mėgstamą Anaïs Nin.

Aš mėgstu tai, kas “purvina”. Aš nebuvau nė kiek patenkintas – net priešingai – įprastu ištvirkavimu todėl, kad jis ištepa vien tik patį ištvirkavimą ir visada palieka nepaliestą ir pakylėtą nuostabiai švarią žmogaus esmę. Ištvirkavimas, toks, kokį aš pažįstu, supurvina ne tik mano kūną ar mintis, bet ir visa tai, kas yra virš jų, ir ypač žvaigždėtą visatą…

Ir galiausiai išbridusi iš klampios puslapių beprotybės aš apskritai abejoju, ar šį romaną verta vadinti erotiniu, ar galima, ar tikslinga, juk jo tikslas tikriausiai nėra sužadinti aistras, sukelti malonumą, sujaudinti seksualiai, tai tiesiog supurtymas, sukrėtimas, ribų peržengimas, alsavimas į klaikią beprasmybę, atsisukimas į pačias juodžiausias baimes ir neįveikiamus košmarus, į save ir savo istoriją. Užtai ir vadinamas Bataille vienu geriausių rašytojų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Mario Vargas Llosa: Bjaurios mergiotės išdaigos

2014-08-30

Mario Vargas Llosa Bjaurios mergiotės išdaigos- Man tu prikrėtei tokių niekšybių, kokių moteris tik ir gali pridaryti vyrui. Privertei patikėti, kad mane myli, o pati kuo ramiausiai medžiojai kavalierius, turinčius daug pinigų, ir atsikratydavai manęs be menkiausio sąžinės graužimo. Ir padarei tai ne vieną kartą. Palikdavai mane sugniuždytą, sukrėstą, nenorintį nieko imtis. Ir štai vėl kuo įžūliausiai grįžti ir sakai norinti gyventi kartu. Tave išties vertėtų rodyti cirke.

Jeigu kas prašytų rekomenduoti meilės romaną vasarai, bet ne tokį, kurie leidžiami serijomis su idiotiškais minkštais viršeliais, tai yra ne banalų, ne visai nuspėjamą, bet visgi mielą ir priverčiantį tikėti amžinais jausmais, neabejodama pasiūlyčiau Bjaurios mergiotės išdaigas. Meilė čia akla, stebuklinga, nepaisanti nieko, trunkanti nuo paauglystės iki brandos, arba iki kol mirtis juos iškirs.

Pasakojimas teka nuosekliai, be jokių didesnių netikėtumų; tai nėra mano mėgstamiausias stilius, tačiau knyga tikrai patiko ir nevertė nuobodžiauti. Autorius meilės ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją meistriškai perpina su pasaulinės dvidešimto amžiaus istorijos vingiais – nuo mėginimo sukelti revoliuciją Peru iki bohemiško Paryžiaus, nuo laisvai meilę su narkotikais maišančio hipių Londono iki perversiško Tokijo, plati geografija, paverčianti gana nuobodų pagrindinio veikėjo gyvenimą bent kiek įdomesniu. Na ir, žinoma, meilė – gero berniuko bjauriai mergiotei, kuri vis nuo jo bėga ir bėga…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Andrius Užkalnis: Kelionių istorijos

2014-08-12

Andrius Užkalnis Kelionių istorijosPasakos apie tai, kaip technologijos keičia pasaulį ir mūsų gyvenimą, yra visų melų motina. Prisiminkime, kaip dar visai neseniai mobiliųjų telefonų gamintojai pasakojo, kad telefonu bus galima ne tik naršyti internete, bet ir, laikant jį rankoje, rasti bei užsisakyti viešbutį, restoraną, lėktuvo bilietą ir kitaip akies mirksniu padaryti viską, kas anksčiau užtrukdavo valandų valandas.

Cha cha, pats pavojingiausias dalykas yra ateities prognozavimas, skaitydama šias eilutes, kuriose autorius skeptiškai žiūri į išmaniųjų telefonų naudojimo galimybes, atsiverčiau pradžią, kad pažiūrėčiau, kelintais metais knyga išleista – ogi 2010-ais, ir ką gi, gerbiamasai, ar neužsisakinėjate bilietų internetu telefone? Bet knyga, žinoma, visai ne apie tai, o apie keliones. Ir nors apskritai knygų rašymas yra subjektyvios nuomonės reiškimas, šįkart subjektyvumas tiesiog pranoksta pats save, todėl nesutinkant su autoriaus nuomone jo žodžius skaityti labai atgrasu ir nemalonu.

Pirmajame skirsnyje pasakojama apie varguoliškas šalis – Afriką, Kaukazą, Rusiją ir Indiją, sukeliant nuo dugno tiek daug purvo ir šlykštybių, kad, atrodo, net apskritai niekad jokiam keliautojui šiukštu nevertėtų nė kojos kelti, o juk visi žinome ir suprantame, kad niekad nebūna nei labai gerai, nei labai blogai, nes jei skurdas bado akis, tai nuvažiuok didingų gamtos paminklų pažiūrėti toje pačioje šalyje, o jei kažkas siaubingai Tau įkyri, tai būk pakankamai sumanus ir pasidaryk iš to pramogą. Betgi po ekskursijos po varginguosius pasaulio kampelius buvau nugabenta į saulėtus turtingųjų rajonus, ir čia jau viskas buvo puiku, nuostabu ir taip, kaip turi būti, nors eilinį kartą norėjosi su autoriumi pasiginčyti dėl vieno ar kito niuanso, kol pagaliau suvokiau, kad, po velnių, nereikia čia tikėtis gi objektyvios analizės, todėl pasileidau pasroviui ir džiaugiausi tuo, kaip puikiai, drąsiai ir plačiais mostais aprašinėjamos mano pačios mylimos pasaulio vietos – svajonių šalis Amerika, svajonių trupinėlis Nida, gyvenimo džiaugsmas Italija…

Tuomet supratau: iš visų dalykų su Niujorku labiausiai nesuderinamas provincialumas. Provincialumas – tai ne pigesni drabužiai vietoj dizainerių apdarų ir ne mėsainis vietoj prancūziško kepsnio. Ne. Provincialumas – tai įsitikinimas, kad, užuot rinkusis pačiam, galima apsieiti kopijuojant elitinę minią.

Dažniausiai žmonės, skaitydami Užkalnio straipsnius ar knygas, didžiausią dėmesį kreipia į vienareikšmiškai kategorišką nuomonę, neleidžiančią rutuliotis diskusijai, į suirzusiems jo niekintojams mėtomus erzelio kabliukus ir į arogantišką visažinio balso toną, kuris juste juntamas tarp eilučių, o aš tuo tarpu Kelionių istorijose susižavėjau jo kaip rašytojo talentu, nes dalykų, kuriais autorius mėgaujasi, aprašymai tiesiog stulbinančiai paveikūs, tarsi prieš akis matyčiau tai, ką mato jis, o gebėjimui meistriškai valdyti žodį aš visuomet kuo žemiausiai lenkiuosi. Maža to, sužinojau labai malonią detalę, kad Užkalnis, pasirodo, nėra dundukas parfumerijos ir kvapų pasaulyje, kuris toks artimas ir man, tai viena, o antra – jau esu minėjusi, kaip labai man patinka žmonės, kurie sugeba gyvenime daryti daugiau nei vieną dalyką ir turi daugiau nei vieną aistrą, nes taip juk įdomiau. Ir dar kad visai jau objektyviai savo subjektyvią nuomonę likčiau pareiškusi, tai visas tas straipsnelis apie Kalėdas ir kūdikėlį Jėzų beigi nuoširdus katalikybės garbstymas nebuvo skanu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Edgar Allan Poe: Auksinis vabalas

2014-08-09

Edgar Allan Poe Auksinis vabalasPavyzdžiui, principas vis inertiae yra, atrodo, tas pats tiek fizikoje, tiek ir metafizikoje. Teisingas jis yra, kai teigiama, kad norint suteikti judėjimą sunkiam kūnui reikia daugiau pastangų negu lengvam ir kad jo tolesnis judėjimo greitis yra proporcingas toms pastangoms, bet ne mažiau teisingas ir tada, kai tvirtinama, kad didesnis intelektas yra daug veržlesnis, atkaklesnis, išradingesnis negu silpnas, kuris sunkiau išjudinamas ir daugiau varžosi bei svyruoja darydamas pirmuosius žingsnius.

Kolega savo įrašu neseniai priminė, kad jau seniai noriu išbandyti Poe, nes kaipgi nežinoti, apie ką šitokia žymi klasika. Raudonosios mirties kaukė – labai jau storas rinkinys, todėl pabandymui pasiėmiau liesesnę knygą, kurioje sudėti tik populiariausi apsakymai. Negaliu sakyt, kad taip jau visai nepatiko, bet bent jau kol kas daugiau tikrai nesinori. Tikėjausi kažko stipresnio, galingesnio, labiau sukrečiančio, labiau sujaukiančio smegenis, tokio mindfuck’o, po kurio tam tikrą laiką negali atsigauti, bet negavau, tik smagius pasikutenimus, gotiškus pasivaidenimus ir kelias logines mįsles. Skaityti nesunku, bet po kurio laiko braidyti po drungnus vandenis pabosta.

Jau gali komentuoti, kaip nieko aš nesuprantu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Paulius Jurkevičius: Staltiesės ritmu

2014-08-08

Paulius Jurkevičius Staltiesės ritmuMan patinka skonio diktatūra. Aš už tai, kad nemokantieji išsikepti kiaušinienės nepostringautų apie bjaurų artišokų skonį. Už tai, kad nebūtų sakoma „skanus vynas“, „skani espreso kava“, „skanus sūris“. Ir už tai, kad žodis „skonis“, kaip ir žodis „Dievas“, nebūtų pernelyg dažnai minimas.

Čia tas pats, kaip nesusipažinę su aromaterapija žmonės sako kvepia arba smirda, o paveikslus galerijoje vertina gražu arba negražu tuo parodydami tik savo neišprusimą ir neišmanymą beigi dar apsigindami nuginkluojančia fraze dėl skonio nesiginčijama. Ką gi. Lavink skonį ir tada galima bus pasiginčyti, padiskutuoti, panagrinėti, palyginti pojūčius. Būtent tai po truputėlį moko daryti autorius šia knyga. Ugdyti maisto kultūrą. Skatinti galvoti, ką valgai, kodėl, kuo užgeri, ir vėl kodėl.

Būdamas tikras dėl savo žinių ir išmanymo, autorius kalba palypėjęs ant arogancijos pakylos, dėl to kartais norisi ieškoti kabliukų ir kontrargumentų, bet juk tik geriau – skaitai, mąstai, vertini, lygini. Pavyzdžiui, vos autoriaus koja truputį nuslysta į jam mažiau pažįstamus laukus – apie kosmetiką ar aliejus (Jurkevičius pripažįsta tik vieną – alyvuogių), jau prasideda nesąmonės, betgi negali tikėtis, kad žmogus apie viską tobulai nusimanys. Čia ir prieštaravimai šiokie tokie – pavyzdžiui, vienoje vietoje siūloma naudoti viską, kas auginama vietoje, kad būtų kuo mažiau teršiama gamta gabenant produktus iš vieno pasaulio galo į kitą, o kitoje jau prastas labai tas mūsų vietinis aliejus, tik alyvuogių geras. Bet sakau, čia jau tik kabliukų ieškojimas ir noras truputį atsikirsti iš tos pozicijos, kur daugiau nusimanau.

Šiaip manau, kad knygą turėtų perskaityti kiekvienas, kuriam rūpi ne tik ką kiti pagalvos, bet ir smagūs malonumai prie stalo, sveikas požiūris į maistą ir save bei nesibaigiančios gyvenimo kokybės paieškos.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Apie grožį ir sveikatą

2014-08-07

Paskutiniu metu mano mėgiamų moterų puslapiuose vis sušmėžuoja mintys apie grožį ir moteriškumą, kokia tuštybė yra šiuos dalykus sieti ir taip, aš sutinku, kad moteriškumas yra žymiai daugiau nei fizinė išvaizda, tačiau nesutinku, kad dėl to ja reiktų mažiau rūpintis. Nes man, pavyzdžiui, grožis yra neatsiejamas nuo sveikatos, ir kai matau nušiurusius, praradusius blizgesį plaukus, suprantu, kad jie yra nesveiki, priešingai nei žvilgantys, purūs ir stiprūs, o kai matau pilkšvą, išburkusią odą, taipogi norom nenorom lyginu ją su sveika, spindinčia ir gaivia, o celiulitas yra ne tik grožio priešas, bet ir odos liga, o nuo antsvorio žmonės dūsta, sąnarius dilina ir širdį kankina. Močiutė kartą, žiūrėdama į apkūnią kaimynę, net pagailėjo jos – sako, vargšė, vargšė, įsivaizduok, jei Tau visus kasdienius darbus reiktų atlikti nešiojant trisdešimties kilogramų maišą. Ir taip, aš atsimenu save nėštumo metu, nors tik šešiolika buvau priaugus, bet nei laiptais užlipdavau neuždususi, nei batų užsirišti galėdavau nedejuodama.

Matom kas viduj
Foto © Sigita

Todėl kai rūpinuosi savo išvaizda, darau tai ne iš tuštybės, o dėl sveikatos. Ir grožio. Nes tai neatsiejama, jei nekalbėsime apie visokius cheminius dalykus, ten plaukų dažymą, nagų klijavimą ir skrudinimąsi soliariume, jų ir nedarau. Nes nesveika. Ir dar man labai rūpi prevencija, nes visur kur gyvenime žymiai lengviau yra vengti problemos, kurią gali numatyti, o ne ją spręsti, kai jau nutinka. Šiandien kaip tik su masažiste kalbėjomės apie tai. Nes nors aš celiulito neturiu, bet ir nenoriu turėti, todėl darausi giluminius masažus ir pan., o ji pasakoja, kaip ateina moteriškės su trečio laipsnio celiulitu ir tikisi, kad po kelių procedūrų šlaunys bus lygut lygutėlės. Aišku, vien masažo nepakanka ir prevencijai, svarbu daug vandenėlio gerti, mankštintis ir sveikai maitintis. Nes vėlgi, kai sveika, tai ir gražu!

Aš tai per šiuos karščius visai beveik žaliavalgė pasidariau, kai šitiek šviežių vaisių ir daržovių, nesinori nieko nei kepti, nei virti. Neseniai kolegė tinklaraštininkė pasidalino keptų įdarytų pomidorų receptu, galvoju – o, geras, reiktų pabandyt, bet paskui pagailo man tų pomidorėlių, na kam jų vitaminus karštyje naikinti, juk ir taip labai skanu! (ir sveikaaaaaaaaaa!!!) Arba salotos, arba nublanširuoji ir – gaspačio.

Žodžiu, mėgaukimės likusiomis šiltomis vasaros dienomis (ir naktimis), būkime sveikos ir gražios!

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

2014-07-31

Karščiams nors kažkiek atsverti norisi kažko gaivaus ir lengvo. Štai mano šiandieninai pietūs – cukinijų juostelės, prikimštos žaliai balto įdaro.

7-8 suktinukams naudojau:

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

1 cukiniją;
180g varškės;
3 agurkus;
2 skilteles česnako;
3 šakeles krapų;
3 v.š. alyvuogių aliejaus;
3 v.š. balzamiko acto;
žiupsnį druskos;
žiupsnį juodųjų pipirų.

Švariai nuplautą cukiniją supjaustom plonom, 2-3mm juostelėm ir pamurkdom į marinatą iš alyvuogių aliejaus, balzamiko acto, druskos ir pipirų kokioms dvidešimčiai minučių.

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

Agurkus sutarkuojam burokine tarka, užbarstom druskos ir paliekam dešimčiai minučių, po kurių gerai nusunkiam susidariusį skystį. Į nusunktus agurkių tarkius krečiam varškę, smulkiai pjaustytus krapus, sutrintą česnaką ir gerai išmaišom. Imam po vieną cukinijos juostelę ir vyniojam į ją varškės-agurkų įdarą.

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais

Ragaujam, skanaujam ir toliau džiaugiamės vasara!

Cukinijų suktinukai su varške ir agurkais